VIEVIO SENIŪNIJA
Ausieniškės, k.
Senos kapinės
313. Auseniškėse, kap darė kelių, tai iškasė labai daug žmonių kaulų – seni žmonės pasakoja. Seniau nebuva ekskavatorių, kasė rankom, žemes vežė su vežimais, varė visus žmones tan darban, tai pasakoja radį labai daug žmonių kaulų.
Senosios Abromiškės. – Stasys Šareika, g. 1941 m.
Pirmasis pasaulinis karas
314. Mano mamos tėvas, diedukas, gyveno Auseniškėse. Pirmojo pasaulinio karo metais per kaimą ėjo frontas. Frontas stovėdavo labai ilgai vienoj vietoj, visą derlių laukuose išdegindavo, ištrypdavo arkliais. Tai diedukas viską susikrovė vežiman ir pabėgo. Kartu su kitais pabėgėliais atsidūrė net Ukrainoj. Buvo gal 1915-ieji, šalta žiema, pabėgėliams dalino kailinukus, veltinius, pirštines. Ukrainiečiai gyveno gerai, jie labai padėjo pabėgėliams, buvo labai draugiški, priėmė, padėjo maistu. Paskui Ukrainoj atėjo vadinamas revoliucijos metas, viską plėšė, žudė, ir ten atėjo baisūs laikai. 1918 m. ir tenai atėjo vokiečiai ir pabėgėliams liepė grįžt ten, iš kur jie buvo atėję. Taip diedukas grįžo namo. Lietuvoj rado išdegintą tėviškę, ligas, badą, šiltinę.
Diedukas buvo raštingas ir protingas žmogus, nepasimetė. Eidavo, važinėjo į ne taip stipriai nusiaubtas vietoves, pirko po gorčių javų, buvo pasiekęs net Marijampolę ir taip sekančiais metais jau apsėjo savo laukus. Derlių nupjovęs jau ir kitiems galėjo padėti. Mano motina, kaip vyriausia dukra, važinėjo kartu su tėvu ir viską matė. Taip pamažu kaimas atsigavo.
Mijaugonys. –Jadvyga Vėželytė-Pruskienė, g. 1936 m., kilusi iš Beržonkos.
Balceriškės, k.
Vietovė Jono ežeras
315. Už Panerių miško, link Balceriškių, yra tokia vieta, kur labai vedžioja, daug kas pasiklysta. Yra pelkės, klampynė. Sakoma, seniau ten buvo ežeras. Pasakoja, kad jis dingo staiga, niekur nenutekėjo, tiesiog prasmego žemėsna, liko tik pelkėta, šlapia vieta.
Vievis. – Asta Marcinkaitė, g. 1970 m., kilusi iš Panerių.
Beržonka, vnk.
Mergežeris
316. Žiemos metu būdavo daug vestuvių. Vienąkart važiavo vestuvės per ežerą tiesiai. Gal kelią trumpino, gal pasivažinėjo, kas juos žino, gal merga paprašė. Tik inlūžo ežeran, ir nuskendo visa vestuvė. Tai ir vadina Mergos ežeru.
Senosios Abromiškės. – Leokadija Kazakevičiūtė-Sabonienė, g. 1921 m., kilusi iš Natokų.
Rengėjų pastaba: Ežeras Strošiūnų miške, Žiežmaros dešiniajame krante; kitaip dar vadinamas Mergužėle.
317. Palei Kazokiškes miške (tį labai daug uogų, aidavom uogaut’), yra Mergežeris. Tai, saka, motina labai nenorėja, kad duktė tekėtų už to berna, tai juos prakeikė. Kai jie išvažiava šliūban, tai pradėja raudot’: „Kad jūs ažeru pavirstųt!“ Grįžtant veselijai iš bažnyčios ties ažeru arkliai pasibaidė ir visa veselia tį prapuołė tan ažeran. Dar mana mamos mama bajina.
Abromiškės. – Ona Kazlauskienė, g. 1934 m.
318. Buvo ežeriukas, akis tokia vidurij miško. Sako, jame buvo nuskandintos ar pačios nuskendo trys mergaitės. Tai, sako, vidurnaktį, kai mėnesiena, vanduo blizga, šviečia, jos išeina iš ežero ir plaukia baltais siluetais viršum vandens. Kas matė, sako, labai tenai nejauku.
Mijaugonys. –Jadvyga Vėželytė-Pruskienė, g. 1936 m., kilusi iš Beržonkos.
319. Miške netoli mūsų sodybos buvo kalnelis, o aplink jį pelkės, tai tam kalnelij naktimis žybsėdavo ugnelės. Žmonės manė, kad auksas žiba, bet kiek kasė, nieks nieko tenai nerado.
Mijaugonys. –Jadvyga Vėželytė-Pruskienė, g. 1936 m., kilusi iš Beržonkos.
Iš prisiminimų
320. Mano tėvas su broliu važiavo Amerikon uždarbiauti. Grįžęs nusipirko 18 hektarų žemės Beržonkos kaime ir pasistatė namus. Dabar tenai jau miškai. Kai rusų laikais niekas negyveno, žemės nedirbo, tai užaugo miškais.
Mijaugonys. –Jadvyga Vėželytė-Pruskienė, g. 1936 m., kilusi iš Beržonkos.
Sovietinių partizanų takas
321. Gyvenom an paties rusų partizanų tako – miškais nuo Aukštadvario, per Semeliškes, jie eidavo sprogdinti vokiečių traukinių. Mūsų trobos buvo prie miško, tai užeidavo, juos reikėdavo pamaitinti. Prilupa puodą bulvių, atneša raugintų kopūstų.
Naktį vesdavo tėvą, kad eitų pažiūrėt, ar nėra an kelio sargybos, ar ko, ir tada patys eidavo.
Mijaugonys. –Jadvyga Vėželytė-Pruskienė, g. 1936 m., kilusi iš Beržonkos.
Karageliškės
Kaimo pavadinimo kilmė
322. Kapinės, kur tenai gyveno toks Karagelinas, tai vėliau kaimą taip pavadino.
Buvo labai gražus kalnelis, tai pats Karagelinas tenai pasilaidojo ir kiti pradėjo laidotis. Anksčiau veždavo ar Kazokiškin, ar Dūkštan, kas kur.
Paneriai. – Jadvyga Jakonytė-Mickevičienė, g. 1930 m., kilusi iš Karageliškių.
323. Senovėj šios žemės priklausė gal Tiškevičiui, tiksliai nežinau, bet ilgai niekas negyveno. Apsigyveno tada, kai žemę išdalino.
Karageliškėse apsigyveno Kargalys. Sako, vyko karai, buvo daug miškų, paskui ir kiti atsikėlė.
Karageliškės. – Vlada Burevičiūtė-Klimienė, g. 1929 m., kilusi iš Malavolės.
Iš kaimo istorijos
324. Kaimas buvo gatvinis. 1937 metais dalino žemę. Tėvas buvo savanoris ir gavo žemės. Statėsi, persikraustinėjo.
Namas buvo puoštas išpjaustytais karnizais, išpjaustytom raitytais raštais viršlangėm. Lentynėles, ypač prieš šventes, puošė karpiniais iš popieriaus, visokiais kampeliais, užuolaidėlėm. Iš šiaudų darydavom „vorelius“-sodus.
Karageliškės. – Vlada Burevičiūtė-Klimienė, g. 1929 m., kilusi iš Malavolės.
Prancūzmetis
325. 1812 metais per Nerį link Karageliškių kėlėsi Napoleono armija, kad išvalytų pakrantę nuo rusų. Jie ėjo link Vitebsko, ir sako, kad čia užkasė savo lobį.
Tenai vaidenasi. Žmonės kasinėjo, tačiau nieko nerado.
Vievis. – Asta Marcinkaitė, g. 1970 m., kilusi iš Panerių.
Kurkliškės, k.
Iš kaimo istorijos
326. Kaimas buvo gatvinis, apie 30 sodybų. Abiejose gatvės pusėse stovėjo trobos, už jų – tvartai, kluonai, sodai, daržai, už jų – žemė, padalinta šniūrais. Kiekvienas žemės gabalas buvo padalintas šniūrais ir turėjo savo vardus – Skerdimai, Balos, Grūšios, Totorka, Judoviškės. Kas neturėjo vardo, tai vadinosi Pirmi, Antri ir t. t. Tai kai reikia eiti dirbti, visi žinojo kur.
Kaime buvo seniūnas Markevičius. Jis gyveno atokiau nuo kaimo, buvo turtingesnis, turėjo daugiau žemės. Jis prižiūrėjo, kad būtų kasami grioviai, taisomas kelias, pažvyruojamas.
Paskui atėjo neramūs laikai, buvo visokių vagių, negerų žmonių, visokių partizanų, tai naktimis kaimą saugojo po du žmones kasnakt. Saugojo iš eilės visi, teko ir man, ir moterys turėjo eiti sargybą. Turėjo tokias dideles lazdas, su jom vaikščiojo gatve iš abiejų kaimo pusių. Vyrai mėgo pasišaipyti iš moterų, sakė, kad užpjūdytų kas tokius sargus, tai jų nei dūko neliktų. Ale vis tiek saugojo ir moterys, nes vyrų buvo nedaug, karai visokie ėjo.
Kurkliškės. – Janė Grigorovičiūtė, g. 1903 m.
327. Atsimenu 1914 metų karą, kai rusai su vokiečiais kariavo. Visur buvo daug akopų, žemė iškasinėta, pro mus ėjo frontas, nešė sužeistus, kruvinus. Paskui gyventojus išvarė toliau, kad nesimaišytų. Išėję iš namų žmonės gyveno išsikasę duobes, akopus, žemėse, prie savęs laikė ir gyvulius, karves, avis, kiaules, tai gyvulius labai pjovė kareiviai. Paskui mes išsikėlėm už Vievio. Mūsų visus laukus, visą javų derlių ištrypė, išdegino, liko tik bulvės po žeme, ir tos ištryptos. Žmonių namus sudegino.
Kaime, kai namai stovėjo vieni šalia kitų, tai gabalais išdegė. Gal kaip skyrė Dievas – keli namai iš eilės sudegę, keli likę, vėl keli sudegę, vėl keli likę. Mūsų namai irgi buvo sudeginti, grįžę visi verkė.
Paskui atėjo labai sunkūs metai. Nebuvo ko valgyti, nebuvo kur gyventi, neliko rūbų nei daiktų, nebuvo druskos, muilo. Gyvenom kluone, šalta, vienam gale sukrautas šienas, stovėjo abozas*, šėrė arklius, teko ir žolę valgyt ir badaut. Mama iš to vargo pasimirė, dvynukai jaunesni už mane liko maži – broliukas ir sesutė.
Kurkliškės. – Janė Grigorovičiūtė, g. 1903 m.
* Gurguolė.
328. Kai užėjo lenkų kariuomenė, ji stovėjo mūsų kaime. Kareiviai dainavo daug lenkiškų dainų ir mes išmokom.
Kai lenkai užėmė, mes gyvenom neutralioj zonoj. Trakai buvo lenkų, Vievis – lietuvių, o mes per vidurį, neutralioj zonoj.
Kurkliškės. – Janė Grigorovičiūtė, g. 1903 m.
Malavolė, k.
Iš kaimo istorijos
329. Mokykla buvo Malavolėj. Ten vienkiemis. Sena buvo mokykla, gal dar prie grafų statyta. Dabar išlikus ne visa, dalis nugriauta, dar toks namukas buvo ir jis nugriautas.
Karageliškės. – Vlada Burevičiūtė-Klimienė, g. 1929 m., kilusi iš Malavolės.
Neris, up.
330. Sako, seniau gyvenęs baisus slibinas devyniom galvom. Kiekvieną dieną jis surydavo po devynis žmones. Atsirado jaunikaitis, kuris kovėsi su slibinu ir nukirto visas devynias galvas. Iš nukirstų jo galvų tekėjo ne kraujas, o vanduo. Ir jo buvo tokia galybė, kad pasipylė upė, o žmonės džiaugėsi ir šaukė: „Neris, daugiau mūsų neris, neris, neris.“ Taip ir gimė vardas upei – Neris.
Vievis. – Asta Marcinkaitė, g. 1970 m., kilusi iš Panerių.
Rengėjų pastaba: Liaudiška Neries pavadinimo etimologija, užfiksuota pirmą kartą.
Paneriai, k.
Iš dvaro istorijos
331. Apie dvarą sklandė visokiausių pasakojimų. Dvare augo liepa, prie kurios baudžiauninkus plakdavo, sako, net kardavo.
Dar stovi mūrinis stulpelis, prie kurio buvo kaustomi arkliai. Auga labai seni ąžuolai, vienas jų – drevėtas. Kai apkapojo šakas, jis prarado grožį. Sakoma, po juo yra užkastas lobis.
Dvaro rūsiuose buvo paslėpti 1863 metų sukilimo dokumentai. Kažkas juos surado ir išvežė. Dabar rūsiai užtinkuotais akmens lubų skliautais, įrengta svetainė, o gaila.
Buvo plytinė, joje gamino plytas iš vietinio molio, nes yra gero molio, tai statėsi pastatus iš savų plytų. Yra arklidės, du mūriniai tvartai.
Rūmuose buvo oranžerija, žiemos sodas. Nuo pat žemės viena siena buvo išdėliota mažais stikleliais, buvo šviesu.
Dvaras turėjo daugiau puošybos elementų, ornamentų. Pertvarkant jį mokyklai buvo sutvarstyta, ir vidus, ir išorė labai pasikeitė.
Ponai plaukdavo salon baliavot, joje augo vaismedžiai ir serbentai.
Mokykloje slapstėsi vienuolė Stefanija Ladigaitė. Ji dirbo su vaikais ir buvo mokyklos šviesuliukas, labai mylėjo vaikus, savo dvasingumu padėjo jiems tapti gerais žmonėmis. Pasenus buvo išvežta Kaišiadorysna pas gimines, kur ir palaidota.
Dvare buvo įrengta irigacinė sistema. Už dvaro priekalnėse buvo daug šaltinių, jie upeliukais tekėjo žemyn nuo kalnų, tenai iškasė duburius, juos pripildė vandens, o iš jų į tvartus buvo nutiesti mediniai vamzdžiai, kuriais tekėjo vanduo. Taip girdė gyvulius.
Dar tebestovi senovinė ledainė. Po plytiniu keturkampiu pastatu yra labai gilus rūsys. Žiemą, kai Neris užšąla, prikerta ledo luitų, juos veža ir krauna ant žemės, ant smėlio be grindų. Tenai laikė įvairius maisto produktus – mėsą, pieną ir kt. Ledai per vasarą pamažu tirpdavo, sunkėsi į smėlį, bet ledo luitai išsilaikydavo iki kitos žiemos.
Vienu tarpu dvaras priklausė Rašytojų sąjungai, čia mėgdavo atvažiuoti rašytojai. Sako, Liudas Gira čia atvažiuodavo su panelėmis žaisti kroketo (buvo didelis merginykas), bet vieną kartą bežaidžiant jam iškrito dirbtiniai dantys, visos jo panos išsilakstė.
Pasakojama, kad Neryje karo metu nuskendo lėktuvas. Įkrito ir nuskendo, sako, ilgai dar matėsi.
Vievis. – Asta Marcinkaitė, g. 1970 m., kilusi iš Panerių.
332. 1914 metais Teodoras Mickevičius pasisavino dvarą. Bet Lietuva dar buvo dora, buvo išaiškinta, kad čia ne jo ir dvarą pardavė iš varžytinių. Pirko, rodos, Slaboševičius. Jis norėjo į salą nutiesti tiltą, bet paskui pardavė visą dvarą ar Hrabei, ar Veriovkinai, gerai nežinau. Dvaras ėjo iš rankų į rankas, tik, sako, buvo visokių įdomybių.
Vasarą, kai norėjo pasivažinėti rogėmis, tai kelią nupildavo druska ir važiuodavo kaip sniegu. Sako, žmonės pyko, jie neturėjo druskos sriubon, o ponai kelią pildavo. Diedukas sakė, 1914 metais, kai grafas Slaboševičius važiavo į Rusiją, dvare buvo tokia Veriovkina, žila senė.
Ant kranto, sako, stovėjo medinis dvaro pastatas, gal pirmas. Diedukas pasakojo, kad jis sudegė. Prie Neries, kur garažai dabar. Čia tik didelis svirnas. Vėliau pastatė mūrinius pastatus.
Seniau buvo baudžiava. Baudžiavą ėjo dirbt tris dienas dvaran, kitas – sau. Dar likęs medinis čvarakas – kumetynas. Keturi butai, priemenė. Vienoj pusėj du kambariai ir kitoj. Buvo dideli pečiai duonai kepti.
Šeimyna turėjo po du kambarius, vietos užteko. Aš ten ir gyvenau, kol pasistatėm namus. Kolūkio laikais pertvarkė – padarė ilgą koridorių ir gal 10 kambarių. Va, tau ir baudžiava.
Apie 1918 metus dvaro žemę dalino savanoriam. Buvo toks savanorius Brazauskas, jis gavo 15 hektarų žemės, kiti irgi. Diedukas pirko. Savininkas išvažiavo į Ameriką gydytis, jam buvo gerklės vėžys.
Paneriai. – Jadvyga Jakonytė-Mickevičienė, g. 1930 m., kilusi iš Karageliškių.
333. Prie Lietuvos dvarą pirko Kairiūkštis. Jis buvo jaunas, o žmona senesnė. Jie turėjo augintinę mergaitę, buvo įsidukrinę. Kairiūkščiai buvo mokinti.
Dvaras tada buvo kitoks. Prie įėjimo buvo didelė salė, dabar ji sumažinta, buvo valgomasis. Virtuvė buvo pačiam dvare. Kairiūkščiai čia pastoviai negyveno, tik vasarodavo. Gyveno ar tai Kaune, ar tai Kaišiadoryse, nežinau. Kairiūkštienės pirmasis vyras žuvo Amerikoj, tai ji gavo labai didelius pinigus, todėl ir dvarą nupirko. Atnaujino, dideli gėlynai buvo, čia vasarodavo ponai iš Kauno. Žiemą jie turėjo įsitaisę slidinėjimo trasą.
Išvežė ir Kairiūkštį, ir ją. Vyras pasakojo, kad jai davė tik dvi valandas susiruošt, komisaras ragino greičiau. Sako, ji paėmė po pažastim batus, tai komisaras atėmė. Kairiūkštis, sako, stovi beržą apsikabinęs ir verkia parke: „Berže, tu berže, vakar buvai mano, šiandien jau ne.“
Pasakojo, kad Kairiūkštis mirė vagone, užduso, net nedavežė jo iki Sibiro. Buvo karšta, vagonai užkalti, valgyt nedavė. Kairiūkštienę su įdukra nuvežė Sibiran, ji sunkiai tenai dirbo. Paskui, sako, pasistatė namus, dukra apsivedė. Po 1990 metų buvo grįžus, bet dvaro neėmė. Jos vaikai ir anūkai jau gyvena Altajaus krašte, net nemoka lietuviškai. Pasiėmė, sako, tik keturių kambarių butą Kaune, jį pardavė, pasiėmė dolerius ir išvažiavo.
Paneriai. – Jadvyga Jakonytė-Mickevičienė, g. 1930 m., kilusi iš Karageliškių.
334. Mano vyras, dar visai paauglys būdamas, dirbo furmonu*, važiuodavo Vievin į stotį pasiimti ponų. Važiuodavo karieta su dviem arkliais, žirgais. Sako, vežiodavo kaimo mergaites pasivažinėt, kai lekia tuščia karieta pasiimt ponų.
Mickevičius buvo išvežtas. Kai užėjo partizanai ir nakvojo, o ryte užėjo miško darbuose buvę girininkas, seniūnas ir iš Trakų atvažiavęs toks Trukšinas su kitais viršininkais (buvo atvažiavę tikrint miško darbų). Tik duris atidarė, o čia partizanai, ir susišaudė. Tai Mickevičių – Sibiran.
Paneriai. – Jadvyga Jakonytė-Mickevičienė, g. 1930 m., kilusi iš Karageliškių.
* vežėju
335. Mano tėvas, kai jo tėvas žemę paliko broliui, išėjo dirbti dvaran. Dvare gauni ir karvutę, ganėsi kartu su pono karvėmis, ir pašarą ruošė kartu, tik stovėjo atskirai. Gale tvarto buvo kitos durys. Mes gyvenom barake, turėjom kambarį, už spintos stovėjo lovos, buvo duonkepis pečius prie durų.
Gyvenau dvare nuo trejų metų. Ėjom uogaut, grybaut, ravėdavom gėlynus. Prie dvaro buvo parkas, gėlynai.
Ponia buvo Mickevičienė, jie arendavo* ar nupirko tą dvarą, bet mes augom su jos mergaite Liuse. Indus plaudavau, daug ponų dvaran privažiuodavo. Valgį gamino tam pačiam dvare, virtuvėj. Vasarodavo apie 150 žmonių. Atvažiuodavo kunigai, ponai.
Karageliškės. – Elena Klimaitė-Klimienė, g. 1925 m.
*nuomojo
336. Mes žaidžiam su Liusia*. Įdomu, kaip tie ponai gers. Žiūrim – pripylė po čierkutę ir uždegė. Paskui užstatė su lėkštute, ugnis užgeso ir geria, o vienas kunigas su ta ugnim tiesiai burnon. Man taip baisu, kad išgėrė su ugnim.
Dažnai būdavo Bluckas iš Pastrėvio ir kiti draugai. Per Jonines kūreno laužus, miške įruošdavo skautų stovyklas, rengė vaidinimus. Net ant šieno miegodavo, plaukiojo valtimis, ponai turėjo 10 žirgų, važinėjo karieta. Vaikai turėjo gražių žaislų.
Karageliškės. – Elena Klimaitė-Klimienė, g. 1925 m.
* Ponų įdukra
337. Dvare dirbo virėja ir padavėjas. Tiesiai įėjus buvo salonas, valgomasis – šone. Ponai labai mėgo gėles. Jų buvo ir parke, ir oranžerijoje. Buvo dideli klojimai, tvartai, paraviku* kuldavo javus. Ledainėje suko ledus. Kaip? Buvo medinis kibiras su rankenėle ir medinėmis lopetėlėmis. Įpila pieno, kiaušinio trynio, cukraus ir suka. Tenai šalta, toj ledainėj, ir išsisuka ledai, šąla.
Ledainė buvo pilna ledų. Žiemą vyrai važiuoja ant upės, prikerta ledų, parvežę sukrauna, užpila pjuvenom, per vasarą neištirpsta. Tenai laikė mėsą, pieną, grietinę, šaldytuvų tai nebuvo.
Karageliškės. – Elena Klimaitė-Klimienė, g. 1925 m.
* Motorinė kuliamoji mašina.
Antrasis pasaulinis karas
338. Ėjo rusas, ėjo vokietis, ėjo tankai, vyko mūšiai. Vienąkart mano tėvas šnekėjo su keturiais rusų kareiviais, sėdėjo ant kalno. Žiūri, kad rugiuose kieno tai galva pasikelia ir dingsta, pasikelia ir dingsta. Tėvas manę pasišaukė ir lietuviškai siunčia pas tą žmogų, kad jis dingtų. Sako, sakyk „rus“. Nuėjau, o tenai sėdi jaunas, toks apžėlęs, strošnas vokietukas. Rėplom pasikelia ir vėl kavojasi. Aš jam sakau „rus“ ir parodžiau ant namų. Tai jis tik rankas sudėjo, lyg padėkojo ir atgal krūmuosna.
Baisių dalykų buvo. Po karo, kai praėjo frontas, Nerim plaukė daug lavonų. Išpurtę tokie, tai kiekvienas nuo savo kranto su kartim juos nustumia, jie plaukia tolyn…
Paneriai. – Jadvyga Jakonytė-Mickevičienė, g. 1930 m., kilusi iš Karageliškių.
Iš prisiminimų
339. Gražu buvo, kai mano tėvas per mišias, jeigu neidavo bažnyčion, tai [namuose] suklupdo visą šeimyną ir meldžiasi, gieda.
Paneriai. – Jadvyga Jakonytė-Mickevičienė, g. 1930 m., kilusi iš Karageliškių.
Koplyčios kalnas
340. Koplyčios kalne dar dabar yra plytų, piemenys rasdavo kokių tai daiktų metalinių. Plytos geros, žmonės statė krosnis. Tėvelis pasakojo, kad ten laidojosi kokie tai grafai.
Dar kol nebuvo užaugęs miškas, matėsi koks tai lyg takas tan kalnan, buvo lyg išvaikščiota.
Karageliškės. – Elena Klimaitė-Klimienė, g. 1925 m.
341. Sako tenai, kur Koplyčia, kadaise buvę aukso laiptai.
Ipolitas naktį ganė arklius ir pamatė užkerėtą panelę, kurią saugojo baisūs šunys. Jis taip išsigando, kad parlėkė namo ir pradėjo garsiai belst duris.
Paneriai. – Jadvyga Jakonytė-Mickevičienė, g. 1930 m., kilusi iš Karageliškių.
Akmenys Neryje
342. Yra pasakojimas, kad viename krante gyveno merga, kitame – bernas. Jie įsimylėjo ir sumanė ženytis. Motinai nepatiko žentas, tai kai jie važiavo per Nerį, ji prakeikė visas vestuves. Taip jie visi – keturios pomergės ir keturi pabroliai – pavirto akmenimis ir stovi Neryje.
Vievis. – Asta Marcinkaitė, g. 1970 m., kilusi iš Panerių.
Panerių raistai
343. Gale kaimo yra raistai, bedugnės. Sako, tę karvė paskendus. Karas kaip ėjo, tai tankas tę paskendęs. Kiek kas žiūrėjo, tai niekas nepraeina.
Vienąkart mano diedas išėjo parvest karvės ir nepareina. Einu ieškot, girdžiu tik: „Au, au, au, vau, vau, vau.“ Nu mano vyro balsas, bet nežmoniškai rėkia. Einu arčiau, o jis rėkia: „Ar tu nematai?“ Aš nieko nematau, sakau: „Nu ką?“ O jis: „Gi va, velniai.“ Aš nieko nematau. Priėjau, o jis šaltas šaltas, išbalęs: „Gerai, kad tave sutikau, velniai mane norėjo liūnan išvest. Aš žinau, kad tę bedugnė, o jie su kanopom, su ragais apstojo aplink ir veda, stumia mane bedugnėn. Daug jų, ir mažų, ir didelių. Ir vis veda raistan.“ Paskui visą gyvenimą pasakojo. „Aš, – sako, – einu atgal, o jie aplink ir erzina, ir liežuvį an barzdos, ir visaip.“
Paneriai. – Jadvyga Jakonytė-Mickevičienė, g. 1930 m., kilusi iš Karageliškių.
Lakštingalų sala
344. Buvo piktas ponas, jis rinkdavo mergaites, kurios gražiai dainavo, ir nuplukdęs į salą liepdavo joms dainuoti per naktis. Jos labai kentėjo ir paprašė Dievo, kad jas paverstų lakštingalomis. Taip jos, pavirtę lakštingalomis, ’67alėjo iš salos išskristi, o sala liko vadinama Lakštingalų vardu.
Vievis. – Asta Marcinkaitė, g. 1970 m., kilusi iš Panerių.
Vietovardžiai
345. Tėvas sakydavo, kad anksčiau čia buvo Lietuva. Yra Akmenų kalnas, tenai daug akmenų. Yra Erškėtynė, yra ir Sušnerova, tenai grioviai, šaltiniai teka. Vambrina, Gojai, tenai irgi grioviai.
Smolnica – tenai smalą virė. Didelė apvali pieva – Kruglelonka. Zapalynė – didelis kalnas, stačiai į Nerį.
Buvo daug šniūrų, daug griovių, tai ir vadindavo: Lickūna rov, Lepta rov.
Paneriai. – Jadvyga Jakonytė-Mickevičienė, g. 1930 m., kilusi iš Karageliškių.
Streipūnai, k.
Iš prisiminimų
346. Streipūnų kaime kadaise gyvena Beliajevai, juos išvežė Sibiran. Lika jų dviejų aukštų mūriniai namai, tai paskui įrengė puodų dirbtuves. Dirba toks Lisačionka. Buva žiedima ratas pastatytas, kap stakliukės. Jį suka koja, an rata deda išminkytų molį ir su rankom dara formų. Paskui dar glazūruoja. Turėja pečius, puodus kaitina. Buva didełė skarda, an tos skardos sudeda puodus ir šauna pečiun. Temperatūrų matava manometrais. Turėja užsakymų, atvažiuodava mašinom ir išveždava puodus. Molį vežė, vietinia tinkama nebuva.
Senosios Abromiškės. – Stasys Šareika, g. 1941 m.
Vanga, k.
Malūnas
347. Vangoje buvo senas malūnas. Mano uošvis tam malūne dirbo dvyliką metų. Naktį jis tenai matė ugnį degant, bet kai dieną nuėjo ton vieton, tai nerado jokios žymės ir nekasė.
Paneriai. – Jadvyga Jakonytė-Mickevičienė, g. 1930 m., kilusi iš Karageliškių.
Vievis, m.
Stačiatikių vienuolyno vieta
348. Diedukai pastatė čia namus. Tėvas turėjo 14 hektarų žemės. Vėliau ėjo į vienkiemius, į sklypus, karai prasidėjo, suirutės visokios, nespėjo. Paskui kolūkiai užėjo, viską atėmė, taip ir likom gyventi šioj vietoj. Čia toliau vienuolynas buvo, o čia – kapai. Visa mūsų sodyba – kapai. Čia atvažiuodavo unitai, rusai stačiatikiai, vis ko tai ieškojo.
Čia buvo saulės laikrodis, toks didelis geležies gabalas, ilgai gulėjo tvarte.
Kai kasė pamatus, iškasė kaulų, kaukolių kelis maišus. Kasant šiltnamį, iškasė daug puodų, koklių nuolaužų, labai daug visko. Monetų visokių ir dabar darže randam, daug jų atiduota Trakų muziejui. Senam mūro sklepe yra įmūrytas rusišku kryžium pažymėtas akmuo.
Anksčiau pakrantėj rasdavom raidžių iš spaustuvės. Jų niekas nerinko, išsimėtė.
Kapai čia. Kas metrą palaidotas žmogus. Guli gražiomis eilėmis, jokio rūbo, nieko, tik kauliukai balti.
Balceriškės. – Elena Grigonytė-Petrauskienė, g. 1921 m.
Zabarija, k.
Šaltinis
349. Vaikystėj ėjo į Zabarijos šaltinį vandens. Visi aplinkui sėmėsi tą vandenį, naudojo jį maistui gaminti ir atsigerti, ale kad šventu kas jį būt laikęs, tai negirdėjo. Gal tik senas Kazokiškių klebonas ėmė tą vandenį kaip šventą, juo prausėsi ir gėrė. Šaltinis buvo pievoj, lygumoj šalia aukšto kalno, iš jo tekėjo upelis Rūgtapienis. Vėliau žmonės ant šaltinio uždėjo vieną betono rentinį. Vanduo tame šaltinij šaltas šaltas ir labai švarus. Visas kaimas gėrė (bet turėjo ir šulinius ūkio darbams, gyvuliams).
Mitkiškės. – Aleksandra Malašauskaitė-Rūkštienė, g. 1921 m., kilusi iš Zabarijos.
Iš prisiminimų
350. Lenkai buvo už Neries upės, tai mes, vaikai, labai mėgom iš jų erzintis. Sueinam ant Neries kranto ir lojinam juos, o jie irgi. Tada mėtom vieni kitiem grumstais, tik permesti ne visada pasiseka.
Mitkiškės. – Aleksandra Malašauskaitė-Rūkštienė, g. 1921 m., kilusi iš Zabarijos.
Žalgiris, vnk.
Iš prisiminimų
351. Prie Neries buvo kaimas Žirgeliai, dabar jau Žalgiriu vadinamas. Žarnavolka pavadinta, kai buvo uždrausta lietuviškai šnekėt prie caro. Mano tėvo bobutė turėjo rusiškai mokintis, bet dar šnekėjo lietuviškai. Sako, ji lipa ant pečiaus ir šneka, varo teliuką: „Tpruc gult, tpruc gult.“ Dar nemokėjo rusiškai. O jos sūnus, mano vyro tėvas, prie caro jau buvo kaimo seniūnu, visus aptarnavo, rašydavo rusiškai, o paskui stojo Lietuva – jis lietuviškai nemoka.
Paskui kaimas daugiausiai šnekėjo lenkiškai. Kokia ta kalba… „Ūnai bocmanas nufirkojo.“ Sunkiai mokėmės.
Vaikystėj su lenkais barėmės, nes jie gyveno anoj pusėj Neries. Tai mušdavomės akmenimis, erzindavomės: „Sėdi lenkas ant kalniuko, žiba akys kaip velniuko“, – šaukiam anon pusėn. Jie mums atsikerta. Buvo kad ir gražiai pasišnekam, susipažįstam prie upės su mergaitėm, padainuojam įbridusios į upę.
Nerin ėjom rūbų plaut. Namie šarme išmirkytus rūbus sudedi viedruosna ir naščiais ant pečių nešam upėn plaut. Pakrantėj buvo didelių akmenų, tai ant jų velėjom.
Karageliškės. – Vlada Burevičiūtė-Klimienė, g. 1929 m., kilusi iš Malavolės.