AKIMIRKOS
***
Vienatvėje,
Kaip kapo duobėje,
Suspėsiu dar pabūti –
Aš dar turiu
Tave…
***
Laumės –
Draugės mano vienatvės,
Bijančios lino žiedelio –
Kokia trapuma…
Aš ateisiu
Šią nakt prie upelio,
Gal išskapbsit,
Kaip drobę
Mane?
***
Klajonių protėvių
Juodiejo akmenys
Ant mano kelio –
Nusibrozdinau kelienius,
Širdį ir sielą
Baltai apvilkau.
***
Didžioji amžinybė
Padvelkė iš rojaus,
Joje tirpau pernakt,
O ryto šviesoje
Saulutė skaistume
Galiu apakt…
***
Devintam pragaro rate
Sėdintis senis
Verda sopulį,
Pilsto taurėsna
Ir siunčia į žemę.
Stiklinėj žaroj
Ištirpusį nuodą
Įkvėpiam kas rytą.
***
Žalias fikusas
Mėto lapus –
Liūdna…
O iš nuotraukos,
O iš senos
Šypsosi mano Kazytė,
Lyg juoktųs
Iš tokios priežasties
Nerimtos.
***
Atleisk, kad apgavau tave –
Buvau visai ne ta,
Ne tavo išsvajota…
Bitelė,
Dūzgianti laukuos,
Aplankė žiedą
Heliotropo.
***
Mažas baltas
Kamuolėlis –
Gyvenimas
Rieda .
Laukiu žalio pavasario –
Bus lengviau.
Bus žalia.
***
Nėra…
Nėra…
Nėra…
O ko čia neradau? –
Vis po žvaigždėm stovėjau,
Jų išmintį šaukiau…
***
Kad apibrėžčiau
Ratą nuo raganų –
Savo visų pareigų,
Turėčiau surinkti
Nesurenkamai didelę
Puokštę
Pievos gėlių –
Sėdžiu prie puodų,
Argi galiu?
***
Juodos skraistės minties,
Subyrėjusios vėlyvam lietuje,
Kaip voratinklis rudenį
Dryksta,
Ašara ant užmaršties takų…
***
Iš širdies paslapties
Skleidžiasi baltas žiedas
Ir miršta
Gaivališkam
Rudenio marazme.
***
Subėgo giminės, draugai
Manes pasveikint.
Išvažiavo, išbildėjo.
Stoviu viena
Ant sosto pakylėta.
Kaip nulipt?
***
Iš senų
Kertauninkų laukų
Atėjai
Vaidilutės vardu
Ir likai tokia pat
Paprasta,
Kaip takažolės
Ryto rasa,
Kaip upelis laukuose
Kerta.
***
Baltų rankų,
Gulbės sparnų
Dar ilgiuosi.
Metai sueižino,
Sudiržė,
Sumindė lemtį į baltą molį.
Ji stipri,
Grakštumą gulbės sparno
Numetusi, tyli.
***
Ievos žiedelių kvapas –
Aitri būtis,
Pelyno pilkšvas lapas –
Kartumo paslaptis,
Žibutės gležnas žiedas –
Viltis, viltis, viltis….
***
Per vasarą
Perkūnija
Nugulusi nebuvo –
Bildėjo ji,
Dundėjo
Ir gąsdino vistas.
,,Kiaušiniai neversti,
Nebus viščiukų” –
Sena žemaičių,
Gyvenančių prie Plungės,
Išmintis.
Neerzinam dievų? –
Jau inkubatoriuos
Šimtai jų išsiris.
***
Vieniši žiedai
Po vienišom žvaigždėm
Su vienišom širdim
Sielos vienatvę
Puotauja nakty.
Ryte
Kregždutės tyliai šaųdo –
Vaikelius maitina,
Siaučia pilnatvę…
***
Eina žmogus –
Dievas šalia.
Eina žmogus,
Iš kitos pusės –
Velnias.
Las jį,
Tą silpną žmogų,
Ir kur benuves?
***
Pinigais palijo,
Širdį apledijo,
Auksu apsikaustė
Ir sumetalijo.
Žiūriu –
Tviska, žėri.
Paliečiu –
Kaip šalta…
***
Kas tik užlipa aukščiau
Ir kitus valdyti ima,
Tą užpuola amarai,
Dideli, pilni nuodų,
Graužia, ėda ir kankina,
Nėra priešnuodžių
Nuo jų.
Tavo veidas atsimainė,
Gal ten amarų buveinė?
***
Svajonių miražais
Jaunystės keliai
Nuriedėjo.
Voratinkliai draikos
Laukuose rugsėjo,
Kabinas už kojų
Ir žingsniai lėtėja…
***
Ten, tolumoj,
Už horizonto,
Tu kažin ko atsidusai.
Pajutau.
Užplūdo ilgesys.
***
Malda ar paslaptis
Aplink ratu?
Ilgiuos, šauliu.
Kur ir kokiu laiku
Buvai man skirtas
Tu,
Kad praėjai pro šalį?
O kas dabar atspėti gali?
***
Kas arti – susmulkėja,
Kasdienybe apkrinta.
Plakas vakaro vėjy
Mano sielos žibintai.
***
Liūdesys –
Taurusis paukštis,
Jo sparnai
Šilti ir skaudūs,
Bet su juo
Pakylu aš,
Paskraidau dar
Virš savęs.
***
Nusipiešiu jūrą.
Ji – mano.
Girdžiu kaip ošia –
Miegoti negaliu.
Didžiulė mano jūra.
Su ja pernakt kalbu.
***
Austėja,
Parvežk man jūrą
Savo akyse,
Balta žuvėdra klykauju
Toli,
Tarp mūrų.
***
Rokiuk,
Ar didelė banga,
Ar nebijojai?
Ar atsisveikindamas jai
Rankyte bent pamojai?
***
Ir nesustodama
Žemelė sukas…
Aš – jos dukra,
Sustot nemoku,
Tad savo liūdesį
Ir džiaugsmą
Kasdieną jums išlieju.
Skraidau su vėju?
***
Trapiam inde
Supilti mūs gyvenimai,
Labai nesišlaistyk –
Sudušime.
***
Už kokio posūkio
Mane parduotum,
Jei neičiau aš
Petis petin šalia?
***
Neši mane,
Nelengvą naštą
Ant pečių?
Tik nesuklupk – trapi svajonė dūžta,
O šukėmis keliaut
Labia sunku.
***
Stebiu,
Atsistebėti negaliu,
Kaip mūs takeliais vaikšto
Gera ir didelė
Žemaitiška kantrybė,
Kur ji,
Ties kokiu
Mano vingiu
Pasibaigs?
***
Žalia žemaitiška širdia
Žalia ramybe plaka.
Kai žemė
Leduose sustingus,
Man tavo lūpos
Žalią kasdienybę
Tyliai šneka.
***
Ieškojau didelės
Didelės meilės,
Kaip ąžuolo.
Radau kaitrią,
Žaliuojančią pievą
Be šešėlių…
***
Už rankų susikibę
Per gyvenomą,
Kantrybe pasikaustę.
O už vartelių
Ilgesys bekraštis,
Tik neik ten
Be manes –
Geriau nerasi.
Tu tą žinai
Ir visad pasuki
Atgal. Čionai.
***
Mūsų balkonuos
Čyrena kregždutės,
Mūsų sode
Kuplūs rožių žiedai.
Žydi ir klesčia
Gyvenimas mūsų.
O, ilgesy,
Ką tu sieloj darai?
***
Pilni mano aruodai.
Pilni mano laukai.
O nerimas, lyg uodas
Į ausį atkakliai…
***
Absoliuto troškimas –
Valdinga jėga.
O man absoliutas –
Padori liga.
***
Kas rytą išsimaudyki
Ugniažolės rasoj,
Ugniažolės žiedelio
Skaistumu pražysi.
***
Ach tu vėjau,
Niekadėjau,
Išdaužei man
Palergonijas
Raudonas,
Atlėkei ir nusiaubai,
Kas dabar man
Degs ir švies
Per vasarą
Balkone?
***
O, vasara,
Savuos takuos
Išmėčius Astros žiedus,
Kur tu skubi,
Sustok, palauk.
Dar po rugpjūčio
Žvaigždėmis,
Kvatojant žiogui,
Mane tu tyliai,
Kad niekas negirdėtų,
Tyliai pasišauk.
***
Šis mano ąžuolas
Keistai geltonas.
Ne rudume
Stiprybė jo?
Ach, nesipuoški,
Mano pone,
Tave bet kokį
Aš myliu.
***
Laimingi
Turintys dievą,
Jie turi ramybę
Kaip stulpą
Atsiremti.
Kodėl pasilkysti kely
Ir savojo dievo
Lig šiol nerandi?
***
Rudenio arimuose
Užark
Juodąją mintį,
Juodas dievaiti,
Arimų artojau.
Tegul bus
Daug trąšos
Tegu ji kitąmet
Likimu sužaliuos.
***
Džiūstantys lapai
Ant žemės takų
Paskutinę šneką
Siunčia šiugždesy,
Tyliai ramiai
Ji smigteli širdy.
***
Ten aukštai, virš galvos
Debesys skrieja ir skrieja
Verpetais.
Aū, nepalikit manęs –
Sukuosi virš žemės kartu.
Tai kodėl vakarais
Plaunu kojas?
***
Nereikia man
Šitų triukšmingų restoranų
Nei etiketo,
Kauke ledine.
Norėčiau šauti
Į karklyną,
Ten vienišas žvirblelis
Džiaugias
Liepos
Pilnatve.
***
Supjaustyto
Ąžuolo kraujas –
Oranžinės ašaros
Žibuoklių fone.
Virš galvos
Balti debesys,
Vėjo avelės
Bėgair bėga…
Kur man pasidėti?
***
Sudėk manus žodžius
Kraitelėn dzūkiškon
Ir pakabink
Aukštai palėpėje.
Kaip balti sūriai
Jie išdžius.
Galėsi graužti juos
Kada manęs nebus.
***
Jeigu kas nors
Man apsakytų visą tiesą
Apie tiesą,
Jos nepažinčiau,
Galvočiau
Kad vėlyvio žiedas
Rudenį vėlyvą
Šį rytą rytužėlį
Skaisčiai pražydėjo.
Gamta suglumusi
Tylėjo.
Šį faktą nutylėjo.
***
Palikai tik sapnuos,
Kaip ramybės drumstėjas.
Supykau – pasakiau:
,,Susitikim kada paplepėt“
Liko sapnas ramus.
Tu išėjęs.
Gal tai buvo vakaris,
Senas šelmiškas vėjas?
***
Po žvaigždėm rugpjūčio
Naktį prastovėjau,
Ieškojau tobulybės
Dievo akyse.
O ant mano stalo
Astros pražydėjo,
Dukrelės žemės.
Mėlyna šviesa.
***
Sako,
Žmogus sapnuos
Dar vaikšto
Ir be kojų.
Taip ir viltis,
Paklydusi šešėliuose,
Dar ieško tako.
Ji trokšta priartėti
Prie Tikrojo,
Nujaučiamo,
Ir Nenusakomo.