KULINARIJA
 
     Mitybos įpročiai
     847. Jauna būdama tarnavau pas Naruševičių. Žmones maitino neblogai. Mėsos davinėjo tris dienas – sekmadienį, antradienį ir ketvirtadienį. Kepė kugelį, kakorus, virė košes, buvo pieno. Turėjo centrifūgą, darė grietinę, mušė sviestą.
     Ponas labai mėgo medžioti, kas sekmadienį medžiojo, tai zuikių an aukšto buvo visąžiem. Juos laikė inšalusius savaitę ar dvi, paskui, kap reikia, lupa ir gamina. Skaniai gamino. Verda, paskui troškina su saldžia grietinėle, daro burokėlių salotas.
     Aliejų spaudė iš sėmenų Lekavičių kaime, tai aliejaus turėjom skanaus. Geras aliejus tiko viskam – ir kugeliui, ir blynam.
     Per adventą ir gavėnią buvo pasnikas. Kai kuriom dienom valgė ne tik be mėsos, bet ir be pieno.
     Šarkinė. – Stasė Binkevičiūtė-Urbonavičienė, g. 1921 m., kilusi iš Benkūnų.
 
     848. Valgė visi iš vieno bliūdo. Ir sriubą. Visi aplink susėda, šaukštus pasiima. Ant stalo statė duoną, bulves, keptas pečiuje su lupynom ar virtas, sriubą, jei buvo tądien mėsos, tai mėsą, o dažniausiai blynus.
     Blynus valgė su rankom, ba jie sausi buvo, kepti an skarvados, pateptos lašinių gabalėliu.
     Peliūnai. – Zofija Bujūtė-Pinelienė, g. 1926 m. kilusi iš Mištūnų.
 
     849. Prie dvarų buvo ledainės. Ledainė buvo pilna ledų. Žiemą vyrai važiuoja ant upės, prikerta ledų, parvežę sukrauna, užpila pjuvenom, per vasarą neištirpsta.
     Tenai laikė mėsą, pieną, grietinę. Šaldytuvų tai nebuvo.
     Paneriai. – Elena Klimaitė-Klimienė, g. 1925 m., kilusi iš Karagėliškių.
 
     Indai
     850. Pečiuj naudojo špižinius sagonus, įvairaus dydžio juodo molio terlas. Ir aguonom trint, ir kugeliui kept, ir troškint. Puodžių buvo, jie darė puodus, paskui turguj parduodavo. Vievyj buvo puodų turgus. Streipūnų kaime buvo puodžius, žiedė puodus.
     Uzbonai – ąsočiai su rankena ir kakliuku, naudojami alui.
     Puodynė – tas pats, tik be rankenos. Ji skirta pienui.
     Palivonas – apačia siauresnė, viršus platus; jame raugė grybus, lydė sviestą žiemai, pylė uogienes žiemai, aprištas sviestiniu popierium.
     Giedraitiškės. – Bronė Bičkauskienė, g. 1936 m., kilusi iš Aukštaitijos.
 
     851. Puodai buvo čigūniniai. Kepė ir senam puode. Kap puodas jau pasensta, tai jo kraštus aplaužia aplink ir naudoja kepimui, vadino šuke. Buvo labai madoj kept šukėj. Saka, pilną šukę prikepiau, tai šeimyna susėdo ir suvalgė.
     Bulvinius blynus kepė pečiuj an trikojo, vadinamo trinoškos. Gal iš rusiško tas vardas. Pastato prieš ugnį ir kepa. Valgė su taukiniu.
     Babkas, bulkas, pyragus kepdavo bliūduose, šukėse. Net kaimynai skolindavo.
     Peliūnai. – Zofija Bujūtė-Pinelienė, g. 1926 m. kilusi iš Mištūnų.
 
     Duona
     862. Duona skani, pas gaspadinę duoną minkant sienos sušlampa. Arba dar sako, kad būt užpakalis šlapias.
     Viena gaspadinė minko minko ir vis capt už užpakalio – tikrina, ar šlapias. Ir vėl minko minko, capt už užpakalio, ar šlapias. Ateina vyras. Ta pakėlė sijoną ir sako: „Tu, Jonai, pažiūrėk, ar jau užpakalis šlapias.“ Tas žiūri, žiūri ir sako: „Nieko nesuprantu, dvi skylės vietoj, tešlos prikištos.“ Boba sako: „Imk peilį, nulupinėk, bus pertepimui.“
     Senosios Abromiškės. – Leokadija Kazakevičiūtė-Sabonienė, g. 1921 m., kilusi iš Natokų.
 
     Grybai
     853. Grybus raugė mediniam kibire, bačkutėj su dviem ausim ir dangteliu, kuris įsispaudžia tarp dviejų lentučių ir nesisuka. Grybus išverda, deda daug druskos, krapų ir paslegia, uždeda švarią drobulę ir uždaro dangteliu. Palaiko šilčiau, kad parūgtų, tada stato šaltai, kad nepelytų.
     Giedraitiškės. – Bronė Bičkauskienė, g. 1936 m., kilusi iš Aukštaitijos
 
     854. Grybus raugė, bet valgė ir keptus ar virtus. Rudmėses, baravykus ir kitokius grybus dažniausiai kepė keptuvėj žalius, paskui deda prieskonių, svogūnų, dar pakepina. Jei grybų nedaug turi, tai labai mėgom pridėt šviežių bulvių. Kartu iškepa. Prie grybų bulves virė ir atskirai.
     Baravykus džiovino žiemai. Juos naudojo Kūčių vakare ir pasniko valgiams, sriuboms.
     Peliūnai. – Zofija Bujūtė-Pinelienė, g. 1926 m., kilusi iš Mištūnų.
 
     Žuvis
     855. Gyvenam an vandenų, valgėm daug žuvies. Ir šviežią kepėm, virėm ir sūdėm. Žuvis ir žuvis.
     Kampai. – Adelė Pruskaitė-Aliubavičienė, g. 1930 m.
 
     856.  Žuvis gaudė su meškerėm, tinklų neturėjom. Orio ežere buvo lydekų, net unguriai ėjo Griaželiaukos upe aukštyn iki Orio, o smulkesnės žuvies buvo pilna.
     Kepė ir troškino, virė žuvienę.
     Giedraitiškės. – Bronė Bičkauskienė, g. 1936 m., kilusi iš Aukštaitijos
 
     Laukinių paukščių kiaušiniai
     857. Kai pelkynuose pradėdavo dėti kiaušinius antys, tai eidavom kiaušiniauti. Prie ežero buvo dideli plovai, labai suposi. Ten ančių buvo tiek, kad pririnkdavom pintines kiaušinių. Bet greit antys juos užperėdavo ir jie maistui jau netiko.
     Kartą tokius užperėtus kiaušinius mama padėjo po višta ir išperino laukinių ančiukų. Jie išsirito labai gražūs, kaip kamuoliukai, juodi. Višta juos vedžiojo, bet kai išaugo, visi išskrido. Paskui dar apskrenda ratu virš namų, bet jau nenusileidžia.
     Vievis. – Anelė Mitraitė-Švenčionienė, g. 1914 m., kilusi iš Perkūnakiemio.
 
 
     Pasninko valgiai
     858. Pasniko valgiai. Uogas, spanguoles rinkom vėlai rudenį ar net pavasarį, kol dar ant vandens ledas. Per gavėnią skaniausi cepelinai iš džiovintų grybų. Spaudė, savas aliejus iš sėmenų, turėjo spaustuves, sėmenis džiovino, malė ir spaudė. Labai skanus aliejus iš sėmenų ir iš kanapių. Jis buvo žalias, bet labai gero kvapo. Užpili ant duonos, biškį druskos, tai labai skanu.
     Nesijautė pasniko – kisielių virė. Anyta darė burokėlių cviklienę: užverda vandenį, į jį įdeda pipirų, druskos, svogūno ir užpila ant smulkiai pjaustytų burokėlių. Truputį pastovi ir valgo su bulvėm. Dėdavo ir giros.
     Senosios Abromiškės. – Leokadija Kazakevičiūtė-Sabonienė, g. 1921 m. kilusi iš Natokų.
 
     859. Per pasnikus – visai be mėsos. Turėjo gero naminio aliejaus, valgė žuvis, silkes, pieną. Prie bulvių vakarienei valgė varškę, rūgštų pieną, cviklienę iš raudonų paraugintų burokėlių, giros ir žalio svogūno.
     Darė girą. Valgė su bulvėmis.
     Labai skanu rauginti kopūstai su aliejum prie bulvių.
     Raugintus burokėlius sutarkuoja, pakepina su aliejum ant keptuvės. Valgė su virtomis bulvėmis.
     Peliūnai. – Jadvyga Bliujūtė-Jarašienė, g. 1924 m.
 
     860. Raugą valgė su bulvėm. Ima ruginių miltų, pila po truputį verdančiu vandeniu ir maišo, kad gerai išsimaišyt. Paskui šutina pečiuj, kad jis apsalt. Tada atšaldo, supila dėčkelėn ir truputį paraugina. Tik nedaug, kad neprarugtų. Šitan raugan inpjausto svogūno ir valgo su virtomis bulvėmis.
     Cviklienė. Išverda raudonus burokus, juos sudeda molinian uzbonan, užpila verdančiu vandeniu, inpila truputį acto, parą palaiko ir jau galima pjaustyt. Tada užbąlina pienu ar saldžia grietinėle ir valgo prie virtų bulvių.
     Silkes vežiojo žydai, jos buvo labai riebios. Tai imi silkę, supjaustai ją gabaliukais, dedi an skarvados, užpili vandenio ir verdi. Išvirus inmaišai saujelę miltų, gerai išmaišai, kad neliktų gabaliukų. Silkė suverda, išimi kauliukus ir valgyk prie bulvių. Labai skanu.
     „Ubago valgis“. Kai bulves nukoši, tai į tą vandenį, kur jos virė, indedi smulkiai supjaustyto svogūno. Valgai bulves ir užsisrebi tuo vandeniu.
     Bulvės su aliejum. Ant aliejaus pakepini svogūno, užpili ant virtų bulvių.
     Šarkinė. – Stasė Binkevičiūtė-Urbonavičienė, g. 1921 m., kilusi iš Benkūnų k.
 

     861. Kanapių grūdus trynė ir aguonas trynė, valgė su bulviniais blynais.

     Kampai. – Adelė Pruskaitė-Aliubavičienė, g. 1930 m.
 
     862. Sausų pasnikų mano laikais laikėsi tik staravierai, sentikiai. Pas juos ne tik prieš Velykas ir Kalėdas buvo pasnikas, o ir prieš Sekmines, ir prieš Joną Nukirstagalvį. Labai pasnikavo. Prieš Joną jie negalėjo net ir žuvies valgyt užtat, kad žuvis turi galvą. Vasarą, darbymečiu, kai daug darbų laukuose, į pabaigą to pasniko, jie negalėjo paeit iš išsekimo, sakė, kojų nepatempiam.
     Giedraitiškės. Bronė Bičkauskienė, g. 1936 m., kilusi iš Aukštaitijos.
 
     Blynai
     863. Blynus miltinius kepė pečiuj an trikojo. Skarvadą patepdavo lašinių gabaliuku, jokių riebalų nenaudojo. Blynai iškepdavo sausi, paskui juos dažė su padažais.
     Šarkinė. – Stasė Binkevičiūtė-Urbonavičienė, g. 1921 m., kilusi iš Benkūnų.
 
     864. Blynų prikepa didelį kūgį. Kepė ant sausos keptuvės, pateptos lašinių gabalėliu. Jie sausi, užtat valgomi su dažiniu.
     Giedraitiškės. – Bronė Bičkauskienė, g. 1936 m., kilusi iš Aukštaitijos.
 
 
     Bulviniai patiekalai
     865. Bandos. Tarkuotas bulves truputį nusunki, galima užšutinti verdančiu pienu, jei yr – kiaušinis, druskos, dedi tešlą ant kopūstlapio ir an pado iškepi. Sutrini mirkytas aguonas, indedi truputį cukraus, verdančio vandenio, sutepi iškepusias bandas ir dedi terlon. Ir statai jas pašutinti atgal pečiun.
     Vietoj aguonpienio galima naudoti ir grietinę, ale ne taip skanu.
     Šarkinė. – Stasė Binkevičiūtė-Urbonavičienė, g. 1921 m., kilusi iš Benkūnų.
 
     866. Bandos. Bulvių pritarkuoji, kopūsto lapus nupjauni prieš dieną, kad apvystų, – ant žalio blogai kepa ir turi kvapą. Bandas dedi ant švariai iššluoto pečiaus pado, su liže. Iškepa geltonos geltonos. Paskui aguonų pieno ar spirgučio, dedi terlon ir pečiun, pašutina dar.
     Šarkinė. – Stasė Binkevičiūtė-Urbonavičienė, g. 1921 m., kilusi iš Benkūnų.
 
     867. Bandos iš bulbų. Sutarkuoji bulbas, truputį nusunki, dedi an džiovinto kopūsto lapo, an ližės, inmuši pečiun. Iškepa, tada sutepi trintom aguonom, dedi terlon, vėl šauni pečiun, kad pašustų.
     Peliūnai. – Zofija Bujūtė-Pinelienė, g. 1926 m., kilusi iš Mištūnų.
 
     868. Kugelius kepė paprastus ir su kiaulės koja. Koją švariai išplauna, per pusę išilgai perkerta, sudeda į tešlą ir kepa. Galima ir šiaip kokį mėsgalį. Rūgščios grietinės deda, kiaušinį.
     Senosios Abromiškės. – Leokadija Kazakevičiūtė-Sabonienė, g. 1921 m., kilusi iš Natokų.
 
     869. Seniau buvo vadinama bulvių košė, dabar – kūgelis. Bulves tarkuoji, nusunki, dedi druskos, gero pieno ar saldžios grietinėlės, inmuši kokį kiaušinį.
     Kepė terloj, kraštai gražiai apkepa, tada išverčia gilion lėkštėn.
     Giedraitiškės. – Bronė Bičkauskienė, g. 1936 m., kilusi iš Aukštaitijos.
 
     870. Veršiuko skrandis, kimštas bulviniais tarkiais. Veršelio skrandį prikemša tarkuotų bulvių, kartais deda mėsos, grietinės, kiaušinių, druskos ir iškepa karštame pečiuje ant pado ar skardinėje blėkoje.
     Girelė. – Aleksandra Kertenytė-Stankevičienė, g. 1942 m.
 
     871. Dar labai mėgom tarkuotus kleckus. Bulves sutarkuoja, nuspaudžia, padaro iš tešlos kleckiukus, sumeta verdančian pasūdytan vandenin, išverda ir užbalina pienu. Kaip sriuba. Virė dažniausiai vakarienei, ale ir dienu.
     Peliūnai – Zofija Bujūtė-Pinelienė, g. 1926 m. kilusi iš Mištūnų k.
 
     Babkos
     872. Grikius sėjo. Kepė grikines babkas. Kap sumuša sviestą, lieka maslionkos, tai išplaka labai smarkiai, kol purios purios pasidaro. Deda terlon. Jei neturi maslionkų, tai an pieno, ale ne taip gražiai susikelia, nebūna tokia minkšta.
     Plaka medine mentimi, kaip pūkas pasidaro. Grikius malėm girnom. Miltai rupūs, daug skanesnė babka išeina.
     Peliūnai. – Zofija Bujūtė-Pinelienė, g. 1926 m., kilusi iš Mištūnų.
 
     873. Grikius rovė į krūveles ir statė. Paskui jau kaip išdžiūna, žemė nusikrato, tada šaknis nupjauna, veža kluonan ir kulia.
     Kepė babkes, blynus. Iškultus [grikius] išvėto, girnose sumala. Deda daug grietinės, sviesto, mielių, maišo tešlą, kepa pečiuj.
     Šarkinė. – Stasė Binkevičiūtė-Urbonavičienė, g. 1921 m., kilusi iš Benkūnų.
 
     Kakorai
     874. Kakorus kepė be įdarų, tik iš bulvinės tešlos (ją stipriai išminko), paskui juos dar troštindavo taukuose iš taukinio su svogūnais.
     Peliūnai. – Jadvyga Bliujūtė-Jarašienė, g. 1924 m.
 
     875. Kakorai. Prišutini bulvių, jas nulupi, sutrini su kočėlu, kad neliktų gabaliukų, gerai išminkai tešlą. Morkas galima truputį apvirti, paskui jas kepti sukapotas su svogūnu an skarvados. Darai kakorus. Iškočioji bulvių tešlą neplonai, pjaustai ar su formyte išspaudi norimo dydžio skritulį, į jį dedi keptų morkų šaukštą ir užspaudai kraštus.
     An blėkos pabarstai miltų, dedi padarytus kakorus ir iškepi. Tada atskirai paspirgini lašinukų su svogūnais. Iškepusius kakorus sudedi terlon, užpili juos lašinukų padažu (galima ir su grietine) ir dar patroškini. Juos galima kepti ir be įdarų, galima naudoti ir kopūstus, patroškintus an skarvados.
     Šarkinė. – Stasė Binkevičiūtė-Urbonavičienė, g. 1921 m., kilusi iš Benkūnų.
 
     876. Švilpikai. Bulves grūda, kol masė pasidaro tąsi kaip guminė, net šokinėja. Deda miltų, iškočioja ir kepa an skardos. Tada troškina puode su grietine, riebalais.
     Giedraitiškės. – Bronė Bičkauskienė, g. 1936 m., kilusi iš Aukštaitijos
 
 
     Dažiniai

     877. Blynus valgė ir su grietine, ale ne visada jos būna, tai ir su pienu, ir su spirgučiais.

     Peliūnai. – Zofija Bujūtė-Pinelienė, g. 1926 m. kilusi iš Mištūnų.
 
     878. Kepė smulkiai pjaustytų lašinukų su svogūnais ir blyną dažė valgant arba dėdavo terlon ir su tuo spirgučiu patroškindavo pečiuj. Blynus valgė ir su grietine dažydami, ir su varške.
     Šarkinė. – Stasė Binkevičiūtė-Urbonavičienė, g. 1921 m., kilusi iš Benkūnų.
 
     879. Su bandom, su blynais, beveik kasdien valgėm varškę. Į varškę, jei turi, įdeda grietinės, truputį druskos, ištrina ją. Tada ji būna tiršta.
     Peliūnai. – Zofija Bujūtė-Pinelienė, g. 1926 m., kilusi iš Mištūnų.
 
     880. Blynams daromi visokie dažiniai. Darė iš lašiniukų, grietinės, bet darė dažinių ir iš bulvių. Bulves išverda, nuluptas sutrina, pila pieną, deda riebalų ar grietinės, tada pečiun, pašutina ir dažo blyną į tą košę. Dažo susuktą, su rankom, be šaukšto. Dar naudojo kiaušinių dažinį. Kiaušinius išplaka su pienu, įdeda šaukštą miltų, iškepa ir valgo su blynais. Kiaušinienė minkšta kaip košė.
     Giedraitiškės. – Bronė Bičkauskienė, g. 1936 m., kilusi iš Aukštaitijos.
 
 
     Valgiai iš pieno produktų
     881. Balintos sriubos, rūgpienis – tai vakarienė. Grietinę atskirdavo statydami šulinin ar kamaron, šaltan vandenin. Šulinio reikėjo atskiro, o ne visi turėjo: jei pienas nuvarva, tai vanduo neskanus. Užtai geriamuose šuliniuose pieno nelaikė. Ganyklos buvo prastos, pieno nedaug.
     Sviestą mušė boikelėj. Supila rūgščią grietinę, dar prideda saldžios ir plaka su tokiu specialiu kryžioku sviestmušėj, jų ir dabar yra kaimuose. Ilgai reikia plakt. Sūriai buvo paprasti, iš rūgščios varškės, dar dėjo druskos po truputį.
     Peliūnai. – Zofija Bujūtė-Pinelienė, g. 1926 m., kilusi iš Mištūnų.
 
     882. Sūris. Užvirini liesą pieną, dedi varškę. Pavirini kelias minutes, kol varškė išsileidžia, nelieka jokių guzelių, sutraukia pieną. Kiaurasamtin indedi merlių, jan pili masę, ją nuvarvini. Varškę vėl dedi puodan, truputį aliejaus ar sviesto šaukštą, du kiaušinius, išplaktus su vienu arbatiniu šaukšteliu sodos, viską sumaišai ir an ugnies. An puodo dugno atsiranda truputį išrūgų, masė keliasi, išpurėja, kelias minutes ją reikia stipriai maišyt. Tada, nukėlus nuo ugnies, dedi bliūdeliuosna, išteptuosna aliejum ar riebalais, kad nepriliptų, pastatai atšalti ar dedi sūrmaišin ir paslegi.
     Kitaip. Penkis litrus šviežio pieno užvirti, įpilti desertinį šaukštą druskos, tiek pat cukraus ir citrinos rūgšties. Tik užverda ir atsiskiria, tada per kiaurasamtį ir paslegi. Galima inmest kmynų.
     Peliūnai. – Jadvyga Bliujūtė-Jarašienė, g. 1924 m.
 
     883. Varškėčiai. Varškę suminko su kiaušiniais ir miltais, iškočioja ir supjausto gabaliukais, tada gabaliuką perbrauki per atvirkščią tarkos pusę, paspaudžiant pasuki, kad būtų su duobute ir margas kaip ežiukas.
     Peliūnai. – Jadvyga Bliujūtė-Jarašienė, g. 1924 m.
 
     884. Dvaro ledai. Panerių dvare dirbo virėja ir padavėjas, tiesiai įėjus buvo salonas, valgomasis – šone. Ledainėje suko ledus. Kaip? Buvo medinis kibiras su rankenėle ir medinėmis lopetėlėmis, įpila pieno, kiaušinio trynio, cukraus ir suka, tenai šalta, toj ledainėj, ir išsisuka ledai, šąla. Ledainė buvo pilna ledų.
     Paneriai. –Elena Klimaitė-Klimienė, g. 1925 m., kilusi iš Karagėliškių.
 
 
     Daržovės
     885. Valgė daug daržovių: svogūnų, morkų, pupelių, kručkų, kopūstų, burokų. Ir raugintų, ir troškintų, ir žalių.
     Šarkinė. – Stasė Binkevičiūtė-Urbonavičienė, g. 1921 m., kilusi iš Benkūnų.
 
     886. Kopūstus raugė dideliuose kubiluose, bačkose. An dugno dėjo cukrinių runkelių, pripjaustytų ratukais, eilę, duonos plutą ar ruginių miltų. Morkas maišė su supjaustytais kopūstais, cukrinių runkelių dėdavo ir priedo eilę kopūstų. Taip eilėm. Paskui, kaip išiminėji kopūstus, tai tuos runkelius išmeti.
     Giedraitiškės. – Bronė Bičkauskienė, g. 1936 m., kilusi iš Aukštaitijos
 
     Sriubos
     887. Sriuba buvo pagrindinis maistas. Valgė daug sriubų ir ryte, ir per pietus, ir vakarienei. Mėsos mažai buvo, tik per šventes, sekmadieniais.
     Peliūnai. – Jadvyga Bliujūtė-Jarašienė, g. 1924 m.
 
     888. Burokynė. Raugintus burokėlius išverda, ataušina, prideda prieskonių, svogūnų ir sutarkuoja ar supjausto, deda burokų rasalo.
     Giedraitiškės. – Bronė Bičkauskienė, g. 1936 m., kilusi iš Aukštaitijos
 
     889. Dzūkai virė dvi sriubas, abi – pusryčiams. Daržovių ir prėskos. Prėska – pieniška miežinių kruopų sriuba. Burokėlių sriubą baltino dar ir su pienu, an viso puodo inpila kiek, ir gana.
     Pavasarį labai mėgom rūgštynes. Jų buvo labai daug laukuose, pakrantėse, tai rinkom kasdien. Paskui, kai paūgėja burokai, virdavom lambelius.
     Peliūnai. – Zofija Bujūtė-Pinelienė, g. 1926 m., kilusi iš Mištūnų.
 
     890. Pieniškos veršiuko žarnos. Kai pjauna jauną veršiuką, tai pieniškas žarnas išplauna, išvalo su peiliu, mirko vandeny, tris minutes apverda, vandenį išpila, tada žarnas supjausto ir verda sriubą. Deda bulvių, daržovių, morkų, prieskonių ir tas supjaustytas žarnas.
     Senosios Abromiškės. – Leokadija Kazakevičiūtė-Sabonienė, g. 1921 m., kilusi iš Natokų.
 
     891. Juką virė taip: į puodą deda mėsos, kai ji baigia virt – deda sviestą, prieskonių visokių, svogūnų, česnakų, lauro lapelių. Tada mėsą išimi, į sultinį įpili puodelį kraujo. Pili iš lėto, visą laiką maišant, kad nesusiimtų. Tik užverda ir greit nuimi nuo ugnies.
     Valgoma su duona. Galima dėti žalio svogūno į jau išvirtą, kas mėgsta.
     Senosios Abromiškės. – Leokadija Kazakevičiūtė-Sabonienė, g. 1921 m., kilusi iš Natokų.
 
 
     Kiaulė
     892. Mano tėvas pats kiaulės nepjovė, prašydavo savo brolio ar kaimyno. Anksčiau pjaudavo dideles kiaules, jau kelių metų, kad daug mėsos, stori lašiniai būtų. Pjauna lauke, svilina šiaudais, kūlį šiaudų, susuka ir degina, tai kiaulė būna juoda, net braška. Tada atneša šilto vandenio, užpila, apdeda šiaudais ir liepia vaikam sėstis an kiaulės, pajot, kad atšustų.
     Kiaulę ištiesia, paguldo an pilvo, ir mes jojam. Paskui jau šiaudus nuima, plauna vandeniu, skuta su peiliais, peša likusius ilgus plaukus ir jau švarią, baltą keli vyrai an lentų neša kambarin. Čia sustato du suolus, an jų deda kiaulę. Pirmiausiai nulupa nagus, tada nupjauna iš papilvės papukus, duoda vaikam ir liepia juos nunešt tvartan. Sako, kiek inmesi papukų, tiek kiaulė atves paršiukų. Tada jau darinėja.
     Kartais šviežią kraują gėrė vyrai, dėdė, kaimynas, bet mano tėvelis negėrė, vyras irgi negėrė.
     Kai kiaules laiko kelis metus, tai būna labai stori, gražūs lašiniai. Pjaudavo sengalij.
     Abromiškės. – Vaclova Beganskaitė-Girsienė, g. 1929 m., kilusi iš Lekavičių.
 
     893. Kiaules pjovė jau metines, nupenėtas. Pirmais metais penėjo prasčiau, žole, lapais su miltais, paskui jau su bulvėmis ir miltais, kad geri lašiniai būtų, stori, nors per delną.
     Peliūnai. – Jadvyga Bliujūtė-Jarašienė, g. 1924 m.
 
     894. Smegenis kepė dar kiaulę darinėjant. Juos dėjo tiesiai ant keptuvės, truputį druskos, daugiau nieko.
     Senosios Abromiškės. – Leokadija Kazakevičiūtė-Sabonienė, g. 1921 m., kilusi iš Natokų.
 
     895. Kepeninės dešros. Visas kepenis, plaučius, visokias išpjovas ir riebią mėsą su skūra verda puode. Tada skūras nuima su peiliu labai lengvai. Žalia nenusiima.
     Kepenis reikia supjaustyti žalius riekėmis ir būtinai išmirkyti, tik tada virti. Baigiant virti kepino keptuvėj svogūnus, dėdavo cukraus ir viską smulkiai sumala, su prieskoniais, sukiša į žarnas labai laisvai, kad nesusprogtų verdant. Jas sunaudodavo greitai.
     Senosios Abromiškės. – Leokadija Kazakevičiūtė-Sabonienė, g. 1921 m., kilusi iš Natokų.
 
     896. Kepeninės dešros. Mėsą ėmė nuog galvos, nuo sprando. Tada ima kepenis, plaučius, širdį, inkstus, gerklas, viską apverda, deda prieskonių, druskos. Viską sumala ir prikemša žarną, tik nestipriai, laisvai, kad verdant nesprogtų.
     Peliūnai. – Zofija Bujūtė-Pinelienė, g. 1926 m., kilusi iš Mištūnų.
 
 
     Gaidys
     897. Troškintas gaidukas. Rudenį, kaip papjauni gaiduką, labai skanu troškinti jį. Imam pusę morkų, pusę bulvių, pridedam svogūnų, supjaustom gabaliukais gaidžiuką ir troškinam. Baigiant troškinti, reikia užpilti grietinėlės.
     Šarkinė. – Stasė Binkevičiūtė-Urbonavičienė, g. 1921 m., kilusi iš Benkūnų.
 
     Avis
     898. Aviena – irgi rudenio valgis. Ją valgė tik karštą. Skani burokėlių sriuba, skanu aviena, patroškinta su sultiniu, ją suvalgydavo greit. Nesūdė, nieko iš jos negamino, nes lajus sustingęs neskanus.
     Šarkinė. – Stasė Binkevičiūtė-Urbonavičienė, g. 1921 m., kilusi iš Benkūnų.
 
     Veršiukas
     899. Veršiuko skrandis. Skrandį išvirt, supjaustyt, dėti daug prieskonių, druskos, riebalų ar sviesto ir troškinti. Labai skanu su bulvėm.
     Senosios Abromiškės. – Leokadija Kazakevičiūtė-Sabonienė, g. 1921 m., kilusi iš Natokų.
 
     Mėsos gaminiai
     900. Mėsą rūkino pirty an karčių. Lašinius dėjo palubėj an karčių, kumpius kabino. Rūkino 2–3 dienas. Atskirai rūkyklų nebuvo. Suolus užkloja, grindis kokiais senais popieriais, skudurais. Pirtis po mėsos rūkymo būna aštri – akis graužia. Ją reikia labai išplauti.
     Giedraitiškės. – Bronė Bičkauskienė, g. 1936 m., kilusi iš Aukštaitijos
 
     901. Iš kiaulienos darė skilandį. Pūslių nedarė, jom žaisdavo vaikai, išpūsdavo, vidun pripildavo žirnių ir turėjo barškutį. Skilandį darė iš skrandžio. Mėsą naudojo visokią, tik kumpių nenaudojo, juos atskirai sūdė ir rūkino. Sudėdavo palendvicas ir visokias atraižas, dėjo ir gerų lašinukų. Pjaustė mėsą peiliais, nemalė, dėjo druskos, pipirų, truputį salietros. Salietros buvo galima nusipirkti vaistinėj, buvo tokia skaidri, persišviečianti. Mėsą nekočioj gerai išminko, tada gerai prikiša pilną pilvą, kad būtų kietas, ir užsiuvę dar užklijuoja žarnos gabaliuku, kad neįeitų oras. Ta žarna, kai džiūsta, tai pilnai prilimpa. Tada skilandį suspaudžia keliais iš visų pusių apdėtais pagaliukais ir pakabina džiūti prie krosnies. Čia jis kabo ilgai, kol gražiai parausta ir truputį apsirūko.
     Atskirai skilandžio nieks nerūkė, kad nuo karščio nesprogtų.
     Šarkinė. – Stasė Binkevičiūtė-Urbonavičienė, g. 1921 m., kilusi iš Benkūnų.
 
     902. Skilandžius darydavo iš skrandžio. Mėsą per retą tinklelį rankom ir riebią kartu supjausto, deda druskos, prieskonių, prikiša. Mėsa turi būt atšalus, gal porą dienų pasūdyta su prieskoniais pagulėjus. Ant bliūdo šaukštelis salietros, puodukas cukraus, pipirų, druskos, česnakų. Išmaišo, viską šaltai palaiko, tik tada sukiša.
     Senosios Abromiškės. – Leokadija Kazakevičiūtė-Sabonienė, g. 1921 m., kilusi iš Natokų.
 
     903. Dešros, lašiniai, kumpiai. Dešras darė, ale jų ilgai nelaikė, paskui jos sudžiūsta, pabąla. Lašinius sūdė stipriai, juos ir kumpius rūkė.
     Šarkinė. – Stasė Binkevičiūtė-Urbonavičienė, g. 1921 m., kilusi iš Benkūnų.
 
     904. Taukinis – tai žali kiaulės riebalai, susukti su druska ir prieskoniais plėvėn. Taukinį didelį susuka, dar susiūna. Tai iki pavasario laiko, tik tada pjauna. Tai net kept jo nereikia, jis kvepia, o taukų seniau niekas nelydė. Taukinį naudojo ir sriubom virti. Atpjauna gabaliuką, pagrūda, pagrūda, kad jis susigrūstų, ir deda kopūstuosna. Labai skanu. Kepė, naudojo padažam.
     Peliūnai. – Zofija Bujūtė-Pinelienė, g. 1926 m., kilusi iš Mištūnų.
 
 
     Gėrimai
     905. Alus. Išverdi obuoliukų džiovintų, truputį apynių, pridedi cukraus, pravėsini. Kai atvėsta, dedi mieles, supili viską bidonan. Alus bušavoja kelias dienas. Kai aprimsta, jį galima uždažyti padegintu cukrumi, spalva būna gražesnė.
     Šarkinė. – Stasė Binkevičiūtė-Urbonavičienė, g. 1921 m., kilusi iš Benkūnų.
 
     906. Gira. An bidono (3 kibirai vandens) dedi 3 kilogramus cukraus. Imi paskrudintos iki rudumo duonos, ją užplikini karštu vandeniu, palaikai, kol pritraukia rudumo, tadu ją nukoši. Galima išvirt džiovintų obuolių, ale iš duonos geresnis kvapas. Dedi 150–200 gramų mielių ir raugini. Kai mielės pradeda dirbt, išneši šaltai, kad neperrūgtų. Po trijų dienų skaniausia.
     Peliūnai. – Zofija Bujūtė-Pinelienė, g. 1926 m., kilusi iš Mištūnų.
 
     907. Darė naminę girą. Vandenį užverda, deda ruginių miltų, maišo, kol nelieka gabalėlių, praskiedžia šaltu virintu vandeniu, tą buzelę supila molinian ąsotin, prideda truputį cukraus ir raugina kokias dvi dienas.
     Peliūnai. – Jadvyga Bliujūtė-Jarašienė, g. 1924 m.
 
     908. Šnapsą naminį virėm. Arielką. Ruginius miltus užpliko verdančiu vandeniu, maišo ilgai, stipriai, kol visi miltų gabalėliai išsimaišo, užpila šaltu virintu vandeniu, kad apsaltų, tada deda mieles, šiltai pastato ir rūgsta. Stovi kokią savaitę. Reikia žiūrėt, kad neperrūgt. Virėm katilinę, tai reikėjo labai sukt, ir vis tiek lieka kvapas ir ne tokia skaidri išeina kaip garinės. Košė per anglis: ima iš pečiaus medžio anglis, deda vatos, tuos anglis, ir vėl vatos viršun, ir perpila. Tai lieka švari, skaidri. Ar pastato tą anglį po lašais, kai varva, tai išvarva per anglis ir lieka švari.
     Peliūnai. – Zofija Bujūtė-Pinelienė, g. 1926 m., kilusi iš Mištūnų.
 
     909. Arielka. Imi ruginių miltų, užpili truputį verdančio vandenio ir minkai tešlą, kap duonai. Tada verdančiu vandeniu po truputį skiedi ir maišai, skiedi ir maišai, kol pasidaro lyg blynam. Tada uždengi ir palieki, kad saltų. Kai ataušta, kad galima dėt mieles (galima ataušint ir išpilant į kitus indus), dėt su cukrum išmaišytas mieles, ir dar galima pridėt cukraus daugiau, geriau rugs. Supili bačkon, rūgsta 3–4 paras.
     Arielkai virti naudojami tam tikri inrengimai – ir triūbelės, ir šaldytuvai, aušintuvai. Viriau, kap viena tris sūnus auginau, buvau ir inkliuvus. Vienukart sumokėjau 300 rublių pabaudos, kitukart – net 1000, paskui jau bijojau, mečiau.
     Šarkinė. – Stasė Binkevičiūtė-Urbonavičienė, g. 1921 m., kilusi iš Benkūnų.
 
 
     Švenčių valgiai
     910. Ėjau šeimininkaut vestuvėse, krikštynose, laidotuvėse. Ką ruošė vaišėm? Viskas buvo paprasta – darė mėsos viliotes, kepė, sūris, sviestas, duona, blynai, bulvės.
     Duoną kepėm, miltus malėm girnose.
     Karagėliškės. – Elena Jakonytė-Jakonienė, g. 1921 m., kilusi iš Gulaičių.
 
     911. Kalėdos, Velykos, Užgavėnės, Sekminės – visada kepa pyragus. Miltai valcavoti ar pikliavoti.
     Peliūnai. – Zofija Bujūtė-Pinelienė, g. 1926 m., kilusi iš Mištūnų.
 
     912. Per adventą ir gavėnią valgė prastai. Vakarienei darė saldę. Tai iš ruginių miltų karštai užplikyta ir parauginta gira, kurią valgė su virtomis bulvėmis. Pasniko metu naudojo daug aliejaus. Iškultus linų sėmenis vežė į aliejaus spaudyklas ir išspausdavo aliejų. Jis buvo skanus ir labai geras. Tiesa, gana greit pasendavo, apkarsdavo, todėl jį naudojo tik pasniko metu. Per Mesėdį ir vasarą jo nebuvo.
     Labai mėgom raugintus grybus.
     Elektrėnai. – Benigna Vailionytė-Stabingienė, g. 1926 m., kilusi iš Paliūnų k. Lazdijų raj.
 
     913. Velykom visada kepdavom teliuko kumpį. Jei savo neturim, tai nusipirkdavom ketvirtį. Kumpio kaulą išimi, primali iš liekanų faršo, pridedi kiaušinių, žalių ir virtų, visokių prieskonių, prikamšai lašinukų, susuki aukštą aukštą, suvynioji, biski puode apverdi, tada kepi pečiuj. Iškepa gražus, geltonas. Visas Velykas valgai.
     Šarkinė. – Stasė Binkevičiūtė-Urbonavičienė, g. 1921 m., kilusi iš Benkūnų.
 
     914. Šaltiena – drebulė. Ją virė ypač Užgavėnėms. Prieskonių dėjo. Virė iš kojų, ausų, galvą naudojo atskirai, virė sriubas.
     Peliūnai. – Zofija Bujūtė-Pinelienė, g. 1926 m., kilusi iš Mištūnų.
 
     915. Krikštynų bobutės košė. Kiaušinienės bliūdą iškepa, apvožia kitu bliūdu, ant viršaus uždeda lėkštutę pinigam ir atneša kūmams ant stalo. Kai parvažiuoja, sėda už stalo. Kūmai turėjo išsipirkti tą košę. Dėjo visi, ir svečiai. Tada visi vaišinosi ta koše, o bobutė skaito ir šoka, džiaugiasi, ar surinkom an šlepečių, ar batukų, ar skarytės, sijonuko, kaip tik išmano.
     Bobutė – baba. Priėmėjai buvo mokama ir pinigais, ir maistu. Anksčiau nemokėjo, nebuvo mados. Paskui vėliau už vestuves, krikštynas jau reikėjo mokėti. Mane dažnai kvietė į visokias vestuves, krikštynas.
     Senosios Abromiškės. – Leokadija Kazakevičiūtė-Sabonienė, g. 1921 m., kilusi iš Natokų.
 
     916. Važiuodami į svočias, turėjo kept pyragus. Tokius didelius, kad iš pečiaus ištraukt negalima. Puošėm, su stikline išbraižydavom, rūtų prikimšdavom. Kryžiukų nedėjom –negalima.
     Senosios Abromiškės. – Leokadija Kazakevičiūtė-Sabonienė, g. 1921 m., kilusi iš Natokų.
 
     917. Duonos šv. Agotos visada buvo namuose. Su ja, jei gaisras, reikia apibėgt aplinkui, tai ugnis nesiplės. Kap reikia gyvulius iš gaisro išvest, tai jie labai neina. Sako, padeda Agotos duona.
     Dar sakė, kad reikia išmest an šakių mėšlo iš tvarto, tada gyvuliai išeina.
     Elektrėnai. – Pranas Černiauskas, g. 1933 m., kilęs iš Beižionių.