KALENDORINĖS ŠVENTĖS

 

Lygiadienio laužai

 

Lygiadienio proga norėjome užkurti laužus ant seno Žuvyčių  piliakalnio, tačiau mūsų piliakalnių būklė siaubinga – nei privažiuoti, nei įbristi prie daugelio iš jų ir mūsų seniūnijų vadai niekaip nesugeba rasti bendros kalbos su žemių savininkais, išaiškinti jiems  šių objektų reikšmę mūsų tautinėje kultūroje. Atgimusi Žemaitija, atsistatanti Aukštaitija  stebina savo samoningumu ir  gražiais darbais. Mūsų žmonėms tai nerūpi, todėl piliakalniai , jų teritorijos ir prieigos neprieinamos, apaugusios piktžolėmis ir krūmynais.

 Mūsų keliautojų po Lietuvos šventvietes ir piliakalnius grupelė nutarė atsiliepti į Trakiškių organizuojamą Baltų vienybės ugnies  ir rudens lygiadienio sąšauką ant Senųjų Trakų piliakalnio. Visą dieną lyjantis lietus nesustabdė. Važiavome keturiese – Algima Palaimienė, Roma Važgėlienė, jos kolegė Ūla Petrauskienė ir aš, Ona Šakienė.  Ant piliakalnūio pasitiko   organizatoriai, maloniai nusiteikę trakiškiai ir nemažas būrelis mokinių iš Paluknio mokyklos.  Ugnies kūrimo, aukojimų apeigas lydėjo vaikų atliekamos sutartinės. Tai buvo nuostabu,paskui dainavome visi, laužėme duoną, vaišinomės sūriu, gira. Lijo, nuo senųjų liepų dideliais lašais varvėjo vanduo, bet niekas nenorėjo skirstytis – tokia šilta maloni aplinka, jauni žmonės su mažais vaikais, mokiniai ir mes, atvykėlės buvom šiltai apkabintos bendros dainos, šypsenų.  Grįžome jau apie 22 val, labai džiaugėmės, kad pabuvojome Didžiojo kunigaikščio Vytauto tėviškėje, ir netgi mus šildęs lietutis rodėsi prasmingas…

Labai norėčiau, kad kitais metais galėtume pagerbti protėvius ant savų piliakalnių, pav. Ten, kur pats vardas mums šaukia – žuvį čia. Neapsileiskime. Atsibuskime, jau laikas.

O.R.Šakienė

 

Blukvilkis

Profesorius dr.  L. Klimka

Kadaise senieji kuršiai ir žemgaliai po kalėdinių vaišių ir ateities spėjimo pagal žvaigždes vilko bluką per kiemus.  Paskui tą bluką sudegindavo kaipo sunkų praėjusį metą vildamiesi kad ateinantys metai bus lengvesni,  nereiks taip sunkiai dirbti. Sudeginę senuosius metus, moterys tuojau parodydavo lėlę, iš medžio išdrožtą, kurią vyrai grobstė, bet moterys nuo jų slėpdavo, turėjo taip paslėpti, kad jie jos nerastų ir neieškotų…

Vėlius bluko vilkimą gretina su slavų Bedniako – naktį prieš Kalėdas deginamu kelmu, trinkos at pliauskos papročio, V.Toropovas – iš simbolinio drakono ar gyvatės žudymo. Hipotezę jis papildė teiginiu, kad mitinė būtybė, kurią reiškia senųjų lietuvių Kalėdų švenčių blukis, galėjo būti artima velniui. Ši prielaida įdomi 2 požiūriais – sustiprina teiginį kad velnias siejamas su kelmu ir leidžia pradėti ieškoti velnio ryšio su naujųjų metų ciklo šventėmis kūčiomis ir Kalėdomis.

Pagal latvius trinkos vėlinės buvo švenčiamos pačiame metų gale. Tada žmonės eidavo iš namų į namus, didelę trinką už virvės vilkdami. Kur nueidavo, ten būdavo sutinkami su džiaugsmu, su valgiais ir gėrimais, kol apeidavo visus kaimynus. Prie paskutinių namų trinką degindavo kaip visų senųjų metų vargo ženklą, kad senųjų metų vargai baigti ir prasidės Nauji metai.                                                                                                                                  

Etnokosmologas Jonas Vaiškūnas

Ką įkūnija Amžinosios Ugnies vaizdinys? Ką reiškia kaladės, kelmo, Morės deginimo apeigos?Kokia šių ir kitų religinių apeigų dvasinė esmė?

„Religija tai kas mus sujungia, suriša, vėl suvienija. Kažkada buvome vieningi, išsiskyrėme, išsiskaidėme ir vėl siekiame būti vieningi. Religija tai bendras veiksmas siekiant vėl susivienyti bendrame veiksme ir vyksme, bendroje apeigoje. Išoriniai vaizdai kuriuos regime, veiksmai kuriuos atliekame, garsai kuriuos skleidžiame apeigose veikia vidines žmogaus būsenas ir kreipia mūsų sielas ir kūnus žmogiškosios tvirtybės ir vienybės įsigalėjimo linkui“, – sako J.Vaiškūnas.

„Išorinė Saulė – dangaus kūnas, kuria numanome esant pakils ir ims skaisčiau šviesti ir be mūsų apeigų, tačiau žmogiškoji Saulę gali ir neužtekėti“, – teigia etnokosmologas                                                                                                                                                                                  

Vidmantas Velička

Tikrai turiu apie tai prabilti. Todėl, kad artėja dar vieni Naujieji metai. Turim pradėt kalbėt apie aukščiausią mūsų tautos dvasinės pajautos saugojimą – papročių paveldą. Turime siekti, kad papročiai nebūtų nuvertinami, iškraipomi, supaprastinami, primityvinami, degraduojami perkant – parduodant.

Tiesiog dabar jiems tereikia pranešti, kad blukis, tai lietuviškai – tabalas.

Simonas Daukantas rašė “Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių” ir šventėms, ir linksmybėms naudodamas gražų žodį viešės.

„VIEŠĖS, ARBA ŠVENTĖS

   Lig nepradėjus pasakoti apie senovės šventes, reikia pirmiau tą stipriai įsitėpti, jog senovėj lietuviai garbino dievą ne verkdami ir rūpindamies. Tai ir jų šventės buvo minavonėmis linksmų nočių, kurias minavodami džiaugės ir linksminos, dievams dėkavodami ir viens kitą vaišindami; kaip yra keturios dalys metų laiko, taip buvo atliekamos ketverios šventės, arba viešės, nuo žodžio visi, jog visi susirinkę viens kitą mylėjo linksmindamies; šiandien dar, tą minėdami, senu įpročiu ant krikščionų švenčių susirinkę gentys ir susiedai turi pasilinksminti.“ *1

 

Viešumo, lankymosi, buvimo kartu šventė, viešėjimo namuose, iš toliausių tolių sukviečianti artimus būti kartu į Kūčias (beje, rus. куча – kaupas, krūva), šitoje viešėje dar ir išėjusių artimųjų, protėvių pabuvimas nuo Ilgių iki Kūčių pasidalinimas susikaupimu, šiluma tuo šaltuoju ir tamsiuoju metų laiku. Pasidalinimas Jiems paliktu maistu prie Kūčių stalo, mums užmigus, lyg atsisveikinimas ir prabudimas, pradedant naują laiko skaičiavimą.

Ir staiga girdžiu daužymą, matau Kūčių – Kalėdų paprotį vilkti, vadaloti, tavalioti Tabalą, Bluką, Blukį, Kaladę, ar dar kitaip vadinamą didžiai pagerbtą daiktą, kuris tiek nusipelnė dėmesio, visai prieš metų pabaigą. Griebiuosi knygų.

Lasickis mini Tavvalą. „Dievas Tavvals – gerų paslaugų teikėjas“. 
Lietuvių kalbos žodynas – tavalas  stiprybę teikiantis dievaitis. 

 

Kūčios – bendruomenės šventė. Vėliau virtusi šeimos švente. „Kūčia“ – didesnis žmonių būrys – vadalas, kuris būtent Kūčių vakarą velka, (rus. Кутить – ūžti) gerokai triukšmaudami, vadaloja, t. y. linksmindamiesi tabaluoja tabalą aukojimui.

Simonas Daukantas, gimęs ir užaugęs senosiose Kuršių žemėse, Livonijos, Kurlandijos – Lietuvos pasienyje, žino ir rašo du vardus savo veikale, apie tą vadalojamą daiktą prieš Kalėdas – Blukį ir Tabalą.

Žodis blukas arba blukis pasiskolintas iš latvių, o latviai naudoja vokišką blok ( blokas). Tai yra stora lenta.

O žodis tabalas vartojamas Lietuvoje. Tai taip pat stora lenta.
Nieko nuostabaus, kad Simonas Daukantas juos abu žino.

Tai ne rąstigalis. Tai ne kelmas. Tai plokštė, kuri buvo naudojama ir turėjo savo aiškią paskirtį. Priklausomai nuo tinkamo rąsto, tai maždaug metro ilgio, gali būti ir daugiau, apie pusės metro pločio ir iki dešimties centimetru storio, iš storo medžio skelta plokštė – Tabalas. Pakabinamas viešoje susirinkimų, švenčių, šokių vietoje horizontaliai ar vertikaliai. Paskirtis – tai įrankis sušaukti visuomenę svarbiems klausimas spręsti, apeigoms, apeiginiams ir visiems šokiams, garsinis, ritminis, mušamasis instrumentas.

Tabalų signalais kaimo žmonės buvo sukviečiami į pirtį, šermenis, vestuves, susirinkimus Tai atlieka tas žmogus, kuris prižiūri tabalą. Mokantis jį mušti, naudotis, juo grojant. Toks tabalas tam tikroje bendruomenėje buvo vienas. Vienas, tam tikroje teritorijoje, kur tabalo garsas sklisdavo iki trijų kilometrų atstumu. Vėlesniais laikais tų tabalų galėjo kabėti keli, skirtingam garsui išgauti. Jeigu jis toks reikalingas, tai kam jį reikėjo deginti?

Pirmiausiai, kad degint – jį reikia turėti.

 Toporovas mini senąjį badniaką(tabalą), bet labai gražiai, aprašo pietų slavų paprotį kertant naująjį. „Badniako (tabalo) į mišką eidavo Kūčių rytą… Kirsdavo storą sveiką medį, dažniausiai ąžuolą, buką, klevą…Makedonijoje pirmenybę suteikdavo laukinei kriaušei. Priėję prie medžio, sveikindavosi su juo, apipildavo grūdais, o kirtimo vietą tepdavo medumi. Medį kirsdavo iš vienos pusės, kad kristų į rytus. Rąstas skaldomas į tris dalis. Vakare įnešant į namus, vėl jį apiberdavo grūdais, apšlakstydavo vynu, ar šventintu vandeniu.

Bulgarų mergaitės badniakui dainuodavo, klausdamos ir jis atsako toje dainoje, kad piemuo nukerta medį, atneša į namus, pastato prie židinio, prie padengto stalo. Sakoma, kad tai auksinis medis, siekiantis net patį dangų. Medžiu nulipa jaunasis dievas ir atneša įvairiausių gėrybių.

 

Tai naujasis arba jaunasis tabalas, kuris per visus metus pasens.

J. Greimui atrodo, kad: Frenkelio cituojamas S. Daukanto aiškinimas, pagal kurį Žemgalėje ar Kurlandijoje Kalėdų naktį po kiemus velkamas ir galop sudeginamas blukis (tabalas) simbolizavo besibaigiančius senuosius metus, neatrodo pakankamai solidus…  Neranda čia A. J. Greimas kovos tarp senųjų ir naujųjų metų, mirties ir prisikėlimo epizodų. Jam įtikinamesnė indoeuropiečių stulpų kulto liekana. Siūlo dviejų žodžių – bluko ir tabalo – sinonimiškumą tai hipotezei paremti. Tuo būdu, Tabalas reikštų ne tik dievišką būtybę, galinčia pasireikšti žmogaus pavidalu, bet drauge ir blukį, t.y. stabą, kuriame toji būtybė yra įsikūnijusi, su juo sutapdama.

Na, tiesiog nuostabu. Taip, žinoma, tabalas kaip ne kaip stabas. Pritariu. Tarpininkas tarp žmonių ir dievų. Kai jis sudeginamas, štai tada jis ir virsta dievybe. Jauno ir seno įsikūnijimas stabe. Yra čia ir „mirties ir prisikėlimo epizodai“ – materialaus bendruomenės įrankio virsmas į dievybės išraišką sudegus.

Toks tabalas turi dar vieną buitinę funkciją – informacinė bendruomenės lenta, vieša vieta, erdvė apie tabalą, kurioje skelbdavo žinią, prie kurios pirmiausiai visi ir susirinkdavo, po tuo didžiuoju ąžuolu kabėdavo. Ką ir kaip rašydavo? Įrėždavo, išpjaustydavo, žymėdavo svarbius įvykius, dienas. Pagal mėnulio fazes, arba pagal saulės dienas. Tame įrėžime buvo pažymimos šventės, kiti svarbūs bendruomenės įvykiai. Kol užsipildydavo trimis šimtais šešiasdešimt penkiomis metų dienomis.

Na, kažkas turi skaičiuoti, kiti darbą bedirbdami gali ir užsimiršti. O čia ateini pas to kaimo išminčių su savo džiaugsmais, bėdom, žvilgt į tabalą ir žinai kuri metų diena.
Tai yra kalendorius. Kabantis ir žmogaus pagalba skaičiuojantis laiką. Gyvas kalendorius. Vis pildomas. O metams pasibaigus, jo prižiūrėtojas, krivis, žynys, vaidila, jau jį vilkdamas, paskutinį kartą sukviečia bendruomenę jo paaukojimui, sudeginimo apeigai Kūčių vakarą. Tolygu dabartinio pasibaigusių metų kalendoriaus sudeginimui . Kaip Mandala.

Žemaitė mini, kad iš jo velkamo pelenų dieną buvo ketinama padirbti įvairius buitinius daiktus, darydavo baldus.

Dar noriu pabrėžti, kad tai ne šiaip koks medienos gabalas. Medis turi augti nesusisukęs, nes nesigaus plokštė. Tai pats tiesiausias ir vertingiausias medis. Jis turėjo būti skeliamas, (tais laikais plačią lentą padirbti nebuvo taip paprasta) džiovinamas savaime, paruošiamas, kad daužant, mušant, grojant  neskiltų. Išraižomas dienų, mėnesių ženklais. Jame užrašomos padėkos dievams.

Materialia dievybės išraiška dėkojama, aukojant už praėjusius metus. Metai turi Tabalo – kalendoriaus išraišką, pilnai užpildytą laiko ženklais.

Nuo pirmos iki paskutinės metų dienos užaugęs ir pasenęs, prisipildęs bendruomenės gyvenimo žinių, patirties, Tabalas nemiršta, o pilnas metų įvykių, rodomas visiems tempiant į kiekvienus namus, tuo jį sustiprinant, taukšint į jį, šaukiant visus į jo palaidojimą, paleidimą, aukojimą į dangų prie dievų.

 

O štai dar vienas džiuginantis įrodymas, kad tai yra tam tikros paskirties lenta. Tai Lotynų kalba, kuri kai kada yra raktas į mūsų mitologijos lobius.
Tabalas – atminimo lenta dievams. Manau, pirmiau žmonėms, o jau sudeginus, dievams.
Latviai – blukis;
Lietuviai – blukas, tabalas, kaladė;

Pagaliau artėjant šventėms papročiai lyg randa tikrumą. Kad nesam lyg kokie pagaliai, kelmai, ar kaladės, kad neturim valkiotis bet ką nusigriebę, kas po ranka pakliūva, tampyti ir vienas po kito eiti barškindami į langus.

Pirmiausiai tai todėl, kad neturi tokio skelto ąžuolo, tiesiog jau nebėra kam jo pagaminti, nebėra to dienų skaičiuotojo, metraštininko. Ir miško švento nebėra. Nes XIX a. tikslas jau kitas – ne sušaukti visus į apeigą, aplankant su dievybe tabalu, kuris bus aukojamas, o tiesiog vaikščiojimas iš trobos į trobą ir „taktiškas“ prašymas išgerti.

Tabalas ar Morė nesunaikinami pykčiu ir agresija, jie pagerbiami ugnimi, džiaugiantis. Būti laimingam, linksmam, tai džiaugsmo išraiška per papročius.

Tuo tabalu grojama paskutinį karta, paskutinį kartą tabalas sukviečia visus. Tai jame visų metų mūsų džiaugsmai ir meilė sukaupta, surašyta, svarbių susirinkimų sprendimai, krikštai, vestuvės, laidotuvės. Mūsų gyvenimo vienų metų kalendorius – žinia dievams.

Padėka dievams už suteiktą malonę. Tuoj nukeliaus tabalas ugnimi, visus metus išbuvęs su mumis pas protėvius, pas dievus, pavirs laiko dievu, su laiko žiniomis iš mūsų, sudegdamas tarpininku tarp žmonių ir dangaus. Jeigu yra sniego, tabalu galima paskutinį kartą važiuoti lyg rogėmis ir groti juo paskutinį kartą, sušaukiant visus aukojimui, pasitinkant linksmai Naujuosius. „Tabalai, tabalai, visi garbin tave“

Pabelskit tris kartus į medį, į tabalą, kad blogis Jus aplenktų.

Keletas eilučių iš Wikipedijos

Kai kuriuose šalies regionuose blukio vilkimo paprotys buvo gyvas iki Pirmojo pasaulinio karo. Jis vis dažniau atgaivinamas ir šiandien.

Blukio vilkimas – vienas įdomiausių lietuviškų papročių, jungiančių mitologinį turinį su kolektyvine apeiga bei tam tikra socialine funkcija. Blukio vilkimas suburdavo bendruomenę linksmam ritualui. Kūčių vakarą (ir per Užgavėnes) kaimo gyventojai užnerdavo virves ant storos medinės kaladės arba kelmo ir vilkdavo ją per kaimą, užsukdami į kiekvieną kiemą. Kaimo gale iškilmingai sukurdavo laužą ir sudegindavo blukį. Velkantieji persirengdavo čigonais, mitiniais gyvūnais, nepažįstamais žmonėmis. Būtinai turėjo būti 12 mitinių būtybių (dvylika – astronominis skaičius, kuris siejamas su mėnulio ciklu). Tokių ceremonijų dalyviai buvo vadinami blukvilkiais. Blukvilkiai visą laiką dainuodavę, šokdavę, per blukį šokinėdavę, netgi visokių šunybių aplankytų sodybų šeimininkams prikrėsdavę.

Tikėta, kad sudeginant blukį, sudeginami senieji metai, jų blogybės, tamsa. Etnologai teigia, kad blukio vilkimo apeiga akivaizdžiai parodo kalėdinį virsmą – seno sunaikinimą ir naujo gimimą. Anot S. Daukanto, rąstigalio sudeginimas simbolizuoja Saulės sugrįžimą, šviesiojo laiko pergalę prieš senųjų metų blogybes. Per kiemus tempiamas blukis rodo gerus santykius su kaimo gyventojais, kita vertus, tai turi mitologinę prasmę – ant jo sukraunamos visos bėdos ir išvežamos iš kaimo sudeginti. Šiai kaladei priskiriama ir funkcija apsaugoti kaimą nuo nelaimių, ligų, piktųjų dvasių.

Blukio deginimas ir vilkimas simbolizuoja senojo pasaulio išlydėjimą; jį reikia sunaikinti, kad užleistų vietą naujajam. Kai blukis sudeginamas, išlaisvinama gyvybės ugnis, visatai padedama atsinaujinti. Blukio deginimo apeiga yra ne fizinių kūnų ritualas (kad jiems būtų gerai), bet savo paties apsivalymas.

Blukio deginimo ritualas susijęs su pasaulio atkūrimo iš pasaulį naikinusios arba žudžiusios būtybės kūno idėja. Saulė kyla iš kelmo, kuriame ji buvo, – tai simbolizuoja blogio ir gėrio sambūvį, kaip kinų sąvokos In ir Jan. Blukis yra kupinas potencijos, jį naikiname tam, kad išleistume gėrį, kad kiltume ten, kur kritome.

Lietuvių mitologija be galo graži, tik reikia žvelgti per metaforinę prizmę. Šiuo ritualu svarbu ne išvaryti žiemą, bet išvaryti mirtį iš savęs, kad tęstųsi gyvenimas. Šis ritualas labai kryptingas, jo paskirtis – padėti žmogui išgyventi užkoduojant, arba užkalbant, jo žmogiškąją valią ir galią.

Sudėliojo etnologė Ona Rasutė Šakienė

 

***

 

JURGINIŲ PAPROČIAI

  Žemėje buvo ir bus daug nuostabių dalykų, kurių mažai kam reikia. Tarp jų ir senasis baltiškasis žodžio menas, papročiai, tradicijos. Prisiminkime keletą pavasario akimirkų.Turime gražią mįslę:,,Sudžiūvus, sukepus, pusę metų užmirus, po pusės metų vėl gražiai atgyja. (Žemė)

 Senovėje gamtos vegetacijos cikle buvo skiriami du periodai – aktyvusis šiltasis ir pasyvusis šaltasis.  Šie periodai buvo žymimi šventėmis.

Buvo tikima, kad pavasarį žemė atsiveria, yra atrakinama, o rudenį prasideda ramybės periodas, žemė sukaustoma šalčio.

Pavasario lygiadieniu kasmet prasidėdavo nauji metai. Jie – agrarinių, derliaus metų pradžia. Kai po lygiadienio dienos ima ilgėti, atsibunda gamta, aktyvėja gyvybės procesai ir prasideda naujas žmogaus veiklos ciklas. Gudiškuose baltų kraštuose dar likęs tikėjimas, kad žemė šaltąjį periodą yra nėščia, jos negalima judinti, mušti.Pavasarinis žemės atsivėrimas tesiasi nuo Bloviščių (Gandrinių) iki Jurginių. Žemė yra ariama, dirbama. Ritualinio žemės atrakinimo pavyzdžiai ypač ryškūs Jurginių apeigose, Jurginės yra siejamos su žemdirbystės pradžia. Šv. Jurgis yra laikomas pasėlių globėju, todėl seniau buvo gražus paprotys ,,jurginėti” – vaikščioti po laukus, juos lankyti.

Remiantis rašytiniais šaltiniais  vienas iš svarbiausių Jurginių papročių buvo apeiginės duonos kepimas, jos aukojimas, ritualinis valgymas. Duona, kurioje buvo įkepti du ar daugiau kiaušinių ankstų Jurginių rytmetį buvo nešama aplink laukus  tris ar daugiau kartų. Rugių lankymo metu buvo paprotys pasivolioti lauke šaukiant,,Augink, dieve.” Tai  prosenovinė malda, susieta su magija, kurios metu žmogaus jėga turėjo pereiti į rugius, prikelti juos gyvenimui. Duona buvo aukojama žemei,ją užkasant ir prašant gero derliaus. Likusią duoną parnešdavo namo, dalindavosi su šeimos nariais, likučius atiduodavo gyvuliams. Apeiginei duonai buvo skiriamas didelis dėmesys, tikėta, kad per ją žmogus užmezgia kontaktą su žeme maitintoja.

Savitas laukų lankymo paprotys užrašytas 19 a. Žemaitijoje, kur ilgai buvo išlikę paprotiniai dalykai. Per Jurgines dviejų gretimų kaimų vaikinai sujoja raiti ant žirgų kaimo galulaukėn ir kiekviena grupė atsineša po šventą paveikslą. Tada jie išsiskiria ir joja kiekvienas apie savo kaimo laukus tol, kol vėl susitinka. Susitikę imdavo grumtis dėl šventų paveikslų ir kai viena grupė sugebėdavo atimti iš kitų paveikslą, tai grumtynės baigdavosi, visi jodavo namo. Nugalėtojai grįždavo su dviem paveikslais ir garsiai dainuodami.

Ryškiau išlikęs Jurgio, kaip gyvulių globėjo aspektas. Tikėjimai ir apeigos tarnavo gyvulių saugumo, sveikatos užtikrinimui. Per Jurgines, nežiūrint į tos dienos orą, buvo išgenami gyvuliai. Gyvulius išgindavo pats gaspadorius, gaspadinė juos apkrapindavo vandeniu, aprūkydavo kadagio šakute, verba, apgiedodavo:

Jurja, geras vakaras
Jurja, paduok raktelius,
Jurja, atrakink žemį,
Jurja išlaisk žolalį,
Jurja, paliek raselį,
Jurja, pasiūsk lietulį…

 

Ypač ryškios arklių šventinimo tradicijos. Jų metu aukodavo gaidį – nukirsdavo galvą, išvirę suvalgydavo, o kojas užkasdavo arklių tvarte kad būtų stiprių, puikių kumeliukų.Net 20– tame amžiuje dar buvo gyvas paprotys per Jurgines nešti į bažnyčią ėriukus, ožiukus, paršelius.

 Kepant apeiginę duoną, kepalėlis, skirtas gyvuliams, buvo visas įspaustas brūkšneliais. Brūkšnelių buvo tiek, kiek žmogus turėjo gyvulių. Šią duoną pjaustė pagal brūkšnelius ir dalino ubagams prie bažnyčios. Iki šių dienų bažnyčiai  buvo aukojama  įvairūs maisto produktai – sviestas, sūris, kiaušiniai.

Pirmojo išgynimo apeigose svarbią reikšmę turėjo ir kiaušiniai. Jie buvo dedami po tvarto slenksčiu varant gyvulius, dalinami piemenims, įkepami į apeiginę duoną, dalinami elgetoms  ir  turėjo magišką galią kaip vaisingumo, gausumo, turtingumo simboliai.

Iš seniausių laikų atėję augmenijos ir gyvūnijos garbinimo apeigos, tikėjimai, papročiai įsitvirtinę kalendorinėse šventėse išliko iki mūsų dienų kasmet primindami žemelės motinėlės šventumą ir tai, kaip mūsų proseneliai mokėjo su ja elgtis, ją gerbti, mylėti.

Senose giesmėse liko ir griaustinio, perkūnijos, kaip dangaus atrakintojos vaidmuo. Buvo tikima, kad užgriaudus prieš Jurgines, galima laukti gerų metų – Jurgis dangų jau atrakino. Tai jau pavasario ženklai. Jurginių apeigose, šalia šventoJurgio, slibino nugalėtojo, išlaisvintojo dar šmėsteli mitinė Jurjos figūra, kuri mitologijos ir folkloro studijose vertinama kaip dievaičio perkūno transformacija. Jų abiejų funkcijos analogiškos, veikimo laikas tapatus.

Kaip suprantamas žemės atsivėrimas buitiškai? Kaime dar ir dabar žmonės mano, kad žemė atsiveria, kai pasirodo sliekų supurentos skylutės, žemės trupinėliai. Išvydus šį reiškinį, jau galima pradėti pavasario darbus – žemė jau atrakinta, ji pasiruošus pavasario sėjai.

 Muziejininkė – etnologė Ona Rasutė Šakienė

 ***

 

Velykos senovėje

Kunigaikščių Velykinis stalas
16 a pradžia.
Žygimanto Senojo Kazimieraičio Lietuvos ir Lenkijos karaliaus
ir Vladislovo, Čekijos ir Vengrijos karaliaus
Šventinis stalas

Tradicinis keptas įdarytas avinėlis, kurį valgė tik aukštuomenės, dvasininkijos nariai ir damos.

Ant kiekvieno stalo kampo dedama po keptą elnią, įdarytą paukštiena ir papuoštą paauksuotais ragais. Tai keturių metų laikų simbolis.

Dvylika keptų šernų, įdarytų paršiukais, kumpiais, tai 12 mėnesių simbolis.

Aplinkui stalą išdėliojama 365 ragaišiai, įvairias įdarais įdaryti pyragai, mozūrai, puošti meduje virtais vaisiais. Viduje stalo puikuojasi minkštos bobos, ornamentuotos tradiciniais ornamentais, tai dienų  skaičiaus simbolis.

12 paauksuotų kibiro dydžio statinaičių su įvairiausiu vynu, tai 12 mėnesių simbolis. 52 mažesnės sidabrinės statinaitės su Italijos, Ispanijos, Kipro vynais, tai savaičių skaičių metuose atitinkantis simbolis. 365 buteliai Vengriško Tokėjaus rodė dienų skaičių metuose. Tarnams būdavo pateikiama 8 760 kvortų midaus, tai valandas atitinkantis simbolis.

 

Žemaičių Velykos

Didžiosios pavasario šventės ,,Velykų“ pavadinimą žemaičiai kildina iš senojo žodžio ,,velkinis‘‘, kuris reiškia pirmą pavasario kiaušinį.

Sakoma, kad žemaičiai pirmieji iš savo protėvynės į Europą atsinešė prijaukintus naminius vištinius paukščius. Jie dar mena patį archajiškiausią kiaušinių marginimo būdą, – nudažę kiaušinį svogūnų lukštais, jį užkasa 3 minutėms į skruzdėlyną. Šie velkiniai turėjo maginės apsauginės galios, todėl juos Lado dieną įkasdavo į savos žemės keturis kampus, juos laikydavo ištisus metus, juos dėdavo į statomo trobesio, tvarto, klėties pamatus.

Verbos

Gavėnia eina į pabaigą, paskutinis sekmadienis – Verbų sekmadienis. Kiekvienas kraštas prie bažnyčios įteisintų tradicijų priderina ir savus garbinimo būdus.

Mūsų krašte verbų sekmadienį bažnyčioje šventinamos žaliuojančios kadagio ir žilvičio arba blindės šakelės.

Mitologinėje tautosakoje Blindė yra vaisingumo deivė. Sakoma, ji buvusi nepaprastai vaisinga moteris, lengvai gimdžiausi vaikus net iš rankų ir kojų, bei galvos. Tada Žemė, vaisingumo Motina, ėmusi jai pavydėti ir pavertusi ją medžiu. Žilvitis irgi laikomas nepaprastu, šventu medžiu, nes yra išaugęs iš slaptai nužudyto ir palaidoto jaunuolio kūno. Todėl iš žilvičio padaryta birbynėlė galinti žmogaus balsu papasakoti, kas jaunuolį nužudė.  Jo bijančios piktosios dvasios, o žmonėms jis neša sveikatą, laimę.

Senovės lietuviai dar iki krikščionybės garbino kadagį. Kadagys švarina, išvalo orą, užkerta kelią ligoms, žmonės jį naudojo gydymo tikslams.

Verba, pašventinta bažnyčioje suteikia ypatingų galių, todėl tik grįžus namo ja buvo plakami vaikai, ligoniai, visi šeimos nariai, po to ji pastatoma geriausioje vietoje, užkišama už šventų paveikslų o vėliau buvo naudojama įvairių pavasarinių apeigų tikslams. Ja aprūkomi genami gyvuliai per Jurgines, aprūkomi statomi trobesiai, bitės, pirmoji arimo vaga, troba, užėjus stipriai perkūnijai.

 

Didžioji savaitė

Lietuvoje esama daug su Didžiąja savaite susijusių papročių, tikėjimų. Didžiosios savaitės dienomis buvo draudžiama dirbti ūkinius darbus: austi, malti, velėti, sėti it t.t., nes gali vėjas stogus nudraskyti,  ledai derlių sunaikinti, griaustinis įtrenkti, o pavasarį išsimaudžiu Didįjį ketvirtadienį, visus metus būsi sveikas ir švarus. Didįjį šeštadienį negalima bartis, – paskui visus metus barsies, negalima nieko skolinti, kad laimės iš namų neišneštų.

Vaikai, paaugliai, tomis dienomis jau mėgdavo tampyti prie virvutės pririštą silkę. Ją reikėjo nutempti į pelkę ir tenai palikti, kiti lydėdavo tempiantį silkę ir bardavo ją visokiausiais žodžiais, kad ji nesugrįžtų.

Didžiosios savaitės metu yra valomi namai, keičiami čiužiniai, pakeičiama patalynė, persodinamos gėlės.

Kai namuose pakvimpa švara ir gaiva, gera pareiti su švęstu vandeniu, šventa ugnimiiš bažnyčios, užkurti kad ir žvakelę, paklausyti ramaus ugnelės plevenimo, pasimelsti.

 

1 – ji  šv. Velykų diena, Ugnies diena

Tą rytmetį visi galintys renkasi į bažnyčią, kad pagarbinti Prisikėlimo šventę. Giedamas himnas, einama procesija aplink bažnyčią. Seniau, kai kur dar ir dabar šis paprotys yra išlikęs, prieš procesiją eina ,,Žydai“. Jie visaip gieda, trukdo žmonėms melstis, susikaupti, todėl gauna lazdų, bet jie tam būna pasiruošę,- į kupras prisikišdavo skudurų, šiaudų, ant galvos dėdavosi daugel kepurių. Velykų rytmetį po mišių yra šventinamas maistas, seniau žemaičiai mėgo šventinti specialų pyragą, vadintą boba.

Parėję visi sveikinasi su šventėmis ir sėdasi prie šventinio stalo. Pagrindinis pirmos dienos valgis yra keptas kumpis. Tam dabar dažniausiai yra naudojamas veršelio kumpis, seniau, ypač Žemaitijoje buvo naudojamas specialiai paruoštas avienos kumpis. Turtingesnieji kepdavo įdarytą ėriuką, įdarui buvo naudojama aviena su gausybe prieskonių.

Įdomus jau išnykęs paprotys Velykų rytmetį ant stalo dėti gražiai paruoštų, puikiai išrūkytų, net svogūnų lukštais nudažytų, lašinių. Daržovių nebuvo. Tam buvo naudojami įvairiais būdais paruošti krienai,- ir balti stiprūs, ir rausvi, dažyti burokėlių sunka, ir sumaišyti su obuolių tyre ir grietine vaikams.

Ant šventinio stalo, kaip ir šiandieną, turėjo būti sviestinis ėriukas, pyragai, margučiai. Gėrimų naudota daug. Buvo ruošiamos įvairios trauktinės, midus, alus, gira, gaivos.

Valgymas prasideda tėvo padalinto kiaušinio valgymu, margučių daužymu, tai apeiginis veiksmas, kurio metu buvo tikima, –  kieno stipriausias kiaušinis, tas bus laimingas ir sveikas visus metus.

Pirmąją Velykų dieną negalima svečiuotis, net garsiai rėkauti, vaikams buvo draudžiama išdykauti,- Ugnies dieną reikėjo kūrenti ugnelę, ją saugoti, globoti, kad supykusi nepadarytų bėdų.

Vakare buvo valgoma šventinta boba su vyšnių uogiene. Stalai švenčių metu buvo puošiami pirma žaluma, išsprogusių berželių, kačiukų puokštėmis, margučiams sudėti buvo daromos specialios eglutės, jie dedami ant išdaigintų javų želmens..

 

2 – ji  šv. Velykų diena, Perkūno diena

Šventoriuje prie bažnyčios ir kiemuose būdavo šaudoma į dangų, mušami būgnai, kad padėtų Perkūnui išvaryti piktąsias dvasias.

Valgiai vėl mėsiški, greta likusių vakarykščių buvo dedama šaltiena, rūkytos dešros, rūkyti liežuviai prieskoniuose. Karštam buvo naudojama vadinama baltoji velykinė kiaulienos dešra, krienai, įvairūs ragaišiai, pyragai, bandos.

Šią dieną jau ėjo į svečius, dovanų nešėsi margučių, lankė gimines, kaimynus, vaišinosi, gyrė vieni kitų maistą, šeimininkes.

Vaikai vaikščiojo kiaušiniauti. Jie mokėjo įvairių maldelių, lankė krikšto tėvus, tetas. Paskui visi erdvesniame kieme ar troboje rinkdavosi kiaušinių ritinėjimui. Čia būdavo daug emocijų ir juoko.

Jaunimas ,,dėdinėdavo“ – ėjo pas mergas kiaušiniauti. Jeigu kuri neturi kiaušinių, arba tyčia jų neduoda, tą bernai nutveria ir veda į vištidę, į vištos gūžtą perėti. Dzūkijoje mergoms po langais giedodavo,,Vyną“, paskui pavakarę rinkdavosi pasilinksminimui. Šokiai ir dainos skambėjo kiekviename kaime.

 

3 – ji  šv. Velykų diena, Gegutės diena

Tą rytą šeimininkė neša į bažnyčią šventinti vištą. Namie tą vištą nudobdavo lazda, pjauti negalima, su ja apeidavo visą kiemą, namus, tada atiduodavo šeimininkei, kuri vištą nupešdavo ir gamindavo apeiginį tos dienos valgį.

Tą dieną turtingesnieji ant stalų dėjo antis, žąsis, kas galėjo, net keptus povus, tetervinus, karvelius. Neturtėliai labai mėgo troškintus žvirblius, sako, labai skanūs.

Ant stalų, greta vakarykščių valgių karštai tiekiama miduje su grietine ir kiečiais troškinta višta, kurią prie stalo dalindavo tėvas. Mergaitėms, kad ištekėtų, tekdavo sparneliai, berniukams, kad geri kariai būtų, tekdavo šlaunelės, motinai, kad visus gerai prižiūrėtų, tekdavo kaklas, o tėvui, kaip šeimos galvai, aišku tekdavo galva. Tik po to jau buvo valgomos likusios vištienos dalys. Po ritualinio valgio daugiau nieko nebuvo galima valgyti , reikėjo greitai bėgti ant sūpuoklių suptis.

Pavasarinis supimasis sūpuoklėse kitose Lietuvos vietovėse prasidėdavo anksčiau, nelaukiant Gegutės dienos, tačiau žemaičiai buvo ilgai išlaikę šį paprotį ir anksčiau niekas sūpuoklių nestatė. Suptis turėjo visi. Šia apeiga buvo tikimasi darnos šeimoje, laimės, sėkmės darbuose, sveikatoje ir derliuje. Jeigu kas nors nelaimingai iškrenta iš sūpuoklių, tais metais turėjo ypač saugotis , jam grėsė nelaimės, ligos. Įsisupti stengėsi kuo aukščiau, kad derlius būtų vešlesnis.

 

4 – ji  šv, Velykų diena, Lado diena

Šį rytmetį nešė į bažnyčią šventinti Velykę, šis paprotys jau užrašomas tik Žemaitijoje. Tai specialus apeiginis valgis, kuris daromas tik Velykų šventei, iš ožkos, avies, arba, jeigu jų nėra, ir iš karvės pieno varškės. Varškė pertrinama su medumi, kietai virtais kiaušinių tryniais, įvairiais džiovintais vaisiais, riešutais ir paslegiama prieš Velykas, yra laikoma rūsyje šaltai. Šį patiekalą labai mėgo vaikai, jaunimas.

Lado dieną ant šventinio stalo jau nėra mėsos. Tai išskirtinai žuvies diena. Naudojama įvairiai paruošta, įdaryta, lašiniuose kepta, troškinta lydeka arba kita turima žuvis. Suvalgius žuvies, jau galima gardžiuotis velyke, užgeriant spanguolių gaiva.

Šią dieną einama į laukus lalauti. Eina visa šeimyna, pučia ragus, groja dūdelėmis iš žilvičio, tarškina tarškynėmis, muša būgnus. Taip buvo skelbiamas pavasaris ir talkinama Perkūnui, išvarant vėles ir dvasias iš savos žemės. Lalautojai kviesdavo dangaus ir žemės galias, tuo lemdami gerą būsimą derlių. Jeigu susitikdavo kitą būrį lalautojų, būtinai laistėsi vandeniu. Aukštaitijoje vandeniu buvo laistomasi kelias dienas, bet ne taip gausiai. Laistytis vandeniu pavasario švenčių metu buvo galima dažnai, tai buvo augmenijos skatinimo būdas, apsivalymo ritualas.

 

Apeiginio kiaušinio simbolis

Kiaušinis, kaip ritualinis simbolis, turi panašias galias kaip ir grūdas – iš savęs sugeba išauginti gyvybę. Kiaušinis – žemdirbio ūkio atributas. Apeiginiai kiaušiniai dažnai sutinkami kalendorinėse šventėse. Kiaušinis buvo laikytas gyvybinės galios, sveikatos, augumo šaltiniu. Lietuvoje yra žinomos sakmės apie anties kiaušinį, iš kurio radosi pasaulis. Dažymui dažniausiai buvo naudojamos juoda žemės, rausva, gelsva ugnies spalvos. Tai archaiškiausių spalvų derinys. Vėliau, atsiradus spalvų paletei, imta naudoti ir kitas, ryškias spalvas.

Ant kiaušinių pieštos, skutinėtos saulutės, žvaigždutės, kaip šviesos simboliai, žalčiukai,  gyvybės budinimo simboliai,, paukščio pėdelės, kaip deivės Laimos, lemiančios žmogaus dalią,  pėdsakai. Visi jie vaidino apsauginį vaidmenį žemės budinimo procese, lėmė ateinančių metų sėkmę žemdirbiui.

Elektrėnų literatūros ir meno muziejaus etnologė Ona Rasutė Šakienė
Naudotasi  ir A.Vincento Sako, nepriklausomo mitybos ir kulinarijos eksperto, mintimis.

 

 

    Velykos – klajojanti pavasario šventė

 

  Priešistorinės šventės ištakos

  Artėja viena didžiausių krikščioniškųjų švenčių metuose – Velykos. 2013 m. jos bus švenčiamos paskutinę pirmo ketvirčio dieną – kovo 31 d. Dažnam kyla klausimas, kaip gi nustatoma šventės data, jei vienais metais ji gali būti švenčiama kovo 22 d. o po keleto metų net balandžio 25 d.!!!

  Visų pirma Velykų laikotarpyje susilieja net trys šventės. Pirmosios dvi minimos senajame testamente ir siekia dar senesnius pagonybės laikus. Tai Pascha ir Matzot (neraugintos duonos šventė). Pascha susijusi su normandų papročiais: pavasario pradžioje iš bandos jaunas gyvulys buvo aukojamas dievams ir jo krauju apšlakstoma visa kaimenė, kad nuvytų piktus demonus. Mėsa buvo ant laužo iškepama ir suvalgoma. Matzot šventė susijusi su žemdirbių papročiais: būdavo įprasta aukoti dievams pirmą pjūtyje surinktą javų pėdą, septynias dienas valgyti neraugintą duoną, o po to jau iš naujo derliaus miltų iškepti “naujo raugo” duoną.

 

  Velykos krikščionybėje

  Išėjimo iš Egipto vergovės metu žydams šios abi šventės tapo viena Paschos švente. Pascha – reiškia “praėjimą pro šalį”. Tą naktį mirties angelas aplenkė žydų namus ir nužudė egiptiečių pirmagimius. Šventė tapo minima kasmet per pilnatį po pavasario lygiadienio. Evangelijos liudija, kad Kristus prieš kančią taip pat valgė būtent Paschos vakarienę: gertas vynas, valgyta nerauginta duona. Vadinasi krikščioniškosios Velykos tampriai susijusios su žydų švente ir … kosminiais reiškiniais: pavasario lygiadieniu bei Mėnulio fazių kaita! Velykos švenčiamos kasmet kitu laiku, skirtingai nuo Kalėdų, kurios švenčiamos visada tą pačią metų dieną – gruodžio 25-ąja.

   Nuo apaštalų laikų krikščionys žydų Paschos dieną minėjo Kristaus prisikėlimą. Tačiau tik iš II a. pradžios turime aiškių liudijimų, jog Velykų šventė – krikščionių šventė, o Romos bažnyčioje Velykų šventimo faktą randame tik iš popiežiaus Viktoro (189-198 m.) laikų, kada buvo sprendžiama vieningo Velykų šventimo visoje Bažnyčioje praktika. Mažosios Azijos bažnyčios Velykas švęsdavo pirmąją savaitės dieną po žydų Paschos. Nevienoda praktika truko iki 325 m., kada Nikėjos susirinkime buvo priimta vieninga Rytų ir Vakarų bažnyčiose Velykų šventimo data:

pirmas mėnulio pilnaties sekmadienis po pavasario lygiadienio.

  Stačiatikių (provoslavų) Velykų data kartais sutampa su katalikų paskaičiuotąja, o kartais ne. Painiavos įneša tai, kad stačiatikiai švenčia Velykas būtinai po žydiškos Paschos (nes Jėzus negalėjo būti nukryžiuotas anksčiau žydų šventės) bei tai, kad stačiatikiai naudodami Julijaus kalendorių pirmosios pavasario pilnaties ieško ne po kovo 21 d., o po balandžio 4 d. Tai lemia, kad visi pasaulio krikščionys tą pačią dieną Velykas švenčia tik kas 3-4 metus.

  Kodėl Velykos?

  Gana įdomus lietuviškas šventės pavadinimas – Velykos. Egzistuoja dvi hipotezės. Velykos labai primena slaviškus žodžius, reiškiančius didžiąją diena (naktį). Kiti žodžio kilmę sieja su ikikriškionybės laikais. Tikėta, kad mirusiųjų vėlės išlenda su atgimstančia gamta ir pasitraukia po pirmojo Perkūno. Nuo žodžio “vėlė” kilo ir šventės Velykos pavadinimas.

  Labai įdomus ir šventės simbolis – kiaušinis. Nuo pagonybės laikų jis simbolizuoja kosmosą, gyvybės atsiradimą, vaisingumą. Paprotys marginti kiaušinius siekia pirmykštės bendruomenės laikus: senovės Indijos filosofijoje margutis – tai Visatos gyvybės pradžia, Egipte kiaušinis tapatinamas su derliaus gausa. Artimųjų Rytų šalyse kiaušinius margindavo prieš naujuosius metus. Anot babiloniečių milžiniškas kiaušinis nukrito į Eufrato upę tiesiai iš dangaus. Legenda bylojo, jog iš šio kiaušinio išsirito šumerų deivė Aštartė (Easter – anglų k. Velykos). Kiaušiniams mūsų protėviai priskirdavo nemažai gydomųjų galių. Saulučių skutinėjimas (tapymas) ant kiaušinių – tai viltis, kad metai bus saulėti, žvaigždučių skutinėjimas – laukams netrūks šviesos nei dieną, nei naktį, žalčiukų skutinėjimas – pavasarį pabus gyvybė. Raudona kiaušinių, jų raštų spalva simbolizuoja gyvybę, žalia – bundančią augmeniją, geltona – prinokusius javus, juoda – žemę, mėlyna – dangų.

  Tiek pagonys, tiek krikščionys turėjo tradiciją nemiegoti šventą Velykų naktį. Tai labai įdomi sąsaja su kitos astronominės šventės – Joninių trumpiausios nakties tradicijomis. Šeimos nariai, daugiausia jaunimas, susiburdavo ir laukdavo aušros. Po praleistos stebuklų nakties, išaušta labai svarbus Velykų rytas – saulė lemia, kokia bus ateinanti vasara, derlius bei oras. Sakydavo: koks Velykų ketvirtadienis – toks bus pavasaris, koks penktadienis – tokia vasara, koks šeštadienis – toks ruduo, kokios Velykos – tokie visi metai. Jei Velykų rytą vėjas pučia iš Šiaurės – vasara bus šalta, jei iš Pietų – šilta, jei iš Vakarų – lietinga, iš Rytų – sausa.

Parengė O.R. Šakienė

 

 

VELYKŲ  ATSPINDŽIAI

Senovės mituose kalbama apie tai, kad mūsų pasaulis susikūrė iš anties kiaušinio.                        Kiekvieną pavasarį sutikdami gamtos atbudimą švenčiame Velykas. Daug amželių nuriedėjo žemele, daug tautų, kartų, religijų mąstė ir mąsto apie pasaulio atsiradimo priežastis, apie jo kilmę. Ir visi vieningai pripažįsta, kad bundanti žemė, žemė, nešanti gyvybę yra šventa ir savo džiaugsmą įvairiais būdais stengiasi išreikšti švęsdami.

Katalikų tikėjime mes švenčiame Prisikėlimo šventę. Tai viena džiaugsmingiausių ir prasmingiausių švenčių, savimi vienijanti ir senovės baltų vėlių ir didingo Prisikėlimo prasmes. Šventės simbolis – kiaušinis, margutis, išpuoštas išgražintas, nešantis bundančios gyvybės jėgą, sveikatą, sėkmę, vienybę. Todėl daužydami margutį ir linkim viens kitam viso to. Truputį primiršta senelių tradicija lankyti krikšto tėvus, suptis sūpuoklėse, margučio lukštais barstyti sodus, daržus. Visos mūsų tėvų tradicijos yra geros, reikia jas saugoti, tausoti, nes tarytum užkalbėtas šventintas vanduo, mūsų mintimis, norais užkoduotas margučio kevalėlis, prie kurio praleista ne valanda tikriausiai turi galios paveikti būsimą derlių, juolab, kad ir mėnulis tom dienom mums suteikia gražią progą.

Didinga diena – Velykos. Joje sutelpa senojo matriarchato liekanos- mėnulio kalendoriaus atšvaitai, joje šviesos pergalė prieš tamsą –Kristaus prisikėlimas, joje gražus sekmadienio rytas, kupinas maldos ir susikaupimo. Ši triada sukuria įpatingą nuotaiką net ir visai netikinčiam jokiais dievais. Bet yra gražus posakis – jei per Verbas rankos bus tuščios, tai velnias uodegą įkiš, taip gali atsitikti ir čia, jei sieloje bus tuščia.

Gražią antros Velykų dienos pavakarę, kada pagal visas buvusias tradicijas kaimynai, jaunimas rinkdavosi švęsti, linksmintis, Elektrėnų kultūros centras, sėkmingai atkuriantis bendruomenės suėjimų tradicijas, miesto gyventojus pakvietė į vakaronę. Negaliu nepasakyti, kad vos prieš keletą metų čia rinkdavosi dešimtys vaikų su keliomis močiutėmis. Dabar jau galime pasidžiaugti žmonių aktyvumu, čia jie ateina su draugais, giminėmis, atsineša vaišių ir švenčia kartu. Kultūros centre nėra kiostų, kur  galėtum kažką nusipirkti, bet tradiciniai susineštiniai stalai buvo ir bus patys populiariausi. Kiek puošnių margučių, kiek gražių kuklių puokštelių kompozicijų, kiek išmonės parodyta! Ypač žavėjo Angelės Šlekienės skutinėti, Elenos Vaicekauskienės žemės atgimimo spalvom dabinti, vašku marginti Miglutės Labenskaitės margučiai, margučių konkurso laimėtojai.

Šventę paįvairino armonikierių varžytuvės. Jose varžėsi kasmetiniai dalyviai, tai mūsų visų seniai pamėgti Jonas Pačėsa, Vytas Jarmalavičius, visur ir nuolat mus linksminantys elektrėniečių  armonikieriai, bet labai nudžiugino ir Alekso Dulkės iš gretimos Pastrėvio seniūnijos apsilankymas. Gal per mažai jiems buvo skirta laiko, gal skubėjom, bet šie žmonės gali daug, moka daug ir noras visu savo turtu su kitais pasidalinti tegu tampa kasdieniu reiškiniu, nuo to mes visi turtėsime dvasiškai. Didžiulė, pavasariu dvelkianti  žydinčio medžio kompozicija, sukurta tautodailininkės Onutės Vodeikienės atiteko publikos plojimais išrinktam Jonui Pačėsai.

Dalyvavo daug žmonių, neskaičiavau, nes tai juokingai atrodytų, bet stebėjausi visų aktyvumu,-  net armonikierių konkurso metu buvo šokančių. Malonu pažymėti, kad į vakarones kultūros centre jau atvyksta iš Vievio, Kietaviškių, Pastrėvio seniūnijų, reiškia, žmonėms reikia susiėjimų, pramogų, kur jie laisvai ir linksmai praleistų laisvadienį. Tokią atmosferą bando sukurti renginių organizatorė Vida Ališauskienė su savo komanda, talkinama šaunių muzikantų, nes žmogui visada reikėjo ir reikės gyvos muzikos. Gražiai išaugęs Jono Akamavičiaus ir Reginos Brazinskienės duetas jau seniai mylimas, bet jiems talkinantys Kęstutis Rėklys su Vytu Jarmalavičiumi, tai pat Adolfo Blažonio vadovaujama Bendruomenės centro kapelija irgi turėjo nemažai darbo, nes publika buvo ypač aktyvi, nieko raginti nereikėjo,visi noriai dalyvavo kiaušinių valgymo, nešimo šaukšte  konkursuose, šoko, linksminosi.

Kaip po žiemos stingulio ilgai snaudžia ledu sukaustyta žemė, taip ir žmogus savo dvasios stingulio iškart numest negali – tam reikia laiko. Bet jau išsiliejo mažyčiai upeliai, jau virva vyturio giesmė padangėj, prie alkano lizdelio, bunda, pavasario rūbu puošiasi, alpėja saulės šviesoj, budina snaudžiančią sielą, neša gaivalingą norą būti savimi… Sveiki, sulaukę linksmų Velykų, atbudimo šventės! 

Etnologė O.R.Šakienė

 

 

MANO VAIKYSTĖS  VELYKOS

Velykos…  Skambus žodis, daugiareikšmis. Rodos, ataidi kažkur iš toli, iš tolimo užmiršto pasaulio, protėvių vėlelėmis ir didingu atgimimu nusirita viršum galvos.

Pirmasis mėnulio pilnaties sekmadienis po pavasario lygiadienio, todėl kasmet skaičiuojamas kita data, įdomiom varsom ataidintis iš ankstyviausios vaikystės prisiminimų, kai demoniškos blogio jėgos subliūkšta prieš Dievo galybę, kai keliasi Žmogus, kad paskui save vestų minias, kad rodytų kelią. Tada matau kaip mes vaikai šventės išvakarėse užsidegę nuo šventojo laužo naują ugnelę, bėgam pavasarėjančiais laukais vakaro gaisuose žaižaruodami pintimis, o kišenėse kliuksi šventinto vandens buteliukas, užkištas popieriniu kamščiu. Namie jau laukia senelė. Ji užgesino ugnį, švariai iššlavė duonkepę ir krosnį, paruošė naujai ugnelei židinį. K ai parnešim, ji užkurs ir kryžiaus ženkleliu palaimins, kažką tyliai šnabždėdama. Paskui švęstu vandeniu palaistys visus keturis trobos kampus, vaikus, net gyvulius tvarte Kaip gaila, kad jos malda liko užmiršta, juk mums, vaikams rūpėjo daug prieššventinių dalykų, reikėjo dar pažiūrėti į naują suknelę, kuria rytoj anksti teks apsivilkti, reikėjo išsivalyti batelius, anksčiau atsigulti, kad ryt nepramiegojus aušros. Kito ryto aušroje vėl grįžtame į Kietaviškių bažnyčią, skubame šalvenančiais laukais, o žmonės pabyra iš kiekvieno vienkiemio pakelėse, iš kiekvienos trobelės po kelis, visur juoduoja  vienišos figūrėlės, paskui jos subėga į pulkelius, kelias mirga moterų skarelėmis, pražysta rožėmis, kaip toj dainoj apie Velykų rytą. Greičiau, greičiau, jau tuoj tekės saulelė.

Kai saulė patekės, suskambės varpai. Jų galingas ir pratisas aidas risis laukais ir kloniais, nuaidės viršum debesų ir  suskambės galingas ,,Aleliuja, aleliuja“ iš žmonių krūtinių,  sugaus vargonai ir per plačias bažnyčios duris iškeliaus prisikėlęs Dievas, jis išeis į kiekvieno namus, kur bus laukiamas ir mylimas. Prisimenu, tos senos giesmės, skambėjusios senolių lūpomis, buvo kitokios. Jų  gaida skausmingai graudžiai ir džiaugsmingai pratisa, ja ūžavo visa bažnyčia, ir galingai dundėjo, gaudė vargonų aiduose. Kokia gi šventė be sakralinių apeigų? Jos, tos apeigos bažnyčioje ir namie tarsi duris atidarydavo, įleisdavo suvokimą apie ateinantį gamtos ir Dievo vienalytiškumą. Tikrai didingas metas, kai apsivalius kūniškai ir dvasiškai tarytum atgimsti iš naujo. Tas jausmas lydi visą gyvenimą, kasmet pasikartodamas, sukdamas amžinybės spiralę.

Didįjį ketvirtadienį  senelė anūkus  varydavo laukan basomis, sakė, būsime sveiki, o penktadienį motina  maudydavo pirtyje, išvanodavo vanta taip karštai, kad nori nenori išbėgsi laukan basa ir gaudysi orą. o ji tik juokiasi – sveikesnė būsi.  Visą savaitę valydavom namus, iki baltumo šveisdavom medines grindis,  dulkinome patalus, tiesėm švariai  išplautas drobines paklodes, siūdinomės naujas sukneles. O kur pyragai, kurių kvappasklisdavo po visą kaimą ir maloniai gniaužydavo nosį, kur velykinių kiaušinių dažymas, marginimas…

Senelė dar nešiojo senoviškai, ji segėjo tris sijonus. Apatinis plonos baltos drobelės, papuoštas ,,aptais, “ant jo – margas drobinis ir galiausiai – juostuotas ar klėtkuotas vilnonis, platus, trijų palų, rauktas. Jį, eidama lauku, aukštai pasikaišydavo kad nedulkėtų, neapsitaškytų. Galvą susirišdavo balta, viršun – languota ar stambiomis rožėmis gėlėta skara, pečius gobdavosi plačia  languota skara, kurią, jei šilta, sulanksčiusi nešdavosi ant rankos. Ji mums pasakojo, kad per Velykas visada bėgdavo pas savo krikšto tėvus į Kareivinių kaimą, pas Markevičius ir tenai gaudavo daug velykinių kiaušinių. Kaimo gyvenime 19 a. pabaigoje, 20 a. pradžioje nebuvo tokio gausaus ir turtingo stalo kaip dabar. Pyragai, sviestas, sūris, kiaušiniai buvo skanėstas, ypač po ilgos ir šaltos žiemos, kai karvės,, užtrūkdavo,“vištos kiaušinių nedėjo, o žmonės visą gavėnią labai pasnikavo. Sako, jeigu ir turėjo pieno, tai jį retomis dienomis tevalgė, ypač paskutinę gavėnios savaitę, pieną pylė į medines statines, kur šaltoje kamaroje jis lėtai rūgo ir tik po Velykų jį valgydavo. Tomis išrūgomis plaudavo galvą, jų dėjo į kepamą duoną, sakydavo,, ant išrūgų, kaip ant mielių, vaikai gerai auga“

Senelė pasakojo, kad jaunos būdamos mėgdavo susėdę ant tvorų dainuoti. Užgirsta dainas, ateina ir bernai, ir vakarėlius daro. Bernai antrą Velykų dieną vaikščiodavo po kaimą, mergoms dainuodavo,,Vyną“o kur mergų nėra, dainuodavo ,,Linksma diena“ taip pagerbdami namelius. Sako, jeigu kur neužeina padainuoti, tai gėda tiems namams. Žinoma, jiems visada būdavo atsilyginama kiaušiniais ir ne tik – gaudavo ir dešrų, ir buteliuką. Per Velykas tėvas kluone, toje šalinėje kur šieno jau neliko, ant balkio pakabindavo ,,suplaukės.“ Tai  ant vadelių parišta platoka lenta, parišta po balkiu, kad galėtų  pasisupti.  Supdavosi ir vaikai, ir jaunimas, sakė, kuo daugiau supsies, tuo geriau javai augs, linai. Būdavo linksma, kur gi ne. Ant gilesnės balos kur dar laikėsi ledas, bernai įkala kuolą, prie jo pritvirtina kartį, o kitame karties gale – karukus.  Vadino kalvaratu.Tai tokios rogutės, kur prie rogių prisirišę žmonės mišką vežė. Ant tų karukų susėda daug jaunimo, o kiti taip įsuka, kad merginos net spiegia. Mėgo ir vaikai tą kalvaratą ir suaugę ateidavo pasisukt. Kieme, saulėtoje sausoje vietoje raičiodavo kiaušinius, daužydavo, mėgdavo krėsti visokius šposus – kiaušinį medinį ar vaško.

Seniau, kai žmonės dirbo savo žemę ir valdiško darbo nedirbo, šventes šventė ilgai. Beveik savaitę. Paskui dar atvelykį. Manė, kad negalima žemelės judinti, paskui ledai iškapos derlių. Sueidavo kaimynai, lankė gimines, svečiavosi vieni pas kitus. Reikėjo pailsėt, sukaupti jėgas naujiems darbams – artėjo pavasaris, žemelė jau laukė darbščių rankų.    

   Etnologė O.R. Šakienė

 

 

Velykos ( pagal žmonių pasakojimus )

Verbos mūsų krašte buvo daromos iš  žilvičio ir kadagio, puošiamos  spalvotais vilnoniais siūlais. Sugrįžę iš bažnyčios verbom plakdavo visus nebuvusius, linkėdavo sveikatos ir gražių Velykų.

Seniau Didįjį šeštadienį eidavom į bažnyčią nešdami tėvo iš anksto paruoštą, išdžiovintą pintį ir turėdavome buteliuką šventintam vandeniui. Parneštu švęstu vandeniu mama šlakstydavo namus, gyvulius, o su ugnele įžiebdavo krosnį, ant šios ugnies būdavo ruošiami Velykų valgiai.  Kiaušinius, kaip ir visame mūsų krašte, dažėme svogūnų lukštais, ąžuolo žievės nuovira, labai gražiai išskutinėdavo raštais. Velykų rytą labai anksti visa šeima skubėdavom į bažnyčią. Dažniausiai veždavo tėtis su vežimu, o mama suruošdavo krepšelį maisto, kad pašventintų.  Grįžę namo ir susėdę už šventinio stalo pirmiausiai išgerdavome šventinto vandens. Po to jau mušėme kiaušinius, valgėme pyragus. Per Velykas kaimynas Pranas Sinkevičius su armonika, tėtis su būgneliu ir kiti vyrai sueidavo ir eidavo per kaimą, dainuodavo ,,Aleliuja“. Menu, sugrįždavo labai vėlai, parsinešdavo labai daug kiaušinių. Buvo mada eiti ar važiuoti kur nors į svečius pas gimines. Ona Grybauskaitė Kulbokienė, g. 1946 m. Gilūšio k.

 

Per Velykas vyrai vaikščiojo giedoti, jiems reikėjo duoti kiaušinių, dešros, pyragų. Arielkos niekas nevirė, negamino. Strasevičius įsitaisė bravorą, tai valdžia pagavo ir jis atsėdėjo kelis metus už tai. Degtinė buvo brangi, už centnerį rugių gavai vieną butelį, tai ir negėrė tiek. Veronika Vėželienė, g. 1921 m., kilusi iš Alinkos.

Per Velykas eidavo,,Vynu“giedot po langais. Tada išneša kiaušinių, pyraga, ką turi. Stefanija Deržkutė Sabonienė, g. 1928 m. Aliniškės k.

 

Prieš Velykas, paskutinę savaitę, bernai prisineša medžių, intaiso sūplaukes, tai per Velykas visi suposi: ir vaikai, ir jaunimas, ir suaugę. Vieni kiaušinius raičioja, kiti supasi, dainuoja. Sueidavo ir sẽniai, visas kiemas, o dainų! Bernai aja lalaudami per kiemą, dainava „Linksma diena“ ir, kur buva netekėjusių mergų, tai „Vyną“*. Kiaušinius dažė daugiausia raudonai. Krikšta tėvai visad davė vaikam kiaušinių, kiaušiniai buvo brangus daiktas. Prisimenu, prieš Verbas ajam ėgliaus net Pagrendos miškan, ba arčiau nebuva. Dar vaikai, su mokytoja nuėjam, tai basi per sniegą lakstėm, per ledą. Kadaise sniegas prašila, ir aini basas. O purvynas buva, Dieve tu mana, net in užpakalį taškės; kas gi tį kelnes nešioja… Kap kas nešioja kelis andarokus, aš tai nigdi nenešiojau, negalėjau. Prisimenu, ajam su seseria iš Kietaviškių, iš bažnyčios an Trijų karalių, tai voliojomės po sniegą, voliojomės, iki pažastų šlapios ir nesirgam. Geibonys. – Veronika Lankaitė-Sabonienė, g. 1912 m.

 

Verbų sekmadienį bažnyčioje šventintos  gluosnio ir kadagio šakelės, užkištos už balkio kiekvienoje troboje. Svarbiausia verbos puokštėje yra gluosnio šakelė. Reikėjo imti tris blindės šakeles ir vieną – kadagio. Kartais blindžių skaičius galėjo siekti devynetą. Svarbu – maginis skaičius. Jis padeda gydant nuo nervų ligų, nuo prakeikimo. Pašventinta verba buvo plakami nebuvę bažnyčioje linkint jiems sveikatos, paglostomi gyvuliai, o pirmą kartą išgenant gyvulius per Jurgines, kadagiu parūkoma, blindės šakele pamušama, peržegnojama. Verbą dėjo ant palangės griaustinio metu, smilkydavo trobas. Po metų, kai parnešdavo naują verbą, senąją nešdavo tvartan, kad saugotų gyvulius nuo piktųjų dvasių. Merginos prieš verbų sekmadienį rinkdavosi ,,dzienavoc“ ir darydavo verbos kvietkus, puošdavo.

Didžiąją  savaitę kaimo žmonės tvarkydavosi savo namus, kiemus, valė, plovė.  Visą savaitę buvo sausas  pasnikas, daugiausiai su žuvimi ir rasaliene arba gira. Ketvirtadienio rytą prieš saulės tekėjimą prausdavosi veidą upėse, šaltiniuose, vaikai šulinio vandeniu geldose, dubenyse, prikeldavo net mažus vaikus, nes šio ryto vanduo iki saulės tekėjimo turėjo šventų galių, saugojo nuo odos ligų. Buvo tikima, kad reikia keltis anksti, dar prieš atsibundant krankliui, jei kranklys anksčiau atsikels, tai visi būsite murziai. Paukščiai ir saulės spinduliai naikina piktas galias. Merginos saulei tekant bėgdavo po beržais, kad plaukai gražesni augtų. Didįjį šeštadienį būdavo atnaujinama ugnis. Kurdavo krosnį iš bažnyčios parnešta ugnimi, ant jos buvo gaminami Velykų valgiai. Šventintu vandeniu šlakstydavo druską, ją apnešdavo apie gyvulius tris kartus ir atbula ranka mesdavo ugnin. Taip gyvulius apsaugodavo nuo negeros akies. Svogūnų laiškais ir Neries pakrančių šaltinių rūda buvo dažomi kiaušiniai.  Grabijolų gyventojai yra išlaikę seniausią tikėjimą visad žalio augalo stebuklinga galia. Šeimos vyrai parnešdavo eglutę ir ją statydavo gerąjame trobos kampe, o šakelėmis iškaišydavo balkius. Žalias šakeles dar puošdavo dažytų kiaušinių kevalais. Kartais puošimui buvo naudojamos kadagys. Tarsi buvo laukiama garbingo svečio, buvo puošiami namų langai,  puošiama šešiomis šakelėmis, Virš stalo kabindavo šiaudinį sodą, ant sienų – šiaudines žvaigždes.

Velykų rytą anksti prieš saulei tekant visi skubėdavo bažnyčion ir veždavosi šventinti maistą. Maistą sudėdavo į tam tikrus kaparėlius, jame tilpo duona, pyragai, dešros, kiaušiniai, sviestas, sūris, net keptas paršelis. Šventinto maisto turėdavo užtekti iki Atvelykio. Iš bažnyčios visi skubėdavo namo, kad visus metus būtų pirmi darbuose. Vakare po sodybas pradėdavo vaikščioti lalautojai su armonikomis, giesmėmis. Antrąją dieną anksti, dar saulei netekėjus, vaikai išeidavo kiaušiniauti, juos vadindavo  žėkeliais ir jie visada sakė oracijas.  Popietę jaunimas rinkdavosi ridenti ir mušti kiaušinių. Velykinių kiaušinių lukštus moterys laikydavo iki sėjos ir išberdavo juos į laukus, maišydavo juos su javų, ypač žirnių sėkla, kad derlius būtų geras.

Derškutė Sabonienė g.1928 m. Bekštonių k.

 

Supasi per Velykas. Kiaušinius dažė svogūnų lukštų nuovira, margina vašku, kartais peiliuku. Ant stala kiaušinius dėja paprastoj lėkštutėj. Ona Antanavičienė, g. 1923 m. Jagėlonių k.

Oi, o per Velykas tai ,,Aleliuja“, visas kaimas, vyrai, bernai su kašela rankose, mergom ,,Vynu“ po langais, nu ir man giedoja, o kaip gi. Tada reikia fundyt’, ale visi švenčių laukia, pasitaupa, ir kiaušinių, ir dešrų, ir pyragų prisikepa, ko turi, to duodi. Prisirenka, apeina visas mergas, tadu jau kur nor suveina, balius, nu ir mergos ty jau ateina, susirenka. Ir vakarėliai. Kaip gi – šventė.  Adalia Kieraitė Maleckienė, g. 1928 m. Karveliškių k.

 

Velykų rytas tik saulei tekant ir pricesija aplink bažnyčią 3 kartus ,,Linksma diena mums prašvito“, po mišių visi kas greičiau namo. Buvo sakoma: ,,Kas Velykų rytą bus greitas, tas  ir darbuose bus greitas“. Atsimenu Antanas Gumbis, tik pašventina maistą, tai tiesiai per laukus,  kad tik greičiau namo. Paskui aleliulininkai eina per kaimus. Vytautas  Bernatavičius, aš, Černeckas ėjom dar ir neseniai,  tokia mada.  Sakydavo:,,Jei aleliulininkų nėra, tai ir Velykų nėra“.  Davinėjo visko – kiaušinių, dešrų, pyragų, samagono, tai pabaigtuvėm einam kur nors į trobą, baliavojam. Jonas Rosliakas, g. 1931 m. Kazokiškių k.

 

Per Velykas mūs krašte susidaro bernų kompanija ir eina per kaimus. Giedojo,,Aleliuja“ paskui panelėm ,,Vynus“, tai šeimininkai būna patenkinti, vaišina, kiaušinių, dešrų, pyragų, visko. Kristina Vaškevičiūtė Gudonienė, g.1942 m. Klikūnų k.

 

Seniau kaime atvažiuodavo giminės, rinkosi kaimynai. Per Velykas, Kalėdas, per Sekmines. Per Velykas bernai ėjo giedot Linksma diena ir Vynus. Jauna buvau, atėjo ir pas mus. Aš miegojau, tai susuko mane  į koldrą ir atsinešė prie stalo, su koldra pasodino ir giedojo man Vyną.  Tada tėvai visus vaišino, ėjau apsirengt. Zofija Grigaliūnaitė Svetlikauskienė, g.1931 m. Latvių k.

Verba – šventė bažnyčioj. Darė verbą iš žilvičio ir ėgliaus šakelių. Peliūnų bernai buvo dideli mušeikos, tai po mišių Kietaviškėse, smuklėn visi rinkosi ir sukeldavo muštynes, vanodavosi  šonus. Jie duodavo kailin, tai ir mes nepasiduodavom. Per Velykas buvo mada lakstyti iki miškelio ir atgal. Didžiavomės, kad nešalta. Dukterim dainuodavo „Vyną“. Nebuvo Velykų be sūpuoklių; buvo net atvejis, kai kluone stipriai įsisupus, trūko vadelės ir užsimušė. Bet visi suposi, vaikai ir jaunimas. Kiaušinius dažė daugiausiai vienspalviai. Buvo ir su vašku, su peiliuku, bet rečiau. Bronius Levickas, g. 1927 m., kilęs iš Lubakos k

Per Velykas eidava giedot’. Per visus kaimynus eidavo, užėja ir pas Narušį. Duktė buva, tai dainava „Vynų“. Išėja Narušis, pakvietė kambarin, pavaišina, atnešė košiku kiaušinių ir košiku obuolių. Tai vyrai grįžę dalinosi, linksmi buva. Vaikai irgi eidavo kiaušiniaut per Velykas, tik reikėja dėdei ranką pabučiuot’, tai gausi kiaušinį. Regina Kazlauskaitė Aliubavičienė, g. 1930 m. Migūčionių

Gavėnia – jau jokios mėsos. Pienas irgi mediniuose kubiluose supiltas. Negalima. Per Velykas tai joja su arkliu tėvas bažnyčion, neša maistą šventytie. Ir trobas šventina, visus keturis kampus apšventina su verba. Per Jurgines irgi su verba, su šventintu vandeniu gyvulius apkrapina. Stasė Pranckevičienė, g. 1936 m. Mustenių k.

Prieš Velykas didijį penktadienį mūs bažnyčioj giedoja kaip laidotuvėse, mamytė eidavo, tai pernakt’ gieda. Ir mane vedėsi, aš sėdžiu sėdžiu kol galiu, paskui ir užmiengu lomkose. Tada mamytė mane paima, nuveda pas pažįstamus prie bažnyčios ir pagulda, kiek pamiegu ir vėl anksti ryte pakelia.  Ryte kunigas  užgieda ,,Aleliuja“, jau švinta, saulė teka, varpai skamba, eina procesiją aplink bažnyčią, gražu buva seniau.  Michalina Klimantavičiūtė Žilinskienė, g1927 m. Paalkių k.

 

Per gavėnių irgi suveidavam, tai dar linksmiau nei vakarielis, žiedus dalinam, fantus žaidžiam, kap reikia isipirkt, ko tik neprigalvoja. Buva ir teisėjai, jiej ir sugalvodava kaip tą fantą išsipirkt, ir žvaigždes skaityt, ir miškan važiuot… ratelių nei per gavėnių, nei per adventų nešoka. Plunksnas plėšėm, mezgėm, siūlus vijam.

Per Velykas  jau suposi jaunimas. Suposi kluone. Labai smarkiai įsupdava, net nelaimių pasitaikė, ale vistiek suposi. Ėja lalaunykai, rinkasi vakarėliai. Vieną kart Velykos buva labai vėlyvos, kaimynų kieme jau buva iš kapčiaus išimtos bulvės, duobė stovėja, tai mana brolis, eidamas su bernais tos duobės nepamatė ir ingriuva jon su visu krepšiu kiaušinių. Išlipt’ negali, šaukia, o jo niekas negirdi, netraukia, visi guli an žemės iš juoko. Tai ir kiaušinius sudaužė. Bernai prisirenka visko lalaudami, paskui baliavoja, vakare visi eina vakarėlin. Zofija Bujūtė Pinelienė, g. 1925 m. Peliūnų k.

Menu labai graži šventė buva Velykos. Daug supdavomės, tėvelis eidava kaiman giedot’ ,, Aleliuja”. Tėvelis darė valtis, daugiausiai dirba klojime, bet žiemą tai ir troboj. Obliava, kalė.Turėja valčių saugyklą ir dirba Puikina ežera sargu. Janina jakelytė Petkevičienė, g.1925 m. Raistinės k.  

Kai jauni buvom, buvo linksma, niekas tiek negėrė, jaunimas buvo doras. Per Velykas bernai eidavo per kaimus dainuodami „Vynu“. Prisirenka kiaušinių, pyragų, gauna ir buteliuką. Tada ateidavo pas mus, baliavoja, ale niekas ten nepasigeria, kap dabar. Genovaitė Strasevičiūtė-Strasevičienė, g. 1921 m. Sabališkės

Per Velykas, tai jau ,,Vynas“ bernai vaikščioja ir dainuoja mergom. Prisirenka maisto, visko, paskui baliavoja. Šokiai buvo. Ieva Karendiatė Jaruševičienė, g. 1934 m. Vindziulių k.

Parengė etnologė  O.R.Šakienė

 

 

                           APIE  JONINES

   “Tiesos, vienintėlės tiesos nebūna, tiesa – tai ne kažkas atskira, ne kažkokia viena sistema. Tiesa yra nuolat augantis kompleksas. (   Andien Rich.)

             Protėvių palikime, kuris yra viena iš sudėtinių etnokultūros dalių kiekvienas mūsų ieškome savo tiesos.

             Parašyti paskatino ‘Elektrėnų žiniose” 2003 m. birželio 14 d. išspausdinto Gintaro Miklušio straipsnio”O mintyse eurai ir doleriai “ paskutinieji sakiniai: “Jonines visi švenčiame šeštadieniais, tai ir švęskime, Kam ta pompastika?!

             Jokių klaustukų ir šauktukų čia nereikia. Nepažįstu Gintaro, nežinau kas jis, kuo gyvena, kiek jam metų. Greta tų dalykų, kuriais mes visi vieningai piktinamės, kurie kasdien akis bado įvairiuose informacijos srautuose yra ir kiti.

            Pamąstykim be pykčio. Nelengva dabar besikuriančių dvarelių ir kunigaikštukų dalia. Tai ne tų pilių ant aukštų piliakalnių era, kai visi vieningai bėgdavo jų ginti nuo priešų. Mūsų amžiuje jiems sunkiau. Bet daro jie tą patį – visus paverčia vergetomis,  negalinčiais jiems pasipriešinti. Jeigu aš nemoku griebti, eiti per kitų galvas, gal tai mano asmeninė problema, o gal tai paties dievo man siųsta dalia? Jeigu rėksiu, neieškodamas savos tiesos, savo išgyvenimo būdo, ar bus man lengviau? Juk ne tik materialūs dalykai yra patrauklūs. Iki šių dienų žinome pavardes žmonių, amžių prasėdėjusių statinėje ir užmirštam net savos tautos kunigaikščių ir karalių vardus. Chronologine tvarka vienas kitas istorikas gali juos išvardinti net ir gatvėje, o visi kiti kaip tame ”Klausimėlyje”.

          Taip ir dėl Joninių.Už geros temos, reikalaujančios rimtų pamąstymų ir žinojimo kaip uodega prilipo nelemta komercija. Baikime pavydėti prekybininkams, ypač moterims, kurios vaikšto išsipustę kaip “abrozdėliai”, juk tai tik dvasios teatras, gatvės spektaklis, kuriuo seniai nustojo domėtis demokratiškai išsivysčiusių šalių žmonės, patrauklūs savo paprastumu. Rimčiau reikėtų priekaištauti televizijai dėl visuomenės auklėtojo ir mokytojo vaidmens neatitikimo.Daug laidų, kuriose matome lyg ir visuomenės gyvenimo veidrodžius, perdėtai  didelius, net iškraipančius tikrovę, ieškančius tik blogio ir kruvinų scenelių. Tai peno kalboms! Jos seniai užgožė gėrio ir grožio pradą, o jo yra ir mūsų dienose, tik pro jį, lyg pro nespalvingai pražydusias gėles praeina televizijos laidų redaktoriai, galingų kamerų objektyvuose jis neužkliūna, nuslysta nepastebėtas. Matyt reikia daug laiko ir kantrybės, kad kažką gera sukurti, atrasti, pastebėti, o blogį, paviršutiniškumą, neišmanymą mums lyg tyčia kažkas kasdien pametėja.

          Taigi, mielas Gintarai, jūs teisus, bet teisus beviltiškai, nes jūsų širdies skausmo nenori matyti galingieji, jie kuria savo spalvotą, įžūlų, įkyriai nemandagų pasaulį ir nors jame mažai dvasingumo apraiškų, reikia pripažinti, kad jie tai daro talentingai ir kantriai. Žmonės, matantys pasaulį dvasinėje plotmėje, joje ieškantys gyvenimo prasmių visada buvo nustumiami į šalį. Už savo įsitikinimus, pasaulėžiūrą reikia kovoti taip pat kaip nekurie kovoja už savajį materializmą, nežiūrint į tai, jog materialūs dalykai lyg ir saldesni. Ir namai, ir mašinos, ir galimybės…Tauta? Juoda urzgianti masė, tos bespalvės gėlytės, ant kurių, lyg ant pamatų stovi visas pasaulis. Kas nežino, kad pamatus kloti sunkiausia, kad jie laiko visų rūmų svorį. Negi pavydėsime rūmams jų spindesio, negi praradę kantrybę juos griausim? Žmonijos istorijoje tai žinoma.Gal geriau kurti dvasinį rūmą, ieškant gerų apraiškų  visuomenėj, miesto bendruomenėj, kultūriniam gyvenime, iškelt gerąsias jėgas, ieškoti jų apraiškų, rašyti apie gėrį.

           Dar apie Jonines. Šiemet Elektrėnų kultūros centras tradiciškai švenčia Vasaros šventę. Jos metu bus masiškai linksminamasi. ”Duonos ir žaidimų” sakė Neronas senais laikais. O jis pažino žmones. Sakoma – sena tiesa – amžina tiesa.

          Etnoluktūra, kaip tautos dvasinio gyvenimo metraštis, iki mūsų gyvenusių išmintis ir tikėjimas. Paneigus praeitį, nutrūksta vertybių perteikimas, savitos pasaulėžiūros, papročių, mąstymo, būdo perteikimas ateities kartoms. Šiandien mes, tai kultūrinė grandis tarp buvusios senelių ir būsimos, mūsų anūkų kartų ir nuo mūsų priklausys, ar ta grandis galutinai nenutruks.

          Kas tos Joninės, senoviškai vadinamos Rasos Kupolės? Tai Kalėdų antipodas. Iš gilios senovės atėjusios Kalėdos, didysis saulės virsmo stebuklas, Dievo gimimo diena, saulės gimimo diena, kai diena pradeda ilgėti, atnešdama žmogui viltį. Joninės irgi didysis saulės virsmas, kai suvešėjusi gamta užmezga gausybę vaisių ir juos užauginusi, subrandinusi rudenį pateiks  savo derlių.  Šventės metu pagerbiamos visos gamtos jėgų stichijos – saulė, žemė, vanduo, ugnis. Tai nėra masinė šventė. Ją turėtų švęsti šeimos, draugų rateliuose, gamtoje. Jeigu  domitės, 23-ią dieną vakare ateikit į pusiasalį, kur savo šventę švęs folkloro ansamblis “Runga”. Šventėje nepageidaujami žiūrovai, tad ateikit nusiteikę pabūti kartu ir nesitikėkite, kad jūsų lauks kažkoks spektaklis.

                                                                        Etnologė Ona Rasutė Šakienė

 

 

RASOS KUPOLĖS, JONINIŲ ŠVENTES PALYDINT

Ilgiausios dienos šventė Rasos Kupolės baltų kraštuose turi labai senas ir gražias tradicijas, kurios galėjo susiformuoti dar ankstyvosios gimininės santvarkos laikais. Tai viena didžiausių ir gražiausių kalendorinių švenčių. Visoje Europoje kartu su krikščionybės  atėjimu vasaros saulėgrįžos šventė įgavo Jono krikštytojo vardą. Šventės pagrindinė ašis – ugnies, vandens, augmenijos pagerbimas, magiški apsaugos funkciją turintys veiksmai, burtai. Baltų senovės pasaulėžiūroje šventė turi sąsajas su Perkūno, jo jėgos pagerbimu. Šventės žinomos graikams, trakiečiams, buvo vadinamos ,,Rasalia“ ir švenčiamos apie birželio 20 dieną. Dar 1372 metais Varmijos vyskupas Henrikas 2 – asis raštu draudė Ordino okupuotų kraštų gyventojams šią šventę švęsti senoviškai. Nepaisant įvairių draudimų  kai kurie papročiai atėjo iki mūsų dienų. Apie šia šventę yra rašę daug kultūros veikėjų, jų tarpe ir M. Valančius. Jis pažymi, kad Joninių nakties pradžia buvo vadinta stabmeldiškos lietuvių deivės Rasos vardu. Naktis yra būdinga savo vaikštynėmis, buvo sakoma: ,,Eiti į Rasas.“ Vaikštynių metu daug šokama, žaidžiama, dainuojama. Papročiai ir apeigos susiję su mitologiniais vaizdiniais.

Daugelis senųjų kultūrų tyrinėtojų šventę laiko augmenijos klestėjimo, vešėjimo, derliaus užmezgimo pradžia. Švenčių periodas tęsiasi nuo gegužės vidurio iki birželio pabaigos. Švenčių ciklas – Šeštinės, Sekminės, Devintinės, Joninės, kurių metu yra lankomi  augančių ir žydinčių rugių laukai, pievos, pasėliai turėjo magiškos galios auginti, saugoti, ginti. Ugnies, kaip gyvybės ir šilumos šaltinyje burtų galia atsispindi degamuose laužuose, deglų šviesoje, vandenin  leidžiamų vainikų su ugnelėmis blyksniuose. Laužai kuriami ant aukštumų, kad apšviestų laukus ir nuvalytų juos nuo blogybių – krušų, sausrų, raganiškų kerų. Ant aukštų karčių iškeliamos  visą naktį degančios stebulės, nuo kalnų ritinami degantys ratai. Jaunimas šokdavo pievose, gatvėse prie darželių, žaidė daug žaidimų. Ratelių. Rato, turinčio apsauginę galią prasmė žinoma senose kultūrose, ratelių žodžiai taip pat turėjo magišką galią, reiškė žmogaus santykį su gamta. Žmonės gerbė vandenį, ypač šaltinius, juos puošė gėlių vainikais, kaišė medžių šakomis, rinko žolynus, iš jų būrė, naktį maudėsi tyrame vandenyje, voliojosi saulėtekio rasose, šoko aplink medžius, apie laužus. Kapsai turėjo tokį paprotį – kuri merga neidavo dainuoti, tos vartus apkaišydavo piktžolėmis, usnimis, dilgėlėmis.

Daug įvairių papročių su ugnimi, vandeniu, žolynais. Jie ypač pagyvina šventes, daro jas mistiškomis, sakraliomis, suteikia daug gražių susiliejimo su gamta akimirkų. Visai nesvarbu kur tu švęsi – keliese, su gerais draugais ar didesniame žmonių rate, svarbu nepaversti šios žavios ir intelektualios gamtos pagerbimo ir susiliejimo su ja šventės eiliniu lėbavimu su pernakt klykiančiais ,,vedančiaisiais“ kurie, vargšeliai, visaip stengiasi išjudinti apgirtusią žmonių masę, kuri paskui ilgai  ir lėtai siūbuos atvėsusiomis gatvėmis, tartum ieškodama kažko seniai prarasto, to paslaptingo paparčio žiedo, kuris žydi tik gilaus žmogaus širdy, skleidžiasi vienybėje su Pasaulio prigimtimi ir pasireiškia dieviškosios gamtos apraiškomis įvairiausiomis jos gyvybės formomis. Susimąstykime.

                                                         Etnologė Ona Rasutė Šakienė

 

 

           RASOS KUPOLĖS ŠVENTĖ

           Šventė senovėje buvo švenčiama ne vieną dieną, o visą mėnesį – nuo gegužės antros pusės iki birželio pabaigos. Dabar mes švenčiame vieną dieną, birželio 23 ją dieną, per didįjį saulės virsmą, naktį, nuo kurios pradeda trumpėti diena. Šventė senovėje buvo tapatinama su vestuvių tema, kai kupli, suvešėjusi gamta yra pasiruošusi pradėti naują gyvybę. “Rasa – tai tvėrimo, prasidėjimo šventė” sakė Simonas Daukantas, savo akimis matęs šią iškilę vasaros šventę ir pats ją šventęs.

          Šventė yra labiau apeiginė nei pramoginė, joje negali būti žiūrovų ir atlikėjų, kas labai būdinga mūsų laikams, todėl Elektrėnų folkloro ansamblis “Runga” ir atsisako šią šventę vesti prie žiūrovų, nes didesnioji žiūrovų pusė, nesuprantanti apeigų prasmės, ima iš visko šaipytis, šūkalioti, apgirtę viską griauti ar deginti. Kalbu iš patirties. Taigi šventė, kaip ir kito didžiojo virsmo metu – per Kūčias, nėra masinė. Geriausia ir nieko apie ją nežinant išeiti tą vakarą su šeima, su draugais į gamtą, susipinti vainikus, užkurti laužą, palydėti, o pagal galimybes ir sutikti saulę, pasikalbėti su medžiais, pamąstyti.

          Prieš Jonines buvo renkamos vaistažolės, kupoliaujama, pinami vainikai, jais puošėsi žmonės, jais puošė namus, iš žolynų burdavo, plukdė vainikus. Sako, jei vainikai suplaukia krūvon ir sukibę plaukia kartu, reikia atkreipti dėmesį į tą žmogų, kurio vainiką pasigavo tavasis, gal jis ir yra tau skirtas. Vainikais puošiami vartai, vaikštoma pro tuos vartus, tartum simbolizuojant išėjimą į kitą erdvę, į trumpėjančios dienos laiką, į brandos metą.

          Saulė – pagrindinė šventės ąšis. Pasilipėję ant kalnelių ją su dainomis  palydime, su dainomis ją ir sutinkame, stebime jos tekėjimo žaižaruojantį šokį, sveikiname ją, pasiruošusią šildyti visus žemės vaisius iki subrendimo, prašome gero derliaus lankydami rugius ryto brėkšmoje.

          Nepaprasta ugnies reikšmė. Nuo senovės pačioje gražiausioje vietoje, ant kalnelio, paežerėse, buvo kuriami laužai, keliamos kartys sudegančiomis stebulėmis, nuo kalnų ridenami degantys ratai. Apeiginis aukuras buvo kuriamas nauja, švaria ugnimi, išskeliant ją iš titnago ar trinant du sausuolius. Šią ugnį žmonės nešė namo ir ja užkurdavo savo židinius. Ugniai yra aukojamos aukos: vaškas druska, kad ji nevaikščiotų, kur jai nereikia ir nesukeltų gaisro, joje sudeginama žolynų puokštelė savo negerus darbus prisimenant, taip atsikratoma blogų minčių, šokinėjama per laužą. Tai irgi apsivalymo apeiga.

          Ypač gražios vandens apeigos. Šaltiniai puošiami vainikais, žmonės prausiasi juose, maudosi upėse tikėdami tos nakties magiška galia, teikiančia jėgų, stiprybės.

          Sakoma, kad Joninės – tai raganų naktis. M.Gimbutienė teigia, kad ragana yra gamtos ciklų prižiūrėtoja, ji išlaiko gyvybinės energijos pusiausvyrą sugrįžtant į dvasios ramybę.

          Apie paparčio žiedą yra daug pasakų sukurta, matyt tai irgi tam tikras dvasinis kodas, kurio po lapais tikrai nerasi, jo reikia ieškoti savyje, savo sieloje, pamąstant, kaip toj pasakoj, apsibrėžus apie save mistinį simbolinį ratą, kad apsisaugoti nuo blogio, kad išvaryti j į už rato ribų.

          Naktį aplankomi medžiai, pasikalbama su jais apie jų kantrybę ir pastovumą, stiprybę. Senovėje per šventę buvo supamasi, lyg ir užbaigiant pavasarinį supimosi laiką, kuris prasideda per užgavėnes. Supimasis skatina augmenijos augimą, vešėjimą.

          Pagerbiama duona, ja dalinamasi laužant rankomis, vaišinamasi. Nereikia užmiršti alaus gėrimo papročių, žinant kad saikas –  tai visų dorybių saugotojas ir visų linksmybių tėvas.

          Taigi, paruoškime laužus, išsineškime vaikams palapines, gražiais būreliais nusėkime ežero pakrantę per naktį, pagerbkime saulę, ugnį, vandenį, augmeniją, pabūkime vienas kitam geresni. Bijau davatkų, ims rėkti, nesuprasti. Tik drįsiu pasakyti – nežinojimas yra velnio sėkla, žinios veda dievopi.

                                    Etnologė O. R. Šakienė

 

 

Žolinė

Žolinė visiems žinoma kaip Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų diena. Ar nėra taip, kad kaip ir už daugelio kitų krikščioniškų švenčių, taip ir už šios slypi kokia nors senojo baltų tikėjimo šventė?

Čia reikia kalbėti apie kultūrų susiliejimą arba inkultūrizaciją. Į tai, ką vėliau priima tauta kaip naują filosofinę doktriną, įsiterpia labai daug senųjų tradicinių paprotinių dalykų. Ir Žolinės šventė turi daug tradicinių papročių, kurie gali siekti labai tolimus laikus, senuosius baltų religijos ir mitologijos klodus.

Terminas „pagonybė“ kaip tik ir nusako tą pereinamąjį laikotarpį. Lotyniškai „paganus“ reiškia „kaimietis“. Kai senoji baltų religija po Lietuvos krikšto neteko žynių luomo įtakos, nebebuvo įmanoma reglamentuoti tos religijos vyksmo, ir Lietuvos kaimuose, nuošaliose vietose religiniu požiūriu žmonės elgėsi, kaip kas išmanė. Tada atsirado visi pagoniškieji kultai, daugiadievybė, labai suklestėjo visokių demonų, dvasių lygmuo.

Tai palaipsnis senosios ideologinės sistemos irimo procesas. Jis nėra pakankamai ištyrinėtas. Apie tai pradėjo kalbėti G. Beresnevičius, ir aš šiek tiek prie to prisidėjau. Tas laikotarpis – vadinamoji „tikroji pagonybė“ – apimantis laiką nuo Lietuvos krikšto iki mūsų laikų, yra labai įdomus etninės kultūros fenomenas. Iš senosios religijos likučių susiklostė daugelis mūsų etninės kultūros reiškinių. Tai, kas kadaise buvo šventi, sakraliniai ritualai, apeigos, tapo liaudiškais žaidimais, prietarais, tikėjimais, kuriais, beveik kaip pasakomis, truputį tikima, truputį ne. Tai didžiulis kultūrinis sluoksnis.

Tai ką gi reiškė senovėje Žolinė? Pažvelkime į jos esmę. Žolinės šventė – viena iš devynių reikšmingų Švč. Mergelės Marijos adoracijos švenčių metų cikle. Bet iš esmės tai yra derliaus šventė. Per šią šventę pašventinamas vasaros darbų rezultatas, ką žmogus užsiaugino. Ypatingas dėmesys apeigose – javams, taip pat ir daržovėms.

Lietuvoje per Žolinę padaroma graži puokštė, kurioje – po keletą visų žmogaus auginamų javų varpų, permaišytų su darželio ir laukų gėlėmis. Žemaičiai į tą puokštę įdeda piktdagį – tai labai įdomus senosios mitologijos atšvaitas.

Pašventintas piktdagis nunešamas į dirbamus laukus ir pasodinamas šaknimis į viršų, kad unsys išnyktų iš dirvos. Usnis – pati pikčiausia piktžolė, o žvelgiant semantiškai ji yra velnio arba senojo požemio valdovo Velino augalas. Pasodinant ją šaknimis į viršų parodomas noras, kad Velinas pasiimtų savo augalus ir netrukdytų žmogui ūkininkauti.

Tai istorinis paradoksas. Su Švč. Mergelės Marijos vardu į Lietuvą atėjo kryžiuočiai. Kryžiuočių ordinas buvo save priskyręs Švč. Mergelės Marijos globai. Tai buvo mūsų pikčiausio priešo simbolis. O Lietuva tapo Marijos žeme. Tai galima paaiškinti tuo, kad lietuvių tauta buvo išplėtojusi žemės dievybės kultą. Kokiais vardais ji buvo vadinama, mes galime tik spėlioti. Labai gerai išsilaikiusiuose prūsiškuose šaltiniuose, taip pat ir Žemaitijoje dažnai minimas Žemynos vardas. Ji ir Žemėpatis yra pora, kuri globoja žemdirbystės darbus, žemdirbio triūsą. Šitas kultas, matyt, buvo labai stiprus ir smarkiai išplėtotas.

Latviai turi panašią žemės deivę Marą. Mes turime daugybę papročių, kurie išlikę iki mūsų laikų – ar nuotrupomis, ar aidais, ar reliktais, – kurie kalba apie žemės šventumą. Jų rasime visur – sėjos pradėtuvėse, pirmosios vagos šventėje. Žemė lietuviui buvo šventa.

Marijos kultas užėmė žemės dievybės vietą. Vienas iš populiariausių dievdirbių koplytėlėse vaizduojamų siužetų – Švč. Mergelės Marijos, kylančios į dangų, skulptūrėlė. Jos vainiką sudaro žvaigždės, ji stovi ant Mėnulio. Įdomu, kad kartais Mėnulis vaizduojamas su veidu – nosimi, akimis. Iš Marijos delnų trykšta spinduliai – malonių, skalsos šeimai, visos gerovės simbolis.

Kartais Žolinė siejama su deive Lada.  Apie Ladą sunku ką nors tikslesnio pasakyti, nes nėra atlikta išsamesnių tyrimų. Šitas vardas daugiau skamba rytinėje Lietuvos dalyje. Galima galvoti, kad tai gentinė dievybė, kuri galbūt susijusi su žeme, nors yra pagrįstų įtarimų, kad tai iš slavų atėjęs įvaizdis. Apie Ladą kaip dievybę labai sunku kalbėti. Jos vardas sutinkamas tiktai dainų priedainiuose. Tai nėra visoje Lietuvoje žinomas dievybės vardas. Aš į jį žiūriu šiek tiek skeptiškai.

Lietuviška moteriška žemės dievybė yra vardu Žemyna. Šis vardas nekelia abejonių, nes yra minimas senuose šaltiniuose nuo Tacito laikų. Jau Tacitas užsimena apie lietuvio pagarbą žemei ir gerą žemdirbystę. Tai pirmieji mūsų eros amžiai. Į Švč. Mergelės Marijos adoraciją įsiterpia ir laumės. Prie upelių yra akmenys, ant kurių kartais nutinka apreiškimai. Mitologiškai nagrinėjant, tai yra seno laumių kulto reliktai. Dabar tai tapatinama su Švč. Mergele Marija. Yra ir daugiau į Marijos kultą perimtų detalių. Pavyzdžiui, Sietyno žvaigždžių spiečius, manyta, padeda auginti rugius. Jo pasirodymas dangaus skliaute gali padėti nustatyti terminus, kada reikėtų dirvą paruošti žiemkenčiams, kada prasideda jų branda, kada sėjos laikas.

Sakmėse sakoma, kad Švč. Mergelė Marija tą sietą pakabino danguje, bet velniai jį buvo nujoję. Velniai – tai požemio dievybės. Ir Šv. Morkus griausmingai – tai labai svarbus faktas – nuėjęs į Pragarą atėmė tą sietą ir grąžino Švč. Mergelei Marijai. Čia labai aiškus pagrindinis indoeuropiečių mitas apie Perkūno ir Velino nesantaiką, kai jie kovoja dėl to, kas valdys gamtą. Dėl to ir sezonai gamtoje keičiasi – kas laimi, tas ir valdo. Taip pusmečiai vienas po kito mums atneša gamtos įvairovę.

. Žolinės laikas yra visų pirma virsmas gamtoje. Pirmos šalnos pasirodo nuo Žolinės. Tada baigiamas pjauti vasarojus. Todėl ta šventė dar turi labai gražų bendruomeniškumo atspalvį. Per ją susirenka visa giminė. Atrodo, kad tai buvo viso kaimo, visos genties pasidžiaugimas nauju derliumi ir kartu rūpestis – o gal kam nors nepasisekė?

Gal kam nors kokia stichija derlių sumažino, ir jis žiemą badautų? Gal kam nors reikia pagalbos? Šios šventės grožis – kad ji yra bendruomeniška, giminių susitikimo šventė, o anksčiau – galbūt ir visos genties susitikimo diena.

Rugpjūčio pradžioje, kai pirmieji vasariniai obuoliai prinoksta, turėjo būti apie vaikus užsimenanti šventė. Sakydavo, kad moteriai, kuri turi mirusių vaikų, negalima valgyti obuolių, nes tada tie vaikai danguje negaus obuoliukų. Tai pėdsakas šventės, kuri, matyt, senovinėje religinėje sistemoje buvo šiek tiek susieta su vaikais.

Kiek senųjų baltiškų papročių yra išlikę šių dienų krikščioniškame Žolinės šventime? Pats puokštės nešimas šventinti. O paskui ta puokštė naudojama visus metus labai svarbiems dalykams pažymėti. Džiovintos puokštės šakelės smilkomos perkūno baimei nugalėti, kai užeina audra. Į naujo namo kertinį kampą dedama Žolinės žolelių, taip pat į naują avilį. Tos žolelės gamtos jėgą nukreipia žmogaus labui. Net į mirusiojo karsto pagalvėlę būdavo dedama žolelių, į mikrokosmosą perkeliant žmogų.Bažnyčioje pašventinti žolynų puokštę, ir kartu visą derlių – labai graži lietuviška tradicija. Dzūkai tą šventę vadindavo kopūstine – jie ir morką, ir kopūstą, ir ropę nešdavo šventinti. Kitose Europos tautose derliaus šventinimo tokia forma kaip ir nėra.

Paruošė O.R.Šakienė

 

ŽOLINĖ

Žolìnė (Žõlinė) – švenčiama rugpjūčio 15 d. Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų iškilmės. Šventės ištakos – Jeruzalė, IV a. pab. (Rytų Bažnyčioje šventės pavadinimas Dormitio – „Užmigimas“). Tai pati seniausia ir garbingiausia šv. Marijos šventė.

Vakaruose ji minima nuo VI-VII a. Lietuvoje liaudiškas šios šventės pavadinimas – Žolinė, kadangi per iškilmingas šventės Mišias šventinami žolynai.

Pasakojama, kad apaštalai atidarę Marijos kapą, nerado jos kūno – tik gėles. 1950 m. popiežius Pijus XII, tikėjimą, kad Marija buvo paimta į Dangų su siela ir kūnu paskelbė kaip dogmą.

Romėnai šią dieną garbindavo deivę Dianą, graikai – Artemidę. Šios deivės buvo laikomos augalų ir gyvūnų globėjomis. Aptinkama žinių, kad 500 m. prieš Kr., rugpjūčio 15 dieną buvo atidaryta deivės Dianos šventykla Romoje, ant Avetino kalvos.

Senovės baltai žolinę skyrė apeigoms didžiajai Deivei gimdytojai Ladai atlikti ir jai atiduoti užaugusio ir subrendusio derliaus aukas.

Rugpjūčio viduryje lietuviai nuo seno šventė vasaros ir rudens sandūrą, kai svarbiausi lauko darbai jau buvo nudirbti. Žolinė (Dzūkijoje – Kopūstinė) – tai atsisveikinimo su želmenimis ir gėlėmis diena. Javai jau nupjauti ir suvežti, uogos ir vaisiai surinkti, Moterys šią dieną rinkdavo gražiausias laukų gėleles, vaistažoles, dėkodavo Žemei už derlių ir grožį. Ūkininkai šiai šventei iškepdavo duonos iš šviežio derliaus ir padarydavo alaus, giros. Žolinių švęsti susirinkdavo visa giminė, buvo prisimenami ir giminės mirusieji. Buvo tikima – kas neateis kartu švęsti per Žolinę, bus neturtingas.sako, būta labai seno papročio –  šventės dieną buvo aukojami gyvuliai ir rituališkai kepama duona: naujojo derliaus miltų tešlos paplotėliai svaidomi iš rankų į rankas per ugnį, kol iškepdavo.

Per Žolinę žmonės atsineša į bažnyčią šventinti pirmųjų grūdų, daržovių, vaisių krepšelius, vaistažolių, laukų ir darželių gėlių puokštes,

Žolinės puokštė saugoma namuose ištisus metus, tikintis išvengti įvairių nelaimių. Anksčiau šia sudžiūvusia puokšte buvo smilkomi ligoniai, o dalis jos keliaudavo net į karstą po velionio pagalvėle. Manoma, jog senovės baltai šią šventę skyrė derlingumo ir vaisingumo deivei Žemynai, būtent jai aukoję pirmuosius naujojo derliaus vaisius.

Dabar per Žolinę švenčiamos vasaros darbų pabaigtuvės, susitinkama su kaimynais, artimiausiais žmonėmis. Kaimo bendruomenės Žolinės šventę vadina ir javapjūtės pabaigtuvėmis, ir bitkopiu, ir medsukiu, ir duonos, medaus bei pieno švente,  tai slenkstis tarp vasaros ir rudens,turime prisiminti ir  patarlę: „Kas per Žolinę neviešės – tas visą gyvenimą skurdžium nugyvens.“

Norint pajausti lietuvišką šventės dvasią, reikia jos metu pabūti nedideliame bažnytkaimyje. Iš visų pusių keliais ir takeliais į bažnytėlę renkasi moterys, nešinos margaspalvėmis puokštėmis. Tai tikrai išskirtinis lietuviškas šventės paprotys – atsinešti į bažnyčią pašventinti puokštę. O ji yra ypatinga: įdėta po keletą varpų, visų auginamų javų pramaišiui su gražiausiomis pievų ir darželių gėlėmis. Pašventintos bažnyčioje, puokštės laikomos sudžiovinus gerojoje namų kertėje, vadinamoje krikštasuole, ant kampinės lentynėlės arba kur už šventųjų paveikslų. Panaudojamos ypatingais atvejais: statant naują namą, jų truputis dedama neriant pirmąjį vainiką ties gerąja kerte ir į naujo avilio kamputį. Jomis būdavo pasmilkoma priartėjus grėsmingam audros debesiui, susirgus namiškiui ar gyvuliui, šventųjų žolynų dėdavo ir į mirusiojo karsto pagalvėlę.

Per Žolinę – derliaus šventinimas

.Pietinėje Lietuvoje per Žolinę būdavo įprasta pašventinti ir išaugintas daržoves – morkas, ropes, kopūstus. O iškiliąją šventę vadindavo labai paprastai – Kopūstine.

Susitikime su artimaisiais

Per Žolinės atlaidus po šv. Mišių susitinka visa giminė. Yra apie ką pasikalbėti – aptarti, kaip sekėsi vasaros darbai, kaip užderėjo rugiai ir vasarojus. O gal ką ištiko kokia nelaimė ir reikalinga parama? Todėl priežodis skamba net įsakmiai: „Kas neateina per Žolinę, tas bus neturtingas.“ Nebendrausi su artimaisiais, liksi vienas bėdoje, skurde.

 „Ko gero, kažkada buvo aukojama dievams, gal deginami ar užkasami kažkokie vaisiai ar javai. Dabar aukojimas kitoks. Nunešama į bažnyčią ir pašventinama. Tam tikromis maldomis tas vaisius ar daržovė užkalbami. Pašventinama šventuoju vandeniu“

 „Iki šių dienų išliko tikėjimas, ypač Dzūkijoje – Rytų Lietuvoje, kad moterys, kurios turi mirusių vaikų, iki žolinės negali valgyti naujo derliaus vaisių – obuolių, slyvų, kriaušių, kai kurios net ir uogų. Pačios moterys aiškina, kad Žolinė – didelė šventė ir per ją Marija apdovanos vaikus vaisiais. Jei moterys iki žolinės valgys vaisių, tai jų vaikai negaus“, – pasakoja N.Marcinkevičienė.

„Apie Širvintas yra sakoma, kad jų vaikai springs. Kitos sakydavo, jog bijo valgyti, kad dievas nenubaustų ir kiti vaikai nemirtų. Tai susiję su auka. Moterys, kurių vaikai mirę, yra labai jautrios. Jos nerimauja ne tik dėl gyvų vaikų, bet ir dėl esančių aname pasaulyje. Jos ilgiau išlaikė tokį paprotį“, – teigia pašnekovė.

Primena Kūčių vakarienę

Šiuo metu jau beveik pamiršta tradicija – vadinama „naujienų diedais“. Įdomu tai, kad per Žolinę buvo laikytasi panašių papročių kaip ir per kūčias – gaminami patiekalai, kuriais vaišinasi susirinkusi giminė.

„Užfiksuota, jog gaminamos vaišės. Panašiai kaip per Kūčias, tik iš naujo derliaus gaminama dvylika patiekalų. Kepama duona, ragaišis, bandelės, bulvės, visa, kas užauginta. Vaišintis sueina giminės. Yra uždegama žvakė ir leidžiama per rankas apie stalą. Nešama aplink valgius. Vaišinamasi, o ko šeima ar giminės nesuvalgo, neša elgetoms. Atiduoda žmonėms, kurie galbūt neturi, kur užsiauginti vaisių ar daržovių. Taip pagerbiami protėviai. Tikima, kad anapus išėję giminės yra galingi, todėl jiems įsiteikiame per maldą, per auką, jie gali paveikti, kad derlius būtų geras, o tai, kas likę laukuose būtų laiku nuimta.

Šventinti žolynai apsaugo nuo negandų. Seniau papročių laikytąsi, dabar per Žolinę retai kada pamatysi jaunas moteris, nešančias į bažnyčią žolynus.

„Buvo nešamos ir darželio, ir laukų gėlės ar žolės, pvz., kietis, tokia patvorių žolė. Pagal seną tikėjimą, kietis, turintis specifinį kvapą, kaip ir pelynas, atbaido piktąsias jėgas. Pašventinti bažnyčioje kiečiai buvo sudedami kryžiumi. Tokius kryželius užkišdavo ant aukšto ar ant palangės, kad saugotų namus nuo pikto. Taip pat buvo šventinama ir usnis. Tačiau pašventintą ją apkasdavo lauke šaknimis aukštyn – tai susiję su chtoniškuoju pasauliu, piktosiomis dvasiomis. Tikėta, kad piktžolės neaugs. Usnį dėdavo aruode, kad pelės javų nekramtytų.

Žolinių sriuba

Žolinčių akademijos vadovė ir kartu sveikos mitybos bei gyvensenos propaguotoja Danutė Kunčienė siūlo Žolinei švęsti tinkančius patiekalus. „Bent per Žolines pagyvenkime harmonijoje su savimi ir gamta, valgykime kuo mažiau apdorotą maistą, kuris yra vertingas mūsų organizmui. Tokia yra Žolinių sriuba – žolienė“, – įsitikinusi sveikuolė.Šiam patiekalui pagaminti reikės įvairių žalumynų iš daržo: svogūno ropelės, dalies kopūsto ir moliūgo (gali būti ir cukinija ar panaši daržovė), morkos, sviesto arba aliejaus, petražolių, salierų lapkočių, svogūnų laiškų, dilgėlių, garšvos, balandų, krapų, bazilikų, skrudintų moliūgo sėklų ir pusės stiklinės alaus.Į puodą su verdančiu vandeniu suberiamas kubeliais supjaustytas moliūgas ar cukinija, griežinėliais supjaustytas svogūnas, susmulkintas kopūstas. Kai šios daržovės apvirs, suberti svieste (aliejuje) apkeptas morkas, viską pavirti kelias minutes ir nukelti puodą nuo ugnies. Tuomet į jį suberti susmulkintus saliero lapkočius su lapeliais, petražoles, svogūnų laiškus, baziliko lapelius, dilgėles, garšvas, balandas, krapus. Sriubą dera pagardinti skrudintomis moliūgų sėklomis bei alumi ir, jei reikia, druska.

               O.R.Šakienė

 

 

RUDENIO LINKSMYBĖS

Nuo senų senovės iki šių dienų atėjo graži tradicija rudenį pabaigus darbus susirinkti visai  bendruomenei kartu ir atšvęsti  senovėje vadintas Alutines, kaip ir padėkos dieną žemelei už gausų derlių, palaistyti ją alumi, susitikus pasidžiaugti, pasipuikuoti vieniems prieš kitus, pasidalinti rudens gėrybėmis, pasilinksminti. Daugelis Europos šalių įvairiai sutinka rudenį, bet visi renkasi draugėn, puošiasi, švenčia alaus šventes, rudens šventes, derliaus šventes.

Nuo pat šeštadienio ryto džiugiai šurmuliavo ir Elektrėnai. Iš visų savivaldybės pakraštėlių subėgo, suvažiavo patys gražiausi, patys darbščiausi, patys šauniausi. Buvo nutarta, kad į kasmetinę Žemdirbių šventę vyks geriausiai pasirodę šventėje. Gražiai pasipuošę atvyko Kietaviškių, Gilučių seniūnijos, o Vievio, Beižionių, Elektrėnų skulptūros iš gamtinės medžiagos vyks į  Vilniaus apskrities šventę Širvintose, gal net ir į respublikinę Žemdirbių šventę Marijampolėje. Džiaugiames, kad savo kūrybą kasmet gausiai pristato jaunimas, visada gausiai dalyvauja mokyklos, net patys mažieji pradinukai. Kas , kad jų skulptūros dar mažos, neatitiko konkurso reikalavimų, jie tikrai išaugs. Kaip ir priklauso menininkams, jie ir tapo nugalėtojais. Gražiai dirbo Beižionių vaikai, jie malė girnomis, mušė sviestą, visus vaišino, na o sveikuolių stalas pats pirmasis liko tuščias. Taip gražiai besivaišinant, klausant seniūnijų muzikantų ir dainų atlikėjų nepastebėjome tų kelių greit prabėgusių valandų. Buvo ir keletas tautodailininkų, sakosi mažai uždirbę, girdėjau, kai kas pasigedo sodinukų o mes visi pasigedome patogiose vietose pastatytų staliukų, nors prekybininkai irgi skundėsi mažai uždirbę, nes žmonės jų net nepastebėję, pirko alų parduotuvėse, bėgo į aludę. Pasigedome rodyklėlių į tualetus. Šis klausimas Elektrėnų seniūnui ir kasdienybėje turėtų drumsti ramybę,- visiems, ypač naujų rajonų gyventojams nusibodo tie ne vietoj atlikti ,,reikalai.”

Gal per trumpai bendravom, per mažai šokom, dainavom, juk jeigu jau įdėjome daug pastangų ir susirinkome, tai kodėl taip skubėjom namo? Šventė buvo gražiai parengta, tai ko mums trūko? Gal  noras būti geresniu, gražesniu ne vienam gadina sveikatą? O jeigu taip ėmus  ir vieną kartą atsipalaidavus, juk esam gražūs, gražiai pasiruošę, tai ko skubiai išsilakstėm, juk nespėjome pabendrauti, vienas kitu pasidžiaugti, ūsą į alų įmerkti, kaip nuo amžių būta. Buvo verta, nes šventei buvo pasiruošusios visos seniūnijos, oras nuostabus. Belieka išmokti pasidžiaugti. Ir būsim šaunūs!

Etnologė O.R. Šakienė

 

VĖLINĖS

             ,,Oi atkelkit vėlių vartelius, oi atdarykit vėlių dureles, oi priimkit mano tėvulį, pasodinkit į vėlių suolelį, į lemtą pulkelį“- taip gražiai skamba senobinė rauda malda.

Į vėlių šalelę nusidriekia Paukščių takas, į ten tiesiasi Pasaulio medžio šakos, savo kelyje vėlė lyg ir pati pavirsta medeliu.

Kai naktimis paukščių taką perbraukia ugninis brūkšnys, senieji žmonės sakydavo:,,Žvaigždelė krinta – žmogus mirė“

Daug gražių papročių ištrynė laikas ir kultūrų sandūroje jie prarado savo žavesį, bet dar visai neseniai kaimai turėjo daug įvairiausių tradicijų, ne visos jos liko užrašytos, bet dar yra prisimenančių, jog per budynes prie pašarvoto numirėlio ant stalo buvo laikomas duonos kepalas, kad velionis su savimi neišsineštų duonos. Dzūkijoje dar ir dabar raudama. Tai žodžiais gražiai išvingiuotas netekties skausmas, tai atsisveikinimo malda.

Dar neseniai Aukštaitijoje kaimynai, eidami į budynes nešdavosi duonos kepalą, į duobę dėjo verpstes, į karstą – duonos riekę, tabako, sūrio. Kartais aplink karstą buvo nešamas dubuo pilnas maisto, kad siela neišsineštų savo dalies. Dėjo maisto ir ant kapo, nes žemdirbiai tikėjo, kad jų protėviai rūpinasi laukų derlingumu. Dar visai neseniai kaime buvo tikima, kad mirus šeimos nariui, ypač tėvui ar motinai būtina papjauti gyvulį, paaukoti jį šermenims, kad gyvulių neišsivestų supykęs velionis. Ir dabar tikima, kad apie šeimininko mirtį reikia pranešti bitelėms padaužant į avilį ir pasakant joms apie netektį, kitaip jos numirs.

Kiekvienas kraštas turėjo šiek tiek kitokias tradicijas, tačiau būta ir daug bendro – visi tikėjo mirusių vėlių galia ir pagalba gyviesiems.

Vėlinių apeigos perimtos  iš senos žemdirbių šventės – Ilgių. Dzūkai turėjo gražų žodį, sakydavo,,Dziedai“ Tai diena, skirta giminės senolių atminimui. 16 – to amžiaus rašytiniuose šaltiniuose užrašyta, jog tomis dienomis lietuviai kapuose ar prie kapų kurdavo ugnį, nešdavosi maisto ir ilgai giedodavo. Archeologai šalia senų kapinynų randa apeiginių laužaviečių liekanas. Gal buvo manoma, kad pereinant į anapus ugnis apvalo sielą nuo gyvenimo eigoje susikaupusių negerovių. Šis paprotys dar gyvas senuose kaimuose, kur žmonės renkasi kapuose, kad sudegintų sutręšusius senuosius kryžius, pagiedotų, pasimelstų. Vaikystėje menu kaip į kapinaites rindavosi Kudonių kaimo žmonės, čia jie meldėsi, giedojo net  kelis vakarus. Kitur jau liko tik nuotrupos – žvakelių deginimas, kapų tvarkymas.

Kiekvieno Lietuvos kaimo ar miestelio kapinaitės iki 20 – to amžiaus pradžios turėjo savo veidą ir skyrėsi nuo kitų.

Dzūkų – stiebėsi į aukštį, skleidėsi mediniais spinduliais, aukštaičių – laibieji akmenstulpiai viršūnėse pražįsdavo ažūrinėmis kalvio kalinėtomis saulutėmis, žemaičių – kresni, ąžuoliniai, virstą koplytėlėmis ir visur nuostabi dermė su kraštovaizdžiu.

Menu senas Kareivonių kaimo kapinaites, kur kiekviena giminė laidojosi po savo giminės dideliu mediniu kryžiumi, antkapių nebuvo, o kryželis prie kapelio stovėjo tol, kol nupūdavo, tada jį sudegina ir vėl laidoja toje pačioje vietoje, po didžiuoju giminės kryžiumi. Taip kapinės nesiplėtė, o ir kapai nebuvo taip dažnai lankomi ir prižiūrimi. Mano dėdės Marijono Ratkevičiaus žodžiais niekas ten gėlių nesodino ir žolės nedraskė, kapelis apaugdavo ,,amžina ramybe“ ir tik per Vėlines žmonės susirinkdavo pagiedoti, sudeginti senus kryžius.

Melsdavosi bažnyčioje. Pagal a.a. M. Markevičienę iš Gudbalės kaimo žmonės vakare važiuodavo bažnyčion, o grįžę rengdavo šventišką vakarienę, kepė pyragus, virė šaltieną, spaudė sūrį. Sueidavo giminė – vaikai, anūkai.

Apie dvasinę žmogaus gyvenimo pasaulėžiūros raidą per 10 tūkstančių metų galima daug pasakyti tyrinėjant senkapius. Įdomu tai, kad ta raida būdinga  visai Vidurio ir Šiaurės Europai. Šiandieną vėl turime bendrą tikėjimą, o jame susipynę visų praėjusių epochų vaizdiniai. Tad lankydami artimųjų  kapus  prisiminkime ir tuos, kurie neturi kapo ir ilsisi ramybėj amžinoj šitoj pačioj, visus mus išauginusioj šventoj žemelėj.

                  Etnologė O.R. Šakienė

 

ADVENTAS

Advento laikotarpis, būdingas įvairiais susilaikymo ir susimąstymo momentais, šiandieną nuo mūsų kasdienybės nutolęs lyg graži senovinė pasaka dar gyvas ne vienam kaime. Lyg vandenyne paklydusioje saloje mūsų vaidentuvėse dar vaidenasi būties – nebūties dalykai, kuriais alsuoja netolima praeitis, ją jaučiame už pečių, nešiojame vaikystės prisiminimuose kaip močiutės perlus ar senelio išmintį.  Tokiais tad perlais, tokia išmintimi vėlų šeštadienio vakarą tyliai siaučiant baltai pūgai dalinomės Advento vakaronėje. Skubrių įvykių raidoje truputį pasimetę, dairydamiesi vieni į kitus, bet vedami šventų tikslų padainavome keletą Advento laikotarpiui skirtų dzūkiškų dainų, nes dzūkai dainas laikė šventomis ir dainuodavo jas Advento metu, pažaidėme šiam laikotarpiui skirtų žaidimų, kuriuos ilgais žiemos vakarais žaisdavo vakarojantis jaunimas. Apie gyvūniją, apie augaliją, kad pažadintume juos iš žiemos miego stingulio, kad priduotume jėgų striksinčiam vargšui kiškeliui, nešančiam žiemos naštą.

        Saulėgrįžos šventėje – Kalėdose daug mistikos, burtų, dvasinės atgaivos elementų, sukauptų tautosakoje. Šiuos turtus prikelti reikėtų jauniems, vaikams, mokiniams, nes kiekviena nutrūkusi tautinio paveldo  grandis jaunoje sieloje užmuša tautinio mentaliteto pradus, pakerta šaknis, ant kurių amžiais statytas Lietuvos rūmas.

        Tad būkite laimingi, sulaukę gražiausios žiemos šventės – Kalėdų. Gražiai ją sutikę su nauja viltimi lauks ateinančių.  

Adventas prasideda nuo artimiausio sekmadienio po šv. Andriejaus.  Jo trukmė – 4 savaitės. Baigiasi Kūčiomis, po kurių vakaro ateina gražiausia žiemos šventė – Kalėdos.

Iš krikščionybės istorijos žinoma, kad Adventas trukdavo žymiai ilgesnį laiką, jis prasidėdavo tuoj po Vėlinių ir tęsdavosi maždaug iki Trijų Karalių, tik  kai 354 metais bažnyčia  nustatė Kalėdas kaip Kristaus gimimo šventę, šis laikotarpis sutrumpėjo.

Adventas – rimties ir susikaupimo metas. Kalėdos – saulėgrąža. Laikotarpyje susipynę senieji vadinami pagoniškieji ir krikščioniškieji papročiai. Kūčios yra kūdikėlio Jėzaus gimimo šventė, kuris siejasi su senosiomis vakarienėmis,  pirmųjų tėvų – Adomo ir Ievos simbolika. Pagrindiniai kūčių šventės epizodai – derliaus ir mirusiųjų pagerbimas. Tikėjimas pasaulio Atpirkėju siejasi su tikėjimu atgimstančia saule.

Per ilgus šimtmečius susiformavę nuostatos, kad prieš Kūčią  nuvalome ne tik kūną, bet ir dvasią. Visi stengiamės grąžinti skolas,  išlyginti skriaudas, tik po to išsivalyti namus, nuplauti purvus, išsiprausti. Advento metu susilaikoma nuo mėsiškų patiekalų, nešokama, nedainuojama rašytiniai šaltiniai mini, kad ir mūsų protėviai laikėsi labai panašių ritualų.  Laikotarpis prasidėdavo tuo po Ilgių, t.y. mirusiųjų pagerbimo švenčių.  Tautosakoje minimi gyvūnai,- kiškis, lapė, voverė, vilkas lietuvių sietini su požemio ir mirties pasauliu.  Tai siejasi su senuoju tikėjimu, jog po mirties žmogaus siela gali apsigyventi gyvuliuke arba žvėrelyje, o šiuo sakraliniu laiku nieko skriausti negalima. Todėl nebuvo medžiojama, draudžiama dirbti po dvyliktos valandos, nes piktosios dvasios, vaikščiojančios šiuo tamsiuoju laiku gali pasižiūrėti pro langą ir pabelsti, –  tais metais  mirties neišvengsi.  Daug įvairių draudimų. Vienas jų – negalima kirsti miško. Sakoma, kad šio draudimo nepaisę, miške pamatydavo aukštą žilą moterį, miško dvasią. Troboje, statytoje iš tokių medžių pasigirsdavę kraupūs garsai, raudojimas naktimis baladojosi, o per adventą sukirstos malkos išeidavę iš kamino – uždegdavę trobas. Jeigu karstas padaromas iš tokio medžio – numirėlis vaidensis, o karsto lentas galėsime rasti išmėtytas po kapines. Netgi miškas, kuriame buvo kertami medžiai, ateinančiais metais auga prasčiau.

 Tautosakoje šiuo laikotarpiu  etnografiniuose kaimuose nebuvo garsiai triukšmaujama, žaidžiami tik ramūs žaidimai, nekeliamos vestuvės, krikštynos, nedainuojama.  Aprašymuose padaugėja  numirėlių, vaiduoklių, velnių ir kitokių chtoniškosios prigimties būtybių, gamtoje tvyro tikėjimų ir burtų mistika. Rudens darbams pasibaigus ateidavo atokvėpio ir ramybės metas. Atsirasdavo laiko pakelti akis į tamsiame danguje žibančias žvaigždes, stebėti įvairius gamtos reiškinius, iš ko buvo spėjamas būsimų metų derlius, jo gausa.

Kudirka rašo, kad savitą atspalvį Advento pabaigai suteikdavo kalėdiniai turgūs – saldaturgiai. Tai paskutiniai metų turgūs, vadinami saldžiais kermošiais, bobturgiais. Moterys jiems ruošdavosi iš anksto, juose ir parduodavo ir pirkdavo kam ko reikėjo – aguonų, kanapių, kviečių, linų sėmenų, pupų, žirnių, cukraus, medaus, spanguolių, džiovintų obuolių, ir slyvų. Visą Kūčių maistą gamindavosi namie, nieko nepirko, pirko ir parduodavo tik produktus, reikalingus paruošti Kūčią. Tai buvo namų, šeimos vakarienė, kurioje po šventos maldos ir apeiginio plotkelės laužymo, buvo valgoma riebi silkė, skaniausia žuvis, grybai, kalėdinės, pečiuje keptos bulkelės, mūsų krašte vadintos varniukais: su aguonomis, obuoliais, sėmenų aliejuje virtos su grybais, o kūčiukai būtinai valgomi su aguonų miešimu ir geriamas džiovintų vaisių kompotas ir būtiniausias stalo skanumynas – spanguolių kisielius. Pasigendu  tokio skanaus Kūčių stalo, nes nėra tokio skanaus aliejaus, nėra tokio kvapnaus šieno po staltiese, nešto tėvo rankomis didelėje pintinėje tiesiai iš kluono, kurios likučiai per visą vakarą stovėdavo po stalu ir mes ją vis užkliudydavome kuria nors koja, o senolė sakrališkai išdidi, tą vakarą mums atlaidžiai šypsodavosi.

Papročiai ir tikėjimai rodo, kad Adventas – pats mistiškiausias metų laikas, senovėje buvęs rimties, saulės užtemimo ir ūkinių darbų pabaigos metas, po kurio ateidavo šviesos, artėjančio pavasario, gyvybės nešėjo nuojauta ir laukimas. Ir mūsų dienomis po saulėgrąžos visi pajuntame kažkokį persilaužimą, tartum atgimimą, kada net kambariniai augalai sukrunta, pradeda leisti naujus daigelius, o darbščiosios moterys tuoj suskumba sėti  savo lepiąsias daržoves, gėles.

Civilizacijos įnešti pokyčiai tokie dideli, kad mes jau užmiršome netgi maldą, ne tik mistiškojo laikotarpio burtus, džiaugiamės eglute dar prieš šv. Andriejų, Kalėdos  tampa eiline kalendorinė švente. Gerai, kad liko Kūčių vakarienė, vienijanti šeimas, uždeganti tikėjimo ir  vilties žvakeles visų mūsų širdyse. Tačiau neužmirškime senųjų protėvių papročių, nes juose paslėpta daug išminties lobių. Pabėgę nuo miesto šviesų ir triukšmo, pasidairykime į žvaigždėtą dangų, paklajokime po laukus ir miškus, gal tapsime geresni, švaresni, taikesni. Nes visada greta mūsų buvo, yra ir bus didžiausias mūsų turtas – Žemės  Motinos slėpiniai ir Aukšto Dangaus skliauto tikėjimai.

  Etnologė Ona Rasutė Šakienė

 

KITAS SKYRIUS

TURINYS