2007 -2016 metai Elektrėnai
Susitikimai
***
O, senoji
Tautos kultūra! –
Naujų laikų išdidūs
Inkvizitoriai
Baltai išplautom galvomis
Vėl degina
Gyvą
Skaudžiai paniekintą
Skurdaus neišmanymo
Laužo liepsna.
Ne kūną,-
Dvasią degina
Ilgiau, skaudžiau
Ir tragiškiau.
Eilinį kartą,
Tikėkim kad ne paskutinį,
Iškilią savo dvasią
Išlaiko dar
Jauna, savimi patikėjusi,
Gimtinėj leidžianti
Savas šaknis
Gaji jauna karta…
Arceologui Vykintui V.
Virš Jagėlų miškų
Pakilo baltas sakalas,
Vindziulių skardžiuose
Ieškojo aukšto medžio.
Prie Briaunio
Ant aukštos kalvos,
Sidabru švytinčios
Baltos,
Stovėjo jojo šeimininkas,
Jaunas žvitriaakis.
Ilgai ieškojo paukštis jo,-
Jis amžių glūdumose
Buvo kažin kur pradingęs.
Iškart jį sakalas pažino
Iš švytinčios baltos spalvos,
Plevenančios aukštyn
Ir meiliai
Kviečiančios artyn.
Ir šeimininkas ištiesė rankas,-
Pažino savo sakalą.
Aplinkui degė
Medžiai rudeniniai,
Čežėjo varine ugnim,
O lapų plazdesio simfonijoj
Varpelių skambesys girdėjos.
Lyg tolima,
Lyg būta,
Lig sopulio pažįstama.
Ir nežinia,
Ar baltas paukštis,
Ar tas žmogus
Ant sidabrakalnio
Tos valandos
Labiau ilgėjosi,
Jos laukė.
***
Gimbutienei
Baltoji deive,
Prisėdau ant suolelio
Europos parke
Kad pabūt šalia.
Ieškojau žalumos
Išdegusios širdies pasauly –
Jauni medeliai,
Vandenėlis žalias
Kalnelio apsupty,
Girdi mane?
Giliai įkvėpsiu
Rudeninį orą.
Japoniški
Akmens stulpai
Karoliais suverti
O dieve,
Baltiškas,
Gal ši mintis visai tuščia?
Žinau –
Sulygina lemtis visus ir viską,
Tik man norėjosi,
Baltoji deive,
Prie tavo baltiško pasaulio
Prisiliest…
Bet argi tu kalta, ar mes? –
Nerandantys klajonėse savęs.
K. Čiurlioniui
Kastuk…
Konstantinai,
Padangė siūbuoja,
Aukštyn ir aukštyn
Ir mintis ir galva…
Dvaselė,
Iš Raigardo slėnio
Pakilus
Kur dėsis, dosni
Ir jautrumo pilna?
Ten Raigarde
Amžiną savo
Svajonę
Nupūtus,
Siūbuojas šakom
Ir aguonos žiede…
Tą vienišą mintį,
Lyg auką
Tą baltą,
Dar kelia
Ir kelia
Bedugnė tyra.
***
Čiurlionis.
Landsbergis.
Kadais buvau šalia.
Dar rieda ašara
Aitri karšta…
Prie ąžuolų
Priglusti noriu –
Kokia galia…
Malda užtvindo erdvę –
Esate šalia…
Karaliai be karūnų –
Mintim, jausmais,
Dievopi kyla
Muzikos garsais…
Ir eina minios
Be vieškelių, takų
Pasauliui garsina
Kad buvom,
Kad kartu…
Gimtinei Lietuvai
Graži tu,
Mano Lietuva,
Kaip pasaka marga…
Graži, skausminga ir deja,
Daug jaunikaičių, daug karių
Ne ten, ne giriose žalios‘
Ne žalčio takuose klajos…
O tie,
Kur randa tuos takus,
Kol pasišers taurius žirgus
Išjodys jais žalius takus,
Praeis gyvenimas perpus…
O kai matysis jau krantai,
Tai atsistojus ant briaunos,
Suvoksi, jog širmi žirgai
Atžvengė tau paskirtą laiką,
Ar dar galėsi pasakyt
Jog tu – karalius Lietuvos,
Stovėjęs devynios‘ kalvos‘
Dvigalvį, dviuodegį žirgą
Valdei,
Aukojai mūs dievams
Baltas aukas
Ir priimtas buvai
Visų aukščiausių apraiškų,
Visų pavidalų dievų,
Jog džiaugėsi tavim dievai –
Tėvynei savo gyvenai….
***
Ne todėl
Kad ąžuolai,
Ne todėl,
Kad oras,
Nešė viltį aitvarai
Ir žydėjo sodas.
Buvome
Labai jauni,
Bėgome palikę
Gluosnius,
Beržus,
Aitvarai
Juokėsi išdykę.
Kai išlakstėm
Svietą mes,
Kai pražydo galvos,
Grįžtam
Jau tik mintimis
Kur gimtinės kalvos,
Kur piliakalniai žili,
Kur raisteliai klampūs,
Kur žibutės žydi taip,
Kad pražįsta dangūs,
Kur malda suklupusi
Vakaro varpuose,
Kur pakibę beržo šakos,
Iki žemei – gluosniai.
Neišsaugoti šaltiniai
Ištekėjo pievom,
Blaškos vieniša širdis
Po vaikystės ievom.
***
Keičiasi kartos,
Didvyriai mainos
Ir senam parke
Stovi paminklai kiti,
Stovi sugrįžę,
Stovi parėję
Iš užmaršties,
Iš dūlėsių mintim prikelti
Vilnius pakyla –
Sfinksas prie upių –
Čia Lietuva
Šaukia mano širdis išdidi
Buvai ir būsi –
Aš taip norėjau,
Aš taip svajojau
Kraujo lašelis mano esi
Kraujo srovelė
Iš glūdumėtų
Amžių viršūnių
Tekanti amžiais vis ta pati
Su Maironiu
Jūra, jūra, galybių dievaite,
Supratau tavo kalbą, šnarėjimčą tavo pajautus –
Aš – tavy, tu – many. Įsiūbuoji kaip bangą
Ir neši dar skaudžiau prie krūtinės prispaudus.
Tarp putotų bangų kilo vizijos, rodės,
Kad mačiau, kaip ant kranto stovėjo ir guodės
Širdimi sužeista didžios meilės Tėvynės
Mūs poeta, tos meilės širdy negesinęs…
Aš ieškojau tų žodžių, kur jūrai kalbėjai –
Juos gelmė paskandino, juos nunešė vėjai
Įsiūbavus plačiai vakarų vilnimis
Ir krūtinę užliejus, sužeidus mintis…
Jūra, jūra, platybių galybių galybe
Tu viena supratai, ko širdis ta nerimo,
Tuos žodžius iki skausmo pažintus prikėlei
Ir šiandieną audrotan krantan man pažėrei.
Tai ėjau ir rinkau sūrias ašaras vėjo –
Gintarais jos pakrantėm smėlėtom pažiro.
Josios aidą tavųjų dienų dar pažino
Pakartojo tą skausmą, širdin sugrąžino…
Mano žemė, prie jūros bangų prisiglaudus,
Ji vienintėlė skausmo galgotas išaudus,
Mano žemė gimta, liekanėlė senosios Europos
Vėl gaji, vėl smėlynų drėgmėj
Savo senąją šaknį suradus, atbudus
Jau brandina žiedus savo soduos…
Vyrai mūs už tave čia ne kartą stovėjo.
Čia laukai tartum jūros, ne kartą krauju apsiliejo,
Svetimi mindė tavo laukus, nuteriojo
Žudė, vežė, vien baimė aplinkui tvyrojo…
Vyrai tamsiuos miškuos dar vilties nepraradę,
Automatą prie šono, kaip draugą suspaudę,
Dar apginti nuo svetimo bandė, norėjo,
Dažnas būnkeriuos savo jaunystę sprogdino,
Nepagimdė vaikų – nėr kam arti dirvonų.
Negailėjo jų dienos, nei laikas bekraštis,
Tik sudėjo dainom, tik sudėjo ir raštuos’,
Ir neužmiršti jie – liko kraujo dalelė,
Kur karštoji dvasia vien gyvybe alsavo…
Eina mano tauta vėl kalvarijas savo,
Iš nelaisvės išėjus ir auksą pamačius
Dėl jo blizgesio vėl susiriejus,
Lyg šunelių minia šį blizgutį iš naujo dalinas
Mozės kelią kartoja, o tas piligrimas
Gal dar negimė, eiti į dykumą tuščią,
Kur dievai mums įstatymą naują atsiųstų.
Susivėlė, susijaukė visas pasaulis,
O gimtine, jau tavojo grožio nematom
Jau šaltiniai tavieji širdies nemaitina
Viską sujaukėm, lekiam keliais geležiniais
Ir užmiršę kaip sodai vaikystėj žydėjo,
Šaukė motinos volungėm, garsiai ulbėjo.
Nebegrįžtam prie žemės, kur syvus gyvybės tau davė,
Kur senolių dvaselės sukilo be vėjo,
Ir virpėdamos tyliai laukais numirgėjo.
Vėl kartojam tą skausmą, kur šaukė mums Dainius.
Te kiekvieno anūko jis širdį paliečia
Tegu būt tavyje, su tavim amžiais kviečia,
Tegu stojasi, eina jaunoji karta nemarioji
Ir žodžius, taip girdėtus kasdieną kartoja –
,,Visada tu buvai numylėta kaip rūta
Ir graži, kaip tikra karalienė Biruta“.
Sausio 13 – oji
Stovi pilys horizontuos,
Žalios girios karžygių,
Už kalnų perkūnai trankos
Tokią Lietuvą turiu.
Laisvės skrydis toks skausmingas –
Rytuose vis dar tamsu…
Buvom širdimi laimingi,
Širdimi – virš debesų.
Gatvėm tankai važinėjo,
Šaudė stovinčius vaikus,
Gatvėj Lietuva stovėjo
Niekas nesušaudė jos.
Ir nebėgom, ir stovėjom
Gyvu mūru Lietuvos
O kaip sielos ten virpėjo
Vertos karžygių kovos…
Laisvės paukštės skrydis baltas,
Baltasparnė jo dvasia
Laisvės kaina nuodėminga
Dūsta broliai chaose…
Brisim 40 metų
Akmenim ir dykumom,
Kol atrasim, kol suprasim
Kad sugrįžom Lietuvon…
Gimtinės ašaros
Lyja, lyja ir vis negana,
Rodos, niekas nemato, negirdi,
Kad paskendo lietuj Lietuva,
Nukraujavus, silpna,
O lašai vis į širdį, į širdį….
Ir vis lyja ir lyja be galo,
Lapais šnara, šaltiniai ištęžo
Ir dumblu išsiliejo tos akys
Kur prieš aušrą lyg perlai žibėjo.
Kur tu, kur tu, žaliake Tėvyne
Vien purvuos ir kraujuj paskandinta?
Kas užburtom akim pažiūrėjo,
Keliems šimtmečiams kas pakerėjo,
Kad jau, šimtmečiais laisvės netekus,
Mirus lageriuos – kaulai bolavo
Ir sušalusioj Sibiro žemėj paguldžius
Savo mintį, išdidžiają dvasią ji savo,
Jau pabudus ir vėlei ant kelių suklumpa
Prieš blizgutį, pigiai pametėtą Europos.
O man rodės ir kėlės ir ėjo…
Šnara lietūs… Gal ašaros byra
Mūs skausmu iškankintai Tėvynei…
***
Aš dar menu
Maišus džiovintos duonos,
Ant pečiaus stovinčius menu.
Menu, kaip valgyt jos nesinorėjo,
Norėjosi šviežios.
O šviežią vėl džiovino,
Vėl ant pečiaus dėjo…
Menu trobas
Vaiduokliškoj vienatvėj užkaltas
Menu apleistus sodus,
Nykstančius vienumoje,
Menu kraupias
Giesmes senolės iš kantičkų,
Šnabždėjo jos sukepę lūpos:
,,Gal Lietuvą prakeikė kas?
Menu, dagiais ir dilgėlėm
Apžėlė kiemas.
Menu takelį,
Prakirstą lig gonkų, kirveliu,
Menu, kaip sodo pusėn atsisukę,
Pamatėme tik tuntą dilgėlių.
Menu senosios
Skausmą tylų
Ir jos giesmes lig šiol menu,
Kai ji rypavo tyliai tyliai
Tokiu gūdžiu, šiurpiu balsu…
Seniai Žiežmarių kapinaitėse prigludus
Tu pailsėk
Ir siųski mums gyvenimui jėgų…
Gomantai
Vakarais,
Kai perkūno oželiai
Pašaukia,
Išeinu į piliakalnio tylą,
Atsisėdu ant seno
Trūnyjančio kelmo,
Kur erdvės liūliuoja
Šventu buvimu
Ir nuo kalno pakyla
Senobinės Gomanto dvasios
Ir laukiu.
Jos užpildo erdves
Būtimi
Būti būti norėdamos
Apkabina mane
Ant šito
Pelkynais apaugusio kalno,
Kur supasi ąžuolo šakos
Ir murma
Miegodami tylūs kareiviai
Sudeginti Aukso kalne
Ir už jo – pilkapynuos prigludę…
Gal tūkstantis metų
Vaidenas ugnelė
Ir šaukia naktim
Panaktinis kareivis –
Koks jo balsas gūdus…
Juodoje naktyje moteris,
Juodo miško dvasia
Užsižiebia žibintą,
Neša auką ji
Aukso kalnan,
Oi ne vienas tai matė.
Tai senoliai,
Kadais Gomantuose gyvenę
Tartum sakmę gražiausią
Anūkams dar seka…
Jaučiu, kaip šaukia ta dvasia
Kad šią legendą
Apie Gomantą
Mūs seną kunigaikštį,
Ant kalno
Ežeringoj apsupty
Kadais gyvenusį
Nešiočiau širdyje…
Ažuolo sapnas
Stovėjo ąžuolas Piliakalny.
Stovėjo rodos, jis
Tarp brolių, tarp tvirtų,
Visi šakoti,
Liemeniu tvirti.
Tai džiūgavo viršūnių vėjai
Supdami erdves
Viršum pelkynų,
Gal matė jie –
Kadais čia būta didelio,
Aplink apjuosiančio
Vandens,
Gal ežero
Žydrom akim…
Gal vėjas mena,
Gerai mena –
Jis laiko neskaičiuoja,
Tik supas ant galingų
Ąžuolo šakų,
Pilkų arimų…
Girgždėjo vienišas,
Aukščiausias,
Perkūno trenktas –
Didžiavosi
Dievaičio kirčiais
Už tatai
Kad buvo didingesnis,
Aukštesnis už kitus,
Net lapai jo
Kitaip sugarbiniuoti…
Ilgai stovėjo jis
Plačiai atverta,
Nuoga krūtine
Dar išdidesnis –
Jis džiaugėsi paliestas
Dievaičio rankos,
Jo akių…
Atėjo nelemtis –
Skausme tyliai užmigo…
Pabudino pikti garsai –
Tai pjūklai
Žviegė lentpiūvėj.
Gulėjo jis
Giliausioj apačioj,
Apkrautas brolių
Jų svorį jautė,
Virpesį –
Plazdėjo medžių širdys,
Šimtais žymėtu liemeniu
Plazdėjo…
Akimirksniu
Gyvenimas
Pro šalį pradundėjo,
Pajuto jis
Jaunystės gaivią, stiprią jėgą,
Kai liaunas stiebėsi
Piliakalnio gaisraviečių
Pelenuose…
O kiek jėgų jie teikė,
Pelenai tie,
Žemelės maistas
Ir dvasia…
Paskui žolė užžėlė,
Tuntai baravykų,
Vaikai grybavo,
Rinko žemuoges.
Pro šalį pradundėdavo
Šerniūkščiai.
Jis mėtė saujas gilių,
Negailėjo…
Taip bėgo, bėgo metai,
Vanduo sueižėjusiu
Liemeniu sruvėjo,
Šalia apsigyveno žmonės,
Jie ganė gyvulius,
Gražu šitam
Jaukiausiam parke,
Tylu, kaip gojuj,
Ir šilta, kaip namo parėjus…
Tik vieno neprisimena
Kas kaip jį nuvertė,
Kas atvežė čionai,
Sukrovė malkom…
Ir nieko jau
Daugiau neatsimins,
Nes jis –
Galingas ąžuolas,
Menkystom atminties
Nešvaisto
Neprisimins,
Kokiuose kambariuos
Parketu guls,
Kas mindžios jį
Ar ponios, ar šuneliai meilūs,
Neprisimins…
Jis ąžuolas
Perkūno trenktas,
Sapnuojantis Piliakalnį,
Kadais nuklotą pelenais,
Augintas jų vilties,
Senolių,
Kur žuvo, degė
Nelygioj kovoj,
Galingas miško,
Kadais vadinto Gomantais,
Jis – Ąžuolas,
Perkūno trenktas,
Sapnuojantis Piliakalnį
Tyliausiais vakarais.
Sapnuoju motiną…
Ji eina…
Ji bėga link savų rabarbarų,
Agurkų,
Ji lysvėse dumplainių,
Vaikystėje razinkomis vadintų,
Ji pomidoruose
Už pirkios
Atokaitoje augančiuos,
Ji kolūkio burokuose,
Vagoj kilometrinėj
Atsisuka:,,Užteks jau,
Einam“
O pievoje šaltinis verda,
Burbuliuoja…
Pasisemiam.
Vanduo gaivesnis net už rasą.
Ir šmotas lašinių
Po šalpusnio lapu gulėjęs
Sutirpsta lūpose
Ir duona
Pečiuje kepta,
Jos rankom minkyta
Ir glostyta ant ližės.
Kapliukai, darbo įrankiai
Jau ilsisi aukštielniki
Ir mes aukštielninkos
Šalia šaltinio,
Kur veržias iš gelmių…
Kai pabundu,
Taip rėžia širdį,
Uždusiu rodos –
Kur tu,
Manos vaikystės fėja,
Gal staklėse,
Audimų rietuvėj,
Ar su naujausia skaryte
Bažnyčioje tarp moterų?
Tau vaikiškai tiesiu rankas
Kur Tu?
***
O tėviške,
Kampeli šiltas
Dangaus mana
Iš aukštumų…
Prie kelio glausiuos
Akmeniu tyliu
Ir ąžuolo šakoj
Pelėda suoksiu,
Strėvos pakrantėje
Prie buchtos
Sūkūringos,
Laumelių akyse
Linų lauke
Sustingusi vaikystė –
Šauki nakty?
Esu tau reikalinga
Buvau tenai.
Esu.
Ir būsiu.
Tėviškėje
Slenksčio akmuo
Nuristas patvorin
Apkritęs
Degančio namo
Plėnimis…
Duobe įkritęs
Šulinio rentinys –
Supuvęs ąžuolas
Giliai
Žemėje pamirštas
Ant šaltinėtos srovės
Kurioj išaugo
Senolių karta
Užkritęs
Užžėlęs…
Tik liepos žaliuoja
Mano prosenės širdis
Suvirpa gelsvame žiedelyje
Bitute –
Tavęs joks vargas
Iš čia neišginė…
Ką tu ūži
Sunykusioj Girelės kaimo
Sodyboj,
Bitele pilkoji?
Ralistui Vytautui iš Alytaus
Iš Perkūnkiemio klonių pažvelgus
Semeliškių kalvynais aukštyn
Kažkas mirga, kažkas šurmuliuoja,
Kyla dulkių stulpai dideli.
Tuose vingiuose lengva paklysti
Man sutuksi širdelė tuk tuk,
O ten vien nutrūktgalvė jaunystė
O tenai vien azartas aštrus.
Lekia dūzgia kaip bitės ratuotos…
Kokį medų suneš aviliuos?
Aš bijau pažiūrėti – man rodos
Tai velniūkščiai ten skraido keliuos…
Gal Aukštadvario velnio duobėje
Buvo vietos tenai per mažai
Kad išlėkę keliais nudulkėjo,
O paskui ar sugrįžo tenai?
Gal jie čia, tarp žmonių pasiliko,
Gal jie vaikšto kasdieną šalia?
Gal Alytun gyventi nuklydo
Ir vaidenas manam ekrane?
Nebijau aš velniuko ratuoto –
Raganaitė esu netikra,
Gal nuskrisiu tenai nors ant šluotos
Velnių puoton – Perkūno dukra…
Nepriklausomiesiems
Čia mano seserys,
Čia mano broliai
Prie žodžio medžio
Po šakom sustoję
Kaip lapais šlama
Jie kiekvienas savo dainą ,
Tai rodos medžio rūbas
Blyksi, mainos –
Visom spalvom
Pražydęs medis žydi.
O, nepriklausomi,
Lietuviškų laukų žiedai,
Aukštos padangės skrydis…
Nors retkarčiais brolelių
Žodiniam pavėsy,
Seselių žieduose
Ir šypsenoj ilsiesi,
Pasisemi to žavesio
Kur mūsų sielas jungia,
Pro šalį nerimas
Ir ilgesio Perkūnai dunda…
***
Gidui Donatui
Prie Sapiegų rūmų
Mūsų gidas išsišiepęs
Apsauginių ieško,
Sako,
Susitiks daug draugių,
Gali būti riesta –
Gali prisikelt Sapiegos,
Klaidžioti, kaip dvasios,
Gali išbučiuot į žandus
Visą jųjų masę…
Jos, paskui užburtos vaikščios,
Vis ieškos kažko tai,
Sklis po Vilnių iki Kauno
Užburtieji plotai…