Tėvų namai
Iš šiaurės ir vakarų apsuptas mišku, jan gražiu trikampiu įsiterpęs, lyguma nusidriekęs Kertų kaimas. Pietuose, kaimo pakrašty, platus asfaltuotas kelias į Kauną. Aišku, kita jo pusė veda į Vilnių, bet Vilnius lenkų ir kertiečiai savo miestu laiko Kauną. Kaimas nedidelis, keletas sodybų, keletas pavardžių, keletas giminių, bet šeimos gausios, kartu su nauju derliumi motinos į skreitą kasmet įdeda ir naują gyvybę, mažą, susuktą į naminę drobulę, dar vieną burnytę, kuriai ačiū dievui, duonos užteks, tik vienu žilu plaukeliu tėvo galva pasidabina, – ar žmogui tik duonos reikia? Bet dievo taip duota, šeimos gausios, daug rankų nuo ryto iki vakaro laukuose, užtat ir laukai ir miškai lyg rūta želia pilni visokių gėrybių, – javų, gyvulių, paukščių.
Gausi ir graži Iponių šeimyna. Iš dešimties vaikų tik du numirė kūdikėliais, kiti auga prisilaikydami plataus naminio motinos Kazytės sijono, o kai tas sijonas ilgai laukuos ar svetur švytruoja, vienas kitą už rankelių tveria, pačiam mažiausiam duonos žinduką burnytėn įkišę, bėga į sodą. Sodas didelis, gal hektaro dydžio, tai kol visas obelis ir kriaušes išlaipioji, nuo rūsio stogo prisičiuožinėji, žiūrėk ir vakarėja. Oi bus pylos, jeigu motutė ras verkiant mažą, ar dar ką nors negero. Vyriausioji iš dukterų Cecilija, aukšta, šviesiaplaukė, giliomis akimis, nedideliu mielu veideliu ir dar mažesne nosyte privalo būti motina mažesniems, bet jos visai netraukia motinystė, ji nori su visais kartu bėgioti po gerąjį sodą, kurį tėtukas pasodino, kai kūrėsi savam ūkyje, kai kėlėsi iš dvaro, ėjo iš tėvų, iškirtęs jam atidalintą miško plotą. Čia kūrėsi kaimas ir iškirtus keletą hektarų jau galėjai statytis trobas. Tad pačiam centre ir išsistatė savas sodybas senu valstiečio pavyzdžiu broliai Iponiai – jų trobos didžiulės, dvigalės su gonkomis iš abiejų pusių. Mažesnės gonkelės pietų pusėje, čia auga jaunutis sodas, kurį kasmet praplečia keletu įdomesnių vaismedžių jaunuolynu, čia motina paprašė aptverti darželį, bus paaugusiom mergaitėm kur rūtas pasėti, pinavijas, jazminus sodinti. Didesnės gonkos veda į ūkinę sodybos pusę, kur stovi dailus svirnas, atokiau – tvartai, o dar atokiau, už štankietų tvorų, per didelį platų kiemą – kluonas. Miško, kuris tamsiu eglių ruožu plyti šiaurinėje sodybos pusėje Cecilija nemėgsta, jis juodas, nejaukus, lyg siena iš tolo pasitinka paslaptingu kuždesiu, liūdnu ir iškilmingu kaip motutės giesmės. Bet kai kartu su motina išeina į mišką grėbti šieno, kai motina sodriu skambiu balsu užtraukia senas giesmes, tai rodos ir miškas nutyla, ir šešėliai pasislepia, tik šieno šlamesys grėblio ritmu šiugžda lyg tylus akompanimentas, tada apima toks gerumas, kad nejauti nei saulės virš galvos, nei prakaito ant kaktos.
– Na, Iponytės, padainuokim, – drąsina dukteris motina. Bet Cecilija į tėvą, daina jai neišeina, ji tik širdy kažkur giliai, giliai, garsu jos neišreikši, tai ir nebando. Emilija, jaunesnioji,drąsesnė, tai užtraukia , bet kur ten jai iki motinos.
Taip ruduo – žiema, pavasaris – vasara. Vaikai augo, stiepėsi. Prie ūkio darbų turėjo berną, mergą, bet tėvo nugara nuo sūraus prakaito po naminiais marškiniais retai kada išdžiūdavo. Dar nesenas žmogus kumptelėjo, lyg eitų paskui plūgą, rankos nutįso žemyn, darbų gausybė nemažėjo ir vaikams praaugus. Jau nėr kada samdyti svetimų, savi jau stojasi prie dalgės ar prie plūgo, jau apie dalis galvoti laikas. Gyvulių pilni tvartai, melžiamos karvės aštuonios, prieauglio kiek, pievos menkos, geresnę žolę šienui pasilieka, ganyti tenka po raistus, tiek to ir pieno. Ir sėti, ir pjauti, ir į mišką, ir į turgų, ir prie gyvulių, ir prie daržų nuo ryto iki vakaro kaip karuselėje sukas šeimyna. Kiekvienas žino savo vietą, savus darbus. Tėvas tylus, nekalbus, tai motina visus rikiuoja ir antrą kart sakyti niekam nereikia. Laisvą valandėlę, ypač sekmadienį, kai grįžta iš bažnyčios tėvas mėgsta būti sode. Pats jį pasodino ir užaugino, iš šiaurės ir rytų berželių ir eglių gyvatvorės nuo pikto vėjo saugo. Kitoj pusėj didžiulė kluoniena žalia žole nuklota, tvora, kad gyvulys nevaikščiotų kur jam nereikia, o už didžiulio trijų durų kluono, an upeliūkščio kranto didžiulė kūdra, kaip akis sklidina vandens. Ajarų pakrašty medinis lieptelis, ant jo – medinės kultuvės velėti rūbams, o toliau, už upelio per lauką tiesiu keleliu ir miškas. Čia ne tik savi medžiai, čia ir paukščių, kiškių, lapių karalystės, čia varlės ir žiogai, čia gėlės ir kvapai, tik rinkis, ko tau reikia, kas tau miela, kai nudirbti laukų, namų darbai, kai poilsio, ramybės metas.
Paaugusios mergaitės buvo pratinamos prie ratelių, į stakles, linų daugiau reikėjo sėti, beniokai – mišką kirsti, miestan vežti, parduoti, nes reikės žemę pirkti. Auga vaikai, auga kaip ant mielių, o tėvas turi slaptą svajonę – kiekvienam sūnui pradžiai gyvenimo reikės nupirkti po 10 hektarų, išleisti savan ūkelin, paskui tegul patys manosi. Dėl žemės parduodavo viską – ir sviestą, ir dešras, ir kumpius, ir kiaušinius, ir javus, ir gyvulius, ir paukščius.
Šeimoje visi klausė tėvo, tai buvo energingos ir drausmingos motinos valia, tėvas tylus, geros širdies žmogus, mylėjo darbą laukuose, mylėjo gyvulius, ūkį, sodą. Kai vakarais trobon susirinkę vyrai šnekėjo apie pasaulio įvykius, jam visi įvykiai praeidavo pro šalį, kažkur šalia, gal tuo keliu plačiuoju, kur laukų gale dardėjo, bet į vešlią sodybą atokiau nuo kelio nė karto dar neužsuko. Kažkur nugriaudė revoliucijos, kažkur kažką sušaudė.
– Kad nėr kada,- sakydavo, tarsi atskleisdamas platų lietuvišką žemdirbio charakterį. Žemė, žemė, žemė! 30 hektarų, nors raistai gerą gabalą nukerta, tačiau laukai, laukai, visas rankas ir galvą užima. Auga, bręsta sūnūs, darbingi, tvirti, ačiū dievui, nei vienas nestokoja nei paštukavoti, nei padainuoti, vis gražiai, be kokių ten peštynių ar revoliucijų.
Istorija, kokia negailestinga jiems buvai!
Vyriausias Justukas, geras ir paklusnus vaikystėje, motinos džiaugsmas, didžiausia tėvo viltis, išėjo iš namų. Keistuolis, kažkas lyg traukė jį toliau nuo ūkio, nuo žemės. Kad eit mokytis, tai jau į kunigus nutaria motina, o čia Justukas, klusnusis Justukas staiga pasišiaušė, nenori kunigu būti, nors ką. Skaudu tėvui, kad sūnus išeina ir ne todėl, kad kunigu nenori būti, toks čia ir darbas vyrui,- iščiustytas, apsuptas pulko moterų, o ir tas dievas nežinia dar kur. Žemė, kas rytą garuoja savo drėgme, alsuoja nuo karščio suskeldėję arimai, žemė, prilenkusi jį prie savęs, pririšus ne tik rankas, mintis ir protą, va ką praras sūnus. Kiek tėvas mąstė, kiek motina barėsi, niekas nepadeda, neklauso jų, pats pasišiaušęs eina prieš tėvų valią, pats nori savo kelią rasti. Kiek tėvui širdį beskaudėtų, vis tiek gyventi reikia, auga kiti, paklusnesni, o gal Justukas žemės nemyli, argi priversi, visko matė Jokūbas per gyvenimą, bet vistiek pyksta, barasi, kažkas čia jam ne taip ir gana. Širdis jaučia, negerai, neišeis nieko iš to dyko darbo, iš to knygų skaitymo, kad nors mokintūsi, stengtūsi, o tai vis rašinėja, skaitinėja, išgerdinėja… Niekad giminėj nebuvo tokio vyro, argi taip toli eis? Bet pasakai, pabari, net diržą paimi, tai pabėga ir nieko padaryti negali, – suaugo. Ir į ką jis atsigimė, negirdėta, nematyta… Sako žmonės – pasitaiko, ir balta varna atsiranda, pasitaiko. Mokytis leido, jam ir ten negerai, gimnazijos Kaune nebaigė, bastosi lyg dūšia be vietos, skaudina tėvo širdį.
***
Nebuvo motina šykšti, gražiai rengdavo mergaites, suknelės šilkinės, vilnonės, tik girgžda einant į bažnyčią, bateliai lakiniai, tiesa, juos audavosi prie bažnyčios, jau miestelyje. Tėvas turėjo pažįstamą žydą, kuris supirkdavo javus ir gyvulius, žodžiu viską, ko turguj nebuvo laiko pardavinėti. Net namo atvažiuodavo ir išsiveždavo paukščius, avis, viską, ką tik turėjai parduoti. Pas tą žydą ir užeidavo persiauti batelių, eidami į bažnyčią. Prastesnius palikdavo kamarėlėj, apsiaudavo kojines, lakierkas ir eidavo tokios išsipusčiusios bažnyčion, todėl patraukdavo daugelio ne tik moterėlių, bet ir jaunų bernelių dėmesį. Kas kad į bažnyčią rūbas geras, – kasdienai be drobės, be milo veltinio koks ūkininkas būsi. Per žiemą mergaitės sėdi staklėse, rateliai dūzgia – suka linus plonai, plonai, pakulas storiau, kad kasdieniai marškiniai nugarą pakutentų, kad nedrebėtų, pūstelėjus vėjui, ar rugio varpai užantin užkritus. Taigi nieks nepastebėjo, kaip nuo Cecilijos mažos noselės strazdanos išnyko ir oda parausvėjo, pasistiepė septyniolikmetė. Vos ne kas antrą šeštadienį, tik spėji grindis beržiniu ražu ištrinkti, nespėja jos gerai pradžiūti, kai atlekia kuris nors brolių, kvatodamas:
– Piršliai, piršliai važiuoja, pažiūrėkit!
O tėvas tik juokias;
– Jauna dar, suspės.
Bet tėvui neramu. Išėjo Justukas, kaip į vandenį puolė. Nebaigė jis tos mokyklos, sudegė mokykla, sako, patys mokiniai ją ir sudegino, neramu, gal ir jo sūnus bus ranką prikišęs, bet patardė ir paleido,- gal ir ne jis. Namo taip ir negrįžo, į raštvedžius įsitaisė, netraukia jo žemė. Padūsauja tėvas, bet nuperka aukštųjų topolių, sodo kamputy pasodina ir an širdies ramiau, – dar keturi sūnūs viens kitą ūgiu vejasi, tegu Justukas gyvena mieste, jeigu jam tenai geriau.
Taip prabėgo dar pora metelių.
Vieną kartą žiemą mišką kertant, kai yra laiko ir pasišnekėt, prabilo vyresnysis Ignas :
– Tai ko neleidžiat Cecilijos už vyro, kad ir už Strašunsko, manai mandresnis ūkininkas atvažiuos? Vieną jau išleistum, būt lengviau…
– Kas gi lengviau? Merga dar nesuaugo, vaikas dar.
– Vaikas? Pažiūrėk, jau ir Emilija į vakaruškas atlekia.
– Be žinios neišeina. Kad pas Marę, netoli, tegul nueina, abiem linksmiau, neuždarysi mergų kamaroj, toli nelaksto ir jūs visi kartu, ar pažiūrėt negalit?
– O Emilija?- neatstoja Ignas.
– Neleidau vakar.
– Tai gal per langą išlėkė nabagė? Žinai, Ceciliją vis Norvilas šokdina, Antanėlis.
Nutilo tėvas. Ir sūnus nutilo. Lyg nejauku jam pasidarė, kad seserį apskundė, dabar jau gailisi tų žodžių, juk nieko blogo ir tas Norviliukas nepadarė, kad pašokdina, kad pašnekina, argi merga kampe viena sėdės?
O tėvui rūpesčių! Antai Kapačiūno Marytė namie sėdėjo, o prisisėdėjo, tik paleisk tas mergas. Jau daugiau kaip du metai piršliai vis užsuka, kraičių prisiaudė, ketvirtadienį turgun važiuojant užsuks pas stalių, užsakys spintą, tekėt laikas. Norviliukas! Bernas kaip bernas, tik argi Cecilijai? Nei žemės, nei namų, tėvas jaunas numirė, dar seserys neištekėję, sodins jis mat vaiką tokion dykynėn. Ir seserys neteka, visai suaugusios, žinia, kas gi ims plikas?
Sūnus savas dūmas dūmoja. Aukštas, petingas, motinos tvirtumu apdovanotas, kai verčia medį, rodos tas tik braška. Ir džiaugiasi tėvo širdis – šitas tai žemę mylės. Nenujaučia tėvas, kad sūnaus galvoj tiktai Antosė, gražuolė mėlynakė, greita, vikri. O dar kai uždainuoja vakarėlyje, tai rodosi, kad motina atėjo ir uždainavo, net krūpteli, tik balsas daug aukščiau, atrodo virš laukų nuplaukia. Jis ir pradėjo bernauti, kai Antosė pas juos tarnavo pusmerge, o kai mergaitės paaugo, pradėjo patys išsiverst ir be mergų, tada tik motina atsakė jai.
– Užteks savų rankų – pasakė ji tada. Rankų tai gal užteks, bet širdį Igno ji išsinešė. Per naktis kvaista vaikio galva, dieną irgi irzlus pasidarė, vis kliūna tai daiktas, tai gyvis. Žino jis tėvo būdą, – neleis tėvas vesti Antosės.
***
Viešpatie, kiek skausmo nuo jaunumėlės tam žmogui paskyrei! Jau rakštys nepūliuoja ir blauzdos jau neskyla, jau dėdės piemuo neaplaidys grumstais, nepargriaus vidur raisto, tai vėl netikėtai kamuojasi vaikas ir išeities neranda. Išeis, oi išeis iš namų, kaip Justukas. “Vaikeli, ar valios užteks?” Tarsi motina klausia jį žemė. Jis atsako vietoj tik aria ir aria jos nugarą kietą. Vien dirbamos virš dvidešimt hektarų, kasmet pasiperka šiek tiek, tai arimo, akėjimo, sėjimo, griūni nuvargęs, tik žiemą į mišką išėjus, kai pušį ant žemės nuleidi, šakas begenėdamas gali ir mintims valią duoti. Antosė, Antosė… kad būtų toli kur išėjus, gal būt užsimiršus, dabar gi pas dėdę tarnauja, kasdien skersai kelio. Prisimena, kai tėvas priemenėj, erdvioj kaip ulyčia, pakinktus taisinėjo, net pridusus, lyg būtų bėgus per visą mišką, o ne per kluonieną, įbėgo brolienė Marė:
– Atsakėt Antosei? – Ir pyktelėjo – Tai vis patylom. Mergos geresnes visam valsčiuj nerasi, o jie patylom, lyg nežinot, kad man reikalinga.
– Na, žinoma, tau reikalinga, ponia mat atsirado, – dar erzinosi tėvas.
– Kur Kazė?- Jokūbo mintį savaip supratus dūsta Marė.
Kazė pati beateinanti, iš tolo išgirdo savo sesę greitakalbę, tai ir sutarė greitai – vienai nereikia, kitai reikia, ką čia daug kalbėsi ir vėl Marės sijonas lapatai lapatai per kluonieną namo. Ir Antosė sutiko. Kur benueisi, visur teks dirbti, o čia jau apsiprato, per tuos du metus pažino ir giminę, žmonės nepikti, vis pasitardami, vieningi, vis su juokais. O Ignasiukas vis pokštauja, kalbina, ilgai tie pokštai skamba jai ausyse, ilgai ji jų nepamiršta. Vakarais, kai darbai jau baigiasi, po vakarienės susėda ant gonkų poilsiui, tai dažnai, oi dažnai motina Iponienė pašaukia mergaites:
– Na, mergaitės, padainuokim.
Mergaitės nedrasios, ypač Cecilija, tai ir traukia jos abi, šeimininkė ir samdinė, bet dainos dainom, o gyvenimas sava vaga, negali ji priimti Antosės kaip marčios, negali jos bekraitės, bedalės mergaitės sūnui pažadėti, oi sunkus gyvenimas ir kažkiek turint, o prie Ignui skiriamų dešimties hektarų reikia ir dalios, vaikai plikoj troboj negali gimti, plikom bambom lakstyti.
– Ji visai nedainuoja, kad dainos nepagadintų,- juokiasi motina, užtardama Ceciliją, o gal mintį, kurią pati daina pakišo, šalin veja.
Gražiais vasaros pavakariais kai visos susėda sode ir uždainuoja, tai rodos lakštingalos raiste nutyla, nuščiūva visi namai, nutyla berniokų juokai, kiekvienas savose godose paskendęs, dainai, lyg maldai širdį atvėręs, į dangaus skliautus, kaip į dievo vartus, rodos pakyla. Oi ir sunku apsakyti, kiek daug gražių valandų kaime po medžiais žydinčiais, po liepomis, po vyšniomis žmogaus širdis suranda. Ne vien tik darbais gyvas būsi. Gegužės menesį kaimo moterys ruošia gegužines pamaldas, įtaiso Marijos paveikslo altorėlį, mergaitės pina vainikus iš žydinčių gėlių, išpuošia, išdabina žiedų girliandomis, vakarais, o po darbų visas kaimas sueina melstis. Nėra nieko gražesnio, kaip prie uždegtų žvakių šviesos suklaupia visi ir užgieda širdį raminančias giesmes Motinai Marijai. Šeštadieniais dar nesiskirsto į namus, dar vakarėlius rengia, tik jau kitam gale trobos, ne prie šventų paveikslų.
Iponių trobos didžiulės. Vyresniosios mergaitės miega kamarėlėj, tik jauniausioji Jadzytė dar su tėvais didžiojoj troboj. Kamarėlė – mergaičių karalystė, čia lova prie lango, gali atsidaryti ir per nakt klausyt lakštingalų, arba tyliai sau plepėtis, kad niekas negirdėtų. Už pertvarėlės – mamos puodynės sustatytos, uogienės, grietinė, pienas, taukai ir sviestas, mat čia nekurianama, cementinės grindys, šalta kaip ledainėj. Už durų – maža priemenėlė ir laiptai, vedantys ant aukšto. Ten lašiniai, skilandžiai, kumpiai, pavalgyt po darbų Iponiai nestokoja. Berniokai susikišę „vištinyke“, kur anksčiau, kai buvo dar maži vaikai, motina vištas laikydavo, tai tik vardas liko ir prilipo, nors seniai jau praaugę berniokai čia įsikūrė, mat čia jiems ligi išnaktų plepėtis ir kvatoti niekas netrukdo. Tėvai miega didžiojoj troboj, kur prie vienos sienos stovi dvi lovos, prie kitos – viena siaura ir dar prie pečiaus lova, vietos visiems gana, miega po du, ant pečiaus šaltą žiemos vakarą ir trys ir keturi sušilti sulipa.
Po to pokalbio su Ignu, kai miške abudu malkas kirto, praėjo nemaža laiko, jau ir vasara užklupo, jau ir spinta pas stalių užsakyta, jau vėl keliems piršliams už degtinę sumokėta, bet nerimas tėvo neapleidžia. Jis tvirtai nutaria išleisti dukrą iš namų. Tai ir dairosi, ką čia jiems tie piršliai vežioja jau be juokų, jau rimtai.
Sekmadienį, grįžę iš bažnyčios tėvai eidavo pogulio. Tėvas, dienomis miegoti nepratęs, neužmiega, ilgai ieško žodžių, pagaliau prašnenka:
– Motin, reikia leisti Cilę.
– Viešpatie, kur? – iš malonaus snaudulio sutrinka motina.
– Už vyro – ramiai ištaria tėvas.
– Tai už kokio gi, kad neišsirenki, – visi negeri.
– Kad nei vieno ir nebuvo tinkamo. Gal Juzas? O kas gi trobas pastatys? Bernas gal ir ne tinginys, – tęsia tėvas patylėjęs, – matau vis po turgų, tai šį tai tą parduoda, ale kur dar mergos, seserys, toms dalias reiks duoti, abi netekėję, o čia dar tos trobos, ir užsidek tu man…
– O tu ko čia užsidegei, suspės dar.
– Taigi, suspės, girdėjau, Norviliukas svyla. Prisvils, neatgramdysi.
O viešpatie, apsaugok Marija, Motina švenčiausioji, – motina, atsisėdus lovoje tris kart persižegnoja.
Bėdos gal nebus, mergaitė paklusni, rami, bet kad an pliko sėstų! Vaikai pasipils, pati žino. Kiek čia to gyvenimo ir praėjo, rodos tik vakar atvažiavo, atbildėjo jos Jokūbas, toks lieknas, nedrąsus, mėlynakis, ale ne vien už tai patiko. Patiko, kad trobos tik ką pastatytos laukė jaunos gaspadinės, broliai atsidalinę, ūkis, žemė laukia, tai kur ir nepatiks, gal visai proto neturėtum. O paskui vistiek nelengva, – sunki moters dalia dalužė, kasmet vaikelis, laukų, daržų platybės, gyvuliai, lėktum lėktum perdien, kaip voverė, visų kampelių neapeisi. Mergą samdės, paskui mergaitės paaugo, ale kad an pliko, tai jau visai – nei darbo, nei naudos. Norvilų Antanėlis. Žino jo dalelę, žino kad nuo trylikos paskui plūgą, kai tėvą per pirmą pasaulinį išsivedė vokiečiai. Kaip daiktą kokį, tfu, žiūrėk, susigraudinsiu. Bernas gal ir darbštus, ir išsistiepęs toks, nieko nepasakysi, tik argi Ceciliutei? Cecilijai reikia žmogaus prie ūkio, ji taip auginta, dirbti netingi, jos vien pasoga visą Norvilų ūkį padengtum.
– Žinai, motin, o jei už to, kur iš Ąžuolų, kur pernai atsakyta?
– Kad mažiukas. – Motinai širdį suspaudžia kažkokokia negera nuojauta. Akimirkai.
– Ot! Mažiukas ! Ale vienas su motina an dešimties hektarų, dar, sakėsi, miško turi, ąžuolyno. Bus trobos anūkėliams, a motin?
– Gal reikėtų jos paklaust?
– Kam tas klausimas? Argi jaunas žino, ką reikia daryti ?
– Reikėtų pažiūrėti…
– Ir pažiūrėsim. Ketvirtadienį turgui sutiksiu Antanaitį, piršlį tą. Vis sveikinas klausia, ar marti jau paaugo, tai viskas eis lengvai, sakysiu – jau.
***
Jiems besitariant, vaiko dalią besvarstant ir pavakarė pro langą pasvyra. Tyliai beldžiasi rudenėjanti alyvos šaka, vėjelis kyla, gali baigtis geri orai, dar gražaus atolo lankose prie Strėvos prižėlė, nupjaut reikėtų, sode šiemet pilna obuolių, reiks Jackei pasakyt, gal išsiveš. Tėvo mintys klysta tolyn, kasdieninių rūpesčių vingiais, jų grandinė vėl lenkia pelenų prikritusią galvą. Kas savo vaikui blogo linkėjo? Nėra šioj žemėj tokio tėvo, argi kaltas tas, kuris į gyvenimą per savo vienintelius akinius žiūri, vienintelės teisybės ieško? Savos teisybės.
Į trobą pirštų galais įslenka Emilija:
– Mama, leiskit šiandien pas Strašunską.
– Tėvo reikia paprašyti, gražiai ranką pabučiuoti.
Bučiuoti nesinori:
– Kad netoli. Ir Ignas su Vaciu…
Nėra čia ko zylioti, dar per jauna,- nutraukia tėvas.
– Ir Cecilija…
– Ką Cecilija? Cecilija eis už vyro, nereikės nei lakstymo,- kažkodėl piktai pasakė motina. – pamelžkit karves, pieną sutvarkykit, jau vakarėja ir gulti laikas , o ryt anksti prie miežių. Šitoks laukas, – priduria.
– Na, mes visi, argi čia darbas, motutė juk namie…
– Užteks. Tėvas pasakė ir šventa, marš prie karvių, – jau pyksta motina.
Per baltų dobilėlių kilimą toli nubrązdino Cecilija su kibirais rankose, jai iš paskos koja už kojos velkasi Emilė. Žolės visai nėra, rudeniop ji visai nurudavo, karvės iki kelių braido po durpyną, braidžiok joms iš paskos, musių pilna, visi šonai aplipę, daužo uodegom per galvą, vis per galvą. Kol ištąsysi tešmenis keturiom, tikrai ir vakaras. Gerai tai Cilei, šventuolei, jai pasakė neiti, – reiškia neiti, Emilei knieti, oi kaip knieti. Tai ne po karvės pilvu tupėti ar a…, ką čia belyginsi. Kai užgroja valsą, plauktum, plauktum, nesvarbu su kuo, ji vakarėlyje dar nesėdėjo, bernų užtenka, tiktai šok, nors jai visai nerūpi su kuo, tik plauktum, plauktum iki ryto ir dar būt negana. O sutemų grožis , o vakarai einant namo, o rasos gaivumas, kai kojas nusiauni, sudilgina, lyg bėgtum per rugienas kaitrią dieną.
– Žinai, per langą, kai mama užmigs, gerai? Pareisim tyliai ir negirdės.
Cecilija tyli. Neis ji. Argi pasisakysi seseriai, kuriai tik šokiai galvoj, argi ji supras? Antanui ji pasižadėjo. Tą atmintiną vakarą, kai ją namo palydėjo. Eiti netoli, bet ėjo gal dvi valandas. Cecilija nenori niekur eiti, nenori po rasas braidyti, paskui skaudės ausis, gana vaikystėje nuo jų prisikentėjo. Jai akyse Antanas. Išėjo į kariuomenę, išėjo užsidirbti, kad hektarų prisipirkęs, pas ją galėtų atvažiuoti.
– Kitokio tėvas juk matyt nenori? Sakyk, ar lauksi, negi lauksi? Tai žiūrėk, jei pažadėjai – ištesėk. Aš tave nuo vaikystės sekioju, tu mano mėlynake, ar tikrai lauksi? – vis klausia ir klausia Antanas, lyg nuojauta, lyg nerimas kažkoks jį graužtų.
Ir išėjo. Net į Šiaulius paskyrė tarnauti. Išėjo dviems metams. O Cecilija nežino, ar jai džiaugtis ar ne, kad jam pasižadėjo. Pasižadėjo kažkaip greitai, pati net nesupranta kaip, dabar gi bijo kam nors prisipažinti, net seseriai nesako. Du metai laukt, piršliai važiuoja, lyg koks paradas, broliai pykt pradėjo, sako, ko lauki, senmerge paliksi, jei dar kas atvažiuos, Emiliją išleisim, galėsi senmergiaut. Nekreiptų dėmesio į brolius, bet tėvo bijo, tėvas, kai sužinos, tai gali kliūti, oi kaip gali kliūti.
“Tėvas pasakė ir šventa, tėvas pasakė ir šventa, ir šventa, šventa”- skamba ausyse motinos žodžiai, nejaučia ji musių įkyrumo, nei rankos neįskaudo keturias pamelžus. Visai vakare užtaria Ignas:
– Motin, ko čia laikai mergas po sijonu, tegu šoka, gal puspadžių gaila, pakalsiu naujus.
Atlėgo širdis motinai:
– Tik žiūrėkit, broliai esat, jei ko ir jum bus sarmata.
– Na, na, juk mes visi krūvoj. Vieningai, – juokiasi.
Vieningai. Kai prie darbo. O vakarėliuose pašokdinai seserį pirmo šokio ir gana, o nuo Antosės žvilgsnio karštis muša, viską užmiršti. Supranta, kad sunku ir Antanui su Cecilija, Ignas mato, supranta ko jis į kariuomenę užsirašė, ko išėjo, kai namuos tik motina su seserimis liko. Kada tu ten tuos tūkstančius uždirbsi, kai panai jau iš namų laikas eiti. Et! Pasuka į pakluonę – arklius sužiūrės.
***
Gražus vasaros metas, kai gamta pasipuošia savo neapsakomu apdaru, kai pievos, dengiasi vaiskia žaluma, , kai visi pašaliai pražįsta, prieš saulę subanguoja violetiniu ūku, kai per paukščių alasą išrėkia savo pirmenybę pilkosios lakštingalos, ateina dar gražesnis atlaidų metas. Visi, kas tik gyvas puošiasi rėdosi, skuba į Žiežmarių miestelį, į bažnyčią, paskui po pamaldų į karčemas, į pulkelius gatvelėse, tik klega, tik skamba juokas ir brizguliai arkliams ant kaklo, taip ir vasara netrunka. Karštis aitrumu jau plieskia, jau saulė, rūku pasidengus, atrodo ištirps. Per tokį karštymetį namo begrįžtančius baisi audra užpuolė. Tamsius debesis vėjas susuko verpetais, prie žemės guldė pakelės beržus ir javus, žaibai skrodė kas akimirką, prapliupo liūtimi. Jaunimas supuolė po beržais ties Ambrazo sodyba.
– Bėkit į trobą,- šaukė kiti, skubėdami pasislėpti po stogu. Po tais beržais liko Cecilija su pusseserėmis Stase ir Brone, bet liūtys jau permerkė kiaurai nusvirusias beržo šakas, jau prieglobsčio čionai nebuvo.
– Bėgam, – šaukia Cecilija. Ir visos bėgt. O tuo metu perkūnija tik triokšt į beržą, po kurio mergaitės buvo pasislėpę, net žiežirbos pažiro, o iš berželio tik skeveldrų krūvos pasipylė. Begalinis siaubas apėmė mergaites, jos puolė prie sodybos, o kojos lyg švininės, sąnariai sulediję.
– Marija, švenčiausia, – guodėsi bėgdamos.
Troba pilna pakeleivingų, suolai ir lovos apsėsti, pasieniais prisiglaudę. Sustojo mergaitės, atgavusios žadą prie durų, o plona suknyte visa sulyta Stasė, tirtėdama iš šalčio, prie krosnies prisiglaudė. Staiga trenksmas, bildesys užtrenkė ausis, siera pakvipo. Atgavę žadą pamatė Staselę begulint ant grindų prie krosnies. Jos nugaroje sudeginta suknelė dar rūko melsvu dūmeliu. Moterys klykti, melstis, rūkyti žolynais supuolė, vyrai atsitokėjo kastuvų ieškoti. Užkasė į žemę, iš kažkur atsiradęs studentėlis iš Kauno dirbtinį kvėpavimą bandė daryti, niekas nepadėjo, nei seserų raudos, nei tetų smilkytuvai, nei vyrų pastangos. Tyli rami gulėjo Stasė su pradeginta nugara be kairiojo batelio, kurį tik sekančią dieną surado užstalės kampe po suolu.
Palaidojo Staselę.
Pas tetą Marę visada arčiausia. Visos bėdos rodos bendros, vaikai kartu auga. Banys, Aštašas, visi vienon trobon sugriuvę, apie vieną krosnį su motina sukas. Ką ten sukas, tai motina sukas. Aštašas jau parsivedė žmoną, abu siūna, mašinas kitam trobos gale sustatę, tai tik ūžia per dienas, darbo visuomet turi, Banys po laukus, prie gyvulių, tėvas po Stasės laidotuvių visai pasiligojo, vos iš lovos pasikelia.
Kad nesiseka, tai nesiseka. Įsižiūrėjo Bronė kaimyną Vincelį. Taip įsižiūrėjo, kad storėti pradėjo. Marė, Bronės blauzdas pančiais nuvanojus, – ar taip ūkininkaitės elgiasi, prisiėmė ir žentą namo. Tyliai, ramiai, be vestuvių, be triukšmų. Apženyt apženijo, o Vincas, per šeimynos gausumą į tėvų namus žmonos nesutalpinęs ir prie Marės nepritampa. Čia irgi ankšta, tai vieną naktį ten , kitą ten, nutarė į miestus leistis, darbo ieškotis. Dideli vaikai, didelės ir bėdos. Kol darbą, kol butuką kokį susiras, kur gi Bronei dėtis, jeigu ne pas motiną.
***
Pas Kazę ramiau. Justinas pasibastė pasibastė po svietą ir apsiramino. Vedė urėdijoje dirbusią mergaitę, turi sūnų ir motinai ramiau. Šeima, namai suriš, surimtės Justukas, gyvens mieste, gal net lengviau iš valdiškos duonos, gal dirbti mažiau, tik va, vis rašinėja. O paskui geria, kol turi pinigų. Motina bara, sako, baik tu tas kvailystes, suauk gi pagaliau, tai jis jai ranką pabučiuoja ir išvažiuoja. Tada Kazė pasiima savo kantičkų knygą, vienas dievas težino jos mintis. Tėvas irgi vartosi naktimis po patalais, skundžiasi kad gelia sąnarius.
Vacys vedė kaimynę ūkininkaitę Stasę, kurią pats išsirinko, bet tėvas neprieštaravo, ūkelį jam nupirko, dešimt hektarų žemės. Tolokai, už Kaišiadorių, bet jauni, tegul kuriasi patys. Ignas nuvažiavo Kaunan, pavažinėjo, pasidairė – negali jis be žemės ir grįžo, aprimo. Susitaikė su tėvo žodžiu ir nuvažiavo piršliuosna prie Nemuno, pas Būniutę iš Siejūnų kaimo. Reikia imti su pasoga, statytis namus, skirtis nuo tėvo.
Turėjo Iponiai išsinuomoję prie Nemuno pievų, arčiau nebuvo, tai šienapjūtės metu išvažiuodavo visi vaikai, Ignas, Vacys, Cecilija, Emilija, visi keturi kelias dienas gyvendavo vežime, kol šieno neišdžiovindavo, kupetosna nesudėdavo. Tada ir tėvas, ir jaunesni vaikai jau važiuodavo, visa šeimyna veždavo šieną namo. Naktys, praleistos vežime prie Nemuno, buvo pačios gražiausios, kai vakare, baigus darbą išsimaudai Nemune ir pavalgai lauže keptų bulvių su lašinukais, kvepiančių dūmais, geležim virtusius raumenis atleidžia ir nuovargis iškritusioj rasoj ištirpsta. Paslaptingais nakties balsais liūliuojanti žemė, pilna nakties kuždesių, mėnulio blyškumu apšviesta, kvėpuoja nepaprastai svaiginančiu nektaru, ir negali užmigt neatsigėręs jo lig soties, o kupina širdis dažnai praranda ribą tarp būties ir sapno, ir nežinai, miegojai, ar klajojai rojaus aukštybėse, nektarą rožių gerdamas, arti dievų, taip arti dievų pakilęs…
Gali klausytis kaip augdami medžiai naują lapelį išskleidžia, kaip žolės kuždas tarp savęs, o Nemuno bangoj žuvytės uodegėlėm pliaukši, kvėpuoti vystančios žolės kvapu, jausti, kai kraujas lyg medžio lape tavy srovena, jausti jo jėgą, būties džiaugsmą, gaivią gamtos energiją. Tu tos gamtos dalelė esi, turi jos dėsniams paklusti.
– Taip ir bus, – atsidūsti, – likime, būk man gailestingas, nerūstauk. Tavęs aš neužrūstinsiu sprendimais savo, savo užgaidų netenkinsiu, paklusiu tavo valiai, dirbsiu, stengsiuos, tai ir dievas padės. Juk viskas aplink juda, kruta visą vasarą, visi bėgte, visi greiti, ir gyvūnėliai, ir paukšteliai, ir vabalėliai. O čia žmogus, jėga kokia!
Geras mūsų kraštas, nei didelės liūtys, nei sausros vargina, kad ir užpuls kokia kruša ar šlapi vėjai išguldys javus, nepasitaiko, kad derlių visai sunaikintų.
Susitaikė ir Ignas su tėvo jam skirta dalia – bandė išeiti iš namų, važiavo Kaunan, darbo negavo, pavaikščiojo, pasižiūrinėjo – ne jam šitas miestas, nemiela čia, grįžo nusiraminęs, paklausė tėvo, parsivedė žmoną su pasoga, ruošia miško medžiagą trobai, laime neskrajodamas, žmonos be reikalo nebučiuodamas, palengva kinkėsi į savo nuosavą vežimą, ruošėsi jį atkakliai tempti.