Vėtrungėse 
 
 
vėtrungėse      
                 
***
 
Mumyse glūdintys
Protėvių veidai,
Jų sielos
Nedarnią visumą,-
Mano kūną,
Draskomą išgyvenimų,
Kuria.
Kad perduotų ateitin
Kankinantį nerimą,
Auką,
Kurią savimi paaukojam
Aukštybėm,
Pirmapradžiui…
 
***
 
Skausmas –
Krikščionybės esmė,
Budizmo pradas.
Jo grožis –
Gyvenimo grožis,
Asmenybės pakylėjimas
Iki dieviško prado.
Kodėl aš jo taip nekenčiu
Jis motinos skausmu
Išsukinėtom rankom
Virš manęs
Vis dar
Dešimtmečiais
Vaidenas…
 
 
***
 
Birželio nakty,
Kai mėnulis pakyla,
Dieve, kokia vienuma…
Tiktai girdis toli
Kažkieno aimana,
Ar tyli, prislopinta daina.
 
Tylus  drakonas miega
Net  nesupratęs
Ko ieškau čia
Ant kalno
Vienišoj nakty,
Mėnulio pilnaty.
 
 
***  
 
Jeigu ilgai kamavusi
Ugninės meilės
Skraistė plyšta,
Tolimas griaustinio aidas,
Identiškas mintims,
Nuvalo apnašų dulkes,
Išblaško.
Užeina tokia giedra, jog galėtum
Išeiti į viešą kelelį,
Atsisėst ant žvyruotojo pakraščio
Linguojančia smilga,
Taškas.
 
*** 
 
Darbų verpetuose
Saldus
Baltų bemiegių naktų vaisius,-
Aitri dulkėta paslaptis išnyra,
Palaima lyja,
Vėl užmigt neduoda –
Jaučiu kasdienę globą,
Šventą ranką
Ir pasistiepusi šventan veidan
Pažvelgti noriu.
 
Juk čia ne aš.
Aš tavo rankose
Žaislelis mažas –
Ką manimi
Tu pasakysi doro?
 
***
 
Pavasario optimizmas
Pripildo manąjį,,aš“
Pabundu jo pilna
Ir pradedu žalumą šaukti,-
Klykiu, lyg varnėnas,
Sėdintis beržo viršūnėj.
O vėjas siūbuoja
Liaunas šakeles
Ir supas sūpuoklėse
Juodas vilties kamuolėlis.
Eik, tu viltie,
Į baltą debesį,
Plauk,
Visviena
Ne man tu skirta.
 
 
***
 
Medžiai
Iš žemės,
Iš gelmių,-
Jie vėtras išlaiko.
 
Aš iš tavęs dangau,
Vis aukštybių
Tobulų man reikia.
 
Tarp medžių gyvenu.
Kaip su savim
Susitaikyt?
 
 
***
 
Našlės našlelės,
Jūs rudenio gėlės
Baltom chrizantemom
Nusvirę galvelės.
Gal dievas
Vienatvėm
Visas apdalino,
Kad darbus nubaigę
Pabūtume tyliai…
 
Gal juokias likimas
Ir skaudžiai pamynęs,
Kaip rudenio vėjas
Šaltai apkabinęs
 Šaipuoklis dar juokias
Ir sklaido
Vienatvės dienas
Tartum knygą
 Vaiduoklis…
 
 
***
 
Motinos sterblėje,
Ažuolo šakose,
Mylimo glėbyje,
Kapo duobėje,
Kur šilčiau?
 
Saulė per karšta,
Lova per kieta,
Meilė per aitri,
Mirtis per anksti
Visada….
Ko ieškau čia?
 
 
***
 
Tuščia galva.
Išėjo gerumas,
Negrįžo per naktį,
Vidurnaktį
Tik katės
Šventė vestuves.
Gal aš ilgėjausi tavęs?
Laikas,
Lyg veidrodis
Jau išsiklaipė,
Kas man tave beparves,
Jeigu net nėra manęs?
 
***
 
Dvarai, piliakalniai.
Gimtoji žeme,
Versmė šaltinių
Iš širdies.
Tolyn – gilyn
Į amžinybę veržės,
Kol supratau–
Buvau grandinė ateities.
 
Mylėjau ir šaukiau,
Įrodinėjau
Kad ją mylėtume
Visi
Ir plakėsi
Vilties valtelė
Paežery
Supuvusiu dugnu
Be irklų ir pasenusi
Tamsi…
 
 
***
 
Laimužė
Laimę lėmė…
Kvatojosi
Mėnulio pilnatis,
Raibavo,
Net ežeras
Suspindo slėny,
Suvirpo raitelių
Šešėliai
Ant balto
Balno kalno.
Pilki šešėliai
Į akmeninės
Lovos guolį
Tyliai nulingavo
Ir sugulė
Susiringavo…
 
 
***
 
O  padange šviesioji,
Galybe minties,
Kur mano kelias,
Kur, ar aukštyn nusities,
Kaip jis mane,
Kaip jis, vienišą ramią,
Kelia ir kelia
Aukštyn link žvaigždės…
 
Tu palydėki
Žvilgsniu neramiu,
Skriesiu aš savo
Orbitos keliu
 
***
 
 
Liūtis vis plauna
Plauna mano rytą,
Jis išpraustas –
Rūkų ir tų nėra,
Jis sodriai išpraustas,
Nulytas
Tas ilgesiu
Pakvipęs rytas
Žadėjo būt
Diena dosni
Ir štai –
Sulaužytos taisyklės –
Paliekame
Ir vėl vieni,
Tik aš
Ir mano
Ašarotas rytas,
Jis sodriai išpraustas,
Nulytas,
Tas  rytas,
Mano rytas…
 
 
***
 
Kai draugas atsimaino –
Tokia mėnulio fazė.
Ateina abejonė?
Tai juokis drasiai –
Nėra nėra baisiau
Už plokščią mintį,
Ji – mažas žemės grumstas,
Ne jai, ne jai pakilti
 
O tu sparnus ištiesk,
Netobulumų mano
Tu neliesk…
 
***
 
Largo šauksmas
Lėtas, galingas
Sunku jo klausyti
Tyloje, karštyje…
 
Šuberto ieškau,
Sielos brolelio
Ieškojime
Ateis suvokimas
Vienatvės ir liūdesio –
Jis užkoduotas akmeny
Kaip atkoduoti žinojimą
Paslėpto kodo?
Karšta…
Prisiliesk saulei tekant…
 
Prie ąžuolo širdis mana
Prie akmenėlio šalto
Ji prigludus.
Sukoncentruota
Žemės šios jėga
Atstos pasaulio tobulybes
Kantrybė čia
Stovėti amžius,
Šviest  atminties šviesa.
 
***
 
Dodekofonija
Aukštyn- žemyn klajoti…
 
Iki Dovainonių rūko
Strėvos žemupiuos
Eina vingiuoja
Mano dvasinis kredo
Ieškodamas ąžuolo
To vienintelio
Kurio dar nenukirto
Sava gentis,
Patikėjusi galybe
Amžino nerasto…
 
Broli mano,
Gentaini,
Atsistok už manęs –
Noriu atsiremti.
 
***
 
O krikštolinis vakaras
Apkrito galvą mintimis,
Ūkuos pasislėpė diena
Už lango – pilnatis…
Ką tu žadi, mėnuli baltas,
Veide – regiu,
Vien vakaras nešaltas..
 
Oi eičiau ten
Virš spindinčios  erdvės –
Aukštai pakibusi
Žvaigždė kelionėn kvies
Pašauks ant kalno
Tarp žiogų, 
Užmigsiu vaikišku miegu,
Sapnuosiu ten
 Stebūklų daug  tikrų –
Ir teks
Ten pelkę perbristi,
Į Merkį kristi,
Su Kastuku
Ant kranto
Susitikti… 
 
***
 
Spalvingas širdies kelias –
Ji žino,
Randa, ima,
Kristalizuoja, skaidrina,
Kūrėjo ieško
Klaidų ir abejonių
Kelyje…
 
Gyvenimo magija
Kausto
Pasamonės srautą
Jaukia
Intelekto gebėjimą
Skirti juodą nuo balto,
Karštą nuo šalto…
 
Tik laikas
Priima ar ignoruoja,
Tik laikas.
 
Pabūk dar
Mano erdvėje
Kol nerimauju
Dėl Tavęs…
 
***
 
Tik žiedas kupolinis,
Tik žolinių krantai,
Kaip siautėja, kaip alma,
Pažvelk – antai, antai…
 
Gal optinė apgaulė,
Paliesi – subyrės?
Gal pojūčiai tos regimos,
Tos tolimos žvaigždės?
 
O ne. Tai žydi klesčia
Šiandien, dabar ir čia,
Net mėnuo nusigandęs
Nustemba paslapčia
 
Ir pjautuvu atpjauna
Dangaus erdves perpus,
Apsiverčia keliaudamas
Ties  matiniu dangum.
 
Atodūsių gylybėje
Kažkur kažkas kažkaip…
O žodžių banalybėje
Šis jausmas išsikreips,
 
Ištirps rytinėj ūkanoj
Jutimai iš aukščiau –
Man rodos, buvau pievoje,
Man rodos – ją mačiau…
 
Tik kupolinis žiedas,
Tik žolinių krantai…
Pažvelk ten, mano mielas,
Pažvelk, ar tu matai?
 
***
 
Iš pačio pragaro
Gelmių
Išnyra skausmas
Ir laužo sąnarius
Juoda diena.
Lange ruduo
Belapis toks,
Bekvapis
Rūkai ir pilkuma,
Kaip elgeta
Vienatvėj
Prie nuogo beržo
Prisiglaudus…
 
Ir džyrina
Kontrastygėm
Vien disonansų
Džyriais
Per širdį…
Skauda…
 
Kai suklumpi
Ant pirmojo akmens
Kely
Kaip pakelti Tave
Kad eitum?
Šitas akmuo
Aštriais
Kampais,
Skauda…
 
 
***
 
Tylaus pokalbio metu
Švelniausioj vakaro
Prieblandoj
Įėjo juoda moteris…
 
Išpuoselėtas veidas,
Juodo drabužio darna…
Supratau –
Tai lemtis
Jau aplankė mane.
 
Ateiti per sieną ji gali –
Durų jai neatvėriau.
 
Jai norėjos paklusti –
Nei laiko,
Nei baimės,
Nei jėgų –
Vesk mane…
 
Gaila, reikia pabusti…
 
 
 
***
 
Gamtos ir sielos mūs vienovė
Tai šauksmas ilgesio gelmių,
Padvelkia amžinybės rojum,
Tyru jausmu širdies gelmių.
Kur pragaras, kur rojaus vartai,
Du poliai priešingų aistrų?
Gal žemei duota, gal sutverta
Šis šauksmas, ilgesys dievų…
Klajonė – žmogui skirtas kelias,
Vingrus, tarp skausmo akmenų
Klampiu liūnu, kai kojos velias,
Dairaus aukštyn, švieson žiūriu
Ir niekam jau nepriekaištauju
Už ;lemtį, neviltį dienų…
Gamtos ir sielos mūs vienovė
Tai šauksmas ilgesio gelmių…
 
 
***
 
Rudens spalvoms pristigo jau švelnumo,
Jis rėžia akį, aižo širdį…
Kodėl nostalgijoj pasaulis paskandintas
Pražysta taip, jog jam dievai pavydi
Ir skleidžiasi ramybe, tartum laukdamas
Tos nekantrios audros negailestingos.
 
Tai dienos tos, kurios praėjo
Pražysta atminty klevų grožiu prie kelio –
Netikras, liūdnas grožis šis
Nors vaiskiai gaiviai temdo jis akis.
 
O buvo vasara, o kaip žydėjo,
Kvepėjo, skleidėsi ir alpėjo žiedais.
Sustot ir pastovėt ant kalno jos reikėjo,
Pražysti kupolių žiedais.
Jų šėlsmą toj  trumpiausiojoj nakty
Apglėbus mintimis į širdį įsidėti
Kad būt nesunku šiom žvaigždėtom naktimis
Metus į praeitį lydėti…
 
Kaip blukvilkys kad seną kalendorių,
Kaip tabalą, jau atskambėjusį variu
Nunešiu ateitin, jos spalvose paslėpsiu
 Ir  visa tai, ką šiandien dar turiu,
Pasidalinsiu gerumu su paukščiais
Kurie ir vėl pavasarį paskleis manąjam sode
Ir vėl pakels svajonę link žvaigždžių
Naujų… o gal… o gal ir tų pačių…
 
***
 
Kaip noriu
Kalnų paukščiu
Pakilti link viršūnių,
Sutikt šamaną,
Užburiantį širdį, sukurti
Nepasiekiamą svajonę –
Dievai negirdi…
 
Tik akimis keliuos
Viršūnių mėlin
Kur akmenys
Baltai sustingo,
Tik ausimis
Sugaunu šauksmą
Amžino neatrasto,
Kuris net ir bejausmę
Širdį virkdo…
 


 

 
***
 
Ir kur gi man padėti
Savo nuodėmes,
Kai išsiblaškius šiuo keliu,
Gyvenimo išmintu vieškeliu,
Kur tūkstančiai ženklų
Nukreipiančių ir draudžiančių
Šmėžuoja,
Vis einu?
 
Aplinkui tarsi medžiai
Žmonės,žmonės, žmonės,
Jie nusišypso, pasmojuoja –
Eik tolyn.
Tegu.
 
Kiti man iš paskos,
Sukrovę laiko naštą,
Su metų bagažu…
 
Kiti išverkę
Savo nedalias skaudžias,
O paslaptis paslėpę taip
Kad niekas nematytų
Kvzatojasi, iš juoko leipsta
Ir šalia jų jauku.
 
Kaip medžiai žmonės,
Jie kvapniais žiedais pražysta,
Vilioja vis pavėsy pailsėti,
Iš naujo pasisemt jėgų
Ir aš einu…einu… einu…
 
*** 
 
Pranui K.
 
Perskaitau.
Ir stiprėju.
Jaučiu – 
Ateina mintis.
Keliuosi iš nevilties
Iš užmaršties rūkų.
Trapi.
Jauna.
Gaivi.
 
Rodos
Pelėdos uokse
Prisikėlus mano sesė
Nebuvėlė
Stojas prie šono,
Šnabžda – 
,,Būk iki galo,
Būk išdidi”
 
***
 
Einu į vakarą,
Namo,
Sapnuos pernakt
Rytuosna bėgu.
Sustok, pabūk –
Vienatvės valandom
Sušunka gluosniai
Su pilka sermėga
 
Kai pabundu,
Viršum Dubuklio
Skardžių miškuose
Ori saulutė
Tviska, kyla
Pro melsvą rūką
Tolių ūkuose
Švelniai švelniai
Lakštingala prabyla.
 
Ach, mano broliai,
Seserys lemties
Verpetuose
Pavasarių – žiemų
Vis gaudau mintį,
Žvilgsnį paslapties,
Gal draugas,
Radęs žodį mielą,
Suklusęs,
Nors minutei
Atsities…
 
 
***
 
Rasojo žemė ir dangus,
Ėjau apsvaigusi nuo oro,
Po kojomis – šaltinių upės
Kalnuos – piliakalniai ir gojai…
 
Po mielą žemę keliavau
Lydėjau saulę ant Stirnių,
O aukuruos kvepėjo dūmai
Ir kilo guotais link dievų…
Tylėjo žemė. Pasvirai
Pulsavo oras. Kupolėjo,
Kvepėjo lapai ir žiedai
Pilnatvės vasara artėjo…
 
Jos žingsniuos siautė pilnatis –
Pati trumpiausioji naktis…
 
 
 
***
 
Vėl peržengėme
Slenkstį,
Saulelę šaukdami
,,Ant mūs, ant mūs“
Vėl metų žiburėlis
Nutolsta ir užgęsta
Iš aukšto
Toks gražus…
 
Pernakt planetos spindi,
Žvaigždelės
Dar šviesiau,
Užgesusios
Ir šviečiančios,
Kurios labiau
Labiau?
 
Ir aidi amžinybėje
Mūs mirksniai
Kas diena,
Kad esame,
Kad budime,
Kad degam ta šviesa
Gyvenimo ir ilgesio,
Taip tobulai gražaus.
 
Kol mintys
Blaškos vėjuose,
Kol širdys –
Link dangaus…
 
***
 
Anr seno kelmo
Kažkada prisėdau,
Menu – apsvaigo
Man galva…
Paskui  čia baltos
Plukės paržydėjo –
Šaukiau – eiva tenai,
Eiva, eiva…
 
Senasis liko
Ąžuolynų gojuj,
Jį vienišą
Tenai ir palikau…
 
Dabar nėra
Ten ąžuolų –
Iškirto.
Dabar tenai
Šimtai kelmų.
 
Kada jie baltom plukėm sužydės,
Kai šitoks skausmas ant širdies?