ABROMIŠKIŲ DVARAS
 
    Abromiškių dvaro grafai
    352. Tėvas tarnavo dvare. Vasarą ponai išvažiuodavo net Prancūzijon, tai jį palikdavo namus saugot. Grafas labai mėgo medžiot vienas, turėjo ginklą ir jodinėdavo po apylinkės miškus.
    Turėjo tris dukras, joms nedavinėjo bulvių valgyt, kad būtų plonytės, gražios, a jos taip jau norėdavo tų bulvių! Sako, kur piemenukai ganė karves, jos atjoja ir prašo keptų bulvių. Nusilupa ir valgo. Prašo niekam nepasakyt – bijojo mamos. Mama grafienė jų neaugino, nei rengė, nei nieko. Buvo kambarinės, guvernantės, tai jos mergaites tvarkė ir šukuosenas darė.
    Ponia nieko nedirbo, mergaitės irgi. Mėgo vaikštinėti keliu. Mama pasakojo, kad kartą grafienė, išėjus pasivaikščioti, sutiko mamos kaimynę ir abi šnekasi. Kai pro šalį ėjo mano mama, tai ji neatsisuko, mama ir praėjo pro šalį. Tada grafienė klausia: „Kas čia per moteris?“ Kaimynė paaiškino. Tada grafienė ir sako: „Matai, vyras dirba pas mus, o ji nesisveikina.“ Mano mama principinga buvo, sako: „A ko ji užpakalį atgrįža man?“
    Grafas diedukas, kai nuėjo tualetan, tai jam visi viduriai išėjo. Žmonės sakė, kad velniui dūšią buvo pardavęs. Ir numirė.
  Grafas lošdavo kortom su liokajais, tarnais, atvažiuodavo daug ponų, Tiškevičiai atvažiuodavo. Dvaras buvo labai gražus, lauke takeliai išskusti, visur gėlės, tvenkiniai.
   Ponas sugalvodavo visokių užduočių. Jei jas įvykdai, sako, gauni dovanų. Lietuvius laikė chamais. Sabališkėse buvo didelės arklidės, Kuliešius dirbo ūkvedžiu. Paskui jis apako, aklas buvo.
   Kai ponia išvažiavo, rūmus nupirko Žilinskas. Karo metu gyveno bėgliai, labai ardė pastatus, paskui kolūkis ardė, žmonės ardė.
    Abromiškės. – Elena Čižauskaitė-Gudelienė, g. 1933 m.
    Užrašytojos pastaba: Pateikėjos tėvas buvo dvaro liokajus.
 
   353. Atsimenu Abromiškių grafieni. Kai mes su mama aidavom ir jų susitikdavom, tai ji mus kalbindavo, ba mama mokėjo rusiškai šnekėt’. Tokia mažiukė, kūdukė buva, vis juodai apsirengus.
    Girnakaliai. – Ona Petkevičiūtė-Karpavičienė, g. 1929 m.
 
    354. Ponia Pliaterienė mano tetų, tėva seserį, krikština. Menu, kaip sakė, kad ji šnekėja, kad kai Dievas nori sukorot’ žmogų, tai šešias dukteris jam duoda. Mat visom pasogas reikės duot’.
   Saka, ji buva kilus iš Radvilų giminės, lyg Radvilaitė. Lietuviškai tai nešnekėja, ale ir kaimas jau lenkiškai mokėja.
   Mijaugonys. – Domicelė Jurkevičiūtė-Janavičienė, g. 1923 m., kilusi iš Obenių
 
  355. Mijaugonių dvaras seniau priklausė Pliateriams, paskui buvo parduotas amerikontui Grybauskui.
    Šnekėjo, kad Pliateris turėjo sūnų, bet jis užsimušė ant Sielcieko ežerėlio su pačiūžomis. Griuvo aukštielnikas ir užsimušė.
    Grafas Pliateris mėgo išgert ir lakstyt su arkliais. Sako, Vilniuj kap lėkė gatve, tai tiesiai gubernatoriui languosna ir išdaužė. Užtat jam gubernatorius buvo uždraudęs važinėti keliais arkliais. Sako, kad leido tik dviem. Ale jis neklausė.
    Ašakieniai. – Juozas Ramanauskas, g. 1916 m.
 
   356. Sako, kad grafas turėjo pavainikį sūnų su labai gražia merga, tai jam gimus atvažiavo palankynuosna su dovanomis. Visi šnekėjo.
     Sabališkės. – Genovaitė Strasevičiūtė-Strasevičienė, g. 1921 m., kilusi iš Žebertonių.
 
    357. Mana tėvas, kap jaunas buva, tarnava pas grafu už liokaju, patarnava prieg stala. Tai, saka, grafas mėga išgert’, o grafienė pyksta, kam neši degtini jam – labai sunku abiem intikt’. Kad grafienė nematytų, insikiša buteliuku kelnėsna (netikrins gi) ir neša maistu su padėklu. Reikėja gudraut’.
    Abromiškės. – Viktoras Kapačiauskas, g. 1940 m.
 
   358. Sako, grafas labai mėgo išgert. Kiek grafienė pyko, kiek slėpė degtinę, nieko nepadarė. Sėdėjo karčiamose Vievyje, o karčiamas daugiausiai laikė žydai, tai gers, gers, paskui jau reikia ir žydaukos. Gerai joms mokėjo.
    Kloniniai Mijaugonys. – Albertas Janavičius, g. 1947 m.
 
   359. Pasakojo, kad baudžiauninkus tarnus grafas Pliateris mušdavo. Ne pats, o turėjo tokį tarną, guldė an zoslano ir duodavo bizūnu, kiek grafas liepdavo. Inkrečia ir paleidžia.
    Užtat visi jo klausė.
    Abromiškės. – Česlovas Ševelis, g. 1932 m.
 
    360. Grafas buvo mėgėjas visaip juokauti. Vaikas dar buvo. Tarnai verda riebalus. Tai jis čiumpa puodą ir, pakėlęs patalus, išpila riebalus į lovą.
    Vasarą pasikinko ne bričką, ne karietą, ale roges ir važiuoja per kaimą. Rogutės lengvos, juokiasi. Šidina iš visų, po kojom nesimaišyk. Ale ir geras buvo: jei žmogui nelaimė, visada padeda, karvę duos, namą pastato. Mano seneliui irgi davė 9 hektarus žemės, namus pastatė.
     Abromiškės. – Aldona Skorupskienė, g. 1931 m.
 
    361. Kai grafas numirė, tai atėjo į dvarą žydai ir labai grafienės prašė, kad leistų jiems atmelst – prikelt nors penkioms minutėms. Grafienė neleido – bijojo, kad grafas neaprašytų jiems turtų.
     Grafą laidojo naktį, visą kelią švietė su tokiais fanarais, vežė šešiais arkliais.
     Abromiškės. – Janina Jakelytė-Petkevičienė, g. 1925 m., kilusi iš Raistinės.
 
    362. Kada grafą laidojo, tai grafienė labai verkė. Kunigas eina su krapydla keliu ir sako: „Po 2–3 dienų dūšia turi būt danguj.“ Tai ir nustojo verkus.
     Abromiškės. – Janina Jakelytė-Petkevičienė, g. 1925 m., kilusi iš Raistinės.
 
 
    Žirgai ir žirgynas 
  363. Abromiškių dvare visus darbus dirbo kumečiai, lapus grėbti samdė ir kaimo žmones. Grafas Pliateris labai mylėjo arklius, laikė žirgyną, apie 40 arklių. Dvidešimt žirgų tik važiavimui, jojimui. Važinėjo karietoj, kinkytoj šešiais žirgais.
   Vieną kartą Vievyje grafas pervažiavo žydelį, tai gavo bausmę – nuėmė du žirgus, kad taip greit nevažinėtų. Leido važiuoti keturiais žirgais.
    Kakliniškės. – Juozas Kučinskas, g. 1929 m., kilęs iš Alinkos.
 
    364. Grafas važinėjo su karieta, kinkyta šešiais žirgais: taip du, du ir dar du. Turėjo savo furmoną. Grafaitės jodinėjo an šyvų žirgų, obuoliuotų, jas lydėdavo tarnai irgi an žirgų.
    Jos turėjo savo mėgiamą vietą prie ežero – pušyną ir toliau jaunuolyną, kurį vadino Auksiniu kalneliu, lenkiškai – Zlata gurka. Mėgo ten vaikščioti.
    Abromiškės. – Janina Jakelytė-Petkevičienė, g. 1925 m., kilusi iš Raistinės.
 
    365. Vienukart atėjo žydas pas grafą prašyti arklio, tai grafas liepė žydui pabučiuot kumelei užpakalį, tai atiduos jam tą kumelę. Žydas ir pabučiavo. Ir atidavė tą kumelę, skaito, dabar veskis.
     Abromiškės. – Česlovas Ševelis, g. 1932 m.
 
    366. Grafas turėjo labai stiprų, piktą, sunkiai valdomą eržilą. O vienas žydelis vis grafienę kibina, šnekina. Tai užsodino tą žydelį ant to unoravo eržilo ir paleido joti. Manė, kad užmuš žydelį. O tas žydas kaip atsisėdo ant eržilo, tai net Žasliuosna nujojo, ir parjot neskubėjo. Grafas tada jam tą eržilą ir padovanojo. Mėgo šposauti. Tėvas pasakojo.
     Kakliniškės. – Juozas Kučinskas, g. 1929 m., kilęs iš Alinkos.
 
    367. Rakino tik arklius su geležiniais pančiais. Ponas su ponia važiavo keliu. Žiūri arkliai ganosi su geležiniais pančiais. Ponia klausia, kodėl taip surakinti, jiems irgi skauda kojas. Ponas sako, kad nuo vagių. Tai ponia pasakė, kad kas arklius pavogs, tam uždėtų tuos geležinius pančius. Tas ir liko.
   Senosios Abromiškės. – Leokadija Kazakevičiūtė-Sabonienė, g. 1921 m., kilusi iš Natokų.
 
    Kalvė
    368. Motinos tėvas dirba pas grafu kalvėj. Jau buva garinės kuliamos mašinos ir kitokius ūkia padargus reikėja remontuot’, įrankius kalt’. Mana dėdė, Lukoševičius Adomas, irgi buva kalvis. Jis Vievia bažnyčioj padarė visus metala darbus, ir dabar stovi. Tai jo rankom padaryta.
   Kalvi kūrena anglim. Anglis degina patys. Beržus suskalda, deda duobėn, užkuria ir uždengia, uždusina tų duobi. Ilgai svyla ir iš berža pasidara anglis, tadu naudoja kalvėj.
    Abromiškės. – Viktoras Kapačiauskas, g. 1940 m.
 
    Šv. Florijonas
   369. Palei dvarų pradėja labai trankyt’ perkūnas, tai palei kelių pastatė šventų Florijonų. Tai saka, nustoja.
    Abromiškės. – Ona Kazlauskienė, g. 1934 m.
 
     Iš dvaro gyvenimo
   370. Kai aš dar vaikas buvau, grafienė užpirkdavo mišias koplyčioj, atvažiuodavo kunigas. Abi su Naruševičiene sėdėjo koplyčioj lomkose, o žmonės buvo lauke.
   Ilgai dar žmonės meldėsi kapinių koplyčioj grafienei išvažiavus [į užsienį]. Paskui uždraudė.
    Abromiškės. – Janina Jakelytė-Petkevičienė, g. 1925 m., kilusi iš Raistinės.
 
   371. Mana diedukas, aidamas baudžiavų pas Pliaterį, uždyrba pinigų ir išpirka 24 hektarus žemės. Baudžiavų atidirbinėja savaitėj tris dienas, kitas dienas – sau. Priklausė, ir kiek darbyngų žmonių šeimoj, tiek ir žemės. Gerbė už darbų.
   Diedukas turėja auksa, žemės, darbštus buva, viskų darbu užgyvena. Turėja gerus namus, svirnas buva dviejų aukštų, dideli tvartai, kluonas. Buva statyta 1862 metais – [data] buva parašyta an viena rąsta.
    Mijaugonys. – Domicelė Jurkevičiūtė-Janavičienė, g. 1923 m., kilusi iš Obenių
 
   372. Mana diedukas Vincas iš grafa miška išpjovi keturis medžius neatsiklausis – jam reikėja nama balkiam. O aigulys Kapitonas pamati ir grafui praneši, ba tiej medžiai auga palei takus, kur vaikščioja grafai. Grafas, saki, norėja dieduku už tai šunim užpjudyt’, ale diedukas nuvėja, puoli an kelių prieš grafu, rankas jam bučiava, tai dovanoja. Ale po tam diedukas išsipirko šipkarti ir išvažiava Amerikon.
    Paskui diedukas pasamdi tris drąsius senius, jiej nuvėja Gražialiaukos miškan ir visu gražiausiu grafa taku užverti medžiais – iš abiejų pusių išpjovi, išverti. Diedukas Lietuvon grįža tik tada, kap grafas numiri.
    Kloniniai Mijaugonys. – Boleslovas Pruskas, g. 1928 m.
 
   373. Vienas senis buva labai drąsus. Jis susiginčija su vyrais, kad jis nuveis pas grafu ir tas jį pavaišins. Visi žmonės grafa bijoja, vengi su juo susitikt’. Nu, gerai. Nuvėja. Grafas klausia liokaju: „Kokis čia diedas atėja, ko jam reikia?“ Tas žmogelis jam ir saka: „Ponas, aš iš kaima, durnas žmogelis. Jūs man pasakykit, kiek va toks auksa gabalas kap arklia galva gali svert’?“ Grafas tuoj susidomi: „Užeik, užeik.“ Kviečia, pasodina už stala, prineša visokių vaišių, siūlina vyna. Galvoja, tikrai žmogelis turi auksa. Paskui, kap jau abudu išgėri, pavalgi, grafas ir klausia: „Tai kur gi tas tava auksas, reikia jį pasvert’?“ Kaime vyrai visi laukia išsižiojį, kas čia bus, kad žmogelis pas grafu užėja ir neišeina. Visi an langu sulipį, niekas nieka dyrbt’ negali.
    Kur žmogeliui dabar dėtis, ir saka grafui: „Oi, pone grafe, neturiu aš jo. Man tik įdomu, kiek toks gabalas auksa kap arklia galva gali svert’?“ Tada supyka grafas, liepi paguldyt’ žmogeli an to suola, kur žmones pėri, ir inkrėst’ jam 60 rykščių. Tai jį paguldė ir du vyrai iš abiejų pusių inkirta jam. Parėja kap slyva mėlynas, ale laimėja. Svarbu jam buva su grafu išgert’.
    Kloniniai Mijaugonys. – Boleslovas Pruskas, g. 1928 m.
 
    374. Grafas važinėjo karieta su dvylika arklių. Kai lekia, žemė dunda. Nuvažiavo Vievin. Ant šaligatvio sėdėjo žydas, išsinešęs savo puodus parduoti. Grafas kai lėkė per tuos žydo puodus, tai tie šukėm išsilakstė, sudužo. Žydas pradėjo verkt, rėkt, tai grafas sustojo ir kvatoja: „Nereiks tau čia sėdėt“. Išsiėmė piniginę ir sumokėjo, kiek tik tas žydas norėjo.
     Abromiškės. – Aldona Skorupskienė, g. 1931 m.
 
   375. Sabonio dar diedukas, grįžęs iš Amerikos, pirko iš grafo daug žemės. Notaras buvo tik Kaune, reikėjo važiuot pas jį su pinigais sutvarkyt dokumentus. Kad vagys neužpultų, abudu su grafu atsisėdo pirmos klasės vagonan ir važiuoja. Sėdi vienas tarp ponų su sermėga, pasikišęs pinigus po pažastim. Viena skrybėlėta poniutė ir sakys: „Tėvai, gal pirmąkart važiuoji? Reikės kokią paną pabučiuot.“ Sabonis atkirto: „Kad aš per ponus nedasiraunu iki panų“. Va kaip.
    Abromiškės. – Aldona Skorupskienė, g. 1931 m.
   Užrašytojos pastaba: Krepšininko Arvydo Sabonio senelis.
 
   376. Seniau nebuva gaterių, rąstus pjovė rankom, tai buva sunkus, ale ir gerai apmokamas darbas. Sabonia diedukas aidava pjaut’ medžia, daug užsidyrba, tai paskui nuog grafa pirka žemi. Važiuoja dabar abudu su grafu dokumentų tvarkyt’ traukiniu, grafas važiuoja pirma klase ir Saboni vežasi. Sabonis su sermėga, su vyžom sėdi tarp ponų. Tei ponai pasišaipys mat iš Sabonia.Saka, Vylniun pirmųroz važiuoji, reiks žydaukų bučiuot’. Sabonis klausė, klausė ir saka: „Ne pirmųroz, vis ailėj stoviu, stoviu, kad tų žydaukų pabučiuot’, ale už tokių va ponų kap jūs ir nespėju.“ Grafas pradėja kvatot’, ponai nutila.
    Geibonys. – Vytautas Vankevičius, g. 1938 m.
 
   377. Grafas Pliateris mėga pašposaut’. Saka, Vievia turguj senutė pardavinėja sūrius. Niekas neperka. Grafas priėja, klausia: „Ką, panie, neperka?“ Ta kų gi sakys, prisipažįsta: „Ne.“
    Grafas paėmė krepšius, sulaužė sūrius, paskui metė auksinį ir saka: „Nemoki, panie, pardavinėt“ – ir nuvažiava kvatodamas.
     Mijaugonys. – Domicelė Jurkevičiūtė-Janavičienė, g. 1923 m., kilusi iš Obenių
 
   378. Kaugonių stotyje buvo pervaža. Atvažiuoja grafas Pliateris prie geležinkelio, o čia kelias uždarytas. Traukinio dar nei matyt nesimato, tai ir sako tai budinčiai moterėlei: „Atidaryk.“ Ta neatidaro. Tas kaip turėjo rankoj botagą, tai kaip kirs moterėlei per nugarą, kaip duos, ta iškart atidarė. Nuvažiavo grafas kvatodamas.
     Kloniniai Mijaugonys. – Albertas Janavičius, g. 1947 m.
 
    379. Grafas Pliateris dažnai važinėdavo traukiniu tai Vilniun, tai Varšuvon. Paprato Abromiškių muzikantai jį pasitikt stotyje. Iš kur jis tik grįžta, tie sužino ir važiuoja paskui furmoną Kaugonių stotin grafo pasitikt. Tada perone sustoja ir groja maršą. Užtai grafas jiem sumoka, o mokėjo jis dosniai.
    Grafui jau ir atsibodo – grynas reketas, jau muzikantai juo naudojasi. Taip vieną kartą grafas, sutiktas su muzika Kaugonių sto ties perone ir sako muzikantams: „Ponai, šiandien pinigų neturiu. Subatoj ateikit vakare prie arklidžių, sumokėsiu.“ Gerai, sutarė.
    Subatoj vakare nueina jie arklidėsna to mokesčio, tarnai juos užsiveda arklidėsna, ateina ir pats grafas. Tuoj liepia tarnams juos paguldyt an suolų ir bizūnu gerai išplakt. Tai daugiau nereikėjo jiems lakstyt paskui poną.
    Kloniniai Mijaugonys. – Albertas Janavičius, g. 1947 m.
 
    380. Pas grafą tarnavo ekonomė, moteris. Ji turėjo mažiuką šuniuką. Tas šuniukas visur pinasi, kiauksi, puola grafą. Jam nusibodo. Nutarė jis tą šuniuką iškastruot. Pašaukė jis tarnus kalvėn, pagavę atnešė tą šuniuką, tai tarnai jį laiko, o grafas pats pjauna šuniukui kiaušelius. Vargšas šuniukas iš to strioko, iš to skausmo kaip pavarys skystai, tiesiai grafui an akių, an drabužių… Tai, sako, grafas lėkė ežeran praustis. Ale kiaušelius šuneliui vis tiek išpjovė.
    Kloniniai Mijaugonys. – Albertas Janavičius, g. 1947 m.
 
   381. Kartą važiuodamas per Obenius grafas susitiko žydą, vežantį smalą. Jis sustabdė žydą, sumokėjo jam už visą vežimą, už visą smalą, atkišo bačkos kamštį, paleido smalą bėgti ir nuvažiavo. Kiek pavažiavęs grįžta atgal, žiūri – žydas semia rieškučiom tą smalą atgal, visas išsismalavęs. Grafas liepė žydui sudraskyti karietos sėdynę. Ką žydas veiks, drasko pono sėdynę. Grafas stiprus vyras buvo, čiupo žydą už kalnieriaus, išvolijo plunksnose, paleido ir juokdamasis nuvažiavo.
    Kakliniškės. – Juozas Kučinskas, g. 1929 m., kilęs iš Alinkos.
 
    382. Meistras statė grafui koklinį pečių, o tas meistras buvo senas susikuprinęs žydas. Atėjo grafas pažiūrėt, spyrė žydeliui į užpakalį ir sako: „Ei, parke*, kas man statys pečius, kai tu nudvėsi?“ Žydo būta nepėsčio. Jis atsisuko, pasižiūrėjo ir atkirto: „Bus kiti ponai, bus kiti ir meistrai. Visų vienodas galas.“
    Kloniniai Mijaugonys. – Albertas Janavičius, g. 1947 m.
    *Nenaudėlis. [Taip grafas vadino žydus.]
 
    383. Važiuoja iš Vievia. Sutinka žydelį, katras vežioja smalų ir supirkinėja plūnksnas. Sustabdė bričkų, išlipa, paima žydelį, ištepa smala, išvolioja plūnksnom, meta auksinių ir nuvažiuoja juokdamasis. Žydelis vargšas keikiasi.
    Mijaugonys. – Domicelė Jurkevičiūtė-Janavičienė, g. 1923 m., kilusi iš Obenių
 
    384. Važiuoja grafas keliu ir sutinka žydą, vežiojantį smalą. Sustojo ir šaukia: „Ei, parke (sako, jis taip vadino žydus), kiek tavo smala kainuoja?“ Tas pasako kainą, grafas jam sumoka už visą bačką. Liepia liokajui, kuris visada stovėdavo karietos gale, išpilt smalą griovin, ir nuvažiuoja. Už kalniuko atsisuka ir liepia liokajui eit pažiūrėt, ką žydas daro. Liokajus grįžta ir sako grafui: „Semia smalą. Rieškučiomis.“ Grafas atsisuka, grįžta atgal: „Parke, ką tu čia darai?“ – „Ponas grafe, tiek gero prapuls…“ – „Aš tau už jį sumokėjau, tai tu manį dabar apvogi, čia gi mano degutas.“
    Grafas apsidairė. Netoli kelio pamatė sodybą ir sako liokajui: „Eik, nupirk pagalvę.“ Liokajus atneša. „Ardyk.“ Liokajus praardo. Žydas klūpi, dreba. Grafas sako: „Voliokit jį degute.“ Liokajus su furmonu išvolioja žydą degute. „O dabar pilkit plunksnomis.“ Tie apipila. „Dabar sodinkit jį vežiman ir važiuojam. Žiūrėkit, kad nepabėgtų.“
   Važiuoja grafas su karieta prieky, o jam iš paskos bidzena vargšas žydelis, visas plunksnuotas. Atvažiuoja Vievin, tiesiai turgun. Grafas šaukia žmones: „Kas velnio nematėt, ateikit pažiūrėti.“ Žmonių pilnas turgus, visi supuolė žiūrėt, o grafas kvatodamas nuvažiavo.
    Kloniniai Mijaugonys. – Albertas Janavičius, g. 1947 m.
 
    385. Kai numirė senasis grafas, tai į laidotuves suvažiavo ponai iš visų dvarų, net iš Prancūzijos giminės su mašina atvyko. O Lietuvoj mašinų dar nebuvo, žmonės lėkė žiūrėti kaip kokio stebuklo. Palaidojus grafą, ta mašina neužsiveda. Tai ponai paprašė žmones atnešti vandens. Vyrai atnešė, jiems sumokėjo, supylė tą vandenį, užsivedė mašiną ir nuvažiavo. Tai ilgai šnekėjo žmonės. Va, sako, vandenio užpylė, užrūko ir nuvažiavo.
    Visus kvietė ant gedulingos vakarienės. Kas nėjo, tam po rublį davė.
    Kakliniškės. – Juozas Kučinskas, g. 1929 m., kilęs iš Alinkos.
 
    386. Iš Auseniškių ateidinėdava ubagas su didele barzda. Tai jis sakė, kad grafas turėja juodas knygas. Kap jas pradeda skaityt’, tai velniai sueina ir jam visus darbus padara.
    Kai jaunas buva, tas ubagas dyrba pas grafų. Tai vienųkart rada tas juodas knygas ir pradėja skaityt’. Raidės buva ne tokios, taip visos ėmė lyg virst’, didėt’, ir pradėja ait’ visokie žmonės. Tai grafas kai pamatė, tai atėmė tas knygas ir pradėja labai rėkti an jo. „Ką tu, – saka, – darai?“ Paėmis tas knygas kų tai pabumbėja, ir visi dinga.
    Abromiškės. – Ona Kazlauskienė, g. 1934 m.
 
    387. Grafa diedukas, saka, tualete mirė – jam žarnos išėja, užtat kad su velniais gyvena. Kap jį laidoja, tai, saka, šeši arkliai prieš kalniukų Sabališkėse vos užtraukė. Atgal vežimas aina, ir viskas. Saka, velniai traukė.
   Abromiškės. – Ona Kazlauskienė, g. 1934 m.
 
    Dvaro likimas
    388. Grafui mirus, grafienė už ekonomą paėmė Naruševičių iš Salų dvarelio, tai jis labai vogė, viską namo tempė. Grafienė tada sakė Ševelienei, kad ir viskas taip nueis, kaip ir jos. Ir tikrai. Kai Naruševičius bėgo Lenkijon nuo sovietų, irgi viskas buvo išdraskyta, nieko neliko.
    Abromiškės. – Janina Jakelytė-Petkevičienė, g. 1925 m., kilusi iš Raistinės.
 
    389. Kai aš buvau vaikas, dar stovėjo dvaro kalvė, mėgom ten landžioti. Vienąkart mums ten belandžiojant, padaužėm pečių ir išgirdom, kad ten tuščia. Praardę įlindom į tą skylę, o ten stovi medinė statinė. Išsinešėm ją viršun, atidarėm – ten vieni popieriai. Neperskaitėm, buvo lenkų, gal prancūzų kalba, nežinau. Bet raštas buvo labai gražus, visur antspaudai. Taip ir išsimėtė ant vėjo; nebuvo kam paaiškinti, surinkti tuos dokumentus. Gal ponia išvažiuodama paslėpė po dumplėm?
     Abromiškės. – Aldona Skorupskienė, g. 1931 m.
 
    390. Išgėrį Abromiškių vyrai susiginčina, kad inlįs grafa koplyčion. Koplyčios šone buva skyłė, gal buvis langelis. Tai Kučinskas inlinda, ale paskui niekap negali atgal išlįst’. Jo draugai, likį viršuj, aina pas Dmukausku. Saka, duokit virvi, Kučinsku grafas pagriebė.
    Aina senis Dmukauskas žiūrėt’ – tikrai tį pas grafus koplyčioj baladojasi Kučinskas. Padavė jam virvi, traukė, traukė, toj virvė kap truks – ir vėl Kučinskas pas grafus. Tadu vėl iš nauja, tų virvi surišį, traukė. Ištraukė kap velniu, apsidraskiusi visu. Tadu jis bėgte namo. Ot vyrai šaipės ilgai, vis klausinėja: „Nu, Jonai, matei grafų?“ Tas saka: „Matiau. Be kelnių buvau.“
    Geibonys. – Vytautas Vankevičius, 1938 m.
 
   391. Dvaro ūkvedys, kai grafienė su dukterimis išvažiavo, dar ilgai gyveno dvaro oficinoj. Jo žmonos sesuo, panelė, lėkė į rūmus atsinešt malkų, nes kaimiečiai ir kiti jau draskė rūmų grindis ir degino.
    Atlėkė visa labai išsigandus. Sako, aš vos gyva išlėkiau iš palocių. Man beimant malkas, kai krito durys už manęs, tai tiesiai ant užpenčių, vos išlėkiau. Ūkvedžio švogeris, stiprus bernas, sako: „Eisiu, pažiūrėsiu.“ Nuejo, sako, durys kap durys, stovi vietoj, niekas tę nenukritę. O jai kojas sudaužė.
    Sabališkės. – Aleksas Račkauskas, g. 1943 m.