JAUNYSTĖS MIRAŽAI
Prisiminimų šviesoje
Ištisą dieną ji gali ravėti kolūkio ar savo daržus, viską, ką paliepus daryti, bet kažkas atsitiko, ji vis svajoja ir tiki mokytojų žodžiais, kad gyvenimas bus naujas, kad bus kitoks ir didelis, šviesus. Ausyse skamba tas būsimas, jis jai priklauso. Namai su darbais ir tėvų barniais tarytum tolo už rausvo horizonto, vien tik ilgesys kankino paauglės sielą. Keista. Perskaitė visas kaimo, mokyklos bibliotekos knygas, jose viskas jau aišku, bet jaučia, kad turi būt kažkas daugiau, tik nežino kas, atsakymo šioj bibliotekoj jau neranda. Ji blaškėsi, nerasdama savęs ir vieną dieną išsigando savo minties:,, Tai negi nieko daugiau nėra, negi nėra to kažko, kas būtų labai įdomu?“
Tada pabėga Piliakalnin po ąžuolais ir rašo. Jai sekasi, mokytoja giria, skaito jos rašinius vaikams, lyg jiems būtų įdomu, jie tik knapso ir laukia pamokos pabaigos, kad galėtų išbėgt į lauką, kur oras skamba nuo vyturių, kur dar ne visos balos ištaškytos, ne visi varlių kurkulai išgraibyti, todėl ji nemėgsta draugauti su savo amžiaus vaikais, jie lyg nepribrendę, neįdomūs, ji labai mėgsta vyresnius, protingus. Su jais pasišnekėti yra apie ką ir paklausyti jų įdomu. Gerai, kad šitie, daugiausiai vyresniojo brolio draugai jos neatstumia, vadina ,,poete”, tai glosto jos savimeilę, bet ji žino, ji tvirtai nutarė kad poete ji niekada nebus. Nebus todėl, kad literatūros mokytoja jos dėdę, Justiną, Smetonos laikų skaitomiausią Kauno rašytoją,vieną dieną išvadino visokiais žodžiais, sakė kad jis netinka mūsų kartai, skaityti jo nereikia, jei kas ir turi užsilikusių jo knygų, tegul ramiai sudegina arba, dar geriau, atneša jai.
Taip buvo suduotas pirmas smūgis žemiau supratimo ribų. Ji neskaitė dėdės knygų, ji jų neturi, žino, kad užėjus rusams visas knygas dėdės, mamos broliai, sudėjo į dėžę ir užkasė, kur jas užpylė vanduo ir jos visos supuvo. Taigi, ji net negali pati įvertinti mokytojos žodžių, nei apginti rašytojo, nors ir labai skaudu, todėl privalo tylėti. Taip siela pradeda pirmąjį maištą: ,,Netikiu, ko nežinau, kolei pati neskaičiau.“ Užsidaro savo kiaute, nesiskundžia draugams, o ir pasiskūsti nėra kam. Visi seniai tiki tik mokytojais. Prisimena, kaip juokėsi vaikai, jos k;lasės draugai, kai išėjusį prie lentos atsakinėti klasioką ta pati mokytoja išjuokė vakarykščiai klupėjus bažnyčioj. Vaikas stovėjo nuleidęs galvą, o mokytoja šaukė, kad jo dievas jam nepadeda atsakyti pamokos, o visi kvatojo kas garsiau, nors visi paslapčiom su motinom ėjo prie dievo stalo, visi irgi meldėsi. Vaikai negailestingi, nors jie nenori išjuokti draugo, jie jau pataikauja mokytojai, jie nori jai patikti. Brr… Geriau jau neužkliūti, net šiurpas nukrečia.
Ir dar tos draugystės. Išaugusi tarp brolių ir jų draugų, visą laiką laksčius berniukų kompanijose, prie jų pritapus savo uždaru būdu – jai būdavo patikimos visos brolio ir jo draugų berniukų paslaptys, nes per dienas su jais lakstydavo, staiga buvo pastebėta mokytojų kad draugauja su berniukais, ypač vyresniais. Skaudžiai išgyveno žinią, kad mokytojų posėdy buvo apie tai kalbėta. Ji nesuprato, kodėl tie jos mylimi mokytojai taip pradėjo nusišnekinėti? Juk ji nieko nepradėjo, ji visą laiką draugavo su brolio draugais, jie laikė ją sava, argi tai blogai? Vaikšto ji ir su mergaitėm, draugauja ir su jomis, bet kad pradėtų skirstyti, tai jau tikrai būtų kažkas nenormalaus.
Ir visą gyvenimą šitus savo draugus ji prisimins su ypatinga šiluma ir tik vėlai, per vėlai supras, kad jie galėjo būti ne tik draugai, brolio draugai. Įsimylėti nei vieno nesuspėjo, nesuprato, kad jų tarpe buvo labai puikių vaikinų, kad iš jų išaugs inžinierių, dėstytojų…
O čia ir prasidėjo. Statys elektrinę. Prie puikių Anykštos ežerų, kur dažnai mokyklos festivalius organizavo, kur palapinėse nakvojo, kur Gandrų sala su ąžuolais ir poilsiavietėm. Kad ir gaila to gamtos grožio, bet smalsumas nugali. Po pamokų nulekia dviračiais į Gojaus mišką, atsigula ant samanų ir žiūri kaip pro šalį kriokia didžiuliai kamazai, kaip smėlis taškosi, kaip cypauna provežos. Sako, bus miestas. Po samanas ropoja išbudintos skruzdėlės ir jos nesupranta, kas čia jų amžiais tvyrojusią ramybę drumsčia, kas čia taip drasko, teršia jų miškus? Gandrai suka ratus viršum savo ąžuolų, juos greit nukirs, ištemps per vandenį, neliks lizdų, neliks namų, viską užpils vanduo, ateis jos didenybės elektros amžius, sunaikins nuo amžių būtą grožį, senas gyvenvietes sumaitos, miestą pastatys.
Susijaukė visas pasaulis. Visi sekantys įvykiai, tempai, norai ir svajonės pakeitė mąstyseną. Vieną dieną ji nutaria,- nėra ko čia jai sėdėt, čia niekas jos dorai nesupranta, o ir pačiai jau čia neįdomu, reikia važiuot į miestą mokintis. Į Kauną. Ir nuvažiuoja. Pasiėmus dokumentus, pasiruošus. Klajojo visą dieną po didžiulį miestą, klajojo nieko neklausdama, kol rado tą Žemės ūkio mokyklą, kur ją domino gėlininkės specialybė, bet surado jau tik užrakintas duris, vakarėja, jau seniai visi pabaigę darbus. Tik sargas vaikšto, sako, atvažiuosi kitą dieną, ateisi anksčiau, priešpiet, tada ir dėstytojai bus, priims dokumentus.
Tik grįždama tiltu per Nemuną susivokė – nereikia jai šitos mokyklos, jinai čionai daugiau negrįš. Pati lemtis vedžiojo Kauno gatvėmis, šlamėjo liepose;,Ne čia, ne čia, ne čia…“
Rudenį mokykloje griūtis. Jau nebus vidurinės, jau statoma nauja mokykla naujam mieste, kai kurios klasės išbyra savaime, bus ar nebus ir jų klasė, neaišku. Ir kur – neaišku.
Kol sprendžiasi likimas, ji nelaukia. Nuvažiuoja į Žiežmarius, čia ją traukia motinos gimtinės artumas. Mokykla didelė, vaikų daugybė, nepažįstami visi, visi užsiėmę, čia niekas ja nesidomi.
Kasdien reikia važiuoti apie 10 kilometrų į mokyklą.
Iš namų jau per toli, kelių nėra. Apsigyvena pas tetą Emiliją, bet kam ta svetima našta reikalinga? Teta sunkiai serga, ją pačią reikia slaugyti, pusseserė su mažu vaiku darbais aptekus, rūpesčiais, ar reikalinga jai dar viena bėda? Kol grįžta iš mokyklos pavakary, visi pietus seniai suvalgę, jai lieka pasitenkint lašiniais. Ir taip diena dienon. Tie lašiniai jau taip įgryso, kad negali jų matyt. Namo savaitgalį pareina, barti gauna, mama sako, bus jų klasė ir čia, ko ji laksto, ko ieško, nežinia. Ir grįžti negerai ir būti ten sunku. Negali apsispręst. Negali dar ir todėl, kad negali atleisti savo mielai literatūros mokytojai už dėdės Justo iššaipymą, už istorikės žodžius,,laksto su berniukais“.Galva svaigsta, skauda. Felčerė vaistų išrašo, sako kad spaudimas aukštas, pailsėti reikia, gal mažiau mokintis. Netiesa, ji mokosi visai mažai, jau pažangumas krito, trejetų jau prisirinko.
Atsitrenkė į kažką juodą, sugrįžt nenori ir gana. Tai užkvatotų ją visi. Gal motina, savam skausme paskendusi, nemato prarajos? O dar skaudžiau, kad gal jai ir nerūpi? Galėtų atvažiuoti, pažiūrėti kaip sekasi mokykloje, galėtų patalpinti bendrabutin, bet tenai reikia mokėti. ir vėl nedrįsta pasakyti nieko, nieko. Tiktai širdy taip sunku, taip sunku.
Tada ji grįžta namo. Staiga joje sukyla neviltis. Niekur ji neis. Visai niekur. Tėvas šaiposi:,,Va, tau ir knygos.“ Motina vėl tyli, nusisuka. Praeina metai, mokslo metai, tušti, juodi, skausmingi. Labiausiai skauda dėl tėvų. Galėjo nuvažiuot, galėjo bendrabutin ją įtaisyt. Bet ten gi reikėjo mokėt. Keletą rublių. O jų nebuvo. Nebuvo? Ar kas vaiko klausė?
– Kaip pasiklosi, taip išsimiegosi…
Pavasarį eina į naujai statomą miestą, ieškosi darbo, bet ji per jauna, jai dar tik šešiolika, niekas jos čia dar nelaukia. Eina šen, eina ten, visi tik galvas kraipo:
– Kodėl nesimokai?
Nueina į klubą, išbando pianino garsus. Prisiliečia ir viskas nušvinta, užlieja galingu ūku, suskamba, kad net pėdas nudiegia. Ir lekia tenai kasdien, vaidina jų statomose pjesėse, jai sekasi, jai žadama artistės karjera, raginama stoti į dramos specialybę.
Ir atsitinka kažkas nenumatyto.
Vakarais klube vyksta šokiai. Į darbuotojų kambarėlį, kur ji jau sava, dažnai užsuka aukštas gražus vaikinas , paskui jis ją lydi namo, jie skina pluoštus žydinčių vyšnių;
– Negailėk, – į klausiantį jos žvilgsnį kiek liūdnokai tarsteli – vistiek išpjaus, tai paskutinis jų pavasaris, pasidžiaukim nors mes.
. Kitą dieną jie plaukioja valtele, lanko jau iškirstas gražiąsias salas, ežere tarsi baugus kunkuliuojantis vanduo, tarsi juoda gelmė apgaubia gailestis – salos paskendę baltų plukių kilimuose, apraizgytos krūvomis šakų, šaknų, susipainioja visi jausmai, užplūsta neviltis dėl buvusio grožio ir persimaišo su naujo, būsimo nuojauta.
– Atsiminkim, – šypsosi ir jo žydrose akyse sustingsta kažkas, lyg skausmo ašara.
Tiesiasi naujas kelias. Jis kerta Rungos upelį. Žemai po tiltu kažkas paliko mažą vienišą berželį, bežiūrint į jį skauda širdį.
– Išaugs, išaugs, jis – tvirtas medis. – Jie ginčijasi, paskui mėto akmenis nuo kelio žemyn, vėl, visą laiką dūkdami, išbraidžioja žolynus. O pievos kvepia medumi, jas galima išbraidžioti, išskint gražius žiedus, jų niekas jau nepjaus ir šieno nedžiovins.
Ir nejučia, kaip ežeras Strėvos vandenimis naujus krantus užpildė, taip užsipildė jaunutė širdis.
Paskui Vievyje. Dygo protinis dantis, beprotiškai skaudėjo, argi čia inkši, guosiesi, užmiršo negalią, pamačius jo akis. Ir visą dieną neprisiminė.
Tėvai kažką pradėjo nujaust. Vis lekia ir lekia į tas statybas, vis pas pusseserę ir pas pusseserę. Ir suknelę naują siuvasi, per dieną tarškina mašiną, skuba. Na, jau ne.
– Niekur neisi,- paaiškina mama.
– Mama, – dar bando prieštarauti .
– Pasakyta, ir šventa,- atitaria tėvas. Matyt buvo susimokę.
Visą šventadienį ji šliaužioja kaip sulytas šunelis, nerandantis vietos, guodžiasi viltimi, kad kitą šeštadienį tikrai pabėgs į šokius.
Ir kitą šeštadienį mama prisigalvojo priežasčių, kaip jos neišleidus, ji pasidarė tokia svarbi ir reikalinga, kad oho!
Kai po keleto savaičių pagaliau ištrūkusi pabėgo į klubą, čia jau nerado to vaikino dėmesio. Jisai supyko.. Ji nieko negalėjo jam paaiškinti, kažką vebleno, jai nesisekė. Nors po šokių jie ėjo namo lyg ir kartu, bet lyg ir ne, ji ėjo su merginom, jis su būriu vaikinų, visi mėtėsi juokingom frazėm, šaipėsi vieni iš kitų, bet taip ir išsiskirstė.
Namo parėjus sunkiai suvokė, kas atsitiko.
Dar sekantį kartą nuėjus į šokius jau nesurado savo vaikino, jis buvo išvažiavęs į Kauną, stoti į KKI. Su nerimu ji dairėsi, bet jis taip ir nepasirodė.
Paskui kažkas kažką pasakė, pašnekėjo, gal šarka pačirškėjo, juokais ar tyčia, nežinia, bet pirmosios minutės, šviesios ir skaisčios kaip saulės tekėjimo atspindžiai paniro į juodus, skausmingus debesis.
Ilgai nešios tą pirmą meilės blyksnį, ilgai jis švies jai muzikos spalvom, ilgai kartosis sieloj pirmas aidas, nesugrąžinamas, skausmingas. Pirmosios meilės paslaptis, apdainuota visose dainose.
Paslaptingiausias ir skausmingiausias jaunystės momentas. Ir, kaip visada, nesėkmingas.
Tačiau pavasaris pagimdo viltį – ir ji išvažiuos. Mokinsis muzikos. Ji negali pamiršti tos gaivalingos jėgos kuri užtvindė vos paspaudus pirmus pianino klavišus tada, tame klube, kur vakarais skambėdavo rusiškos dainos, kur apsisuko ir ištirpo pirmasis meilės valsas.
Susiranda muzikos mokyklą. Važiuoja į Vilnių kartu su teta, ta lengvai suranda mokyklą ir palieka ją vieną. Čia ji ir pasilieka ištisiems ketveriems metams. Knyginiam kaimo vaikui, nepažinojusiam realaus pasaulio tai buvo slenkstis į gyvenimą, tai buvo didžiulis atradimas. Ji atranda naują pasaulį, muzikos, meno pasaulį, dvasingumo mokyklą, kupinas meilės ir dėmesio dienas, daug šviesių dėstytojų, kurie patys savo asmenybe formavo vaiko pasaulėžiūrą, kūrė, lipdė brandino neišprususios kaimo mergaitės pasaulėvaizdį ir teikė žinias.
Tiktai susipažinę visi kartu su naujais draugais nutarė susipažinti ir su Vilniaus miestu. O kaip? Ir sugalvojo. Gi sėdi kokian troleibusan, važiuoji iki galo, paskui atgal ir jau žinai, kas ten. Kitą dieną – kitan troleibusan. Taip po visą miestą. Atmintis jaunatviška, iškart viskas aišku. Paskui – visi kinoteatrai. Atėjo eilė ir klubams. Nuėjo ir į šokius. O siaube! Visos miesto merginos gražios, pasidažiusios, tik lenda į priekį, tik spaudžiasi, iš čia jas renkasi vaikinai, o tų, kurios sėdi prisispaudę prie sienų, niekas nė nepastebi. Na, jau ne, kaimo mergaitė į priekį, kaip pigi prekė nelys, kokie čia šokiai. Nueina į savo mokyklos salę, kur visi draugiški, vyresnių kursų vaikinai tik dairos į jaunesnes, visai neblogai, tiktai nė vieno nėra tokio, kurį širdelė trauktų. Čia ne tas…
Bet vaakumas greit užsipildo. Muzikos literatūros dėstytoja, muzikologė juos, pirmakursius, tartum žąsiukus surikiuoja link filharmonijos, parūpina ,,kontramarkes.“ Tai tokie papiginti bilietukai, kuriais visada naudojasi studentai ir pirmyn, kolegos! Na, čia tai bent! Ji mėgo muziką, klausėsi per radiją, plokštelėm grojo, bet čia, pasimetusi tarp žmonių, pasiklydusi jausmuose, ištisus vakarus sėdėjo išsižiojus, atradus jai neregėtą, negirdėtą pasaulį, naują pasaulį, kurį jai dovanojo pati lemtis, didįjį muzikos meno pasaulį.
Dar vidurinėje išvarytų dievų šviesa ir tiesa užpildė jaunatviškai gaivališką sielą, muzikoj ji surado ir pirmuosius nusivylimų atspindžius, pirmosios skaidrios neišsipildžiusios meilės polėkius, bet čia slėpėsi ir didelio pasaulio tikroji šviesa, čia griaudėjo ir motinos naktų skausmas, visa tai pynėsi, raizgėsi ir tobulai lengvu šydu apgaubdavo neramią sielą, davė viską, ko taip ilgėjosi vienatvės vakarais. Čia viskas buvo tobula, net dėstytojai, daugiausiai menininkai, kurie kasdien prie šių vaikų kiurksodami užsidirbdavo nelengvai ateinantį rublį. Šie žmonės išliko senaisiais Smetonos laikų inteligentais, jų dar nesugadino sovietmetis ir to jie nebijojo parodyti vaikams ir užmiršę, kad atėjo užsidirbti pinigų, darbui su jaunimu atiduodavo tai, ką per gyvenimą buvo sukaupę. Jie buvo tikri senosios kartos inteligentai, kurie kitaip dirbti nemokėjo,- į jaunuolį žiūrėjo kaip į žmogų, kurį reikia mokinti paprastų gyvenimo tiesų, todėl šalia mokomo dalyko jaunuoliai gavo daug įvairių pamokymų, patarimų. Čia jie ne kartą išgirdo, kad gyvenimas buvusioje laisvoje Lietuvoje buvo šviesus ir viltingas, kad nebuvo toks juodas, kaip skleidė komunistuojantys vidurinių mokyklų mokytojai. Mokyklos dvasinė aura buvo labai stipri ir nežiūrint į tai, kad direktoriumi dirbo komunistuojantis ,,specialistas”, kaip ir visi tų laikų direktoriai. Jis buvo tykus, ramus žmogus, niekas jo net nepastebėdavo, tai jis niekur ir nelindo, ir viską visiems leido. Stiprūs literatūros mokytojai ruošė literatūrinius vakarus, su jais apvažiuodavo visas Vilniaus mokyklas, stiprūs chorvedžiai ruošdavo muzikines programas, čia nuobodžiauti nebuvo kada, reikėjo daug dirbti kad patektum į ,,laimingųjų“ gretas. Jai sekėsi. Ji skaitė, deklamavo, dainavo. Greit įsitikino, kad nėra labai stipri muzikoje, kad eilinį etiudą išmokti jai reikia dvigubai daugiau laiko nei draugei, jautė, kad muzika nėra jai taip labai pavaldi, kaip norėtųsi, bet visgi nieko kito ji nenorėjo. Šitas ją apgaubęs pasaulis buvo labai tobulas, apie ateitį ji dar nemąstė, gyveno šiandiena. Gyvenimas dažnai suteikia šansą, parodydamas savo šviesiąją pusę, bet gairių ateitin pastatyti nespėja.
Čia ji turi draugų, ji mėgiama, jos kursas rinktinai stiprus. Ko gi reikia jaunystei?
Jaunystei reikia meilės. Nesiseka. Padraugauna su vienu, su kitu, nei su vienu nėra to kažko tikro, visaapimančio. Ir vėl blaškosi.
Ankstyvą pavasarį nutaria paplaukioti Nerimi, nes tai dar neišbandyta. Vieną sekmadienį nuvažiuoja į Valakampius, pakrantėse prisiskina žydinčių ievų ir sėda į garlaivį. Garlaivis pūškuoja lėtai, žmonės grįžta į miestą apimti keistos ramybės, pailsėję gamtoje, atsigaivinę pavasario kvapu ir spalvomis. Vaiskioje gamtos ekstazėje apsnūsta mintis, ramiu vandens pliuškenimo ritmu banguoja .
Grįžta vėlokai. Ne, tokį vakarą reikia eiti į šokius. Jokių rimtų apmąstymų, jokių koncertų…
O salėje jau griaudi muzika. Tuo laiku Vilniuje kūrėsi pirmieji estradiniai orkestrėliai, skambėjo pirmosios populiariosios lietuviškos estradinės dainos. Reikėdavo, taip liepdavo reiklūs dėstytojai, sėdėti šalia komisijos, kad išmoktum vertinti. Visa tai buvo gana nuobodoka, dainos kartojosi, atlikėjai nepasižymėjo aukštu meniniu lygiu, daug Vilniaus mergaičių, drąsių ir nelabai talentingų brovėsi į konkursus bet kokia kaina siekdamos populiarumo. Ši muzika nebuvo mėgiama jos aplinkoje, iš dainų buvo truputį šaipomasi. Kurso vaikinai gerai valdantys akordeonus ir tie nemėgo tais laikais vadinamų estradų, užsienietiškos muzikos gaudavome paklausyti tik slapčiomis, jeigu kas nors sugebėdavo ,,gauti”. Todėl kursas turėjo savo ,,spalvą“- mėgo klasikinę muziką, o pramogavo ispaniškų, itališkų romansų ritmais, savos kūrybos šlageriais.
Šį vakarą salėje skambanti muzika neerzina. Parketu lengvai besisukačių porų ritme gera. Ji mėgsta šokti. Juolab, kad ir sportiniai pramoginiai ir liaudies šokiai yra privalomi dalykai, mokosi net baleto pagrindų. Po keletos šokių atkreipia dėmesį į iš pažiūros nepažįstamą vaikiną. Mokyklos vakaruose šilta aplinka, daug gražių mergaičių, todėl į šokius paprastai renkasi Vilniuje besimokantis kaimo jaunimas. Kažkokia šilta banga. Norisi dar pašokti kartu. Ir šoka. Greitai prisistato – beesąs Vilniaus universiteto Teisės fakulteto studentas. Oho! Teisė? O su kuo valgoma ta druska?
Kokių klausimų nepatyrė vargšas vaikinas… Ilgais pavasario vakarais Vilniaus skersgatviuose plevena nepaprasta šviesa ir tarp vienišų bažnyčių varpų labai keistai skamba kažkur vis skubančių praeivių žingsniai. Atgaiva po darbų.
– Dabar nusivilk švarką.
Juokinga žiūrėt, kaip rengiasi, deda ant fontano krašto.
– O dabar marš po vandeniu ir iki trijų… Esi nubaustas už to naujo straipsnio septintą pastraipą, kurioje išlenda tam tikri tamstos mąstymo trūkumai…
Mato pasimetusį ir lendantį po šaltu dušu. Čia suima toks juokas, kad net parkas suskamba:
– Na, užteks jau, protausi kitur.
Vilnelės vingiuose virš vandens palinkęs gluosnis:
– Čia pati tinkamiausia vieta, čia galima ir pamąstyti.
– Negundyk, nukrisiu.
– Tada ir aš nušoksiu nuo kranto, taigi stenkis nenukristi, nes abu būsime šlapi, ką žmonės pagalvos?
Senamiestis. Jam duoklę atiduoti reikia, nes jis užburti moka.
Užburti užburia. Ir nepaleidžia visą likusį gyvenimą. Žmogų galima įsimylėti, galima ne. Visa tai pakankamai sąmoningas nors ir su pasamone susijęs veiksmas, o senamiesčio skersgatviai pagauna ir nepaleidžia jau visai nepriklausomai, nori tu to ar ne. Ir kur tu bebūtum, visada jų ilgėsies ir nors kartą metuose turėsi aplankyti. Senoji Lietuvos širdis , kai jos plakimą pajunti, prikausto sielos grandinėmis, vedžioja savas kalvarijas ir vis po naują stebuklą atveria. Dar neišmąstytą. Didžiūnų sūnų, tautos karalių išvaikščiotą žemę, krauju aplietą, su viltimi daugelio kartų statytą miestą.
Oho! Ir klausimėlis. Na ir kriminalas. Ar būsiu laiminga, jeigu jisai nepadarys karjeros? Iš kur jai žinoti? Ji meilės ilgisi. O karjera? Prisimena vieną tokį, kuris siūlė greta Vilniaus statomus namus, o kai ji iš tokio pasiūlymo pradėjo kvatoti, ėmė net klykti, kad ji – lapė, veltui jį gundžiusi.
O kad jisai žinotų, kaip jai patinka vakarai su juo. Netik. Pašnekesiai patinka. Net ir apie teisę. Apie universitetą. Ir apie Žiežmarius. Juokinga. Duos savaitę apsispręsti? Ji niekada neapsispręs, neišgirdusi reikiamo žodžio. Niekada. Tegu kankina ilgesys, tegul vienatvė nemiela, bet nieko nebus. Ištvers ir šį kartą.
Ką davė išsiskyrimo bučiniai? Neplovė kaklo, nesiprausė kelias dienas, nešiojo tartum gedulą ir dar laukė stebūklo, bet nesulaukė. Liko sena Vilniaus siena, prie kurios prigludus net po daugelio metų sukibirkščiuodavo pirštų galiukuose. Liko skambiai visomis Vilniaus gatvėmis lietuviškai nudainavusi Dainų šventė. Ir kaltės jausmas.
Nusivylimai.
Gėla užpildė paskutinius mokslo metus. Paskutiniai vakarai filharmonijos salėje. Viską nuspalvino geroji fėja muzika. Ramino, glostė, ji buvo ištikima, ji suprato.
Mechaniškai laikomi egzaminai. Praktika toli Žemaitijoje. Bespalvės dienos, pilnos kvailybės, tuštybės ir apsileidimo. Atėjo pirmi depresijos ir ilgesio mėnesiai. Nežinia visai neviliojo. Nei būsimas darbas. Prisiminė, kaip arkliai ėda jiems primestus šiaudus, nes šieno nėra, apie avižas – pasvajok. Ir gyveno.
Važiavo dirbti žinodama, kad ten nedirbs. Stumdė dienas. Ilgai ir sunkiai išgyveno Vilniaus, šviesių žmonių draugijos netektį. Kaip ungurys, išmestas ant krano ieško šlapios žolės, kad galėtų pakalnėn šliaužti, ieškoti savo terpės, bangos, kurioje nardyti tikra jo gyvenimo pilnatvė…
Aplinkui vėl tie patys paprasti kaimo žmonės. Jų rūpesčiai, vargai, jų darbo kupinos dienos, plokštokos pramogos, pagėrimai.
Kartą oi, gėda, nusigėrė. Buvo svečių iš Vilniaus, kolūkiai svečius priiminėti mokėjo. Pagėrę išvažiavo. Liko stalai, nukrauti viso svieto gėrybėmis. Liko jos, kelios merginos, patarnavusios, šokdinusios, viliojusios svetelius, visą vakarą žiūrėjusios kad jiems būtų linksma. Tuštybių mugė, kurioje maudytis ne kartą teko. Ir gimė mintis pasigerti, užsimiršti, kur esi, kodėl kasdieną taip liūdna.
Po keletos stikliukų, kuriuos mielai kilnojo vakare pasilikusi buhalterė ir kontoros sekretorė, ji pasijuto blogai. Svaigo galva, norėjosi į tualetą. Kad ir kokie turtingi buvo kolūkiai, vistiek jų erdviose kontorose nebuvo miesto sąlygų, savais reikalais visi lakstė į būdelę. Va čia ir susvaigo mergelei galvelė ir vertėsi ji an galvos toj būdelėj. Tada išsigando. Sugrįžus pasakė, kad eina namo. Merginos kvatojo:
– Na, ką tu mergyte, išsigandai, paprasi, paprasi…
Kitą dieną negalėjo pakelti akių į šeimininkę, nesiskundė, bet save graužė , barė ir koliojo:
– Atsirado, mat drąsuolė!
Nustojo grojus pjaninu. Siela, ištremta į savo Sibirą jau suglaudė sparnus ir retai kada pakildavo virš žemės. O metus reikėjo,,atidirbti” Reikėjo. Užtat, kad pamatei šviesą, kad gavai gėrio injekciją. Visam gyvenimui.
Namuose irgi prastos naujienos .Tėvas dirba, motina namuose. Jos skausmai jau sustiprėję, bet visi prie to papratę lyg taip turėtų būti. Parvažiavus namo reikia imtis skalbimo darbų, motina negali išgręžti, motinai šąla rankos, skauda. Vasaros su dideliais žemės darbais ir žiemos su didelių skalbimų darbais būtų jai per sunkios, dukra tai suvokia ir stengiasi padėti. Tik nežinia kodėl tas motinos skausmas taip veja iš namų. Su darbais vikriai apsisukus, vis neria iš namų. Ir pati nesupranta, kodėl. Ji negali klausyti, kaip motina dejuoja naktimis, kaip trina guzėtus kojų ir rankų pirštus. Ir pabėga. Suvokia, kad tai negali padėti, kad skausmą ji išsiveža, kad jis lydi naktimis, bet nesupranta, kodėl taip norisi kažkur pabėgti. Gal todėl, kad ateina galutinis suvokimas, jog jau niekad negalės sugrįžti tęsti tolesnių mokslų, nebus kas padeda, motina jau gulasi lovon. Kantri gera motina niekada jai nepriekaištauja, o su kaimynėmis kalbėdama vis užtaria mergaitę:
– Prisidirbs dar, turės savo gyvenimą, nei viena nuo to nepabėgo.
Sovietmečio laikais buvo ruošiama daug ideologinio fronto darbuotojų, vieni iš jų – kultūros darbuotojai. Jie turėjo būti dešinioji partijos ranka, ugdant naują sovietinę pasaulėžiūrą, šviečiant ir auklėjant jaunimą komunistine propoganda, bet buvo neapsižiūrėta ir nepastebėta, kad senieji gerieji pedagogai, dar laisvos Lietuvos inteligentai, dirbę atitinkamose mokyklose sąmoningai ar nesąmoningai visai neauklėjo jaunimo jiems norima kryptimi, kad jie vis viena darė savo darbą – mokė tikrojo gėrio ir grožio suvokimo, pajautimo, pilnai pasitikėdami pačių jaunuolių nuovoka, ugdydami doros ir meilės sampratą.
O kaime jau dygo, viešėjo, klestėjo siaurakakčių, menkai išsilavinusių, buvusių stribų ir kėgėbistų pirmininkų, valdininkų kasta. Sauvalė, lėbavimai , greta naujai dygstančių namų, naujų mašinų, to laikmečio žymiausi ženklai.
Grįžo dirbti į gimtąsias vietas ir juokinga buvo, kai buvę klasės draugai, tie mėgę nusirašinėti vaikiūkščiai elgėsi, tartum būtų labai svarbios asmenybės. Ar jie palaikė ją? Cha… Buvo nustebinta, sugniuždyta. Kai nestojo į partiją, kai pasišaipė iš komjaunimo veiklos, vos nebuvo išmesta iš darbo. Tam ji visai nebuvo paruošta, nemanė esant svarbu, o čia susirinkimas, svarstymai.
Tada sau pasakė
– Gana. –
Ir pabėgo. O rajone kilo triukšmas dėl jauno specialisto, prasidėjo kaltų ieškojimas, ją pasikvietė rajkomo sekretorius ir visą dieną pralaikė kabinete, net pietauti nėjo. Bet ir čia ji pajuto, kad storulis sekretorius labiau flirtavo negu pyko, labiau siūlė, negu barė, ach dalia dalužė jaunų kultūros baruosna išmestų mergaičių. O ką galėjo viršininkėliai daryti, juk viešnamių nebuvo, tai ir ieškojo progų už kiekvieno kampelio, lipo prie kiekvienos jaunos mergelės, savo pliktelėjusius pakaušius į valdiškas mašinas sukišę, vaikėsi keliuose, gerai kad pakelėse medžių ir krūmų neiškirto, nebūtų buvę kur pasislėpti…
Netoli augančiame mieste dažnai rasdavo draugų. Čia dirbo keletas giminaičių, klasiokų, šiaip pažįstamų merginų. Turėdama laiko vis užklysdavo pas juos, mąstė, kad reikėtų čia susirasti vietą.
Gavo pasiūlymą dirbti vaikų darželyje muzikos mokytoja. Sutiko. Norėjosi kažką išbandyti. Kad ir vaikų darželyje.
Pedagogo darbas – ramybės sala po daugelio išbandymų. Miela, šilta, gera. Vaikeliai mažyčiai, jų daug kaip žirniukų, grupės didelės. Ir visi jie labai nori dainuoti ir šokti. Pradžioje net juokas ėmė. Paskui apsiprato, pamilo vaikus. Ir kai jie atlėkdavo apsikabinti, užplūsdavo tokia ramybė, kad ją nešiojosi širdy. Kasdien.
Kasdieną tolo mintys apie mokslą, nes suvargusi motina jau nebepakėlė rankų, ji negalėtų išlaikyti jos mokslų dar keletą metelių. Matė, kaip džiaugės ji, kad ir mažasis Alvydas jau baigė mokslus, kad jau įsidarbino Vilniuje, sakė, bus lengviau. Kasdieną tolo galimybė sugrįžti į pamiltąjį miestą, studijuoti toliau. Tėvas dažnai grįždavo įgėręs, kartą apibarė jį, tai vos spėjo pabėgti per langą, o jis įsiuto taip, kad jos visos knygos per langą iš paskos išlėkė, o iš paskos per langą persisvėrė tėvas garsiai šaukdamas:
– Gali čia ir negrįžti ir pasiimk visas savo knygas, kad tokia gudri esi – ir tik vėlai naktį, kai jis jau įmigo, tyliai įslinko virtuvėn, tenai pasiklojo. Girtas tai girtas, bet ir ryte tėvas keistai į ją šnairuodamas rengėsi darban.
Mąstė, – nieko nebus, teks gyventi, verstis vienai. Užtat apsidžiaugė, kai atsirado rami vieta, vieta kur nieks nevers pataikauti visokio plauko valdininkėliams, juos vaišinti ir šokinti.
Darbe jai sekėsi. Šventė vijo šventę, daug visokių programų, pasirodymų, reikėjo paruošti vaikus ir ji pasinėrė visa galva.
O prieš tai buvo Nauji metai. Naujus metus sovietmečiu visi šventė labai triukšmingai ir iškilmingai, gal vien dėl to, kad sumenkinti Kalėdas, Kūčių naktį.
Žmonės slapčiomis šventė senąsias šventes tradiciškai, – valgė Kūčių vakarienę, dalinosi plotkele, po staltiese tiesė saujelę šieno, o rytmetį slapčiomis važiavo į atokiausią bažnytėlę. Ir šnairavo vieni į kitus. Žinoma, kai nepriklausai partijai, jokiai kitai organizacijai, nebuvo ko ir bijoti, tačiau vis vien kažkokia nerimo dvasia visi buvome užsikrėtę, nereikia dabar drąsuolių vaidinti, visi dairėmės vieni į kitus, kad ir juokaudami.
Bet prieš tuos Naujus metus ji gavo iš draugės, geros savo mokslo draugės, kurios ilgai nebuvo mačiusi, laišką. O jame kvietimas į pamerges. Nežinia kas sukilo sieloje. Kažkoks neaiškus sielvartingas skausmas. Žlugo paskutinė viltis – juk abi kartu ruošėsi grįžti į Vilnių ir studijuoti universitete. Ji suprato – dabar jau galutinai prarada viltį. Be draugės, viena tikrai nesiryš šitokiam žingsniui, nes tuo laiku studijuojant dirbti, kad save išlaikytum, nebuvo jokių galimybių. Dviese, keičiantis, gal dar įmanoma, tik ne vienai.
Visai pasimetusi nusipirko dovanėles, pasiruošė suknelę ir… neišvažiavo. Ėjo tarytum girta, nežinojo ką veikti.Tą Naujųjų metų išvakarių naktį nieko kito neliko kaip tik užsitrenkti šokiuose. Klube tais laikais vykdavo visai neblogi pasilinksminimai. Vaikinų netrūko, salė puiki, muzika lengva, tik sukis. Sukosi, sukosi, sukosi, bet namo viena parėjo. Kur eisi namo tokį vakarą – užėjo bendrabutin pas drauges. O čia iki išnaktų linksma. Atėjo vaikinų, atsinešė vyno, dar kažko. Dainavo visą vakarą ir net nepastebėjo, kaip susidainavo su vienu vaikinu. Pasirodo, jis atėjęs pas kitą, bet jau su ja nori eiti, ją lydėti. Lyg ir nepatogu, bet draugė juokiasi, baisus čia nepatogumas,sako, nei čia jos , nei tavo kol kas. Taip ir susipažino.
Buvo kovo 8 – oji. Moters diena. Darželyje tai didelės šventės, tai buvo lyg Motinos diena mūsų supratime, tik data pakeista, tai ir šventėme. Vaikučiai kelis vakarus sveikina mamytes, visi šventiškai nusiteikę, gėlių pilnos saujos. Tokiomis dienomis bėgi, skubi, jaudiniesi kad viskas pavyktų, neturi laiko jokiems apmąstymams. Na, šventė nežinia kokia, kieno išgalvota ir kodėl moterų kovos už savo teises diena paversta švente, juolab kai vaikučiai sveikina savo mamytes? Visai neturi laiko susimąstyti. Beto ką gi pakeistum , visvien reikės gyventi taip, kaip reikės, nedaug yra tikrų dalykų šioje žemėje, nedaug ir tikrų švenčių. Darbas yra darbas, už jį pinigus moka, tai turi dirbti. Tik mama vis linguoja galva, sako, ai, vaikai, ir kas čia per šventė. Mūsų laikais buvo Motinos diena, ką čia jūs dabar prisigalvojot. Mat turėdami išeiginę visada skubame pas ją. Ir netuščiomis. ,,Atvažiavot, tai gerai’’ sako ji. Ji visada džiaugiasi.
Tik iš kur tokia giedra nuotaika? Rodos eini gatve, ne, ne eini – plauki, o viskas aplinkui šviečia, juokiasi kartu su džiaugsmingai švytinčia saule. Ir dar kažkas nenusakomo. Brendi šaltiniuota žeme, po kojomis trykšta, virvena pirmi upeliukai, braidai miške po paskutinį sniegą, ir sieloj čyreni kartu su zylutėmis. Toks gerumas!
Ir pakliūna tiesiai glėbin. Tam tačiam jaunuoliui su kuriuo taip dainavosi Naujųjų naktį. Nei pabėgti, nei ką. Kojos purvinos, sušalusi nosis varva, o jis į filmą kviečia.:
– Ne, neisiu, turiu kitų planų, – meluoja. O vakare nulekia, nusiperka bilietą, pačian salės galan susiriečia, kad tik jis nepamatytų. Po filmo pirmoji sprunka lauk. Bet kur tu pasislėpsi tokiam miestelyje? Tai gatvė, tai parduotuvė. O, kokia graži kepurė! Paskui iš arčiau pasižiūrėjus ir vaikinas visai nieko. Visai nieko. O tas jos niekas kad pristojo, tai pristojo, va tau ir niekas. Keliasi ryte, kad pažiūrėtų pro langą į einantį į darbą. Jis net nenujaučia. Kasdien tą pačią valandą, minutę. Ir jau visai nesispardo, kai jis pakviečia pasivažinėt motociklu:
– Sezono atidarymas, – sako. – šok į balną.
Lekia plentais, lekia keleliais, lekia takais, lekia su vėju, gaudo mintis ir nepagauna. Kas čia dabar?
Kvaista galva, sukasi dienos verpetais – man gera, man gera, man gera, man gera….
Viskas susimaišo, susivelia. Nieko nenori,- nei draugių, nei kvietimai neįdomus, nei šokiai. Ech, mergaite, nuo kada tau šokti neįdomu? Įdomiau tūnoti su juo jo kambary?
Visai pasimetė. Visai. Ir ilgam. Net visam gyvenimui.
Ir po daugelio daugelio metų, kai išaugę iš namų išėjo sūnūs, net išlydėjus jį į amžino poilsio vietą, vienatvėje apraudojus, nemigo naktimis vis dar sau pavydės, kad sutiko jį tada, vis dar norės viską iki smulkmenų pakartoti iš naujo, o kartėlio valandėlėmis pyks, kad ne viskas liko pasakyta. Kad kasdienybės ir rūpesčių apvilktame laike šitos dovanos buvo primirštos, jos tarsi rūke buvo paskandinę žinojimą, kokią dovaną tada buvo padovanoję dievai…
Laimingoji mergaitė, sakė ją gimstančią priėmusi senolė Skromovienė kadaise…
KITAS SKYRIUS