Susitaikymas
 
Cecilijai ilgai galvoti nėr kada, visa namų ruoša vienai sugriuvo, Pranys, visą gyvenimą rytais migdytas, keltis nenori. Prsiaugino lauką agurkų, dar iš vakaro prikrovė maišus, dabar reikia vežti Vilniun į turgų, tai vos švintant sutampė tuos maišus į kaimyno vežimą ir lyg šarka čirškėdama, barasi. Pranys tik apsiverčia ant kito šono:
–  Rėk, rėk, niekas tavęs negirdėjo.
–  Karvę jau pamelžiau, kelkis sakau, pieno nesutvarkiau, pečių kurti laikas. Kiaulėm užmaišiau iš vakaro, tik vandeniu šiltu užpilk. Dieną lapų palaužykit, prikapokit, miltų saują užpilk,- skambėjo visas kiemas.
 –  Maryt, Maryt, teks keltis tau, vaikeli. Puodų netąsyk, tegul tėvas. Maryt, pabusk, pamiegosi dieną, apsitvarkius,- įmanius Cecilija būtų persiplėšus į visas puses. Kai ji namie, tegu visi sau miega, ji viską susitvarko, dabar jai išvažiuoti reikia, agurkai auga kaip ant mielių, gali kas antrą dien į Vilnių vežti, bet iki plento toli, kad pavežėtų reikia tartis su kaimynais, derintis prie jų ir perauga agurkai. Ale nieko, pigiau paleidi, išperka rauginimui, ir mieste ne visi ponai. Pinigų visai nėra iš ko pasidaryti, čia vis rublis kitas. Užtat augina daržoves – pavasarį rabarbarus, rūgštynes, paskui braškes, agurkus, vyšnias, obuolius, viską parduoda. Patinka Cecilijai turguje, kad ir sunku maišus susitąsyti, paskui visą dieną sėdi sau, plepies su moterim, juokauji sau, tiek to darbo. tik vakare, kai visi maišai ištuštėja, jau leidies į kelią namo.
Išdardėjo. Nurimo kiemas, namai. Marytė keliasi, išeina į lauką. Saulė vos tik patekėjus, o rasa, rasa, kokia grožybė! Mergaitė mina atsargiai, kaip katė,- vos tik prisilieti prie smilgos, karoliai kapt, kapt žemėn. Ir pradingo. Toli virš įlomių tvyrena rūkas, oras persišviečia skaidruma, svaigina galvą, vėsa išsklaido paskutinius miego likučius. Ji grįžta, iškošia pieną, kuria krosnį. Krosnis didžiulė, duonkepė, motinos iš vakaro sustatyti puodai, sukrautos malkos, tačiau pakurti jai nesiseka, malkos dūmija, ugnelė neįsikuria. Dūmai plaukia palube, palangėm, pasiekia Pranio lovą:
– Na  ir gaspadinė, duok pažiūrėsiu,- šlepsi basas Pranys, ima žarsteklį.
Marytė  žiūri, kaip ugnis, meiliai spragėdama laižo malkas, pamažu kyla aukštyn iki baltai išdegusio krosnies viršaus. Paskui ji maišo kiaulėm, šeria tas besotes, lipančias ant tvorų, sukasi su puodais, su blynais, dūmai ėda akis, ji pavargsta ir jau noriai bėga į daržą laužyti lapų, bet beskubėdama ir čia atėjo per anksti – po stambiais lapais dar pilna rasos, sušlampa suknelę ir pyksta.  Kai tėvas išėjo į darbą, vos viena likus tuoj čiumpa knygą. Srovena naujos, plačios būties upės, jaudina tolimi kraštai, keisti žmonių santykiai, čia nėra nei kiaulių, nei rasotų runkelių, koks gražus čia pasaulis! Jis stojas prieš akis viltinga ateitim, ji tiki, kad kažkas gražaus, nepaprasto jos laukia, tik reikia pabėgti nuo daržų, nuo karvių, iš namų, kur rytais skamba tėvų barniai. Jautri pokario laikų naivaus kaimo vaiko siela, kaip benamis šunytis stiepias aukščiau. Sako, kažkas kažkur jau išrado televizorių. Kai brolis, dar pavasarį einant iš mokyklos su draugais apie tai kalbėjo, kad yra toks radijas, tokia dėžė, kur viską rodo, Marytė tada niekaip patikėti negalėjo ir barėsi su broliu:
–  Nesąmonė, tu amžinai ką nors prasimanai.
Bet kai jau net jų kaiman, tarp miškų nutiesė elektros laidus ant stulpų, kai uždegė elektros lemputes, Marytė nejuokais  išsigando – motina neleis naktimis skaityti. Prie lempos kas, ji stipriai prisuka knatą, ugnelė vos vos rusena, prie pat lempos knygą prisikiša ir skaito kiek tik nori, kas gi bus dabar? O kai kaimynai nupirko pirmą jų krašte televizorių, viso kaimo vaikai lėkė laukais kas vakarą, ir geri žmonės leido jiems žiūrėti ir žiūrėjo patys.
Atėjo kaiman elektra, atėjo radijas , nereikia su ausinėmis sėdėti. Bet būdavo ir smagu,- kai pamokas ruoši, užsidedi ausines ir nieks negirdi to, ką tu girdi, galvos niekam nekvaršini, dabar kam nors nepatiko, ir šaukia:
–  Išjunk, man trukdo.
Dažniausia trukdo, aišku, Alvydukui, kur ten jam trukdo, jis kitaip pristot nemoka, tai zirzia ir tiek, labai čia kas jo klauso. Matote jis jau eina į mokyklą, jam pamokas reikia ruošti. Ruošia ruošia jis tas pamokas, o mokytis prastai išeina, taip jis ten jas ir ruošia, bile sesei prieštaraut.
 Kasdienybėje besikuičiant dienos, lyg eilutės knygoje bėgte prabėga, kaip puslapiai nušiugžda metai. Ir kiti. Tokie panašūs, atskirt sunku kas buvo pernai, o kas užpernai. Laikai nurimo, niekas nesišaudo o žmonės vakarais langų nedangsto, šviesų žiburį užžiebia.
Senoji Liukienė jau augina antrąjį Malvinos vaiką. Ji pasiilgsta kaimo, tai vasarą sugrįžta su vaiku, bet ar Cecilijai nuo to nors kiek lengviau? Vaikas ne šuniukas, jis reikalauja nuolatinės priežiūros, tik šurmulys namuos didesnis. Bet visi myli Kęstutį, jis toks juokingas, gražiai išpuoštas ruibulis, kur čia jo nemylėsi?
Kiek kaimą bekeiksnotum, kiek čia darbų bedirbtum, visvien jo visą gyvenimą truks iš jo išėjusiem. O dabar visi kaip vienas, vos nuo žemės pasistiepęs, bėga miestan. Ir tėvai tuo džiaugiasi. Žmogus be žemės kaime – ne žmogus. Kolūkiai silpni, pirmininkai kaip pirštinės, kas metai nauji, visi atvažiuoja pliki, kažką žmogui žadėdami kad už jį prabalsuotų visuotiniam susirimkime, žiūrėk – po metų, po kitų namus kažkur pasistatė ir pabėgo. Ūkyje statosi fermos, ten geria vyrai, moterys vagia miltus, tempia namo kibirais, visiems užtenka, ir brigadininkui, ir fermos vedėjui ir šėrikėms, ir gerai. Kas dirba laukuose, tai nors trąšų kilogramą, nors pėdą gyvuliui pakloti, nors maišą kokį tempia vakarais namo. Moterys išradingos, kai kasa bulves, tai didžiąsias užkasa vagon, o vakare, kai jau sutems, laukai knibžda iš naujo,- rinks, ką užkasė, ieškos, maišuosna kraus. Užtat ir keiks jie savo dalią ir vaikus miestan varys.
Taip atsitiko ir Aliukui. Mokytis nenorėjo, tai vidurinės nebaigė. O ką gali žinot kas jauno širdyje, gal šilumos namie pritrūko, gal tėvų namuos jaukumo stigo, kad toks jaunas namus paliko. Ir niekas jam netrukdė, nebarė ir neguodė, – kad nori, eik. Eik pats. Ir niekas nelydės ir darbo neieškos, pats susirasi. Jau norisi ir laikrodžio, ir dviračio ir apie motociklą jaunimas jau svajoja. Tai ir paliko jis namus žaliam beržyne palei Piliakalnį.
Cecilijos liga progresuoja. Suka kojų pėdas, rankas, per naktis diegia, visi priprato ir prie jos naktinių vaikščiojimų ir dejavimų. Pranys net painkščia:,,Miegot neduoda” Vaikai? Ar jie prisimena kitokią motiną, ar jie supranta, kad gali būt kitaip? Kiekvienas užsidaręs savam kampelij – Marytė savo knyginiam pasauly, Alvydukas dar vaikystės džiaugsmo kupinas, kaip nusilaksto per dienas, naktim jo ir su perkūnija neprikelsi. Vieną troškią vasaros naktį tėvas niekaip negalėjo jo pažadinti, nes didelės perkūnijos metu visi keldavos, apsirengdavo ir, žolelėm trobas apsismilkę, laukdavo kolei baigsis tokia baisi audra sėdėdami apsirengę, – jei kas spės pabėgti iš trobos.  
Cecilija niekur neieško paguodos. Retkarčiais nuvažiuoja pas gydytoją, parsiveža tepaliukų, bet nieko doro iš jų jau nelaukia. Gydytojai liepia važiuot į sanatoriją, bet ji net neįsivaizduoja, kaip gali palikti namus. Mergaitė per jauna, vyras namų nežiūri, anyta proanūkius augina, ne, kas jau bus, tas. Sakoma, kas skirta, to ir neišvengsi. Argi ne visos kaimo moterys panašios? Nei viena jų negimdė miestuose, nei viena jų neguli ligoninėse negandai atėjus. Jos, pasitarę tarp savęs, viena kitai žolių atnešę, kantriai neša savo sunkią pokario negandų naštą, skirtą dievų ir net nekeikia likimo savo. Cecilija savas skriaudas dažnai išpasakoja dukteriai, kai jos abi išeina į daržus ir, vagose suklaupę, žolę rankom pešdamos,  turi laiko pasikalbėti. Su skausmu prisimena, kaip tėvas ją  išvarė už nemylimo, kaip vienišas liko jos bernužėlis. Sako, vienas išvažiavo jis Amerikon, kažin, kaip jam tenai, gal taip nevargsta kaip jinai? Kodėl tėvai  nenumatė, kad keisis laikai, kad visus spaudė prie žemės, kad žemę pirko? Kas dabar iš tos žemės, kas dabar iš tų sujauktų gyvenimų? Po valandėlės vėl – o kas galėjo numatyt, kad šitaip viskas pasikeis, kad nebus Lietuvos? Patyli, paravi vagos galiuką  ir vėl prabyla – mes, tai mes, vargstam ir tiek, ale va tos mergaitės, žydaitės iš Žiežmarių jau kadaise po žemele, ir už ką dievuli tu mano?
Užtat kaip laukia jos karvutė, kokis gražus veršelis, kokia minkšta avytė. Čia jos pasaulis, prie gyvulėlių ji randa paguodą, širdį atgaivina. Didžiausiam atsiskyrėliui, vienuoliui lemta patirti daug nepakartojamai gerų valandų. Cecilija, gyvenimo negandų apkartintu likimu buvo panaši į paprastą laukų gėlę,- ji žydėjo smulkiais bekvapiais žiedeliais, džiaugėsi saulute ir nieks nematė,  kaip jos mažuose žiedeliuose prisikaupia saldaus nektaro, kaip ją lanko bitutės, kaip neša jį į avilius, kaip paverčia saldžiu medum.
Turi ji savo sielos  mielą kampelį – audimą. Staklėse per žiemą kaukši šaudykle, siūlai sukasi krijaliuose, jų gija, lyg pati mintis nenutrūksta, pinasi vejasi, žiedais lelijų gulasi, žvaigždėm iš dangaus leidžiasi, pinasi lapais. Kaimo moterys ne tinginės. Jau kiti laikai, nereikia drobinių marškinių nei milų austi, pirktinius nešioja, tai prasimanė aust staltieses, paklodes, dirvonais vadinamas. Audimas gydo, užmarštin narina, sielą kelia,- sėdėtų ir sėdėtų per dienas prie staklių. Namie ramu, vaikai mokykloj iki vakaro, Pranys darbe, o ji už staklių per dienas. Gerumas koks. Priaudė ir visiems dalina,- vestuvės giminėj, krikštynos, – be jos austinių jau neapsieina. O ir pigiau, nereikia nieko pirkti dovanų ir žmonės jos darbais patenkinti.
Vasarą važiuoja  turgun.Augina lauką agurkų, paskui prinoksta vyšnios, rudeniop – obuoliai, kriaušės.  Viską veža  turgun. Šioks toks rublis  ir iš namų išvažiuoja visai dienai. Kad ir labai sunku iš ryto rast kaimyną kas nuveš ją su maišais iki plento kokius penkis kilometrus, kad ir nelengva maišus turgelin vienai sutąsyt, bet tarp žmonių diena neprailgsta, namo tuščiom, lengviau. Viena ir nevažiuoja, vis su kaimynėm, tai su viena, tai su kita, per dieną plepėdamos žiūrėk viską ir parsiduoda, miestas didelis, jei ko,- pigiau paleidi, nuperka. Išmoko pakovot už savo vietą turguje, už nuomonę tarp moterų, tik vienas Pranys jos visai nepaisė. Ėjo galvą užrietęs. Įsidarbino laiškanešiu, kasdien ryte išeina, vakare pareina, bet ji įprato, jai dar geriau, kai jo nėra, viena sau ponia po namus. Kad ne reumatas, kaustantis visus sąnarius, jau ir nebloga būtų. Vaikai praaugę, visi savim užsiėmę, prie darbų papratinti, Aliukas jau pats sau duoną užsidirba,jau neblogai būtų, jeigu ne tas reumatas. Tai kas, kad su Praniu lyg du erškėčiai, vienas kito neprisilies, dygliai per aštrūs. Nejučia tie dygliai ir vaikų jautrias širdeles suvarstė, jie išriedėjo kuo toliau nuo namų, nuo barnių rytmetinių, nuo nepriteklių visokių.
Aliukas , kiek padirbęs Vilniaus elektrinėje, jau armijon išeina. Vis šeštadieniais grįžta namo, vis netoli, dabar jau išsigando motina. Jos broliai per karus nukentėjo, jos sąmonėj kariuomenė lyg prakeiksmas ir širdis šukėmis suskilo, ji verkia, atsišaukt negali. Prabilo motinos tiesa, ilgai slapstytas, užslopintas sopulys išsiveržė.
Pranys irgi, visas savo nuoskaudas Aliui užmiršęs, ta proga prisižadėjo mesti rūkyti. Vaikams paaugus, jam kebliau. Gerai buvo, kai vienas vyras namie jautėsi, dabar, kai vieną kart išgėręs nutarė dar sykį savo žmoną ,,pamokinti,” Aliukas už jo, daržinėn ant pernykščių šiaudų paguldė, rankas surišo ir prigrasė ,,Netriukšmausi daugiau,  gėda.”Išsigando žmogus, suprato, kad jau baigiasi jo nežinia kokio kartėlio atmieštų dienų metas, jau vaikai suaugo. Supranta jis, kad tiek  žmona čia ir kalta, kad motina privertė vesti, bet nežinia kokia jėga, kokia juoda neviltimi visą tūžmastį ant jos vienos nukraipęs buvo. Būdavo, kai eina namo išgėręs, tai visas kaimas skamba, – dainuoja, šaukia iš toli, ir keikiasi, ir baladojasi, visi kaimynai duris užsivelkėja. Bet kas kaimynams, – cirkas, pasijuokia ir tiek, namiškiai  kenčia, iš namų bėgioja, nors vaikų  jis neskriaudžia, kaip neskriaudžia ir motinos, viena Cecilija jo tūžmastį kentėjo. Paskui vėliau susiprato, –  kai tik išgirsta jo dainas iš toli, tai išeina pas kaimynus Ertenius. Pas juos ir pernakvoja, taip ramiau.
 

***

Rodos tiek metų jau praėjo nuo tos dienos, kai žmoną per nevalią parsivedė,  tiek kartų rudenys žemę nuprausė, pavasariai iš miego kėlė, o jis vis su savo dalia nesusitaiko, išgėręs valo savo širdį nuo kažkokios jį valdančios pabaisos, kažkokio pykčio gniužulo išspjaut negali ir veja žmoną iš namų, ir vaikosi su pagaliu, lyg būtų ji kuo nors kalta, lyg ji pati nesiaukotų. ,,Per ją gyvenimo nėra, išeik tu…”nepelnytų keiksmų srautas ant Cecilijos galvos jau neužsilaiko, dėl to ji seniai nedžiovina širdies, tik sprunka kuo greičiau, kad pagaliu galvon negautų.
Ryte, audrai aprimus, ji vėl sugrįžta, nes kas gi gyvulius apliuobs, kurensis, valgį virs. Ji Praniui ne tiktai atleidžia, bet ir šlapią rankšluostį ant galvos uždeda, rūgščios giros pagiriomis įpila. Pagiriomis Pranys geras. Net darbo kokio griebiasi. Nepasakysi, kad jis negabus. Ir antrą trobos galą perstatė pats su jaunėliu sūnumi, ir langus pats pasidarė, jeigu ne tie gėrimai, gyventų gal ramiau. Na, jeigu savo žemę  dirbtų, jeigu po svietą vaikščiot nereikėtų, gal taip ir būtų. Dabar vis eina po žmones, laiškus, laikraščius nešioja, užtinka geriančius, tokia mada, jei užėjai, tai neišeisi neišgėręs, sako, toks lietuviškas paprotys, pavaišinti atėjusį. Atneša pensiją, sako, kaip nepavaišinsi. Atėjo tokia kvaila mada, kai traktoristui, aparusiam lauką niekas nemokėjo pinigais, visus vaišino šnapsu. Nupjovė kelis arus miežių, – vėl lėbavimai iki ryto. Naktimis girti traktorius laužo, susižeidžia, užsimuša, tačiau niekas nesikeičia, – įprato kaimas gerti. Net senos bobulės, bažnyčion einančios ir tos vaišina už pensijos atnešimą. O kai pasivaišina, tai ir užmiršta, kad jau gana, kad jau laikas namo eiti.
Taigi, Aliukui atsibodo šitos tėvo,,dramos” nutarė jį pamokint. Ir pavyko. Netoks jau tėvas ir smarkus vyras –  gulėjo surištas klojime ir  garsiai šaukė, net stogas kilnojosi, bet paskui gana. Kaip gert kas davė.
Nežinia, ką jis mąstė ryte. Gal gėda, gal sąžinė prabilo, tik pažadėjo jis visiems, kad nerūkys ir savo pažadą tesėjo. Visą jaunystę rūkęs, nuo tos dienos nei į burną. Išgert, išgerinėjo, bet jau žmonos nevaikė, aprimo keikęs niekuo nekaltą.
Cecilija apsiprato su savo skausmu. Liga susuko sąnarius, iškilo guzais, bet jau taip aštriai neskaudėjo, tūnojo pasislėpusi giliai ir laukė savo valandos.
Tvarkė namus, gyvulius, dirbo, stengėsi, nes žinojo, kad taip reikia. Šis žodis, giliai suprastas vaikystėje, stipriai įsisąmonintas jaunystėje, dar labiau subujojo, užtemdė mąstyseną, jausmus. Cecilija gyveno kitiems. Įsispyrus į kerzinius batus, jų net vasarą nepaleidžia, nes po rasas, po lietų braidant, kojas sausai laikyti reikia. Reikia, reikia…Cecilija, sustok, pamąstyk. Tavo dukteriai reikia tavo patarimo, ne tik naujo dviračio, jau ji visai tolsta nuo tavęs, jau bėga į mokyklą, jau net per gavėnią šoka, linksminas, mokykla liepia taip daryt, jau tu jos nesulaikai. Jau penkmečių planai, jau šviesi komunizmo ateitis vilioja, pakilimas, – ach, kokie mes būsime laimingi. ,,Tu tėve būk, ir supūk, o aš eisiu saulės pažiūrėti”
Bet darbuose mergaitė padeda. Kas, jei ne ji didžiausias kolūkio daržų normas išravėti padės, į turgų išleis, rūbus išvelės. Bet ir išeit mėgėja. Kiną atveža, tai trečian kaiman nulėks ir naktį grįš ir rytą kelsis ir nesiskūs. Cecilijai neduoda ramybės tie jos lakstymai. Dar lyg ir per anksti, bet argi ji viena, visos jos lekia tai į kiną, tai televizoriaus žiūrėti, tai į mokyklos vakarus. Ir kiek tų vakarų, ir kas ten per vakarai, sako tai literatūriniai, tai konkursai, tai šokiai, tai dainos,  ir visur jai reikia, lyg be jos neapsieitų. Neleido kartą, tai visą vakarą verkė ir dar kitą dieną užsikniaubus ant knygos sėdėjo. Atėjo kaimynė, jos mergaitė tų pačių metų, sako, leisk, kas gi čia bloga, kad mokyklon laksto, gal mergaitės išaugs gudresnės, nebus tokios kaimo mergelės, kaip mes.
Taip ėjo metai. Išsilakstė iš namų vaikai, kaip žvirbliai išskrido, Marytė su Alvyduku mokosi Vilniuje, atvažiuoja šeštadieniais, pasiima šį tą iš motinos  ir vėl lekia, bet Cecilija džiaugiasi – reikia mokintis, reikia išeiti iš kaimo.  Sunku čia gyventi, tegu eina  iš kaimo, gal bus šviesiau.
 Mirė senoji Iponienė, palaidojo Žiežmarių kapinėse greta Jokūbo, apsivedė ir Jaronomas. Išlaukė kol numirs motina ir apsivedė. Seserys net kvatojasi suėję – paėmė savo mylėtos mergaitės seserį jau  senmergiaujančią, kaip ir jis subrendusią. O ta sesuo seseriai nelygi – juodaplaukė, įpratusi viena, tai kliūna Jaronimui, oi kliūna, čia net seserų juokas neima. Bet ką beveiksi – pats apsivedė, niekas nevertė. Paskui prasidėjo melioracijos, nukėlė puikią Iponių sodybą su visais kluonais, kluonienomis, sodais ir tvoromis, sulygino molynes su raistais, plyti plati plynė, buvusią sodybą tik elektros stulpų pagalba teatseksi. Rodos, nieko ir nebuvę, pravažiuoji pro šalį, paskaičiuoji tuos vidury lauko styrinčius stulpus ir nuveji šalin graudulį, kuris vis užslenka ir skaudina, ir skaudina aštriais prisiminimais. Atvažiuoja Cecilijos lankyti Emilija, atvažiuoja iš Vilniaus Bronė, šneka jos visos, rėkauna, net aidi Liuko troba nuo prisiminimų ir juoko. O Cecilijai vis blgiau. Vasarą kai šilta dar nieko, o žiemą stingdo rankas šaltas vanduo, apsnigtos malkos pašiūrėje, stingdo ir gruodu surandėjęs lenda į sąnarius, kausto juos skausmu ir neviltimi. Kas bus?
Aliukas grįžo iš kariuomenės kur pratarnavo gerus septyneris metus pasilikęs virštarnybinių, įsidarbino Vilniuje, Vilniuje jau pradėjo dirbti ir mažasis Alvydukas, jau namai visai ištuštėjo, tik Marytė dar arti – dirba naujame mieste Elektrėnuose, tai dažnai parbėga. Vaikai kuria savo gyvenimus, suka savo lizdelius, motina lieka viena.
 
***
 
Daug vandens nutekėjo Strėvos upėje, daug pavasarių atvirvėjo palaukėse vyturiai, atkukavo gegutėlės. Vai atkukavo. Senoji Liukienė vaikšto po namus lyg šešėlis, kažką dar bando darbuotis, bet jau bulvių lauke visos jos kasamos bulvelės lieka, kapojo lambelius – įsikirto pirštą, nešė malkas – nugriuvo. Senatvė. Ir sėdi senoji lovoje ir dejuoja, kad ir dievas ją jau pamiršo. Išmirė draugės, seserys, liko viena vienužė ir devintą dešimtį beeinanti, visų primiršta… Dar pabando eiti paskui proanūkį, bet net tas ją  purto už sijono,- jis nori bėgti…
Ateina ramybės metas į žmonių gyvenimus. Gyventa, skubėta, dirbta, bėgta, bartasi, norėta. Pranys išėjo į pensiją, dabar jis namie, tai karvę pagirdo, pašeria, tai malkas kapoja, kažką per dienas krapštinėja, Cecilijai linksmiau.
Dabar dažnai sėdi abu su Praniu nosis laikraštin sukišę, laukia pavasario – bus šilta, švies saulutė. Bulvytes, darželį kokį pasisodina vaikų pagalba, karvytę, paršelį laiko, va ir visas džiaugsmas. Kaip upė šniokšdama ir putodama per akmenis, žemupyje išsiliejus nurimsta, taip žmogus per gyvenimą ėjęs, skubėjęs, senatvėje sulėtėja, šildosi prie artimo. Suartėjo Pranys su Cecilija. Ir jeigu ji kada pabamba ant vyro prie vaikų, tai jiems nevalia nieko blogo apie tėvą sakyti, ji supyksta ir barasi:,,Tau tėvas“
Ir vienas be kito negali. Kai Marytė parsiveža mamą pas save truputį pagydyti, paslaugyti, tuoj ir tėvas atvažiuoja, sėdi skundžiasi jai, verkia abudu ir prisieina vežti ją namo, kad ir per pusnis, susiieškojus pas kaimynus arklį, kad ir šalton ir vasario vėjų išpustyton trobon. 
Rodos tik senatvėje jiedu surado vienas kitą, Cecilija jau nesikelia iš lovos, jau nevaikšto, o Pranys neleidžia jos iš namų ir gana. Jinai – jo akys, jo mintys, jo pašnekovė. Ir pykčiai, ir barniai,  ir nesutarimai išnyko – jie vienas kito rėmėsi senatvės negaliose, glaudėsi savo troboje prie kūrenamos krosnies, gaminosi sau valgį. Didžiuosius vasaros darbus subėgę nudirbdavo vaikai, Marytė veždavosi plauti rūbus, patalynes, taip ir bėgo metai, pamažu artindami amžinybę, nuo kurios dar niekas šiuoje žemelėje nepabėgo.
Ir atgulė kartu, vienan kapelis, kaip nuo amžių priimta…