1965-66 metai Vilnius
 
krokai 
 
Jaunystės godos
 
***
 
Paskutinis sniegas
Retos snaigės
Sukas išdidžiai
Ir miršta tyliai tyliai…
Kelkis mano žeme,
Šaltis baigės,
Krinta, bet jau tirpsta
Paskutinės snaigės
 
Taip ilgu šiandieną,
Nerimas klajoja
O širdy, o sieloj
Pakili daina
Kaip vargonai gaudžia
Nuojauta gegužio,
Sodų aitrumoje
Balta sonata –
Suderėjo smuikai
Ir akordais Grosso
Kils iki dievybių,
Amžina šviesa  
 
 
***
 
Pavasaris neša naująjį gandą,
Skverbiasi tyru vėju į sielą
Mintys toliuose atgarsį randa
Ir sugrįžta ne vienos, ne vienos…
 
Tu ne tas, kurį rodos, mylėjau,
Tu ne tas, kam svajas dovanojau –
Aš kaip vėjas palaidas, kaip vėjas,
Pilies skersgatvy tyliai sustojau,
Čia, kur senosios dvasios klajoja,
Mano sielą pavergę, klajoja
Laukia to, kurs supras, ko sustojau…
 
 
***
 
Tu – pilkas pakelės akmuo,
Įstrigęs man giliai į širdį,
Kaip saulė, vėjas, kaip vanduo
Esi man reikalingas
 
Bet tu – akmuo, bet tu – akmuo,
Ne man tave panešti,
Skaidriuos pavasario laužuos
Kai rodos ims pasaulis degti
Tu – pilkas pakelės akmuo
Ir nei sustoti. Nei panešti…
 
***
 
Paklydo mano laimė
Obelų pūgoj
Baltais žiedais nuklotas
Visas kelias
Kuriuo einu
Apsvaigus vienumoj
Ir laimės linksmą šokį
Šoku ant takelio…
 
 
 ***
  
Gegužį vakar palydėjau,
Išvaikščiojau laukus viena.
Dangus tylėjo, tylėjo vėjas,
Net ir lakštingalos tylėjo,
Beržyną gaubė sutema.
 
Tyloj kažkas lengvai nuėjo
Tik aidas gyvas širdyje…
Dangus tylėjo, tylėjo vėjas,‘
Net ir lakštingalos tylėjo,
Tik kurkė varlės baloje.
 
Kažkur benamis šuo sutaugė,
Žvaigšdutės švietė pro šakas
Man vienuma širdies nespaudė,
Tyli mintis svajonę audė
Ir nešė tolin ją kažkas…
 
Gal tu mane šauki iš tolo
Kad negaliu ramiai gyvent,
Vakarės žaros gęso, temo,
Rytoj prašvis jau naujas rytas
Birželio saule pirmą kart.
 
Nutilo net varlių dejonės
Tik žvaigždės mirksi atkakliai
Ir žiburėliai tolumoje,
Tie Elektrėnų žiburiai…
 
***
 
Kokia tyla…
Tyla…
Svaigi, kaip ,,Apasionata“
Gaivi, miela,
Svaigi tyla,
Ar girdi ji, ar mato?
Gal  jaučia ji
Kažką džiugaus,
Lyg skambantį varpelį?
Ir neša ten
Mintis  žmogaus
Kur jų pavyt negali…
 
Kai joms dar bėgu
Iš paskos,
Kur slepiasi saulytė
Lyg pajuntu
Kad jau esu
Maža tylos dalytė…
 
***
 
Nepastovumas to pavasario…
Keli lietaus lašai
Nutiško gatvėj
Ir ant plikų plikučių pumpurų
Sužibo saulės ašaros
Saulužės ašaros…
 
Ir kam reikėjo tau praeiti čia
Tą valandėlę, virpančią grožiu…
Tik pajutau, tik supratau
Kaip tyliai skamba mūsų žingsniai
Po storu akmenio luitu.
 
 
***
 
Žemė bunda, virpa, skęsta
Rūkuose visa visa
Vakarais danguj negęsta
Tolima šilta šviesa,
Net mieste pakvimpa oras
Švelniai, tartum žibuokle,
Čia nuo amžių sienos storos,
Protėvių gyva  dvasia.
Ir visur pakvimpa oras
Persmelkia kiaurai tave
Rodos amžiais sienos storos,
Rodos, amžina dvasia…
 
Skersgatvy Pilies sustojus
Gurgesį vandens jutau.
Nešė vėjas? Gal gaivioji,
Gal Vilnelė neramioji
Iš krantų išėjus jau?
Gal Neris krantuos putoja,
Savo šventę ima siaust?
Gal šventų bažnyčių bokštuos
Senas varpas ima gaust?
 
Prie šventų krantų prigludęs,
Jau pavasarį pajutęs
Čia  per amžius dainą seną
Vėl  dainuoja Vilnius mano…
 
***
 
Pirmosios audros debesie
Atplauki, atplauk,
Žemę greitai padengs jau žolė,
Nuplauk ją, nuplauk,
 
O piktžolių sėklų daigus
Išdegink žaibais,
Te žemė iš naujo pabus
Žydėti gaiviai.
 
Audros debesys tamsūs, pikti
Pasiilgau jų dundesio mielo
Ir išbėgsiu jų vėlei sutikt –
Audra plauna ne veidą, o sielą…
 
***
 
Klaidžioju po mišką
Medžių užburta
Nuo šakelių tyška
Perlų sonata.
 
Pumpurų gaivumą
Dvelkia vėjas man,
Uždegė jau krūmus
Žaluma gležna.
 
Vakarais, kai oras
Padvelkia vėsa
Tamsiuos medžių kuoruos
Švies švaigždžių šviesa.
 
Čia budėti liksiu
Lig gilios nakties,
O svajonių pynė
Mane kvies ir kvies…
 
Kas ten manęs laukia,
Kur širdis karšta?
Ir kuriam pasauly
Tavo planeta?
 
***
 
Staigus akių pilkųjų žvilgsnis
Nudegino ugnia
Vaidenas tavo ramūs žingsiai
Net naktį, net sapne
 
Ir vaikštau gatvėj lyg vaiduoklis
Ir nejaučiu savęs,
O mintys, mintys, kaip sūpuoklės
Aukštai ir vėl žeme…
 
O jaunos gležnos liepos kvepia
Kai alpstančia širdim
Išbėgu į alėją plačią
Pavaikščiot su tavim…
 
Esu lengva, lyg plaštakėlė
Lyg kregždė danguje,
Sakyk, kas ten mane pakėlė,
Iš kur jėga šita?
 
 
***
 
Kai gatvėm mėlynom vakarėm
Svajonę šoka mėlyna ugnelė,
Ateina nerimas,
Lyg arklas širdį aria
O man vis rodos –
Jis švelnesnis už pūkelį…
 
Kodėl gimiau klajonių mėliui,
Vilionėms tolimos  ugnelės?
Nepažinai manęs,
Keliuose mano pasiklyst galėjai,
Tenai dvasia,
Kuri klaidina mano Dalią…
 
Išeik į vieškelį, į platų,
Nesupyksiu,
Prie beržo baltojo priglusiu,
Pasiliksiu…
 
 
***
 
Rugiuose pasislėpė vasara
Ieškot jos išėjo pjovėjai,
Aš saulės nukritusias ašaras
Surinkt į karolius norėjau,
Bet biro jos perlais ugniniais,
Ant smilgos plonos nesilaikė,
O žemė jas gėrė smiltinė,
Svainga, graži ir besaikė…
 
Iš pievų jau surinkta vasara
Ruduo dar negreitai ateis ten,
Ten saulės nukritusiom ašarom
Mėnulio sidabras dar žaidžia…
 
 
***
 
Rugienos puošiasi noragų veidrody,
Jų šventę baltos pūgos tuoj lankys
Ir žemė, pasigėrus nuo visų gėrybių,
Baltuose pataluos tyliai užmigs…
Ką žemė susapnuos?
Daigų gležnumą?
Tą amžinąjį šauksmą pumpurų?
O gal tik tyliai sau šypsosis aukso rūmuos
Pavargus, delčioje sau,
Pro miegus…
 
 
***
 
Auditorijoj kažkas
Groja ,,Gražiąją Elizą“
Paliečia širdies stygas
Bethoveniška viza…
 
Pakartoki šimtą kart
Mirtį ir gyvybę,
Kad galėtum vėl ištart
,,Grožis – amžinybė“
 
 
***
 
Šiandieną vėl norisi groti Čiurlionį,
O rudenio debesys verkia už lango,
Širdis, pasikėlus virš debesio pilko
Šauksmą, ilgesį neša padangėm…
 
Ta širdis, tartum smuiko stygelė gyvoji,
Mintys – smičius, vien nerimą groja
Ir klajoja, kaip draugas, bekraštis klajoklis,
Vėtrų nerimu moja ir moja
 
Šitą šauksmą, ir amžiną sielos troškimą
Kur lyg alkanas vilkas nerimsta
Sniego vėtroj skandinsiu,  te grimsta
Aš pagrosiu Čiurlionį. Nurimsiu.