Vienatvė
 
 
 vienatvė
***
Ištirpo sniegas, pavasarėja
Širdy lyg šventė
Lyg jaunas vėjas
Jaunam mėnuly išsimaudęs
Vėl naują godą,
Vėl naują mintį
 Tyliai audžia…
Ir bėga metai –
Palieka pėdas,
Draugų minty
Prisiminimais sėda,
Lakia erdve
Lyg elektrodais
Tolyn nubėga –
Pas Tave
Ir tyliai tyliai
Apkabina žodžiais
Suskamba miško varpeliu
Kažkur
Visai šalia…
 
***
 
Skundžiasi rauda
Smuikas pravirkęs,
Ašara rieda
Beržo šakoj.
Laikas besotis
Tyli sustingęs.
Jis abejingas
Smuiko raudom.
 
Ko siela verkia,
Blaškosi vėjuj
Mintys ko lūžta
Blaškos, dejuoja,
Atilsio ieško
Meilės šviesoj
 
Ašara rieda,
Perlais subyra
Skausmas neatveria
Amžino slaptojo,
Atsako ieško
Smuiko maldoj –
Dievo šviesoj…
 
 
***
 
Vėlus ruduo
Aitriais pipirais stipriai dvelkia,
Gaivi žiema
Šalčiu džiovina kvapą,
Pavasaris žibutėmis
Lig kaulų smegenų nusmelkia,
Tyros vilties varpai
Padangėj tyliai šneka.
O vasarą? O vasarą
Dangaus ambrozija
Visais kvapais nukrinta
Ar melstums vakare,
Arba kai rytas švinta…
 
Tokie tad vakarai
Sukūrė mus,
Visa vaivorykštė kvapų
Kasdien alsavo,
Akmens kietumą
Ar šaltinio srovę
Užkodavo…
 
***
 
Tu mano rytai vakarai,
Tu mano pietūs ir šiaurė,
Tu mano širdis
Kur plakt
Po mirties nepaliauja,
Tu mano Gyvybės medis,
Jo pilnatvėj
Žiedai pilnaviduriai,
Čia  sūnūs žaidė
Ir nubėgo
Į saulėtus takus
Tik jiems paskirtus
Ir liko širdyje
Žalia tvirtovė mūro
Joje ramybę rado
Tokia tyli vienatvė
 
 
 
 
***
 
Vienatvė
Nutūpė ant delno
Ir niekad niekad
Šiltos vietos neapleis…
Iš ilgesio
Jos akys baltos baltos,
Ji žiūri man veidan
Kasdien. Gailiai.
 
Vienatvė,
Tarsi debesys
Be vandenio,
Užklos ir dusins –
Jos kaitroje
Lietaus nėra.
Gal ašara tiktai,
Pakibusi ant skruosto
 
Ir dieną
Ir nakčia –
Šalia didžiulis okeanas,
Gal  ten sala
Neatrasta ?
 
 
  *** 
 
Tie vakarai
Vienatvėje
Kaip siela,
Glitumu aplipus,
Kaip tuščias
Ir seniai neplautas
Indas…
 
Tik suvokimas.
Prilipus kasdienybė.
Nė nerimo.
Ir nė vienos akimirkos
 Kurią užpildytum.
 
 
 
***
 
Debesys debesys,
Upės padangėje
Plaukia ir plaukia
Baltas vanduo…
 
Vienatvė neužmušė,
Žmonės kaip upė
Vis pro mane –
Nemačiau
Kad ruduo…
 
 
***
 
Ilgesio snaigės
Perskrodė smegenis,
Keliuosi
Girta
Nuo vienatvės.
Stiklinis pasaulis
Skeveldrom nukrito
Ant gatvės.
 
Baltieji žirgai
Ant baltojo tako –
Kanopos dar girdis…
O akys apako.
O mintys
Dar atveria
Sužeistą širdį,
Išleidžia pavaikščiot
Ir klauso kur eisiu,
Jos mato,
Jos viską
Dar  girdi.
 
 
***
 
Kai išeinu į tylią rudenio
Nostalgiją,
Viliojama šviesios
Ryškios žvaigždės,
Lig pačio Paukščių tako
Nutįsta baltas baltas
Mano kelias
Kuriuo vienatvėje
Klajoja liūdesys.
 
Kai rudenio melodiją
Liūliuoja
Pabaigus darbus žemė
Murzina,
Kai amžinybėn siela grimsta
Ir dejuoja
Ten  toliuose dundena
Griaustinio tylus aidas,
Verksmingas  drebulėlės
Lapų šnabždesys…
 
Negrįžtamai išėję
Ūkteli palaukėj
Lyg smuiko siela
Skaudžiai užgauta,
Ir tyliai driekiasi
Lig pačio Paukščių tako
Toks baltas baltas
Mano kelias,
Kuriuo vienatvėje
Klajoja liūdesys…
 
 
***
 
 Kantrybė ir tyla
Dvi ašys,
Du poliai,
Tarp kurių jauku…
 
Tarp jų žydėjo
Mūsų mintys,
Gėlynai skleidėsi
Ant pievų
Ir kalnų…
 
Tu mano vienišas
Tylus
Kantrybės uoste,
Kai netekau Tavęs
Galiu dar
Kad buvai šalia
Lig amžinybės
Pasiguosti…
 
 
***
 
Kai naktį tyliausią
Mėnulio pėdutėm
Nubėgi per veidą,
Iškart pajuntu….
Iš sapno pašokus,
Skausmu vien sustingus
Dievaitin pažvelgus
Tavęs nerandu
 
 
Kai ilgesio ašarom
Laistau žemelę,
Kai dangūs pravirksta,
Barbena langan,
Suprask tu, supraski –
Vientvė tai,
Šauksmas
Vienan tan pačian
Nepasiektan krantan,
Mūsų meilės krantan.
 
***
 
Mano sielos aimana,
Mano skausmo upe,
Laikas bėga,
Mėnuo dyla ir vėl pilnėja,
Pjausto širdį ledais
 
Būk su manim
Mano gyvenimo upe.
Pasaulis – iliuzija
Vanduo, ugnis
Ir tie
Neamžini –
Vanduo išsenka,
Ugnis užgęsta…
Tavo gyvenimo siūlas
Rožių spygliuos
Užstrigęs
Metų sūkury išsineria
Plyšta
Ir lieka iliuzija…
 
Išdavystė širdin pasibeldžia
Kaip laivas ji
Vienatvės jūroje blaškos,
Viltis kai skęsta –
Būk su manim,
Tu būk šalia,
Man šalta…
 
***
 
Jei mėnuo nešviečia –
Jį debesys gaubia,
Skausmo stichija apglėbia –
Nematysit mano širdies.
Ten žiauriausia ugnis
Išdegino viską
Kas tyra ir gražu,
Pelenuose ieškau
Apanglijusio perlo,
Būties deimante,
Kur tu?
Visi keliai atskirti
Ašarų srautais,
Einu rinkdama
Širdies atplaišas,
Meilės džiuvėsius…
 
***
 
Išėjo jau vandenis
Ir sukas, sukas metai –
Jis – vienišas vandenis,
Ten nėra laiko, datų,
Jis – vienišas vandenis
Jau savo erdvėje
Verpetai laiko sukas
Čia. Laiko ten nėra…
 
***
 
Mano širdies upės
Be krantų,
Keliasi, putoja
Prikelta neviltis –
 Plaukia balionai virš miesto,
Kartoja būtąjį laiką,
Paskutinį…
Praėjo penkeri metai.
Stovi spalvoti virš miesto,
Kartoja būtąjį laiką.
 
***
 
Ir vėl ir vėl
Širdis mana
Pripildyta kančios bedalės –
Duobėtas, erškėčiuotas
Širdies kelias.
Nei vaiko šypsena,
Nei draugo
Žodis geras
Paguodos
Jai suteikt nregali.
 
Kodėl kaip upės
Iš krantų,
Kaip jūros bangos žilos
Tas nerimas,
Ta neviltis,
Pabyra
Atminimais…
 
Kol tavo spalvos,
Stygos smuiko
Dar tramdo
Sūrų okeaną,
Tikiu –
Tos dienos
Man paskirtos
Visai šalia
Kažkur gyvena.
Praeina metai,
Akmenys sudyla,
Tu manyje –
Bekraštis džiaugsmas
Kyla…
 
***
 
Palieski delnu tą smiltelę,
Kuri ant mylimojo kapo guli,
Kur dengia jo akis…
 
Sustoki tyloje sustingus.
Girdi  –
Žodžius
Tau ilgesio kažkas sakys…
 
Skambės krūtinėje 
Varpai iš praeities
Ir stosis sūnūs
Prie tavos peties…
 
 
***
 
Nėr upės, kur plukdytų pas tave,
Ir debesys ar link tavęs?
Srovė pasiutusi – mintis sena
Vėl neša… Kur nuneš?
 
Už smuiko, stygose
Užsislėpė grūmėjimas dievų,
O man vis noris
Kad kartotūs ir kartotūs.
Ir ko čia, šitoj žemėj nerandu,
Kas šaukia ten
Į nepažintus erdvių plotus?
 
Kokia galia už smuiko virpesį
Aukščiau –
Griaudimas audi,
Krečiančiai svaigina
Iš ten,
Kur gal buvau,
Toj erdvėje
Dar žemės skausmo nepažinus,
 
Prisiglaudžiau tada
Prie balto žiedo, jo ramybės,
Palaimos sau ieškojau,
Ar radau? –
Girdžiu iš tolo
Balsą amžinybės
Ir atleidimo žemės
Sau prašau….
 
***
 
Nutūpė vėlės
Ant tako,
Žemę lengvutės
Nuklojo,
Jaunatį pjautuvu
Pjauna,
Žemė vos vos
Bealsuoja,
 
Sukasi vėlės
Už lango,
Nakčiai
Užmigti neleidžia
Ore ir žemėje
Sklando,
Jaunaties pjautuvu
Žaidžia…
 
Aidi tyla,
Gaivus oras
Net spengia,
Šioj nakties tyloje
Kažkas
Klykteli švelniai,
Aidas apgaubia
Pusnuogę žemę,
Jos rūkai
Sušmėžuoja padangėj
 
Šioj nakty,
Jaunaties paslapty
Širdis išlipa,
Kyla
Iš akmenio šalto,
Susirango
Prie žodžio
Švelnaus prisiglaudus,
Plakt paliauna,
Nutyla…
 
Eisiu,
Vai aštri rudenėlio
Tėkmė,
Man vis rodės –
Vien aukso,
Vien aukso
Žaismė,
 
O čia vėlės,
Tik vėlės
Ant tako,
Sielos auksu
Rudeeniu
Prašneko…
 
***
 
Ateičiau gal vidurnakty
Kai šviečia pilnatis,
Prie durų pasibelsčiau
Gal ir atidarys…
Sudeginčiau vienatvę
Prie laužo židiny,
Išsisklaidytų debesys
Pilki pikti šalti,
Pažadinčiau aušrinę,
Pribudinčiau medžius –
Pro šalį mano karžygiai
Prajodė jau žirgus,
Tik vienišas klajoklis
Prie popierių tuščių…
 
Nors ima saldus juokas,
Visviena aš liūdžiu…
 
***
Galvojau mirti,
Mąsčiau – jau laikas.
Kažką tai gėlė,
Kažkur tai svaigo,
Gal skaudėjo,
Gal taip vienatvė kimba –
Niekadėja…
 
Atsidarau ,,Skaitau save”
Pranelį Karloną,
Mintis vis blaškosi ir blaškos
Paglostau čia kiekvieną
Laiko tašką…
 
*** 
 
Žemė dangus
Siunčia bučinius man,
Žydi jurgino žiedas 
Paskutinis…
 
Laikas
Tarp tylos ir erdvių
Klaidžioja vienišas vienas,
Paklydęs…
 
Ješkau jaunystės
Tarp senųjų salų
Nuskandintos,
Ne ašaros čia –
Žydi žydras vanduo
Mano takas
Kadais ten sumintas
Guli paskendęs dugne –
Jurginas toks pilnaviduris
Dega prie tako.
Ėjau ir ėjau, 
Neradau –
Pakrantės šaltiniai
Sugurę…
 
Žemė – dangus
Tyvuliuoja erdvė
Lyg apakus.
Eisiu. Drumsčias jau
Tyras vanduo
Ir šaltiniai
Jaunystės užako…
 
*** 
 
Siena, mūras,
Pilies kuorai,
Trankosi mintis mūran,
Šaltan mūran atsitrenkia
Laumių užburtan keran
 
Laima mano
Didžiaakė
Man jau šnabžda – 
Bus gana
Atseikėjo.
Jai užteko?
O man rodos – 
Negana…
Tai lakštingala pilkutė – 
Alksnynėlio jai gana,
Man širdelė sudunksėjo
Vakarėjant vargana…
 
Žilvinas iš jūros nėjo,
Baltų burių nemačiau –
Alksnynėliuos, beržynėliuos
Žiogo smuike sušalau,
Javo varpos sušlamėjo – 
Kaip žydėjo vakare…
Ir gana. Ruduo atėjo, 
Mano laumė vargana.
Ant akių paleido plaukus –
Nešukavo tris metus,
Ilgai laukus laukus laukus
Nesulaukė. Ir nebus. 
 
Jau javai prinoko. Soduos
Pilni medžiai obuolių.
Pilnos klėtys ir aruodai
Laiko sienų keturių…
 
***
 
Išlyja
Neviltį ir gėlą,
Viltis pabeldžia
Zylutės snapeliu
Langan,
Draugai aplanko,
Žodžiais, širdimi
Gerumo pasisemt
 
Neliūdnas šis vėlyvio žiedas
Jame regiu
Kaip laiko ratai rieda
 
***
 
Kai vakarais vėlai
Duris atsidarau,
Vėl pajuntu –
Tu lauki
Amžinai,
Apkabini ramybe…
 
Apkritus rasomis,
Saulėlydžių gaisais
Tau parnešu
Šaltinį tyrą
Akyse,
Žalių laukų,
Miškų platybę.
Tu manyje –
Aš ne našlalė.
 
 
 
 turinys