SUSTOK
PO MANO GLUOSNIU
***
Sustok po mano gluosniu,
Matai –
Jis apkabinti nori,
Visom šakom apglėbt,
Ar padainuoti
Rudenio lopšinę,
Nuo svetimų akių
Paslėpt.
Jis vienišas, tylus
Pakrantėj snaudžia,
O man vis rodosi,
Kad jam kažko tai
Širdį maudžia.
***
Ramybė tiems,
Kurie aklai viskuo tikės,
Jie pyks, kad jų tiesa
Vėl abejoji.
Lemty manoj
Kažkas vėl
Kryžkeles pasės,
Kuriuo keliu pasukti
Vėl dvejoji.
Atgal sugrįžti
Kai nėra vilties,
Kaskart
Vien klystkeliais
Klajoji ir klajoji.
Uždeki man
Vilties žvakes
Likimo pakelėj
Kaip Baltijos kely –
Laukimo rojuj…
Jūratei
Kam jūros gelmės
Iki kelių
Tas laimingas.
Kieno kely
Jūratė –
Marių karalaitė
Savu grožiu,
Paslaptimi
Užbūrus sielą,
Tarsi Kąstytis
Tas klajonių mylimasis
Ir vėtroje
Sau kelio ieško.
Jūrate, mano mėlynake,
Laivai audroj paklysta
Ir blaškosi,
Lyg paukščiai,
Kranto nesuradę…
Čia tavo
Gintarinės pilys? –
Jose anūkams
Mano šilta.
Ačiū tau.
Algimantui
Truputį sužeista širdim
Tarytum melsvas girių paukštis,
Kuklus ir be giesmės skardžios
Tu atėjai.
Lyg vakar dengiamės naktim
Svaigiam jaunystės puotos aukšty,
Kartojom džiaugsmą iš pradžios.
Tu atėjai.
Kažkur dar dvelkia paslaptim –
Ne man tu groji vakarais,
Bet be manęs dainos skambios
Nedainavai.
Nubėgo metai praeitin,
Išaugo sūnūs beržų aukščio.
Giliam širdies kampely aidi –
Tu atėjai.
Tarytum aido paslaptim,
Lengvu sparnu to melsvo paukščio
Lik su manim lig pabaigos
Ir neišeik.
Motinai
Motule mano,
Tu – tyras šaltinėlis,
Motule mano,
Tu – minkštas debesėlis,
Motule mano,
Tu – švelnus vėjelis,
Tu taip švelniai
Manęs neglostei niekad.
Aš bėgu į kalnelį,
Aš vėl vaikelis tavo.
Kaip mudviem gera –
Gėlytės,
Mėlynos akytės
Valiūkiškai mirksena,
O man taip lengva,
Aš nepavargau
Ir skųstis kasdiena
Nenoriu.
Išdilo mūsų skausmas,
Mūsų bendras skausmas,
Mums šiandien gera
Baltų beržų pavėsy
Ant Kareivonių
Kalnelio.
Babytei
Babyte, mano motinėle,
Visais gražiais vardeliais
Šaukiama
Neatsiliepsi
Mano ilgesy,
Tik tavo šypsena
Senam senam albume
Vis tokia pat
Į saulę panaši.
Senam sode
Šešėliuos medžių
Akimirka,
Sustingus žavesy…
Lietuviškoji
Mona Liza
Nuo darbų suvargus
Ir metų naštoje
Tokia graži.
Bočiui
Sename miesto
Skersgatvyje,
Uždarame kiemelyje
Prie suolelio rymojo
Senas ievaras.
Kaitrią vasaros
Popietę
Pavargęs stovėti,
Nutarė medis
Atsisėst ant suolelio.
Sėdos nedailiai –
Šakos slysterėjo,
Medis klesterėjo
Ant viso suolelio,
Stebėjos,
Kaip šitaip galėjo?
Galva vos ne
Žemėn
Nulinkus.
Širdis
Vis dar stiebės
Į dangų,
Virš bokštų bažnyčios…
Ak, skausme,
Tu – tobulybė.
Vilijai
Šventa valanda
Su tavim –
Tavo knyga.
Atsiveria skaidrūs
Šaltiniai užakę.
Sielą paliečiu
Pirštais – trapi.
Taip. Kažkas kažkada
Man jau sakė,
Kad esi tu
Be galo puiki.
Tie pasakymai –
Vėjai auksiniai,
Tik suūš, ir
Žiūrėk – nebėra…
Vaikštau vėl
Kur šaltiniai užakę,
Man atsiveria
Šviežia gaiva.
Muzikologei Onai Narbutienei
Prisimenat tą laišką,
Rašėm – negalėsim…
Galim.
Krokodilo oda
Pasidengė siela,
Darbo dienoj išieškota
Prasmė.
Galim.
Be skausmo
Nueiti Didžiąja.
Ir metus
Ir kitus
Pragyvent be Tavęs.
Paliko muzika –
Grožio akimirkos,
Ambrozijos skonis,
Dievų šviesa.
Ir mielas atvaizdas
Mintyse
Vis šalia.
***
Pianistei E. Mikėnienei
Koks mielas Tavo balsas,
Klausau jo nejučia.
Kadaise grotas valsas
Vaidenas paslapčia.
Užeiti, apkabinti,
Taip miela ir šviesu.
Mintim plačia dvarioniška
Nušviesi dieną Tu.
Dar norisi sugrįžti
Į tuos būtus laikus,
Kai Bacho Menuetu
Dalinomės perpus.
Ir atėjau. Kalnelyje
Tik kauburėlis jau…
Tai vėjas sriūbauja beržais,
Jam gėlą išsakiau.
***
Vandai
Gera pailsėti
Po medžiu.
Šešėly.
Gera prisiglausti
Darganos metu.
Ne visad kelionėj
Žalias medis lydi.
Na, o aš ilsėjaus
Po tokiu medžiu,
Vai ilgai ilsėjaus
Po tokiu medžiu.
Marijai
Merkinėj, prie piliakalnių
Vaikystės dienos išsibarstė,
Karoliais Nemune nuskendo,
Iškrito, kaip gaivi rasa,
Prisiminimų ašara tyra.
Senąjam Vilniuj
Ant Neries krantų
Suskambo eilėmis
Ir dainomis
Tokia graži jaunystė,
Kaip tie žiedai
Kvapnios radastos,
Trapučiai ir rausvi.
Kas at viliojo čia,
Prie senojo Perkūnakiemio
Šiuolaikinių bokštų?
Pačiam subrendime
Pražysta ir išsiskleidžia
Dienų grandinė
Baltom rožėm.
Dabar jau meilės, šilumos,
Šviesos ir gero žodžio,
Dainų vainikais
Padabintą matom, tai reikia sveikint
Didįjį Gyvybės ratą –
Jo laiko tėkmėje, krumpliaračiuos,
Sumaltos dienos byra. M
Iš jų
Ir duona
Ir medus.
Romai
Į širdį sukrenta
Vasaros žvaigždės,
Trumpų naktų mėnulis baltas
Ištikimas man –
Aš jam ištikima.
Į akis subyra vasaros vosilkos,
Vasaros karštyje
Iš rugių išbridusios,
Kvepiančios duona
Ir laukimu.
Plaukuose – nublukęs linas,
Jis mena savąjį žiedą –
Mėlynais rytmečiais
Ilgesiu blyksi.
Ausyse skamba ir skamba
Vasaros giesmės,
Lyg mėlynos paukštės,
Tinkluos įsipynę,
Jų aidą be žodžių kartoju
Ilgesio valandą šventą.
Jauna ir graži,
O dienos darbais apipintos.
Ir žvaigždės vilties
Naktimis ant galvos
Vis dar krinta.
Berniukai
Auga berniukai,
Šypsos kaip gėlės,
Juokias kaip saulė,
Verkia kaip lėlės.
Bunda jų žemė,
Koskosais skrieja,
Ūžia mašinos,
Kvepia alėjos.
Norisi šokti
Norisi šokti,
Palikus puodus,
Lėles, vystyklus,
Bet tos akelės,
Tos ašarėlės,
Jos man gražesnės
Nei pievų gėlės.
Auga berniukai,
Šypsos kaip gėlės,
Juokias kaip saulė,
Verkia kaip lėlės.
Auga berniukai,
Auga, stiprėja.
Negi mane jie
Šauks,,Sengalvėle“
***
Mintys mintys,
Saulės anūkėlės,
Būkite šviesios,
Kaip pati saulelė.
Jau ne vieną esat palydėję –
Palydėkit sūnelius į kelią.
Kad joks debesis
Saulelės neužstotų,
Kad kelelis
Šviesus žiburiuotų.
Pirmaklasis
Kiek rūpestėlių.
Vien rūpestėliai.
Žiūriu –
Knygelę skaito
Mano pirmaklasis.
Ryškėja kontūrai
Fantastinių romanų,
Pro vaikiškos
Fantazijos prizmę
Skleidžiasi žalios oazės.
– Ant sniego
Violetiniais kaspinais
Surišę žemę
Žaisime futbolą…
– Sūnau, nesprogs?
– O kiek sveria namas?
– Gal tūkstančius tonų.
– O paukščiams gera?
– Skrydis – jų darbas.
– O kokios dramblio akys,
Mėlynos ar žalios?
– Kad nežinau.
– Oi mama,
Tu taip seniai ėjai
Į mokyklą…
Austytei
Pražydo jurginai.
Putojanti vasara
Soduose klesti.
Tik nerimo ūkas,
Austėja,
Man skruostuos,
Tu to nematai,
O stovi
Prieš didelį kalną –
Dabar jau ilgai
Tau – mokyklos takai.
Suaugsi, subręsi
Ir metų verpetuos
Ir vingiuos dienų
Bus gerai.
Bus gerai.
Tai ko gi man širdį
Taip maudžia,
Austėja,
Kai vasaros vėjuos
Plevena
Žydri aitvarai?
Mokiniams
Vėl metai prabėgo,
Vėl išskrendat paukščiais,
Palikdami gal tik
Plaukelį baltesnį.
Kaip tie ąžuolėliai
Išstypę ir gražūs,
Į džiaugsmą išdidų
Truputį panašūs.
Sustokit minutei,
Dar noris pažvelgti,
Kaip saulėtai giedras
Upelis ištryško…
Išeina
Barti – nebarti,
Bet mylėti.
Gal būt pasisveikins
Kada netikėtai.
Ir truputį savi.
Ir truputį savi.
***
Kiekvienas mūsų –
Kanarėlė
Savam narvelyje,
Nežinanti
Kaip jį atidaryt.
Ir net viens kitą
Mes uždarome
Savan narvelin
Tartum kanarėlę,
Norėdami
Tik sau pasilaikyt.
Radasta
Ryto brėkšimoje išėjo radasta
Į pievą,
Kad skausmo rasoje
Išplautų baltinius.
Stipri kančia,
Sukepus dėmėmis,
Rasoj nenusiplauna.
Pirmieji saulės spinduliai
Dygliais subadė,
O atsivėrę žaizdos
Išsiplovė.
Nustebo radasta –
Kaip aš
Tokia skylėta
Ir namo pareisiu?
Ir liko radasta
Stovėti šalia kelio.
Spygliuota ir skaisti,
O ryto brėkšimoje
Su ašara aky.
***
Saulė apvali.
Žemė apvali.
Žmogaus gyvenimas
Apvalus.
Jo metai apvalūs.
Jo diena apvali.
Kiek daug kamuolių…
Mėgsta vyrai
Kamuoliais žaisti.
Ir mėtyti,
Ir gaudyti,
Ir spardyti,
O, kaip vikriai.
Kiti apsėda
Apvalius stadionus,
Prasėdi prie televizorių
Apvalias valandas,
Negalėdami atsispirti
Apvalaus kamuolio
Triukams.
Valio apvalybei,
Įvairinančiai
Apvalų gyvenimą.
***
Didelės jaukios,
Šiltos ir tolimos,
Gaiva sudrėkinančios
Mėlynos sutemos…
Vasaros vakarą
Vieniša ašara
Laimos sostapily
Virpanti samana
Po pušele,
Kadagyno pavėsy.
Čia kažko lauksiu,
Čia ir ilgėsiuos.
Širdis lyg nendrelė –
Kur pasidėsiu?
***
Prie laužo rymant,
Svajonę pinant
Naktis trumpėja.
O tolimas ūkas
Žvaigždelių
Pažadina
Snaudžiantį vėją,
Šis sujaukia
Visą pasaulį,
Prižadina miegą.
Jis didelis juodas
Pristoja
Ir tampo
Už kojų.
Einu –
Nugalėjai…
***
Kai mirsiu,
Kai žemė užgrius,
Neieškokit manęs,
Manęs čia nebebus.
Nuskrisiu ten
Į tolimą žvaigždę,
Kuri man
Kasdieniam ilgesy –
Žalias tobulas
Mano kristalas žibės
Tolimiausiam
Ūkų spindesy.
Tai netobulas kūnas
Gulės čia,
Pilkam žemės smėly.
Nesodinkit gėlių.
Pasodinkit gėlių
Prie namų,
Jų ten maža –
Tegu gėrisi
Akys gyvų.
***
Dangus virš manęs –
Diena naktis.
Jau pasibaigę
Vargai vargeliai –
Žemės darbai.
Ruduo lauke miške.
Tobulas mirimas.
Žmogaus ruduo –
Močiutė, senelis,
Jų plaukų šarma
Lyg šalna laukuose
Ir vienatvė.
Tyloje,
Susimąstyme,
Dienų voratinklyje
Blaškos.
***
Krisdamas žemyn galva
Į materializmo liūną
Nedejuok,
Kad atvira
Širdis kraujuoja.
Praėjo laimė šalia
Ir negelbsti
Jokie anekdotai,
Kuriuos kuria
Pasaulis.
***
Tie Didžiulio ežeru
Purviną rudens rytmetį
Sutikau vaikystės kelią,
Grįstą skalda.
Sušilo atmintis
Ir nežinau kodėl
Sugrįžo tėviškės
Vaizdai –
Ten tolimam naiviam
Peizaže
Ant ąžuolo
Šiltų šakų
Supausi
Augdama su broliais.
Dar pasiilgstu ąžuolo
Labiau nei kito medžio,
Tvirtybės ieškau jo
Ir paramos
Šiltos.
***
Visą gyvenimą
Žmonės
Man dovanoja
Pinigines,
O aš
Vis neturiu
Ko į jas dėti.
Tai po metų kitų
Dovanoju jas kitiems
Turėdama viltį…
***
Sėkmės virusas –
Keistas drugelis,
Kaip miražai
Vilioklių keliai,
O didelis juodas
Vikšras ėdrūnas
Širdį pagraužė –
Vieni stagarai.
Ant didelio tako
Spalvoto pasaulio
Klajoja jaunystės
Svajonių kerai.
Ar gerai,
Ar gerai,
Juos palikus,
Sau leisti,
Kad širdį
Apgraužtų vikšrai?
Ar gerai,
Ar tikrai
Tau gerai
Žiūrėti,
Kaip didelį gražų
Pasaulį
Jau valdo
Ėdrūnai vikšrai?
Laiptai
Ei –
Nu –
Že –
Myn-
Že-
Myn-
Tik veržiasi mintys
Į saulę, į saulę,
Kregždutėmis šaudo
Į viršų, į viršų,
Kur skleidžias
Šilagėlės taurė
Su dar neragautu
Nektaru,
Kur dega
Čiurlionio dangus,
Kur virva
Dvariono Vilnelė,
Kur dar kažkas bus,
Kažkas bus.
Gal tai Mefistofelis
Grindžia kelius?
Ratai
Ratas – žemelės kodas.
Pasaulio
Amžinybės paslaptis.
Sukitės ratu, dienos,
Sukitės ratu, metai,
Sukitės ratu, gyvenimai,
Sukitės ratu, amžiai…
Amžinai.
Aš – irgi.
Kartu.
Kol mąstau.
Kol regiu.
***
Stovi, vai stovi
Ant didelio kalno
Šalia debesies,
Balta be krislelio,
Tvirtesnė už uolą
Svajonių pilis.
Tai ievos pražysta.
Pavasario kvapas
Užtvindo erdves,
Kiekvienas žiedelis –
Mažytė akis.
Pilis išsisklaido –
Jie kekėm sukrinta
Į ilgesio bokštą,
Suvirpa širdis.
Nusineša dausos
Jų dangišką juoką,
Bokšte – ilgesys.
Lyg skraistė kad gaubia
Pavasario ievą,
Lyg šydas nakties.
Ant sosto užkrinta
Tie metai prabėgę,
Tušti, be minties.
Tik vienišas mirksi
Vilties žiburėlis
Lig pat debesies
Baltumos pasikėlęs.
***
Naktis prieš Vėlines.
Mintis
Prarado erdvę
Savo takui,
Užkliuvo už galvos,
Kaip mėnuo
Dar nepilnas.
Lyg liepos, būtų,
Medum varva,
Lyg nerasta rimtis
Baltų berželių
Siluetais teka…
Pasklinda slėnių rūkas –
Valanda,
Kai visko jau gana.
Meldžiuos, tikiuosi –
Jūs laimingi ten
Visi visi,
Pro tylius Vėlių
Vartelius išėję.
***
Aukšti klajūnai debesys
Lyg plunksnos iš dausos
Ir mintys krinta plunksnomis
Iš skaudančios galvos.
Lengvučio rūko sūkurius
Aukštybėsna nuneš,
Ten dievui duota vaikščioti,
Ten nepabūsim mes.
Advento vakaras
Tyli vienatvės valanda
Ir vieniša šviesi žvakelė
Advento vainike.
Laukimo jaudulys.
Taip tyliai skamba smuikai
Melodija aitri
Užlieja erdvę…
Bet dieviška nakties rimtis
Nemaldo sielos,
Aiduos dienų parėjusių
Ji dar nerimastingai plakas.
Būtis, didžioji nevala,
Sparnus parišus
Kasdienybės virvėm
Dar sielos laisvėn
Nepaleidžia.
Žvakelės šviesoje
Tylus laukimas
Mirksi.
Runga
Runga, Rungele,
Kur tavo kelias,
Kur šaltinėliai
Versmių tyrų?
Dar po garažais
Virva širdelė,
Virva, pulsuoja,
Virva, jaučiu.
Jos testamentas,
Jos palikimas –
Runga, Rungelė
Mūsų dienų,
Tai išsiliejo
Ji sutartinėm,
Maža upelė
Sielos gelmių.
Brendam per pievas
Žiedais rasotais,
Vainikus piname
Prie laužų,
Rankos sugrumba –
Akmuo pašildo,
Medis pašildo
Liemenėliu.
Runga, Rungelė…
Koks gražus vardas,
Jį išdainuoti
Širdim turiu.
Vingri Upyna,
Rungos dievaite,
Laiminki kelią
Mūsų dainų.
Kruonyje
Čia meldės
Mano krikšto motina
Emilija.
Sutirpo jos svajonių
Vizija žalsva.
Dabar –
Vanduo – ne vanduo,
Kalnas – ne kalnas…
Tik Maisiejūnų piliakalnis
Vieniša žvalgos į tolį,
Tik debesys tie patys
Keliauja, nesustoja
Ir erdvė, dar šaukianti
Nuskendusius dievus
Ir būtus kaimus
Kur meldės
Krikšto motina
Emilija.
Ąžuolas
Tarp žalių Lietuvos lygumų
Vienas sau, be miškų, be žalių
O ir išaugo ąžuolas.
Sugėrė jis vėjus žvarbius,
Perkūno dievaičio žaibus,
O ir išsistiebė ąžuolas.
Šalelėj būtų milžinų –
Jų dvasią nūnai pajuntu
O, tiktai po tuo ąžuolu.
Minioj pasiklydus eisiu
Ieškosiu Perkūno žaibų,
O tai ieškosiu to ąžuolo.
***
Vyšnias debesys užklojo –
Šilta, balta, dailu, minkšta.
Akims grožis stebuklingas.
Nepaliesi – krinta, krinta.
Tai trapumas mūs pasaulio –
Grožio, gėrio nepaliesi.
Lieka pėdsakai, miražai,
Kaip žiedeliai krinta, krinta.
Siela vėl – nuoga šakelė,
Skaudžiai vėjuj plakas, plakas.
Tai skaudi žmogaus dalelė,
Erškėčiuotas jojo takas.
***
Su pirmąja pūga
Ateina toks gerumas,
Jog namo sugrįžta
Išsopėta siela.
Ateina noras
Susisiūt
Visas sagas
Ir išsikept sausainių,
Neerzina nei radijas,
Nei garsiai šaukiantys
Kaimynai.
Kokia ramybė.
Koks gerumas.
Ramiai ramiai
Nudirbsiu visus darbus
Man skirtus
Su meile,
Šiluma nepaprasta.
O tu pūga.
***
Kai vakaras
Lyg šydas lengvas
Nuplaukia žaliom gatvėm,
Išeina pasivaikščiot moterys,
Kad po darbų atleistų kojas.
Virš jų galvų idilija plevena
Dienos prasmingos pabaiga.
Tikriausiai vienai man
Kažkoks kipšiukas veržia galvą –
Net pasiskųsti nėra kam,
Kaip pasiilgau aš Čaikovskio
Ar Mocarto ramaus
Didžiojoj gatvėj.
Nenoriu vaikščiot
Žaliom gatvėm.
***
Skaisčiam saulėteky,
Kai norisi išgryninti save,
Pro autostradų ūžesį
Išgirstu pievoje mykiant karvę.
Taip norisi brist
Per rasotus atolus,
Kur žemėje dar tūno
Motinos pėdos.
Civilizacijos kalėjime
Dar krūpčioja širdis
Nuo šuolio,
Patirto per gyvenimą.
Ieškau žodžių Žemynai –
Jos atoluose
Jaunystė ištirpo.
Stoviu vieniša minioje,
Truputį pasimetusi,
Truputį pasigėrusi
Gyvenimo gėrybių
Kas aš iš tiesų,
Nežinau…
***
Tamsų žiemos vidurnaktį
Siautėjant pūgai,
Švilpiant ir stūgaujant vėjui,
Lengvom lūšies pėdom
Įsėlina mintys
Kad jau gyvenimo taurė baigiasi –
Liko tik drumzlės ir nuosėdos
Pačiam Gralio dugne,
O paslaptis didinga
Taip ir liks neįspėta.
Nei žaviuose vaikystės kloniuose,
Nei svaigiuose jaunystės skersgatviuos,
Nei subrendimo skubrume,
Nei lėtėjančiose mintyse
Tavo paslaptis, gyvenime,
Savo gelmių neatvėrė.
Žėruoja vakarais
Pulsuojanti rauda.
***
O kaip norėčiau pakalbėt
Su obelim žalia
Tylų
Sekmadienio
Vakarą,
Po ilgais jos šešėliais.
Pasiilgau vėsos
Ir ramybės žalios,
Kai net bitės nedūzgia.
Už lango bilda mašinos,
Aikštelėj šūkauja vaikai,
O man vis rodos,
Kad aš visa
Po obelim žalia
Tylų
Sekmadienio
Vakarą…
Pavasaris
Žalsvėja, žalsvėja,
Jau žemė lig skausmo
Žalia.
Ir mintys pakyla
Virš debesio mėlio,
Ir smegenis maišo
Žali, šilti vėjai,
Jų jūros apsiaučia mane.
Ir neša be krašto,
Ir neša be galo,
Ar jūroj,
Ar žemėj
Ši žalio audra?
Užgriuvo, užgriuvo,
Mintis paskandino,
Iškėlė, lyg viesulas,
Sielą aukštai
Parskridę, parlėkę
Čiulbuonių šimtai.
O vėjas žaliakis
Šį džiugesį šiltą
Šilagėlės žiedan,
Lyg taurėn melsvon
Pametėjo slapčia.
Gal man ji paskirta,
Diena ši laiminga,
Gal tau – nežinia…
Vasara
Vasara, vasara, vasara…
Milijonai gyvybės taškelių
Pakilo į orą, į žolę –
Ir krūmai, ir medžiai
Gyvybe alsuoja.
Vasara, vasara, vasara…
Žemės gyvybės akimirka,
Krutanti, judanti, šnaranti,
Kandanti, lendanti, ieškanti,
Kokios tavo apraiškos
Formos įdomios, gyvybe,
Pilnatve alsuojanti vasarą.
Aš tavo dalelė esu.
Krutėsiu per vasarą žalią,
Bėgiosiu, ieškosiu
Ir krausiu,
Kad, žiemai šalčiausiai
Atėjus,
Turėčiau sau
Leteną čiulpti.
***
Pro mėnesieną
Katės žingsneliais,
Kad medžiai nepabustų,
Nusinešė mėnulis miegą.
Karštoj rasoj
Ištirpo spindulėlio kojos –
Kačpėdėlės žydi.
Baltuos rugiuos
Pasislėpė vasara –
Ieškoki jos, pjovėjau.
Ankstyvą rudenį,
Išeinant ją pajutęs,
Duoną padalinsi.
Ir būsi laukimu ateinančios
Laimingas.
Per visą žiemą.
***
Po daugelio daugelio metų
Ant didelio balto kalno
Lyg rūkas,
Lyg debesis vaikšto.
Dangus vis dar žilas
Ir debesys bąla,
Ir medžiai kas metai
Pražįsta ant tako.
Ateisim čionai
Ant pečių užsidėję
Gyvenimo naštą
Kaip spąstus.
Juokingai nerangūs
Tingėsim nukrėsti
Tą rasą nuo medžių –
Gyvenimo naštą…
Po daugelio daugelio metų
Ant didelio balto kalno
Lyg rūkas,
Lyg debesis
Vaikšto…
***
50 pavasarių,
50 vasarų,
Žiemų ir rudenų –
Kokia eilutė.
Pastačiau vieną prie kito,
Žalią, geltoną,
Baltą ir pilką,-
Kokia tai grožybė.
Kaip tie margučiai
Šviesų Velykų rytmetį…
Ir aidi jie,
Kaip tie velykiniai varpai
Numetę visa, kas kasdieniška,
Į šviesų dievo veidą
Atsigręžę.
***
Gal sapne,
Gal vizijoj mačiau
Kaip seni, samanoti
Ir kerpėti mūrai
Svaiginančiam aukštyje
Supos nuo vėjo,
Atrodė – užgrius,
Baigsis visas pasaulis.
Mūro samaną žalią
Ranka palytėjau –
Vaivorykštėm leidos
Nušvitęs dangus,
Mūrai kėlės, tvirtėjo,
Kolonom bažnyčių
Šventų suspindėjo,
Jas norėjau apeit,
Pasidžiaugt
Ir nespėjau –
Iš to sapno svaigaus
Pabudau.
Tik po metų, kitų
Minioje tarp žmonių
Kai stovėjau,
Kai jų dvasios stiprybę
Regėjau,
Supratau –
Šita vizija
Buvo tikra.
Kelias, keliasi
Mano šventovė
Ir stiprėja,
Kasdieną stiprėja,
Ir pro ūkanas
Blaškantį vėją,
Jau girdžiu
Balsą jos –
Lietuvos.
***
Vaikystėje,
Kai žiemos buvo gilios
Ir sniegingos
Išeidavom
Su slidėm nuo kalnų.
Ir vieną kartą, rodos,
Visų balčiausią kalną
Kažkas prisėjo
Akmenų,
Nepaprastų tokių,
Su pėdomis žmonių.
Sustoję galvas kraipėm –
Kas vaikščiojo čionai, kada?
Atsitokėję nutarėm
Nusiauti ir pamatuot
Kieno gi tiks pėda?
Stebuklų maža
Buvo mūsų kaime,
Liūdnokai augom
Pokario vaikai,
Retai sutikdavom
Klajojant laimę –
Tūnojo pasislėpus
Ji giliai,
Matydama nežmoniškus
Dalykus,
Ji vaikščiojo
Liūdna, pritykus.
Gal pajuokavo ji tą vakarą
Ant kalno
Balto atsisėdus,
Kad vienai man
Pritiko visos pėdos?
Šį rudenį
Klajodama prie ežero
Besenio
Už pėdos akmeny
Vėl užkliuvau.
Pamatavau –
Netinka jau.
***
Lyg kalnuos,
Lyg kapuose senuos
Kuplių tujų
Lieknų siluetų
Giraitėj
Gražūs rūmai
Grakščiausiom kolonom
Raudonavo,
Saulėkaitoj kaito.
Pamačiau –
Per Žiežmarių bažnyčios
Frontono langelį
Močiutėlė Kazytė,
Šventas giesmes
Čionai išgiedojus,
Mane šaukia“
,,Ateik“
Stebuklingai taip
Gaudė vargonai,
Klupdama
Bėgau laiptais stačiais,
O tenai –
Vis siauresnis laiptelis
Greitai baigės visai.
Dar bandžiau
Keberiotis, kabintis,
Kažkas šveitė
Per kojas lazda,
Nukritau.
Atsipeikėt nespėjau –
Pas babytę
Išėjo mama.
***
Paklydau
Baltame kelyje iš Žiežmarių,
Kaip pasukau
Keliu ne tuo? –
Į Jagėlonis vedė šitas kelias,
O Elektrėnuos manęs laukė
Klasė mokinių…
Skubėjau, bėgau,
Prašinėjau sutiktų:
,,Nuvežkite, labai skubu“
O jie,
Kažkaip keistai pažvelgę,
Karveliškių keliu dardėjo,
Kur prie Spenglos
Senučiai kauburėliai
Protėvių senų.
Blaškiausi ir visų prašiau,
Bet niekas net neklausė.
Ir tarė vienas iš senų:
,,Tavęs čia niekas
Nelaikys,
Tik aplankyk kapus
Bent syk“
Ėjau, keistai nurimusi,
Per akmenis lipau,
Klajojau, vedama senų
Tarp tų didžiulių akmenų.
Ir nieko ten nesutikau,
Tik kažin ko
Aukštyn lipau lipau…
Gal ir pabudo tylioje
Ramybėje snaudavę vėlės,
Kad po savaitės,
Po kitos,
Pas protėvius senus
Ilsėtis žemėje šventoj
Išėjo tėvas.
***
Žmogus –
Kaip medis.
Vienišas.
Kuo vienišesnis,
Tuo stipresnis.