KAIŠIADORIŲ RAJ. ŽIEŽMARIŲ SENIŪNIJA
Gomantų piliakalnis
Gomantų piliakalnis
Gale Piliakalnia senovėj buva koki tai pastatai, sklepai, saka, prancūzai ty auksu užkasi. Žmonys kasinėja, ale nieka nerada. Vadina Auksa kalnu.
Čia palei mumį šitiej grioviai iškasti žmonių, an šitų kalnų gali būt piliakalnis. Kap aju melioracija, pats mačiau, per raistu buvu medžiais išklotas takas, po vandeniu in tokių saliuki.
Akmenų irgi yra. Palei mumį buvu daug didelių akmenų. Manu tėvas atsikėłi iš kiemavietis, kai aju an sklypų. Jisai žemis neturieju, dirbu aiguliu, ale mamyti turieju kelis hektarus, tai atsikėƚi čia palei mišku, kur anksčiau niekas negyvenu, žemi buvu valdiška, tai ir pasistati. Tai čia palei Piliakalni buvu daug didelių akmenų, ailia iš mišku aju in mūs sklypu, dideli toki. Tėvas juos skaldi, atsimenu, deginu ir skaldi. Pirmiau čia buva pelkis, raistai. Tik palei mumį, kur mes gyvenam – sausas kelias. Čia ir toj senobinė gyvenvieti, kur yra titnaga, kur Gudelieni su vaikais rinka. Seniau tai buva daug šita titnaga, mes vaikai skeldavam ugni, seniai rodi.
Kareivonių k. – Pranas Lankas, g.1929 m.
An kalna palei Lanka Pranu ty viena ailia aja kokia lyg tai tvora iš akmenų išdieta. Ji aja tiesiai kur keliukas per Piliakalni, net an Piktakiemia, anon pusėn Piliakalnia. Vadina Gomantais.
Kareivonių k. – Levosė Pinelytė Kananavičienė gim. 1916 m.
Seniai tai pas mumį suvėjį baindava kad kas tai ty apipylta tam kalne. Kažin kada seniai seniai, nuo nežinia kokių laikų buva pastatytos nežinia kokios šventyklos ar kas tai buva, toj vietoj, koki tai pastatai, tai šitu girdėjau, ale dabar ty užpylta tas viskas. Tėvas šnekėja, suvėjį Kareivonių vyrai šnekėja, kad tenai kažkas buvį, nu kažkoki pastatai buvį. Kas juos ty užpyli, kaip, nežinia. Nuo Prana, nuo Levosės koks tai krantas…
Kareivonių k. – Eleonora Kralikauskaitė Rumšinienė, g. 1937 m.
Mes gyvenom palei Piliakalnį. Dar mano tėvukas, dar aš maža buvau, tai jis būdavo, vis sakydavo, neikit vaikai ty, ba ty rodasi. Ugnis dega an kalno nuo Kareivonių pusės. Kažkada tai, sakė tėvas, kad jie dar vaikai būdami kasinėjo, ir mes paskui, tai radom plytų, tokios stiprios stiprios buvo, kažkas lyg mūryta. Sumūrytos kokios tai senovinės plytos, gal koki rūsiai nuo mūs pusės buvo, gal ty kas palaidota.
Buvo ir toki grioviai, pylimai koki, kaip lovos. Mes ty bijojom eit, sako, inpulsi. Nuo mūs namų einant ty lyg kalniukas link Kananavičių, paskui krūmai, avietynai, gal tikrai pilkapiai, tokios kaip lovos pailgos, pylimai. Ir bijok eit, žemė minkšta. Levosės kalniukan užlipi, nedidukas toks, tai kairėj raistelis, toliau kalnas. Tai už tos balukės an Klerkučių.
Jagėlonių k. – Ona Kananavičiūtė Pukalskienė, g. 1946 m. Kareivonių k.
Piliakalnis, apsuptas buvusių ežerų, čia pelkių, kurios apie 1962 -65 metus buvo numelioruotos, iki tol jos buvo visai nepereinamos, apie jas klajojo nemažai legendų, būk tai po žeme yra tuneliai , vedantys į Trakus, būk tai čia raistuose skandindavę priešus, sako, inveda ir palienka, jie jau neišeina, skęsta, sakė čia stovėję pilys. Pelkes rytų – vakarų kryptimis kirto senas suplūktas keliukas, einantis skersai pelkių iki Kareivonių vienkiemių, seniau gal ėjęs link Aujiedo ežero, link Jagėlonių.( žemėlapyje jis nepažymėtas)
Piliakalnis – gražus ąžuolynas, labai ryškiai įsirėžęs tarp jį supančių pelkių. Pilkapių vieta pačiame pietrytiniame krašte, nusileidus nuo Aukso kalno, šalia pelkių.
Dar prieš melioraciją Piliakalnį labai apnaikino Kareivonių kaimo žmonės, kai kėlėsi iš gyvenvietės ir eigulys Lankas šiauriniame kampe gavo žemės, kūrėsi visai šalia piliakalnio ir sprogdino, skaldė čia buvusias, amžius stovėjusias akmenų eiles, ir ganant gyvulius buvo apardytos piliakalnio aikštelės ribos. Iš pietų pusės piliakalnio kalneliuose įsikūrusio Stankevičiaus sodyba irgi sunaikino kai kurias žymenas, apie kažkokias sienų ar medinių pastatų liekanas dar mano vaikystėje buvo pasakojama.
Vakarų link, už kalną juosiančio griovio esma seno akmenimis grįsto kelio liekana, to paties kelio, kur eina per pelkes. Tą vietą dar vadinome Zatočka. Toliau šis kelias ėjo link Strėvininkų, gal per Burbiškes. Dabar šie keleliai už kilometro šakojasi į dvi puses.
Paties piliakalnio aikštelę kirto kitas kelias nuo Kareivonių kaimo pusės iš šiaurės į pietus, einantis link Piktakiemio kaimo.( Pažymėtas žemėlapyje) Šių keliukų sankryžoje ir reikėtų ieškoti piliavietės, šią vietą nuo šiaurinės pusės supa dideli grioviai, o aplinkui telkšoję ežerai, vėliau pelkėmis virtę, tęsiasi beveik iki Mūro Strėvininkų.
Girelės k. – Ona Rasutė Kliukaitė Šakienė, g.1944m.
Gomantų piliakalnio vietovė apie 19 a. pabaigą
Numanoma piliavietė( ąžuolynas iškirstas 2009 metais)
Seniau aplinkui piliakalnį negyveno niekas, trobos pastatytos iš visų pusių jau kaimus skirstant an sklypų apie 1930 metus. Tada čia iš Kareivonių kaimo pusės ir pasistatė sodybą eigulys Lankas. Šalia jo, ant labai gražios kalvelės dar įsikūrė kitas kareivonietis – Kananavičius. Tada suskaldė daugybę akmenų, pradėjo dirbti žemę. Iš šiaurės pusės Girelės kaimas kūrėsi apie 1867 metus, po sukilimo, kai buvo iškirsti ištisi ąžuolynai. Nuo Piktakiemio pusės Gomantuose mano diedukai atsikėlė gyventi kažkur apie 1918 metus, mat diedukas Zigmas buvo kontūzytas Pirmąjame pasauliniame kare ir matomai čia gavo žemės.
Man atrodo, kad aplinkui piliakalnį neseniai būta ežerų, nes didelės pelkės dar mano vaikystėj nebuvo pereinamos, buvo 2 keliai link Kareivonių kaimo, vienas ėjo į pietus link vieškelio per Piktakiemio kaimą, kitas – nuo Kareivonių rytinės pusės link Mūro Strėvininkų. Aišku, tikriausiai buvo keliai ir per šiaurinėje pusėje plytinčius ąžuolynus, miškus, o aplinkui Piliakalnį dar mano atminty telkšojo didžiulės nepereinamos pelkės ir labai durpingi raisteliai, kurie sausu metų laiku dažnai degdavo.
Elektrėnai – Ona Stankevičiūtė Ganusauskienė, g.1944 m. Gomantuose
Naujai susikūrusio Girelės kaimo naujakuriai Kliukai gavo žemės prie piliakalnio ir iškasė didelį griovį, einantį link miške buvusio griovio kad nusausintų miško pakraščius juosiančias pelkes, balas ir paversti jas ganomomis pievomis. Tai pasakojo Kliukas Pranas. Tada vanduo nutekėjo žemyn ir išdžiūvo šaltiniai, keletas jų dar buvo likę mano atmintyje, tačiau nepereinamas pelkes galutinai nusausino apie 1958 – 1960 metus šiose apylinkėse vykusi melioracija. Tada šios didelės, piliakalnį supančios pelkės, iškasus didelius griovius aplinkui, buvo sunaikintos, vanduo nutekėjo kanalais toli į Kiementos upę, Liutonių kaime įtekančią į Strėvą. Buvo sunaikinti ir pilkapynai, buvę rytinėje piliakalnio pusėje prieš pelkes. Jie buvo nulyginti ir tebestovi ir dabar.
Piliakalnio teritorijoje esama daug įvairių kalnų, pietinėje pusėje nusileidžiančių į pelkes, yra įvairių balų, griovių, krantų, šlapių raistelių. Yra nemažas griovys, kurio šiaurinė pusė žymiai nuolaidesnė už pietinę, į ją mes vaikai negalėdavome lengvai įlipti. Didžiosios pelkės link Kareivonių kaimo buvo maitinamos daugelio nemažų šlaitų šaltinių, nes iš jų ištekėjo upelis link Krasnaselio į Kiemintą. Jis yra likęs ir buvo panaudotas melioracijos metu, kai kur patiesintas, juo teka vanduo ir dabar. Upelis neturėjo vardo. Dar mano vaikystės laike iš šito upelio tėvas parnešdavo lydekų. Po melioracijos neliko nei žymės, kad čia dar plaukiojo žuvys.
Elektrėnai – – Ona Stankevičiūtė Ganusauskienė, g.1944 m. Gomantuose
Piliakalnyje
Mes gyvenome jau miške. Kai tėvą diedukas atidalino, tai jam davė žemę ant kalnelio Piliakalnyje. Čia jis pasistatė namus ir gyvenome. Tenai tėvas buvo radęs tokią giloką duobę su mediniais rąstais, tenai laikydavom sviestą, grietinę, pieną. Tėvas ant tos medinės sienos(?) duobėj prikaldavo didelių cvekų ir an jų kabindavom. Tenai buvo labai vėsu. Nuo tvarto iki tos duobės buvo apie 20 metrų.
Einant an Kananavičių nuo Lanko Prano tenai seniau buvo alksnynėlis, paskui Pranas kirsdavo tuos alksnius malkom, pasidarė dirvonas, tada, kai pradėjo arti traktoriai, jau ją,tą vietą, pradėjo art’. Kai traktorius arė gana giliai, tai užkabino, išvertė kokį tai labai tamsiai raudoną molį su daug plytgalių. Ta vieta an paties kalno, kur keliukas pasisuka an mumį, pakrašty miško. Pro tenai eidavau in Kananavičių sodybą pas savo draugę Angelę.
Gale miško prieš pelkes buvo toki kalniukai, tai tenai buvo daug kažkokių supiltų pylimų. Tarp jų ėjo grioviai, lyg perskirta, aš ty irgi bijodavau be mamos uogaut’, o tenai buvo priaugę labai daug aviečių, vis ėjom, tai gerai žinau, toki lyg apie 80 – 90 centimetrų pločio, jų ty daug, negalėjai paeit’, su kojom jauti, akmenų kažkiek irgi buvo tarpuose, tik aš labai nežiūrėjau, nieko aš tada nesupratau, tik menu, kad kokie tai kauburiai, nugriūt’ galima, jei nežiūrėsi. Ilgi tokie sampylai, jų daug, tikrai virš 10, neskaičiavau. Tada ty, miško gale niekas neaugo, tik bruzgynai ir avietės.
Palei Praną, einant an Kertenių, tenai buvo didelių akmenų seniau, paskui juos išvežiojo, išskaldė. Apie 6 dideli buvo, prieš griovį, čia už Prano namų, po dešinei.
Šita vieta seniau buvo vadinama Gomanta, toliau į pietus buvo Verdinės, vakaruosna – Taduliškės, šiaurėje – Girelė. Piktakiemis toliau buvo, už Verdinių, nežinau, kodėl šitą vietą irgi pavadino Piktakiemiu, vietiniai, mano diedukai vadino Gomanta. Diedukas Stankevičius lenkiškai šnekėjo, nors ir lietuviškai, visaip, ale buvo labai unoravas, dar kapinėse yra jo paminklas su užrašu – fundatorius, gal rėmė kokias statybas, bet Kareivonių kapinės yra labai senos. Čia jis apsigyveno atvykęs, gal jam žemės buvo duotos, sako kad čia stovėjo dykros, o Taduliškių Stankevičiai jau iš kitų, mum nebuvo giminės.
Elektrėnai – Ona Stankevičiūtė Ganusauskienė, g.1944 m. Gomantuose
Gyvensena
Senas dieduko namas buvo didelis, jis stovėjo kitoj pelkynų pusėj, palei kelią, einantį an Piktakiemio, pietuosna, link vieškelio. Kieme stovėjo svirnas, atokiau – tvartas ir klojimai. Name buvo priemenė, paskui tokia lyg virtuvė, stovėjo duonkepė krosnis, kuknelė, lovos, stalas, sklepas. Per duris eidavai į didelę trobą, joje stovėjo dideli suolai, didelis stalas, pasieniais – lovos. Seniau buvo mada sėdėt’ an pečiaus. Mūs bobutė buvo labai gera, aš vis lėkdavau per raistą takeliu pas ją, net takelis buvo išmindytas. Menu, valgo mutinį, nu duoną su saldintu vandeniu, tai ir man duoda, sėdim abi an to pečiaus ir valgom. Ji vis juokiasi iš manį, sako, kazačka, neburačka, nu reiškia seniai buvau pas ją. Ir miegam abi. Ji mane paguldo savo lovon, o pati gulasi prie tos kuknelės pasiklojus. Ty siaura, ale manį tenai neguldo, pati gulasi. Gerai buvo.
Buvo tokia mada. Dar gyvenom pas dieduką. Visi susės aplink stalą, šeimyna didelė, jau trys sūnūs su šeimomis, tai kiek žmonių. Tai susės ir niekas nevalgo, visi laukia, kol diedukas visko nepadalins, patys neims, nevalgys. O jis buva skūpus ir pirmiausiai pasiimdavo sau. Prisikrauna, kiek nori mėsos, o kas lienka, tą padalina. Sriubą, mama pasakojo, verda, o mėsą paslepia, šeimynai neduoda, diedukui palieka. Šeimyna gali ir prasčiau. Mano mama nebuvo pratus prie tokios tvarkos, greitai jie atsidalino, tėvui diedukas paskyrė žemę ant Piliakalnio, an kalnelio ir pasistatė namus, išėjo. Greitai išėjo ir dėdė Ignas, jis statėsi netoli namų, o Bolius, kiek pagyveno pas uošvį Kertenį pirtij, buvo įsirengęs, ir išvažiavo dirbt į Vilnių, paskui ir šeimyną pasiėmė.
An kalno, aukštai link vieškelio gyveno Graliauskas, jie buvo turtingi, stiprūs ūkininkai, turėjo bernų, mergų, daug žemės, daug gyvulių. Paskui jis už kokius tai valdiškus reikalus prie rusų sėdėjo kalėjime. Žemę suėmė kolūkiai, nieko neliko.
Patinskas iš Verdinių kaimo buvo policininkas, dirbo Žiežmariuose, paskui kur tai pasienyje ir paėmė žmoną bajoraitę, atsivežė iš pasienio. Ir jos motiną atsivežė. Kaime vadino ,,caca lialia“, tai vyras jai tik rankutėn pakšt, pabučiuoja, paskui jie satėsi palei tėvą savo namus, turėjo sodą, bityną. Jiem ir žąsis namo pristatinėjo, ir gyvulių daug turėjo, bet paskui seni namai sudegė ir bitynas sudegė, kaimo žmonės ėjo kapstėsi po degėsius aukso ieškodami, sako, pas juos buvo daug auksinių daiktų, paskui užėjo rusai, namai nauji dar nebaigti, jį paėmė kalėjiman, mat prie vokiečių jis dirbo policijoj, tada Patinskienė viena su motina ir vaikais gyveno. Buvo šnekų, kad jie nesugyveno, kad jinai jį skundė. Sako, pykosi dėl sūnaus, jinai jo net mokyklon neleido, slėpė po grindim, turėjo slėptuvę. Kas ten dėjosi toj šeimynoj, nežinia, buvo kalbų, kad kaimynas Mikasius Liutvinskas prisidėjo.
Elektrėnai – Ona Stankevičiūtė Ganusauskienė, g. 1944m. Gomantuose
Kertenio Liudvikas akėja
Šarvai (Iš O.R.Šakienės laiško Kaišiadorių muziejaus darbuotojams) Šiandieną jau norėčiau Tamstoms išsiųsti surinktas žinias apie šarvus, buvusius Kietaviškių vidurinėje m-loje apie 1961-6? metus. Nesigilindama į tai, kada Kietaviškių teritorijos buvo perduotos Kaišiadorių raj, nes gali būti, kad tai nebuvo esminė priežastis, dėl ko šarvai buvo išsiųsti Kaišiadorims, noriu pranešti savo ,,tyrimų” rezultatus: 1) Šarvai buvo rasti prie Girelės ( Kareivonių, tikras senasis vardas – Gomantų) piliakalnio pilkapių, melioracijai sujaukus pilkapius. Tai patvirtina buvusios Kietaviškių vid. m-los mokinės Aldona Bičiukaitė kilusi iš Kareivonių kaimo, gyvenanti Žiežmariuose, Ona Ganusauskienė Stankevičiūtė, kilusi iš Piktakiemio (Gomantų)kaimo, gyvenanti Elektrėnuose, Levosė Kananavičienė, gyvenusi Kareivonių kaime( žr. ,,Ar meni tų ažerų”) 2) Šarvus rado Vidmantas Bičius, gyvenęs netoli pilkapių Kareivonių kaime ir kartu su kitais berniukais nunešė į Kietaviškių mokyklą. Gyvena Žiežmariuose. 3) Kietaviškių mokykloje senienomis besidomėjęs mokytojas Br. Makackas, mokinio Prano Česonio tegimu, vedęsis mokinius ir ant Gojaus miške esančių pilkapynų. Gal jo iniciatyva ir buvo padarytas kažkoks stendas, kuriame greta šarvų dar buvę ir kažkokios kitos smulkmenos, kažkoks durklas ar kas, mokytoja Joana Cibulskienė Girnytė, gyvenanti Kietaviškėse, nepamena. Ji tik patvirtina, kad šarvai ir kitkas buvo išvežti į Kaišiadoris, kur ir kam perduoti, ji nesidomėjusi. Kietaviškių mokyklos mokytoja Marija Bacianskienė, gyvenanti Vievyje patvirtino, kad šarvai tikrai buvę Kietaviškių mokykloje ir buvę išvežti į Kaišiadoris, daugiau ji nieko pasakyti negalėjo.
Girelės k. – Ona Rasutė Kliukaitė Šakienė, g. 1944 m.
Buva iškasį kareiviškus šarvus, tokius kur iš dratų sukabyta kap lenciūgėliais. Kur jeij pasidėja nežinia, lyg vaikai mokytojam nuneši.
Kareivonių k. – Levosė Pinelytė Kananavičienė gim. 1916 m.
Neramumai
Gaudė vyrus. Kartą tėvas su dieduku kūlė rugius kluone, kad ir atvažiuoja. Tėvas palindo po pėdais, nebuvo kur, o diedukas toliau kulia. Atėjo, nieko nėra, tik vienas invalidas. O spragilai du. Tai tiek daužė dieduką spragilais, kad žmogus negalėjo atsistot’, visas buvo juodas, kaip obuolys.
Mūsų diedukas buvo kontūzytas Pirmajame kare, buvo invalidas, vaikščiojo pasiremdamas lazda, stipriai šlubuodamas, jo koja buvo sutrupyta. Išgyveno daug siaubo. O dar pokaris. Kai jo sūnus, mano dėdė Bolius pabėgo iš rusų kariuomenės, tai vis atvažiuodavo ir atvažiuodavo, ieškojo. Tai ir mano tėvas, ir jo brolis Ignasius, visi slapstėsi. Mama, sako, eini, neši valgyt’, tai kulkos tik zvimbia aplink ausis, buvo šaudymų, gaudymų, ale jie kažkaip tai išsislapstė. Tai Verdinėse, tai kur kitur, aš net ne viską ir žinau.
Stankevičiai Taduliškėse tai gyveno nuo seno, jie irgi turėjo daug žemės, turėjo kokį tai dvarelį, paskui visko buvo, šnekėjo, kad sūnus Viktoras abiem valdžiom tarnavo, ėjo su žaliukais, o ir Žiežmariuosna pranešinėjo, žinias nešė kam reikia. Paskui jį nušovė Graliausko uosynėlij, gulėjo kelias dienas tenai, net tėvai bijojo. Paskui jau paėmė, laidojo. Menu dar laidotuves. Nenorėk kelių aptarnaut’.
Elektrėnai – Ona Stankevičiūtė Ganusauskienė, g. 1944m.Gomantuose.
Girelės kaimas
Kaimo istorija
Kaimas įkurtas po 1863 metų sukilimo, iškirtus Girelės ąžuolyno mąsyvus, likusi šiaurinė miško dalis iki šiol vadinama Girelės mišku, pietinė pusė pavadinta Piliakalniu nuo seno. Algirdas Girininkas mano, jog tai naujojo žalvario amžiaus piliakalnis. Iškirtus mišką, nuo Žąslių buvo atkelti trys karališkieji eiguliai – Kertenis, Kliukas ir Lipsevičius ir įkurtas Girelės kaimas, kuriame šių pavardžių jau nelikę, anūkai išsikėlę į miestus, atsirado naujų pavardžių, kaimas gyvas.
Girelės k. – Aleksandra Kertenytė-Stankevičienė, g. 1942 m.
Mano diedukas buvo iš Girelės kaimo, Kertenis. Jis buvo labai stiprus vyras, turėjo tris žmonas, turėjo daug vaikų. Mama turėjo daug netikrų brolių ir seserų. Paskui jie išsivaikščiojo kas sau, nelabai draugavo.
Kietaviškės. – Ona Antanavičiūtė-Lankienė, g. 1922 m.
Girelės kaimas iš archyvų 1869 m.
Girelės kaimas apie 19 a. pabaigą
Girelės kaimas – tai nuo Žaslių apylinkių dar apie 1867 metus atkelti trys eiguliai. Kodėl atkelti, dar neišsiaiškinau, matyt kažką buvo nuveikę, kad atsidūrė tokioj pelkėtoj atkampioj žemėj.
Lužiškės – senieji atsikėlėliai nuo Mūro Strėvininkų, staravierai, kurie buvo plačiai paplitę po šias apylinkes po to, kai Oginskių Mūro Strėvininkus naikino caras ir trėmė čia sentikius ir laikė savo kazokų kazarmas. Jų palikuonys Strošiūnų ir Strėvininkų kaimuose gyvena ir dabar.
Lūžiškės visai sunyko, kai po antrojo pasaulinio karo iš čia išvažiavo paskutiniai sentikiai ir jų gyventas vietas apgyvendino Girelės kaimo žmonės.
Kaimas plėtėsi.
Girelė – du Kliukai , Antanas ir Kubas (Jokūbas), toliau rytų link prie keliuko Kerteniai – jų buvo daug vaikų, Vladas kairėj, Jonas dešinėj, netoli Kliukų, sodelis an kelio, grūšios stovėjo ilgai. Link kalniuko, už posūkio link pietų, abiem kelia pusėm stovėjo Lipsevičių namai, dar ilgai buvo likį akmenų, an kalniuko stovėjo duobės, gal sklepų liekanos. Vadina Lepšia sodelis. Už jo – kelias Kietaviškės – Taduliškės. Vakarinėj pusėj už Kliukų kelias ėjo per Lužiškių kaimą, per Girelės mišką ant Liutonių kaimo.
Girelės k. – Ona Rasutė Šakienė, g.1944 m.
Girelės jaunimas apie 1962 metus
Kaime namai stovėja tankiai. Pirmiausia stovėja Kliukų namai, paskui – Kerteniai. Vlada tėva namai po kairei, dešinėj pusėj stovėja Jarusevičiaus, Kertenytė buva ištekėjus už Jarusevičiaus, paskui jiej išsikėłė Burbiškėsna, lika gyvent’ Jona Kertenia, Janucia šeimyna. Stasia Kertenia tėva namai toliau in kalniuku, už Kertenių jau Lepševičių – Damina, Vaclova, Mika ir gale kiema nemenu varda, ty visos tos mergos seserys – Mikaska, Antoska, Franka, Oleska. Tėva varda nemenu. (Mikalina, Antanina, Pranciška, Aleksandra Lipsevičiūtės). Palei keliu an Kareivonių.
Kaime buva tokis žemis priedas, vadina ,, zaivanie“. Kertenia Stasys ir Lipsevičia Daminas nupirka iš rūsa, Mankos brolia žemis Lūžiškių kaime ir kaip aja an sklypų, tenai pasistati. Tada abudu kaimus sujungi vienan ir vadina Girełė, Lužiškės išnyka, paskui ir paskutiniai rūsai iš čia išvažiava. Ilgiausiai gyvena Skromovai, vadina Osipienė, kai ji numiri, vaikai išvažinėja kas kur.
Saki, seniau kaimas turėja bendra miška, tai iškirta, pinigus pasidalina visi, medžius pirka žydas iš Strėvinykų, veži Kaišiadorysna metrais, menu. Menu, buva ąžuolų, buva beržų, drebulių, buva lazdynų, viską kirta. Mana tėvas Vaclovas iškirstoj žemėj pasistatė namus. Mūs tėvas neturėja žemis, diedukas kadaise andliavoja gyvuliais, baba su mama gyvena Lūžiškių kaime, tėvas iš ty paėmi mamu. Baba ty gyvena, jos sūnus žuva savanoriu, gava žemis, jai davi 12 hektarų palei Kalvius, tai padalina vaikam. Gava mūs tėvas, teta Petruska irgi grinčiuki pasistati. Seniau pasistati grinčiuki nedidełi, paskui užiaja karai, medžia buva, tai isibudavoja namus. Buva visokių gynčų, piktumų, ba ženinasi vieni su kitais, būdava, prižadės grįnčiu, pasogu dideli, a kai jau apsiženina, nieka nedavi, neturi jau iš ko duot’, tai pjovisi visu gyvenimu. Menu, padėjau jiem kult’, pirkeliuki maža, dūmini, priemenėj – karvi, arklys. Sunkiai gyvena.
Šniūrai buva. Menu, aja iki raistų. Kas turėja daugiau žemis, Kliukai abudu po 16 hektarų, Kerteniai, tai šniūras didelis, platus, mūs – jau pusiau, o Jurkevičia visai siauras, visai šniūrelis. Jurkevičius iš kur atsikėłi nežinau, ale gyvena Girełij, buva du sūnai, duktė ištekėja kur tai, vienas sūnus išeja kur tai, o Jasys buva pasistatis link Taduliškių, tarp Kertenia Olesia ir Janucia, ty žemai palei griovį link Taduliškių gyvena.
Paskui, kap aja an sklypų, žemi buva padalyta ir visas kaimas isiskirsti kas kur. Kliukai lika kiemavietij, Kerteniai isiskirsti abiem pusėm – broliai Vladas ir Ignasius išeja link Kreivonių, pasistati namus, jų brolis Olesius nusikėłi link Taduliškių kaima, ty pasistati, Pranas lika neženotas, išeja kur tai dyrbt’, grįždinėja tai pas vienu, tai pas kitu, savų namų neturėja. Kitos šakos Kerteniai – Janucis ( Jonas) pasistati šone Piliakalnia, link Taduliškių. Kerteniai visi buva meistrai, gerai gyvena. Stasys gyvena palei Girełis mišku, visai atskirai.
Lipsevičiai Daminas pasistati irgi palei Girełi, tenai pačiam gale link Krasnaselia, paskui jo sūnūs abudu iš Girełis išeja – Jasius nuveja gyvent’ Burbiškėsna, Oliukas – Kaunan.
Lipsevičius Juzas nusipirka iš rūsa, gal Mankos brolia iš Lūžiškių, pasistati irgi palei Girełi, Jasius lika tėva žemėj.
Girelės k. – Romualdas Lipsevičius, g. 1921 m.
Broliai Lipsevičiai su šeimynomis
Lūžiškėse, menu gyvena Manka Skromovieni, jos mama Osipieni buva vaikų priėmėja, bobuti, daug Girełis vaikų gimi an jos rankų. Kada ji pamiri, Manka su vaikais isikėƚi miestuosna, paskui jų sodyboj apsigyvena mana brolis Stafukas su šeimyna. Pirka ty kap. Dar mūs mama baina, saka, seniau ty stovėja keli namukai , arti vienas kita, kur sodelis, dar yra duobis likį.
Kliuka Antanas irgi nesenas miri, jis turėja dvi žmonas, pirma pamiri dar jauna, palika du sūnus – Jonu ir Kazį, su antra irgi turėja vaikų, du maži miri, du, duktė Amylka ir sūnus Pranas gyvena su motina, paskui duktė ištekėja Kudonysna už Laimučia, lika sūnus, apsiženija su Cicilija iš Kertaunykų ir gyvena tėva namuose.
Mankos koks tai giminaitis buva pasistatis atskirai, ale ko tai sodybu su žeme greitai pardavė Kliuka Jonui, kai jis grįža iš Amerikos. Jonas nupirka ir inlaida gyvent’ sava broli Kazį, ba tėvas jau buva numiris, o namuose gyvena antra žmona su sūnaus Prania šeimyna. Pats Jonas išvažiava Amerikon dar kartą, pirka žemes prie Žaslių ir namus Kaune, kur paskui Kaune ir gyvena.
Kliuka Kubas ( Jokūbas) anksti miri, miri ir jo žmona, saka, ir sūnus jaunas buva miris, paskui duktė buva ištekėjus už Janavičiaus iš Gojaus kaima, ale žemės čia nedyrba, toli buva, tai mūs tėvas kelis metus dyrba iš pusis, paskui Kuba namuosna atsikrausti toki žmonys, jų buva daug vaikų, buva tokia Manka, draugava su mūs mergom, ateidinėja, ji manį išmokina šokt’. Paskui visu gyvenimu mokėjau daug šokių. Ji apsiženina nelaimingai – jos vyras ją palika an rytojaus po šliūba ir išvažiava Amerikon. Paskui visa jų šeimyna išvažiava kur tai in Kaišiadoris. Ateidinėja ir Kliuka Pranys, dar buva neženotas.
Girelės k. – Romualdas Lipsevičius, g. 1921 m.
Mūs baba buva labai stipri, niekad nebuva pas daktarus, vis basa, jau gruodas, šalta, o ji basa. Ar pas kiaułas, ar kur. Stiprios sveikatos buva, tik senatvėj prarada atmintį. Visus vaikus augina. Ji buva gimus Ratkevičiūtė iš Karveliškių, maža lika našlaiti, jos mama, Markauskutė iš Kareivonių miri, kai ji buva visai maža, tada atėja pamoti ir buva daug vaikų, tai ji visus augina. Ištekėja už našlia Antana Kliuka Girełės kaiman, daug vyresnia, jis jau turėja du suaugusius sūnus, paskui ji gimdi dar keturis, du mirė maži, o augina du – mamą Emiliją ir dėdę Praną. Paskui dukterį, mano mamą Emiliją išleida už Petra Laimučia Kudonių kaiman, tai visiem padėja augyt’ vaikus.
Kudonių k. – Ona Laimutytė Jančiauskienė, g. 1935 m.
Kerteniai buva kilį kur tai nuo Žaslių. Jų buva daug vaikų, žinau kad buva trys broliai Kerteniai, jau mūs diedukai – Vinca, Jonas ir Mikas, kitų neprisimenu, gal buva ir mergaičių, nežinau, jiej graitai isiskirsti ir beveik nesigiminiava. Kertenis Juozas turėja 3 žmonas, paskutini buva Kumparskuti iš Žikaronių, pas juos tarnava, kai žmona numiri, tai su ja apsivedi. Irgi turėja daug vaikų, žinau kad pas jį buva 4 sūnai – Olesius, Ignasius, Vladas ir Pranas, buva dukterys Antoska, Mikasė, Urša, Levosia,Ona, gal dar kas, nežinau, ale jis turėja daug vaikų, lyg 10.
Girełėj gyvena Jurkevičiai, tai jis buva atiajis žentuosna už Vinca Kertenia duktės.
Kertenia Stasia tėvas Jonas ir mūs tėva Jona tėvas Mikas, mūs diedukas, buva broliai. Dar buva ir mergaičių, ale jos išteka, išeina, nelienka.
Lipsevičių irgi buva daug, auga daug vaikų, daug šeimynų.
Kliukas Kubas neturėja sūnų,saka miris mažas ar kaip ten, duktė nutekėja Gojun už Janavičiaus ir tėvas užrašė jam žemi, paskui nuomava, dirba kiti. Janavičius čia negyvena. Antanas su dviem žmonom turėja 4 vaikus,vyriausias Jonas išeja Amerikon, paskui Kaunan, brolis Kazys gyvena atskirai brolia Jona žemėj, namie lika tik antra žmona Eleonora Ratkevičiūtė iš Karveliškių su savo vaikais dukteria Emilija sūnum Pranu. Paskui duktė Emilija ištekėja Kudonių kaiman, Pranas apsivedi ir su motina kartu gyvena senoj Kliukų sodyboj. Kliukų šeimynos nedidełės.
Lūžiškės, kur gyvena Osipienė, dar tenai gyvena koki tai Baradulinai, tai Kliuka Jonas, grįžis iš Amerikos nupirka jo sodybu ir žemi, ir inlaida gyvent’ broli Kazi, ba jis jau buva ženotas ir dar gyvena su pamote Levasia senoj tėva grynčioj, savos neturėja.
Aleksandravičiai buva giminės. Buva trys Ratkevičiai ir turėja 3 seseris. Buva kadaise šiaučius Aleksandravičius, ateja Karveliškin, jis aja per žmonis siūdamas ir apsiženina su viena iš trijų Ratkevičiūtių. Pasistati Karveliškij namus, gimi sūnus Pranas. Paskui kaip tai jiej susipyka ir jis vėl’ išeja per svietu. Saka, už Kauna kur tai dvare dirba vežėju ir susipažina su šita jau Aleksandravičiene, ji buva kur tai nuo Vilkijos, tada atsikėli Kietaviškėsna ir čia vežioja kunigu, prižiūrėja ratus, arklius. O jinai skambina bažnyčios varpais , dūmė vargonus, sakydava,,kulikuoja“ vargonam. Paskui jiej pasistati Piktakiemij namus. Vaikų neturėja. Ji mokėja visokių baikelių, šposus myłėja, saka jaunimas suveina špitolėn, tai ji mokėja visus apšnekėt’.
Zigmas Stankevičius atsikėłi gyvent’ Gomanuosna, gava čia žemis kaip kara invalidas, jis buva sužeistas, šlubas. Paskui Gomantų vardas išnyka, pradėja rašyt’ Piktakiemis. Pats Piktakiemia kaimas aja toliau pietuose, palei vieškelį Semeliškės – Žiežmariai. Kai aja an sklypų, tėva žemi isidalina. Liudvikas gava Piliakalnia galu, Antoska – Zatočku su raistais, irgi palei Piliakalni, Ignasius statisi palei tėvu, o Bolka, kai po kara neramumai prasidėja, jis neja ar pabėga iš rūsų kariuomenės, tai išvažiava gyvent’ Vylniun.
Gomantuose buva davį žemis ir mana tėvui, ale ty šniūrai, pievos prastos, raistai, vanduo, tai niekas ty nepjovė, nevertėja vežt’. Ty buva hektaras raistų.
Antoska ištekėja už Graliauska ir apsigyvena Nikalojaus Stankevičia namuose, priklausė Taduliškėm, kadaise tynai buva koks tai dvarelis, pastatai likį, dar netoli buva dideli ir Nikalojaus brolia Stefana pastatai, tvenkinys, dideli kluonai, tvartai ir Taduliškėse, paskui kolūkis paėmi ir naudoja. Gyvena visoki, kol’ viskas sugriuva.
Dvarus naikina, dauži, ir Rosijoj, kai revoliuciju dari, Kliuka Kazys tenai buva, tai juokisi, šnekėja, saka, kokia ty revoliucija, kas ką norėja, tą sušaudi, valdžiu išvaiki, susidoroja ir tiek. Pėsčias namo pareja po tos revoliucijus. Paskui vaikai skaita istoriju, mokinasi, o jis sėdi ir juokiasi, saka, vaikai netikėkit’, aš mačiau tų revoliuciju… O Lietuvoj jau tų pati dari su dvarais ir prieg carui – užveži rūsų, visur prisodina, viską išdauži, pragėri, sugriovi, nelika dvarų.
Karveliškių k. – Ona Kertenytė Ratkevičienė ir Marijonas Ratkevičius
Kertenis Vladas ( trečias iš kairės)su šeimyna, su giminėmis Bliujais, Stankevičiene
Kertenis Vladas buvo pastatytas viršaičiu Žiežmariuose. Vieną kartą pas jį atėjo rūsas iš Strošiūnų Varivonas, saka, padaryk man kad nereikėtų duoklės duot’. Vladas jam saka:,, O kaip aš tau padarysiu?“ Tada tas rūsas supyka ir pagrąsina jam:,,Prisiminsi manį“
Gal čia ir baika, ale saka, kad jis nuveja teisman ir apskundė Vladą, kad jis naktį atėja ir paėmė jo bekoną. Kaip ten atsitika, kad Vladas tada niekaip neišsiteisina, kad neėmi. Ir atsėdėjo 3 metus. Tada grįža Girelės kaiman, o jis buvo baigęs amatų mokyklą, turėjo rankas, dirba stalium ir apsigyvena Girelės kaime. O kalėjime sėdėja gal už politiką, jo brolis Pranas turėja ryšių su partizanais. Visaip šnekėja.
Su Kertenio Stasiu teko kartu dirbt’, jis buvo revizorius jų kolūkij, aš – mūsų, tai susitikinėjom kai reikėja ataskaitas duot’ ar kursuose. Stasys buva bajavas vyras, iškalbus.
Kliukaitė Marijona, Jokūbo duktė, buvo ištekėjus už Janavičiaus Gojaus kaiman. Ji turėja didelę šeimyną, keturis sūnus ir dvi dukras. Janavičių Vytą nušovė, Stasys Sibire prasėdėja, grįžęs dirba kažkur prie Vilniaus, Ignas Amerikon pabėga, Antanas lika ir pragyvena. Jis paskui ir direktorium dirba. Pranutė buva ištekėjus už Kazakevičiaus Antana iš Perkūnakiemia,mana brolia, paskui, kai visus iškeldinėja, su šeimyna grįža motinos kaiman – į Girelę ir čia gyvena. Marytė ištekėja Bubliuosna, buvo labai bajava, visus vyriškus darbus dirba, namie turėja iš Šarkinės pasamdę tokią Greželytę, vadino Ruzia, ji pas juos ir gyvena, paskui vaikai ją baba vadina.
Perkūnakiemio k. – Česlovas Kazakevičius,g. 1925 m.
Girelės ąžuolas Kliukų žemėje
Girelės kaimas už 3 km. į vakarus nuo Kietaviškių. Šiaurėje ribojasi su Girelės mišku. Kaimo pakraštyje, prie Kareivonių kaimo ribos, netoli Lanko Prano sodybos rasta senosios akmens amžiaus gyvenvietės likučiai. Radiniai – kirvis, titnaginiai rėžtukai, gremžtukai, skaldytinės dalys, ašmenėliai, nuoskalos, datuojami V – VIII a. prieš m. e. , rasti 1995 m., nustatytame 30 – 35 cm. storio kultūriniame sluoksnyje, saugomi Kietaviškių pagrindinės mokyklos muziejuje. Gyvenvietė buvusi dabar užpelkėjusio ežero pakrantėje smėlėtame lauke, klonyje tarp dviejų kalvelių.
Iš II tūkstantmečio prieš Kr. Pabaigos – I Tūkstantmečio pradžios epocos prie piliakalnio aptiktų akmeninių kirvių ir kitų radinių galima spręsti, kad jo apylinkėse žmonės gyveno naujojo žalvario amžiuje iki geležies amžiaus. Senesnių laikotarpių piliakalniams būdingų įtvirtinimų neaptinkama. Manoma, kad seniausi gyventojai čia gyvenę VIII tūkstantmetyje prieš Kr. Tai buvo Madleno kultūros žmonės čia medžioję, žvejoję pelkių aplink Pilakalnį vietoje telkšnojusiuose ežeruose.
( iš D. Gudelienės ,,Kietaviškės)
Laukas prie miško ilgus amžius dirvonavo, žemės priklausė Kareivonių kaimui, o kai kaimas ėjo į vienkiemius, eigulys Lankas čia gavo žemės ir tuo metu įkūrė sodybą. Buvo menama akmenų eilė per Piliakalnį, laukas buvo ariamas, išardytas visas kultūrinis sluoksnis. Pagal spėjimus piliakalnis turėjo būti tarp Lanko sodybos ir Piktakiemio kaimo, vietovėje, kuri buvo vadinama Gomantomis. Senasis jotvingiškos kilmės vardas Gomantas, Komantas, Skomantas yra susijęs su Gedimino protėviais.
Po 1863 metų sukilimo į kertamo Girelės miško mąsyvą, priklausiusį Strėvininkų grafų Oginskių dvarui kol kas man nežinomomis aplinkybėmis iš Žaslių apylinkių buvo atkelti trys karališkieji eiguliai – Kertenis, Kliukas ir Lepševičius. Čia jie gavo žemės ir karčiavojo – kirto, valė miškus ir jų liekanas ir įkūtė kaimą.
Girelės kaimo vakariniame pakraštyje buvo įsikūręs Lužiškių užusienis, sodyba su 14 gyventojų, Jurijaus Lukaševičiaus šeima. Užusienis yra paminėtas 1836 m. sudarytame konfiskuoto Strėvininkų dvaro inventoriuje, jis priklausė Strėvininkų dvarui. 1844 metais gyveno 2 šeimos – J. Lukaševičiaus ir B. Šiugždos , buvo 53 dešimtinės žemės. 1923 – 31 m. jau 1 sodyba, 31 ha žemės. 1937 m. viensėdyje gyveno Marijona Skromovienė. Jos vaikai ir anūkai išsikėlė, į likusias žemes kėlėsi Girelės kaimo žmonės.
Pirmoji sodyba prie nuo vakarų pusės einančio kelio buvo Kliuko Jono, jis turėjo du sūnus – Jokūbą ir Antaną. Jokūbas ir Antanas gyveno šalia, jų sodybas skyrė vos šimtas metrų, toliau į rytų pusę gyveno Kerteniai. Jų šeimos buvo didelės, sodybų daugėjo, šeimos plėtėsi. Palei kelią abiem pusėm stovėjo 4 ar 5 sodybos. Toliau keliukas sukosi pietų pusėn ir ėjo į kalniuką, tenai buvo įsikūrę Lepševičių sodybos. Jų buvo 5.
Jokūbas Kliukas turėjo vienintelę dukrą Marijoną, ji ištekėjo už Janavičiaus iš Gojaus kaimo ir turėjo gausią šeimyną- 4 sūnus ir dvi dukteris. (Kazakevičiaus Česlovo pasakojimai)
Pranutė Janavičiūtė buvo nutekėjusi į Perkūnakiemio kaimą už Antano Kazakevičiaus ir statant elektrinę, grįžo gyventi į paliktus, svetimų apgyvendintus senelių namus Girelės kaime. Jie užaugino ketureis vaikus – sūnus Alvydą, Gintautą ir Mindaugą, dukterį Ireną. Dabar duktė Irena Jančiauskienė su šeima gyvena senelių paliktoje žemėje, pasistačiusi naujus namus, įkūrusi naują sodybą. Sūnus Alvydas ūkininkauja senelių žemėje, gyvena Kareivonių kaime, Mindaugas dirba girininku prie Vilniaus. Sūnus Gintautas tragiškai žuvo automobilio katastrofoje, jo šeima gyvena Vilniuje.
Antanas Kliukas pirmoje santuokoje su Venskute iš Kudonių kaimo turėjo du sūnus – Joną ir Kazimierą.
Jonas Kliukas, važiavo į Ameriką užsidirbo pinigų ir nupirko žemes su sodyba, kaip sakoma iš kažkokio ten tuo metu gyvenusio ruso iš Lužiškių ir perdavė gyventi savo broliui Kazimierui, pats vėl išvažiavo į Ameriką, o grįžęs išsikėlė gyventi į Kauno miestą, kur Žaliakalnyje buvo nusipirkęs namus. Nepriklausomybę atgavus, žemes Kliuko Jono vaikai yra pardavę Kaune gyvenantiems žmonos Marcelės giminaičiams. Jonas turėjo keturis vaikus, du sūnus – Vytautą ir Joną, dukteris – Aldoną ir Birutę. Birutė ir Jonelis dar gyvi, gyvena Kaune, palikuonių turi tik sūnus Vytautas.
Dėdė Kazys ir gyveno toje viengalėje troboje, priekyje įėjus buvo priemenė, už jos – viengalė pirkia. Priekinėje dalyje buvo asla, stovėjo didelė duonkepė , stovėjo suolas, ant jo kibiras vandens ir kitokie rakandai. Toliau be jokios pertvaros buvo sudėtos lentinės grindys, stovėjo suolai, stalas, dešinėje pusėje stovėjo spinta, ji skyrė užpečkyje stovėjusias lovas nuo stalo. Pečiaus gale stovėjo sumūryta kuknelė, tarp spintos ir kuknelės buvo atviras tarpas. Po grindimis buvo didelis rūsys, vadinamas sklepas daržovėms ir bulvėms laikyti. Dėdės šeimoje gyvi augo trys vaikai – Antanas, išėjęs į rusų kariuomenę, negrįžo, vedė ir liko gyventi prie Uralo. Dukra Aldona gyvena Elekrtėnuose , sūnus Jonas nevedė, jau miręs.
Antrą kartą vedęs Eleonorą Ratkevičiūtę iš Karveliškių kaimo, Antanas Kliukas turėjo dar du vaikus – dukterį Emiliją ir sūnų Praną. Duktė ištekėjo už Petro Laimučio į Kudonių kaimą ir turėjo tris dukteris – Malviną, Oną ir Pranutę. Malvina gyveno Strėvininkuose, buvo ištekėjusi už Stasio Naudžiūno, pasistatę namus išaugino dukterį Nijolę ir sūnų Kęstutį. Ona apsivedė su Bernardu Jančiausku iš Kareivonių kaimo ir gyveno Elektrėnuose, išėjusi į pensiją grįžo į Kudonių kaimą, atkūrė tėvų ūkį, užaugino dukterį Ireną ir sėkmingai šeimininkauja.
Pranas, vedęs Ceciliją Piliponytę iš Kertauninkų kaimo visą amžių pragyveno Girelės kaime ir užaugino tris vaikus – sūnų Algirdą, dukterį Oną Rasutę ir sūnų Vytautą Alvydą. Algirdas su Vytautu Alvydu gyvena Vilniuje, sukūrę šeimas, išauginę vaikus, augina anūkus. Duktė Ona Rasutė ištekėjusi už žemaičio nuo Plungės Algimanto Šakio, gyvena Elektrėnuose. Turi du sūnus – Gytį, gyvenantį Vilniuje ir Rytį, gyvenantį Elektrėnuose ir tris anūkus.
Seniau dažnai mirdavo maži, todėl ši dalia neaplenkė ir mano giminės, tačiau apie juos mažai būdavo šnekama. Mūsų bobutė Eleonora buvo stipraus charakterio moteris, valdinga, darbšti, pragyvenusi ilgą amžių ir savo gyvenime išauginusi nemažą būrį vaikų, šeimoje pas tėvą Ratkevičių buvo vyriausia ir augino brolius, seseris, paskui ištekėjo už našlio ir augino vaikus, anūkus, proanūkius. Mokėjo begales labai įdomių pasakų, kaip vadino baikų, buvo stiprios sveikatos, per gyvenimą nebuvo pas jokį gydytoją ir numirė turėdama 92 metus, palaidota Kareivonių kapinėse.
Elektrėnai – Ona Rasutė Kliukaitė Šakienė, 1944 m. Girelės k.
Augau Girelės kaime tarp dviejų ąžuolynų – Piliakalnio ir Girelės. Mano tėvo Kliuko Prano sodyba stovėjo buvusios Girelės kiemavietės vietoje, senelio Antano sodyba buvo pirmoji vakarinėje gatvės dalyje. Prieš trobas, kurios stovėjo galu į gatvę, augo trys didžiulės liepos, kurias sakoma, pasodino dar proseneliai, kai statėsi čia namus. Girelės kaimas įkurtas 1867 metais kai po 1831 metų sukilimo buvo kertami miškų mąsyvai, kuriuose galėjo slėptis sukilėliai. Trys karališkieji eiguliai, kilę nuo Žąslių 1867 metais čia gavo žemės ir įkūrė kaimą.
Dar menu buvusio gatvinio kaimo vietą. Einant nuo vakarų pusės 1 – sodyba buvo mano senelio Antano Kliuko, toliau – jo brolio Jokūbo, vadinamo Kubo vardu. Dar toliau abiem gatvės pusėm stovėjo Kertenių sodybų liekanos, mano vaikystėje tenai augo tik alyvos ir špireikos. Dešinėje dar stovėjo senos kriaušės, jos duodavo gana saldžias kriaušes, tačiau nukrisdamos jos visai sutrūkinėdavo ir jose sukdavosi begalės širšių. Dešinėje, šiek tiek atokiau nuo gatvės stovėjo dar viena sodyba, tenai augo keturios gražios obelys, kasmet jos buvo pilnos obuolių. Keliukas sukosi į dešinę ir kilo į kalniuką, tenai kairėje dar prisimenu didelių pamatinių akmenų eiles. Tai Lpsevičių giminės sodybų liekanos. Matyt namų būta didelių. Dešinėje pusėje sodelis su didelėmis duobėmis, gal buvusiais rūsiais. Va ir visas kaimas. Už jo ėjo kelias į Kietaviškes.
Paskui, kai kaimas jau buvo išsikėlęs į vienkiemius, sodybos buvo plačiai išsimėčiusios po visą 140 hektarų plotą nuo šiaurėje Girelės iki pietuose Piliakalnio ąžuolynų, tarp rytuose Kareivonių ir pietvakariuose Taduliškių kaimų. Į vakarus telkšojo ilgos, link Krasnaselio nusidriekiančios pelkės, kurios plačiu lanku aprietusios visą Piliakalnį. Jomis iš pelkių link Kiementos tekėjo bevardis upelis.
Piliakalnis mano vaikystėje buvo ganomas gyvulių ir priminė labiau parką negu mišką. Stovėjo vieniši gražuoliai ąžuolai, pakraščiais augo alksnynai, buvo ir atskiri lazdynynų guotai, kur brendo skaniausi riešutai.
Elektrėnai – Ona Rasutė Kliukaitė Šakienė, 1944 m. Girelės k.
Visas Girelės kaimas jau išvažiavo į Kareivonių kalnelį. Su vėliava iš kairės – Lipsevičius Juozas, toliau – giesmininkas Kertenis Vladas, su antra vėliava – Kliukas Pranas ir visi kiti gireliečiai
Karveliškės
Mana prodiedas ateja iš Dainavos. Jų buva didełė šeimyna, daug sūnų, kap tais laikai caras ėmi rekrūtus, tai kas papuoli, ką pagava, tą ir išveži, ba tep ilgai tarnaut’ niekas nenorėja, žmonys slapstisi, bėga. Tai jis vargšas, pakliuva, jį ir išveži, paskui kap jau po 25 – ių metų grįža namo, tai žemi jau broliai valdi, jau tėva gyva nebuva. Saka, kad ištarnavis tiek metų jau prarasdava teisi in tėva ūki. Ale mat kap buva – grafieni, ponia davi jam žemis. Davinėja laisvu. Jam łaida pasirinkt’, ar palei Vievi ar Karveliškes, kur buva dykvietis, niekas negyvena, tai jis pasirinka Karveliškes, ba čia buva arčiau brolių, arčiau namų, nor žemis čia ir prastus. Tadu jam davi net 30 hektarų. Jis jau buva virš 45 – ių metų, plėši tų žemi, degina kelmus, apsiženina jaunu žmonu ir prigyvena dar tris sūnus ir kelias dukteris. Tėvas baina ir vis sakydava, kad diedukas apsigava imdamas šitų žemi, gałėja imt’ palei Vievi, ty žemi geresni. Paskui jau mana diedukas su broliais pasidalina žemi, dukterys ištekėja ir kūrisi kaimas.
Seniau kap buva. Ir čia, ir Piktakiemij, palei Verdines buva daug laisvos žemis. Saka, ateja iš kur tai koks žmogus, isikasi žemini, insikūri ir apsigyvena. Dažinoja valdžia, tai atvažiava, jį išklausinėja, atmierava jam 10 hektarų ir gyvenk. Paskui ty ir Patinskui, kap jis grįža iš cara kariuomenis, davi. Anam Piktakiemia krašte, Piktakiemia kaime tai žmonys gyvena nuog senų senovis. Verdinėse yra ,,Cigonkos” revas, tai saka, kad ty kadaise buva apsigyvenis cigonų taboras ir cigonas cigonkų pakori. Jiej išvažiava, ale žmonis po šiai dienai tų revu ,,cigonkos”vardu vadina.
O žemis tai buva laisvos seniau. Ščerbavičius , tėvas baina, irgi ateja čia, kur buva dykvieti, pasistati nameli ir apsigyvena. Atvažiava ponas, saka, juokias ir jam łaidžia, saka, gyvenk, jei nori. Palei Piliakalni, Gomantuose irgi buva laisvos žemis, gava savanoris Stankevičius Zigma, jis buva sužeistas kare, invalidas. Mana teta Amilia buva už jo ištekėjus, tai giminiavamsi. Draugavam. Turėja dideƚi šeimynu.
Karveliškių k. – Marijonas Ratkevičius, g. 1927 m.
Marijono dėdė Ratkevičius su žirgu
Gimiau ir augau Karveliškėse. Ty už Cibulska, už raistų buva piliakalnis. Ty rodėsi. Cibulska Agotėłi šnekėja, ale aš ty nejau, nevaikščiojau. Ir Verdinėsna ganyt’ nełaida aigulys, tynai buva prisodyta medžių, tai saugoja kad neišraut vaikai, nelaida vaikų ty ait’.
Menu dar ir Kareivonių kiemavieti, tenai ajam Kietaviškių bažnyčion, aja keliukas per kiemu. Bedugnia ežeriukas, netoli buva, tai visai nedidelis buva, menu. Paskui kas tai atsitika, ar kad raistu numeliorava ar ką, kad ty pradėja verstis iš po žemių, didėt’, jau pasidari didelis. Seniau buva daug plovų, šaltinių buva, brist’ reikėja. Ir palei Aujiedu buva dideli plovai, ty aidavau in tetu, tai bridam per pelki, dabar namelius sustati.
Karveliškių k. – Adalia Kieraitė Maleckienė, g. 1928 m.
Gyvensena
Tėvas miri 1936 metais, likam 4 maži vaikai, o nėra šeiminyka, nėra nieka. Lika 10 hektarų žemis, kas ją apdirbs, atidavi mama an pusės, dar už žemi mokėt’ reikėja, paskui karai, neramumai, kolūkiai, žemi visai atėmi. Seniau linų daug sėja, avelas augina, vilnas karši, verpi, audi, viskas buva naminia.
Spengloj gaudėm kelbukus. Rankom. Su drauge ainam palei upeli, katras stovi, griebi ir ištrauki, meti viedran. Ne visi papuola, greiti, staigiai labai reikia čiupt’, ale mokėjam.
Nuog 6 metų jau ganiau. Ir sava ir svetimus ganiau. Avelas gani kartu su karvėm, ale jos ir durnos, laksta, ot vargau. Karves geriau. Aveli jei ir supančioji, žiūrėk – jau isinėri, o tų jauniklių krūva, tada visos būriu ir łėk iš paskui. Ganiau basa, kojas susibadai, susidraskai lakstydama. Tai dar nieka, pripranti, ale lietus užeina, lyja kelias dienas o ganyt’ vistiek reikia. Maišu sudedi kampais, usidedi an galvos ir visas ,,lietpaltis“. Kap būna šalta, tai pasiimi maršku, susidedi kampais, apsisupi. Buva ir gerų dienų. Suveinam, kūrenam, daugiausiai kai jau rugiai nupjauti, pievos nušienautos, jau laisviau, tai sugenam, kūrenam laužus, kepam bulves, žaidžiam. Būdava kai karvės šeriasi, tai prisidarai iš karvės šerių sviedinukų, susisuki, suveli su vandeniu. Tada žemėj isikasdavam duobeli, isilaužiam kreivu lazdu ir varam tų sviedinuku duobełėn, kap dabar amerikonai roda per televizorių, tai man juoka… Pas mumį buva labai gera molia, dari m visokias skulptūras, kareiviukus visokius, paskui sustatam kur an kranta saulėj, stovi, kol lietus neišmerkia. Visokių fantų prisigalvodavam, ale dar vaikai, tai daugiausiai lakstyt’, šokinėt’, su akmenukais mėtyt’.
Karveliškių k. – Adalia Kieraitė Maleckienė, g. 1928 m.
Kudonys
Kudonių kaimo Smetonos laikų jaunimas
Kudonių k.
Kudonių kaima kiemavietė buva tenai, kur ir dabar, tik tankiau gyvena. Diedukas Laimutis irgi gyvena ty palei Jurgieni, kitoj kryžiaus, kur stovėja vidurij kaima, pusėj. Buva klėtis, troba, žemi kažkaip tai nuomota buva, kai čia atsikėłi, an sklypų kai išaja ir čia palei Strėvu an kranta pasistati. Pas dieduku buva trys broliai – Vinca, Mikas, trečia nežinau. Diedukas buva Vincas ir jis buva du kartus Amerikon išvažiavis, mana tėvas ir gimis Amerikoj, grįžis gal žemi pirka, kad paskui tėvas žemi paveldėja. Dar buva tokia teta Rozalija, gyvena pas brolį, pas dieduką Vincą. Mana tėvas buva iš 4 vaikų – Simonas ir jo brolis, nežinau varda, numirė, o du, tėvas Petras ir jo sesuo Ona, vadina Anė gyvena. Ji buva ištekėjus už Černiauska Romasiuka. Romasiuka seseris buva ištekėjus už policininka. Jis dirba Žiežmariuose prie vokiečių, tai paskui bėga Amerikon. O ką pasiimsi? Menu, palydėja per lieptu Liutonysna an kalna, čia palei Girełi visi rinkasi, an vieškelia, visi, kas važiava. Čia buva jų sutarta susirinkt’, kas tai atvažiava jų paimt’. Ir Ignasius Janavičius iš Gojaus iš čia išvažiava, tai dar buva užėjis Girełin, mamos gimtinėn, jam mūs baba dar kiaušinieni iškepi jam prieš kelioni. Paskui jau, kai łaida, tai buva atvažiavį ir Kudonysna, aš nuvėjus buvau, ale neradau. Kanapkos Justinas kur tai jį vedžioja po kaimu, buva išėjį, tai nepamačiau.
Kudonių vyrai po šienapjūtės kolūkyje
Mana tėvas, kai paskui jau kolūkiai atsirada, reikėja ait’ dirbt’, buva stiprus, aukštas vyras, ale vistie gava trūkį, turėja atleidimu nuo sunkių darbų, tai operava, o jis parėja pėsčias iš Kaišiadorių ligoninės, tai vėl’ trūka, vėl’ gułėja ligoninėj, paskui neidava nei šienaut’, nei nieka. Tik namie kiek pašienauna ir gulasi. Paskui gava darbu Liutonyse sandėlij, tai buva geriau.
Kudonių k. – Ona Laimutytė Jančiauskienė, g. 1935 m.
Daugiausiai man pasakodavo mama.
Tėvas, jo tėvas, mano diedukas buvo kilęs nuo Balceriškių, tenai palei kapines dar stovi kriaušė, ty prosenelių gimtinė. Ir prodiedis ir diedukas, ir mano tėvas buvo siuvėjai. Diedukas Kudonysna atsikėłė taip. Jo mama buvo mirus, buvo pamotė. Kai ir tėvas mirė, tai viskas pasibaigė, tada jis nusipirko Kudonyse mažą gabalėlį žemės ir atsikėlė, čia siuvo, dasipirkinėjo žemės, čia apsivedė, gyveno, gimė mano tėvas, jis irgi mokinosi siūti, vaikščiojo po apylinkes, siuvo, paskui susipažino su mama. Mama buvo iš turtingų, bet irgi nuo 3 metukų likus našlaitė, augo prie pamotės. Ji iš Krilavičių, o Venskai ir Krilavičiai buvo, skaitėsi, turtingi. Paskui mamą norėjo išleist’ už Kanapkos, bet jinai su tėvu pabėgo Žiežmariuosna ir bažnyčioj paėmė šliūbą. Slapta nuo tėvų. Ir viskas. Pabėgo nuo pamotės.
Kudonių k. – Kazimieras Kukta, g. 1950 m.
Kudonių kaimo moterys ir merginos apie 1956 – 58 m.
Laimučio Petro lieptas ant Strėvos upės
Neramumai, karai
Kai užeidinėja vokiečiai, tai buvau Girełij pas babu, ganiau palei Piliakalni karves, menu, stovėjau po eglaite, tai tik dunda, dunda, kur tai sprogdina, šauda, ale tenai neatėja ir greitai praėja. Menu, saka, va jau karas.
Kai vėl aja karas,jau vokiečius vija, frontas aja abiem kaima pusėm. Girełis miške pietuose stovėja rūsų kariuomenė, buva prikasta daug apkasų, vadinamų akopų ir dabar dar galima jų tenai rast’, apaugį duobės. O vokiečiai stovėja palei Strošiūnus, ty, kur geresnis kelias. Tai šaudydava čia Girełij, čia Strošiūnuose, o mes vidurij, ir lėktuvai skraidi an galvų. Tėvas palei Strėvu, palei šaltinį, ty kur upė sukasi ir yra didelis skardis, buva iškasis slėptuvi, tai sėdėjam, kol frontas aja. Tik pareisim pirkion ir vėl’ jau łakiam atgal’, tai baisu buva. Labai skraidi lėktuvai virš mūs namų, patys kareiviai čia nėja. Žilius, diedukas tai niekur nėja, sėdėja pirkioj ir tiek. Kiti visi slėpisi tuose apkasuose ir Balčiūnai, kaimynai ateidava.
Ališauska Justinas buva paauglys, tai jau po kara palei Girełis mišku, palei keliuku rada usilikusiu bombu ir pakrapšti, jiej ty keli vaikai susisprogdina. Po kara tep žuva nemažai vaikų, paauglių, jiem buva įdomu, rasdava ginklų ir žaizdava.
Kudonių k. – Ona Laimutytė Jančiauskienė, g. 1935 m.
Mūs kaimas karo metu buvo atsidūręs tarp dviejų ugnių. Frontas ėjo plentu, ir Girełės vieškeliu. Girełės miške stovėjo rusai, tenai dar ir dabar yra apkasų žymės. Vokiečiai ėjo Strošiūnuose, plentu. Šaudėsi tarp savų. Prie Strėvos, palei Kanapkos pirtį suvažiavo žmonės, bėgo iš namų, tai kai užskrido lėktuvai, kai pradėjo suktis, tai, sako jie baltas paklodes ištiesė, tada vokiečiai nuskrido. An Mijaugonių laukų už ežero buvo pamuštas rusų lėktuvas, kitas, sako, krito kurtai prie Girełės, baisu buvo. Prie Girełės vieškelio, tenai an posūkio griovy buvo žuvę kareiviai, paskui juos pervėžė laidot’ Žiežmariuosna. Prie Liudviko irgi buvo užkasta, juos irgi vežė Žiežmariuosna, karių kapinėsna.
Ėjo kariuomenė, gyvulius ėmė. Pas Žigučio Kazį vokiečiai išsivedė iš tvarto kiaulę, jau šaus, kad užsikirto ir neiššovė, tada dar kartą, ir vėl neiššovė, tai vokietis, sako, numojo ranka ir paliko tą kiaulę. Rusai irgi pjovė gyvulius. Karas lieka karu.
Čia mūs apylinkėse ir su lenkais kovota. Sako, čia an Birutės vieškelio lietuvių kavalerija daug lenkų išpjovė, sako, atjojo raiti vyrai.
Buvo susišaudymų ir tarp savų. Stovėjo NKVD, o mūs senam sklype, kiemavietėj stovėjo stribai, vieni kitų nepažino ir susišaudė. Mes vaikai paskui traukdavom iš sūsparų kulkas, buvo trumpos, buvo tokios ilgos, visokios. Ty buvo duobės bulvėm laikyt’, tai susipylė tarp savų, sako, 3 paguldė. Tėvas tuo metu slapstėsi po lova, tenai grindyse buvo iškasta duobė, joje inlaista didelė dėžė , jis tenai ir gulėjo. Ot buvo. Žmogus žmogų. Ir už ką? Buvo, kad ir tiem ir tiem tarnavo. Ėjo vogdami, parsidavėliai, visko buvo. Kaime gyveno felčeris Čižauskas. Ir prie vokiečių, ir karo metu, ir po karo jis gydė visus, kas tik į jį kreipdavosi, nežiūrėjo politinių įsitikinimų, jis buvo medikas, visus žiūrėjo, užtat jį rusai išvežė Sibiran. Paskui, kai apie 1963 – 65 metus jis grįžo, tai dėkojo tėvui, kad siuntė jam iš Lietuvos tinklus, matyt tenai nebuvo tinklų, tai, sako, daug lietuvių išgyveno gaudydami žuvį.
Balčiūną nušovė prie Strėvos. Koks tai nesusipratimas. Marcinai, sako, lyg kas tai pavydėjo, lyg kas tai išdavė, tai atėjo pas Balčiūną, jo žmona laikė ant rankų vaiką, nešovė, išsivedė prie Strėvos, tenai toks posūkis, mat jis buvo pastatytas kolūkio pirmininku. Taip. Vertė ir statė. Gal jis ty ir nenorėjo tuo laiku. An paties kolūkio tvėrimo.
Po karo, kad neit’ kariuomenėn visaip slapstėsi, kiti darėsi dokumentus, visaip sukosi, slapstėsi. Mano tėvas su Romasiuku Černiausku irgi slapstėsi, tada Balčiūnas pranešinėjo kaimo vyram kada ėjo, kur, kad spėtų pasislėpt’. Jis išsaugojo daugeliui vyrų gyvybes. Buvo, Nikodemas žiemos metu perplaukė Strėvą palei Vanagą ir pabėgo link Ašakienių, matyt gerai buvo. Stribai vijo. Nuo Malaukių per Vanago brastą. Jis gi ramus žmogus, niekur nelindo. Spėjo pabėgt’, tai stribai būt Žiežmariuose pakloję.
Mano tėvas buvo paimtas, mat draugavo su Čižausku, o tas gydė visus – ir vokiečius, ir partizanus. Tėvas buvo tardomas Kaišiadorių padvaluose, jį buvo sudaužę. Ir Andrius buvo paimtas Žiežmarių izoliatoriuje jį tiek atlupo, kad smegenis sukrėtė.
Palei Venskus vieną kart paguldė 3 stribus. Kas tai paskundė, kad pas juos žaliukai. Atvaro stribai. Sako, 3 ar keturios palūtarkos. Kaimo pradžioj gyveno toks Blažys, tai sako, jis jau buvo pasistatęs kulkosvaidį, jau laukė stribų, ale kaimynė atlėkė, kas tai, moterys, jį atšnekėjo, sako, visas kaimas atsidurs Sibire, nieko nelaimėsi. Mūs kaimu ėjo frontas, buvo ginklų, radom, turėjo žmonės po karo. Palei kapines yra toks upeliukas, tai po tilteliu buvo prigrūsta visokių šautuvų, šovinių, visokių. Elektros nebuvo. Tai tamsu. Atvažiavo, iššoko tie galifešnikai, nu stribai, jie tokias kelnes golife nešiojo, tai trys žaliukai kai pylė juos atsigulę… Sako, pabėgo ir stribai, ir žaliukai pasitraukė. Nieko an rytojaus jau, nieko nebuvo, išsigando. O tas Blažys, sako, buvo išdykęs bernas, pasiutęs, tai gerai, kad jį sustabdė. Sako, jis turėjo kulkosvaidį, tai jei būt patratinęs tuos… Jis mėgo eit žvejot’, tai sako, paėmė granatą, nuėjo prie Strėvos ir norėjo prisisprogdint’ žuvų, tai nepasisekė – jam abi rankas nutraukė ta granata, jis nukraujavo ir mirė.
Kudonių k. – Kazimieras Kukta, g. 1950 m.
Liutonys
Liutonių kaimas
Strėvoj maudydavom arklius, tai arkliai, būdavo, plaukia…
Strėva
Buva daug buchtų, labai aukštų skardžių, an posūkių, kur Strėva sukinėjasi. Palei mumį ji labai vingiuota, niekur tiesiai nėja, sukinėjasi tai vienon tai kiton pusėn, užtat daug łankelių, pievų palei upi. Palei łankelas krantai buva lygūs, buva ir brąstų, galima perbrist’. Palei mumį tai buva labai aukštas skardis, virsdava žemė, molis, daugiausiai po liūčių, net aukštai an kranta buva išvirtį grioviai, krantai nelygūs, ty takeliai ėja, tai tik žiūrėk, kad neinsiristum, net sutrūkį pakraščiai. Eini, tai negalima arti stotis, gali virst’, o tenai, palei tuom skardžiu labai gilu. Sakydava – buchta. Per brastas važinėdava su arkliais, su vežimais, tiltas buvo toli, net gale Liutonių kaima, tai važiuodava tiesiai. O lieptų buva. Gal kas kilometras. Žmonės eidava link plenta Strošiūnuosna, čia vieškeliu anksčiau autobusai nėja, reikėja eit’ iki plenta, iki Strošiūnų, tai daug kaimų eidava, ir Girełė, ir Kareivonys ėja, visur buvo takai išmindyti iki lieptų. Buva Vanaga lieptas, toks aukštas, su turėklais, ilgas, tenai palei Strėvu buva pelkėta, šlapia, lieptai buva palei mumį, buva palei Laimučius.
Palei mana tėva sodybu, jo žemėse iš rytų ėja didelis griovys, vadinamas Dubuklis, jis buva platus, gilus, o krantai apaugį guobom. Aukštos buva tos guobos. Nežinau, paskui jos visos ko tai išdžiūva. Šnekėja, kad pastati elektrinę, netoli, gal užtat. Dubuklia krante netoli Strėvos buva šaltinis. Mūsų laukuose kalnai, molis, tarp dviejų kalnų ir buva tas Dubuklis. Ir dabar stovi, tik jau plikas. Šiaurėn, link Strėvos, kur didelis lankstas, buvo lygu, žemyn ėja mūs laukai, tenai juodžemis, dirbama žemė ir smėlėta palei Strėvu buva, tenai lankos, auga žołė, ganėm gyvulius, šienavam. Tėva žemė ėja iki pat Strėvos. Į pietus tai ėja iki Girełės miška. Girełės miškas mana vaikystėj buvo labai gražus, švarus ąžuolynas, tenai gani gyvulius, karves, išsipirkdava orderius, ty miškas valdiškas, tai ir gani. Gyvuliai išėda ir bruzgynai neauga, labai gražu buva, o grybų, baravykų kiek. Kur alksnunėlis ar lazdynynas, tai tanku, o kitur tai lygus gražus ąžuolynas. Grybaudavom dažnai. Kai prasideda liepos mėnesij grybų lietūs, tai ir einam miškan.
Liutonių k. – Bronius Venskus, g. 1937 m
Gyvensena
Mūs šeimyna buva didełė, buva 8 vaikai, 5 dukros ir 3 sūnūs. Tėvas turėja 15 hektarų žemės tarp Strėvos upės ir Girełės miška. Palei mišku turėjam alksnynu, tenai kirsdava malkas.
Mūsų šeimyna buva didelė, sodyba atokiai nuo kitų, vienkiemis, kaimynai retai užeidinėja, daugiausiai su reikalu. Troba buva dviejų galų, vidurij didełė priemenė. Vienas trobos galas buvo gyvenamas, kitas – seklyčia. Tenai renkdava mojavas. Buva atitverta kamarėłė. Ji buva in kelia pusi, in vieškelia pusi, su langais in miška pusi. In Strėvos pusi irgi buva kamarėłė, ty buvo mažas langelis. Kieme stovėja svirnas, jame laikė grūdus. Jis buvo atitvertas, ty mėsa sukabinėta, buva vėsu, antrame svirna aukšte, pastogėj stovėja dvi didełės, plačios medinės lovos.
Mokyklos buva Kudonyse ir Strošiūnuose. Strošiūnuose gyvena daug staravierų, ty net kapinės dvejos – vienos sentikių, rusų, kitos – katalikiškos. Vieni šnekėja lenkiškai, kiti rusiškai, ty Lietuvos nebuva. Dar Strošiūnuose buva kiti rusų kapai, ty kur dabar tokia aikštelė palei plentu, užvažiuot’ galima, ty kur tai.
Liutonių k. – Bronius Venskus, g. 1937 m.
Liutonių k. apie 19 a. pabaigą
Nedzveckas buvo karininkas prie caro, sako, du kartus Leniną matė, tarnavo Petrograde. Kada nuėjo revoliucija, buvo išleistas įsakymas žmones šaudyti, tai jie, sako, iššaudė vadovybę ir pabėgo. Dalis atvažiavo į Lietuvą. Pakliuvo Žiežmariuosna, o balsas jo geras, o anekdotų…Įdomus žmogus. Susidraugavo su kunigais, su kitais ir vis lošė kortom. Sako, duoda jam 10 litų, kad tik loštų, sako, Doniau, eik lošt’, kad tik pasakot ką, kad tik būt linksmiau. Va taip sukosi. Turėjo rankas. Statė namus, remontavo. Tvarkė įrankius, darė cabrus. Statė Morkūnam trobesius, tie neturi kuo užmokėt’. Tada Morkūnas sako jam :,,Imk Rachelę už pačią, dar duosiu kiek pinigų ir gyvensit. Taip ir padarė. Ir apsigyveno. O sodą sodino vyriausias sūnus Albinas.
Sabališkių k. – Vaclovas Kanapka, g. 1938m.
MŪRO STRĖVININKAI
Manoma, kad Mūro Strėvininkuose XIV a. čia yra buvusi pilis, kronikose minima Streben vardu, kurią 1368 m. sudegino kryžiuočiai. Prie Strėvos upės, galbūt ir prie dabartinių Mūro Strėvininkų, 1348 m. ir 1375 m. vyko mūšiai su kryžiuočiais. O 1387 m. Jogailos rašte minimas Strėvininkų valsčius. XVI a. Mūro Strėvininkus valdė Stravinskiai. Iš šios Stravinskių giminės yra kilęs pasaulinio garso rusų kompozitorius Igoris Stravinskis. I. Stravinskis autobiografijoje rašė, kad jo protėviai Lenkijon atklydo iš Pabaltijo kraštų. 1590 m. Biruliškių kuopinio susirinkimo centrui priskirti jau Bogdanui Oginskiui priklausę Strėvininkai.
Gabrielius Juozapas Oginskis, gimęs 1783 m. lapkričio 30 d., miręs 1842 m. gruodžio 15 d. Vilniuje – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) karinis ir politinis veikėjas. Kunigaikštis, kilęs iš Lietuvos kunigaikščių Oginskių giminės, senelis Andrius Ignotas Oginskis, dėdė Mykolas Kleopas Oginskis.
Gabrielius Oginskis išvykęs mokytis į Paryžių dalyvavo Napoleono karo žygiuose, tikėdamasis su jo pagalba atkurti napriklausomą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. 1812 m. Napoleono kariuomenės lietuviškosios Garbės gvardijos, kurią sudarė Broel – Pliateriai, Riomeriai, Chlevinskiai, Stravinskiai, Valavičiai, Zabielos ir kiti iš Lietuvos kilmingų šeimų kilę karininkai, vadas, pulkininkas. Buvo Napoleono generalinio štabo narys. 1813 m. grįžo į Lietuvą ir užsiėmė dvarų reikalais. 1821 m. pastatė Vievio bažnyčią.
1830 –1831m. vienas sukilimo Lietuvoje vadų, nuo 1831 m. balandžio 1 d. Trakų apskrities sukilėlių vadas. Veikė Jonavos – Raseinių apylinkėse. Nuo 1831 m. birželio 10 d. Centrinės sukilėlių vyriausybės vicepirmininkas. Bandė palaužti bajorų nenorą dėtis prie sukilimo.
Sukilimui pralaimėjus 1831 m. liepos mėn. pasitraukė į Prūsiją, iš Prūsijos 1833 m. emigravo į Paryžių. Dvaras konfiskuotas, rūmuose įrengtos kareivinės ir karo ligoninė, manufaktūra uždaryta. 1840 m. grįžo į Lietuvą, buvo suimtas, teisiamas, bet mirė kalėjime. Palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.
1590 m. Biruliškių kuopinio susirinkimo centrui priskirti jau Bogdanui Oginskiui priklausę Strėvininkai. 1598 m. Strėvininkų dvarininkas Petras Koplenskis susikeitė žeme su B. Oginskiu. Nuo 1600 m. tai Oginskių valda. XVII a. pastatyti prabangūs dvaro rūmai,įkurtas tekstilės fabrikas (manufaktūra). Apie 1744 m. dvare pastatyta Strėvininkų šv.Vincento Pauliečio koplyčia . Kadangi Oginskiai palaikė 1831 m. sukilimą,valdžia iš jų atėmė dvarą ir fabriką.
XIX a. 2-oje pusėje į kaimą atsikėlė sentikiai.1895 m. jie pastatė cerkvę, kuri1910 m. sudegė. 1913 m. pastatyta nauja medinė cerkvė.
Mūro Strėvininkų dvare 1828 m. įrengė audimo ir balinimo fabrikus. Dviejų aukštų mūriniuose namuose buvo sumontuotos 31 staklės drobės ir 31 staklės medvilnės medžiagoms austi. Medvilnė buvo gabenama iš Anglijos lininiai siūlai ir linai superkami Lietuvoje. Audimo ir balinimo darbams prižiūrėti Oginskis iš Škotijos pakvietė audėją Joną Garvisą su sūnumi ir balinimo meistrą Robertsoną. Fabrike dirbo 60 verpėjų, 30 siūlų vyniotojų ir 62 berniukai prie staklių. Balinimo fabrike gamybos reikalams buvo naudojama arklių jėga.
Išaustos drobės
1836 m. surašytame Strėvininkų dvaro inventoriuje pažymėta, kad dvarą sudarė 2 miesteliai, 4 palivarkai, 19 kaimų ir 20 užusienių. Dvaro rūmai – dviejų aukštų, dengti čerpėmis. Pirmame aukšte 20 kambarių, kuriuose sudėtos ąžuolinio ir pušinio parketo grindys. Krosnys – baltų koklių. Viena krosnis iš geltono ir juodo marmuro. Tinkuotos sienos nudažytos, o karnizai ir lubos daugiausia tapyti. Antrame aukšte buvo 12 įvairaus dydžio kambarių. Kairėje rūmų pusėje stovėjo fabriko pastatas, dešinėje – dviejų aukštų mūrinis pastatas arklininkams ir sandėliams. Rūmus supo „angliškas” sodas. Už sodo gatvėje stovėjo 28 mūriniai ir mediniai pastatai, augo įvairių augalų sodas, kurį puošė trys liepų aliejos ir du tvenkiniai. Strėvininkų palivarke buvo spirito varykla, kuriai vanduo buvo tiekiamas iš Martiniškių palivarko.
Džiugina gana gerai išsilaikęs Mūro Strėvininkų Oginskių dvaro rūmų kompleksas. Šį miestelį nuo XVI a. pab. iki XIX a. pr. valdė net 8 Oginskių kartos. Paskutinysis valdytojas – šios giminės atstovas Gabrielius Juozapas Oginskis ( 1784 – 1842) šalia rūmų buvo įkūręs plačiai išgarsėjusią audimo manufaktūrą. Dabar buvusiuose dvaro rūmuose veikia pensionatas
Mūro Strėvininkai apie 19 a. pabaigą
Strėvinykai – Oginskių dvaras. Oginskis ir bažnyčią padarė dvare vėliau.
Gimiau 1928 m. Semeliškėse ir krikštyta Semeliškių bažnyčioj. Tenai tėvelis tarnava pasienia policijoj, na tai kur buva siena su lenkais, mes tenai gyvenam. Manį atsivežė in Balceriškes 3 metukų, o buva taip. Mana diedukas turėja keturis sūnus ir visi buva policininkai. Du jo sūnūs Mikalius ir Jonas važiava Amerikon, paskui jiej išsivežė ir seserį. Tenai jiej apsigyvena. Diedukas viena akia nematė, o ir amžiuje buva, tai nebuva kam dirbt’ žemės Balceriškėse, reikėja kam tai grįžt’ namo an ūkia, tai ir grįža mana tėvas. Brolis lika dirbt’ Kaišiadoryse policijoj. Man tada buva 3 metai, nieka nemenu.
Amerikoj brolis Mikalius neapsivedė, sakė, mergų nemyliu ir nenoriu, taip ir lika senberniu. Senberniu ir numirė Amerikoj. Jonas apsivedė su lietuve, buva namie jų vestuvių nuotrauka atsiūsta iš Amerikos. Jie Lietuvon negrįža, tenai ir numirė. Tėvas vis pasakodava, kad Mikalius manį labai myłėja, saka, išvažiuodamas manį mažiukį išbučiava pasiėmis an rankų, paskui apėja sava sklypu, visus laukus, tada atsibučiava su visais, mama labai verkė, tada išvažiava. Paskui, kai užėja sovietai, tėva broli, policininku su šeimyna išveži Sibiran, paskui jiej grįža Lietuvon, jo duktė Staniulienė dirba mokytoja, jau numirus.
Mūs žemė buva Balceriškių kaima vidurij, aplinkui buva Burbiškių, Kolukiškių kaimai, miškas. Burbiškių kaime buva koks tai dvaras, ale aš jo jau nemenu, gyveno Kuzinevičių šeimyna, jų daug vaikų, daug sūnų išėja partizanuosna, menu buva, gułėja Žiežmariuose an grindinia visa šeimyna – Ignas, Juozas, Stasys, jų daug buva. Paskui kur tai juos užkasė, ale šnekėja, kad tėvai juos isikasė, pervežė an Burbiškių kapinių, tenai yra jų antkapiai.
Mūs kaimas tik 3 kilometrai nuo Strėvinykų, mes vaikai tenai ėjam mokyklon, ėjam ir bažnyčion tenai melstis su mama. Ir visas kaimas ėja. Menu buva atvažiavis Smetona, prezidentas, važiava an arklių, tai mumį vaikus sustatė eilėm abiem kelia pusėm, paskui sakėm eilėraščius.
Mūro Strėvininkai – Genutė Naudžiūnaitė Kundrienė, g. 1928 m. Balceriškių k.
Gyvensena
Mano mama buva kilus nuo Rumšiškių, saka tėvai susipažina kur tai vestuvėse, buva pabrolys ir pomergė, tai patika vienas kitam. Mūs buva 7 vaikai. Vyriausia sesuo Genė mažiukė numirė, tada aš gimiau ir manį pakrikština irgi Gene. Saka, tėvui labai patika vardas. Kaimas buva labai linksmas, auga daug vaikų, paskui prasidėja šokiai, vakarėliai, labai daug dainava, šoka, šokam menu, basi pirkioj an padlagos. Tokia plūktinė molia asla, tai pabarsta smėlia ir šokam. Pas mumį jau buva grindys, tai vakarėliai dažnai būdava pas mumį, an grindų nedulka. Troba buva tokia – vienam gale – gyvenama pirkia, kitam – kamara. Vidurij didelė priemenė. Kamaroj stovėja didełė medinė lova, spinta, tenai laikė pieną, sviestą, varškę, mėsą laikė an aukšta. Kamaroj buva vėsu, buva pečiukas, ale jo beveik nekūrena, gal’ per didelius šalčius. Buva didelis langas, ale jis buva uždarytas. Priemenėj buva mažiukas langelis, troboj buva dideli langai. Seniau durų tep nerakina, kad ir visi išeina kur darbuosna ar kur, tai tik klemku uždeda, reiškia, nieka nėr namie. Nebuva mados rakyt’. Gyvulių buva. Dvi karvės, jų mes vaikai neganėm, buva pririštos an lenciūgų, mūs ūkis nebuva didelis – 8 hektarai žemės. Mana brolis ir sesuo tarnava pas kitus. Aš buvau namie, buvau didžiausia, tai prie visų ūkia darbų, prie namų, prie mamos. Daržus ravėt’, gyvulius šert’, žiūrėt’.
Tėvas, kai išėjau Strėvinykuosna, sakė gerai padariau, ba jau ėja kolūkiai, saka, atėja trise ir jau vara kolūkin, ale, saka, nesirašiau, kas čia jų klausis, kas rašysis. Ale vėliau jau visus suvarė, visi pasirašė, saka, nelabai kas ir klausinėja, surašė ir tiek. Ir vertė pasirašyt’.
Kai tėvas numirė, mama su broliu lika gyvent’ ir gyvena, mirė 80 metų. Užėja melioracija, iškėlė, nugriovė, išlygina, nieka nelika.
Mūro Strėvininkai – Genutė Naudžiūnaitė Kundrienė, g. 1928 m. Balceriškių k.
Neramumai.
Kara pas mumį nebuva, frontas nėja. Dundėja, šaudė, griaudėja, girdėt’ buva, ale mūs keliu frontas nėja. Gal koks pavienis kareivėlis, atsilikis, ar ką. Menu užėja rūsų kareivėlis, toks suvargis, valgyt’ praša. Nieka aš neturiu, tai atpjoviau duonos, inpyliau piena, jis pavalgė taip skaniai ir man ranką pabučiava. Paskui išėja. Pasakoja, kad Dauginave kokį tai kareivėlį piemenai užmušė, gal linda prie karvių. Tikriausiai tą patį. Toks nabagas buva. Gal buva pabėgis iš fronta, gal koks kontūzytas.
Kai jau užeidinėja kolūkiai, tai išėjau dirbt’ Mūro Strėvinykuosna, invalidų namuosna.
Mūro Strėvininkai – Genutė Naudžiūnaitė Kundrienė, g. 1928 m. Balceriškių k.
Vienuolynas
Mūro Strėvininkuose dar 1949 metais buva vienuolynas, buva bažnyčia. Tais metais, kai nuėjau dirbt’ ir pradėja ardyt’ bažnyčiu. Buva aršiau kai karas. Komunistai įsakė ardyt’ vienuolyną, griaut’ bažnyčią, o žmonės nenori, negali draskyt’ šventos vietos. An bažnyčios viršaus vidurij stovėja aukštas kryžius, tai niekas nelipa jo nuimt’, bobutės, nu tos namų gyventojos, rauda, verkia, poteriauna atsiklaupį aplinkui. O jei, buva baisu, kap karas. Kai ilgai niekas nelipa to kryžiaus nugriaut’, tai bobutės džiaugėsi, ale atsirada toks jaunas bernas iš Žiežmarių MSV, tai jis užlipa ir nuėmi kaip tai. Gal jam gerai sumokėja. Ale aidamas namo nugriuva ir susilaužė koją. Moterys tenai šnekėja, kad dievas pakoroja.
Žmonės labai isiganda, kai griovi bažnyčią. Gegužio mėnesij pradėja griaut’, o spalia, per revoliucijos šventes, jau šventė. Žiežmarių bažnyčia paėmi šventus paveikslus, daiktus, vienuolės paėmė motinėłė, saka išvežė in Krakes, jų tenai centras ir motinėłė gyvena. Jos lyg benediktinės buva. Visą prieglaudą išlaikė ir tvarkė vienuolės, jų buva apie 20, visos užėmė kokias tai pareigas – buva vyr. virėja, sandėlininkė, ūkia vedėja – ūkis buva didelis ir žemių turėja, dirba. Buhalterė buva labai graži, ji jau sirga džiova, paskui ją motinėłė išsivežė ir ji greitai numirė. Aplinkui namus buva dideli gėlynai, vienuolės labai tvarkėsi. Medžiai dideli išauga daug vėliau, kai atėjau, nebuva tiek. Ir mes ilgai dar tvarkėmės gražiai. Beržyną tą žemai, tai sodina mokyklos mokiniai. Saka, visi ėja miškan, parnešė po berželį ir gražiai eilėm susodina. Dabar jau mažai ty likį, iškirtinėja, nelika tokia grožia. Prieglauda čia buva nuo seniai ir ūkį turėja, gyvulius laikė, ir kiaules augina, ir karves.
Kai vertė dieva stalą, tai visokį gruzą sukrovė mašinosna ir vežė an Moliakalnia, Turloviškėsna, pylė an Žiežmarių kelia. Ty per keliu ėja didelis šaltinis, tai in tą šaltinį vertė. Ale paskui kiek ty buva avarijų visokių, kiek žuva žmonių, tai vis šnekėja kad tai Dievulia ranka. Ne mūsų valia.
Mūro Strėvininkai – Genutė Naudžiūnaitė Kundrienė, g. 1928 m. Balceriškių k.
Sovietmetis
Paskui spalia šventėm susišaukė mumį jaunas mergaites, šokt’. Mes visos išsislapstėm, nenorėjam, tai direktorius, toks senbernis iš Kauna, pavarde Kumpis, toks geras žmogus, mumį pasišaukė ir aiškina, rokuoja – ne mūs valia, ką padarysi, reikia klausyt’, jei nori dirbt’. Ir nuvėjam. Pripirka rūbų, kostiumų, tais pačiais metais, sienas perdažė, grindis, ty kur buva altorius išdaužytas, pakėlė, scena buva inrengta. Ir šokam, ką darysi, žinia, jaunas, greit užmiršti, gyvent’ reikėja, nebuva kur dėtis. Mat kūrėsi kolūkiai, nenorėjam likt’ kaime, bijojam, tai darbai buva geriau jau. Ėjam, kas kur gałėjam. Kai sužinojau, kad prieglaudon priima dirbt’ pasauliečius, tai ir nuėjau. Viena pirmų tenai. Nuėjau pas direktorių Kumpį, menu jis klausia, ar moku dirbt’, o aš jam sakau – nu moku, pas tėvą ūkyje gyvenau, dirbau visus darbus. Tai ir priėmi. Paskui perėjau dirbt’ virtuvėn, buvau virėja, davė bendrabutį, tenai gyvenau, namo nevaikščiojau. Išvažiava vienuolės, lika jų kambariai, tai apgyvendina darbuotojus. Gyvenau pirmam aukšte, dideliam kambarij, gyvenam 6 mergaitės.
Su vyru susipažinau tenai. Jis irgi atėja iš Radutiškių kaima, dirba vairuotoju, tai ir susipažinam, ir susidraugavam. Ty buva net 3 mašinos, viską vežioja, ir derlių iš laukų, ir javus, ir šieną, ir maistą vežioja, ir pieną pieninėn vežioja.
Naudžiūna Stasys jau dirba tenai nuo pirmų dienų. Jis buva mana kaimynas iš Balceriškių kaima. Jis – seniausias darbuotojas. Tai visi tenai ir gyvenam, tose buvusiose celėse.
Salėj dažnai vykdavo šokiai, rodė kiną, atvažiuodavo net teatrai. Vakarėliuosna tai eidavam ir kaiman, grynčion kokion.
Kai apsiženinam, tai išvažiavam Kaunan gyvent’, galvojam bus geriau. Ty pagyvenam kelis metus, ale ir ty buva labai sunku, vaikai mažiukai, vyras susirga, dirbt’ negali, tai ir grįžam atgal’. Su vyru gyvenau tik 6 metus, paskui jis numirė.
Mūro Strėvininkai – Genutė Naudžiūnaitė Kundrienė, g. 1928 m. Balceriškių k.
KITATIKIAI
Sentikių rusų cerkvė statyta 1895 m., tačiau 1969 m. pastatas sudegė. Dabartinė cerkvė pastatyta 1974 m. Virš pastato įrengtas kupolas su sentikių kryžiumi. Cerkvė buvo kelis kartus apiplėšta – pavogtos buvusios ikonos. Cerkvėje saugoma Evangelijų knyga (1595) – respublikinės reikšmės dailės paminklas.
Sentikiai Mūro Strėvininkuose
16 amžiuje Mūro Strėvininkuose buvo įkurtas Oginskio dvaras. Šalia dvaro laukuose buvo įveistas žvėrynas ir kunigaikščiai, atvykę pas Oginskį eidavo tenai medžioti ir sako, labai pavydėję Oginskiui. Pasakojama, kad labai nusikaltusį baudžiauninką įmestavo į žvėryną.
1829 metais Oginskis įkuria manufaktūros fabriką, jame buvo verpimo, audimo, mezgimo, dažymo cechai, dirbo apie 150 darbininkų. Inžinieriai buvo iš Anglijos. 1831 metais Oginskis dalyvavo sukilime, dalyvavo ir jo darbininkai. Atvykę kazokai, sako, darbininkus mušė rimbais, o Oginskis pabėgo į Šveicariją. Sukilimą numalšinus, manufaktūrų fabrikas buvo uždarytas, o caro kariuomenė, kazokai Strėvininkuose stovėjo iki 1915 metų. Strėvininkuose veikė vandens malūnas, alaus ir spirito daryklos, įveisti žuvies auginimo tvenkiniai, kuriuose buvo auginami karpiai.
Į Lietuvą sentikiai atklydo labai seniai, apie 17 a., kai buvo vykdomos tikėjimo reformos. Kas laikėsi senojo tikėjimo, buvo represuojami, todėl buvo atvejų, kai susidegindavo ištisi sentikių kaimai. Tada nemažai jų ir patraukė į kitas šalis, kur jiems niekas netrukdė laikytis senojo tikėjimo. Kur pastatyta mokykla, dar menu aikštelėse buvo provoslaviškų kryžių, tenai buvusios kazokų kapinės.
Strėvininkai – Matriona Rybakovaitė Trimailova, g. 1942 m.
Ty, Strėvinykuose gyvena daug staravierų, buva jų cerkvė, popas. Ir dabar yra, popas Rybakovas jau atšventė 80 metį. Saka, jo ir tėvas, ir senelis buva popai. Cerkvė kelis kartus buva sudegus, tai paskui vėl’ atsatatyta. Staravierai labai laikėsi savų papročių, atskirai šventi sava Velykas ir Kalėdas, viską. Gyvena daug jų, visa gatvi buva jų namų. Paskui jauni iš čia išvažinėja, dabar mažai likį.
Strėvinykuose gyvena ir totoriai. Jiej labai laikėsi savų papročių, net kai mirė, nieko neinsłaida. Saka, laikė be karsta, paskui kur tai išvežė, niekam nesakė. Tėvas totorius raugina kailius, visa apylinkė vežė jam avikailius išraugyt’, tada siuva daug kailinių, visa šeimyna žiemu nešioja kailinius, tai jis darba turėja. Ėja mokyklon lietuviškon, kitos nebuva. Sūnus Simas dirba mūruose vairuotoju, paskui jie visi kur tai isikraustė, išvažiava.
Seniau Strėvinykuose buva trys žydų krautuvėłės, gyvena ir žydai, paskui jų nelika, gal ir juos paėmi, kai Žiežmarių žydus šaudi, nežinau, gal pabėga kur. Paskui jau, prieglaudoj dirba toks žydelis felčeris. Menu, šeštadieniais vis organizuoja subatvakarius, tokias talkas, nu apsivala, apsitvarka, tai jis ateina valgyt’ ir skundžiasi, saka, va mūs Velykos, o čia dirbt’ vara. Sakau – neik. O jis man – kaip gi neisi?
Prieglaudos senelių ir kapinėłės buva. Ty laidoja, jeigu giminės ko nepasiima, tai palaidoja. Dabar ty tik žolynai, žalia žołė. Žinia, jiem paminklų niekas nestati, tai nušienauna ir tiek. Seniau dar stovėja mediniai kryželiai, paskui nupuva, nugriuva. Vieta yra.
Mano tėvas buva giedorius, eidava pakasynuosna, jo apgiedoti ir Balceriškių ir Burbiškių kaimai. Paskui pats numiri, dar neturėja nei 60 metų.
Mūro Strėvininkai – Genutė Naudžiūnaitė Kundrienė, g. 1928 m. Balceriškių k.
Sentikiai Strėvininkuose gyveno jau seniai, po trėmimo iš Rusijos. Sako į Mūro Strėvininkus jie atsikėlė iš Strošiūnų kur dar ir šiandieną jų gyvenama ir yra jų kapinės. Dar sentikių buvo ir Martyniškėse, sako, buvo nutarta, kad kur pirmas sentikis mirs, tenai ir bus įsteigtos sentikių kapinės, taigi mes laidojamės ant Martyniškių kapinių. Yra senų akmeninių paminklų, bet daugiausia buvo statomi žemesni nei lietuvių mediniai kryžiai.
Ypač dideliu atkaklumu ir vieningumu iki šiol pasižymi Strėvininkų sentikių bendruomenė, jie, patyrę sunkią, pilną išbandymų sentikių tikėjimo išpažinėjų istoriją, griežtus, bet teisingus sentikių papročius ir ritualus, kiek keičiasi sovietmečio laikų auklėjimo ir mokymo įtakoje, o dabar naujiems vėjams padvelkus iš Europos, pilnos asmens laisvės ir technokratijos įtakoje nežinau ar pavyks išlaikyti senuosius tikėjimo bruožus, ritualus. Yra jaunimo, mačiau berniuką, skaitantį senuoju raštu senąsias maldas. Tai labai sunkus menas, kurio mokytis reikia ilgai ir kantriai.
Mūro Strėvininkų k. – Matriona Rybakovaitė Trimailova, g. 1942 m.
1923 metais po pirmojo pasaulinio karo, kurio metu buvo sugriauta didžioji dalis mūrų, visi buvo subomborduoti, liko tik priekinis pastatas, buvo atidaryta senelių – invalidų prieglauda, dastatyti sugriauti pastatai. Prie caro mūruose veikė provoslavų cerkvė, kuri buvo pertvarkyta į katalikišką koplyčią. Buvo graži Marijos skulptūra, angelai, paveikslai . Pastatą aptarnavo ir tvarkė vienuolės, visos aukštos ir gražios. Jos labai gražiai tvarkė aplinką, buvo fontanas, gyvatvorės, daug gėlių, visokių klombų.
Po1950 metų tą bažnyčią, vadinamą koplyčią pradėjo ardyt’. Naktį išvežė vienuoles su furgonu, paskui daužė altorių, o gruzą, šiukšles vežė an Žiežmarių kelio, tenai, kur buvo statu ir pylė. Paskui žmonės šnekėjo, kad tenai – prakeiktas kalnas, tenai įvykdavo visokie įvykiai, avarijos. Koplyčios vietą remontavo ir įrenginėjo salę Vilniaus statybininkai. Lubose buvo nupieštas didelis kryžius, kurio niekaip negalėjo uždažyti, tada buvo iškviesta kažkokia speciali nebylių brigada, kuri mokėjo jį panaikinti.
Novogrifka, sentikių kaimas prie Strėvininkų
Seniau sako, cerkvės Strėvininkuose nebuvo, ji pastatyta apie 1905 metus, jai žemę padovanojo Malafiejus Ževžikovas. Pastatas medinis, čia kitoje pusėje ir gyveno šventikas. Sentikiai pasižymi dideliu religingumu ir tradicijų laikymusi. Apie 1935 metus Mūro strėvininkų sentikių bendruomenė buvo viena stipriausių Lietuvoje, čia gyveno 43 šeimos. Sentikių buvo gyventa ir apylinkių kaimuose – Žiežmariuose, Martyniškėse, Šarkiškėse, Strošiūnuose, Bačkonyse, Kietaviškėse ir kituose kaimuose.Visi jie lankė Strėvininkų cerkvę ir priklausė bendruomenei. Nuo seno religingumu garsėja Rybakovų šeimos, išauginusios daug šventikų. Batiuška nebuvo labai mokytas, gal nebuvo ir tokių mokyklų Lietuvoje, nes jeigu moka skaityti senąjį raštą, gyvena padoriai, o bendruomenė jį išrenka, tai ir tampa šventiku. Bendruomenė esant reikalui gali ir atleisti jį nuo šių pareigų, jeigu jis nevykdo jų pagal esamas normas. Sentikiai laikosi senojo tikėjimo, jis truputį skiriasi nuo provoslaviškojo.
Mūro Strėvininkų k. – Matriona Rybakovaitė Trimailova, g. 1942 m.
Totoriai
Mūro Strėvininkų kaime gyveno ir totorių Jakubauskų šeima. Su dukromis Lima, Elmira lankėme mokyklą, dar buvo sūnūs Simas ir Borisas. Jie laikėsi savo tradicijų, buvo gana uždari, neįsileisdavo į namus, nevalgė kiaulienos. Tėvas užsiėmė kailiadirbyste ir visom apylinkėm išdirbdavo avikailius kailiniams.
Žinau, kad mirusį jie įsukdavo į 40 metrų ilgio audeklą, pasodindavo tarp 6 lentų, bet ilgai nelaikė, greitai išveždavo į kapines, jų kapinės buvo Butrimonyse. Šventė kažkokį Bairamą. Tarp savęs kalbėjo lenkiškai, gal totoriškai, bet vaikai lankė lietuvišką mokyklą.
Mūro Strėvininkų k. – Matriona Rybakovaitė Trimailova, g. 1942 m.
Žydai
Prieškary Mūro Strėvininkuose gyveno nemažai žydų. Čia jie turėjo krautuves, Jankelis turėjo užeigą, gyveno batsiuvys Šmuila. Į užeigą daugiausiai užvažiuodavo žmonės iš aplinkinių kaimų, nes miestelyje sueidavo du keliai – vienas ateina iš Kietaviškių, Liutonių kaimų, kitas – iš Burbiškių, Balceriškių. Kai vykdavo jų šventės, tai mano mamą jie samdė prekiauti, patys tom dienom nedirbo. Jie buvo geri žmonės, prekiauti mokėjo,- jeigu neturi pinigų, rašydavo į skolos sąsiuvinius ir galėjai gauti norimą prekę ar maisto produktą skolon. Žinoma, paskui reikėjo atiduoti.
Buvo įdomūs dalykai. Per Strėvininkus pradėjo kursuot autobusas, tai apylinkių žmonės, metę visus darbus bėgdavo prie kryžkelės žiūrėt’ kaip jis važiuoja, sutikt’ ir praleist’ autobusą. Tai paskui užeidavo pas Jankelį arbatos. Ževžikovai buvo bagoti, tai, sako, ponia ateidavo anksčiau, užsiimdavo užeigoje vietą prie lango, kad galėtų žiūrėti į autobusą per langą ir laukė. Žinoma, gėrė arbatą. Gerai žydai čia gyveno. Paskui juos suėmė, išvežė į Žiežmarius. Jie netikėjo, kad žudys, paliko turtą, kad pasaugotų kolei sugrįš, o kur jie grįš?
Mūro Strėvininkų k. – Matriona Rybakovaitė Trimailova, g. 1942 m.
Buvo žydų. Jie turėjo krautuves, o jau po karo tai žydas važinėjo po kaimus, vežiojo visokius smulkius daiktus – silkes, adatas, siūlus, supirkinėjo senus skudurus. Būdavo pamatom, kad jau atvažiuoja, tai surenkam senus skudurus, suplyšusius rūbus, sunešiotus visokius. Jis renka, žiūri, paskui sveria ir jau gauni kelias kapeikas už tai, arba gali pasiimti ir prekėm. Nebrangiai mokėjo, bet vistiek gerai, išsivalo namai, nereikia dėl adatos ar siūlo miestan važiuot’. Jie mainė ir ant maisto, jei neturi pinigų, gali duot’ kiaušinių, sviesto, gali užrašyt’ skolon, turėjo tokį sąsiuvinį, užrašinėjo.
Emilija Daugsevičiūtė Markevičienė, g. 1933 m. Mustenių k.
Semeliškėse žydų buvo daug, dar stovi daug jų namų ir vaistinė, ir parduotuvės ir gyvenami namai. Už dabartinės parduotuvės, tos iš raudonų plytų, tenai gyveno žydas ir po karo, tai jisai priiminėjo uogas, grybus. Mes vaikai nešėm jam, prirenkam miške ar grybų ar rudenį šermukšnių ir nešam jam. Supirkinėjo ir obuolius. Buvo toki dideli vartai, tai atnešam jam, jis sveria, atmeta an maišo, an šakelių, gauni kiek, kokių 12 – 15 rublių ir turi. Menu, toks storas buvo žydas.
Mama, kai dirbo žemę čia prie namų, žemyn ( Basanavičiaus gatvėj) už namų, tai buvo radus visą dėžę muilo, užkastą. Bet jau tas muilas visas į drebučius buvo pavirtęs. Anksčiau tenai buvo nedirbama žemė, paskui, kai velėnas išarė, pureno, tai ir rado. Gal žydai buvo užkasę? Mama vis pasakojo. Įtarimas, kad jie slėpė.
Janė Gaičiauskaitė Raižauskienė, Semelkiškės, g. 1960 m.
Eidavau mokyklon. Menu tokią istoriją . Buvo mergaitė, tokia Stampareckaitė, ją įsimylėjo žydukas, Ginsbergo sūnus ir norėjo vesti. Kalbino ją pereiti į žydų tikėjimą, bet ji nesutiko, tada jis sutiko pereit’ katalikų tikėjiman. Tai, sako, jo tėvas, žydas, savo rankom jį nušovė.
Žydas Ginsbergas turėjo dideles parduotuves, vežė iš kažkur medžiagas, gal iš užsienių. Kai ėjom į mokyklą, tai turtingesi vaikai turėjo jau kelnių kojinių, mes tai neturėjom. Buvo, bet mokėjo lopyt’, ciravot’*, iš žydų daug išmokdavom, tokia žydė mane išmokino kaip čecholų kampus instatyt’, ji per kelią gyveno. Nuėjau ko tai pas ją, ji galvą šukuoja. Sakau:,, Teta, turite utėlių?“ O ji nusijuokė ir sako:,,Ne, Jadze, neturiu utėlių ir tu šukuok plaukus su žibalu, paskui mama tegul išplauna galvą, tai plaukai bus gražūs“. Mokino, kad viršutiniai drabužiai purvini, tai nieko, ale apatiniai visada turi būt’ švarūs. Kelnaitės ir marškiniai, kad ir sulopyti, seni, vistiek būtų švarūs, kad kojų linkimai, kai sukaisti, pridulka, būt švarūs.
Žydai valgė vištas, troškinius. Vienam dideliam name buvo du dideli pečiai, tai neša tenai puodus visi, labai skaniai troškindavo bulves. Valgė silkes, žuvį. Patys nežvejojo, pirko iš vietinių žvejų. Tada žuvį gaudė su sietka, su bučiais. Penktadieniais daug maisto gamino, vakare jau patys žydai net žvakės neužsidegdavo, eidavom mes, gaudavom už tai gabalą pyrago. Nuodėmė buvo dirbt’. Šabas. Šeštadienį nieko nedirbo, maistą valgė tik jau prigamintą. Sekmadienį jau dirbo.
Kai kurie turėjo ir žemės, dirbo, sodino bulves. Kaime buvo vyšnių. Nebuvo cukraus, niekas nevirė, tai žydai jas supirkinėjo ant medžių. Paskui patys skina ir kurtai išveža. Ir serbentus, ir obuolius.
Buvo sukaltos tokios dėžės, jose žydai laikė obuolius, paskui kur tai vežė. Tai mes su vaikais, o aš augau ir draugavau daugiausiai su berniukais, mergaičių buvo tik Rudelevičiukė ir aš, ėjom vogti tų obuolių. Berniukai atlupo dėžės lentą ir paėmėm kiek tai obuolių. Buvo gražiai sudėti – eilė obuolių, eilė tokio plono popieriaus, vėl’ eilė obuolių ir vėl’ popieriaus, taip visa dėžė. Mama kai sužinojo, tai gavau botagą…
Mainė. Jeigu neturi degtukų, nunešk kiaušinių ir gausi. Mes vaikai, kokį centą nugriebę, tuoj bėgdavom pirkti bambonkių, labai skanios buvo.
Vaikai žydeliai turėjo gražių žaislų, lėlių. Labai gražios buvo mergaitės. Menu, aptiekoriaus duktė, plaukai geltoni, kasa ilga per pečius. Vaistinė buvo kur dabar parduotuvė, tenai jie gyveno. Buvo ji gal 15- kos metų. Kodėl jie nebėgo? Kai kurie pabėgo. Kiti išvežė savo drabužius, skaitė, gal’ grįš. Tikėjosi, vežė pas pažįstamus, bagotus žmones.
Laidojosi žydai irgi kitaip. Kai jau numiršta, tai numirėlį paguldo kambario kampe, kiek jis tenai guli nemenu, tada jį suvynioja drobėn, ją pirkdavo iš lietuvių, suvyniodavo visą, deda tokion medinėn skrynion, ne tokian kaip mūsų karstas, tokion didelėn skrynion o kapo duobė jau būna lentom išdėta. Tai duobėj, šone, toj drobėj insuktą pasodina tenai. Žėlabų kai nešioja, buvo toks fotelis, tenai sėdėdavo žydauka užsidengus, kiek – nepamenu.
Kai juos sušaudė, tan naman, kur buvo teismas, buvo suvežti jų drabužiai, juos paskui pardavinėjo, bet nei mama, nei aš tenai nebuvau, nemačiau, tik žmonės šnekėjo.
Sako, vežė visa ulyčia tuos drabužius vežimais, tai kai kas bėga, išsitraukia, nešėsi namo, paskui nešiodavo. Nežinau, mama nėjo ir mes nėjom. Čia gi netoli, tai tas riksmas, verksmas, negalima buvo klausyt’, rodos užsidarai ir duris ir langus…
Sako, juos mušė buožėmis, glušino, toks eigulys buvo, mušė, paskui jo sąžinė neišnešė, po poros savaičių ant šventoriaus nusišovė… Senos moteriškės šnekėjo, kad užpaškudino** šventorių.
Paskui eidavom miškan malkų parsinešt’, tai tokia draugė sako einam, gal ty rasim fliorkės, parsinešim, mat juos užpylė kalkėm. Tai nuėjom, ale nieko mes ty neradom, labai šiurpu buvo.
Semeliškės – Jadvyga Paulauskaitė Špakauskienė, g. 1928 m.
Prie Semeliškių Bauša kalneliuose buva malūnas. Nebuva kam padėt’ tėvui nuvažiuot’ malūnan, broliai negałėja, tai tėvas pasėmi manį. Tai ir mačiau, kaip žydus šaudi. Šaudi Guvenikas ir Garazinas iš po Vievia, ateina, tik bach galvon ir spiria duobėn. Seniai numirį, ligos kokios an jų užėja. Vari žydus prieš kalnu, susikabinį vienas kitu tempia, jeij apvargį buva, griūna, vienas kitu pakelia, paskui ir vėl’. Mažiukus pasodina an duobės krašta, tai džiaugiasi radį smėlia, kapsta rankytim, o jiej tik paf jiem galvytėsna ir spiria duobėn. Paskui dar žmonės pasakoja, kad buva pažiūrėt’, tai tik supasi smėlis nuo krauja toj duobėj, visai negiliai užkasta. Aidami mėti drabužius, skaras, kas norėja, pasirinka. Jėzau, aš kokiu savaiti nevalgiau grįžus iš to malūna. Šaudi apsivilkusius, nuogai nerengi. Turėja tokius chalatus su žvaigždim ir priekij ir nugaroj. Teta iš Mijaugonių, kur stovėja jų barakai, pasakoja kad ateidava pas juos žebravot’, miltų, duonos prisirenka, bulvių, virdava . Gražios tokios žydelkėłės, hadai šitei vokiečiai.
Gudbalio k. – Marijona Markevičienė, g.1925 m.
Žasliuose žydų buva visa gatvi. Visus krautuvis jiem priklausi. Buva ir labai gerų žydų.
Mes tik išėjam an sklypų, statėmės, vaikai buva maži, susirga vyras, pamirė, visur reikėja pinigų. Tėvas nuvėja pas kunigu ir papraši, kad už mana vyru mišias apieravot, palaidot dykai, tai kunigas nenorėja, nor 70 litų mum buva dideli pinigai. Nuvėjau krautuvėn pas žydu, tas viską davi, ko laidotuvėm reikėja, saka, turėsi, atiduosi. Padėja bėdoj. Po vyra grait numiri ir mažiukas vaikas. Atėja Velykus. Nuvėjau krautuvėn, stoviu, žmonys perka, manį žydauka ir klausia:,,Kacevičiene, ko tu nieka neimi?” Sakau jai: ,,Kap aš imsiu, kad pinigų neturiu.” Ji saka: ,,Imk ko tau reikia an šventis. Paskui, kap turėsi po biški ir atiduosi, tai kiaušinį, tai vištų.”
Kap juos šaudi, buva labai gailu, labai. Vyrus ir moteris veži Žiežmariuosna, nematiau, ale vaikus ir senius veži pro mumį, šitu keliu in Semeliškes, tai dieve, dieve, daug nervų padėta. Matom, ale ką tu padarysi, net prieit’, valgyt’ paduot’ buva uždrausta. Nešu sviestu sumušus, priduot’ reikėja, sutinku senu žydauku, praša, gal’ gali parduot’. Tai pagaila jos, ale kap paduot’? Sakau, aik už nama, ty atnešiu. Nunešiau, ji man pinigus duoda, nesinori imt’, palikau jai tų sviestų.
Yra likį keli gyvi. Žąsliuose buva geras daktaras žydas Trapyda. Jį paėmi, nuvari, o žmonai kunigas liepi bėgt’, tai ji su vaiku pabėga, buva pas mana seseri Talpūnuose, paskui pasislėpi kažkur miške, kokiam tai name, tai lika gyvi.
Talpūnų k. – Jadvyga Kumeliauskaitė Krilavičienė, g.1908 m.
Žydų getas
Mijaugonių kaime, kur dabar stovėja krautuvi, palei keliu, kara metu buva inrengtas Ašmenos žydų getas. Čia gyvena 900 žydų. Buva inrengti toki mediniai barakai, po 50 metrų ilgia, kieme buva šulinys, vyrai dirba prie plenta statybos, o moterys su vaikais buva namie, atskirai pastatytoj virtuvėj gamina maistu, jiej aidava per kaimus, pirka maistu, žuvį, kitus produktus, pinigų turėja, mokėja lietuviškai. Viena šeima buva pas mana tėvu atvažiavus, tėvas kalbina, kad atiduotų dukteri, saka, tegul būna su mana mergaitim, ale jis nepalika, saka, kas bus, tai visiem kartu. Paskui juos sušaudi prie Žiežmarių miške.
Mijaugonių k. – Boleslovas Pruskas, g.1928 m. Anykštos k.
Menu kai žydai dyrba prie plenta , Mijaugonyse stovėja jų barakai. Vieną kart atieja žydelis, atneši kokią tai staltiesę ir praša pavalgyt’. Kad žiūrim – ir vokiečiai ateina. Ką daryt’? Isigandam labai. Pakišau tą žydelį po pečeliu, kur vištos ir sakau jam: ,,Tik nekosėk, nekrutėk“ nu, atieja tiej vokiečiai, pradieja su broliu ko tai tartis apie miška darbus, tai aš broliui mirksiu, kad greičiau juos išvest. Tada brolis jiem saka kad labai neturi laika, reikia važiuot’, tai jiej greitai išieja. Tadu žydas išlinda iš po pečialia, manį bučiava, dėkoja. Paskui jau po kara, mat jis tada ir pabiega, lika gyvas, buva atvažiavis, vėl’ dėkavoja už išgelbiejimą, jis dar gyvena Vilniuj, paskui išvažiava Izraelin.
Zofija Kasciukevičiūtė Beliukevičienė, g. 1927 m. Kalninių Mijaugonių k.
Kai prie vokiečių tiesi plentu, prie Mijaugonių dvara stovėja žydų barakai. Jiej dirba prie kelia tiesima. Kepim tiem žydam duonu. Virtuvės pečiuj ir asmerike, kur anksčiau kumečiai gyvena, perdien iškepdavam po dvi krosnis duonos. Tuose lentiniuose barakuose, kurie stovėja nuo dvara iki pat plenta, gyvena daug žydų, vyrų ir moterų, tai jiej ir pirka duonu ir brangiai mokėja, kad tik gautui geros duonos. Ponia Grybauskieni buva labai gera moteris ir žydų labai gailina.Vėliau du rūsus, pabėgėlius, abu Ivanus globoja, gydi.
Lubakos k. – Filomena Malašauskienė, g. 1920 m.
Kara metu žydai tiesi plentu, Mijaugonyse stovėja jų barakai, kur jiej su šeimynom gyvena. Rankom sudedinėja keliu. Kai prisimenu rankom kruvinom, suvargį. O vokiečiai aina aplinkui, kai traukia bizūnu. Ojei…
Gudbalio k. – Marijona Suslavičiūtė Markevičienė, g. 1925m.
Gyvena toki žmonės Komarai, tai pas juos per karu du metus gyvena pora žydų. Jų buva trys sūnai ir jie, tėvai du. Saka, žydai buva nuo Semeliškių atejį, prašėsi ir išbuva du metus. Paskui kap tai atsirada kiti, susižinoja ir visi išeja kur tai. Čia nuošaliai, niekas nepamati, tai ir pragyvena.
Šuolių k. – Aleksas Bliujus g. 1949 m.