TAUTIŠKOJI  MINTIS 

 

SAUSIO 13 – TĄ PRISIMENANT

 

Jau kelinti metai Lietuvą valdo mistinė jėga – laisvės troškimas.  Ilgai vien širdyse kunkuliavę šaltinėliai veržiasi laisvėn, ilgo pašalo kaustyta sąmonė šyla, mintys veržiasi rūku, plaudamos pasamonės  krantus, pajuntijauti gaivų troškimą, rodos lėktum paukščiu, klyktum žuvėdra savo širdies pavasarį. Mūsų dienos, ne kaip dienos, jei tik yra galimybė, puolame prie radijo, televizijos. Mitingų bangos viena po kitos ritasi Vilniaus, Kauno, visos Lietuvos aikštėmis, parkais, salėmis. Juose sklando gyva tautos dvasia, ilgų naujosios vergijos tamsumų nenumarintą. Nuotaika nenusakoma žodžiais,  gyveni vien euforija, dvasinis skurdas, ilgus dešimtmečius  kamavęs žmones suplyšta į gabalus, sustingę vienišos salos plaukioja erdvėje įnešdamos dar daugiau chaoso, ūkuose paskendusiai žemei. Kuriasi, iš naujo kuriasi pasaulis.

Nemeluosiu – vilties mažoka. Bet savo nuostatą parodyti reikia. Jaučiu devyngalvio slibino ugninį žvilgsnį iš rytų, jaučiu jo apsilpusių nagų konvulsingą galią,, jo jėgą. Nesigiriu – baisoka. Auga sūnūs. Dėl jų bijau. Bet dėl jų ir privalau. Prisimenu vaikystėje matytas beviltiškas partizanų kovas, žinau kad ir šiandien jie dar vadinami niekšišku vardu ir jį be sąžinės graužimo taria pati Lietuva. Prisimenu kaip man, pirmokei buvo baisu, kai prie mokyklos, raistuose šalia miško šaudėsi. Girdėjau riksmą, klaikų šauksmą vienišos mirties ir tą akimirką, kai negalėjau suprasti, kodėl mokytojas mus greit suvarė iš lauko ir susodino prie sienos. Juk reikėjo gelbėti žmogų, ten jis rėkė iš skausmo, o mes sėdėjom ir klausėmės. Ir dar kai ką prisimenu, bet tai jau ne taip skaudžiai vaiko sąmonėn įsirėžę vaizdai. Bėgant metams jie apibluko, nusitrynė.

Jaunystėje, kai likimas nuvedė į sostinę, prisimenu jausmus, kai studentai parduotuvėse ,,pagerbė” juodas sprangias bulkutes, vadinamas ,,chruščioviankas,” kai  sieloje virptelėjo ypatingas plazdesys,,Nieko daugiau nenorėčiau, kad tik mano valdžia kalbėtų lietuviškai.” Visi mes tą nešiojom. Kaip sąvastį. Slaptą ir skaudžią.

Vakarėjant baigiu darbą, sukraunu ant pjanino išmėtytas knygas, nešu į spintą, kai atbėga manęs:
– Telefonas.
Mobilių tada nebuvo. Bėgu į koridorių.
Mano draugė Domicelė ilgų kalbų nemėgsta:
  – Važiuojam.
 –  Kur? Kaip? – nesusigaudau.
–  Kviečia žmones. Per radiją, ar negirdi?
Negirdžiu, dirbau su vaikais.
-Tik greit. – ir po kalbų.
Gyvena netoli. Užeinu. Viskas paruošta. Megstiniai, šilti batai, kojinės,.negaliu atsitokėti, nes nieko nežinau.
 –  Na žinai, – ir vėl kalba labai trumpa. – jei nevažiuosiu, ką aš kada nors pasakysiu vaikam – prataria jau tyliau.
Argumentas – siena. Tvirčiau nebūna. Pasiduodu be žodžių, rengiuos, aunuos. Šiltai. Paskambinu vaikams, kad grįšiu vėlai, vyrui į elektrinę nesugebu prisiskambinti.
Plentas netoli. Stabdome pakeleivingas. Sustoja pirma pasitaikiusi. Dabar jau galima ir atsikvėpti. Kalbamės. Pasirodo ir šio seno kledaro savininkas važiuoja prie Aukščiausios Tarybos. Kalbas sustiprina bendrumo jausmas, šaukiam viens per kitą. Aukščiausia gaida. Taip iki Vilniaus. Sustojame po naujojo viaduko tiltu, prie pat.
-Kaip grįšit? – klausia mielas kaunietis.
-A, kaip nors,- juokiamės, nes tai dabar visai nesvarbu.

Žmonių minios juodai apsupę Aukščiausiosios Tarybos rūmus, maloniai ir šiltai šviečiantys langai.. Balkone pasirodęs V. Landsbergis dėkoja, viltingai ramina. Jo kalba patriotiška, patili. O aikštę valdo tokia ramybė, jog rodos niekad niekur nebuvai, čia gimei, čia užaugai, esi savo vietoje, savam laike. Sukam ratus apie didžiulius pastatus, sutinkam daug draugų, pažįstamų iš Elektrėnų, iš Vilniaus, visi kažkokie keistai šilti, malonūs. Pasiklausai kalbų aikštėje, čia susispiečia tai vienas tai kitas būrelis. Daug kas daug ką žino. O valandos – lyg smėlis pro pirštus. Po dvylikos pradėjome dairytis su kuo parvažiavus. Dar po dviejų ratų aplink rūmus susirandame elektrėniečių, turinčių laisvų vietų. Sako, apie antrą valandą važiuosiantys, rytoj į darbą. Čia ramu. Neįtikėtinai ramu. Reikia namo.

Grįžtu vidurnaktį, tyliai rakinu duris, nenoriu prikelti miegančių ir pasigendu vyro. Sėdžiu nuleidus rankas ir suku galvą, kur jis gali būti. Mums taip neįprasta, laukimas vargina, nežinia dar labiau. Po pusvalandžio raktas suskamba duryse:
-Nepyk, kad nepaskambinau, labai skubėjom, – lyg teisinasi.
-Tu buvai Vilniuje? – Iš nuostabos negaliu atsitokėti.
-O kur gi kitur?
-Tai kaip gi mes nesusitikom?Mačiau Čekį, Laisvydą, mokytojas, daug ką.
-Ir tu buvai?
-Žinia, žmonių minios. – Atsitokėju.
Kita diena, nerimo ir nuotaikų kaitoje prabėga greit. Vakare jau važiuojame kartu. Kažkas jau parūpino autobusą, išvažiuojame visi elektrėniečiai.

O Vilniuje prie Aukščiausios Tarybos rūmų ir vėl tvyro keista ramybė. Minios žmonių, šypsenos, dainos , laužai, karšta arbata. Neries krantinėje sustatyti autobusai. Skaitau Šilutė, Plungė, Zarasai, Svėdasai, Alytus…Čia visa Lietuva. Ir dainos prie laužų. Vėlų vakarą ramybę sudrumsčia vienas labai įsimintinas momentas, palikęs ypač gilų įspūdį. Tuo metu mes gerai pažinojome kunigą Robertą Grygą, jis dirbo Kietaviškių parapijoje, buvo lankęsis Elektrėnų 3 – čioje vidurinėje mokykloje. Dabar jis po Aukščiausios Tarybos rūmų kupolu ėmėsi organizuoti mišias. Buvo išneštas stalas, apeigoms reikaligas šventas paveikslas. Mišių metu labai sujaudino  suteikiamas visuotinis nuodėmių atleidimas, palaiminimas. Tai buvo ypatingas momentas, kai pajunti tikrą gilų išgyvenimą, suvokdamas ko čia esi ir kas galbūt tavęs laukia. Pajunti, kad tai ne romantika, ne dvasinis herojizmas, o reali grėsmė gyvybei. Nelengvas momentas. Bet nemačiau bėgančių namo, gal kažkiek sumažėjo,,odinių švarkų” ir ,,ledinių žvilgsnių” kurie nuolat švytravo minioje ir sukeldavo pašaipoką susierzinimą. Nustojo blykčioję fotoparatai. Minai, nuleidusi galvas, stovėjo sustingus, rami. .

Mišioms baigiantis vėl kilo šurmulys, pasigirdo kalbos apie bruzdėjimus kariniame miestelyje, po miestą važinėjo tanketės. Vidurnaktį, kai šaltis jau kaustė sąnarius buvo pranešta, kad naktis žada būti rami, karinėse bazėse viskas nurimo, visi nuėjo miegoti. Prie Mažvydižo bibliotekos ant laiptų prasidėjo jaunimo grupių koncertas. Ši jaunatviška banga vėl gražino ramybę, buvo nutarta važiuoti namo.

Pakeliui, netoli Rykantų ant bėgių stovėjo keleivinis traukinys, keliu šmirinėjo tanketės, žmonės , išvarginti nuovargio, susikaupę tylėjo. Tyla rodėsi kažkokia spengianti, juk palikome vaikus, jaunimą, jie ten linksmi dainuoja, šoka, o jeigu? Nelengvai išgyvenamos valandos. Prie pat Elektrėnų buvo pranešta, jog sekančią naktį autobusas į Vilnių nevyks, nes jau buvo sudarinėjami sąrašai kokie rajonai kokią naktį budės. Trakų rajonas turės budėti naktį į sausio 14 –tą, todėl jai reikia pasiruošti, pailsėti po dviejų neramių naktų.

Vakare į sausio 13 – tą atsigulėm anksčiau, jau reiškėsi pastarųjų naktų nuovargis, reikėjo pasiruošti sekančiam budėjimui. Užmirta giliai. Išgirdau sūnaus šauksmą,,Užėmė! Išjungė televiziją!” Daugiau nieko. Paskui pamačiau žmones baltais chalatais palinkusiais ties manimi, susirūpinusius savo vyro, sūnų akis. Didžioji kovotoja, kokia gėda!

Nauja vilties banga, ne, niekas ,išskyrus Vilniaus televiziją , neužimta, Aukščiausioji Taryba gyva, televizija, radijas gyvi, stotį perėmė Sitkūnai. Neilgas buvo džiaugsmas, suleisti vaistai veikė gerai. Miegojau.

Sekantį vakarą jaučiausi puikiai. Nevažiuoti į budėjimą negalėjom. Tik su vaikais atsisveikinant prieš akis šmėstelėjo juoda sunki akimirka. Pažvelgiau iš šalies. Jie jau dideli. Jų laukia gyvenimas. Geriau mes.

Prie Vykdomojo Komiteto stovėjo paruošti autobusai, šurmuliavo žmonės. Ir vėl tie patys. Kažkodėl sudaromi vykstančiųjų sąrašai, kažkodėl mus išlydi. Jaučiasi kažkas netikro, farsas, teatras. O gal tai buvo jo pradžia?

Vilniuje žmonių kaip niekad. Stovėjo barikados, ant jų iškabintos praeitos nakties aukų  nuotraukos, aplink pasakojami šiurpios nakties įvykiai prie televizijos bokšto. Sutinkam pažįstamų vilniškių, jie ginkluoti savadarbiais sprogdikliais. Einame, nuleidę rankas. Ką atvežėme mes? Save? Juk nieko neturim, nieko nemokam, tik alpti, kai skauda. Bet greitai nuotaika pragiedrėja – žmonės neša sovietinius pasus, komjaunimo bilietus, smeigia ant sienos, mirguliuoja plakatai, šūkiai, daugelis jų juokingi. Pajuntu, jog turiu ginklą, –  turiu neapykantą, turiu viltį.Prie sienos prisegta sovietinė dešra, dėl kurios tiek prastovėta eilėse, tiek žmogų žeminančių kortelių kaulams, kruopoms. Būsiu savimi. Aš čia irgi reikalinga. Mano sušalusios kojos, mano pašiurpusi nugara, mano nerami širdis ir dainuojanti siela.

Aukščiausios Tarybos balkone pasirodo V. Landsbergis. Žmonės šėlsta jį sutikdami ir sveikindami, minia entuziastingai nusiteikusi. Paskui išeina K. Motieka. Jis paprašo visų nurimti ir skirstytis namo. Žmonės netiki, šaukia,,Ne! Niekada!’’  Tik šiek tiek  nurimus triukšmui, išgirstame gerą naujieną. Susitarta su Maskva, M.Gorbačiovas ką tik pažadėjo tuojau pat duoti nurodymus ginkluotosioms pajėgoms atsitraukti. Žmonės netiki. Jie bijo klastos. Jie nesiskirsto. Dar ir dar kartą įtikinėjami, pamažu pradeda krikti. Mes neskubam. Ši naktis – mūsų. Ilgai sukame ratus apie rūmus, šildomės prie laužų. Kažkas bando  dainuoti, bet net daina prie nužudytųjų nuotraukų stringa gerklėje, gaida nedera. Prieš rytą pasigirdo mintis, jog renkamės, reikia vykti namo. Sušalę paliekame Vilnių.
 Paskui laidosim žuvusius, Vilniaus gatvės paskęs žvakelių šviesoje ir rimtyje.
 Paskui  bus Baltijos kelio romantika
Šiandieną šios naktys man – didžiulė dievų dovana, palaima, suteikusi galmybę pažvelgt į savo gelmę.
Klausia, ar kartočiau? Nemąstydama sakau – taip.
Laisvė neatnešė man pasiturimo gyvenimo, tautai neatnešė lygybės, gyvename laukinio grobimo, plėšimo laikus. Mano karta, išauklėta dvasinio nihilizmo pasimetė savyje. Silpni  šiandien šaukia neviltį. Gaujų vadai plėšikauja. Bet tai mano tauta, aš jos dalis. Ilgai ji valysis savo baimę, savo trumparegiškumą, ilgai nebus taikos tarp brolių. Daug išgyventa, bet Laisvės aš niekada nekeiksiu, niekad nesakysiu, kad be jos geriau. Aš noriu, kad mano vaikaičiai gyventų normaliame pasaulyje, tarp normalių žmonių. Tokia tad šiandieną tiesa. Ir ji, kaip ir žavioji jaunystės vizija – laisvė, tikrai ateis. Esu laiminga, kad dalyvavau tų dienų įvykiuose, kad suvokiau jų tikslą ir prasmę.

                                          Etnologė Ona Rasutė Šakienė

 

                                 KOVO 11 – JI  TAUTOS ATGIMIMO ŠVENTĖ

 

Negali žmogus nesidžiaugti, kai džiaugiasi širdis. Širdis džiaugiasi atėjusia laisve, širdis džiaugiasi atgimusia senolių dainuota daina. Jos viena be kitos negali. Tai ir skamba laisvoj Lietuvoj laisva daina.

Visą laisvės dieną praleidau namie truputį sirguliuodama, ir  likau sužavėta Lietuvos televizijos transliuota programa.Visą dieną, apsirengusi nauju  spalvingu rūbu, lingavusi džiugiu ritmu, o Vilniaus aikštėse įvairių vaikų ir jaunimo grupių balsais suskambusi lietuvių liaudies daina  džiugino laisvo žmogaus širdį, tai argi galima nesidžiaugti?

Tikiu, kad kasdienius rūpesčius numetus, džiaugėsi visa tauta ir visą dieną dainavo kartu. Dar niekada negirdėjau tiek liaudiškų melodijų, atliekamų tokių jaunų žmonių, tarytum kėlėsi jauna Lietuva savoj kultūroj, numetusi jau ne tik rusiškumą, bet ir amerikoniškumą, raiškiai ir spalvingai suskambo ji sava melodija. Tikiuosi, ne vienai dienai,- vaikai atras savas šaknis, kaip jauni ąžuolėliai gers syvus iš  savų šaknų.

Džiugu, kad greta gražaus jaunimo tokią dieną stojosi ir Elektrėnų kultūros centro folklorinio ansamblio kapelija ,,Runga” iškilią dieną sutikusi LTV laidoje,,Gero ūpo”, kaip viena iš šios laidos prizininkių, Elektrėnų vardą garsinanti  jau ne tik Lietuvoje ir savo amžiumi atstovaujanti  net tris kartas.

Didžiuojamės smuikininkais Stanislovu Prekeriu, Elvyra Vinickiene, į ,,Rungą atėjusiais iš Jurgio Gaižausko kapelos, bet nemažiau džiaugiamės ir jaunute smuikininke Gabija Blažonyte, verta savo mokytojos  Rimos Gritienės mokine, gabia ir perspektyvia muzikante, džiaugiamės vidurinės kartos atstovais, muzikuojančiais dainininkais, Antano Bernatonio, žymaus Lietuvos etnokultūros darbuotojo mokiniu, vadovu Juozu Stabingiu.

Taigi, šiandien norisi pasidžiaugti. O rytoj – vėl darbo diena. Savo mielai kapelijai  linkim kantrybės jos kasdienybėje ir naujų sėkmių muzikinėje veikloje. Sėkmės jums, mielieji.

                                                         Etnologė  Ona Rasutė Šakienė.

 
 

                                         BIRŽELIO 14 – TOJI  DIENA

 

Ar ką nors sako ši diena eiliniam žmogui? Visi dar žinome, – tai Gedulo ir vilties diena, tai tremtinių diena.

Bet akimirkai užsimerk ir įsivaizduok. Į tavo šiltus ir jaukius namus, kuriuos tu savo rankomis sukūrei, dirbai dieną ir naktį, auginai vaikus, vidury nakties įsiveržia ginkluoti žmonės, jus išveda, sodina mašinon, veža, sodina traukiniuosna ir dieną naktį veža į šiaurę. Be teismo, be nusikaltimo.

Paskui – varganas kraštas, kur tu kūrei gyvenimą vietos sąlygomis, kur  buvai darbštumo ir doros pavyzdys. Bet tai jau paskui. O dabar tik įsivaizduok tą akimirką, kai jie įėjo į tavo namus.

Tu turi viską palikti, viską. Ilgai tavo namai stovės tušti, o jeigu sodyboje ir įsikurs kokie benamiai, tai jie yra benamiai, tokių visada yra, jie nieko čionai netvarkys, nemylės, nepuoselės ir tavo dailioji sodyba apaugs dilgėlėmis, karklynais, įgrius namo stogas, supus šulinys. Sakyk, ar gali tai suprasti?

Dabar visi, net tie, kurie tai patyrė, jau seniai viską visiems atleido. Tokia mano tauta. Darbščių, pareigingų, bet labai patiklių, atlaidžios, poetiškos sielos žmonių tauta, po svetimu jungu įpratus.

Kadais  su kryžiuočių riteriais kovės, totorių ordoms buvo nenugalima ir tartum siena saugojo nuo jų senąją Europą. Bet prabėgo daug amžių, lyg kryžkelėse maišės tautos, čia lenkai, prancūzai, švedai, vokiečiai ir rusai po mūsų žemelę lyg savo vieškeliais keliavo, įmintos pėdos svetimų dar rymo pakelių kapeliais, visus sutikom, išlydėjom, lenkėmės, gal kokią slaptą viltį puoselėdami širdy, bet galiausiai teko susiprast,- visi jie buvo svetimi. Ir ištisos patyčių virtinės juodom grandinėm sielą veržė, baudžiavom kankino, kas atsilaikys?

Todėl šiandieną, kai vėl turime šansą būti savimi, gerbkime ir mylėkime Tėvynę, savastį, mums duotą Dievo.

Tikiu, kad laisvoj Tėvynėj gimstantys vaikai niekada nerašys tokių eilių, kokias šiandien dar rimuoja tremtiniai:,,Taigos glūduma begalinė, už tūkstančių mylių Tėvynė…”,,Galvą dedu ant surūdijusių narų, nors trumpam sapne grįžt į Lietuvą gera…”,,Sapnuosiu darželį, palaistysiu rūtą, atrodys, nelaisvės juodosios nebūta…”(B.Gruzdienė)

O dabar dar kas metai Elektrėnų Kultūros centras kartu su Savivaldybės tremtiniais, kartu su visa tauta organizuoja Gedulo ir Vilties dienos minėjimą, dar meldžiasi savo baltoj bažnyčioj, dar eilėmis virkauja, dar neša gėles prie paminklo tremtiniams.

Mums visiems dar reikia šito. Jeigu nereikėtų, argi Savivaldybės meras Kęstutis Vaitukaitis, argi miesto seniūnas Antanas Šalkauskas tokią šviesią dieną neturėtų savų rūpesčių ir darbų? Jeigu nereikėtų, argi čia stovėtų gražiai išaugintas,,Versmės” gimnazijos jaunimas kartu su savo mokytojais ir direktoriumi Egidijum Kontrimu? Reikia, nes užmiršti tai, reiškia gyventi paviršutiniškai įvertinant istorijos vingius, nueitus mūsų tautos. Tartum gero medžio šaknys ta istorija, kad ir skaudi, kad ir pamokanti. Juk be šaknų jokių ateities vėjų, jokių audrų neatlaikysim, tai ir laikykimės jų, savų šaknų. Tvirtai įsikibę.Tik geros šaknys išaugins gerus, stiprius medžius. 

                                  Etnologė  Ona Rasutė Šakienė

 

BALTIJOS KELIAS 

Kas tai?

Kovos už laisvę išraiška?

Tautos indetiteto apraiška, noras išlikti pasaulyje?

Lietuva, istoriškai keletą šimtmečių stipriai įtakota kitų, svetimų kultūrų, šimtmečiais niekinta, įvairiais būdais gniuždyta, žudyta šalis, dažnai jau iškreipto suvokimo žmonių grupė, pasiduodanti svetimai įtakai, mana tauta, einanti amžių golgotą iki šiandien, ar stiprios valios, aiškaus suvokimo, iš amžių glūdumos ėmusi stiprybės, vienybės, gerbtina valstybė?

Kuri tavo pusė stipresnė?

Rinkdama tautosaką klajoju po apylinkių senąsias šventvietes, kurių turėjo kiekvienas kaimas, pasėdžiu ant saulėje įšilusio, amžius menančio akmens, mąstau, iš kur atėjau, kokia kraujo srovelė teka manyje ir pasimetu… Bandau skaičiuoti jau nežinomus savo protėvius, gyvenusius prieš mane ir išsigąstu: per du šimtus penkiasdešimt metų jų turėjau 1024. Tai  žmonės, kurie gyveno, buvo iki manęs. Paprasčiausia aritmetika: du tėvai, keturi seneliai, aštuoni proseneliai ir t.t. O, kaip šakojasi platus gyvybės medis, mano šaknys žemėje.

Gal iš tenai, iš tos galingos versmės ir teka mano suvokimo kas esu šaltinis?

Prisimenu skurdoką savo jaunystę, kai mokantis Vilniuje turėjome tik muziką ir vieną gražią svajonę – kad valdžia kalbėtų LIETUVIŠKAI. Kad būtų sava. Rodės, nereikėjo nei brangių batelių, nei drabužių, viskas buvo gerai, trūko tik šito vieno.

Gal todėl atgimimo laikui atėjus, ėjome visur. Šeimoje buvome bendraminčiai, vaikai ėjo kartu. Kaip dabar atsimenu, tai buvo didžiausi, pakiliausi išgyvenimai, patirti sąmoningai.

Ir Baltijos kelias.

Prisimenu, kaip grįžę iš darbo skubiai sukomės, kad suspėtume nuvažiuoti. Jau už Vievio, už posūkio link geležinkelio stovėjome eilėse. Tas džiugino, kėlė dvasią, jautei reikalingumą būti kartu, būti čia. Judėjome nesibaigiančioje kolonoje, o įvažiavę į Vilniaus – Ukmergės plentą, supratome, kad nesuspėjome prie ,,savo kilometro“. Žmonių kelyje buvo daug, visi kažkaip maišėsi, stojo pakelėsna,  kliudė vieni kitiems, bet nesijautė jokio nervingumo, mojavo vieni kitiems, užleisdavo vietą, paslaugiai šypsojosi.

Sustojome pakely.  Prisijungėme prie kolonos stovinčių. Šią minutę čia nebuvo svetimų, susikabinome rankomis bendram tikslui. Virpėjo pavakarės oras, džiugesiu ir jauduliu virpėjo širdys, padangė virpėjo nuo lėktuvų ūžesio. Švenčiausios kovos išraiška…

Tuo metu kažkur prie Vievio geležinkelio pervažos, kolonoje irgi susikibę rankomis, stovėjo žmonės. Tarp jų, nepraleistų pro geležinkelį, liko mūsų sūnus studentas Gytis, skubėjęs pas mus iš Kauno.

Kur tu, tądiene Lietuva, kas taip traiško tavo trapų stuburą, kad beviltiškumo grimasose paskendo laikas? Žinoma, džiaugiamės LAISVE. Tik kasdienybėje, besistumdydami prie gėrybių kupino lovio, ar likome tie patys?

Žinau, reikės ištverti ir  išlipti iš didelių smegduobių, į kurias įpuolėme, žinau, – ištversime, juk mūsų valdžia kalba lietuviškai, juk mes suprantame, mes mokame STOVĖTI.

                                                                Etnologė Ona Rasutė Šakienė

 

SĄJŪDŽIO 20 – METIS

 

Kas tai yra sąjūdis? Kur jis prasideda, kur jo ištakų šaltiniai?

Pirmas oro gurkšnis po žaliom tėviškės liepom, motinos pieno saldumas ar tyliais šešėliais plevenanti vakarėjančio sodo šviesa? Gimtinė, kur dievas skyrė dalią, kur atėjau pašaukta aukštosios jėgos, kad vykdyčiau valią?

Gal Pilakalnio ąžuolynas, ant kurio šiltų šakų atsisėdus visada toli matai. Matai kur ganosi tavo karvės, ir supiesi lyg velykinėse sūpuoklėse aukštai kaip paukštis, o tolumoje pastelinėse spalvose ištirpęs horizontas jau vilioja, kažką žada, tolimų miestų miražais vaidenas.

Gal kaimo jaunimo vakaruškos Kudonių kaime, kai mes, vaikai, susodinti ant pečiaus visą naktį žiūrime pro koptūrą į šokančius. Šoks, šoks, jau vyrai braukia prakaitą, tada išeina į lauką ir uždainuoja. Troboje pasieniais sukritusios mergaitės irgi atsigauna, sustoja ratan ir užplėšia savo dainas, rodos, keliasi stogas, virpa langai, tikros rungtynės. Kas daugiau, kas išradingiau. Šioje dvikovoje nėra klausytojų, čia visi dalyviai. Tai lyg žaidimas, kuris baigiasi tuo, kad mergaitės pradeda ratelius, vienas kitas vaikinas pasirodo, galiausiai gerklingiausias bernas nusitveria gražiausią mergaitę ir vėl suka valsą, polką, kadrilį. Ir taip kol prašvis. Tada dainos nuaidi ryto rūkan, tolumoje sklaidosi, tirpsta.

O gal tyliam pavakary, kai moterys, per dieną grėbusios šieną, susėda ant kupetos ir uždainuoja. Tylus sakralinis veiksmas, kurio natūraliai prašo blėstanti pavakario saulė, tylian susimąstyman gramzdinanti dieną, įprasminanti būtį ir darbą.

O gal rytai, kuriuos menu su liūdesiu. Jau susitvėrė kolūkiai. Kažkoks didelis  chaosas kaime. Jokios tvarkos. Rytais vyrai sueina kelti arklių, iš bado jau nesikeliančių, sunku žiūrėti. Sunku žiūrėti ir  į motinos reumato išsukinėtas rankas, į usnėtus, iki vėlaus rudenio nenupjautus rugius, paskui valgyti pelų mišiniu atskiestą, bulvėm prakvėpintą duoną, gerti ąžuolo gilių kavą, saldintą cukrinių runkelių sirupu. Visi, kurie per stebuklą neišvežti Sibiran, nepaguldyti ant Žiežmarių grindinio, išgyveno sunkiausias skurdo ir  dvasinių dykynių kančias.

Paskui paaugome. Prasidėjo paauglystė, renginiai mokykloje su vaidinimais ir šokiais. Pirmieji rusiški kinofilmai, sukti lauke pupsinčiu varikliuku. Nesupratom nei žodžio, tačiau žiūrėti norėjome. Vėliau atėjo laikas tėvų žodžiams:,,Vaikai, čia nėra jums vietos, čia ne gyvenimas, eikit miestan.”  Ir ėjome. Mąsiškai. Nešėmės tik švarią vaikišką sielą, nieko kito neturėjome, nes mūsų bateliai nepuošnūs, drabužėliai persiūti iš motinos mergautinių. Bet ėjome. Ieškoti šviesos.

Prisimenu 1962 metų rudens Vilnių. Reta kur išgirsi lietuvišką šneką – lietuvių tik 30 %, lenkų irgi apie 30 %, tiek pat – 30% rusų. Lieka kažkokia dalis, apie 10% visokių kitų tautybių. Tokį Vilnių mes radome.Dar daug giuvėsių, skurdžios senų gatvių landynės, kraupūs šmėkliški siluetai skersgatviuos. Po keleto metų jau drąsiai vaikštome gatvėmis. Prisimenu – einam po 4, vora. Ir garsiai plėšiam lietuviškas dainas. Kažkas šnipšteli – už kampo milicija, sušluos. Tada užplėšiam:,,Vycodila na bereg Katiuša”. Ir nešluoja. Praleidžia su tam tikra pagarba. Mes jau mokam, jau galim. O už kito kampo vėl ,,Ant kalo mūrai”

Nebuvom didvyriai. Universiteto drąsuolius suėmė už ,,Chruščiovenkos” iškabinimą centriniame gastronome. Pritylame. O dėstytojai, seni smetonos laikų inteligentai kaip pjanistė Ema Mikėnienė Dvarionaitė grąso pirštu:,,Būkit gudrūs”O tie žodžiai! Ir prasmės… Jas jautėm:,,Jūs jausmo žmonės, tokie ir gyvensit”

Gudrūs nebuvome. Sunkiai prisitaikėme komjaunime, sunku buvo pradėti dirbti kultūrinį darbą. Radau išeitį – pedagogika. Vaikai, vaikai, vaikai. Užpildantys dienas, jų akių šviesoje šildėsi dienos, jos bėgo, skubėjo. Mylėti, godoti, barti ir mokinti, jie užpildė visas sielos tuštumas.
Kur ėjome, ar buvo gerai?
Norint gyventi , reikia prisitaikyti.
Elektrėnai – naujas miestas, išpuoštas rožėmis, stipria ilozungais ir šūkiais apdalintas. Ramybės uostas. Šeima, vaikai, darbas.
Nestojom į partiją, į KGB. Tapome antrarūšiais. Negavome didesnio buto, negavome mašinų.
Menu prie radijo imtuvų prigludusias senų tėvų galvas, – jie dar laukė. Mes? Žinoma žinojome šalia esant tobulesnes sistemas, kur žmonės gyveno laisvai, bet net pamatyti to pasaulio nebuvo leista.

Susidegino Kalanta. Gavome slaptų KGB archyvų medžiagą. Mintis skverbėsi visais galimais plyšeliais

 Apie tai jau rašiau.

Nemeluosiu – vilties mažoka. Bet savo nuostatą parodyti reikia. Jaučiu devyngalvio slibino ugninį žvilgsnį iš rytų, jaučiu jo apsilpusių nagų konvulsingą galią, jo jėgą. Nesigiriu – baisoka. Auga sūnūs. Dėl jų bijau. Bet dėl jų ir privalau. Prisimenu vaikystėje matytas beviltiškas partizanų kovas, žinau kad ir šiandien jie dar vadinami niekšišku vardu ir jį be sąžinės graužimo taria pati Lietuva. Prisimenu kaip man, pirmokei buvo baisu, kai prie mokyklos, raistuose šalia miško šaudėsi. Girdėjau riksmą, klaikų šauksmą vienišos mirties ir tą akimirką, kai negalėjau suprasti, kodėl mokytojas mus greit suvedė iš lauko ir susodino prie sienos. Juk reikėjo gelbėti žmogų, ten jis rėkė iš skausmo, o mes sėdėjom ir klausėmės. Ir dar kai ką prisimenu, bet tai jau ne taip skaudžiai vaiko sąmonėn įsirėžę vaizdai. Bėgant metams jie apibluko, nusitrynė.

O sieloje virptelėjo ypatingas plazdesys,,Nieko daugiau nenorėčiau, kad tik mano valdžia kalbėtų lietuviškai.” Visi mes tą nešiojom. Kaip sąvastį. Slaptą ir skaudžią.

Šiandieną džiaugiuosi, kad buvom tie, kurie pirmojo Sąjūdžio suvažiavimo dieną patyrėme didžiausios šventės palaimą. Pirkome tortą, gėrėm šampaną.

Gimė noras dalyvauti, būti kartu.Važiavome visur, gaudėme žodį, mintį.  Prisimenu Kaune atidengė Laisvės statulą. Ar ne čia žodis ,,Laisvė” suskambėjo masėse?

 Drąsiai ir tvirtai, tačiau jis išgąsdino ne vieną. Ėjome iš mitingo žmonių minioje, klausėmės kalbų… O žodis skambėjo kaip varpas, kviečiantis Prisikėlimui.

Aplankėme bočių Plungėje. Prisimenu jo džiaugsmu trykštančias akis, tvirtą tikėjimą. Nors likimas neleido jam pasidžiaugti šviesia išsipildymo valanda, tačiau net ir užgesę akys, rodos, švietė viltį.  Geltonų, žalių, raudonų žiedų vėliava uždengėm jo kapą.

 Mano tėvas, jau nukamuotas aitzhaimerio sėdėjo virtuvėje prie stalo, kai grįžome iš Vilniaus po Nepriklausomybės paskelbimo. Tada jam pasakiau dzūkiškai:,,Dieduk, Lietuva laisva. “ Nežinau, ar jis suvokė, tačiau jam per veidą ritosi ašaros. Tai argi sąjūdis gimė?

Jau kelinti metai Lietuvą valdo mistinė jėga – laisvės troškimas.  Ilgai vien širdyse kunkuliavę šaltinėliai veržiasi laisvėn, ilgo pašalo kaustyta sąmonė šyla, mintys veržiasi rūku, plaudamos pasamonės  krantus, pajuntijauti gaivų troškimą, rodos lėktum paukščiu, klyktum žuvėdra savo širdies pavasarį. Mūsų dienos, ne kaip dienos, jei tik yra galimybė, puolame prie radijo, televizijos. Mitingų bangos viena po kitos ritasi Vilniaus, Kauno, visos Lietuvos aikštėmis, parkais, salėmis. Juose sklando gyva tautos dvasia, ilgų naujosios vergijos tamsumų nenumarintą. Nuotaika nenusakoma žodžiais,  gyveni vien euforija, dvasinis skurdas, ilgus dešimtmečius  kamavęs žmones, suplyšta į gabalus, sustingę vienišos salos plaukioja erdvėje, įnešdamos dar daugiau chaoso ūkuose paskendusiai žemei. Kuriasi, iš naujo kuriasi pasaulis. To džiaugsmo šviesoje buvom tokie laimingi, kad sunku apsakyti, net ir po 20 metų jaučiu jo gaivališką jėgą.

Sąjūdis. Jis negimė, jis buvo, gyveno visų mūsų širdyse. Todėl ir išaugo, išbujojo kaip tvirtas ąžuolas, nes buvo maitinamas širdies versme – gyvojo kraujo šaltiniu, kuris atsiveria tolimų protėvių baltų gelmėse, augo, kunkuliavo ir rado plyšį, ir ištrįško karštomis srovėmis.

                                                                          Etnologė Ona Rasutė Šakienė

 

Sąjūdžio 25 – mečio minėjimas

Ką gi tokiomis sąlygomis mums reiškia Sąjūdžio 25-metis? Bet kuriuo atveju tai – svarbi istorinė data, kurią reikia paminėti ir apmąstyti. O kad galėtume švęsti, turime žinoti, kad svarbiausi Sąjūdžio iškovojimai – Lietuvos nepriklausomybė ir demokratija.

 

Pamąstymai pagal  Andrių Navicką

1988 metų birželio 3 dieną susikūrė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. Laisvės ilgesys įgavo balsą. Pakako pradėti viešai kalbėti apie laisvę, tautos istoriją, praeities kančias, ir pusę amžiaus kankinę melo imperijos gniaužtai ėmė laisvėti. Tiesos sakymas apie patirtas žaizdas, apie tai, kaip iš tiesų jaučiamės čia ir dabar, kokia bjaurastis iš tiesų slypi už sovietinių kaukių, tapo veiksmingiausia priemone išgyti. Dar neseniai išblaškyti ir tik patikimų bičiulių būryje nepabijoję nedrąsiai kalbėti apie laisvę, žmonės budo iš baimės stingulio.

Nedera nei nuvertinti, nei pervertinti Sąjūdžio reikšmės. Jis tikrai nebūtų buvęs įmanomas, jei ne tos laisvės sėklos, kurias pasėjo pokario Lietuvos partizanų kraujas, jei ne disidentiniai judėjimai, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ žygdarbis. Kita vertus, iki tol už laisvę buvo grūmusis saujelė drąsuolių, o Sąjūdis tapo trimito garsu, pažadinusiu net apsnūdusiuosius ir prisitaikiusiuosius.

Žinoma, galima sakyti, kad ne visiems pakako drąsos. Būta ir vidinio kiršinimo, ir sąmoningų provokacijų. Žvelgiant iš dabarties perspektyvos, naivus atrodo ir anuometinis įsitikinimas, kad visa tauta pabudo iš okupacijos snaudulio. Išties aktyviai veikė tik nedidelė tautos dalis, o dauguma tiesiog laukė, kur papūs permainų vėjai, nes buvo įpratę prisitaikyti prie visko.

Vis dėlto Atgimimas buvo tikras, pokyčiai nepaprastai dideli, ir neįtikėtinai greit atkeliavome į Kovo 11-ąją. Gal net kiek per greitai, nes, regis, netrukom pamiršti laisvės kainos, to, kad už vertybes reikia kovoti, kad tiesos sakymas brangesnis už skalsesnį duonos kąsnį. Itin greitai vienybę pakeitė įvairūs susiskaldymai, susipriešinimai, susiveržėme naujos vergystės pančiais ir neretai net esame tuo patenkinti.

Taip, anuomet, Atgimimo euforijos laikais, viskas atrodė aiškiau. Okupacijos gniaužtai buvo regimi, laisvės kova labai konkreti, savos valstybės atkūrimo siekis sutelkė net labai skirtingus  žmones. Tačiau nemeluokime sau, jog anuomet būta lengviau nei dabar. Baimė į žmonių širdis ir protus diegta represijomis, sankcijomis, nuolatiniu vertybių niekinimu ir gundymu patogiai susitaikėliškai gyventi. Tam, kad išsitiestume, prireikė labai daug drąsos.

Dar daugiau drąsos ir pasiaukojimo reikėjo pokario partizanams, kurie už laisvę ir garbę ryžosi paaukoti net savo gyvybę. Jie kovojo beviltišką mūšį ir jį laimėjo. Ne, jie neįveikė okupantų, tačiau pasiekė svarbesnę pergalę – išsaugojo žmogiškąjį orumą ir paliko kovos už laisvės patirtį tautos atmintyje.

Tad kodėl mums atrodo, kad laisvę galima išsaugoti be pastangų? Atgimimo metais žadėjome savo gyvenimus padėti ant Lietuvos laisvės aukuro. Dabar kartais atrodo, kad esame pasirengę šį aukurą parduoti aukcione – už pigesnes dujas, daugiau realybės šou televizoriuje, už duoną ir žaidimus.

Pir­ma­die­nį  birželio 3d. Seimo is­to­ri­nė­je Ko­vo 11-osios sa­lė­je pra­si­dė­jo iš­kil­min­gas mi­nė­ji­mas, skir­tas Lie­tu­vos Per­sit­var­ky­mo Są­jū­džio 25–mečiui.

„Prieš dvi­de­šimt pen­ke­rius me­tus įsi­kū­rus Są­jū­džiui, per vi­są Lie­tu­vą nu­vil­ni­jo tūks­tan­ti­niai mi­tin­gai, eko­lo­gi­niai pro­tes­tai, ro­ko mar­šai, su­ple­vė­sa­vo tris­pal­vės, vis gar­siau su­skam­bo žo­džiai „Lais­vė Lie­tu­vai“, į gim­tą­ją že­mę su­grį­žo trem­ti­nių, so­vie­ti­nių ka­ro nu­si­kal­ti­mų liu­di­nin­kų pa­lai­kai, Bal­ti­jos ke­ly­je su­si­jun­gęs mi­li­jo­nas Lie­tu­vos žmo­nių ran­kų ir šir­džių iš­ta­rė – Lie­tu­va tu­ri bū­ti Nep­rik­lau­so­ma vals­ty­bė. Šis troš­ki­mas bu­vo įgy­ven­din­tas čia, šio­je is­to­ri­nė­je sa­lė­je, 1990 me­tų ko­vo 11-ąją, 124-iems Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos de­pu­ta­tams bal­sa­vus už Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­mos vals­ty­bės at­kū­ri­mą. Šian­dien, pri­si­min­da­mi ne­pa­kar­to­ja­mas dai­nuo­jan­čios re­vo­liu­ci­jos aki­mir­kas, su­vok­da­mi Lie­tu­vos Per­sit­var­ky­mo Są­jū­džio svar­bą ke­ly­je į Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bę, pra­de­da­me iš­kil­min­gą mi­nė­ji­mą, skir­tą Lie­tu­vos Per­sit­var­ky­mo Są­jū­džio dvi­de­šimt­penk­me­čiui“, – sa­kė Sei­mo Pir­mi­nin­kas Vy­das Ged­vi­las.

Mi­nė­ji­me da­ly­vau­ja Lie­tu­vos Pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė, Mi­nist­ras Pir­mi­nin­kas Al­gir­das But­ke­vi­čius, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos – At­ku­ria­mo­jo Sei­mo Pir­mi­nin­kas, Eu­ro­pos Par­la­men­to na­rys pro­f. Vy­tau­tas Lands­ber­gis, Lie­tu­vos Per­sit­var­ky­mo Są­jū­džio – ini­cia­ty­vi­nės gru­pės ir Sei­mo ta­ry­bos na­riai, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos – At­ku­ria­mo­jo Sei­mo de­pu­ta­tai – Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rai, Sei­mo ir Vy­riau­sy­bės na­riai, Eu­ro­pos Par­la­men­to na­riai, ki­ti sve­čiai.

Po iš­kil­min­go mi­nė­ji­mo buvo pasodintas Są­jū­džio dvi­de­šimt­penk­me­čio ąžuo­liu­ką. Birželio 3 d.taip pat vyko konferencija Mokslų akademijoje, atminimo lentos prie Rašytojų sąjungos atidengimas.

Dalyvauti Sąjūdžio 25-mečio minėjimo renginiuose Vilniuje buvo kviečiami Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio Seimo, Lietuvos rajonų iniciatyvinių grupių ir tarybų, rėmimo grupių nariai. Elektrėnų  savivaldybei atstovavo Egidijus Klumbys,  Viktoras Valiušis, Juozas Janonis , Antanas Adomaitis ir Ona Rasutė Šakienė

Numatomi ir kiti minėjimo renginiai šių metų birželio – gruodžio mėnesiais.

Paruošė Ona Rasutė Šakienė

 

   LIETUVOS PARTIZANAMS

Ne visa numirs su žmogum,
Tėvynės meilė nemari.
Lai liks prisiminimui tie laikai
Kai širdis vien Tėvynei gyveno

                               Adolfas Ramanauskas – Vanagas

Tylų ramų advento vakarą į Elektrėnų Kultūros centro salę rinkosi pagyvenę žmonės, jaunimo nesimatė. Bet Kauno Veterinarijos Akademijos folkloro ansamblyje jaunimas dainavo. Žinoma, greta jų visada stovi jų vedliai – ansamblio veteranai, vadovaujami Antano  Bernatonio. Ansamblio lūpomis prakalbo partizanų dainos. Jų žodžiais, jų dainomis, tų, kuriuos dar  dažnai vadiname banditų vardu.

Rugiui, Šermukšniui, Uosiui, Vyturiui…

Ar dar ne metas kalbėti apie juos? Kažko dar bijome, dar dairomės vieni į kitus, tartum bijodami sutikti priešišką žvilgsnį.Ar ne laikas iš laiko perspektyvų lyg nuo aukštumos apžvelgti tą dar stipriai  rūkuojantį miškų, pakrūmių epopėją, ją tinkamai įvertinti, kad susivoktume patys, kad susivoktų vaikai, anūkai.

Skaitau apie karalių Mindaugą…

Skaitau apie karalių Vytautą…

Apie Smetoną neskaitau, nenoriu. Buvome vieniši , palikti likimui. Tautos išlikimo, jos laisvės vardan laikas nubraukti užmaršties ir melo skraistę, kaip šydą nuo jaunosios veido ir pažvelgt tiesai į akis. Advento metas tam pats tinkamiausias. Susimąstykime.

Jie nenorėjo tarnauti okupantui, jie nenorėjo tarnauti bolševikams, kurių gadynė, žinia, nebuvo amžina, bet kad tęsis taip ilgai, nė vienas netikėjo. Jie ėjo į miškus, nes nenorėjo stoti į jų gretas, jie slėpėsi bunkeriuose, jie prasėdėjo ten ne vienerius metus, jie kovėsi, jie žuvo. Žeminėse ant samanos, ant eglišakių, drėgmės persmelktais drabužiais. Tam reikėjo didelės dvasinės stiprybės. Šiandien vienos nakties užtektų daug kam. O jie gyveno, kovėsi vis labiau ir labiau prarasdami viltį, išduoti kaimynų, giminių, draugų. Baimė, didžiaakė baisūnė kaustė sąnarius ne vienam, kaustė noras išlikti gyvam po stribo automatu. Išdavė daug kas. Savi ir svetimi. Tautai, bandančiai  priešintis okupantui, su kuriuo skausmingai skaitėsi Europa, nuo kurios tylomis nusisuko Amerika, teko patirti visą pragarą, kurio plėnys dar šiandien kai kur plevena.

Mūsų tauta – poetų tauta. Skausme dainuojanti tauta. Atgavus laisvę ji užmiršta šiuos dvasinius   klodus, dylančius po visų mūsų kojomis, griebiasi užmaršties svetimose kultūrose.

Dzūkai, ilgiausiai išlaikę senovinį  raudų paprotį, šį netekčių ir skausmo laikotarpį labai gražiai išdainavo. Ir išsiveržia, sunkiai ir skausmingai išsiveržia, kaip kad žolė pro kietus akmenis ar skaldą, jų daina. O artimųjų neleido ateit apraudot, neleido palaidot žuvusių sūnų, tarsi viduramžių budelių nukankinti, jie gulėjo kiekvieno miestelio aikštėse, išmesti paniekinimui, suversti šiukšlynuose, apkasti žvyrduobėse. Sakoma, kad po kiekvieno nužudymo kaimuose pasigirsdavo naujos dainos. Jos skambėjo savomis, šimtus kartų vakarais išdainuotomis liaudies melodijomis, Nepriklausomybės laikų romansais, dainuotais  gegužinėse jaunimo, juose –  už Tėvynę žuvusio kapelis, juose, motinos rauda, juose mergaitės skaidrus ilgesys.

Ir neviltis. Ir viltis.

Pirmosios gėlės ant jų kapų, pirmi paminklai.

                                             Etnologė Ona  Rasutė Šakienė

 

KITAS SKYRIUS

TURINYS