LIAUDIES MEDICINA
Kaimo daktarai: Vaiciukevičius
784. Mūsų krašte gyveno žymus daktaras Vaiciukevičius, jis gydė žmones žolėmis, užkalbėdavo. Nuo išgąsčio, nuo gyvatės įkandimo. Pas jį nuėjus dėl gyvulio ligos, jis atspėdavo net karvutės spalvą. [Niekur] neidamas.
Aš pas jį gydžiausi – tėvas mane nuvežė, paliko, tai saulei leidžiantis ir tekant užkalbinėjo. Ir pagydė.
Brolis Stasys turėjo išgąstį – šoka naktį ir rėkia: „Dega, dega.“ Mama laiko jį, išlaikyt negali, tai vežė pas Vaiciukevičių ir išgydė.
Vaiciukevičius buvo išdidus, kaip kunigas, per laidotuves pasakydavo pamokslą apie gyvenimą. Paskui jis pats nuskendo Neryje. Jo žmona išvažiavo į Lenkiją, tai per Verbas, ar jis žuvavo, ar ką…
Karagėliškės. – Elena Klimaitė-Klimienė, g. 1925 m.
Užrašytojos pastaba: Vaiciukevičius gyveno Ausiutiškėse, ant aukšto Neries kranto.
Kaimo daktarai: Morta Šumskaitė-Seliutienė
785. Obenių daktarė. Obenių kaimo pamiškėje gyveno Morta Šumskaitė-Seliutienė, kaimo daktarė-akušerė.
Morta buvo gimusi apie 1870 metus Sabališkių kaime. Žmonės kreipdavosi į ją ne tik dėl gimdymų, nes ji buvo puiki priėmėja, bet ir įvairių ligų atvejais. Ji niekam neatsakydavo ir visada atskubėdavo pas ligonį. Sako, ji turėjo medinę dėželę su įrankiais ir žolelėmis. Jeigu nesugebėdavo padėti, liepdavo vežti pas gydytojus. Sunkaus gimdymo atveju ji patardavo parvežti Žaslių miestelyje dirbusį daktarą Trapidą. Gydytojas Trapida gyrė Mortą, kad ji, savamokslė kaimo moteris, išmananti tokius dalykus.
Jos rankoms padedant gimė daugelis mūsų krašto žmonių ir šiandieną ją dar daug kas atsimena. Morta mirė 1950 metais, palaidota Senų Kietaviškių kaimo kapinaitėse.
Gojus. – Aleksandra Janavičiūtė-Ričkienė, g. 1938 m.
Kaimo daktarai: Emilija Seliutaitė-Janavičienė
786. Emilija Seliutaitė-Janavičienė buvo Mortos Seliutienės dukra. Motina buvo ją išmokinusi pažinti įvairias žoles, jomis naudotis. Ji gydė peršalimą, viduriavimą, kvėpavimo takų uždegimus, statė taures. Jau buvau mokinė, mokiausi Gilučių septynmetėje mokykloje, kai susirgau plaučių uždegimu. Labai kosėjau ir vieną rytą jau nepasikėliau iš lovos. Tada Emilija Janavičienė mane gydė taurėmis, kompresais ir visokiomis žolėmis. Ir pagijau.
Gojus. – Aleksandra Janavičiūtė-Ričkienė, g. 1938 m.
Kaimo daktarai: Emilija Levickienė
787. Mano tėviškėje, Lubakos kaime, gyveno daktarka Emilija Levickienė. Ji mokėjo užkalbėti, priimdavo kūdikius, ligonius gydė žolėmis, taurėmis.
Vaikystėje, kai turėjau 15 metų, susirgau rože. Ankstyvą rytmetį, dar saulei netekėjus, mama mane prikėlė ir nuvedė pas tetą Emiliją. Ji pasodino mane prie namo ant medinio suolo, peržegnojo ir atsisėdo šalia. Tada ji ėmė kažką kuždėti pasilenkusi ties mano galva. Nieko nesupratau. Paskui vėl peržegnojo ir liepė eiti namo ir nešlapinti kaklo, kuris buvo nubertas raudonais spuogais. Po dviejų dienų nieko neliko, kaklas išgijo.
Kažkokiu pačios virtu skysčiu gydė žaizdas, opas.
Mano motinai atsivėrė venų mazgai, supūliavo. Kiekvieną dieną ji eidavo pas Emiliją plauti, perrišinėti žaizdų, ir kojos užgijo. Kai nebuvo daktarų, kai jie buvo toli, tokios moterys kaip Emilija Levickienė dažnai daug kam buvo tikras išsigelbėjimas nuo ligų. Emilija Levickienė mirė 1965 metais, palaidota Mijaugonių kapinėse.
Gojus. – Aleksandra Janavičiūtė-Ričkienė, g. 1938 m.
Kaimo daktarai: Sabonienė
788. Gyveno tokia Sabonienė, tai ji rinko, pažino visokias žoles. Visi pas ją ėjo, važiavo. Sako, labai padėdavo, ją vadino daktarka.
Lubaka. – Veronika Vėželienė, g. 1921 m. kilusi iš Alinkos.
Gydymas: blogos akys
789. Visokių stebūklų buvo. Nuo akių [nužiūrėjimo] plovė stalo kampus, tuo vandeniu reikia nusipraust.
Jagėlonys. – Ona Antanavičienė, g. 1923 m.
790. Jei vaikas pabijo akių, reikia peržengti slenkstį ir vandeniu iš burnos plauti vaikui akis ant slenksčio, ir nušluostyti marškinių padelkomis.
Senosios Abromiškės. – Leokadija Kazakevičiūtė-Sabonienė, g. 1921 m., kilusi iš Natokų.
791. Buva žmonių su negerom akim. Kap nužiūri, tai jau reikia daryt’ kokių rodų, ba vietos nerasi.
Apie juodas knygas girdėjau, šnekėja. Saka, kad iš jų užburia, kad gyvenimas nesisekt.
Kietaviškės. – Adelė Pruskaitė-Aliubavičienė, g. 1930 m., kilusi iš Obenių.
792. Mūsų darže augo kerėkštažolės, dabar aš jų niekur nematau. Gal jau išsikasavojo, užaugo dirvonais. Jos auga daržuose, dirbamoj žemėj. Kaip piktžolės. Auga apie 20–25 cm aukščio, ploni stiebeliai, subyra kaip šiaudas, žydi drabnukais žiedeliais, paskui išaugina lyg apvalią plokštelę su dviem sėkliukėm iš šonų. Jos labai mažos, drabnai an stiebelių. Jas naudoja nuo akių, kai nužiūri bloga akis.
Gydėsi taip. Kai nuo negerų akių suserga gyvulys, pavyzdžiui, paršiukas, tai deda an skardos žarijų, an jų užbarsto kerėkštažolės, paima paršiuką už kojų ir palaiko viršuj an dūmų.
Jei suserga didelis gyvulys, tai ima skardą į rankas ir vedžioja po pilvu, apeina aplinkui, apsuka aplink akis. Jei suserga žmogus ir labai trudnuoja, kerėkštažolė gali ir jam padėti.
Mažą vaiką ar kokį gyvulį kai nužiūri bloga akim, tai daro nuog akių. Greit ima žarijų, kerėkštažolės žolės, aprūkina – ir sveikas.
Beižionys. – Pranas Černiauskas, g. 1933 m.
793. Nuo akių – užkalbėjimai. Mama mokė. Užkalbinėjau karvėm, ryte saulei tekant ar leidžiantis, tykiai.
Taip ir rožę užkalbinėjo. Kai sutinsta, parausta, tai užkalba ant sviesto ir praeina.
Nuo gyvatės įkandimo užkalbinėjo. Kiaulė sutino, nuėjau Žalgirio kaiman pas moteriškę, pasakiau ko. Sėdžiu, laukiu, ką ji darys. O ji man sako: gali jau eit, aš jau užkalbėjau. Nereikėjo nieko, sako, per orą eina. Ir diedukas sakė, kad eina oru.
Buvo toks Vaiciukevičius, visus gydė ir užkalbinėjo.
Paneriai. – Jadvyga Jakonytė-Mickevičienė, g. 1930 m., kilusi iš Karagėliškių.
794. Būna pas žmogų blogos akys. Gyvena toks žmogus, tai jis vis mylia pažiūrėt’ an paršiukų, teliukų. Kai jis išeis, tai gyvulys sienom lipa, jei nieka nedarysi – išgaiš.
Liutonių malūnininkas bajina, kad jo boba laiki sava paršiuku virtuvėj už pečiaus. Užėja lietus, malūne buva vienas žmogus, per lietu nėja namo, tai užėja virtuvėn ir pamatė tų paršiuku. Jis labai pasidyvina, saka, oi koks gražus paršiukas, koks gražus. Tai tik jis išėja, tas paršiukas kad pradės lakstyt’ akis išvertis, kad pradės sienom lipt’, žviegt’. Tai jei nieka būt nedarį, nežinia kuom baigtųs, ale padari nuog akių ir nusiramina.
Kareivonys. – Levosė Pinelytė-Kananavičienė, g. 1916 m.
795. Krikštinam Bartnauska Jani. Aš buvau kūma, kūmas – toks Šliužas. Aš jam labai patikau, o jis man – ne. Vis bėgu nuo jo. Parvažiavom iš Žiežmarių, tai gaspadinės (tokios rūsės buva) vis veda ir mane baliavot’. Tai kad užėja man koks blogumas, mislinau – pamirsiu. Jos nuvedi mane kitan kambarin, nurengi rūbus ir šlapimu an akių… Paskui apšluosti marškinių padalkom, tai man viskas ir perėja, vėl grįžau baliun. Jos saka, [kad] nudyvina kas. Mana skarełi geltona, veidai raudoni, jauna buvau pilna, skaisti.
Kareivonys. – Levosė Pinelytė-Kananavičienė, g. 1916 m.
796. Nuog akių dari ir su šluota. Pastata an slanksčio kampan bliūdeli, an jo pastata beržini šluotu ir pila per jų vandeni. Tadu su tuom vandeniu akis plauna.
Arba stala kampus plauna kryžmai ir su tuom vandeniu irgi akis plauna. Ale geriausiai padeda šlapumas an akių. Iškart pereina.
Kareivonys. – Levosė Pinelytė-Kananavičienė, g. 1916 m.
797. Gydė nuo akių. Paima žariją, vandenį, užkalba žariją, ją meta į vandenį, anglį vėl sumeta pečiun. Tuo vandeniu galima plauti akis, karvei tešmenį, nuo akių padeda.
Senosios Abromiškės. – Leokadija Kazakevičiūtė-Sabonienė, g. 1921 m., kilusi iš Natokų.
798. Bloga akis – tikri dalykai. Menu, mūsų karvė apsirgo, dingo pienas, tik kraujo truputis. Jau ją ir nuo lenciūgo paleido, visai neėdė, tik stovėjo palei tvartą ir niekur nėjo. Gydė veterinaras iš Gojaus, Loiba, bet nepadėjo. Tada Vėželis Andrius, senas žmogus, sako: darykit nuo akių. Gojuj Valaknytė užkalbėjo ant druskos, liepė duot gert ir praust, ir karvė kaipmat pasveiko.
Arba vėl. Apsirgo teliukas, guli išsitiesęs, veterinaras liepia pjaut. [Mes] nuog akių nuprausėm, ir pasveiko. Stalo kampus kryžmai plauna, tada tą vandenį duoda gert, prausia. Blogos akys, kai pasidyvija, pavydi.
Turėjom gerą kiaulę su paršiukais. Vaikščioja kiaulė su pulku paršiukų po aptvarą kieme, o pro šalį ėjus boba ir pasidyvijo: „Ai, kokie gražūs paršiukai, kokie gražūs.“ Tai vakare visi suviduriavo ir nudvėsė.
Kai daktarai neišgydo, užkalbinėja ir rožę. Seniau šnekėjo seni žmonės.
Lubaka. – Veronika Vėželienė, g. 1921 m. kilusi iš Alinkos.
Gydymas: gumbas
799. Nuog gumbo tai šluotelę statė. Mama pakėlė maišą miltų, jai pusiau sudiegė. Paskui ji nuejo karvių girdyt, tai jau pirkion pati neatejo. Tik an karvės pasirėmus šep tep. Sirgo ilgai. Atejo Galucinio Zoska, sako: „Jankuvien, tu pasistatyk šluotelę, parsinešk vantelę iš pirties, uždėk susilanksčius an bambos kokį minkštą daiktą, pastatyk tą vantelę ir povaliai* suk jų.“
Kap jų povaliai suko, tai toj šluotelė šokinėjo, tai ir daktaro nereikėjo, ir pasveiko.
Geibonys. – Veronika Lankaitė-Sabonienė, g. 1912 m. kilusi iš Kareivonių.
*Iš lėto
800. Gumbą gydė paprastai – ima kmynų ir druskos per pusę, sutrina ir valgo.
Beižionys. – Pranas Černiauskas, g. 1933 m.
Gydymas: kokliušas
801. Gydymas kryžkelėj. Kryžkelėj gydė, kai vaikai sirgo kokliušu. Anksčiau nieks neskiepijo, tai kai labai kosėja, pamėlynuoja. Tai per Sekmines paima švarius vaiko baltinukus ir per tris kryžkeles važiuoja. Kai pravažiuoji trečią kryžkelę, sustoji, nurengi vaiką, naujais baltiniais aprengi ir meti atgalia ranka tuos baltinukus, kurie buvo an vaiko, atgal. Paskui tuo keliu grįžti negalima ir atsisukt negalima.
Ir padėjo, grįžom, ir vaikas pasveiko.
Senosios Abromiškės. – Leokadija Kazakevičiūtė-Sabonienė, g. 1921 m., kilusi iš Natokų.
Gydymas: akių ligos
802. Kai akis gydi, tai rasa nuog langa plovi.
Žuvyčiai. – Antanina Sedlevičiūtė-Jukavičienė, g. 1920 m.
Gydymas: nikstelėjimas
803. Nykstukas. Mana tėvelia brolis mokėja užkalbinėt’. Kai griūni kur, išsinarini ranku ar koju, tai aini pas dėdi, jis mokėja padaryt’ „nykstuku“. Kap jis jį darė, atsimenu. Tik kų jis šnekėja, negaliu pasakyt’.
Paima sauju avižų, pasipila an stala ir tas avižas, katros po dvi sulipį, deda krūvelėsna po tris, keliskart stūmda, renka, padara devynias krūvelas. Tada vėl atgal ir kažin kų šnabžda. Paskui paima sukarpytų rugių stiebų sąnariukų, kauliukų, irgi dėlioja, stūmda, užkalbinėja. Tada jau abi tas krūvelas, atskirai avižas ir atskirai rugių nariukus, suriša drobinian skuduriukan ir užriša an nikstelėtos vietos. Gali lakstyt’ su tais „nykstukais“. Tikrai praeina.
Abromiškės. – Vaclova Beganskaitė-Girsienė, g. 1929 m., kilusi iš Lekavičių.
804. Nikstelėjus koją rišo mazgelius. Kažką šnabžda ir užriša mazgelį, vėl šnabžda ir užriša. Taip suraišioja daug mazgelių, visą šniūriuką. Užriša an kojos ir praeina.
Beižionys. – Pranas Černiauskas, g. 1933 m.
Gydymas: reumatas
805. Nuo reumata nešė iš miška skruzdėlas, jas pyłė kubilan, paskui karštu vandeniu ir merkia kojas.
Augina agavu ir jų su degtine merkė – trynimui.
Abromiškės. – Vaclova Beganskaitė-Girsienė, g. 1929 m., kilusi iš Lekavičių.
806. Skaudančias strėnas gydė apdedant varnalėšų lapais, kryžiaus skausmus (radikulitą) gydė įtrinant trupučiu terpentino ir uždedant varnalėšų lapais. Pernakt palaikius, lapai visi sudžiūna ir skausmas praeina.
Jei nėra varnalėšų, naudojo ir šalpusnio lapus.
Beižionys. – Pranas Černiauskas, g. 1933 m.
Gydymas: rožė
807. Buvo žmonių, kurie mokėjo užkalbėti. Rožę gydė Malašauskienė iš Migūčionių. Kai daktarai neišgydo, užkalbinėja rožę.
Lubaka. – Veronika Vėželienė, g. 1921 m. kilusi iš Alinkos.
808. Mano babunia mokėjo užkalbėti, gydė ligas. Vienai mergaitei buvo egzema, mačiau, kaip gydė. Ji triskart apvedžioja su peiliuku aplink žaizdą, triskart padrasko medžio šaką suole, kažką poteriauna. Taip padarė ir išgijo. Menu, dar skarelių atvežė dovanų, nes babunia pinigų neėmė.
Rožę jinai užkalbinėjo leidžiantis saulei. Paskui išmokino mano seserį Paulinkutę.
Girnakaliai. – Elena Dubosaitė-Pliskauskienė, g. 1938 m.
809. Užkalbinėja nuog rožis, nuog akių. Buva tokių moterų.
Žuvyčiai. – Antanina Sedlevičiūtė-Jukavičienė, g. 1920 m.
810. Moku užkalbėt’. Užkalbinėju nuo rožės, nuo akių. Ir žmones, ir gyvulius. Kai parausta, ištinsta, niežti, užkalbi ir praeina. Roži užkalbant, tį tik keli žodžiai, o paskui – poteriai. Reikia labai tikėt’. Užkalbinėju an sviesta, ryte anksti, paskui tuom sviestu reikia tept’.
Yra dvylika skirtingų rožių. Manį mama išmokina. Dar niekam neperdaviau. Nėra lengva, reikia jėgų. Kitu kartu net akys parausta, ašaros byra.
Karvi užkalbėt’ tai jau perdaviau vienai moteriški. Karvei užkalbu ant vandenia. Pripilu tris litrus vandenia, iškart nereikia sugyrdyt’, duot’ per keliskart.
Girnakaliai. – Jadvyga Sielskienė, g. 1928 m.
Gydymas: dedervinė
811. Kareivonyse gyvena Kumparskas Mykolas, tai jis mokėja užkalbėt’ ir nuog gyvatės inkandima, ir nuog dantų skausma, ir roži, ir dedervini gydė. Tį kap su peiliu pjausta, aplink medžia šaku suole vedžioja.
Kietaviškės. – Juozas Kananavičius, g. 1912 m.
812. Dedervini užkalbėdava saulai laidžiantis. Apibraukia cheminiu pieštuku ir užkalba. Kapmat išnyksta.
Jei nėra pieštuka, apibraukdava ir peiliu, svarbu – ratu.
Užkalbinėja nuo rožės, gyvatės įkandima.
Abromiškės. – Vaclova Beganskaitė-Girsienė, g. 1929 m., kilusi iš Lekavičių.
813. Dedervines gydė. Apibrėžia su peiliu, apveda aplinkui, poteriauja, žegnojasi.
Paneriai. – Jadvyga Jakonytė-Mickevičienė, g. 1930 m., kilusi iš Karagėliškių.
Gydymas: dvylikapirštė
814. Nuo dvylikapirštės žaizdos reikia paimt’ vienu dali medaus, vienu dali kiaulinių švarių nesūdytų taukų, vienu dali sviesta, visku gerai išmaišyt’. Pašildyt’, truputį sudėt’ indelin. Tadu ryte imi šaukštu gera spirita, degina, ale greit tos košės su medum. Išgyji.
Saka, galima tų koši pasidaryt’ su alyvuogių aliejum, dabar jau tų kiaułės taukų grynų nėra.
Girnakaliai. – Jadvyga Sielskienė, g. 1928 m.
Gydymas: maudynės
815. Maudynės. Didžiąjam ketverge mergos maudėsi nuogos, kad sveikos būt. Kadaise gi gydėsi ne daktarais, ale visokiais kitokiais būdais.
Geibonys. – Veronika Lankaitė-Sabonienė, g. 1912 m. kilusi iš Kareivonių.
Kitos ligos ir gydymo būdai
816. Karvė koją nusimušė, tai avelės bubuką* sutrynė, pabarstė ir nueja, neužsikrėtė.
Geibonys. – Veronika Lankaitė-Sabonienė, g. 1912 m. kilusi iš Kareivonių.
*spirelę
817. Gydymas prie upės. Girdėjau, kad važiuoja prie upės, prie Neries, kai labai serga, ir an kranto ligonį perrengia, tuos rūbus sumėto vandenin. Jie nuplaukia, kitus aprengia ir parvažiuoja.
Senosios Abromiškės. – Leokadija Kazakevičiūtė-Sabonienė, g. 1921 m., kilusi iš Natokų
818. Gydymas dėlėmis. Dėlinio ežeriukij, raiste, buvo labai daug dėlių. Tai jei ką skauda, žmonės nešėsi iš to raisto ir dėjo prie skaudamos vietos. Net danties skausmus gydė. Sako, ištraukia negerą kraują ir pereina.
Vindžiuliai. – Ona Šiškevičiūtė-Mingailienė, g. 1921 m.
819. Kadaise naudojo dėles. Kai jos jau pritraukia kraujo, tai jas vėl išmelžia, palaiko vandeny ir vėl deda, kelis kartus taip.
Beižionys. – Pranas Černiauskas, g. 1933 m.
820. Jei rankas skauda per riešą, tai nešiojo sidabrinį žiedą.
Beižionys. – Pranas Černiauskas, g. 1933 m.
821. Užkalbėjo koją. Mano seseries berniokas, Ramanausko Stepas, buvo pas Kananavičių, tę vaikai žaidė. Jis akmeniu kap šovė iš ragatkės Antanėliui kojon – sudaužė kaulą, koja sutino, pajuodo. Nuvežė Kaišiadorysna ligoninėn, išskuto tą kaulą. Tai paskui pabus, pabus kiek ir vėl išrūdyja, ir eina šipuliais, pasirodo balta pūsliukė. Žaizda atsiveria. Pati matiau, kap gydė, užkalbėjo.
Liepė paraitot kelnytes, apėmė tas tris žaizdas, užspaudė pirštais ir šnekėjo ką. Paskui sako, Velykom užgis. Per Gavėnią tep darė, o Velykom ir užgijo. Va, stebuklas.
Geibonys. – Veronika Lankaitė-Sabonienė, g. 1912 m. kilusi iš Kareivonių.
822. Užkalbėtoja [tokia], jau tris metus nevaikščiojo moteris. Bet prieš mirtį ji man pasakė, kad moka nuo rožių užkalbėt. Kai serga gyvuliai, kai išsimeta karvės. Ji paima duonos riekę, siūlą su adata ir daug poteriauna, persiūna tą duoną, ir greit reikia duot karvei suėst ir užgert duot.
Kunigo gaspadinė sakė, kad kunigo veidas nuėjo šašais, negyjančiais. Ką darė, niekas nepadėjo, jau ėjo kakton. Nupirko 200 gramų sviesto ir nunešė tai moteriškei užkalbėt. Ji užkalbėjo, tuo sviestu reikėjo tepti veidą. Tą sviestą ir valgyt reikėjo, ir išgydė.
Gydė saulei tekant ar leidžiantis, pas ją žmonės važiavo.
Senosios Abromiškės. – Leokadija Sabonienė-Kazakevičiūtė, g. 1921 m., kilusi iš Natokų.
823. Užkalbinėjo nuo visokių ligų, mokėjo. Ir mano mama mokėjo. Kiaulėm užkalbinėjo an grūdų. Paskui tuos grūdus duoda sergančiai kiaulei, ji suėda ir pasveiksta.
Žmogui užkalbinėjo an vandenio arba tiesiai an žmogaus. Kaime buvo merga, tai kap nuėjo visa votim, žaizdom, kad tę visas kūnas. Ji jau gulėjo. Pas mumį ji visą savaitę gyveno, mama ją užkalbinėjo. Rytas vakaras užkalbinėjo. Baigėsi savaitė, ir pasveiko.
Menu du vyrus. Daktarai nieko nepadarė, egzema, žaizdos, šlapiuoja, negyja, tai ateidinėjo užkalbėt. Praėjo.
Ir Venskutonio tėvą menu. Jis ateidinėjo užkalbinėt. Man mama neperdavė. Sako, reikia perduot vyresniam vaikui, ale neperdavė niekam.
Beižionys. – Pranas Černiauskas, g. 1933 m.
824. Gimė duktė. Po dviejų savaičių krikštynos. Vyras išvažiavo, likau namie viena. Reikia karves, kiaules sutvarkyt, vaikas rėkia, kluonas kiaurai atdaras, lakstau sušilus ir man paraližavo pusę veido. Viena akim matau dvi saules, du daiktus. Lūpas perkreipė, akys ašaroja, valgant maistas užlenda už dantų, invalidė buvau.
Važiuoju pas daktarą, sako – reikia ligoninėn gultis. O kur aš vaiką paliksiu? Man buvo dvidešimt vieni, jauna dar. Paskui lyg truputį geriau, tai vyrui ir sakau – gerai bus ir taip.
Buvo atlaidai, vyras nuvažiavo pas moteriškę, ji užkalbėjo. Ant vandens. Reikėjo gert po stiklinę ir atsigulus ramiai pagulėt. Gėriau septynias dienas. Tik baigiau gert, pagulėjau, atsikėliau, žiūriu – nieko nėr. Kaip nieko nebuvę. Sakau, gal sapnavau. Kaip netikėt? Ji dar ir žoleles kažkokias buvo davus, nežinau kokias.
Paneriai. – Jadvyga Jakonytė-Mickevičienė, g. 1930 m., kilusi iš Karagėliškių.
825. Kaima žmonys gydėsi daugiausiai namie, kas kap mokėja, kam kas kų patari. Sirgau nižipiršte. Pirštas pūliuoja, aina vis tolyn, labai skauda, dyrbt’ nieka negaliu. Atėja toks senis, saka – uždėkit čepavos mosties. Uždėja – dar smarkiau pradėja traukt’. Ale paskui galas piršta pratrūka, lengviau pasidari.
Seseris kap sirga tokia pačia bėda, tai nuvėja in tokių moteri, vadina Seleviuke, tai ji prapjovi, išvali ir praėja.
Gydi nuog rožės, užkalbinėja, buva tokių žmonių.
Talpūnai. – Jadvyga Kumeliauskaitė-Krilavičienė, g. 1908 m.
826. Kaime šiltinę gydė arklio mėšlo sunka. Reikia gert. Ir aš gėriau. Paskui taures statė, žoles virė. Pasveikau.
Kumelės pieną naudojo nuo kokliušo.
Beižionys. – Pranas Černiauskas, g. 1933 m.
827. Nuog sugaravimo, kai per anksti uždaroma pečiaus juška, dėdavo giroje pamirkytą skarą ant kaktos. Jei nėra giros, galima naudoti ir vandenį. Giros galima duot gerti.
Beižionys. – Pranas Černiauskas, g. 1933 m.
828. Nuo kosulia dėja į kojini karštų pelanų ir dėja prie kakla. Kojas kaitina bulvių nuovire su druska, karštam vandenij.
Abromiškės. – Vaclova Beganskaitė-Girsienė, g. 1929 m., kilusi iš Lekavičių.
829. Kad vaikai geriau miegot, trynė aguonų galvelas ir duodava pagert’.
Vaistam dar rupūžes naudoja. Vorai tai šventi buva, jų nemušė.
Kampai. – Adelė Pruskaitė-Aliubavičienė, g. 1930 m.
830. Buvo toks piktas šuva. Jis turėjo labai storą sprandą, tėvas niekaip negalėjo jo pririšt, nusimauna ir nusimauna per galvą. Puola visus, jo neatsiginsi, vyniojasi kap driežas. Vyras ir tas neatsigina, nor už skvernų pakrato.
Tėvas jį ir mušė. Bijojo, ale vis tiek nor už rūbų stveria. Kaimynę labai pergąsdino. Ateina ji – koja sutinus, paraudus, rožė nuog išgąsčio. Sako mamai – užkalbėk. Tai užkalbėjo, ir viskas, sveika.
Kol žaizdų nėr, tai greit praeina, nereikia laukt, kol sužaizdos.
Beižionys. – Pranas Černiauskas, g. 1933 m.
831. Gydymui džiovina rupūžes, jas viri ir gėri. Žolas visokias rinka, oi, daug žinoja visokių. Čeraunikių buva, raganom vadina, jos mokėja apčeravot’, būrt’ visokiais ženklais. Iš karvių atimt’ pienu, iš žmogaus – sveikatu. Žmonys važinėja pas šaptūnus; jiej varažina, vedžioja rankom, užkalbinėja.
Kareivonys. – Levosė Pinelytė-Kananavičienė, g. 1916 m.
Užkalbėjimai
832. An akmenuko užkalbėt mokėjo. Buvo tokia sena Jacinevičienė, gal jau 100 metų turėjo, tai sako: „Kas čia man negerai. Marynk, tu man atnešk nuog kelio akmenuką.“ An akmenėlio ji užsikalbėjo pati:
Aja Panełė Švenčiausia keliu,
Nešėsi an rankų kūdikėlį
Ir nusimuši kojełi.
Kad tu, akmeni,
An kelia negułėtum
Ir didesnis neaugtum,
O tu gumbe,
Po gyslas nevaikščiotum
Ir vietoj sava stovėtum.
Trisroz tep sako.
Kieme pas Kralikauską buvo mokykla, tai kap ją išardė, tai buvo knygų užversta. Sako, buvo ir užkalbėjimai nuog rožių ir visokių [surašyti], ale aš nematiau. Dingo kažin kur.
Geibonys. – Veronika Lankaitė-Sabonienė, g. 1912 m. kilusi iš Kareivonių.
833. Pas mano motiną žmonės gydėsi nuo rožės. Gydė ir nuo odos ligų. Man ji savo mokslo neperdavė, nes perduoti galima tik paskutiniam šeimos vaikui, jauniausiam ir dar reikia turėti vidujinę jėgą. Taip ir mirė niekam neperdavusi. Žinau žodžius, kuriuos ji naudojo, bet tai tik žodžiai. Nieko negelbsti.
Kaimo troboj visi turėjo suolus. Tame suole nesunku rasti šaką. Tai ji mažu pirštu vedžioja tą šaką ir sako:
Kaip diena dyla,
Kaip naktis dyla,
Kaip šitoj šaka dyla,
Tegul tavo sopė pradyla.
Tai buvo sakoma tik saulei tekant ar leidžiantis.
Ir nuo rožės pasakysiu:
Ėjo Dievo Motina per pievą ir rado tris rožes.
Vieną skynė, antra puolė, o trečia išvis prapuolė.
Su Motinos pagalba tegu tau ši sopė prapuola.
Irgi saulei leidžiantis ir tekant. Gydė ir egzemą. Labai mačijo.
Lubaka. – Bronius Levickas, g. 1926 m.
834. Žemynėle, motinėle,
Nebijai manęs,
Bijok garo mano.
Einant į mišką sukalbėk šią maldelę, [ir] niekad gyvatė neįkąs.
Lubaka. – Bronius Levickas, g. 1926 m.
835. Ėjo Jėzus per pievą,
Nešė tris rožes,
Viena iškrito,
Kita suvyto,
Trečia dingo.
Dink ir tu liga.
Rožių yra kelios rūšys: vandeninga, pūliuojanti, nervinga. Nuo visokių užkalbinėjo.
Senosios Abromiškės. – Leokadija Kazakevičiūtė-Sabonienė, g. 1921 m., kilusi iš Natokų.
836. Gyveno Abromiškij tokia Navickienė, dabar jau pamirus. Tai jinai būrė, nuo karvių pieną atiminėjo. Turėjo tokį didelį ilgą pantį, an galo mazgas didelis užrištas. Tai ji užsideda tą pantį an pečių ir žole tempia iš paskui. Kai pereina, tai, Dievuli mano, karvės pamelžt negalima, nesiduoda, pienas toks sukepęs, su kraujais, o karvė lekia, an krūmo lipa, lyg akla.
Sielskienė, mano puseserė, moka atgal atburti, padaro, kad pienas grįžtų. Duoda tokio vandenio, žolės ilgos in viksvų panašios. Ją reikia virt, tuom vandeniu praust, paskui tą žolę duot suėst su druska. Paskui Agotos duonos ir šventinto vandenio nešt atbula ranka aplink karvį tris kartus ir sakyt:
– Tau nedėgulis dantysna, o druska akysna.
Ir pasveiksta.
Abromiškės. – Ona Kazlauskienė, g. 1934 m.
Gydymas žolynais
837. Nuo patrūkimo virė trūkžoles. Skrandžiui sunegalavus irgi virė trūkžoles ar užpildavo jas degtine ir gėrė po šaukštą an tuščios.
Nuo patrūkimo – džiovintą ar žalią neluptą sutrupina, deda an keptuvės sviesto, tada žolę, dar galima užpilti plaktu kiaušiniu ir valgyti. Jos lapeliai kaip morkų, auga drėgnose vietose, raistuose, šaknis – juoda odelė, vidurys baltas, smirdi. Ir žydi panašiai kaip morkos, krapai. Galima naudot ir džiovintą, užpilt degtine, dar įdėt truputį pikio.
Beižionys. – Pranas Černiauskas, g. 1933 m.
838. Gydėsi visokiom žołėm. Rinka pačios, rinka valerijonus, trukžolas.
Iš trukžolių kepi kiaušinieni. Nuplauna, supjausta ir kepa. Arba užpila degtine, paskui geria „an tuščios“ po stikliuku.
Žuvyčiai. – Antanina Sedlevičiūtė-Jukavičienė, g. 1920 m.
839. Nuog danties skausmo naudojo geltonus dobiliukus. Jie auga aukštesni už baltus, žiedeliai gelsvi, mažiukai. Išverda juos, žmogus pasilenkęs an puodo, an garų šutinasi [inhaliacijos].
Beižionys. – Pranas Černiauskas, g. 1933 m.
840. Nuog kosulio naudojo čiobrelius, liepžiedžius, kaitino kojas karštam vandenij.
Beižionys. – Pranas Černiauskas, g. 1933 m.
841. Nuog širdies naudojo pakalnutes, valerijoną. Jų prisirinkdavo kasmet.
Beižionys. – Pranas Černiauskas, g. 1933 m.
842. Pliauškutis – nuo pūsłės.
Jonažołės – nuo širdies.
Čiobreliai – nuo kosulia.
Rugiagėłės – nuo plaučių uždegima.
Trūkažołė – nuo skrandžia.
Varnałėša – nuo sąnarių, druskų, skysčių.
Močeklapiai – nuo uždegimų.
Abromiškės. – Vaclova Beganskaitė-Girsienė, g. 1929 m., kilusi iš Lekavičių.
843. Mano diedukas turėdavo daug visokiausių žolių prisirinkęs. Turėjo didelę pintinę, ji kabojo ant aukšto ir buvo pilna prikrauta visokių ryšulėlių džiovintų žolių.
Rinko pelūną, raudonėlį, serdečniką (tokios baltos žolelės), čiobrelius, mėtas, pušies pumpurus, jonažolę, ugniažolę, sukatžolę, živakastą, valerijonus, augino debesylus, alijošių.
Alijošių tai lapus nuskina, deda šaltai dviem savaitėm, paskui jau daro su medum ir kagoro vynu.
Ugniažolę gėrė, o sultimis gydė karpas.
Jonažolė nuo visko, sukatžolė gydo skrandį. Reikia lygiom imti džiovintos sukatžolės, jonažolės ir kačpėdėlės, virti arbatą ir kasdien ant tuščio. Ilgai reikia gert.
Sukatžolė ir nuo nervų. 50 gramų sukatžolės normalizuoja spaudimą, jeigu ant nervinio pagrindo. Raudonėlis irgi padeda virškinimui. Nuo reumatų darė vonias.
Živakastas nuo sumušimų ir lūžių, jį valgė vidun ir dėjo kompresais. Juo gydė ir plaučių ligas. Nuo širdies, nuo nervų naudojo valerijonus. Trūkažoles naudojo nuo vidurių skausmų, debesylą – nuo kosulio. Jį reikia virint apie pusę valandos, įstačius indą su užplikinta šaknim į kitą indą su vandeniu, uždengti.
Paneriai. – Jadvyga Jakonytė-Mickevičienė, g. 1930 m., kilusi iš Karagėliškių.
844. Seniau mana baba žinoja visas žolas, rinka. Aš irgi pažinojau daug žolių, ale dabar labai viskas pasikeitį, nėra, neauga žołės.
Velniaraistij žydėja centurija rūžavais žiedais, tai jų rinka nuo širdies ligų.
Kačėnų raiste auga trūkažołės, jas naudoja nuo trūkia, nuo vidurių, nuo skrandžia. Jos šaknį tarkava ir kepė su kiaušiniu arba užpildava arielka.
Daug yra visokių žolių, ale aš sunkiai vaikštau, žoliaut’ jau neinu.
Kaštonų ir žiedai, ir riešutai tinka užpilt’ arielka, degtine ir trint’ skaudamus sąnarius, kojas, stuburu.
Živakastas (taukė) labai gera žołė. Ir nuo sumušimų, ir nuo lūžių, ir nuo daug ko. Galima jį ir trynt’ ir gert’ po truputi, ir dėt’ kompresus, ale atsargiai, kad nenudegintų.
Girnakaliai. – Jadvyga Sielskienė, g. 1928 m.
845. Sūnus sirgo palieomielitu, vežiau ligoninėn. Kai nustatė, tai meldžiausi, prašiau Dievo, kad ar mirtų, ar pasveiktų, neliktų invalidas.
Važiavau pas žolininką Vaiciukevičių. Jis davė žolių, gal užkalbėtų, gal kokių, ale sūnus pasveiko. Ir gulėdama ligoninėj jam tas žoles kartu su vaistais girdžiau.
Vieną žolę ir dabar žinau – tai geltoni žirneliai nuo skersvėjų, nuo išgąsčio.
Čiobrelis nuo daug ligų, kaip sakydavo – nuo visko. Renkam ir dabar, čia daug jų yra.
Karagėliškės. – Elena Klimaitė-Klimienė, g. 1925 m.
846. Gydėsi žolėm. Auga žolė perestupas. Dabar aš jos niekur nematau. Auga vijokliniu krūmu kaip apynys. Jį džiovintą ar žalią virė ir sušlapinę drobę dėdavo prie sumuštos vietos.
Beižionys. – Pranas Černiauskas, g. 1933 m.