KADAISE BUVO
Vytautui
Šią naktį viziją mačiau,
Rugpjūčio žvaigždėse skaičiau,
Kai rytuose, ten kur Trakai,
Iškilę debesų pulkai
Stovėjo horizonte pilimis
Per naktį kilo,
Augo ir almėjo,
Bet virš manos galvos,
Dangus kur švietė žvaigždėmis,
Aukštaisiais kuorais
Taip ir neatėjo.
Stovėjo ten, kur stove
Išdidi pilis.
Joje dar dvelkia Vytauto laikai,
Ten, menėse, greta ginklų,
Klajoja amžina dvasia
Ir atsidūsta skliautuose.
Tik žvaigždės, didelės ir ryškios,
Mirgėjo, plakėsi, o blyškios
Man šaukė:,,Pažiūrėki,
Atsiminki,
Ten trake
Pilis tavųjų prosenių gyva,
Ji – Vytauto gimtinė.”
Mėnulio delčioje prieš rytą
Viena žvaigždė žemyn nukrito.
Tarp dviejų šventviečių senų sėdėjau,
Paveikslą didelį mačiau.
Čia laukiau ryto,
O kai jisai šviesus prašvito,
Migla kerais mane apsupo –
Aš Vytauto pily buvau
Mačiau ją.
Tuos laikus regėjau.
Žemelė ši, gimtinė mano
Pašonėje senų Trakų.
Čia kunigaikščių žemė,
Čia mano protėviai
Ir Vytautui tarnavo,
Su juo į žygius ėjo, į kovas,
Paskui lemtis ta netikėta,
Kaip juodojo raisto pabaisa
Vėl slibino galvą iškėlė
Ir lygiam kely
Žirgui koją pakišo.
Net reta išmintis
Visada priklausys
Nuo plakimo mažutės širdies.
Jeidu ji valandėlei sustos,
Net karaliai netenka valdžios.
,,Kodėl gi, kodėl gi, kodėl gi”
Lemtingąjį žodį kartojam,
Ir šiandien dar klausiam:,,Kodėl gi?”
Ir tyli be atsako erdvės,
Tartum marių plačiai įsiūbuotos –
Juodoj nevilty iškentėjo tauta
Savo netektis, savo golgotas.
Senoji baltų giminė nepardavė saves,
Tiktai jos kūną,
Gležną, trapų kūną
Vergovė išnaudot galėjo,
Dvasia laisva,
Ji saulėje ir vėjy švyti,
Kaip Vytauto laikais.
Gal jo ryški žvaigždė
Kančių keliuos lydėjo
Nelaisvėje ir katorgoj,
Kolchozų baudžiavoj?
Stovėjom prie parlamento
Su Vytauto vardu,
Ir Baltijos kely stovėjome
Su juo kartu,
Nes Vytautas
Ir šiandien man – karalius,
Jo karūna – laisvoji Lietuva.
Šviesi ta aureole virš
Šviesiosios Vytauto galvos,
Nes ji – tai laisvė Lietuvos.
J Aisčiui
( …iš tų gelmių,
Kurias man dovanojai)
Tyliam ramiam pavakary,
Kai saulė per kačergą,
Išeik galulaukin,
Prisėsk ant akmenio,
Lydėki jąją vakaran.
Aplinkui snūduriuoja žemė
Išvarginta kaitros,
Nualinta skubros,
Darbelių nukamuota,
Sulaukusi tylos,
Skaidraus saulėlydžio
Mistingo stingulio
Maldos…
Už Strėvininkų, vakaruos,
Kur melsvo vakaro žaroj
Strėva vingeliais nuvingiuos,
O jos skardėtuose krantuos
Vakario svaigulio malda
Lyg aidas vėl atsikartos.
Nuo akmenio įšyla pėdos.
Jame įspaustas kryžius –
Seni ženklai
Mūs piliakalnio seno.
Nesuprantų aš jų kalbos,
Tiktai versmė po kojom
Trykšta,
Kažką šnabždėdama
Sau toliuose melsvuos.
Žiūriu kaip kyla lengvas rūkas,
Kaip plečiasi, baltėja,
Pakyla
Virš šaltiniuotos Kimintos,
Virš klonių
Nuo piliakalnio
Tolyn, tolyn vingiuoja
Link horizonto,
Kur laukia vandenys Strėvos.
Gal josios skardžiuose aukštuos
Mintis lyg aidas apsistos?
Iškils gal vizija balsva,
Nutįs ji pievomis ir kloniais?
Ten, tolumoj,
Man rodosi,
Aš kažkada buvau,
Kalbėjau su kažkuo,
Kažką man sake, užmiršau?
O gal nesupratau?
Iš Kertauninkų
Keliavome
Į Maisiejūnus
Krikštamotės Emilijos lankyt,
Nors kelias tolimas,
Senolė važinėt nemėgo,
Pas dukteris visad pėsčia,
Lauktuvėms įsimetus
Porą kaušinėlių.
Ėjo pėsčiomis.
Ir aš kartu.
Per pievas,
Kur kadaise žolę pjovė,
Per klonius,
Rūkuose miglijančius,
Ten, kur sodybos,
Prie Strėvos sutūpusios,
Kvepėjo mėtomis, radastomis
Ir dvelkė šitokia ramybe,
Jog, rodės, rojuje buvau,
Ne per senuosius kaimus
Eidama,
Juos žvilgsniu mylavau.
O saukė skendėjo
Gelsvam rūke,
Tylos netrukdė joks paukštelis,
Atrodė, žmonės
Meldžiasi namuos,
O virš stogų šiaudinių
Plevena mėlynas aukos dūmelis.
Tava gimtinė buvo čia,
Kažkur šalia.
Tyli dvasia…
Pro šalį praėjau.
Kai pamačiau
Laukuos išrautus kelmus
Ir suverstus krūvom,
O šaknys jų,
Dar styrančios aukštyn,
Dygiai subadė širdį,
Mane tu pastebėjai?
O gal iš nuovargio,
Tiek vaikščioti nepratusiai,
Pasivaideno,
Kad kažką sakei,
Toj tyloje bežadėj
Man kažką šaukei?
Pasimečiau, nesupratau,
Galvojau – nuovargy klajoju.
Bet buvo tai
Kažkas svarbaus,
Žodžius, kaip akmenis rinkau,
Karštus juos glosčiau
Ir mečiau sūkuriuosna –
Strėvon paleidau plaukt.
Sugrįžusi,
Gimtinės krantuose
Strėvužės tos pačios
Likau viena.
Kažko tai laukiau.
Ir sukos vizija skaidri –
Vis ta pati. Vis ta pati.
Jauna buvau, nesupratau
Išgąsdinti ką dėdės šneka.
Kodėl jie sako – laikas teka,
Užgydys jie žaizdas
Mirties ir sužeistų,
Bet kaip tėvynės ilgesy
Iškęs kiti,
Pabėgę arba ištremti?
Jie sakė –
Nerimo dvasia
Per amžius čia klajos,
Gegužės čia raudos
Jų soduose baltuos,
Kur vyšnios snigo,
Skendėjo snieguos.
Saulėlydžio vėsoj
Žolė sudrėko –
Verkė žemė.
Žiežmarių grindiny
Gulėjo vyrai.
Jų basos kojos
Pirštais mėlynais,
Sušaudytos krūtinės
Raudonai liepsnojo.
Paskui juos užkasė.
Nesvarbu kur.
Jie grįžo žemėn,
Už kurią kovojo.
Tu išėjai,
Palikęs ją varguos
Paniekintą, pažemintą
Tėvynę vienišą,
Ji savo sielos arfomis
Vien ilgesio melodiją
Įkyriai
Kaip Bethovenas,
Tą vienišą motyvą vis kartos
Ir tarsi ant bedugnės krašto,
Vis mirti nesiryždamas
Pasaulio nusidėjėlis
Naktiniame košmare tyliai suvaitos
Ir nesibaigiančiom tiradom
Liesis žodžiai –
Jų nemunai nepaskandins,
Jų vyšnių sniegas
Neužklos.
O man vis rodosi,
Kad rūko blausumoj
Boluoja sodas.
Artyn, artyn, artyn
Artėja, juk tu sakei,
Kad sode tam
Gegulė
Savo skausmo nepakėlė.
Palikus tėviškę varguos
Svetur ar poilsis nakty?
Žalia pelėda –
Vieniša viltis kvatos
Ir naktimis miegot neduos,
Kaltė, kad tie,
Kiti, ne tu
Žiežmarių grindinį
Krauju apliejo?
Tie, like, nepabėgę
Mirt mokėjo,
Susprogo bunkeriuos
Mergaitės jaunos,
Dvidešimtmečiai,
Jųjų sužadėtiniai
Gulėjo eilėmis
Visų miestelių aikštėse,
Jų motinos,
Išverkę širdis,
Ievom pražydėjo,
Jų žmonos,
Tuščios kaip aguonos,
Vaikai jų
Klystkelių bruzgynuose
Išplautom galvomis,
Jau smuklėj prasigėrę,
Klajoja iki šiandien.
Kur ėjo jie, vien melas
Jų kelius lydėjo,
Supančiojo, suraizgė
Melas azijietiškas.
Net ir lakštingalos
Gimtuos arimuose
Ką šaukė
Žemėje kolchozų,
Žemėj svetimėjančioj,
Senolių ašarom nulaistytoj,
Kukaliais ir dagiais apaugusioj,
Jau niekas negirdėjo.
Kas atgaivins
Melu išplautas galvas,
Širdies dykynes
Tuščiažiedes,
Dagiais ir dilgėlėm nusėtas?
O kai melu kasdieną liejo,
Tai rodės,
Jau ir neskaudėjo,
Jau net ir neskaudėjo.
Ir šokom
Pagal rusiškas,,čiastuškas”,
Dainavom,,ivuškas” saldžias.
Gimtinės dainos,
Paslėptos palėpėse,
Glūdėjo laukdamos,
Kol laikas jom ateis.
Kolchozai kėlėsi.
Privarė technikos,
Išmoko vogti
Kiek tik kas galėjo.
Pakilo trobos, sodai sužydėjo,
O vyrai gėrė,
Juokėsi ir gėrė.
Jie juokės nuo tada
Kai nuvarytus arklius kėlė.
Menu, susirenka rytais arklių,
Iš bado jau nesikeliančių kelti,
Ateina pasišilt trobon
Ir juokiasi.
Kvatojasi.
Jų juokas paširdžiuose
Ašarom suplūdęs,
Į mano pagalvę
Pūkais riedėjo,
O jie kvatojo.
Dar šiandien mintiju –
Koks tai trapus šiaudelis skęstančiam
Tas vyrų juokas,
Ašarom dvelkiąs.
Menu – kalbėjo, tarėsi
Kur geresni rugiai išaugo
Kieno lauke?
Kas veš?
Kada?
Kiek ten pripjauti galima?
Kiek užrašys?
Lingavo tyliai galvomis –
Vaikus vis vien auginti reikia.
Važiuos ne vienas naktimis,
Net kunigui ir tam nepaskys,
Tik tyliai sau naktim mąstys
,,Ar nuodėmė,
Kai vaikas valgyt prašo”
O ten toli,
Kur vogti nereikėjo,
Kur puspadžiais kiaurais
Vaikai mokyklon nėjo,
Kur nereikėjo čiulpt
Varveklinių ledų,
Kur, rodos, buvo
Visko su kaupu,
Ten irgi baškės
Vieniša širdis
Pakrantėj okeano,
Kartodama,
Kaip Hamletas –
Numirti, ar gyvent lengviau?
Numiręs paukštis nebegieda.
Kaip gieda parištais sparnais?-
Giesmė ne ta
Ir stygos trūkinėja.
Užkimęs vėjas,
Draugas mielas,
Bangas pašiaušęs,
Kaukia, blaškos,
Ar peršauksi?
Ar peršoksi?
O, rodos,
Tik mintis lėta
Krūtinėj daužosi gyva.
Jauti,
Kaip stingsta
Prometėjas,
Prikaltas olose,
Kaip blėsta
Nerimo dvasia,
Viltis kaip gęsta
Ir akių šviesa…
Tu, akmenie,
Kryželio ženklu pažynėtas,
Laike sustingęs,
Ką sakai,
Šnabždi man ką,
Apsamanojęs
Laiko ženkle?
Mane dar savo rankose
Laikai?
Nepavargai?
Meni,
Sapnavos
Bokštai rūmų,
Jie kilo,
Jie šviesėjo virš galvos.
Aš jau tada jaučiau –
Stovėsim
Prie parlamento
Ir lauksim Laisvės
Valandos…
Žinai,
Tie tankai
Buvo baisūs.
Betgi laužai –
Pilni šviesos.
Ir šiandien nesakau,
Kad daug drąsos reikėjo –
Nebuvo ten pasirinkimo.
Pabėgsi?
Kur?
Prakeiks anūkai išprotėję
Saviems vaikams
Lietuvio vardą tardami…
O gal ne tai.
Ten dvasios nužudytų
Iš rūmų KGB,
Ten dėdės Vaclovo,
Sušaudyt vedamo,
Dvasia
Paliko medyje šaltam.
Ją pakerėjo muzikos garsai
Iš rūmų gretimų.
Prabėgo metų eilės,
O tūno ji,
Šakose tyliai prisiglaudus,
Užburta muzikos,
Gimtame Kertaunykų sodžiuj
Niekad negirdėtos,
Linguoja sau vėjelyje iš lėto
Ir sveikinas,
Pro šalį kai einu.
Ten šventumu iškilę
Kalneliai Panerių,
Ten laumės ir žaltvykstės
Klegėję virš kalvų.
Naktim tokių stebuklų
Pakylama virš baimės,
Virš raudonų kerų.
Paskui ramybė stojos.
Politikai burnojo.
Turtus dalinos, grobstė.
Ar nemataei?
Ar nebuvai?
Kvatojaisi,
Gal nevilty,
Kaip mano kaimo vyrai,
Arklius keldami.
Namo rengeis sugrįžti,
Ramybės sau prašei.
Važiavom pasitikti.
Antakalny sustojom,
Palaukėm neilgai.
Kolonoje mašinų
Kai kas tave pažino
Ir nuo senų vartelių
Pamojo skarele,
Paskui, man rodės, tyliai
Nušluostė ašarą slapčia.
,,Ir kur tu tiek ilgai
Klajojai?“ –
Gimtinės liepos suvaitojo,
Suvirpo net šaknis sena,
Atodūsio vaiskaus gelme,
Dangaus mėlynė pražydėjo
Ir toliai mėlyni skambėjo
Ta pastorale amžina –
Sekundėj grįžo praeitin,
Paskui kolonomis nutįso
Miestelio link.
Miestelio link.
Namo sugrįžo
Išlauktas tėviškės
Sūnus.
Aš tavo knygose
Radau,
Kaip blaškės siela ilgesy
Gimtosios Pravienos
Saulėlydžio ryškaus
Svetur neradus,
Ji atilsio ramaus
Ik paskutinio
Oro gurkšnio
Sukaustytojo gelžbetonio
Mūruose ieškojo.
Man rodos,
Aš tenai buvau,
O gal tik viziją mačiau,
Klajojant ilgesio miražais,
Kada verkiau, apsikabinus
Liepos trikamienės
Liemenį šiurkštoką, vis rodėsi,
Esu kažkuo kalta,
Kad išnąstyti visa ko
Dorai nemoku.
Dusau
Gimtosios tėviškės
Arimuose,
Ir čia,
Ir čia
Laisvai kvėpuoti negalėjau,
Suklupdama sprendimuose,
Ir laisvės,
Vien tik laisvės troškau
Kaip nežinios ir darganos
Nuvargintas šunelis.
Jaučiau –
Tik ilgesys
Ištremtyje,
Išniekinime
Pavergtos Tėvynės
Mus vienijo, kai mes
Keliavom, klupdami
Kalvarijas savas.
Sugrįžome visi
Į savo dvasinius namus,
Į Lietuvą parėjom.
Reikės išplauti,
Išvalyt visus kampus,
Reiks išdažyt žaliai
Raudonus kampelius,
Reiks pasodint palangėj sielą,
Palaukti, kol pražys…
Tu nevirpėki, akmenie,
Su laiko kryželiu,
Senųjų protėvių iškaltu
Mažuoju ženkleliu.
Nepamačiau –
Jau vakaras praėjo,
Gimtinės laukuose
Gaiviai suspindo rasos,
O ten, toli vakaruose,
Liepsnojančiuose gaisuose
Net vyšnios tos,
Gegulė kur kvatojo
Prinoko, raudonavo
Ir krito kekėm
Prie kiekvieno namo.
Gaivus lietus nulijo –
Pražydo žodžiai
Kaip lelijos,
Jie man skirti…
Jie tau skirti…
Neprarasti…
Nepaprasti…
Gimtinė tavęs laukė.
Ir, rodos, ne lietum –
Vien ilgesiu
Ant žemės lijo,
Gimtosios žemės
Žydinčių lelijų.
Sušvito vyšniom
Raudonom takeliai,
Po kojom – rasos,
Liepose – balti lašeliai.
Skaidrėjo ir dangus.
Dairiaus, žiūrėjau –
Ilgesio nėra.
Nurimo net ir vėjas.
Nurimk, širdie,
Blaškytis jau gana.
Tėvynė kupina
Dangaus, beržų
Ir šilo tolių
Mėlynų,
Užbūrusių vaikystėj.
Jų šlamesy
Girdėjos žodžiai:
,,Kaip gera
Čia sugrįžti“
Čia mūsų žemė –
Lietuva.
Čis mūsų protėvių,
Tėvų namai
Ir jų dvasia,
Atgulus poilsio
Tėvynės kapuose.
Iš šaltinio
Kai mokiausi mokykloje,
Dar vyko talkos.
Į didesnius barus
Nevykusių kolchozų,
Kurie nespėjo su darbais
Prašydavo pagalbos mokinių.
O mes
Po pamokų visi kartu?
Valio, valio…
Ir sunkvežimiu pasivažinėti,
Atrakcija kokia.
Tai atvežė į Gojaus pievas
Šieno grėbti.
Po valandos, kitos,
Grėblys rankas pakirto
Ir vis dažniau
Ant jojo pasirėmus
Dairydavaus aplink.
Toli erdvėj atsiveria laukai,
Prie tamsgūrio pušyno
Jau pievos visos kupetuotos.
Nubraukus prakaitą ranka
Ieškojau vandenėlio atsigert.
Kažkas parodė šaltinėlį tyrą.
Skanus vanduo.
Jau peršokau upelį mažą.
Gal nejučia į kraują
Vanduo gaivus tekėjo
Iš šaltinėlio mažo…
Čia Lubaka?
Virš miško,
Virš pušyno juodo
Alsavo miglomis
Ir krito rytuosna
Šešėliai tanlūs.
Ir rodėsi,
Murmėjo giesmę grūmią,
Maldą seną.
Grėbiau viena.
Užkliuvo grėblis.
Kas gi tai?
Šaknis sena,
Juoda, kaip metalinė.
Iš kur jinai tokia stipri –
Man grėblio dantelius išlaužė?
Laikiau ją rankose
Stovėjau vienumoj,
O vakaruos apspangus saulė
Šypsojosi tyliai
Žalsvam danguj,
Ir nežinau kodėl
Norėjos atsiklaupt su ta šaka
Ir melstis.
Skardeno draugų juokas nuošaly:
- Važiuojam jau namo…
- Čia laumės slankioja…
- Jau vakarėja,
- Vieta čia užburta…
- Čia ąžuolas stovėjo…
- Gyveno čia dievai…
- Perkūniški…
- U-ūniški…
Aidėjo skliautas.
Aidai pasklido pievom,
Šėliodami po jas,
Kvatojom vakaro tyloj.
Ką veikė užmiršti dievai?
Jie tyliai meldėsi:
Erdvėj plasnojo Vaisgamta,
Dievaitė Kupolė jau siuntė
Rasytę, dukrą savo,
Jau atidrėko šienas,
Tetulė Gabija
Jau šaukė šiltis
Prie pečiuje
Plevenančios ugnies.
Skubėjome namo…
Senolių atminty
Žaliąjam Gojuj
Plačšakių medžių vaunike
Galingas ąžuolas stovėjo
Didybę jo, platybę
Saugojo dievai.
Senoliai mena –
Čia ugnis kūrenos,
Ją dieną naktį
Saugojo Laimutis,
Krivis,
Jo vaidilutė Lubaka.
Kai užgesino ugnį
Ir žmogų jau
Medin kentėt įkėlė
Senelis vienišas,
Laimutis, krivis,
Ubagaut išėjo,
Mergaitė,
Vaidilutė Lubaka,
Priverkusi šaltinių raistą,
Jau ištekėjo upele.
Tik ąžuolas
Didingas,
Vienišas,
Ne vieną amžių
Gojuj prarymojo.
Kažkam jis trukdė
Savo šventumu.
Mat grįždami kaimiečiai
Po mišių,
Užeidavo pasveikint
Ir senų dievų.
Jau nežinia,
Ar meldės jie,
Ar tik giedojo
Savas rypuojančias
Giesmes senas.
Gal senas paprotys
Užkliuvo kam, –
Atėjo metas
Pasitraukt
Seniem dievam.
Janavičių šeimynoj
Sūnus nesveikas augo.
Ir patarė kaimynė davatka
( Pamokinta kieno,
Ar patarta):
,,Nukirsk tą ąžuolą,
Pasveiksi,
Stiprybė medžio
Pereis tau“.
O taip norėjos būt sveikam,
Kaip ąžuolui senam.
Paėmęs kirvį, mąstė vaikis:
,,Gal jo stiprybė
Manyje pabus“
Žinojo esant
Galingus ąžuolus senus,
Tai ir paklausė.
Kirvį pagalandęs,
Savaitę dirbo.
Gal daugiau.
Kai krito ąžuolas,
Tai, sako,
Žmonės išsigando –
Perkūnas griaudėjo
Virš tų laukų plačių,
Prie Prakusos,
Prie Gojaus…
Negyvas krito vaikis,
Dievų senųjų neįveikęs.
Kasmet Perkūno aidą
Vasaros kartos
Prie grioveliu ištiesintos
Gražutės Prakusos.
Praėjo daugel metų,
Kol supratau
Kokį aš vandenį –
Gyvybės kraują
Vaikystėj gėriau
Ir ką parsinešiau
Iš Gojaus pievų
Ant jaunų pečių
Ir kas mane pašauks
Prie šių šaltinių
Gojaus, Lubakos
Senolių pėdsakų ieškoti,
Mieste. Išaugusiam šalia,
Gyventi,
Čionai vaikus auginti
Ir Lubakos,
Tos vaidilutės,
Kuri po ąžuolu šventu
Kadais ugnelę kurstė,
Mažyčio šaltinėlio,
Vis Ieškot.
Tik Gojaus miškuose
Atradus pilkapius senus,
Išgirdus legendas
Apie kadaise vykusius karus
Ir suvokiau, –
Šioj žemėj
Daug keistų dalykų…
Tik tos senos
Juodos šaknies,
Ką numečiau nubėgdama,
Surast lig šiolei nepavyko.
Gimtoji kalba
Aina žodžiai
Iš lūpų in lūpas,
Nuog senovės
Iš lūpų
In lūpas
Aina, aina
Gražiai ailėmis.
Saka –
Mūsui žemelėn
Ir prūsai atieja,
Išvaryti kryžiokų kadais.
Juos sutika dzūkeliai,
Pasaki:
,,Pasilikit,
Žemelis ušteksim,
Medzių daug –
Trobesiai bus tvirci“
Ir susispieti čia
Dzūkas jotvingis prūsas
Ir karinga lietuvių gentis,
Tai ciksėja gražiai
Šitoj žemėj,
Tai dainava
Lig šiol tei kalneliai,
Tai skambėja Dainavos –
Dainava
Jotvingėliai
Kap miška berželiai,
Mūsui protėviai
Šviesūs, aukšti.
Lietuvaitim
Jiej širdis svaigina,
Susipyni likimai, sukrita
Vis vienon,
Ton pačion Lietuvon.
Ėja žodis
Širdim parašytas
Kožnam kaime
Skambėjis savim,
Lyg gaida,
Tai aukščiau,
Tai žemiau.
Susiliejis
Su manim
Su tavim,
Su jumim.
Ėja, ėja
Karalių kariaunos
Pro mūs žemi,
Pro mūsui girias,
Moki gudiškai –
Mes nemokėjam,
Moki lankiškai,
Klausim, tylėjam,
Ba tik vienų,
Tų kalbų,
Tik vienų
Turiejam.
O paskui,
Kap maskoliai užieja,
Draudi žodi
Laisvai parašyt.
Ruskai mokina,
Suolan sodina,
Grasi baimis
Visiem invaryt.
Tiktai kas
Tiktai kas jiem išieja?
Gi apsiavi vyžas
Grybauskas Motiejus,
Drūtas bernas,
Garbuolis Gilūšia
Ir išieja kelionin toli.
Gi Gudelis
Gilučių laukuose
Jam atsišauki:
,,Vienas aini?“
Neši žodi
Jau išdrukavotu,
Jį vaikeliam
Reikieja skaityt,
Šviesesnius,
Juos reikieja augyt,
Sava stuburu
Žemis artoja
Jau reikieja ištiest
Ir apgynt.
Mana vaikiškam kaime
Po stogu senos grynčios
Lyg žvirblalis,
Pastogij sušilis,
Tep ir knygnešia
Knygoj užaugis
Išsiilgtas pavasaria skrydi,
Sveikas būk, tu skambiejai
Net Kietaviškių
Mūra bažnyčioj,
Kur, vargonam užgriaudus,
Išeidava dievas
Pro duris,
Pro plačias kožnon grynčion,
Jį verboj parsinešį,
Už balkia užkišį,
Laukim šventis Velykų.
O Velykos, Velykos…
Kas per žodžia skambumas,
Lyg aidėtui aidai
Iš senovės,
Lyg varpai,
Suskambėjį kap švinta,
Tep toli,
Tep toli nuaidėjį,
Kad juos girdi
Tenai už Atlanta
Ir prisimena“
,,Oi, ty gyventa“
Kas esi tu?
Upelis saloj,
Kur dar teka rytuosna,
Ar šaltinis
Saulėtekia,
Vandenį pylis
Iš gelmių,
Iš kalvų
Ir kalnuose?
Kap šaltinis
Kap šventas upelis
Vis drumzlėm,
Vis rūdim usikrėtis,
Kuo tolyn,
Tuo skaidryn,
Kap upelis
In rytus, in saulali
Šviesiausiu
Nubėgis.
Tavį mana anūkai
Vėbliana ir skaita,
Aš iš laimis verkiu
Ir an stala
Atsiremiu tykiai –
Tas šaltinis
Širdij uždarytas,
Jis manij,
Jis nmanij
Visad gyvas.
Neišduosiu tavį,
Neišduosiu
Ir prieg svetima
Slanksčia
Neinkšiu.
Duos dievai dar jėgų –
Aplankysiu
Ir senelį,
Kur sėdi po uosiu,
Paklausysiu,
Širdim užrašysiu
Ką girdiejau
Iš lūpų senelia –
Ką dainava,
Kap guodis,
Kap gyvena,
Kap ruodis,
Širdimi užrašysiu
Ir žodžiais.
Ir žodžiais.
Tais kaukiukais,
Puškaičiais,
Kur po krūmu,
Ar namie
Su žalčiais jiej gyvena,
Saka drūčiai
Jiej buva inaugį
In žemi,
Atsiplėšt nuog gimtos
Negalieja,
Tik stovieja,
Stovieja, stovieja.
Ar išraut
Svetimi
Juos galieja?
Kietaviškės
(Iš tautosakos
Pagal Veroniką Puidokaitę)
Čia Senosios Kietaviškės.
Strėvos krante,
Kur girių tankmėse
Mėnulio kalendorių
Medžiodams pametė
Didysis kunigaikštis
Gediminas,
Nakvojęs
Ir žirgus eikliuosius
Čia keisdavęs dažnai.
Vėliau senąsias užeigas
Sudegino Jogaila,
Kovodamas su Vytautu
Tik pylimai aukštoki
Strėvos pakrantėje
Dar šiandien matomi
Prisiminimui liko,
O senoje salelės
Bažnyčiavietėje
Ilgai dar, sako,
Žemės arti
Niekas nenorėjo.
Kokia bažnyčia
Ten stovėjo,
Kas šiandien pasakys?
Salelę, sako,
Padalino rėžiais.
Senoliai mena –
Numirė tenai
Išėjęs savo rėžio arti
Žemdirbys Puišys.
,,Tokia dievų valia“,
Sakys
Ir neis, nears,
Valtelėm,
Vandeniui aplink pakilus,
Apiplauks
Pavakarėm,
Nuraibuliuos atgal
Žalia srovė…
Miestelis po to gaisro
Merdėti pradėjo.
O dar vėliau
Šis kietas vardas,
Dar gyvas atminty bajorų ,
Atgijo Duoneliškių pusėj,
Kur ant Spenglos
Tyrų šaltinių vandenų
Žalių krantų
Giedraičiai sau dvarus
Didžius įkūrė.
Šį kraštą
Perėmė Pociejai
Ir didžiai pamėgo,
Dvarus išpuoselėjo sau
Ir iš visų kraštų,
Mieste nuveikę darbus,
Čia pailsėt skubėjo.
Dvarai gražiausi
Spenglos pakrantėje
Stovėjo.
Malūnas,
Rūsiuose – ledainė,
Miestelis įsikūrė čia.
Su smuklėm savo,
Iškiliąją bažnyčia,
Vadinos jau
Naujom Kieaviškėm.
Pociejai sukilimui vadovavo,
Juos gaudė caras
Ir ištuštėjusian dvaran
Sodino
Pasvietėj
Surinktus rusus.
Pragėrė dvarą
Tie naujakuriai –
Už butelį – po plytą,
Po lentą tam,
Kas čierką pastatys.
Išpustė dvarą,
Išplėšė, išvėtė,
Tiktai bažnyčioj
Liko pėdsakai grafų –
Grafienės lomka stovi
Iki šių dienų.
Kai tvenkiny
Vanduo nusenka,
Dar matos lieptų poliai
Tarp krantų.
Užaugau čia.
Lankiau mokyklą.
Laksčiau kalneliais
Prie Strėvos krantų,
Nuo Miko kalno
Link Spenglos
Vis skriejau slidėmis,
Tada dar nemąstydama,
Koks jis brangus,
Kampelis šis,
Taškelis mažas
Dzūkų aukštumų
Gražiausiam pakrašty.
Orvydo dvare
Pavakary,
Kai dulkia lietūs,
Vaizdai, garsai
Silpnėja, tolsta
Ir, rodos,
Iš paties dangaus
Užgriūna liūdesys,
Kažko norėjos –
Apsilankiau
Liūdnam dvare
Prie kelio.
Laukai tylėjo.
Tylėjo vėjas.
Prie tvoros
Ramiai rupšnojo
Asiliukas.
Tačiau ramybė
Buvo apgaulinga –
Čia medžiai
Jau iš tolo rėkė,
Garsiai šaukė,
Jie buvo apversti,
Kaip mes.
Akimirka –
Ir supratau,
Kad stovim
Aukštyn kojom.
Į mus žiūrėjo
Tokie keisti dievai
Iš viso pasaulėlio,
Ramybę čia suradę
Ant medžių,
Akmenų,
Stovėjo sau nustebę
Ir, rodos, nežinojo,
Ko jie atėjo čia,
O Vyliau…
Tai mes
Pasaulį šį
Keistai suvartę,
Pavirtę medžiais
Ir akmenimis,
Kaip tie dievai –
Truputį aukštyn kojom,
Truputį apsiverkę,
Liūdnomis akimis…
Riedėjo ašara
Ir krito
Laukinėn pievon
Į darželio žiedą –
Taip tobulai
Tas viskas
Tilpo čia.
Dabar tavęs
Čionai nėra.
Išeina ir dievai.
Tik jųjų pėdsakai
Boluoja,
Šešėliais klaidžioja
Akmenyse.
Ir, rodos,
Stoviu aš nuoga
Ir nieko jau
Pakeisti negaliu.
Tavam dvare
Per daug jau
Akmenų…