Ištekėjo
Neteiskime tėvų už jų klaidas. Žalios planetos takais jie vaikščiojo pirma mūsų, ar buvo nuo pavojų jie apsaugoti? Kai jaunas leidies į gyvenimą, visi keliai atrodo tiesūs tiesūs, bet istorija ženklų keliuos nestato, nežymi kur pasuks, kur pakraipys mūs likimus. Jautresnis, jautria prigimties klausa intuityviai jaučia posūkį, jam apmąstyt ir išsisukt lengviau, o kurs inercijai pasidavė, tą likimas taip pakrato, taip sudaužo į nematomus pakelės barjerus, kad nukenčia net trečioji jo karta. Keistai surėdytas lietuvio charakteris – darbštus ir lėtokas žemės vaikas, vaiku praėjęs visas baudžiavas ir vergijas, kai pats valdyti žemę gavo, tai taip į ją įniko, taip įsimylėjo, jog atrodė amžinai bus laimingas joje triūsdamas, ją purendamas, ją apsėdamas. Ko daugiau reikia, suprast negalėjo.
Baltu dulkėtu vieškeliu važiuoja Iponis iš turgaus. Sutiko Antanaitį, lyg ir sutarė. Bet giliai širdyje ir neramu pasidarė. Jei atveš piršliuosna Liuką, reikia pačiam nuvažiuoti peržiūrų, gal dar netiks kas nors. Jam ne viena Cecilija galvoj. Vyriausias Justinas, mokslo neišėjęs, o knygas rašo, namo sugrįžta, sėdi per dienas vienas, kažkaip lyg negerai. Lyg ir neblogai gyvena, toks išgražėjęs, išsipustęs, apsivedė, tėvams dorai nė nepasakęs, žmona, sūnelis gimė, džiaugiasi. Už knygą gauna krūvą pinigų, bet iš kurio jis paveldėjo tokį charakterį ? Tada jis turi daug gerų draugų, visus vaišinti mėgsta. Ir ne bet kur, Metropoly , kur Kauno ponai renkasi. Tada visiems jiems reikia jo aštraus liežuvio, o gal ir pinigų. Gerai išgėręs, naktimis vėl rašo. Kai atvažiuos, kai užsidarys “vištinyke”, tai motina tik valgyt nuneša, visiems kitiems ten eiti nevalia – Justinas rašo. Parveža knygų ir vaikams paskaityti, iš kur tokia fantazija ir toks mokėjimas taip viską surikiuoti? Gal tėvui ir netiktų tos jo rašliavos, bet kad labai visiems patinka, ypač tai, kad tose knygose labai laiku ir tinkamoj vietoj atsiranda koks nors lietuvis, kuris protingai viską surikiuoja. Ir skaudu, kad kunigas anądien koneveikė, sako, biaurastis visokias rašo. Parašytų ką nors valdžiai tinkamo, iškiltų, kunigai nebartų. Pabarė sūnų kunigas, ale tėvą, klebonijon pasikvietęs konjaku pavaišino. Valdiškų gėrimų Iponis negeria, kad kokį “kareivuką” kada su kaimynais, gimine, prie girtavimų nelabai pratęs, o arbata iš gražių puodelių pavaišintas, lyg ir nusileido klebonėliui, vis klausinėjančiam apie Justiną, vis pasakojo, savo širdį jam kaip per išpažintį atvėrė.
– O kodėl tamsta, ūkininkas, nedavei mokslo sūnui? – klausinėjo kunigas.
Neturėjo ką atsakyti Jokūbas. Vaikai vienas po kito, namie svetimi samdiniai, žemę dirbt reikėjo, kas čia apie mokslus galvojo. Pagaliau jis ir nebuvo prieš, nesispyrė, baigusį keturis skyrius nuvežė Kaunan gimnazijon, bet kad tas po kelių metų vos ne pėsčias namo parėjo. Parėjo, tai parėjo, reiškia nepatinka, tegul eina prie žemės. Bet ir prie žemės Justinas nėjo, vis skaitė užsidaręs kamaroj ir skaitė, prie darbo šaukt reikėjo.Taip pamažu ir tolo nuo namų, nuo tėvo. Išėjo dirbt Kaišiadorysna, rašinėt pradėjo, paskui svetur, visur jo buvo pilna, tėvas pyko ir neklausinėjo, ba joks bizūnas tėvo piktumo valandą išbandytas jam nepadeda, ką čia šnekėt.
Liponių vyrai, kaip ąžuolai – aukšti, tvirtų pečių, darbuos anksti suvyriškėję. Visi po kelias pradžios mokyklos klases baigę laikraščius, knygas vis skaitinėja. Justino knygas skaitydavo garsiai. Žiemą vakarai ilgi, tai susėda visi, vieni pančius veja, kiti siūlus suka, mergaitės mezga, o Vacys vis skaito. Motina stebis:
– Ir sudėk tu šitaip, nei buvęs tuose kraštuose, nei matęs. Ir tėvui patinka, kai skaito apie visokias keliones, apie miestus. Didelė žemelė, oi didelė, žmonės įvairūs. Pasakojo Baltraus Pranas iš Amerikos parvažiavęs, kad ten, toj Amerikoj nigeriai visokius darbus amerikonams padaro. Pažiūrėjo Jokūbas į Prano rankas ir atrėžė:
– Tai tu tenai už nigerį buvai?
Įsižeidė Pranas, mat grįžo apsirėdęs poniškai, pinigų daug parsivežė, ale ko jis žemės pirkti klausinėja Jokūbui ir neaišku, grįžtų ton savo Amerikon. Sau širdyje jis šaiposi, yra mat ten tų nigerių, jei paties rankos juodos kaip suodžiai. Gal anglies kasyklose padirbęs žmogus ir gali nigeriu pavirst? O geltoni? Gyvena žemės pakrašty su savo karaliais, – keistumas tos žemelės. Dėl Jokūbo, tai tegul jie ten sau ir gyvena, jeigu tokia dievo valia, juk medžiai miške irgi auga įvairūs, visus žemelė išmaitina, ir ąžuolą galiūną ir dilgėlę patvory, tai ko čia stebėtis, kad žmonių visokių yra, matyt visokių reikia. O Vacys vistiek nerimauja:
– Tėvai, bus permainos, matysi, gal be reikalo mes tą žemę perkam.
Vaikų dalią besvarstant iš už kalnelio išnyra jo laukų platumos. Jokūbas išlipa iš vežimo, paleidžia arklį – kelias namo jam žinomas, pareis pats ir eina lauko keleliu, delnu liesdamas gražiai sužėlusius rugių želmenis, minkštus kaip vata, kvėpuoja jų aitriu kvapu. Ten įkloniau reikia giliau prakasti griovelius – ruduo, palis, subėgs vanduo, išsistovės lopais. Priemolių žemė derlinga, bet prižiūrėti reikia. Maloni ir reta poilsio valandėlė, kai gali viską iš šalies apžvelgti, nugarą atitiesus savo darbais pasigėrėti. Lygūs laukai iki miško nuvilnija žiemkenčiais, rudeniu pakvipęs sodas kaip mūras stojas prieš akis ir nuvilnija pakluonėn ligi pievų. Dešinėj pakalnėlėj plati ganykla, pereinanti į aštrių dagių prižėlusią pelkę. Ta pelkė – grynas rūpestis, reikėtų sausinti, griovius iškasti, o tai brangu. Kur imti pinigų, kai taip staiga visi vaikai suaugo? Bet ir karvės nuo tokios žolės įpuolusiais šonais, ganyklos prastos, pieno maža.
Taip šį bei tą apmąstydamas traukia į krūtinę rudenėjančios žemės kvapus, gaivina širdį. Myli Jokūbas žemę ir žemė jam dosni, gražią šeimyną ne tik išmaitina, bet ir aprėdo, visiems išmokės ir atskirs vaikus, visais pasirūpins, nei vienas alkanas nei basas neišeis iš jo namų, duok, dieve, tik sveikatos. Mąsto, kai gerai – Žiežmarių žydas Joskė atvažiuos, supirks javus, supirks obuolius, pačiam nereikės stovėti turguje. Tada gali nuvežti Kazytę, tegu pardavinėja sviestą, kiaušinius ar dar ką, ji pati tvarko tokius smulkius reikalus, Jokūbas nesikiša. Paskui pasėdės knaipėje pas žydą, išgers alaus, apeis krautuves ir jau galės važiuot namo.
Pavakarys – kaime šventas laikas, paskirtas ūkio gyvuliams.
***
Dienos vėl kaip karoliai viena po kitos trumpos ir apskritos, pradžia – pabaiga, tik sapne šonais susiliečia, rodos ir nebuvo. Gal čia tikrai tik sapnas, bet ne, visą trobą užgriozdino – ir spinta ir komoda, ir pagalvių kalnas ir lino rietimai ir rankšluosčių takas. Baugu ir įdomu Cecilijai – turės vyrą! Prisimena Antanėlį, tai šaltis nupurto. Negi nemylėjo, kad sutiko eiti už kito? O kas gi ją klausė? Kai atvažiavo su piršliu Liukas Pranas, kai pasodino juos už stalo ir viską sutarė, tada prisiminė ir ją.
– Va tau, ir būsi gaspadinė, nereiks paskui karvių uodegas lakstyti,- lyg bandė juokauti tėvas.
Paprieštarauti ji jau nedrįso. Sekančią savaitę motina užmaišė duoną, mokino Cilę šito darbo. Paskui ir minkyti liepė. Dėčka didžiulė, su kojom įsiliptum,devyni prakaitai išpylė mergaitę, kiek bepili miltų, vis maža, dar verčiasi sausi iš apačios, kiek besistengtum. Tada į ašaras.
– O ko dabar? Juk gaspadinė būsi, ne ponia kokia.
Visus darbus gali dirbti Cecilija. Nuo pavasario, kai prasideda mėšlo kratymas, bulvių pjaustymas, sodinimas, paskui daržai, gyvuliai iki vėlyvo rudens, kol paskutinius lapus po obelim išgrėbsto ir sudegina. Paskui linai, paskui verpimas ir audimas, ne tinginė juk, bet šito darbo ji nenori. Nenori duonos minkyti ir kepti. Šalčiu nugnybia motinai širdį, bet tik akimirkai. A, visoms taip būna. Jauna dar, devyniolikinė, ar ką supranta. Į ūkį juk leidžia, ne plikai, kai dirbs tai ir turės. Ūkelis lyg neblogas, buvo peržiūrose nuvažiavę, toks ąžuolynas, tai ne mūsų miškas – vien eglynai. Sodelis tai nedidelis ir obelys nusenę, bet pasodins jaunų. Ir jiems patiems nieks tokio sodo nedavė. Vis nešdavo iš miško laukinius medelius, vis skiepino. Trobos vienas galas jau perstatytas, perstatys ir antrą, seną, bus dar naujesnis. Namuose tik motina. Ką besakyti – motina tai gerai. Anūkėliams prižiūrėti, puodą užkaisti, gali sau eiti į laukus nors visai dienai. Pati, kai vyresnius auginosi ir samdė mergą žino, kad svetimas, vis svetimas, žiūrėk, ne tą padarė, ne ten padėjo, o čia gi motina, judri, sveika. Mergaitė mokinta klausyt tėvų, būt paklusni.
Motinos vardu sudarė tėvas ir sutartį – kol anyta gyva, tegu pati šeimininkauja, Cecilios dalį atiduos į jos rankas. Lyg neramu, bet kaip gi kitaip, jei kartu gyveni? Negi duktė devyniolikmetė senai anytai komanduos, nuo žmonių negražu būtų. Geriau tegu ji patylės, paklausys, pasimokys, o kai subręs, žiūrėk senoji pati jai šeimininkės vairą perleis. Ne amžinas žmogus gi. Taip tarė, taip padarė.
Išėjo užsakai. Pirmi, antri. Plepėjosi pavartėm moterys, bet jos kaip tie teisėjai – apie visus ir visada. Iponys ruošėsi vestuvėm. Užsakė rūbus jaunąjai Žiežmariuose pas žydelį, nupirko paltą bobriko apykakle, sutaisė kraitį, tik Cecilė nelinksma. Išeiti iš namų, vienai? Ji dideliam vaikų būry išaugus, šurmulyne, kikenime namai paskendę – ar bus ten taip, kas jos laukia? O vakarais vis Antanėlis akyse stovi…
Vestuvių didelių Iponys neruošia, nepratę baliavot, bet ir savų vaikų užtenka, jau visas pulkas susidaro, dar dėdė su dėdiene, jų vaikai, tai vos trobon sutilps. Jaunesnysis iš sūnų, Pranukas amatų mokyklos mokinys prikalė, priobliavo suolų, pristatė stalų, jaunimas gali susirinkt išleist, alaus naminio bačkos rūgsta, kumpiai pirtyj jau rūkomi. Visi užsiėmę, visi bėgte, visi vieni kitiems po kojų linksmam sūkury sukasi – išteka Cecilija.
***
Ankstyvas gruodas, sutraukęs purvą, savaitę laikė, šalveno kas rytą, įdienojus saulelė žemele raičiojos. Lapkritis. O vestuvių dieną kad ims snigti. Vertė ir nešė, žemę su dangum maišė, grįžo vestuvininkai iš Žiežmarių bažnyčios prisnigtom apykaklėm, sniegu užverstose rogėse, jaunąjai per veliumus vandeniu tekėjo atitirpęs sniegas. Jaunuosius nukratę, nupurtę už stalų sodino, alumi vaišino. Pavakary jaunimas rinktis pradėjo. Tokia mada kaime. Nedrasiai vienas, kitas priemenėn užėjęs draugų lūkuriavo, kad drąsos įgavę, imtų jaunuosius ant suolo kiloti, išpirkos už palinkėjimus gautų. Apdainavo piršlį, gavo buteliuką, apdainavo svočią, gavo pyrago, apdainavo pulką, jau saldainių ir saldžiosios prisikrovė visą pintinėlę. Linksmam šurmulyne niekas net nepastebėjo tarpdury sustojusio kareivio.
Pirmoji aiktelėjo jaunoji ir nuleido galvą. Pirmą akimirką keistas džiaugsmas, paskui aštrus skausmas ir , pagaliau laukinė baimė: “Viskas“ – mintis lyg žaibas, pamačius ginklą. Antanas su kario uniforma, automatu ant peties ramiai stovėjo priemenėlės tarpdury, kur iki kamarėlės palydėdavo Ceciliją.
Jaunasis, nieko nesuvokdamas, spoksojo į kareivį, piršlys puolė kviesti:”Vėlyvas svečias, prašom, prašom.”
Antanas stovi, lyg užburtas, ir nei krust. Čia broliai išsigandę supuolė. Draugai, kaimynai juk, taurelę sklidiną pripylė, atnešė, pečius apkabino
– Norėjau pamatyt, nepykit, – pratarė. Vienu ypu išgėrė degtinę, sviedė taurelę vidurin aslos, net šukės pabiro. Ir apsisukęs išėjo. Baltu baltu lauku, tiesiai, be tako, be kelio, be minčių, nusinešdamas ne tik automatą ant pečių, bet ir širdį po ja, kareiviška miline, nusinešdamas Cecilijos meilę visam gyvenimui. Tą vakarą kartu su Antanu gal ir pakilo ir migloje ištirpo ir jos laimė, nuėjo be takų, nepalikdama nei pėdsakų.
Rytą visi pabudo nuo lietaus šnarėjimo. Lietus pavertė sniegą į vandenį, jo priplūdo visi pašaliai, kiemas ir laukai, jis nespėjo niekur nutekėti, nesigėrė į sušalusią žemę.Iki kelių vandeniu brido Cecilija iki naujai paruošto vežimo, kad išvažiuotų juo į savo naukuosius namus pas savo vyrą.
Važiuoti toli, diena jau nusigiedrijo, saulelė suspindo vakarop, o su ja pabudo ir šaltukas, grybštelėjo už nosies, už kojų. Piršlys iš pasosies ištraukė naminio audimo skarą, ir didelius naujus kailinius jaunąjai ant kojų, vyrams – šnapso buteliuką, ir visus perspėjo, kad neišsigąstų, jei kas neįprasto atsitiktų, vestuvininkų laukia kaimas, o jie gali ir pašposyti. Ir tikrai, tik išvažiavus iš Girelės miško, kad sutrenks šautuvų salvės, kad sugriaudės iš visų pusių, kad suaidės per laukus, tik dūmelis pakilo! Prijojo vyrų pulkas, vieni pirma vestuvininkų, kiti iš paskos, per visą kaimą, iki pačios Liukų sodybos. Ąžuole prie Piliakalnio Lietuvos trispalvė plevėsuoja, didžiulis laužas sukrautas. Labai jau mandrai Ąžuolų kaimas pasitinka savo marčią. Tik nenurimstančios kaimynės šaiposi – ką gali žinoti, gal prieš Janytę staiposi. Pas ją visi langai užuolaidėlėm užtraukti, lyg negyva troba. A, pašnekės ir nustos.
Anyta su žentu Petru tarpdury su duona ir druska sutinka, veda visus į kamarą apsitvarkyti po kelionės. Kamara nejauki, visko priversta, lubos voratinkliais apkibę:
– Marč, apsisuk su šluota,- juokiasi Emilija. Bet ką čia stebėtis, vestuvės, daiktai praradę savo vietą.
Vakare marti kloja lovą savais atsivežtiniais patalais, ištiesia paklodes, pagalves, nepakelia akių į atlydėjusius prie lovos, rodos visi tik ir žiūri, ką ji darys, visi stebi kiekvieną jos judesį, nejauku. Kitą rytą jau ramiai apsidairo aplinkui, stebėdama naujuosius namus, kur ji ruošėsi nugyventi visą gyvenimą. Anyta puldinėjo visur, prie stalo nesėdėjo, visus tvarkė, su visais kalbėjo, kaip vijurkas sukosi. Žentas Petras lipo ant aukšto nuimti kumpio, tai taip ir išsitiesė visu ūgiu priemenėj – koja užkliuvo. Supuolė Emilija, anyta, tetos, rypuodamos kelti norėjo, tas tik pažėrė visas ranka, nuėjo prie stalo, įsipylė čėrkelę ir vienu mauku išgėręs, atsidrėbė ant suolo. Anyta pati puolė kumpio atnešti, o kadangi kopėčių nebuvo, tai mitriai užlipo ant aruodo, ant spintos, liuokt, kaip voverė ir ant aukšto. Tas kelias jai jau įprasras, būta ko čia griuvinėti.
Pavakary Ciliutės giminės susiruošė namo. Vienu ypu išdardėjo, iščiuožė tokiu oru kas kaip. Ištuštėjo. Nyku likti vienai, be brolių, seserų. Anyta išėjo tvartan, gyvulių – kiaulių, karvių jau kelios dienos gerai nepašėrė, kiaulės užsižviegs. Namuose visur sujaukta, prišnerkšta, varstomų durų troba išpustyta, – šalta, Cecilija griebėsi už šluotos, bet Pranys pripuolęs tempte nutempė kamaron, ji tik raudo iš gėdos prieš anytą ir prieš patį vyrą, taip staiga jos gyveniman įgriuvusį. Taip atsisveikino ji ir su trumpute jaunyste, devynuolikinė atsibudo svetimuos namuos nuo puodų tarškesio, tamsoj puolė prie spintos kasdienių ieškoti. Pranys, nepratęs kelt tokiu metu, net nesujudėjo.
Pamažu apsitvarkė. Kelias dienas anyta nešioja vestuvėm susiskolintas lėkštes, šakutes, šaukštus kaimynam atiduoti, kaimynės ir pačios užbėga, tai lėkštė ne jos, tai šakutė ne šita. Užbėga marčios pažiūrėt. Pakalbina, pasiteirauja. Ir stebisi. Ūkininkaitė, o tokia jau nedrąsi, tik nusišypso ir žiūri, kur pabėgus.
Cecilijai darbai tie patys, įprasti, neįprasta tik karves, arklius liuobt, to pas tėvelius nebuvo, ten vyrai , tėvas, broliai keldavo anksti, sukosi visi, o čia anyta vis pati ir prie krosnies ir į tvartą. Pradėjo ir marčią siuntinėti prie gyvulių, – pašert, pagirdyt, karves melžt, tai bėgo laikas, įtraukdamas į savo sūkurį jaunamartę. Jau įprato visus gyvulius ryte apeiti, kiaulėms jovalą išnešioti, kartu su Praniu, mamos ligi pusryčių išmigdytu, prie kūlimo stoti. Dirbo visus darbus, kaip samdinė merga, anytai nesipriešino. Troboj ir skrynioj šeimininkavo senoji. Daug kas stebino Ceciliją. Atidalintas Pranio brolis Kazys, gyvenęs už kalnelio savo namuose, per miegą akių nepramerkdamas, sermėga viena kilpa, kita saga, vis kažko slampinėja patvoriais. Kai tik anyta, bričkelėn arklį pasikinkius, išvažiuos į turgų, arba anūkių pasiilgus, pas dukterį išeis, žiūrėk ir lipa ant aukšto.
– Ar norėjai ko nors? – klausia Cecilija
– O ką, ar tu čia gaspadinė, – meta Kazys, bet jo dūšia gera, tai jau šilčiau atsako,- tabako Levasia pridžiovė. Levasia – anyta, Kaziui pamotė, atitekėjo, kai jisai jau brendęs vyras buvo, užtat vadina ją vardu. Tada ir pasistatė trobas sau, tada ir parsivedė žmoną, kokios pats norėjo. Nutaikė pagal save. Miega, kol išmiega, tada atsikelia. Valgyt išsiverda, gyvuliuką apsitvarko, atrodo kruta, tik viskas kažkaip be spartos, kitų seniai pasėta, Kazys neskuba, bulves, daržus sodina abudu, kai kitų seniai žaliuoja:
– O ko čia skubytis, suspės.
Nesėja žmona jam ir tabako, tai vis sukas apie brolio trobą. Tenai ant aukšto virtinės privertos, o tų virtinių galybė, kas ten jas skaičiuos.
– Nesuskaičiuos, – patvirtina nulipęs, – žinai, aš saują nuimu, kitus ton vieton užstumiu, paretinu ir nepažįsta. Ir tu nepasiduok. Žinau aš ją, pažįstu, tu nepasiduok – užvarinės. Ko čia kelies pusiaunakty, tegu pasamdo mergą, vis tiek Emilijai viską sukiš.
Nepadėjo Kazio pamokos. Drybsos ji mat, kai tiek darbų. Tėvelių pratinta nuo mažumytės, vis prie darbų išaugus, prie žemės, ar gali ji kitaip?
Daug laiko praėjo, kol jauna susivokė. Viskas buvo lyg ir gerai, na, pamiega Pranys rytais, na išgeria, išgėręs priplepa nesąmonių, bet bandė taikytis, nedrąsi, vyro valion linko.