KIETAVIŠKIŲ SENIŪNIJA
Ašakieniai, k.
Kaimo įkūrimas
201. Kaimas nelabai senas. Sako, kadaise čia buvo miškai ir negyvenamos vietos. Neries upe buvo plukdomi sieliai, paskui tie sielininkai buvo apgyvendinti šiose vietovėse. Kaip tėvas sakė, jie buvo kilę iš Storodubo, kiti iš Kamenpodolsko. Jų pavardės buvo Pulauskai ir Ramanauskai. Vėliau kaime pradėjo kurtis ir vietiniai Kareivonių kaimo gyventojai. Taip atsirado Balsiai, Černiauskai.
Seniau Ašakienių kaimas buvo prie pat miško, tik vėliau mišką iškirto. Tai kaip pamato, kad atjoja kazokai, tai visi vyrai ir bernai tiesiai miškan. Bijojo kazokų.
Mijaugoniečiai ašakieniečius vadino plyvnikais,ba jie buvo atplaukę upėmis iš Rusijos.
Ašakieniai. – Juozas Ramanauskas, g. 1916 m.,
Rengėjų pastaba: Analogiškai pasakojama ir apie Rusių kaimą prie Neries, Kaišiadorių rajone.
Kaimo pavadinimo kilmė
202. Sielininkai buvo įpratę gyventi ant vandens, tai ir apsigyveno prie vandens, prie Ilgio ežero. Čia jie daugiausiai vertėsi žvejyba. Kaime visur buvo pilna žuvų ašakų, tai jis buvo pavadintas Ašakieniais.
Ašakieniai. –Juozas Ramanauskas, g. 1916 m.
Babulių šeima
203. Mūsų kaime gyvena toki žmonės, kuriuos vadino Babuliais. Jiej turėja daug vaikų. Tai kol vaikai maži buva, pas juos gyvena koki tai vyra giminaičiai, broliai ar kas, menu, kokia tai Ancka. Babulienė buva labai darbšti, dyrba nuog ryta ligi vakara, dar ir naktim, labai tuos žmones skriaudė, vertė dyrbt’, valgyt’ menkai davė. Pas juos būdava „amžina“ ugnis languose. Mes dar miegam – pas juos jau šviečia, mes jau miegam – pas juos vis dar šviečia. Visadu tep, nežinia, kadu tį jiej miegoja. Kiek nori sėdėk – neprasėdėsi, kadu nori kelkis – neprikelsi, amžinas žiburėlis.
Buva padaryti toki mediniai dideli plaktukai, tai vis aidava laukuosna grumstų daužyt’. O jau laukai, daržai tai tį švietė nuo ravėjima.
Tai, saka, jų Dievas pakoroja už gobšumų – visi vaikai labai nelaimyngi. Vienas ažere nuskenda, viena duktė – Nemune. Vienas sūnus kariuomenėj nusižudė, kita duktė jauna vėžiu mirė, du likį sūnūs visai prasigėrė. O Babulienė iki senatvės nesustoja dirbt’ – augina daržoves, obuolius, vežė turgun, jau visai sena buva. Paskui, kap jau viskų išsiparduoda, reikia namo grįžt’, tai jau net kelia nežina, paklysta, sėdasi ne savan autobusan. Ale, žiūrėk, ir vėl važiuoja.
Mana tėvas irgi važiuodava Vylniun, turgun, tai, saka, ir ji kartu. Jai reikia padėt’ sukelt’ maišus mašinon, tai net tėvas, tikrai stiprus vyras, sunkiai juos sukelia – prisisiuvus dvigubai didesnius maišus negu tėva. Va, kap tųsėsi.
Vaikai jos kap auga, tai buva prižiūrėti, ir švarūs, ir gražūs, ale jos žodis buva viskas – turėja jos klausyti.
Šnekėja, gal tiej giminaičiai jų ir prakeikė. Kų gali žinot’, kad tokia graži, darbšti šeimyna, o tokia nelaiminga.
Kietaviškės – Danutė Černiauskaitė, g. 1941 m., Ašakienių k.
Bajorai, k.
Iš kaimo istorijos
204. Diedukas sakė, kad čia gyvenį ponai Vizgirdai. Prie Briaunio – Dvaro pieva. Cibulsko kalne randasi plytų, vopnos*, gal mūrai buvį? Gyvenis kas tai ir palei Sidabro kalnu – ariant gale mūs irgi teka matyt’ plytų. Išsiverčia gabalais.
Uošvis bajina, kad kadaise kaime gyvena du kriaučiai Vinciuliai. Tai, saka, ir kaima vardas liko nuo jų – Vindziuliai.
Bajorai. – Pranas Binkulys, g. 1912 m.
* Kalkių.
Vietovė Beržaragė
205. Buva tokia vieta, Beržarage vadinama, – nuog Briaunia tekėja upelis in Švenčių. Tį vaikščioji, vaikščioji, negali išeit’.
Bajorai. – Bronislava Mikalauskaitė-Lišauskienė, g. 1917 m.
Iš prisiminimų
206. Mana mama atitekėja iš Gilūšia kaima ir gyvena pas tėvu, mana dieduku. Buva dar ir kitas sūnus ženotas, ir jis gyvena kartu. Tai šitoj troboj buva dvi marčios ir anyta kartu, visi vienoj troboj. Trys lovos, du lopšiai ir nesibari. Pečiu kūrena po nedėli – vienu savaiti viena, kitu – kita, o trečiu – anyta, tep iš ailės, ba valgi ir dyrba visi bendrai. Paskui tik atsidalina.
Bajorai. – Birutė Daugsevičiūtė-Mikalauskienė, g. 1925 m.
Binkulių giminė
207. Šitoj žemėj jau keli šimtai metų gyvenam – ir diedas, ir tėvas, ir aš. Čia, palei Briaunia ažeru.
Tėvas tarnava prieg carui, rusų kariuomenėj. Buva karas su turkais, tai net Konstantinopolij buva. Tį 1862 metais jį ir sužeidė, peršovė kaklu. Palaida namo, tai jis ir jaučiais važiava, ir ėja, ir joja. Petrapilij nusipirka dzvanu labai gražiu lanku, parsivežė, gražiai išpjaustytu, išdažytu. Ir dabar turiu. Brangus daiktas.
Bajorai. – Pranas Binkulys, g. 1912 m.
Eigulys Mikalauskas
208. Mūsų kaime daug Mikalauskų buva. Buva aigulys Mikalauskas. Tai jis labai darbštus buva, pats sėdava medelius, paskui pats aidava ir sodyt’. Sodina daug žmonių.
Jo vengi, bijoja visi. Mes tai labai su jais sugyvenam, nor ir ne giminės buvam. Jo žmona Ieva iš Ašakienių kaima buva labai gera moteris. Tėvas man saka: „Aik tu su juom sodyt’, spėsi.“ Būdava, žmogus vienu medeli pasodina, o jis – kokius tris. Nuvėjau. Jis smeigia smeigikli žemėn ir vis: „Nu.“ Tai aš jam ir sakau: „Nesakyk tep, ba aš medeli ne šaknim, o viršūnėla insmeigiu.“ Jis nusijuoki ir visai nepyka.
Smeigikas metalinis, su rankena. Tai jis insmeigia žemin, padara tarpeli, o aš insodinu medeli ir dar koja apspaudau. Spėjau, ale dyrbt’ reikėja nesidairinėjant’.
Mūsų krašte daug miškų, tai ir grybų buva. Rinkom vien tik baravykus, kitokių neėmim. Nueinu, prirenku tris krepšius, tai vienu – dėdei iš Šuolių, kitu aiguliui Mikalauskui, trečiu – sau. Žiemai džiovinom, marinuot’ nebuva mados.
Bajorai. – Bronislava Mikalauskaitė-Lišauskienė, g. 1917 m.
Gilūšis
Kaimo pavadinimo kilmė
209. Gimiau Gilūšio kaime. Kaimo pavadinimas – nuo Gilūšio ežero, esančio šalia kaimo. Gilūšis – labai gilus ežeras, tai toks ir jo vardas.
Lubaka. – Filomena Malašauskienė, g. 1920 m., kilusi iš Gilūšio.
Iš prisiminimų
210. Jauna vaikščiojau po vakarėlius. Jaunimas sueina kur pas vieną, kur didesnė troba, ateina muzikantai su skripka, armonika, balalaika ar lūpine armonikėle, tai griežia, šoka, dainuoja.
Mano laikais prie numirusio labai raudojo, tik ne visi gražiai mokėjo. Mes matėm tikrai daug laidotuvių.
Lubaka. – Filomena Malašauskienė, g. 1920 m., kilusi iš Gilūšio.
Girelė
Kaimo istorija
211. Kaimas įkurtas po 1863 metų sukilimo, iškirtus Girelės ąžuolyno mąsyvus, likusi šiaurinė miško dalis iki šiol vadinama Girelės mišku, pietinė pusė pavadinta Piliakalniu nuo seno. Algirdas Girininkas mano, jog tai naujojo žalvario amžiaus piliakalnis.
Iškirtus mišką, nuo Žąslių buvo atkelti trys karališkieji eiguliai – Kertenis, Kliukas ir Lipsevičius ir įkutas Girelės kaimas, kuriame šių pavardžių jau nelikę, anūkai išsikėlę į miestus, atsirado naujų pavardžių, kaimas gyvas.
Kietaviškės – Aleksandra Kertenytė-Stankevičienė, g. 1942 m., kilusi iš Girelės k.
Iš prisiminimų
212. Mano diedukas buvo iš Girelės kaimo, Kertenis. Jis buvo labai stiprus vyras, turėjo tris žmonas, turėjo daug vaikų. Mama turėjo daug netikrų brolių ir seserų. Paskui jie išsivaikščiojo kas sau, nelabai draugavo.
Kietaviškės. – Ona Antanavičiūtė-Lankienė, g. 1922 m., kilusi iš Girelės.
Gojus, k.
Kaimo įkūrimas
213. Kaip Gojus atsirado? Tėvas pasakojo, kad kadaise čia buvo didelis gražus miškas, žalias, apaugęs medžiais. Jame augo didžiulis plačiašakis ąžuolas. Labai storas ir senas. Jis buvo laikomas šventu, prie jo ėjo melstis, buvo šventa vieta ir gyveno krivis Laimutis. Prie ąžuolo degino ugnį, buvo vaidilutė. Paskui atėjo kiti laikai ir melstis nustojo, kūrėsi kaimas, atsikėlė Česoniai, Janavičiai. O vaidilutė Lubaka pavirto upeliu, ištekėjo upeliu į Prakusą. Raistas buvo labai šaltiniuotas, buvo du dideli šaltiniai, iš jų tekėjo upeliai. Vienas jų ėjo palei prosenelio Janavičiaus sodybą. Jis buvo išsirietęs kampu per pievas ir tekėjo iš šaltinio.
Tas šventas ąžuolas dar ilgai augo, suseno. Bet atsirado kitas Laimutis, kuris norėjo būt geras valdžiai, sugundytas tą ąžuolą senelį ėmė ir nukirto. Ąžuolas buvo toks didelis ir šakotas, kad kaip krito, tai visa žemė sudrebėjo, kaip perkūnas trenkė. Tas Laimutis greit numirė jaunas, gal 26 ar 28 metų būdamas.
Elektrėnai. – Vaclovas Janavičius, g. 1942 m., kilęs iš Gojaus.
214. Perkūnas, atgaivinęs iš sąstingio žemę, kai ji visa pražydėjo ir sužaliavo (o ypač Anykštos ežero krantai), lėkdamas iš debesų pabalnotu žirgu didžiuliais šuoliais pamatė kažką nepaprastai gražaus ir nusileidęs iš dangaus, paleidęs žirgą ganytis užėjo į savo šventyklą ant ežero kranto, į Perkūno šventyklą. Joje jis rado vaidilą ir daug vaidilučių. Viena jų jam iš karto krito akysna – ji buvo nepaprasto grožio mergaitė. Akys – kaip žydras dangus, šviesios kasos – iki žemei, šviesi kaip saulė. Jis paklausė: „Kuo tu vardu?“ Jinai atsakė: „Vaidilutė Laima.“ „Na, o kuo užsiimi, tarnauji dievui Perkūnui?“ Ji atsakė: „Aš verpiu gyvenimo laimės siūlą, audžiu laimės taką, padedu moterims gimdyti.“ Jis nustebo, kiek joje gerumo, ir paklausė: „Ar tu galėtum būti mano žmona?“ Perkūnas buvo didelis, stiprus vyras, didele barzda ir atrodė jau senas. Ji lyg ir norėjo jam atsakyti, tačiau pasijuto nepatogiai ir tyliai tarė: „Taip.“
Ir vienoje iš ežero salų atsirado nepaprasto grožio rūmai, ir jiedu apsigyveno juose. Turėjo daug tarnų ir tarnaičių, juos supo prabanga. O tie rūmai buvo, kur Puikino sala.
Po kiek laiko jiems gimė sūnus. Jos vyras dažnai iš namų kažkur pradingdavo, paskui sugrįždavo ir ją nepaprastai mylėjo, o kai ji pagimdė sūnų – dar labiau. Jos garbei ir sūnų pavadino Laimučio vardu.
Auga vaikas ne dienom, o valandom, užauga gražus, tvirtas. Tada tėvas nutaria, kad jo sūnus turi būti karys. Vyriausias žemės vadas. Bet Laima tarė: „Tavo sūnus nebus karo vadas, nebus karalius. Jis tarnaus dievui Perkūnui, jis bus vaidila.“ Perkūnui nepatiko. Jis visaip bandė ją perkalbėti. Sako, turi kažkas būti stiprus, tvirtas, ginti gimtą žemę, už ją kovoti, o dievui tarnauja daugelis žmonių. Taip jie susipyko.
Vieną akimirką Laima su Laimučiu atsiranda ant Anykštos ežero kranto. Neliko nei rūmų, nei vyro. Tada ji suprato, kad gyveno su dievaičiu Perkūnu, ir po šiai dienai liko tik kaimo vardas Perkūnakiemis.
Laima su sūneliu nuėjo į šventyklą, bet ten pasijuto niekam nereikalingi. Tada išėjo ir nuėjo pavėjui į vakarus, nes pūtė rytys vėjas. Jie nežinojo, kur eiti, bet ėjo, ėjo per mišką, per pelkę ir priėjo kalnelį. Ant to kalnelio stovėjo nuostabaus grožio ąžuolas, o už jo – septyni maži šiaudais dengti nameliai. Artėjo naktis, tačiau jie nedrįso prašytis nakvynės ir įlipę į ąžuolą permiegojo ant jo šakų.
Išaušo rytas. Kai jie nubudo, po ąžuolu pamatė seną baltą senelį. Senelis ir klausia: „Iš kur jūs?“ Laima atsako: „Nežinom, ar čia sapnas, ar tikrovė, bet mes nieko neturime, tik rankas, galime pas jus dirbti.“ „O kas jūs? Ką jūs mokate dirbti?“ – klausia senelis ir taria: „Šis jaunas gražus vyras, matau, galės mane pavaduoti, galiu jį priimti, o ką moki tu?“ Laima atsako: „Aš – Laima, o čia mano sūnus Laimutis. Aš moku verpti likimo siūlą, austi laimės taką žmogui.“ „Gerai“, – sutinka senelis ir duoda jiems vieną namelį. Čia jie ir apsigyvena. Laima padeda gimdyvėms, Laimutis tarnauja pas vaidilą. O pas vaidilą – visas būrys vaidilučių. Jaunas gražuolis Laimutis taip įsimyli vieną vaidilutę Vidą, kad to neslepia ir papasakoja mamai ir vaidilai. Tada senelis vaidila neprieštarauja jauniems ir leidžia Laimučiui išeiti iš šventyklos tarnystės ir parsivesti į namus žmoną. Taip jiedu apsivedė, ilgai ir laimingai gyveno, ir atsirado daug vaikų. Visi jie buvo Laimučiai.
Nuo to laiko atsirado Laimučių giminė. Per ilgus amžius iš Gojaus, kuriame stovėjo tas šventas ąžuolas, ji pasklido aplink visą Ilgio ežerą ir gyvena iki šiandien.
Vilnius. – Aleksandra Janavičiūtė-Ričkienė, g. 1939 m., kilusi iš Gojaus.
Pateikėjos pastaba: vaikystėje girdėta iš Mortos Laimutytės.
Rengėjų pastaba: Skelbiama iš A. Ričkienės rankraščio.
Pavardė Laimutis užfiksuota keliose Lietuvos vietose, vienas iš jos epicentrų – apie Žaslius, Žiežmarius ir Elektrėnus.
Ąžuolas
215. Ant kalnelio, kuris prasideda aukštu Prakusos upės šlaitu, kadaise ošė graži giraitė. Šią giraitę vadino Gojumi. Ten stovėjo septyni nedideli mediniai nameliai ir vienas didelis. Prie kiekvieno namelio augo gražūs lietuviški darželiai su rūtomis, kadagiais.
Nuo giraitės į rytus plytėjo didelis laukas su didingu plačiašakiu ąžuolu, matomu iš visų apylinkių. Mažiausiai penki vyrai, susikibę rankomis, galėjo apkabinti ąžuolą. Tai buvo nepaprastas ąžuolas. Prie jo buvo aukuras, ir žmonės prie jo meldėsi dar ilgai po krikščionybės įvedimo. Čia gyveno krivis Laimutis, vaidilutės, šalia miške – trys gražūs pilkapynai. Žmonės meldėsi prie aukuro, aukojo aukas deivei Lubakai.
Vėliau žmones krikštijo, jiems dovanojo dovanas, ir jie sutiko, kad jų galvas apšlakstytų vandeniu. Jiems buvo duoti nauji vardai: Mikalojus, Juzefas, Aleksandras, Jadvyga, Zofija ir kiti, tačiau kai kas greitai tuos vardus pamiršo ir toliau meldėsi savo deivei.
Bėgo laikas. Senose Kietaviškėse buvo pastatyta koplyčia. Vėliau tokią pačią pastatė ir Mijaugonyse, bet Kietaviškių bažnyčioje ir koplyčiose pamaldos buvo laikomos lotynų arba lenkų kalbomis. Gal todėl praėjo keli šimtai metų, o žmonės vis eidavo po savo ąžuolu, nors tenai jau nebuvo nei krivio, nei aukuro. Sako, grįždami iš bažnyčios žmonės užsukdavo po ąžuolu. Kai bažnyčiose ėmė plisti lietuvių kalba, kunigas Kajetonas Čepanas mokė poterių lietuviškai, kūrė pradžios mokyklas kaimuose, pagoniškas tikėjimas prarado įtaką žmonėms.
Vilnius. – Aleksandra Janavičiūtė-Ričkienė, g. 1939 m., kilusi iš Gojaus.
Pateikėjos pastaba: vaikystėje girdėta iš Mortos Laimutytės.
216. XX a. pradžioje jaunimas mėgo rinktis po ąžuolu. Rinkdavosi ir senoliai. Vincas Janavičius, žemės savininkas, buvo giliai tikintis katalikas, raštingas, bajoriškos kilmės, kalbėjęs ne tik lietuviškai, bet ir lenkiškai, ir rusiškai, turėjo nesveiką sūnų. Kažkas jam paaiškino, kad reikia nukirsti ąžuolą ir sūnus pasveiksiąs. Jaunuolis ėmė kirsti ąžuolą. Kiekvieną dieną prie pat žemės jis kirto tą didžiulį ąžuolą. Ilgai dirbo jaunuolis, kol vieną dieną ąžuolas galiūnas nuvirto. Jis sudrebino visų gojiečių namelius, sudužo stiklai, šunys sustaugė, galvijai subliovė. Virto tūkstantmetis, gražus plačiašakis, tvirtas ąžuolas, kurį žmonės taip mėgo ir garbino. O jaunuolis, pavargęs nuo darbo, atsigulė pailsėti. Atsigulė ir daugiau jau neatsikėlė. Užmigo ir nepabudo.
Vilnius. – Aleksandra Janavičiūtė-Ričkienė, g. 1939 m., kilusi iš Gojaus.
217. Kai šventąjį ąžuolą nukirto jaunasis Janavičius, medis ilgai gulėjo lauke. Paskui gojiečiai jį supjaustė, išsidalino ir pasistatė daugelį kryžių Mijaugonių kapuose, kur palaidoti senoliai. Vincas Janavičius prie savo namo, darželio kampe, irgi pastatė kryžių iš to ąžuolo. Gražus buvo jo kryžius, su stogeliu, šventųjų skulptūrėlėmis. Apie 80 metų išstovėjo šis kryžius; jis buvo nudažytas mėlynai, o jo stogelis – rusvai. Paskui kryžius nupuvo. Giminė, visų gyvenimo vėtrų išblaškyta, čia jau negyveno. Ir tik jauniausias anūkas Stasys, politinis kalinys, grįžęs iš tremties, atvykęs į tėviškę ir radęs išvirtusį senąjį kryžių, sukvietė visą giminę ir pastatė naują gražų kryžių buvusio seno vietoje. Deja, vėtra su perkūnija nulaužė ir nuvertė naująjį kryžių. Krisdamas jis atsirėmė į tvorelę, į alyvų krūmą ir keletą metų ten gulėjo, bet nei anūkai, nei proanūkiai jo jau neatstatė. Ar neturėjo laiko, ar nenorėjo, sunku dabar suprasti.
Ąžuolas, kurį žmonės garbino, buvo nukirstas prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą, o 1915 m. į Gojaus kaimą užėję vokiečių kareiviai su karininku pasiėmę žemėlapį prašė gojiečių parodyti medį – bažnyčią. Kai gojiečiai pasakė, kad ąžuolą nukirto, vokiečiai labai stebėjosi ir paprašė parodyti tą vietą. Parodžius kelmą, sako, atsiduso kaizerio karininkas ir pakraipęs galvą pasakė: „Gaila milžino.“
Šio ąžuolo istorija yra tikra, girdėta iš senolių daugelį kartų.
Vilnius. – Aleksandra Janavičiūtė-Ričkienė, g. 1939 m., kilusi iš Gojaus.
Miškas Gojus
218. Gojus – šventa vieta. Augo šventi medžiai. Čia ėjo melstis. Vėliau, krikščionybės laikais, Perkūnakiemio kaime labai trankėsi perkūnas, augo dideli medžiai ąžuolai.
Gojaus miškas iki kelio priklausė Perkūnakiemio kaimui, kita jo pusė priklausė Obeniams.
Elektrėnai. – Bronius Levickas, g. 1907 m., kilęs iš Lubakos.
219. Gojuje [vokiečiai] labai išpjovė medžius, daugiausiai storas, dideles pušis prie Sūriaraisčio. Vardas kilęs nuo jame buvusio sūraus (gal mineralinio?) vandens. Tenai buvo daug sūrių šaltinių.
Elektrėnai. – Pranas Česonis, g. 1939 m., kilęs iš Gojaus.
220. Gojaus miškas iki kelio priklausė Perkūnakiemio kaimui, kita jo pusė priklausė Obeniams. Vasarą miške, kur gyveno Paruliai, mokytojas Macijauskas organizuodavo vakarėlius, gegužines. Čia, miško kampe, gražiame beržyne prie kelio, rinkosi jaunimas, atvažiuodavo Kietaviškių kunigas, paštorius, policininkas. Jaunimas buvo labai kuklus ir kultūringas, jokių stiprių išgėrimų nebuvo, muzika buvo vietinė, liaudiška – armonika, balalaika, smuikas. Linksmos gegužinės vyko ir po karo.
Kartą gegužinės metu buvo partizanai atėję. Buvo toks garsus partizanas iš Mijaugonių kaimo Stepas Lipnickas, tai užpuolė skrebukai ir sužeidė jį į kaklą, dar gyvą nuvežė Kaugonysna, bet jis mirė. Ten palaidotas.
Po karo miške buvo karininko iš Gojaus Janavičiaus Vytauto kapas. Jis buvo išėjęs partizanauti, o kadangi Janavičiai visi buvo mokyti ir turtingi, tai suiručių metu, kai jie slapstėsi, jų turtą pasisavino kai kurie kaimiečiai.
Vėliau Janavičiaus kapas Gojuje dingo. Šnekėjo, kad savi išvežė ir palaidojo kapinėse, bet nežinia.
Elektrėnai. – Bronius Levickas, g. 1937 m., kilęs iš Lubakos.
Gojaus miško pilkapiai
221. Tėvas pasakojo, kad senovėj šiose apylinkėse ėjo karai, tai Gojaus miške yra palaidota daug kareivių.
Elektrėnai. – Vaclovas Janavičius, g. 1942 m., kilęs iš Gojaus.
222. Kartu su Kietaviškių mokyklos mokytoju Makacku esu dalyvavęs Mijaugonių pilkapių kasinėjimuose. Įdomu. Tenai kaip pyrage: sluoksnis anglių, sluoksnis žemių, vėl anglių ir vėl žemių. Gal daug laidojo vienam pilkapy? Tenai degintiniai kapai.
Elektrėnai. – Pranas Česonis, g. 1939 m., kilęs iš Gojaus.
Rengėjų pastaba: Kalbama apie pilkapius Gojaus miško vakarinėje dalyje. Jų tyrinėjimų faktas iki šiol nebuvo žinomas.
223. Karves ganėm miške, tai tę yra kurgonai. Mama pasakojo, kad miške prilaidota daug kareivių.
Abromiškės. – Domicelė Kumeliauskaitė-Apanavičienė, g. 1925 m., kilusi iš Lekavičių.
224. Gojaus miške, už Loibos sklypų, buvo labai daug kurgonų – senų kapų. Mama pasakojo, kad kažkas buvo atvažiavę, kasinėjo. Ar ką rado, nežinau.
Vievis. – Anelė Mitraitė-Švenčionienė, g. 1914 m., kilusi iš Perkūnakiemio.
Vietovė Užkarčemys
225. Palei Prakusą, kur Janavičiai gyvena, yra Užkarčiamys, nes ten gyveno žydas ir laikė karčiamą.
Elektrėnai. – Bronius Levickas, g. 1937 m., kilęs iš Lubakos.
Iš kaimo istorijos
226. Kaimas yra greitkelio Kaunas–Vilnius pusiaukelėje, iš vakarinės pusės teka Prakusos upė. Ji išteka iš Cyviškių pelkių ir įteka į Ilgės ežerą. Upės ilgis tik 7 km, šiuo metu ji negili, ištiesinta melioracijos.
Iš pietų pusės kaimas ribojasi su Mijaugonių kaime gyvenančių Žigučių šlapiomis pievomis, pietryčiuose – Gojaus miškas, kuriame išlikę kelios pilkapių grupės. Iš rytų – beržynas, pelkėtos pievos, revas su stačiais krantais, keli šaltiniai, kurių vandeniu gojietės mėgo plautis galvas. Iš šiaurrytinės pusės žemės ribojasi su klampia pelke. Šiaurinėje kaimo dalyje dar menamas Glembockos dvaras, karčiama ir pašto arklių stotis. Žemės priklausė Andriui Janavičiui. 1923 m. ten įkurtas kaimas, pavadintas Lubakos vardu.
Gojaus kaimas taipogi buvo gatvinis, žemė rėžinė, trobos – po vienu šiaudiniu stogu su tvartais, galais į gatvę. Senoliai Gojų vadino Šventos Lubakėlės rojumi. Iki XX a. pradžios ant kalnelio stovėjo šventas ąžuolas, toks aukštas ir storas, kad iš visų apylinkių buvo matomas, o jį apkabinti galėjo tik penki vyrai, susikabinę rankomis.
Gojaus kaimo sodybos buvo arti viena kitos, apsodintos įvairiausiais medžiais. Kiekvienas savininkas savo sodybą buvo aptvėręs aukšta, iki pusantro metro aukščio, lazdynų pinučių tvora, kad jokie gyvuliai negalėtų sodybon įeiti. Prie kiekvieno namo, po langais, augo gėlių darželiai. Netoli namo, per kelis metrus, buvo svirtinis šulinys, nors jį ne visi turėjo. Kaimynai sėmė vandenį kartu, naudojo šaltinių vandenį. Tvoros kampuose augo jazminai, jurginai, diemedžiai, darželiuose – daug visokiausių gėlių: rūtos, nasturtos, bijūnai, cinavados, mėtos, ramunės, lineliai. Ulyčioje ir sodybose buvo švaru, takai ir kiemai šluojami.
Toks vaizdas išliko iki 1975 m. Paskui prasidėjo melioracija ir šio archajiško kaimo neliko. Žmonės išsikėlė svetur, kiti išėjo į Elektrėnų miestą, liko vos pora sodybų.
Vilnius. – Aleksandra Janavičiūtė-Ričkienė, g. 1939 m., kilusi iš Gojaus.
227. Kaimas prie caro buvo gatvinis, ėjo nuo kelio ir sukosi lanku link miško. Buvo 9 sodybos. Pas Janavičių Ignasių, pas mano tėvą ir pas Rakauską buvo svirtiniai šuliniai.
Gojaus žemė ėjo pievom, dešinėj Prakusos pusėj iki dvaro, iki Kloninių Mijaugonių. Prie raisto buvo keli šaltiniai, visas raistas šaltiniuotas. Kai vedė melioraciją, jau prie sovietų, raistai sunyko, šaltinių dar du likę ir dabar. Melioracija išpjovė ir didelius senus medžius, nieko neliko, plyni laukai.
Prie plento* buvo didelis šaltinis. Iš jo pietuosna per pelkėtas, šaltiniuotas vietas tekėjo mažas upeliukas. Jis platėjo, o prie miško, atsimušęs į Ivicko lukus, lanku sukosi rytų pusėn ir jau leidosi žemyn į ežerus. Tas Rungos upelis – stačiais krantais ir geru vandeniu, kad žmonės, gyvenantys prie jo, net šulinių nekasė.
Elektrėnai. – Vaclovas Janavičius, g. 1942 m., kilęs iš Gojaus.
*Greitkelio Vilnius–Klaipėda.
228. Janavičius Augustas pasakojo, kad Gojus buvo ąžuolynas, tik per žemės reformą žemė buvo išdalinta žmonėms. Žmonės iki šiol mena čia augusius ąžuolus.
Tarp Mijaugonių ir Gojaus tekėjo Prakusa. Ji turėjo gražų slėnį, vingiavo tekėdama į Ilgio ežerą, paupiuose augo daug įvairių krūmų, buvo griovos. Dabar – tik ištiesintas griovys.
Gojaus kaime gyveno tik Laimučiai ir Janavičiai. Vėliau atėjo ir mano seneliai Česoniai, atsirado ir daugiau pavardžių (mano senelis atėjo žentuosna).
Elektrėnai. – Pranas Česonis, g. 1939 m., kilęs iš Gojaus.
Vokiečių okupacijos metai
229. Tai tikras įvykis, kuris įvyko 1943 m. Buvo naktis, visas Gojaus kaimas miegojo. Staiga visus pažadino vokiškų mašinų riaumojimas. Hitlerininkų kareiviai kaip paklaikę lakstė po kaimą ir visus budino, beldė į duris ir langus, varė visus prie kelio. Gojiečiai su vaikais ir seniais išėjo ant ulyčios ir sustojo po Janavičių kryžiumi. Buvo ankstyvas pavasaris, šalta. Vokiečių karininkas per seniūną Matkevičių paaiškino, kad turime išduoti tą, kuris vežė ginklus iš Žaslių stoties į Šarkinės mišką.
Mėnulis apšvietė blyškius ir išsigandusius žmones, kurie stovėjo nuleidę rankas, o hitlerininkai lakstė po kaimą, vokiškai šūkavo, burzgė mašinos, lojo šunes. Žmonės pradėjo prašyti Janavičių Ignasių, prašė gelbėti, neleisti jų žudyti, nes jie nežino, kas vežė tuos ginklus. Senelis Ignasius buvo kaimo autoritetas, turtingiausias ir garbingas žmogus.
Tais metais buvo girdėti, kad vokiečiai yra sudeginę žmones, uždarytus kluone. Taip galėjo atsitikti ir Gojuje. Kaime iš viso buvo 9 sodybos ir apie 40 gyventojų. Pradėjo aušti. Dar lyg kažko delsė, dar nevarė deginti. Ir staiga iš kažkur atsiranda Ignas Janavičius, inžinierius lakūnas, gerai mokantis vokiečių kalbą. Taigi gojiečiai nesupranta, ką jis sako, tačiau mato, kaip jis ginčijasi. Vienas vokiečių karininkas sudavė Ignui per veidą, tada Ignas, visų nuostabai, taip trenkė tam vokiečiui, kad jis vos nenuvirto. Vokietis apsisuko ir nuėjo prie mašinos, paskui jį ir kiti. Visi susėdo į mašinas, ant motociklų ir išvažiavo iš kaimo.
Ant ūlyčios, po klevais prie kryžiaus, stovėjo galvas nuleidę gojiečiai. Visi pastebėjo, kad ir Igno, jų išgelbėtojo nėra. Gal jis išvažiavo su vokiečiais, gal kur pasišalino. Pirmas prabilo diedukas Ignasius, jis liepė visiems eiti namo ir gultis miegoti.
Gojiečiai, negalėdami atsipeikėti iš baimės, pamažu skirstėsi. Parėję namo, radome tėvą, bevaikštantį po trobą su sesute Genute ant rankų. „Per tavo gerą širdį visi galėjom pražūti. Iš Gojaus galėjo likti tik krūva pelenų“, – verkė mama, o jos veidu tekėjo ašarų upeliai. „Gaila man tų vargšų žydų. Ir kas galėjo mane paskųsti?“ – kalbėjo tėvas.
Nuo to įvykio praėjo daugiau nei 60 metų, bet niekaip negaliu jo užmiršti.
Vilnius. – Aleksandra Janavičiūtė-Ričkienė, g. 1939 m., kilusi iš Gojaus.
Pateikėjos pastaba: Ignas Janavičius 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, vėliau – į Jungtines Amerikos Valstijas, kur dirbo aviacijoje. Mirė prieš kelis metus.
Pokaris
230. Prisimenu, vieną naktį pradėjo loti šuo ir į langą kažkas pabeldė. Netrukus į trobą įėjo keletas vyrų. Mama vaikams liepė miegoti, uždangstė visus langus ir, uždegus lempą, prisuko ugnelę. Tie vyrai susėdo ir nenusivilkę sėdėjo aplinkui stalą, mama juos vaišino, tėvas atnešė naminės.
Prisimenu, kad kalbėjo, jog Lietuvą išvaduos Amerika, kad tėvas turi palaukti, nepasirašinėti į kolūkį. Du iš jų buvo tėvo pusbroliai – Vytautas ir Stasys. Tėvas labai didžiavosi jais, kad jie kovoja už Lietuvą
Vieną pavasario dieną, per pietus, buvo užėjęs Vytautas. Atsimenu, jis buvo apsirengęs juodu lietpalčiu, kurio apykaklę siekė šviesūs garbanoti plaukai. Po pažastimi jis laikė portfelį ir labai skubėjo, net nepasivaišinęs išėjo. Tėvas palydėjo jį per kiemą, ir jis pasuko Mijaugonių kryptimi.
Daugiau niekas jo nematė, nieko apie jį negirdėjo. Pažįstama mergina, šnekėjo žmonės, išvaikščiojo visą Gojaus mišką ieškodama jo kapo, nes sklido visokiausios kalbos, tačiau niekas nieko tikro nežino iki šiandien. Tik viena aišku – jis žuvo už Tėvynės laisvę. O tėvas ištesėjo jiems duotą žodį – niekada nesirašė kolūkin ir netarnavo okupantams, nors ir buvo labai sunku, ir visko teko patirti ir tėvams, ir mums, jo vaikams.
Pokario metais tėvai nemažai kalbėjo ir apie stribus. Pas mus juos vadino skrebais. Du broliai Žigučiai tarnavo skrebais. Vienas buvo seniūnas, kitas – apylinkės sekretorius.
Prisimenu, vieną rytą mama, paruošus pusryčius, jau norėjo visus kviesti prie stalo, kai staiga atsidarė durys ir įėjo seniūnas Boleslovas su penkiais ginkluotais vyrais. Mes visi jau buvome susėdę prie stalo ir laukėme pusryčių. Tada seniūnas nuvarė mus už pečiaus ir, susodinėjęs savo vyrus, visus mūsų blynus, sriubą suvalgė ir dar paprašė pieno. Ir juokėsi mamai į akis: „Gera esi gaspadinė, o taviškiai nenumirs iš bado.“
Mama atnešė pieną, penkis puodelius, vyrai gėrė ir juokėsi. Paskui lyg niekur nieko atsistojo ir užsidėję ant pečių šautuvus išėjo, net nepadėkoję. Paskutinis išėjo seniūnas. Jis tarė mamai: „Pasakyk Vaclovui, kad skanūs ir sotūs jo pusryčiai.“ Tėvas visą tą laiką buvo klėtyje ir troboje nepasirodė. Mes su sesute Genute ir broliuku Vaclovu iš užpečkio išėjome, kai mama jau nurinkinėjo indus ir verkė. Paskui ji paprašė atnešti malkų, vėl kūrė krosnį ir kažką mums virė, neprisimenu.
Tėvas pyko: „Viską suėdė, niekšai, tikri šunys. Dieve, ir kada baigsis tos niekšybės?“
Vilnius. – Aleksandra Janavičiūtė-Ričkienė, g. 1939 m., kilusi iš Gojaus.
Janavičių giminė
231. Tėvas gimė 1911 m. Gojaus kaime, Kietaviškių parapijoje, pasiturinčio valstiečio šeimoje. Tuomet Gojaus kaime dar augo tūkstantmetis ąžuolas, žmonių laikomas šventu. Po spaudos draudimo panaikinimo jaunimas laisvai rinkdavosi, skaitė, bendravo.
1914 m. prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, atnešęs Lietuvai daug vargo ir viltį siekti nepriklausomybės. Neilgai trukus, 1918 m., Lietuva tapo laisva. Tada Vaclovui tebuvo septyneri metai.
Laisvoje Lietuvoje ėmė atsidarinėti mokyklos. Mokykla atsidarė ir Mijaugonių kaime, kurią tėvas pradėjo lankyti jau devynerių metų amžiaus ir mokėsi tris metus. Toliau mokintis reikėjo eiti į Kietaviškių mokyklą. Tėvams labai reikėjo jaunų rankų ūkyje ir buvo nutarta į Kietaviškes vaiko neleisti, palikti ūkyje.
1932 m. rudenį Vaclovas Janavičius – Lietuvos kareivis. Tarnavo Kaune, 2-ame pėstininkų Algirdo pulke. Čia jis išmoko siuvėjo amato ir susipažino su Lietuvos istorija. Atlikęs karinę tarnybą, lankydavosi kaimo vakarėliuose ne tik kaip muzikantas, nes grojo armonika, bet ir kaip jaunimo švietėjas, įvairių gegužinių organizatorius.
Paskui įvykiai vertėsi kūliais. Lietuvos okupacija, karas, vokiečiai, tremtys, žūtys.
Kai 1944 m. vėl sugrįžo rusai, tėvas buvo šaukiamojo amžiaus. Ir tada senelė Morta privirė jam kažkokių žolių, nuo kurių jis taip viduriavo, jog iš jo nieko neliko. Sulyso, išbalo, užaugo barzda, įdubo akys, liko panašus į 80-metį. Kai jau galėjo paeiti, susirado savo velionio tėvo pasą, dar labiau jį sulamdė, ištrynė tėvo vardą, gimimo datą ir nuvažiavo į Trakus, kur save užregistravo žymiai vyresnį. Taip ir neišėjo į karą.
Nuo 1948 m. pradėjo kurtis kolūkiai. Į kolūkį tėvas nepasirašė, liko pavienis. Už tai jis su šeima buvo nubaustas – 1950 m. kolūkio valdžia leido visai sunaikinti, gyvuliais išganyti jo pasėlius, atėmė žemę, pievas. Šeima liko be duonos. Buvo palikta tik 15 arų žemės. Artojas, turėjęs 5 vaikus, liko be pragyvenimo šaltinio. Tada jis pradėjo eiti statyti, remontuoti žmonėms namus, dviračius, batus. O čia dar gimė jaunesnieji vaikai, šeima jau iš 10 narių.
Apie 1960-uosius, kai prasidėjo elektrinės statyba, gretimi kaimai buvo iškelti. Liko dideli nenaudojamos žemės plotai – kas norėjo, galėjo juose ganyti gyvulius, pjauti žolę. Prie miesto kūrėsi nauji sodai, atsirado darbo ir tėvo arkliui, o žmonės už darbą visada mokėdavo.
1962 m., kai Loibai buvo iškelti iš Perkūnakiemio, švogeris leido namą pervežti į Gojų ir pasistatyti seno vietoje. Vos tik namai buvo pastatyti, įruošti gyvenimui, Kaišiadorių rajono valdžia įsakė namą nugriauti. Žiauriai buvo pasielgta su Vaclovo Janavičiaus šeima. Tačiau dar iš prosenelio tėvas buvo paveldėjęs 150 metų senumo arklidę. Joje, išpjovęs langus, įdėjęs duris, sudėjęs grindis, apgyvendino savo gausią šeimyną. Tik po savaitės buvo sumūryta krosnis, pastatytas kaminas, ištapetuotos sienos. Šioje troboje jiedu su žmona išgyveno iki gyvenimo pabaigos.
1990 m. kovo 11-oji atnešė didelį džiaugsmą. Ji atėjo tik po 50 metų. Tą dieną jis verkė iš laimės ir pasiėmė savo seną armoniką, kuri jau seniai ilsėjosi užmesta už pečiaus ir dainavo senas dainas. Po metų jis atsiėmė žemę, bandė kurti ūkį. Čia jam talkininkavo vaikai ir anūkai.
1997 m., Lietuvai ruošiantis naujiems rinkimams, lapkričio 1 d. vakare V. Janavičius numirė. Buvo likus tik viena savaitė iki Prezidento rinkimų.
Vilnius. – Aleksandra Janavičiūtė-Ričkienė, g. 1939 m., kilusi iš Gojaus.
Rengėjų pastaba: Skelbiamas tekstas iš A. Ričkienės rankraščio.
232. Janavičius Vacys iš Gojaus buva principingas, nestoja kolūkin, tai turėja varga. Atėmė ne tik žemį, po langais aparį, bet ir trobų atėmė, namų. Šeima didelė, aštuoni vaikai. Loibai atidavė sava trobų, tai Vankevičius Antanas nugriovė. Jis norėja būt’ vadovu, tai turėja pardavinėt’. Tvarte gyvena. Buva toks laikas, kai tėvas sūnų pardavinėja, brolis brolį. Arba – arba.
Mijaugonys. – Domicelė Jurkevičiūtė-Janavičienė, g. 1923 m., kilusi iš Obenių.
233. Mano motina Jadvyga buvo bajoraitė Pacevičiūtė. Ji ištekėjo už pasiturinčio ūkininko Vaclovo Janavičiaus ir tikėjosi pragyventi gražų ir ramų gyvenimą. Deja, teko nugyventi sunkų, vargingą, tačiau garbingą, kupiną meilės, atsidavimo ir pasiaukojimo gyvenimą.
Motina, išauginusi aštuonis vaikus, iškentusi visus pokario sunkumus ir nepriteklius, buvusi beteisė kalinė nuosavuose namuose. Jos kelias nužymėtas nelaimių ir bėdų, persekiojusių ją iki gyvenimo galo.
Vilnius. – Aleksandra Janavičiūtė-Ričkienė, g. 1939 m., kilusi iš Gojaus.
Rengėjų pastaba: Skelbiamas tekstas iš A. Ričkienės rankraščio.
Jagėlonys, k.
Jagėlų kapai
234. Kaime prie kapų žmogus dirbo žemę, malūnininkas toks. Jis aria ir girdi, kas tai lyg dunda po žeme. Žiūri – lyg koks urvas atsivėrė vagoje. Kišo botagą į tą tuštumą, ėmė kast žemę, žiūri – plytos, tokios didelės plytos. Praardė tas plytas ir žiūri, kad ten duobė didžiulė, o duobėje trys karstai, trys žmonės palaidoti. Taigi, o jau kiek metų čia dirbta, niekas nei nežinojo kapų esant.
Buvo atvažiavę iš Vilniaus. Sako, karstai ne vinimis, o medžiu sukalti ir plytos visai ne tokios kaip dabar, senų laikų. Sako, grafų Jagėlų kapai.
Jagėlonys. – Marcelė Korsakienė, g. 1923 m.
235. Seniau laukus dyrba arkliais. Vienoj pusėj an kalna – mūsų kapai, kitoj – aukštas kalnas. Ari žmogus tį an kalna žemį, jo arkliui inlinda žemin koja. Žmogus žiūri – kokia skyłė žemėj, lyg plyta inkrita. Paskui, saka, tyri, ieškoja kas tį, tai rada keturis žmonis palaidotus toj duobėj. Duobė buva išmūryta, sklepas padarytas. Saka, tį grafų Jagėlų senobinis kapas, ale jau niekas jo neminėja. Kad tį plytos mėtėsi, tai žinojam, gal seniau tį kokia koplyčia buvus ar kas. Tik kaima pavadinimas išlikis – Jagėlonys.
Jagėlonys. – Juozas Jarmokas, g. 1921 m.
236. Jau sovietmečiu mes su broliu arim an aukšta kalna, tai traktorius užkabina giliai ir pasirodi žemėj kokia tai skyłė. Mes su broliu nelindam, bijojam, ale pasakim malūninykui Birmanui, tai tas inlinda ir rada palaidotus žmones, viskų tįnai ištarši (jo malūnas stovėja an Spenglos, o an kalna virš malūna mes ir radam tų skyłį. Malūnas seniau małė myltus ir lantas pjovė, ale prie kolchoza jau aplaistas buva. Tik malūninykas su šeimyna tam name gyvena, o dabar duktė grįžus iš Elektrėnų dar gyvena). Tai, saka, tam karste rada keturis grabus – trijų suaugusių ir vaika. Žmonės bajina, kad Birmanas tuos karstus išpłėši. Ale kas tį karste gałėja būt’, tikriausiai tik žmonių šnekos… Paskui ir mes su Ščerbavičium buvam tįnai inlindį, ale nieka tį neradam, tik rūbų, skaros gabaliukai. Jau ir karstai subyrėjį. Anga – arka, akmenim išbetonuota duobė. Viršus ir šonai – iš raudonų plytų.
Kloniniai Jagėlonys. – Jonas Rumsevičius, g. 1938 m.
Gaidelio akmuo
237. Seniau aplink Gaidelia akmeni vedžioja. Kap tik kas nor išgėris pro jį važiuoja, tai niekap neišvažiuoja, suka ratu aplink tų akmenu, ir gana.
Bajorai. – Bronislava Mikalauskaitė-Lišauskienė, g. 1917 m.
238. Palei Jagėlonis, kryžkełėj, palei keliu, yra didelis akmenas. Saka, kap kas nakti vėlai palei jį aina, tai gaidys užgieda, išgąsdina. Už tai ir vadina Gaidelia akmenu.
Tarp Šuolių ir Pagrendos yra Gaidžių raistas. Saka, ir tį gaidys naktim pasirodydava ir giedodava.
Vindžiuliai. – Ona Šiškevičiūtė-Mingailienė, g. 1921 m.
Dėlinio ežeras
239. Jagėlonių miške yra ažeriukas, vadinasi Dėlinis. Seniau žmonės šnekėja, kad prie to ažera stovi bačka, jų saugoja senas senis su labai piktu šuniu, tį naktimis dega ugnis. Saka, tį auksa pilna bačka. Seni Ramunieni sugalvoja nuveit’, pažiūrėt’. Tai ir nuveja nakti. Ale nežinia, kų ji tenai pamati. Tik kap grįža, tai atsigułi, niekam nieka nesaki ir numiri. Saka, labai ko tai išsigandus buva.
Vindžiuliai. – Ona Šiškevičiūtė-Mingailienė, g. 1921 m.
Kareivonys, k.
Aujėdo ežeras
240. Aujėda ažere Kareivonyse rodėsi. Saka, nuveina maudytis, nusirengia, inlanda jau vandenin. Žiūri – iš ažera aina, aina didełė banga, duoda aukštyn ir pradeda kas tai rėkt’, šaukt’ visokiais balsais. Žmogaus nematyt’, nieka, tik vanduo.
Kietaviškės. – Elena Tamoševičiūtė-Bukinienė, g. 1923 m.
Piliakalniu vadinamas kalnas
241. Ganiau Kareivonių kaime pas Cibulskus. Buva sena baba Agotėłi. Tai ji mum šnekėja, kad Piliakalnis yra kepurėm supiltas, ąžuolynai čia vėliau užauga, seniau tį buva šventyklos, žmonys aidava melstis. Saka, aukodava aukas, buva pylimai, aukurai.
Mijaugonys. – Boleslovas Pruskas, g. 1928 m., kilęs iš Anykštų.
Rengėjų pastaba: Kareivonių kalnas, vadinamas Piliakalniu, iki šiol nėra plačiau tyrinėtas, jo archeologinė vertė nenustatyta.
242. Čia palei mumį šitiej grioviai iškasti žmonių, an šitų kalnų gali būt’ piliakalnis. Kap ėju melioracija, pats mačiau, per raistu buvu medžiais išklotas takas, po vandeniu in tokių saliuki.
Palei mumį buvu daug didelių akmenų. Manu tėvas atsikėłi iš kiemavietės, kai ėja an sklypų. Jisai žemės neturėju, dyrba aiguliu. Ale mamyti turėju kelis hektarus, tai atsikėłi čia prie mišku, kur anksčiau niekas negyvenu, žemė buvu valdiška, tai ir insikūri. Tai čia palei Piliakalni buvu daug didelių akmenų, ailia iš mišku ėju in mūsų sklypu, dideli toki. Tėvas juos skaldi, atsimenu, deginu ir skaldi. Pirmiau čia buvu pelkės, raistai. Tik palei mumį, kur mes gyvenam, sausas ruožas. Čia ir toj senobini gyvenvieti, kur yra titnagu.
Kareivonys. – Pranas Lankas, g. 1929 m.
243. Vienukart mes su švogeriu Valentu nuvėjum Piliakalnin nusipjaut’ ąžuoliuku, an ratlankių man reikėju. Tik pradėjum pjaut’, girdim, kas tai kalba, kalba. Išsigandum, trenkim krūman pjūklu ir ainam tiem žmonėm an prieš. Sakum, pažiūrėsim, kas čia kalbėdami aina. Kad nieku, nėr nei gyvos dvasios. Nuvėjum toliau – nieku nėr. Tadu nuvėjum in Kerteniu Liudviku, paėmim buteli naminės, išgėrim ir grįžį nupjovim tų ąžuoliuku.
Kai pritemsta, tai tį girdisi kokia tai žmonių kalba. Tokius garsus tam griovy yra girdėjus ir mamyti, ir sesuo Alena. Ir vis vakare vėlai. Priseina ir vėliau pareit’ iš kur nor, kai tį gyveni. Tai ir Bartnausku Mikas saki: „Kas čia palei jumį yra? Girdžiu šnekant’ daug balsų, ale nieku nėra?“ Saku: „Ir tį, ir tį dairaus, nieku nėra.“ Alena saku: „Aš nepasistrainus, kap kiaulas šėriau, tep ir ainu, tai išgirdus išsigandau – kas tai ateina, lyg daug žmonių. Žiūriu – nieku tį nėra.“
Kareivonys. – Pranas Lankas, g. 1929 m.
244. Piliakalnij yra daug kalnų. Tį vidurij, palei Pranu, buvis toks raistelis, iš jo in abi puses koki tai grioviai ėja, šiauriau lyg, kalnas, už jo vėl raistelis, jau Kliuka žemėj.
Ėjau labai anksti ryte, tai tam Kluika raistelij kap kila koks tai ūžimas, švilpimas, šniokštimas. Bėgte iš tį pabėgau, o oras buva tikrai tykus, vėja visai nebuva.
Vienųkart Piliakalnij pablūdinau. Kiek gi čia to miška – užlipai an kalna, ir kita pusi matyt’. Nuvėjau ko aš tį an kalna, čia palei mumį, žiūriu – už raista, kitoj pusėj, tį an Karveliškių, koki tai dideli nepažįstami namai. Kap paėmi manį striokas, ainu taku atgal nuog kalna link namų. Žiūriu, ir čia koki tai dideli namai, visai ne mūsų, jų niekur nematyt’, vėl lakiu an kalna. Pastovėjau, pastovėjau, lyg atsitokėjau, žiūriu – keliukas, kur an Lanka Prana. Paėjau, žiūriu, ir namai sava vietoj stovi. Nežinau, kas tį rodėsi.
Čia kurių dien, visai neseniai, buva labai graži saułi. Jau pavakarėj išėjau an kiema, žiūriu, virš Piliakalnia tep šviečia saułi, kad nušvita visas kiemas. Aš net rankas iškėliau, pasišilau. O saułi kokiu tai juodu ratu aplink, paskui pasidari lyg kokiais tai juodais taškeliais. Sakau, kas čia man vaidenasi, krinta, myrga, net galva svaigsta. Visų paskui klausinėju, niekas nieka nemati. Ale aš gi viena čia gyvenu, kitur gal nesimati.
Kareivonys. – Levosė Pinelytė-Kananavičienė, g. 1916 m., kilusi iš Krasnasėlio.
Kapčiai
245. Čia palei Piliakalnį kadaise buva kapčiai, koki tai kapai. Kap aini nuog Klerkučių kalna tiesiai, kap nusilaidi, pereini raistu, tai tį buva kapai. Tį yra du kalniukai palei kalnu, vaidenosi.
Vienųkart nuvėja tį Klerkučia Varusia malkų parsinešt’. Jau vakarėja, tai ji prisirinka visokių pagalių, susiriša kūliuku ir jau ais namo. Kad jų tį kas iš tų kapčių pradėja šaukt’ ateit’, tai ji kap łėki – ir malkas trenki, ir bėgte parłėki kalnan.
Palei tuos kapčius tai buva visokių šnekų. Jei vėlai tį reikia pereit’, tai kas tai šaukia, ir gana. Daug kam tį buva. Tai „palauk“, tai „neik tį“ – visokių balsų girdėjosi.
Buva iškasį kareiviškus šarvus, tokius kur iš dratų sukabyta kap lenciūgėliais. Kur jiej pasidėja, nežinia. Lyg vaikai mokytojam nuneši.
Saka, tį kareiviai užkasti, kariuomeni kokia tai, mūšiai buvį.
Kareivonys. – Levosė Pinelytė-Kananavičienė, g. 1916 m., kilusi iš Krasnasėlio.
Rengėjų pastaba: Šios laidojimo vietos archeologinė vertė nėra nustatyta.
246. Kietaviškių laukuose, palei Spenglos krantus, kur žmonės mena žvyrduobes, tį, saka, buva senos kapinės, kapčiai. Tį rodėsi.
Saka, važiuoja žmogus naktį pro tų vietų. Kad išeina iš žvyrduobių ir tiesiai in jį. Žmogus buva stiprus, neišsiganda ir klausia: „Ko tau reikia?“ Tas nieka nesaka, inšoka vežiman ir puola. Imas, imas, žmogus jam trenkia, tas subyra gabalais, jau tik apsisuka važiuot’ – ir vėl jis sveikas, puola. Tai, saka, jis tep mūčina tų žmogų, kol gaidys užgiedoja. Kap tik užgiedoja, dinga viskas, lyg nieka ir nebuvį.
Mana laikais žmonės tį, toj vietoj, bulves žiemai kapčiava, tį geras smėlis, žvyras. Kasė, nukasė visų šlaitų.
Kietaviškės. – Juozas Kananavičius, g. 1912 m.
247. Buvu kapai, kapčiai senobiniai, ale kai ėju melioracija, juos užlyginu.
Kareivonys. – Pranas Lankas, g. 1929 m.
Aukso kalnas
248. Gale Piliakalnia senovėj buvu koki tai pastatai, sklepai. Saku, prancūzai tį auksu užkasi. Žmonys kasinėju, ale nieku nerada. Vadina Auksu kalnu.
Buvu pas mumį šneka, kad jaunimas kai ėju an vakarėlių palei Auksu kalnu, tai nakti tį šonas palei šonu praeidavu koks tai kareivis. Saku, vaidenos. Vis vienas kareivis.
Kareivonys. – Pranas Lankas, g. 1929 m.
Kareivonių akmuo
249. Vienas bernas mylėjo mergą iš Kareivonių kiemavietės ir vėlai naktį eidavo namo tuo keliuku. Tai kaip tik prieina in tą akmenį, tai išeina koks tai juodas žmogus ir seka iš paskui iki pat namų. Ne vienąkart. Ale jo jis nekalbino, sako, bijojo.
Kietaviškės. – Ona Antanavičiūtė-Lankienė, g. 1922 m., kilusi iš Kareivonių.
Akmuo su pėda
250. Kitoj pusėj Piliakalnia, kalne, kur raistelis, saka, irgi vaidenasi. Ir miške. Buva ir Maskoliaus raistelis. Dar toliau už raista buva akmuo su ožkos pėdela, tį palei Drevičius.
Kas dabar jį ras, nuveži kur tai. Kap užėja sovietai, tai visku pertvarki, melioraciju vesdami. Nelika nei sodybų, nei akmenų.
Kareivonys. – Levosė Pinelytė-Kananavičienė, g. 1916 m., kilusi iš Krasnasėlio.
251. Kitam Piliakalnio gale, kur Gojelis, tį per kalniuku ėju keliukas. Palei jį, pačiam pakraštij, gułėju akmuo. Tį mana sesuo Alenuti mati ožkeli, palei tų akmeni, ir ne vienukart. Ir dėdi Kazys seniau šnekėju, kad tį, toj vietoj, vaidenasi, baltas ožiukas pasirodu. Pats tai nemačiau.
Kareivonys. – Pranas Lankas, g. 1929 m.
Akmuo – Užkeiktos vestuvės
252. O palei Jurgeli stovėja didelis, aukštas akmuo. Saka, tį užkeiktos vestuvės. Palei jį vaidenosi. Jei vėlai naktį aini, tai iš jo išeina kas ir aina iš paskui, ale an kalna dingsta. Jei važiuoji, tai tik strykt, užšoka an drangos* gaidys.
Labai didelis akmuo buva, ale suskaldi jį, išveži.
Kareivonys. – Levosė Pinelytė-Kananavičienė, g. 1916 m., kilusi iš Krasnasėlio.
* Vežimo gardies šoninė kartis, į kurią sukalamos siauros lentelės.
253. Palei Jurgeli buvu akmuo, tai tį vaidenos, pasirodydavu koks tai žmogus ar velnias, vedžiodavu. Žmogus namų, keliu nerasdavu.
Kareivonys. – Pranas Lankas, g. 1929 m.
Cigonkos revas*
254. Cigonkos rave Kareivonyse vaidenosi. Moterys bijoja tį ait’. Saka, kadaise tį apsigyvena dvi cigonkos – viena vyresni, kita jauna, visai dar vaikas, ir tam raistelij pagimdi mergyti. Vietos žmonės pasakė valdžiai, tai atvažiava ir išveži jas kur tai, lyg Semeliškėsna. O tų revu ir dabar vadina Cigonkos revu. Paskui šnekėja, tį vaidenasi.
Kietaviškės. – Elena Tamoševičiūtė-Bukinienė, g. 1923 m. *griovys
255. Cigonkos revas. Tai saka, kad tį kadaise buva apsigyvenis cigonų taboras ir cigonas cigonku pakori. Jiej išvažiava, ale žmonis po šiai dienai tų revu Cigonkos vardu vadina.
Karveliškės. – Marijonas Ratkevičius, g. 1927 m.
Iš prisiminimų
256. Mūsų kaime, Kareivonyse, labai cikiavo ir beveik kiekvienas turėjo pravardę. Pavardes jie turėjo tik dokumentuose, kasdien visus vadino pravardėm. Mano mama ištekėjo už Antanavičiaus, bet jį visi vadino Jurgeliu.
Kietaviškės. – Ona Antanavičiūtė-Lankienė, g. 1922 m., kilusi iš Kareivonių.
Karveliškės, k.
Iš prisiminimų
257. Mana prodiedas atėja iš Dainavos. Jų buva didełi šeimyna, daug sūnų. Kap tais laikais caras ėmi rekrūtus, tai kas papuołi, kų pagava, tų ir išveži, ba tep ilgai tarnaut’ niekas nenorėja, žmonis slapstėsi ir bėga. Tai jis vargšas pakliuva, jį išveži, o kap jau po 25 metų grįža namo, tai žemi jau broliai valdi, jau tėva gyva nebuva. Saka, kad ištarnavis tiek metų, jau prarasdava teisi in tėva ūki. Ale mat kap buva – grafieni, ponia, davi jam žemis. Davinėja laisvu. Jam laida pasirinkt’, ar palei Vievi, ar Karveliškes, kur buva dykvietis, niekas negyvena. Tai jis pasirinka Karveliškes, ba čia buva arčiau brolių, arčiau namų, nor žemis čia ir prastos. Tadu jam davi net 30 hektarų. Jis jau buva virš 45 metų, plėši tų žemi, degina kelmus, apsiženija jaunu žmonu ir prigyvena dar tris sūnus ir kelias dukteris.
Tėvas bajina ir vis sakydava, kad diedukas apsigava imdamas šitu žemi, gałėja imt’ palei Vievi, tį žemi geresni. Paskui jau mana diedukas su broliais pasidalina žemi, dukterys ištekėja, ir kūrėsi kaimas.
Karveliškės. – Marijonas Ratkevičius, g. 1927 m.
Senosios Kietaviškės, k.
Iš miestelio istorijos
258. Mokytojas Prastienis iš Žiežmarių sakė, kad Kietaviškės buvo senovės miestelis. Jogaila uždegė Kietaviškes, kai Vytautas jį varė iš šio krašto, tai visas miestelis sudegė, vėliau neatsistatė. Buvo dar ilgai malūnas, kalvė, karčiama, kapinės.
Senosios Kietaviškės. – Veronika Puidokaitė, g. 1921 m.
Rengėjų pastaba: Istoriniuose dokumentuose Kietaviškės minimos nuo 1504 m., senojo miestelio vietoje šiandien – Senųjų Kietaviškių kaimas.
259. Senose Kietaviškėse nuo Strėvos pusės lyg pylimas stovi. Seniau an to kalniuko stovėjo karčiama. Kaimas stovėjo an Semeliškių kelio, čia buvo kalvė. Už Skersės irgi ėjo kaimas, apie šešis gyventojus: Puidokai, Bliujai… Seniau visas kaimas eidavo karčiamon. Kai ėjo vienkiemiuosna, karčiamos jau nebuvo, Lankas pasistatė čia namus.
Senosios Kietaviškės. – Veronika Puidokaitė, g. 1921 m.
260. Senose Kietaviškėse, ant Strėvos kranto, stovėjo senas malūnas. Jis priklausė Vaiciukui. Paskui jis kažkam tai jį pardavė, o randavojo vokietis iš Žaslių. Vokietis prieš rusų atėjimą išvažiavo Vokietijon. Tuo metu Naujose Kietaviškėse pastatė malūną, senasis sunyko. Tas vokietis dar atvažiuodavo pasisvečiuot.
Puidokai buvo turtingi, turėjo daug žemės, o jų duktė prieš tėvų valią norėjo apsivesti su Malecku, tai tėvai jai nieko nedavė. Maleckas irgi neturėjo žemės, tai kaimas prie Skersės upelio jiems padovanojo bendros žemės lopinėlį, pakrantėj molynę tokią, jų pagailėjo. Čia Maleckai ir įsikūrė.
Senosios Kietaviškės. – [Seserys] Čižinauskaitės
261. Mano broliui naktimis rodėsi tamsus žmogus, kuris rodė landą tam kalne. Pradarius duris stovi lyg senoviniai aviliai, pilni aukso ir kitokių turtų. Nežinia… Net tris naktis rodėsi tas tamsus žmogus. Tada brolis nuėjo pas Lanką ir sako: „Tavo kalne man sapnuojasi užkastas lobis, turtas.“ Bet Lankas nėjo kasti, gal bijojo, sako: „Jei tau rodosi, tai tu ir kask.“
Kai Lankas arė lauką, tai arklys ingriuvo skylėn viena koja. Tai keli vyrai, arklį ištraukę, leido kartis ton skylėn, bet nieko nepasiekė.
Senosios Kietaviškės. – Veronika Puidokaitė, g. 1921 m.
262. Kai ėjo an sklypų, statėsi sau namus vadintoj Magazinų vietoj. Nežinau, gal kokie dvaro sandėliai anksčiau buvę, negaliu pasakyti. Tik pasakojo, kad kasant pamatus atkasė kokią tai lazdą, apdėtą dviem eilėm akmenų.
Vėliau Žukauskas pasakojo, kad vokiečiai šiose žemėse ieškojo savo banko su žemėlapiais.
Senosios Kietaviškės. – Veronika Puidokaitė, g. 1921 m.
Bažnyčios vieta
263. Senoji medinė bažnyčia stovėjo saloje ant kalnelio, kur dabar tvenkinys prieš Bliujaus sodybą. Aplink buvo pelkės, o viduj pelkių – sala. Joje ir buvus senoji bažnyčia. Kai ji buvo sudeginta, žemės niekas nejudino.
Senais senais laikais, kai dalino šniūrus, niekas nenorėjo tos salos imti. Tada ją padalino rėžiais, bet niekas jų nearė. Atsirado toks drąsuolis Puišys, jis su jaučiais vieną vagą nuarė, bet an kalnelio jaučiai suklupo ir toliau nėjo. Tai niekas tos salos ir nearė. Kai buvo potvyniai, iš medžio išskaptuotom valtim plaukiojo aplink.
Senosios Kietaviškės. – Veronika Puidokaitė, g. 1921 m.
264. Senose Kietaviškėse ant kapų ilgai stovėjus koplyčia, dar mano teta joje ėmė šliūbą.
Tose kapinėse palaidotos grafaitės. Visos kapinės buvo aptvertos geležine tvora, o ant kapelių kryžiai geležiniai ir dabar tebestovi. Ant vieno jų buvo auksinė, ant kito – sidabrinė mūkelės. Ėjo karai ir neramumai, niekas jų nelietė, o savi, savo kaimo žmonės nulupo ir pardavė žydams, taip išsidavė. Kietaviškėse juos tardė, statė an žarijų, kad prisipažintų. Tai padarė Ciziniauskas ir Maleckas.
Senosios Kietaviškės. – Veronika Puidokaitė, g. 1921 m.
265. Ant Senų Kietaviškių kapinių stovėjo medinė koplyčia, tai Gojaus ir kitų apylinkių žmonės ėjo jon melstis.
Elektrėnai. – Vaclovas Janavičius, g. 1942 m., kilęs iš Gojaus.
Pirmojo pasaulinio karo mūšis
266. Lanko Alberto tėvas, pravarde Tambukas, pasakojo: čia, Senose Kietaviškėse, kur jie gyvena, buvo baisus mūšis – kazokai sumušė daug vokiečių, kardais iškapojo. Tai visa žemė prie kapinių ir Skersės upelis buvo raudonas nuo kraujo. Žmonės juos palaidojo kapinėse.
Kakliniškės. – Juozas Kučinskas, g. 1929 m., kilęs iš Alinkos.
267. Vieškeliu ėjo mūšis an durtuvų. Kraujas Strėvos ir Skersės upėm tekėjo. Paskui žmonės pakavojo juos kapinėse, abiem pusėm tako, eilėm. Apie 1932 m., gerai neatsimenu, atvažiavo vokiečiai ir juos išsikasė, kur išsivežė, nežinau.
Senosios Kietaviškės. – [Seserys] Čižinauskaitės
268. Pirmojo pasaulinio karo metu mano teta, kokių 14 metų būdama, ėjo iš giminių, iš Semeliškių, tai pakliuvo į patį frontą, į patį mūšį. Užtaikė tiesiai ant kazokų, kurie vijosi vokiečius. Tai sakė, kad gulėjo griovyje, negalėjo nei galvos pakelt. Tai vieni per ją šokinėjo, tai kiti. Bet liko gyva. Semeliškėse yra ir vokiečių, ir rusų, ir žydų kapų.
Kloniniai Mijaugonys. – Albertas Janavičius, g. 1947 m.
Naujos Kietaviškės
Iš dvaro istorijos
269. Kietaviškių dvaras pastatytas ant Spenglos upelio kranto, labai gražioj vietoj; dar nebuvo malūno, nei tvenkinio, nei bažnyčios. Šios vietos senas pavadinimas – Duoneliškės. 1914 m., karo metu, vokiečiai dar turėjo žemėlapius su šiuo pavadinimu ir ieškojo Duoneliškių, tai seni žmonės tada prisiminė, kad tai yra dabartinės Kietaviškės.
Senosios Kietaviškės. – Veronika Puidokaitė, g. 1921 m.
270. Po 1863 m. sukilimo Kietaviškių dvaras sunyko, ponus išvežė į Sibirą, atvežė rusus nuo Babruisko – Bukinus, Puškovus. Jie dvarą išdraskė, išpardavė, pragėrė.
Ašakieniai. – Juozas Ramanauskas, g. 1916 m.
271. Kietaviškių dvaras, kap ponai išvažiava, priklausi Bukinui. Menu, stovėja dar mūras be langų, be nieka. Saka, Bukinas buva mėgėjas išgert’, nežiūrėja, kap tį bus vaikam ar kam. Jis tas plytas senobines pardavinėja, dar vogi, tep ir išsinešioja.
Iš Kietaviškių dvara jau likis tik sklepas. Tį dar žmonės būlbas pyłė. Laiptai dabartiniai, ale apačioj, sklepe, dar senoviškai apvaliai išmūryta, pertvaros lantinės likį, senobinės.
Kietaviškės. – Elena Tamoševičiūtė-Bukinienė, g. 1923 m.
272. Mana abudu tėvai kilį iš Kareivonių kaimo. Mama – Vaiciukevičiūtė. Tėvas buva Amerikoj, užsidirba pinigų ir nupirka Kietaviškėse žemės, statėsi namus. Kol buvau vaikas, miesteliu vadina Senas Kietaviškes, vis siųsdava miestelin. Dabar jos visai sunykį, o Naujos Kietaviškės labai išsistatį.
Naujose Kietaviškėse buva gražus dvaras. Kap buvau vaikas, tai senis iš Gilūšia, gal jau koks šimtametis pasakoja koki čia gražus dvarai buvį, jis minėja, kad labai gražūs kambariai, durys, langai, skambėjį viskas. Dar ir aš atsimenu. Kap ponai jau negyveno, tai dvarų perėmi Bukinas senis. Kap mana tėvas numirė, mama ištekėja už jo sūnaus. Mana patėvis turėja ganyklas toli nuog namų, ba kap ėja an sklypų, tai sodybų Kietaviškėse nekėlė, tik žemi išsidalina, tai rūmų antra aukšta balkius, kreklas, visu medi nuėmi ir nuveži ganyklon, pastati tokį tvartų gyvuliam vasarai. Ir avys, ir karvės, ir kiaulės tį buva.
Pirmas dvara aukštas buva mūrinis, tai kap Bukinų nušovė, kas tik norėja, tas ir draskė, po plytą išsinešioja, nuardi sienas, tik pamatai lika.
Kietaviškės. – Juozas Kananavičius, g. 1912 m.
273. Seniau auksas degė. Čia, kur dabar stovi mūsų namas, kadaise gyvena Lapinskai. Lapinskas dirba Žiežmariuose vokiečių policininku. Gal turėja žydų auksa, kų tį gali žinot’. Ale mūsų kieme irgi dega auksas, tik mes nedrįstam kast’.
Vienai bobai tį, kur buva Kietaviškių dvaras, rodosi koki tai auksiniai obuoliai tarp durų. Ji atėja, saka, kaskim. Ale aš bijau. Dabar tį Černiauskų sodyba, o kadaise buvis Pociejų dvara kluonas. Kap dvarų draskė, kap Bukinas viskų pragerdinėja, tai nešė, kiek kas norėja. Plytos buva didełės, visi nešėsi. Paskui stovėja griuvėsiai, tai tį, apie tų vietų, ir pasirodė jai tiej auksiniai obuoliai.
Kietaviškės. – Adelė Pruskaitė-Aliubavičienė, g. 1930 m., kilusi iš Kampų.
Kapinynas
274. Už Kietaviškių, kur duobės, buva radį koki tai senobini papuošalu. Žmonės tį jau kavoja būlbas. Kap anksčiau neturėja rūsių, tai kur žemi sausa, tį dari kapčius ir kavoja. Viska tį buva, buva, kad ir pavagia.
Vienųkart moteriški inlipus tan kapčiun rinka būlbas, tai, saka, tas kapčius jų ir užgriuva. Rodos, Piraškevičieni buva jos pavardė. Seniai jau, bajina senoji Bukinieni.
Paskui tį ėmi žvyru, daug išveži. Kap kasi, tai rada vyriškų kaulų, tai nustoja toliau kast’.
Kietaviškės. – Elena Tamoševičiūtė-Bukinienė, g. 1923 m.
Rengėjų pastaba: Šios laidojimo vietos archeologinė vertė nenustatyta.
Iš prisiminimų
275. Laukus dalina an trijų dalių: pūdymas, vasarojai ir žiemkenčiai. Ganė an pūdymų, pievas reikėja šienaut’, paskui jau an atola, an rugienų.
Kaime buva skerdžius. Anksti ryte, kap saułė teka, jis išeina an gatvės ir su ragu užtriūbina. Tadu visi pro atšlaima vartus išvara gyvulius. Piemenys ganė paeiliui, kiek karvių, tiek dienų. Ganė ir kiaulas, ir avelas. Skerdžius skyrsta, kas prie ko ganis. Atskirai ganė kiaulas, atskirai karves, atskirai avelas. Žąsis ganė prie namų mergaitės. Kiaulas ganyt’ sunkiausia, labai jau jos ėja per Spenglu kuniga bulbosna. Kap inprata, negalima spėt’ lakstyt’ paskui. Jom po kaklu rišdava branktu, tokį pagalį, kad negalėtų greitai bėgt’. Branktas jai in kojas dauža, tada gali pavyt’. Buva dideli meiteliai, kap šoks, nespėji łėkt’.
Žąsis ganė prie namų mergaitės ir sẽniai. Jos labai gerai nupeša dirvonu. Ale tik po karvių, ba labai nudergia lauku, karvės paskui jas nenori ėst’ – smirdi.
Prieg tvarta, atšlaime, buva vadinamas dienykas gyvuliam. Kap per karščius pargeni namo, tai inlaidžia dienykan, tokian apitvaran palei tvartu lauke, ale po stogu.
Kietaviškės. – Juozas Kananavičius, g. 1912 m.
276. Kietaviškių bažnyčioj ir dabar tebestovi grafienės lomka.* Ji stovėjo už Dievo stalo, dešinėj pusėj, ir joje per mišias sėdėdavo grafienė. Dabar stovi prie šv. Antano altoriaus.
Senosios Kietaviškės. – Veronika Puidokaitė, g. 1921 m.
* Suolas bažnyčioje klūpoti ir sėdėti, klauptas
277. Kietaviškėsna vargoninykas Štukėnas labai nemėga švilpima, vaikai iš jo erzinosi. Nuveina in ažeru, tį Štukėnas žvejoja, tai jį pamatį ima švilpt’. Aje, jis neturi kur dėtis, meta meškeri, bėga an kranta, barasi, pyksta. Dienu gi. Ir ko jis tep bijoja?
Vargoninykas jaunas bernas buva, tai jį insižiūrėja viena merga Ona, labai norėja, kad jis ją imt‘, o jis kalbina iš Mijaugonių Laimučiuki Veroniku. Saka, toj Ona nakčia apsisupa baltaj marška, ateja vargoninykui po langu ir pasivaidena, saka: „Neimk tu Veronikos iš Mijaugonių, imk už pačių sau Onų.“ Ale jis vis tiek nepaklausė ir apsiženija su Laimučiuke. Jaunas dar miri. Kas tį žina.
Kietaviškės. – Elena Tamoševičiūtė-Bukinienė, g. 1923 m., kilusi iš Mijaugonių.
278. Kietaviškių kunigas Čepanas turėja mergų tarnaitį. Ji šėrė gyvulius, dyrba ūkia darbus. Toj tarnaitė nužiūrėja, kad kunigas sava pinigus kavoja kur tai po altorium. Kap kunigas numirė, paėmė visus tuos pinigus, ir kur jai su jais dėtis? Nunešė krautuvinykui Cibulskui. Tėvas Cibulskas nutarė – dėl tokios sumos reiks ženytis, sūneliai. Apženina vyriausių – Vincų. Tas Vievij namus pasistatė, užsivedė krautuvį. Tik toj merga, saka, ir pas Cibulskų buva kap už mergų ir tį jai visi darbai teka, ponia nebuva.
Apie kunigus visap šnekėja. Buva Semeliškij kunigas Romka, didelis merginykas, tai mergai kavinį pastatė.
Smetonos laikais tarnavau kariuomenėj Vilkaviškij, tai pas vadų buvau pasiuntiniu. Jo žmonai nešiojau laiškus kunigui, paskui atgal. Simpatija buva.
Geibonys. – Bolius Lankutis g. 1917 m.
279. Buvo tokia rusiukė pardavėja, jau mirus, tai ji pasiėmė visus parduotuvės pinigus, nuėjo su vyro giminaičiu Gojaus miškan, pinigus užkasė, tada susidraskė sau veidą, plaukus ir nubėgo policijon pranešti apie apiplėšimą. Bet jai labai nepasisekė, nes miške ją matė vienas žmogus, kuris ir parodė, kur jos užkasti pinigai.
Senosios Kietaviškės. – Veronika Puidokaitė, g. 1921 m.
280. Diedukas iš motinos pusės – Ratkevičius iš Dainavos. Mama atitekėjo iš Dainavos. Ratkevičiai turėjo du valakus žemės, dieduko brolis buvo teisėjas. Laikė eržilus. Važiavo rungtynių su Abromiškių dvaro ponu Pliateriu ir jį pralenkė. Grafas sakė: „Jei nepažinčiau tavo brolio, nušaučiau.“ Paskui prašė parduoti eržilą, net Mijaugonių dvarą atidavinėjo, nes buvo didelis arklių mėgėjas, bet diedukas eržilo vis vien nepardavė, buvo labai užsispyręs.
Ratkevičiai draugavo su Kietaviškių dvaro ponais. Vienas iš dėdžių buvo Amerikoj, kitas buvo nelaisvėj, tai grįžęs rado labai nuskurusią šeimyną, nuplyšusius vaikus. Buvo gaisras, statė naujus namus, rąstus pjovė rankomis.
Prie caro, kai tarnavo kariuomenėj 25 metus, tai grįžę jau prarasdavo teisę į žemę, galėjo tavęs nepriimti ir į namus. Kas priėmė – gerai, o kas ne – to niekas nebaudė.
Senosios Kietaviškės. – Veronika Puidokaitė, g. 1921 m.
Vietovė Raistelis
281. Kur Kietaviškių krautuvė, keliukas aina žemyn, yra raistelis. Tai iš to raistelia, saka, vis išlakia kas – tai paršai, tai ožkos, vis naktim.
Kietaviškės. – Juozas Kananavičius, g. 1912 m.
Obeniai, k.
Kazoko pieva
282. Už mūsų kiemo yra Kazoko pieva. 1914 m. Vokiečių abozas* važiavo Obenių vieškeliu link Semeliškių. Kazokai, sugulę pievose iš abiejų kelio pusių, juos lydėjo iki Strėvos. Iškapojo 500 vokiečių. Buvo palaidoti Senų Kietaviškių kapinėse.
Obeniai. – Vladas Šatavičius, g. 1927 m.
* Gurguolė
Iš kaimo istorijos
283. Muravjovo laikais, po 1863 m. sukilimo, Obenių dvaro žemėse buvo apgyvendinti pravoslavai, apie 10 šeimų. Vėliau visi išsikėlė ar sulietuvėjo. Mano senelis Šatievič Vosilij, o aš – jau Šatavičius.
Obeniai. – Vladas Šatavičius, g. 1927 m.
284. Obenių kaimas toj pačioj vietoj, kur ir dabar, nuo kelia posūkia ėja iki Strėvos upės abiem kelia pusėm. Namai visi buva galais in gatvį, su langinėm nuo ladų, nuo vėjų. Mūsų troba buva su grindim. Menu, kap linus kūldava an grindų, kad sėmenys būt švarūs. Paskui linų stiebelius, kūliukais, vadinamom saujom, surištus, plukdėm su valtim pas Vansevičių pirtin džiovint’ ir mint’. Linų sėja daug, priraudavam apie 30 kapų, visus reikėja sutvarkyt’, suverpt’, išaust’.
Mijaugonys. – Domicelė Jurkevičiūtė-Janavičienė, g. 1923 m., kilusi iš Obenių.
285. Elektrinė pastatyta an Kazimiera Macijauska žemės. Tį buva vieta, vadinama Šlapełėm. Buva daug šaltinių, in rytus buva Kampai, arčiau Anykštos. Tekėja Rudupė. Ji visa buva rūdim apėjus, tekėja nuo pelkynų Strėvon, kur dabar šiltas kanalas.
Mijaugonys. – Domicelė Jurkevičiūtė-Janavičienė, g. 1923 m., kilusi iš Obenių.
Iš dvaro istorijos
286. Mano prodiedukas ir diedukas buvo eiguliai. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Obenių dvare buvo miškininkystės centras, vadinamas liesničiestvo.
Diedukas nešdavo paštą iš Bačkonių iki Obenių. Vėliau Obenių dvaras buvo sudegintas, žemės išdalintos žmonėms.
Ašakieniai. –Juozas Ramanauskas, g. 1916 m.
287. Sakoma, kad Obenių dvare vėliausiais laikais gyveno kažkoks kapitonas.
Kapitonienė savo vaiko krūtim nemaitino. Merga buvo apsigavus, turėjo vaiką, tai ją paėmė į dvarą, kad maitintų kapitonienės vaiką. Valgyti davė labai gerai, rengė ją švariai, prausė, ji gyveno kaip ponia.
Senosios Kietaviškės. – Veronika Puidokaitė, g. 1921 m.
Iš prisiminimų
288. Anais laikais ir pievos žydėja kitaip. Menu 1929 metais, kai ėjam an sklypų, tai vaikščiojam per pievas, o gėlių žydėjimas! Nėr kur kojos pastatyt’, visur bitės.
Mijaugonys. – Domicelė Jurkevičiūtė-Janavičienė, g. 1923 m.,
kilusi iš Obenių.
289. Tėvas mokinosi teisės mokslų Trakuose, mokslų nebaigė – reikėja ait’ žemės dyrbt’. Brolis vyresnis žuva, tai jam teka mokslus mest’. Tėvas buva šviesus žmogus, daug žmonių kreipdavosi, kai reikėja tvarkyt’ reikalus, surašyt’ popierius.
Kara metu tėvai buva paslėpį du žydukus, paskui vokiečiai juos paėmė. Menu, kap tie žydukai sakė, kad ne Hitleris kaltas, kad jų tauta pati kalta, užsitraukė Dievo bausmį. Paskui tėvų vokiečiai buva paėmį, ale nieka neinrodė, jis mokėja išsisukt’.
Tėvelis turėja 5 arklius, 10 karvių, pulkus avių, veršelių, vištų, žąsų.
Mijaugonys. – Domicelė Jurkevičiūtė-Janavičienė, g. 1923 m., kilusi iš Obenių.
290. Maža būdama sekiau visus darbus, katrie buva daromi namie – kap mezga, kap audžia, kap siūna. Krosnį va ir dabar meistrai padarė – dūmina, tai ėmiau ir susitvarkiau pati. Jauna būdama auginau daug gėlių prie namų. Užsisakydavom visokių iš Dotnuvos, auginam ir vietines visokias, turėjom klombas, apdėtas akmenimis, sodinom raštais.
Kai jau paaugau, lankiau Obenių mokyklų, paskui – Kietaviškių.
Šarkinės miške prie Geibonių būdava skautų stovyklos. Aplink buva dideli miškai, pušynai, daug uogavom, grybavom. Kartą beuogaunant’ ir užėjom ton stovyklon. Drąsios buvom, susipažinom, išsipasakojom. Jauni – padainuot’, pašokt’.
Mijaugonys. – Domicelė Jurkevičiūtė-Janavičienė, g. 1923 m., kilusi iš Obenių.
291. Ažeruose daug žuvies, ungurių, gaudydavom su broliu tinklais. Valgėm žuvies ir keptos, ir rūkytos.
Prie ažerų labai atvažinėja ponai iš Kauna poilsiaut’. Atvažiuodava mašinom, valtelas atveždava sunkvežimiu. Jei nebūt užėjis karas, aplink ažerus būt pastatyti kurortai.
Prie Lietuvos važinėja akspedicija, ieškoja šaltinių, matava ažera gylį. Anykšta buva negili, iki 10 metrų gylia. Prie Puikina salos buva labai gilu, virš 40 metrų; tenai buva povandeniniai šaltiniai ir žiemų neužšaldava ladas. Jeigu ir užšaldava, tai buva toks nestoras, kad reikėja tų vietų apvažiuot’. Gałėjai inlūžt’. Važiava mokytoja Jakelytė ir nuskenda tenai. Žmonės žinoja.
Mėgau plaukiot’ su valtim, irkluot’, aptarnaudavau ponus. Už mūsų sodybų jau tada davinėja 25 tūkstančius litų. Prie Smetonos tai buva dideli pinigai.
Mijaugonys. – Domicelė Jurkevičiūtė-Janavičienė, g. 1923 m., kilusi iš Obenių.
292. Atvažiuodava ir Meškeriotojų draugija, tai aš jiem nešiodavau vėliavėlas, žalias ir mėlynas. Ivinskis atvažiuodava ir vokietis Liorensas, dviem mašinom. Kūrena laužus, meškerioja, ilsėjasi, maudėsi, baliavoja.
Ažerai buva valdiški, juos nuomoja žydelis Gelbergas. Paskui jis subankrutava, tada ir išsinuomoja Meškeriotojų draugija. Tėvas buva sargu, tai aš dalinau vėliavėlas, plaukiojau valtim ir vežiojau registracijos knygų. Atvažiuodava daug žmonių, kai kada iki 40 vėliavėlių reikėja išdalint’. Atvažinėja ir banka viršinykas Žukauskas.
Ivinskia sunkvežimia vairuotojas, atvežis valtis, dienų miegodava pas mus an šiena, kol ponai pramogava.
Daugiausiai šeštadienį atvažiuoja, sekmadienia pavakary išvažiuoja.
Mijaugonys. – Domicelė Jurkevičiūtė-Janavičienė, g. 1923 m., kilusi iš Obenių.
293. Pas mumį buva radijas. Janavičiai iš Lubakos irgi atnešį sava, bijoja laikyt’ namie, tai buva du aparatai. Kap ėja frontas, užėja rusai, tai tėvui kara lauka teismu grasina. Saka, jūs šnipai. Tėvas mokėja rusiškai, tai vienas karinykas ukrainietis patarė tėvui. Saka, gal turit kokį pažįstamų komunistų, tai šaukit jį, gelbėkitės, ba jau šeima pasmerkta. Vos išsigelbėja.
Mijaugonys. – Domicelė Jurkevičiūtė-Janavičienė, g. 1923 m., kilusi iš Obenių.
294. Paskui tėvus vežė Sibiran. Išvežė tris seseris ir brolį; jie dar nebuva atsiskyrį nuo tėvų, kartu gyvena. Vežė pirmiausiai tuos, katrie dyrba, turėja žemės, sava rankom ją išdyrba nuo šviesos iki tamsos, statėsi namus, augina, mokina vaikus. Užtat vežė. Mes gi nieka niekam nepadarėm. Kai kolūkiai tvėrėsi, reikėja namų. Kur gražesni, geresni ir ištuština. Subuožina. Fermų iš tvartų pastatė Obeniuose, svirnų išvežė Kietaviškėsna, iš namo – kontorų padarė. Nuo ko gi ubagai pradės? Nuo tarbos, nuo lazdos? Buva tokių, katrie sėdėja ir laukė rusų kap dūšia dangaus. Jie sėdėja lūšnose, net stoga negałėja nendrėm užsimest’. Buva šnekų, kad ateis biednų valdžia, nuo bagotų atims ir gyvens. Kam rūpintis ir vargšes rankas daužyt’? Ir sulaukė. Lika apsėti laukai, tai surinka, nupjovė, pasidalina ir suvalgė, tik pasėt’ užmirša. Tep pradėja.
Išvežė šeimynų Sibiran. Aš jau buvau ištekėjus, mes statėmės namus, tai visa mano pasoga, visas turtas lika namuose pas tėvus. Likau nuoga, basa, kaukiau iš skausma. Kai davė žinių, tai nułėkiau Kietaviškėsna atsisveikint’. Tenai buva surinkti visi, katruos vežė iš mūsų krašta. Žmonės rauda. Mamytė mane pamačius moja ranka, saka, bėk, paims ir tavį. Aš jau septintam mėnesij, pavardė kita, kur tį paims. Atsisveikint’ laida. Geras papuołė rusų kareivukas, palaida mana brolį. Jo žmona gimdė Semeliškėse, tai išsiprašė. Gyvena Šakaldonyse pas žmonos tėvus.
Sesuo žuva Jenisiejuj plukdant’ sielius. Rųstai išsiskyrė ir ji inkrita vandenin. Tik po savaitės tinklais pagava. Motina irgi mirė Sibire. Tėvas grįža Lietuvon. Parsivežėm ir mamų, ir seserį metalinėse dėžėse, palaidojam an Senų Kietaviškių kapinių.
Mijaugonys. – Domicelė Jurkevičiūtė-Janavičienė, g. 1923 m., kilusi iš Obenių.
295. Moteris iš Kietaviškių pardavė karvę. Pinigus bankan pasidėjo, o jau kitą dieną ateina atsiimt, tai ją ir klausia: „Kodėl?“ Bijodama prasitarė, kad naktį atėjo velnias su ragais ir reikalauja pinigus atiduot. Bankininkė iškvietė policiją. Atėjo ir felčeris Bacianskas.
Naktį visi laukia velnio. Ir tikrai. Vidurnaktį į trobą įvirsta tikrų tikriausias velnias, su ragais ir kanopomis. Visi kulversčia per langą išvirto, išsigandę, tik vienas policininkas nusitvėrė pistoletą ir ėmė šaukti: „Rankas aukštyn, šausiu!“ Velnias pakėlė rankas. Atsitokėję uždegę šviesą visi pamatė, kad tai kaimynas Binkulys, užsidėjęs karvės ragus ir kanopas. Tai buvo kaimui juoko.
Obeniai. – Kazimieras Pranskevičius, g. 1936 m., kilęs iš Baubonių.
Piktakiemis, k.
Iš kaimo istorijos
296. Seniau kap buva. Piktakiemij, palei Verdines, buva daug laisvos žemis. Saka, atėja iš kur tai koks žmogus, išsikasi žemini, insikūri ir apsigyvena. Dažinoja valdžia, tai atvažiava, jį išklausinėja, atmierava jam 10 hektarų – ir gyvenk. Paskui tį ir Patinskui, kap jis grįža iš cara kariuomenis, davi.
Anam Piktakiemia krašte, palei Piliakalni, tai žmonis gyvena nuog senų senovis. O žemis tai buva laisvos seniau. Ščerbavičius, tėvas bajina, irgi atėja čia, kur buva dykvieti, pasistati nameli ir apsigyvena. Atvažiava ponas, saka, juokias ir jam laidžia, saka, gyvenk, jei nori.
Karveliškės. – Marijonas Ratkevičius, g. 1927 m.
Strėva, up.
297. Mes su tėvu važiuodavom arkliais Žiežmarių turgun, tai važiuojant tėvas man rodė slėnius prie Bačkonių ir pasakojo, kad čia senovėje vykęs mūšis, kovėsi Vytautas su kryžiuočiais. Vytauto armija ėjo nuo Vilniaus pusės, o kryžiuočių – nuo Kauno ir čia susitikę kovėsi ant tų laukų, pievų, prie Strėvos upės.
Elektrėnai. – Vaclovas Janavičius, g. 1942 m., kilęs iš Gojaus.
Rengėjų pastaba: 1348 m. Strėvos mūšio vieta iki šiol nėra nustatyta.
298. Palei Strėvu iškasi senų pajuodusių ąžuolų, tokia storia kap stalas. Žmonys sukūrena, niekas jų nevertina.
Mijaugonys. – Boleslovas Pruskas, g. 1928 m., kilęs iš Anykštos.
Vindžiuliai, k.
Kapinynas
299. Kapinėłės mūsų sklype – aja prancūzai ir sušala. Sudėja krūvon, kepurėm kareiviai juos užpyla ir lika supyltas. Už rusų buva tį atvažiavį, prakasė, rada gelažėlių, kaulų. Norėja koplytstulpį pastatyt’, bet, saka, prižiūrėta, tai nieka.
Begauskas buva (jau labai senai jo nėra). Buva jo šniūrely tos kapinėłės. Ir jis pradėja art’, ir, saka, jam prisisapnava, kad nerušint’. Ir nerušina niekas.
A mes jaunos buvom, daug vaikų, tai būtumėt matį, kap mes buvom tį gražiai padarį [apsodinę ir gėlyną padarę].
Vindžiuliai. – Ona Beganskaitė-Karandienė, g. 1916 m.