KITI STRAIPSNIAI
APIE ĄŽUOLUS
Tarp medžių ąžuolas buvo dievams paskirtas ( Daukantas).
Kauno – Vilniaus gubernijų miškingumas nuo 1700 metais buvusių 58%, 1914 metais sumažėjo iki 20 – ties proc. Ąžuolynai sudarė jau tik 2- 3% miško. Didžiulis ąžuolynas, plytėjęs tarp Liutonių, Piktakiemio ir Kareivonių kaimų, po 1863 metų sukilimo Muravjovo įsakymu buvo padalintas į dvi dalis – dabartinius Girelės ir Piliakalnio miškus, viduryje įkurdinant Girelės kaimą.
Senais laikais Piliakalnio miške buvo ganomi gyvuliai, čia tarp ąžuolų neplito krūmynai, todėl šis miškas, lyg ąžuolų parkas mūsų vaikiškoje sąmonėje paliko tauriausią ir gražiausią vaizdą, vėliau niekur tokio neteko matyti. Vietovė, garsi padavimais ir legendomis, senų piliakalnio griovių apjuosta, atrodė, laukė savojo archeologo, kuris ištirtų, kas tai per pilys ir kokiu laikmečiu jos čia stovėjusios, šalia seniausių akmens amžiaus gyvenviečių.
Apie 1957 – 58 metus Girelės ąžuolynas buvo apsodintas eglaitėmis ir nors suomių pavyzdžiu šie medžiai tarpusavy puikiai sutaria, miškas jau prarado savo tikrąjį veidą, o aplink šiuos abu miškus gana nesėkmingai pravesta melioracija, įtakojo fluoros gyvenimą, – išnyko tam tikros augalijos rūšys, nustojo augti grybai, ypač baravykai. Piliakalnio miške nustojus ganyti gyvulius, pradėjo augti krūmynai ir menkaverčiai medeliai.Dar vėliau šie miškai pradėti masiškai kirsti, atsirado daugybė kelmų, nes pjovė, kas tik netingėjo. Ir vis tiek tai tebuvo menkniekis, palyginus su šiandiena.
Kas turėjo teisę vieną seniausių Lietuvos Piliakalnių, dar visai netyrinėtą archeologų taip nusiaubti? Kaimiečių teigimu ąžuolynas buvo išdalintas ruožais už žemę. ,,Taigi,“ juokavo kaimiečiai:,, Už balą – ąžuolynas.“ Ir gėrė. Ir juokėsi. Taip buvo įprasta dar nuo kolūkių tvėrimosi laikų, kai vyrai, praradę viltį ūkininkauti savo žemėje, sueidavo kelti nusilpusių kolūkio arklių, ir namo neskubėjo, – kirposi, gėrė ir juokėsi. Tikriausiai tik taip išgyventi, ištverti galėjo. Skaudžiausia tai, kad išaugo naujos kartos, bet kaimietis kai pradėjo gerti ir šaipytis iš visko, taip ir nesustoja. Ir kaip gi, sako, sustosi, kai vėl “revoliucijos”. O tos revoliucijos – masinis senojo Piliakalnio ąžuolyno naikinimas. Tikrai sunku išreikšti žodžiais, ką pamatai. Tarytum išlupa kas gražiausią tavo sielos dalį ir nusviedžia ją į liūną, iš kur ji jau niekad nepakils.
Etnosas ir gamtinė aplinka sudaro vieningą visumą. Informaciją etnoekosistemoje priima ir perduoda ne vien tik žmogus, bet ir vanduo, ir medis, ypač ąžuolas. Neliečiami medžiai įkūnijo žmogaus santarvę su gamta, o nukirsti ąžuolynai skleidžia neigiamą informaciją, šioje vietoje danguje lieka skylė, sako rašytojas Romas Sadauskas
- Gimbutienės teigimu miškai, girios, akmenys, vandenys yra kupini stebuklingų žemės galių, jų jėga laimina, gydo, saugo, teikia dvasinį atsinaujinimą ir stiprybę.
Ar vadovaujamės dorovine nuostata bet kam, bet kaip dalindami ąžuolynus, savo dvasios stiprybę? Gal tik giliau krentame į moralinio nuosmukio liūną, ieškodami sau nors menkutės naudos…
Ąžuolas – daugiau negu medis. Tai praeities užuovėja, tvirtybė, vaisingumas, per tūkstantmečius savo šaknimis įaugęs į doro lietuvio pasąmonę ir vargu, ar tai galima išreikšti kalba.
Etnologė O. R. Šakienė
TIKRŲ LIETUVOS ŽMONIŲ ATMINČIAI
(Sausio 23 ji–Marijos Gimbutienės mokslininkės archeologės, baltų mitologijos, neatpažintų civilizacijų archainės kultūros tyrinėtojos gimtadienis)
Savo pokalbiuose su mokslininku etnologu mitologijų autoriumi Norbertu Vėliumi Marija Gimbutienė tarsi paliko savo testamentą kartu su perspėjimu lietuvių tautai: ,,Nenukirskime šaknų su savo tautos dvasine praeitimi, atnaujinkime ryšius su senosios kultūros dvasiniais lobiais, išlaikykime etninės kultūros turtingą paveldą, tradicijų vertingumą.“
Marijos gyvenimo kredo – aiškus savęs pajautimas dalele didžiulės kosmogoninės sistemos, mąstančia dalele. Ji matė dangų, matė rūką, matė žemę, jautė pavasarį ar žiemą, buvo aktyvus žmogus, bet kartu ir žemės dalelė. Viskas, ką ji darė, buvo Lietuva.
Vilnius – Kaunas – Tiubingenas – Bostonas – Los Angeles – Vilnius – Kaunas – tai Marijos gimimo, darbo bei amžino poilsio vietos. Tai ilga kelionė per pasaulį, kelias, kuriame nė akimirką iš horizonto nebuvo pasitraukusi didelė meilė – Lietuva.
Ši kelionė prasidėjo 1921 metais sausio 23d. Vilniuje gydytojų Veronikos ir Danieliaus Alseikų šeimoje. Vaikystė prabėgo okupuotame Vilniuje. Su Vilniumi Mariją visą gyvenimą siejo labai gilus ryšys, šis kraštas ypač sureikšmino dvasinės kultūros sampratą.
1931 metais motina su vaikais išsikėlė gyventi į Kauną, čia Marija mokėsi ,,Aušros“ gimnazijoje, čia skautų organizacijoje pradėjo pažintį su Kauno apylinkėmis ir žmonėmis, važinėjo rinkti tautosakos.
1936 metais mirė tėvas. Marija šią netektį labai skaudžiai išgyveno, nes tėvo buvo labai mylima ir palaikoma renkantis humanitaro kelią.
1938 metais įstojo studijuoti į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, tautotyrą ir etnologiją, domėjosi Lietuvos istorija ir proistorija.
1941 metais ištekėjo už Jurgio Gimbuto, o 1944 metais dėl vyro politinių pažiūrų pasitraukė į Žemaitiją, iš kur – į vakarus, dar vėliau – į JAV. Praėjusi nelengvą politinių suiručių kelią Marija baigė aukštuosius mokslus, tapo mokslininke, savo darbais pelniusia tarptautinį pripažinimą ir visą gyvenimą turėjo nenutraukiamą, neišdildomą, nenugalimą ryšį su Lietuva. Tai atsispindi viso gyvenimo darbuose, devizuose, knygose, straipsniuose, paskaitose. Būtent lietuvių liaudies meno simboliai vedė mokslininkę į Senąją Europą, kur ji dirbo archeologe, vykdė ekspedicijas Jugoslavijoje, Graikijoje, Italijoje.
1988 metais jai suteiktas filosofijos daktarės laipsnis.
1994 metais vasario 2 dieną mirė po sunkios ligos. Petrašiūnų kapinėse, greta motinos rado Amžinojo poilsio kampelį.
Perskaitykime keletą Marijos Gimbutienės minčių, pamąstymų.
,,Šiuo metu išryškėjo globalinis fenomenas – siekis remtis į senojo, nesugadinto pasaulio vertybes. Senosios kultūros neišdildysi iš tautos atminties, nes niekas neišnyksta, viskas integruojasi į naują audinį, kurį mes audžiame. Dar nesame praradę to, ko ieško mąstantis pasaulis, ką bando susigrąžinti kitos tautos, mes nesame nutolę nuo gamtos ir visuminės pasaulėjautos. Koks gražus santykis su gamta senose mūsų dainose, liaudies mene, papročiuose. Koks gilus tikėjimas gyvybinėmis jėgomis, kurios tos pačios ir žmoguje ir medyje ir žolelėje. Šiuo palikimu turime didžiuotis, jį puoselėti.
Kai 1991 metais pasirodė mano knygos apie senosios Europos civilizaciją ir religiją, kuriose rašiau apie laikus be karų, be ginklų, be žirgų, be patriarchato, kada žmonės galėjo tvarkytis subalansuotoje socialinėje sistemoje, jos susilaukė ypatingo dėmesio. Knygos pasirodė tokiu laiku, kai auga susirūpinimas dabartine depresine būsena, o žmonės išsiilgę geresnių, laimingesnių laikų. Nusibodo karai ir visa, kas su jais siejasi, nusibodo šaudymaisi, o filmai apie žudynes per televiziją pateikiami ir mažiems ir dideliems, tapę kasdienine norma. Gręždamiesi į ramesnius laikus iš jų semiames stiprybės ir išminties. Tik dabar atsiveria akys ir pradedame suprasti kur veda mūsų civilizacija, atsiradusi vos prieš 300 metų, kai net 70% valstybės lėšų skiriama ginklavimuisi. Dabartinis vakarų pasaulis mano kad jų kultūra yra pati aukščiausia, priešingai, senieji filosofai kaip Platonas, kalbėjo apie aukso ir sidabro amžius, egzistavusius prieš juos. Civilizaciją turėtume suprasti kaip kultūrą, kurioje kuriamos ir tausojamos moralinės ir meno vertybės, socialinė sistema yra subalansuota, kur kiekvienas pilietis turi lygias teises, nėra hierarchijos.
Užaugau Lietuvoje. Krašte, kur mano vaikystės metais tekėjo šventupės, augo šventi medžiai, ošė miškai, pilni gyvybinės jėgos, o žmonės alsavo žemės ritmu, kai šventas buvo vanduo, akmuo, paukštis. Dar atsimenu kaip Dzūkijos kalneliuose senutė pjautuvu pjovė avižas ir dainavo taip, kaip kvėpavo. Tai buvo darnaus žmogaus susivienijimo su žeme, su darbo ritmu, su daina pavyzdys. Užteko vienos akimirkos, kad tai įstrigtų visam gyvenimui ir nulemtų pažiūras į daugelį prasmių.
Tariu nuoširdų ačiū Lietuvai ir jos stipriems žmonėms, išnešusiems lietuvybę per knygnešių ir vargo mokyklų metus, per 50 sovietinio teroro metų. Ačiū už tą mėlynąją ugnelę, kuri švietė lietuvių šeimose kaip negęstanti Meilė ir Tikėjimas.“
( Pagal sudarytojos Austėjos Ikamaitės knygą ,,Marija Gimbutienė“ mintis surikiavo Elektrėnų literatūros ir meno muziejaus etnologė Ona Rasutė Šakienė)
Mūsų krašto poezijos grandai
Retas kraštas gali pasigirti tokia jauna jau aukštai įvertinta poetų karta kaip Elektrėnų savivaldybė. ,,Mūsų Rimvydas” dažnai su pasididžiavimu ir meile suskamba mokytojų lūpose. Gal per mažai jiems dėmesio, gal per mažai susitikimų su visuomene, bet širdimi mes kartu su jais, širdis kaip motina lydi jų kelius, džiaugsmo ašaromis suspindi ne vieno akyse. Tegul šito niekas nemato. Jaučiu, jie irgi dažnai su mumis. Savo eilėse, savo vaikystės, naktimis dažnai atklystančios į širdį epizoduose. Su mumis, kraštiečiais. Jų darbai, įvertinti aukštomis premijomis suvirpina technikos gigantų apsėstą kraštą, prasiskverbia pro technokratų didybės maniją, dvasiniais sielos virpesiais pakyla virš kasdienių mūsų aimanų dėl sumaterialėjusio įsijautimo į pasaulio sandaras, sutrupina, suaižo šį požiūrį ir priverčia pakilti. Aukščiau. Gal ir link šiandienio Dievo sąvokos.
Nematau gatve praeinančio Rimvydo. Nematau jo mokyklos kiemelio renginiuose. Mano sūnus, jo vaikystės kiemo žaidimų draugas nustemba: ,,Ko tu nori, nėr ką lyginti”. O aš žinau viena – gimtinė visada laukia ir myli.
Dažnokai sutinku Almį Grybauską. Jis jau subrendęs, dažnai namie. Ir grįžta į vaikystės pievas ne tik žodžiais, kuriasi protėvių žemėje, čia ieško ramybės ir dvasinės darnos . Matau jį ir Kietaviškių bažnyčios šventoriuje priklaupusį maldoje už vaikus.
Prieš gerus metus, važinėdama po Kazokiškių apylinkes atradau Kazokiškių, Zabarijos, Mitkiškių aurą, laukų kalvelių, upelių, šaltinių mitologizuotą erdvę, menančią Neries pakrančių ir Senosios Kernavės pėdsakus. Šioje žemėje turi gimti poetai, menininkai, žmonės jaučia iš žemės kylančias galias, stiprias sroves, kurios mus valdo ir veda.
Bet tam reikia turėti jautrią širdį, labai jautrią sielą. Kad jausti. Kad neužmigtum, jei neužrašei to, ką mums kažkas pašnabždėjo į ausį, prisakė. Ir vaikšto šia žeme Eugenijus, dar mums mažai pažįstamas, bet jau savas, jau įleistas į širdį kraštiečio vardu.
Tai – mūsų krašto žmonės, mūsų krašto Poezijos grandai.
Rimvydas Stankevičius
Rimvydas Stankevičius– poetas, dainų autorius, žurnalistas. Gimė Elektrėnuose, baigė lietuvių literatūros studijas Vilniaus universitete. Pirmąjį eilėraščių rinkinį „Akis“ išleido 1996 m.
Nuo 1997 m. dirba dienraštyje Respublika. 2001 m. Lietuvos televizijoje vedė kultūrinę laidą „Kultūros spąstai“.
Po šešerių metų pasirodė poezijos knyga „Randas“, 2006 m. – trečioji eilėraščių knyga „Tylos matavimo vienetai“. 2008 m. autorius išleidžia didelio susidomėjimo sulaukusią knygą „Laužiu antspaudą“, tampa Poezijos pavasario laureatu. Tais pačiais metais pasirodo ir esė knyga „Diktantai sielai“.
2010 m. knygynus pasiekė penktoji autoriaus eilėraščių knyga „Patys paprasčiausi burtažodžiai“, už kurią jam įteikta Julijono Lindės-Dobilo literatūrine premija. Knyga įvertina ir Jurgos Ivanauskaitės premija, kuri skiriama „Už laisvą, atvirą ir drąsią kūrybinę raišką“.
Druskininkuose apdovanoti šių metų tarptautinio festivalio „Poetinio Druskininkų rudens“ laureatai. Jotvingių premija skirta poetui Rimvydui Stankevičiui už eilėraščių rinkinį „Ryšys su vadaviete“.
2012 m. spalio 7 d. Jotvingių premijos laureatas Rimvydas Stankevičius, įvertintas už poezijos knygą „Ryšys su vadaviete”. Darganotą šeštadienio vakarą „Dainavos” centro salėje susirinkusiems tarptautinio poezijos festivalio „Poetinio Druskininkų rudens 2012″ dalyviams Kęstučio Navako vadovaujamas Jotvingių premijos komitetas paskelbė, kad šios premijos laureatu tapo Rimvydas Stankevičius, įvertintas už poezijos knygą „Ryšys su vadaviete”.
Šeštuoju eilėraščių rinkiniu Jotvingių premijos lauretas tarsi baigė vientisą kūrybos ciklą, pradėtą rinkiniu „Laužiu antspaudą“ ir pratęstą rinkiniu „Patys paprasčiausi burtažodžiai“.
„Kai pabaigiau šitas tris knygas, kurias vadinu trilogija, nors jos yra savarankiškos knygos, labai ilgai buvau toje poetinėje tonacijoje, kuri yra giminiška visoms trims knygoms. Dabar man būtinai, netgi mediciniškai, reikalingas poilsis, kad manyje tos visos tonacijos, visa ritmika nuslobtų“, – tvirtina Jotvingių premijos laureatas R.Stankevičius.
„Tai yra poezijos knygos, kurios yra prisodrintos ypatingos įtampos, labai įtemptų išgyvenimų, tokių dramatiškų būsenų, ir bandymo mums ką nors įteigti. Įtikinti tebėra tikėjimas poetinio žodžio galia, kaip burtažododžio, kaip užkalbėjimo, ir šitos pastangos išsiskiria“, – teigia Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyr. redaktorius Valentinas Sventickas.
Paskutiniąją 2011 metų Vilniaus knygų mugės dieną buvo įteikta trečioji Jurgos Ivanauskaitės premija. Ją gavo poetas Rimvydas Stankevičius už poezijos knygą „Patys paprasčiausi burtažodžiai“.
Poetas, gavęs J.Ivanauskaitės premiją „Už laisvą, atvirą ir drąsią kūrybinę raišką“, akcentavo ryškiausią rašytojos savybę – drąsą.: „Atrodo, ji apskritai buvo padaryta iš talento ir drąsos. Iš Jurgos kūrybos pynėsi laisvė, nuoširdus neteatrinis santykis su pasauliu, jokių stabų, jokių šventų karvių, jokių „būk kaip visi“, jokių „ką pasakys kaimynai“, – apie J.Ivanauskaitės drąsą bei laisvę kalbėjo R.Stankevičius.
Ar poetas ne žmogus? – klausia Rimvydas Stankevičius. Ir atsako: ,, Žmogus, žinoma, bet toks kažkoks kitoks… Mediumas gal… Poetas yra žmogaus dalis, „skrynelė dvasioms pagauti“. Juk ne tekstas tau duotas, o kažkoks emocinis krūvis, kurį turi išreikšti žodžiu. Tai ir yra tas darbas. O tame darbe kartais gauni dovanėlę – kažkas tau duoda eilutę dykai…
Poezija man yra žvejojimas iš nebūties. Poezija turi tokių tikslų, apie kuriuos mes nenutuokiame… Tai yra kažkas tarpinio tarp maldos ir šamaniško šokio“. Į gyvasties paslaptis, dvasios slaptavietes ir anapusybės ertmes besiskverbiantis kūrėjas poeziją sieja su sielomis: „Ar galime apie jas pasakyti ką nors konkretaus? Ar įmanoma? Įtariu, kad tai yra Dievo reikalai.“
Mąstydamas apie visą trilogiją, tuos vidinius balsus, savo reinkarnacijų patvirtinimą, mėginu suvokti belaikėje erdvėje – ten, kur viskas prasideda, ten, kur trokšta patekti kiekvienas kuriantis žmogus.Vidinis balsas – vienas iš buvusių, esančių, o galbūt tik kada nors būsiančių „aš“. Galbūt jis yra laikinai į šalį patraukta mano asmenybė, kurią dabar vairuoja visai kitas „aš“. Galbūt jis yra tai, ko jau nebėra manyje, tačiau yra kitame.
Eilėraštyje „Mokymasis skaičiuoti. Trisdešimt šeši“, skirtame Wolfgangui Amadejusui Mozartui, rašau: „Mačiau, kaip tavo smuikininkai/ Atgimė kariais vėliau – artojais dar/ Vėliau – tik rugiais mylimiausias sopranas/ Taip niekada ir neatgimė.“ Man visada rūpėjo žaisti, kad aš „esu“ buvęs W.A.Mozartas, kad to paties gaivalo dalis po daugelio metų atgimė kitais talentais, kita saviraiška.
Nelyginu savęs su W.A.Mozartu, tai jau būtų didybės manija. Tačiau aš tikiu, kad jaučiu jam atsakomybę. Kad mudviejų dialogas galimas kaip nušvitusio ir visada siekiančio nušvisti.
Knygoje „Laužiu antspaudą“ kalbėjimo nebuvo. Ten buvo protrūkis. Jeigu ieškotume lūžio taško tarp mano mokymosi kalbėti ir tikėjimo, kad sakau tai, ką visą gyvenimą norėjau pasakyti, toje knygoje šis lūžis ir įvyko. Todėl ją ir pavadinau „Laužiu antspaudą“.
Burtažodžiai reikalauja apeigiškumo, todėl juos reikia ištarti garsiai. Bet niekada garsiai nepasakyti to, ko nesi pasakęs sau. Apskritai poezija man yra žvejojimas iš nebūties. Juk prieš pradėdamas rašyti knygą turi tik tuščius lapus. Nežinai, kas į juos pateks, nežinai, ką išplėši iš nebūties, ką ištarsi. Jeigu kalbame apie „Pačius paprasčiausius burtažodžius“, kai kuriuos žodelius aš pakeičiau, tikėdamas, kad jeigu man pavyko pabudinti žodžio galias, žmonės nesinaudotų tuo kaip prakeiksmu, nes ne visoje knygoje yra gera energija ir ne visuose burtažodžiuose yra linkėjimas gero.
Mano senelis gydydamas arklį liepdavo vaikams sėdėti pirkioje, o arklio savininkui – mus visus prižiūrėti, neleisti žvalgytis pro langą, nes kitaip arklys esą nepasveiks. Rašydamas šią knygą, kalbėjausi su Lietuvoje gyvenančiomis „raganomis“, norėjau kuo daugiau sužinoti apie senelio užduotą mįslę. Negalvok, kad žaidžiu „šamaną“, ne. Visą tai dariau poezijos vardan, norėdamas kuo daugiau suprasti apie burto, apie užkalbėjimo galią.
Nežinau nė vieno užkeikiančio ar atkeikiančio burtažodžio, negydau nei arklių, nei žmonių, tačiau smalsumas skatina suprasti, kas visa tai yra.Ta arklių liga vadinosi pelių lizdą suėdęs. Mano senelis lipdavo į palėpę, nukrautą įvairiais rakandais. Įsivaizduoju, kad ten jis paimdavo šiaudų iš pelių lizdelio. Matyt, tie šiaudai buvo reikalingi kvapui ar aurai atkurti. Kiek suprantu, senelis trindavo juos ir duodavo arkliams uostyti, kartu kalbėdamas kažką jiems į ausį. Pasveikimas būdavo stebuklingas. Apsiverkdavau… Nes jausdavau, kad kažkas yra „ne taip“, kad mano sąmonei neduota į ten prasiskverbti. Žinojimas, kad yra durys, už kurių negali pasižiūrėti, ir kartu begalinis smalsumas. Užspausdavo gerklę, nerasdavau vietos.
Dabar smalsumas yra pagrindinė mano varomoji jėga, o viena svajonių, kaip ir turbūt visų kitų pasaulio poetų, kad žodis vėl būtų įkrautas magija. Jeigu taip buvo, vadinasi, tai įmanoma. O jeigu tai įmanoma, kodėl gi mums to nepabandžius pakartoti
Man jau seniai atrodo, kad ne poezija yra mūsų uždavinys, o mes esame poezijos uždaviniai. Poezija tiesiog eina, o mes kiek sugebame nusistatyti savo bangeles ir pasiekti jos registrą, tiek jos ir išgriebiame iš tos upės, užrašome kalba ir atiduodame žmonėms. Manau, kad poezija turi tokių tikslų, apie kuriuos mes nenutuokiam… Tai yra kažkas tarpinio tarp maldos ir šamaniško šokio. Poezija susijusi su žmonių sielomis. Ar galime apie jas pasakyti ką nors konkretaus? Ar įmanoma? Įtariu, kad tai yra Dievo reikalai.
Kai buvau studentas, aš sau linkėjau ir svajojau apie dvi premijas, kurios man kai ką reiškė ne tik finansine ar ovacijų prasme. Tai buvo „Poezijos pavasaris“ ir Jotvingių premija. „Poezijos pavasaris“ buvo svarbus, nes imponavo tos šventės tęstinumas, galimybė atsidurti tame pačiame sąraše, kuriame yra Paulius Širvys ar Justinas Marcinkevičius. Jotvingiai taip pat labai svarbūs
Mes esame poezijos narkomanai. Kartą pabuvęs tame dideliame poetiniame virpėjime, išsikūnijime, kai tavęs čia nėra, kad ir kiek prirašytum, kad ir kokiais apdovanojimais būtum įvertintas, visada būsi alkanas, norėsi grįžti į tą lygį…
Almis Grybauskas
Gimė 1947 m. kovo 1 d. Gilūšyje, dabartinėje Elektrėnų savivaldybėje– Lietuvos poetas, vertėjas.
1972 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą. Dirbo mokytoju Klaipėdoje, vėliau – laikraščių ir žurnalų „Mokslas ir gyvenimas“, „Kinas“ ir kitų redakcijose. 1993 m. vadovavo lietuvių kultūros seminarui Prahos universitete, 1998 m. – T. Masaryko universitete Brno. 2002 m. ir 2003 m. vadovavo čekų k. seminarui Vytauto Didžiojo universitete. Nuo 1979 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys, nuo 1989 m. PEN klubo narys.
2000 m. – PEN klubo diplomas už geriausią metų vertimą į lietuvių kalbą – J. Hašeko „Šveikas“.
2007 m. – Vilniaus mero prizas už poeziją apie Vilnių – už eilėraščių rinktinę „Apžvalgos spiralė“.
2007 m. – Jotvingių premija už eilėraščių knygą „Apžvalgos spiralė“.[2]
Praėjusio amžiaus aštuntame dešimtmetyje A. Grybauskas buvo vertinamas kaip vienas ryškiausių jaunų poetų. Išleido rinkinius „Spalvoti nuotaikų žibintai“ (1976), „Bandymai apkabinti“ (1978), „Atklydimai“ (1983), „Žuvys“ (2007), rinktines su naujais eilėraščiais „Mugė“ (1988), „Apžvalgos spiralė“ (2006). Iš čekų, lenkų, ukrainiečių, slovakų, vokiečių kalbų yra išvertęs 22 knygas: Jaroslavą Hašeką, Milaną Kunderą, Václavą Havelą, Gustavą Meyrinką. A. Grybausko poezijai būdingas gyvas reagavimas į gyvenimo reiškinius, natūrali visuomeniška laikysena, šerpetota poetinė kalba, gaivūs dabarties ir istorijos apmąstymai. „Chaose jis mato tvarką – tegul kartais ir negailestingą tvarką, neleidžiančią pasiduoti skepsiui ir sarkazmui „gastronomų šviesoje“ ir laikinų dalykų menkystės akivaizdoje. Gera, stipri, ori ir stojiška poezija“ (Antanas A. Jonynas).
Poezijos pagrindinės temos – tarybinės aplinkos svetimumas, egzistencijos prasmė. Kūrybai būdinga ekspresionizmo poetika, groteskas, alogizmas. Parašė esė tradicinės ir šiuolaikinės mitologizacijos temomis, straipsnių čekų spaudoje apie T. Venclovą, L. Karsaviną, A. Maceiną ir kitus. Išvertė poezijos ir prozos iš latvių, vokiečių, čekų, slovakų, lenkų, prancūzų kalbų.
Su Vaclavu Havelu bendravęs nuo 1987 metų Čekijoje dirbantis poetas ir vertėjas Almis Grybauskas sako, kad prezidentas, žinomas dramaturgas ir disidentas Vaclavas Havelas čekams buvo moralinis autoritetas: „Kai jis buvo prezidentas, jis negalėjo visiems patikti, ir jo populiarumas kuo toliau, tuo mažėjo. Bet jis visą laiką, bent jau didžiajai daliai žmonių, išliko moralinis autoritetas“, – BNS sakė su velioniu bendravęs, jau šeštus metus Brno esančiame Masaryk universitete dirbantis A.Grybauskas. „Jis pratęsė demokratinio lyderio tradiciją, kuri Čekijoje yra stipri nuo Nepriklausomybės pradžios. Ji turėjo pirmąjį prezidentą filosofą Tomašą Masaryką, o V. Havelas pakartojo autoritetingo ir labai demokratiško prezidento tradiciją“, – teigė rašytojas.
A.Grybauskas sakė, kad jam teko keturis kartus susitikti su V.Havelu: du kartus, kai jis buvo disidentas, ir du kartus, kai jis buvo prezidentas. Iš tų susitikimų buvęs Čekijos vadovas pasirodė idealistas mąstytojas, antimarksistas ir antimaterialistas.
Pirmą kartą su V.Havelu 1988 metų vasarą A.Grybauską supažindino dabartinis gynybos ministras Alexandras Vondra, tuomet buvęs judėjimo „Chartija 77“ sekretorius.
„Mes stovėjome balkone ir iš balkono labai gerai matoma Prahos pilis, kur yra ir prezidentūra. Tada A.Vondra sako man: Žiūrėk, kaip mums arti prezidentūra, pamatysi, greitai Vaclavas sėdės tenai“, – kalbėjo Čekijoje dirbantis lietuvis. Anot jo, tuomet tai nuskambėjo truputį komiškai, tačiau jau kitų metų pabaigoje V.Havelas buvo Čekijos vadovas. Paskutinį kartą su V.Havelu A.Grybauskas susitiko, kai vertėjavo jo pokalbiui su laidos „Spaudos klubas“ vedėju Audriu Siaurusevičiumi.
„Man rodos, jis iš esmės nesikeitė, o labai pasikeitė visuomenė, politinis gyvenimas. Antimaterialistinis V.Havelo aspektas atrodo nelabai aktualus šiuolaikinėje Čekijoje, kaip ir visose kitose komunistinę diktatūrą nuvertusiose šalyse“, – kalbėjo lietuvis.
Eugenijus Ališanka
Gimė 1960 m. Barnaule, Rusijoje – tremtinys, poetas, vertėjas, eseistas.
Vilniaus universitete baigė Matematikos fakultetą. Dirbo Kultūros ir meno institute moksliniu bendradarbiu, 1994–2002 m. – LRS tarptautinių programų direktoriumi, tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ direktoriumi. Nuo 2003 m. dirba žurnalo „Vilnius“, leidžiamo anglų (The Vilnius Review) ir rusų (Вильнюс) kalbomis, vyriausiuoju redaktoriumi. Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos narys, PEN klubo narys. Dalyvavo daugiau negu trisdešimtyje festivalių ir literatūrinių renginių visoje Europoje, todėl kartais vadinamas „literatūros turistu“. „E. Ališankos kūryba galėtų būti vertinama kaip beveik kraštutinė intelektualistinė poezija, ženklinanti vieną labiausiai nuo tradicinės lietuvių lyrikos nutolusių laukų. Galima paradoksaliai tvirtinti, kad ši poezija – antropocentrinė, egocentrinė ir kartu becentrė, be Dievo ir be žmogaus tuo pačiu metu“ (Arnas Ališauskas).
Literatūroje debiutavo su eilėraščių rinkiniu „Lygiadienis“ (1991 m.), kuris įvertintas Zigmo Gėlės premija už geriausią metų debiutą. 1995 m. išleido antrą poezijos knygą „Peleno miestas“, 1999 m. – rinkinį „Dievakaulis“, 2002 m. – „Iš neparašytų istorijų“, 2006 m. pasirodė dar viena eilėraščių knyga „Exemplum“, o 2011 m. – „Jeigu“.
Autorius yra išleidęs tris eseistikos knygas: „Vaizdijantis žmogus“ (1998 m.), „Dioniso sugrįžimas“ (2001 m.), „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“ (2012 m.).
Poeto kūryba versta į dvidešimt pasaulio kalbų. Atskiros knygos išėjo Vokietijoje, JAV, Švedijoje, Rusijoje, Bulgarijoje, Slovėnijoje ir kitose šalyse.
E.Ališanka verčia iš lenkų ir anglų kalbų. Tarp jo verčiamų autorių – Zbigniewas Herbertas, Czeslawas Miloszas, Wyslawa Szymborska, Alešas Debeljakas, Derekas Walcottas, Jerome`as Rothenbergas, Adamas Zagajewskis.
Poetas Eugenijus Ališanka įsitikinęs: ,,Visiems reikia įvertinimo. Ne tik kuriančiam žmogui. Kalbėdamas apie gelmę, visada jautiesi šiek tiek pralaimėjęs, nes negali jos įvardyti, todėl eini aplinkiniais keliais, gelmės ieškodamas paviršiaus ženkluose.
Matyt, toldami nuo savo pradžios, žmonės vis labiau ima suvokti, kad be savo pradžios jie yra tarsi pakibę ore. Ir tada ateina noras tą pradžią prikelti, patiems sau suvokti, kas iš tiesų vyko, kas buvo. Todėl ir aš gana dažnai grįžtu į savo vaikystę”.
2012 metų „Poezijos pavasario“ festivalio laureatu buvo vainikuotas 52 metų poetas Eugenijus Ališanka, įvertinimo sulaukęs už eilėraščių knygą „Jeigu“.
,,Šitas tekstas jau pats yra šios knygos komentaras, nes mes visi gyvename sąlyginiame pasaulyje, ir tas jeigu yra labai erdvus. Vienas gyvena, jeigu turi automobilį, jeigu turi namus ir milijoną sąskaitoje. Kitas gyvena, jeigu jis turi mylimą žmogų šalia. Trečias gyvena tik tuomet, jeigu jis turi Dievą. Ir taip toliau. Man atrodo, kad mes iki galo net ir nesuvokiame savo sąlygiškumo būsenos. Mums atrodo, kad viskas tarsi yra savaime suprantama, viskas yra duota. Iš tiesų mes gyvename tik su tam tikromis sąlygomis, ir tas „jeigu“ yra tai, kas mums suteikia galimybę gyventi. Knygoje tas mano „jeigu“ šiek tiek sukimba su pirmuoju eilėraščiu „Introdukcija“. Galimos įvairios interpretacijos, bet viena iš jų – aš kalbu apie savo močiutę-bobūnę ir sakau, kad jeigu aš būsiu geras, ji mane pasiims („kuo pradėti/ ar ne sąlygos sakiniu/ ar ne babūnės jeigu/ sakydavo pasiimsiu su savimi jeigu būsi geras/ jeigu būsiu/ pasiims“). Kartu čia yra ir religinė problematika: visos religijos sako, kad nusipelnyti gero pomirtinio gyvenimo galima tik būnant geram gyvenime. Šitą sąlygų sakinį galime išplėsti, jei suprasime, kad mes galime būti šitame pasaulyje tik su sąlyga „jeigu“.
Žodis „išmintis“ man visada atrodė svarbus, tačiau gyvenime retai jį taikau. Lengviau kalbėti apie kvailumą ir protingumą, nors turbūt kiekvienam žmogui būtent išmintis yra siekiamybė. Galvojant apie poeziją, išmintis man buvo ir liko svarbi, nors tiesiogiai apie tai nekalbu.
Per dvidešimt metų daug kas pasikeitė. Jaunystėje buvau abstraktesnis. Ne tik dėl to, kad man rūpėjo teoriniai dalykai, filosofija, metafizika. Anksčiau tiesiog įsivaizdavau, kad poezija turi būti kiek įmanoma abstraktesnė, universali, apvalyta nuo kasdienybės apnašų.
Metai bėgo, išmintis arba gyvenimo kvailybė darė savo. Poezijos suvokimas vis labiau keitėsi. Įdomesni man tapo kasdieniai dalykai – smulkmenos, detalės, kurios palaipsniui atėjo į kūrybą. Galima sakyti, kad išėjau į gyvenimo paviršių. Tačiau paviršių reikėtų suprasti ne kaip paviršutiniškumą, o kaip gyvenimo reljefą. Kalbėdamas apie gelmę, visada jautiesi šiek tiek pralaimėjęs, nes negali jos įvardyti, todėl eini aplinkiniais keliais, gelmės ieškodamas paviršiaus ženkluose.
Savo knygose į praeitį atsigręžiu ne tik dėl to, kad kažką iš jos pasiimčiau. Tiesiog gal kiek pavėluotai pradėjau vertinti praeitį, mąstyti apie ją. Jaunas žmogus iš tiesų labiau žiūri į priekį, jam nelabai svarbu, ką po savęs palieka. Dabar jau pasidarė įdomu, kas vyko mano gyvenime. Suvokiau, kad poezija negali būti universali ir aprašyti visų gyvenimus. Poezija pirmiausia yra mano gyvenimas – vienkartinis ir individualus. Tačiau rašydamas apie savo gyvenimą, kartu pasakoju ir apie kitus, nes žmonių gyvenimai kartais sutampa, susisieja. Tokia ir yra kūrybos esmė.
Esu nekart sakęs, kad poezija yra tikslumo reikalaujantis menas, tačiau poezijos logika ir matematikos logika yra skirtingi dalykai. Jų sieti tikrai nereikėtų.
Kalbėdamas apie gelmę, visada jautiesi šiek tiek pralaimėjęs, nes negali jos įvardyti, todėl eini aplinkiniais keliais, gelmės ieškodamas paviršiaus ženkluose.
Užsienyje išleista nemažai mano knygų. Taip susiklostė aplinkybės. Pavyzdžiui, Vokietijoje kai kurie tekstai sulaukė dėmesio, tad atsirado pageidavimų jų išleisti ir daugiau. Nemanau, kad vertėjų ar leidėjų dėmesį patraukia būtent poezijos universalumas. Viena mano vertėja pasakė paprastai – „patinka, įdomu, todėl ir verčiu“. Lygiai taip pat ir aš versdamas renkuosi autorius, kurie man yra įdomūs.
Visa mano veikla – aplinkui žodį. Be kūrybos, redaguoju žurnalą „The Vilnius Review“. Anksčiau turėjau darbą, kuris buvo tiesiogiai nesusijęs su literatūra. Dešimt metų dirbau mokslinį darbą Kultūros ir meno institute, tačiau vis tiek rašiau tekstus, kurie būtų kuo arčiau literatūros.
Gera poezija yra intelektuali. Ir tokią ją padaro ne tarptautiniai žodžiai, ne pavardės, ne mokslinių terminų srautas. Intelektuali poezija yra ta, kuri mato pasaulį kaip daugialypę erdvę su daugybe ryšių. Ir šių ryšių įvairovė yra poeto daržas. Man įdomiausia ieškoti jungčių tarp pasaulio objektų ir kalbos.
Poezija yra ta vieta, kurioje galima siekti maksimumo. Neseniai žiūrėjau laidą apie banglentininkus. Jie skrodžia kelių metrų bangomis. Ir jų tikslas – išsilaikyti. Taip, jie siekia ir aukso medalio, tačiau pirmiausia turi tikslą pasiekti aukščiausią bangą.
Apie įvertinimą ,,Poezikos pavasaryje” jeigu sakyčiau, kad man visai nesvarbu – meluočiau. Premija reiškia tavo kūrybos įvertinimą. Nemanau, kad egzistuoja toks autorius, kuriam tai nė trupučio nerūpėtų. Visiems reikia įvertinimo. Ne tik kuriančiam žmogui”.
Parengė Ona Rasutė Šakienė
Atsisveikinant
Praėjusį šešadienį 14 valandą dienos gražiose Migčionių kapinėlėse ošiant vėjui, išlakių pušų viršūnėse nugriaudėjo atsisveikinimo salvės, skirtos šio krašto dukrai Žaliojo Velnio partizanų būrio ryšininkei Onutei Kundrotaitei Trakimienei – Snieguolei. Ji atgulė gimtinės kapinėlėse šalia vyro partizano Benedikto Trakimo Genelio. Sugrįžo į tėviškę, kurion ilgus metus nebuvo leista grįžti, amžinam poilsiui prisiglaudė miške, kuris dengė partizanus ne vieną naktį.
Onutė augo Migūčionių kaime gausioje Augusto ir Marijonos Kundrotų šeimoje kartu su penkiomis seserimis ir dviem broliais. Tėvai nebuvo stambūs ūkininkai, turėjo 9 hektarus žemės, tačiau darbščių ir tvarkingų tėvų globojamiems vaikas netrūko nieko. Tėvas darbštus stalius, nemažai išmanęs gyvulininkystėje, laikė bites, dosni žemė teikė visas gėrybes. Motina – verpėja, audėja gražia drobele aprengdavo ne tik savo vyrus, mergaites, bet jos darbščios rankos siuvo, mezgė, puošė ir gamino nuostabius kasdienius ir šventinius patiekalus.
,,Migūčionių kaimas buvo didelis, menu – pasakoja Regina Kazlauskaitė Aliubavičienė, – gyveno Leketavičiai, , Kazlauskai, Zarembai, Vėželiai, Stanevičiai, Bagdonavičiai, kiti Vėželiai, Arnatkevičiai, Malašauskai”. Užėjo suirutės, karai, ėjo rusai, ėjo vokiečiai, vėl sugrįžo rusai.
Tik po to, kai antrą kartą užėjo rusų kariuomenė, apylinkėje pradėjo imti jaunimą į rusų kariuomenę. Jonas Misiūnas, dirbęs Kaugonių stotyje, rinko ginklus ir su kitais vyrais nešė juos į Kaugonių mišką. Kaimo jaunimas nenorėjo eiti į priešo kariuomenę, todėl būrėsi į partizanų būrius miškuose. J. Misiūnas, pasivadinęs Žaliu Velniu, pradėjo jiems vadovauti.
Pokaryje dabartinės Elektrėnų savivaldybės teritorija priklausė Didžiosios Kovos apygardos (DKA) A rinktinei. Žinoma, kad dar 1944 09 03 į tuometinės Trakų apskrities saugumą (NKGB) pateko Lietuvos laisvės armijos programa. Sužinota, kad DKA rinktinę organizavo viršila Jonas Misiūnas, ji 1944-1946 m. veikė ir Vievio vls. Kakliniškių, Abromiškių, Raistinės, Šarkinės, Anykštų kaimų apylinkėse.
Iš Onutės pasakojimų.
,,Dabartinėse Elektrėnų teritorijose veikė Graužinis. Jis turėjo būrį jaunų vyrų ir pas mus dažnai lankėsi. Genys (Kacevičius iš Gilučių kaimo) taip patbuvo būrio vadas. Tuo metu mano brolis buvo dar labai jaunas, neturėjo nei šešiolikos metų, ojau rinko ginklus ir slėpė juos prie ežero. Žinojau tik aš, nes mes abu pasitardavome, o partizanai mumis pasitikėjo. Buvome drąsūs ir labai nemylėjome bedievių rusų. Kartais partizanai mus pasiųsdavo į kitą būrį. Ėjom abu, kad būtų drąsiau.Kartą brolis Pranas, grįžęs iš miško, man papasakojo, kad nuskandinęs į eketę kulkosvaidį. Reikia greičiau jį iš ten paimti, kol nesugedo.
Greitai mano brolis susirgo ir numirė. Likau viena, bet ryšio su partizanais nenutraukiau.Buvau įgavus jų pasitikėjimą, vietiniai partizanai gerai mane pažinojo ir vadino vardu. Kartą tamsią vėjuotą naktį iš toli atėjo daug partizanų susitikti su Geniu ir Graužiniu. Visos apygardos vadas Žaliasis Velnias apsistojo pas kaimyną Vaicekauską, kiti išsimėtė pas kitus. Kas užėjo pas patikimus žmones pasišilti į trobas, kas kluonuose tyliai ilsėjos po ilgos kelionės. Niekas nežinojo, tik aš, nes buvau jų ryšininkė. Ir pas mus buvo apsistoję keli vyrai su būrio vadu Putinu (Žukausku Vincu nuo Lekenų). Kiek pailsėję, pavalgę, jie tyliai dainavo, kalbėjo su tėvu, paskui tėvai nuėjo miegoti. Likau viena su jais. Atėjo sargyba ir pasakė, kad ateina ir Žalias Velnias. Aš sunerimau, kad baisiai maža vietos, bet vadui įėjus, visi partizanai pagarbiai atsistojo ir išėjo. Liko tik vadai. Putinas manęs paklausė, kodėl aš, kaip ryšininkė, neturiu slapyvardžio. Jis pasiėmė iš planšetės blanknotą užregistruoti mane, o mano tėtis, išgirdęs tai, nusigando. Sako, kai užregistruosite, tai jos duomenis pas jus suras. Į tai Putinas atsakė, kad jie rašo šifru, niekas nesupras. Tuo metu aš pradengiau ant lango kabančią paklodę (norėjau pažiūrėti laukan) ir pamačiau labai gražiai sningant. Tada ir atėjo mintis – būsiu Snieguolė. Putinas sutiko, ir aš daviau priesaiką dirbti Tėvynės garbei, nieko neišduot. O jie palinkėjo man sėkmės, pavadino mane kovos drauge.”
Taip Onutė įsitraukė į aktyvią veiklą. Daug sunkių momentų teko patirti jai ir jos šeimai. Vieną tokį Onutės veikloje norėčiau pateikti.
,,Vieną 1946 metų vasaros naktį atėjo Genelis su Varnėnu ir liepė man nueit į Kaugonių kaimą. Sakė, ten guli Narsuolis, tas pats, kurį operavo Vilniuje. Saulei tekant nuėjau, suradau pamiškėj sukrypusį kluoną. Kai paliečiau sukrypusias duris, jos sučiurkšėjo tokiu baisiu skrypimu, kad net nusigandau. Truputį pravėrus duris, pro mažą plyšį įlendu į kluoną, o ten saulės spinduliai iš visų plyšių taip susikryžiavę, šviečia visom spalvom, rodos, kaip pasakoj, kaip rūke. Mano širdis dreba, aš viena ankstų rytą pamiškėj, nors jau ir buvau įpratus naktim vaikščioti viena, vis tiek nejauku. Kluone tylu. Einu toliau, pašaukiu, niekas neatsiliepia, įsižiūriu – vienam šone guli žmogus. Užkalbinu, jis nejuda. Tai Narsuolis. Šalia stovi dubenėlis su kepta kiaušiniene. Apie lūpas ir akis didelės musės bėgioja, jam maldas ir giesmes savas gieda, o jis vos bekvėpuoja. Akys užmerktos, lūpos vos praviros, kaktoje didelis guzas – veržiasi smegenys. Matau, kad jau miršta, kalbinu – neatsiliepia, jau merdėja, mirtis čia pat. Suspaudė man širdį,
išbėgau. Einu ir visą kelią verkiu. Nėra draugų, kurie prie mirštančio klūpėtų, nėra motinos, nėra sesučių, kurios apraudotų, žvakes uždegtų”
Dar keli epizodai.
,, …mes trise – Romasius Petkevičius (Varnėnas), Marytė Šimonytė ir aš, Ona Kundrotaitė (Snieguolė), ėjome tiesiai per laukus, tyliai juokavom, nes buvo gera nuotaika.
Priėjom prie mano tėvų kluono, aš atkeldinėjau vartus ir pamačiau, kad prie malkų, prie žabų, kažkas sujudėjo. Net nepajutau, kaip sušukau: „Kas ten?“ Atsakymas: „Ruki vierch!“ – ir šūvis. Aš nepasimečiau ir pasileidau į kiemą šaukdama: „Nešaudykit, savi.“ Kariškis čiupo mane perbraukė rankom per šonus: „Kak familija?“ Sakau: „Kundrotaitė.“ Girdžiu: „Eta sama bl…“
Tuo metu, kai jie mane kamantinėjo, tai net nepastebėjo, kaip prisidengęs kluonu pabėgo Varnėnas. Aš apsidžiaugiau tai pamačiusi. Tik laukiu, kad dar pradėtų šaudyti, kad neateitų Genelis. Juk to vienintelio šūvio jis galėjo ir neišgirsti. Čekistai ėmė keiktis, kad pabėgo aukštas vyras. Sako, žinoma, partizanas. Ir vėl šūvis. Ačiū Dievui, išgirs ir Genelis. Po to ir antras. Jis galutinai mane nuramino; jau supratau, kad partizanų jie nepaėmė. Tik tada prisiminiau laiškelį daktarei. Jei ras laiškelį, išduos Vilniaus ir Kauno daktarus, mums padėjusius, paims mūsų ligonį, bet ir čia nepasimečiau. Apsimečiau, kad man suka vidurius, pasiprašiau į tualetą. Mane nuveda už tvarto, šaiposi, kad iš baimės vidurius leidžia. Tualete sunaikinau laišką. Kišenėj radau pincetą, nežinia kaip pas mane patekusį ligoninėj, tą išmečiau ir rami išėjau. Čekistai ant kiemo siunta, krato kluoną, ieško Varnėno, mano, kad jis į kluoną įlindo. Aš sau juokiuos – kvailys jis lįst į kluoną. Partizano kojos greitos…”
,,… Per tris karalius dar neprašvitus mus su Vyteniu išvežė į Žaslius. Kad vežant nepabėgtų, Vytenį prirakino prie vežimo. Jjie įtarė, kad jis ne eilinis žmogus, atėjęs pas tėvą pirkti bulvių. Žasliuose mūsų laukė kaip žvėrys, tuojau pradėjo žiaurią apklausą. Sukandus dantis kenčiau jų pažeminimą ir mušimus”.
Tuo metu Vilniuje jau ėjo kalbos, kad mes visi žinomi čekistams, profesorius Markulis esąs išdavikas, o pogrindžio veikėjai, kuriais pasitikėjome, yra Markulio agentai. Ir tai buvo tiesa. Markulis, įgijęs partizanų pasitikėjimą tapo vadu, jis išdavinėjo partizanams dokumentus, paskui sukvietė vadus, pasakojo, kad net Žaliasis Velnias visai to nesitikėjo ir atvyko kaip pas draugus. Čia jo laukė enkavedistai, jis buvo apsuptas ir suimtas. Vėliau jau Maskvoje nukankintas.
Visos partizanų veiklos metu Kundrotų šeima buvo persekiojama enkavedistų, ne kartą buvo atliekamos kratos, o kai Onutę suėmė, šeima buvo įtraukta į išvežamųjų sąrašus ir slapstėsi kas kur. Pasakoja Onutės sesuo Marytė Kundrotaitė Vanagienė: ,, Miegojom šiauduose, duobėse, pas gimines, pas pažįstamus, ilgą laiką išgyvenome miške, raiste. Prasėdėjom visą vasarą iki rudens. Padėdavo žmonės. Kaimynė, kai praėjus traukiniui niekas iš jo neišlipa, išeina laukan ir šaukia:,,Ciū ciū ciū, atnešiau lakt, ateik, palaksi” tai buvo sutartas ženklas ir mes išeidavom iš slėptuvės. Jeigu kas pasirodytų įtartinai, kaimynė turėjo mus perspėti:,, A sciuc, aik iš čia, nesimaišyk po kojom” Prie Bezduko ežero tėvas buvo padaręs slėptuvę, mūsų žemėj augo didelė pušis, tai ir tenai slapstėmės. Kartais nakvodavom pas kaimynus ant šieno, visaip buvo. Tokios sąlygom negalėjom ilgai ištverti, pradėjom sirginėt, rudenį grįžom namo. Čia buvo tušti namai, daiktai, baldai, visi seniai išvežti, nei indų, nei peilių nepaliko, viską Žaslių rusai sutvarkė. Atėjo labai sunkūs laikai, nebuvo nei gyvulių, nei maisto”.
Onutė Kundrotaitė Snieguolė buvo išvežta Sibiran. Ją areštavo ir išvežė prie Leningrado, vėliau perkėlė Inton Komi SSR. Išėjusi iš lagerio dar tris metus negalėjo grįžti Lietuvon, o kadangi Benediktas Trakimas Genelis buvo nuteistas 25 metus kalėti, Onutė jį mylėjo ir nutarė jo laukti. Paskui ji sužinojo, kad pagal įstatymus žmona gali vyrą paimti iš zonos, apsivedė su Benediktu Trakimu, suteikdama jam galimybę išeiti iš zonos. Taip jie gyveno Sibire, tenai gimė vaikai, augo. Kai vyras buvo paleistas iš kalėjimo, Lietuvon neturėjo teisės grįžti, todėl šeima apsigyveno Daugpilyje, arčiau Lietuvos. Vėliau grįžo Klaipėdon, sūnus Vidmantuose jau turėjo namus. Iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo šeima neturėjo teisės grįžti gimtinėn ir gyveno Vidmantuose. Tik po to, kai Vilniuje buvo įsteigti Politinių kalinių ir Tremtinių namai, jie gavo du kambarius ir apsigyveno Vilniuje. Gyvendami Vilniuje jie abu labai aktyviai įsijungė į Politinių kalinių ir tremtinių veiklą, buvo šviesūs, nerimstantys kovotojai už šviesesnę Lietuvą. Prieš 18 metų gimtinės kapeliuose Migūčionyse palaidojusi vyrą Benediktą, Onutė atgulė šalia jo amžinam poilsiui. Pagaliau po ilgų gyvenimo klajonių namo sugrįžo Tėviškės dukra, kovojusi už Lietuvą laisvės paukštė Snieguolė. Baltu sniegu pasidengė baltomis gėlėmis papuoštas kapelis.
Ilsėkis ramybėje brangi sese, bendražyge, bičiule…
O.R.Šakienė
Auskit, staklelės
Ji niekada nieko neskaičiavo: nei savo metų, nei parodų ar apdovanojimų, nei nuaustų rankšluosčių ar pamėgtų tautinių rinktinių juostų, kurių raštuose prikėlė visą rūtų darželį. „Onyte, gal ką turi?“ Ir Onytė traukia, iš savo rankdarbių podėlio staklelėmis austas, vąšeliu nertas grožybes.
„Visur einu labdaringai: nors ir esu suvalkietė iš Skriaudžių, man nieko negaila – smagu, kad kitiems yra smagu. Klysta galvojantieji, kad suvalkiečiai – godūs žmonės. Jie tiesiog kitaip protauja, labiau žiūri į priekį“, – tikina tautodailininkė O. Patronaitienė.
Jei parodai reikia ko nors ypatinga, netingi ji ir paplušėti, netrunka į stakles susodinti visą savo namiškių komandą: vyrą Viktorą, dukrą Eglę ir anūkę Moniką. „Bajorė“ – tuomet iš manęs geraširdiškai pasišaipo vyras. Viktoras – puikus pagalbininkas, būdamas ekonomistas, jis matematiškai apskaičiuoja būsimo vaizdinio drobėje parametrus, o tada belieka austi. Visi maniškiai audėjai, visi manęs klauso. Kaip neklausys?“ – juokais apsimeta nesuprantanti, kad gali būti ir kitaip.
Mama Onutę prie ratelio pasodino šeivų trinti vos mergaitė koja pasiekė pakoją. Vaikystėje vis „įšokdavusi“ į stakles, audusi nesudėtingo rašto audinius Onutė ilgainiui pamiršo audimą, tad kaip apsidžiaugė mama, kai 1985 m. atradusi daugiau laisvo laiko dukra pradėjo rimtai austi. Iš pradžių tautiniam kostiumui sijonus, liemenes, o paskui gimė grandiozinis planas nuausti kilimą ilgaplaukiais smirnos mazgais. 1,6×2,5 m dydžio kilimas išėjo išties įspūdingas, puošė daugelį parodų, už jį siūlė tais laikais nemažą 600 rublių sumą, bet autorei jis buvo pernelyg mielas ir brangus.
Patronaitienės gyvenime prasiveržė audėjos pašaukimas. „Esu priklausoma nuo verpalų“, – patikina net šešias stakles turinti tautodailininkė, audžianti aštuonnyčius rankšluosčius, keturnytes staltieses, kaišytines prijuostes, tautinius kostiumus, prie staklių sėdanti ir pagauta įkvėpimo, ir norėdama nusiraminti.
„Gimiau ir augau Skriaudžių kaime. Ten pasirinkimas vienas, į kraują įaugęs – kankliuoti. Juk neišduosi gimtojo kaimo: kas nežino garsaus visoje Lietuvoje, šiais metais švęsiančio 105 metines Skriaudžių kanklių ansamblio „Kanklės“?! Kankliuoti pradėjau vos sulaukusi septynerių. Tetos įspėta, kad elgčiausi atsargiai, vis nugvelbdavau pusseserės kankles ir pasislėpusi po krūmu braukydavau stygas. Tas kankles pusseserei padarė bernelis. Mūsų kaime buvo paprotys, kad vaikinas mylimai merginai padirbina kankles, o paskui vienas kankliuoja, kitas – dainuoja. Šiukštu, jei pamato savo mergelę su kitu – gali atimti kankles ir sudaužyti“, – pasakoja talentais apdovanota moteris, kurios namuose giesmės ir dainos, o kartais ir linksmi ginčai dėl pasisavintos melodijos buvo įprastas reiškinys – tiek stalius tėtis, tiek audėja mama dirbdami mėgo dainuoti.
Pradėjusi rimtai kankliuoti ansamblyje, 1956 m. padrąsinta kolūkio valdžios „rekomendacija“, Ona įstojo į Kauno J. Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą, dabartinę konservatoriją, kur baigė styginių instrumentų klasę.
Ne, į Skriaudžius ji nebegrįžo – paskubėjusi ištekėti gyveno Marijampolėje, vėliau 1962 m. persikėlė į naujamiestį – Elektrėnus. Net gyvendama už šimto kilometrų nuo gimtinės O. Petronaitienė liko ištikima kanklėms: ilgus metus kartą per savaitę ji važinėjo į repeticijas, koncertus, o 1991–2008 m. buvo šio ansamblio vadovė.
30 metų dirbusi vaikų darželyje muzikos vadove O. Patronaitienė buvo pakviesta į Elektrėnų profesinio mokymo centrą vesti saviveiklos būrelio, vėliau jai pasiūlė dėstyti etiką. Sužinojęs apie jos meilę audimui tuometinis centro direktorius Vytas Navikauskas pradėjo naują specialybę – meno dirbinių dizainas ir audimas.
„Pirmoje laidoje sulaukiau net 22 merginų. Jas išmokiau ne tik puikiai austi – diplominiai darbai buvo tautiniai kostiumai, bet ir kanklėmis skambinti“, – patikina.
Išmokti austi reikia laiko, bet pramokti pakaks vos poros dienų. Būtent tiek trunka O. Patronaitienės ir jos vyro Viktoro, dirbančio kalbos kultūros ir ekonomikos mokytoju toje pačioje mokymo įstaigoje, laisvalaikiu vedami audimo kursai: vyras išaiškina teoriją, o ji vadovauja praktiniams užsiėmimams.
1996 metais buvau priimta į tautodailininkų sąjungos narius.
Tautodailininkė laiminga, kad šiandien centrui vadovaujanti Silva Lengvinienė skatina kūrybinę veiklą, sudarė visas sąlygas moksleiviams ir mokytojams tobulėti, dalyvauti įvairiose šventėse, o pats centras plečiasi ir gražėja. Beje, jis turi gimnazijos statusą, čia yra ir vidurinis, ir profesinis mokymas, tad mokytis gali ir dešimt klasių baigę vaikai, ir pasitobulinti ar persikvalifikuoti ketinantys suaugusieji.
„Su suaugusiaisiais kur kas lengviau – jie žino, ko nori“, – sako mokytoja ir pasakoja, kad tuo įsitikino 11 metų du kartus per savaitę dėstydama estetiką Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje.
Ir tai dar ne visi O. Patronaitienės mokiniai. Abromiškių reabilitacijos ligoninėje jie nepaprasti – po infarkto, insulto, rimtų traumų klinikose sveikatą stiprinantys žmonės. Su trumpa pertrauka nuo 1985-ųjų Ona jiems veda savaitgalio vakarėlius, moko atsargiai šokti: sėdint vežimėliuose judinti rankas, kojas
Laisvalaikis? Ne, tokio žodžio O. Patronaitienės žodyne nėra – ji visada turi ką veikti. Šaltuoju metu laiku audžia, mezga, neria, vasarą žoliauja.
Įžengę į jos audimo klasę iš karto užuodžiame sklandantį itin malonų, švelnų aromatą. Mokytoja praskleidžia audinio širmą. Po ja – ryšeliai skirtingų žolynų: kvapių vaistingųjų žolelių, grakščių švendrių, smilgų, linų. Čia pat kabo keli jau sudžiūvę vainikai – gal prireiks ką papuošti.
„Visus metus lankiau floristikos dizaino kursus Vilniaus mokytojų kompetencijos centre. Su moksleiviais dalyvaujame įvairiose šventėse, kasmet su staklėmis atvykstame į Vilniaus „Žolynų turgų“. Šventės lankytojams ne tik rodome, kaip suausti augalus, bet ir buriame. Netikite? Pats Libertas Klimka ateina pas mane burtis iš grūdų!“ – šelmiškai šypsosi moteris ir pasakoja, kaip ne kartą buvo kviesta į mergvakarį paburti merginoms.
Pati O. Patronaitienė dievagojasi gyvenime niekada nėra pykusi ir užgauliais žodžiais nesisvaidė. „Pasakiau ir – šventa! Apsisukusi einu kitų darbų dirbti. O nuo barnių žinau puikų vaistą: reikia liežuvį patrinti į gomurį!“ – juokiasi elektrėniškė ir nežinai, tikėti ja ar ne – gal iš tiesų teks išbandyti? Nelaiko ji užantyje akmens: skuba atleisti, užmiršti ir – pirmyn!
„Labiausiai bijau sustoti… Sustoti ir pajusti, kad yra blogai. Todėl ir atgal nesižvalgau, todėl ir be darbo su bobutėmis ant suolelio nesėdžiu: kam kalbėti apie ligas, vargus, širdį aitrinti, kai mintis gali nuraminti juostą ausdama ar knygą skaitydama“, – dėsto savo gyvenimo filosofiją Ona.
Ji laiminga, nors anksti išsiskyrus su vyru teko vienai dukrą užauginti, į mokslus ją išleisti. Vieniša mama žino, kaip tai sunku. Būdavo, per kelis darbus bėga, nuvargsta, miego mažai, o ryte vėl į darbą eiti. Moterys vis klausinėja, kodėl neišsimiega, o ji atkerta: „Pas berną buvau!“
„Nagi moterims smagu paplakt liežuviais, negi pasakosiu, kaip vargstu, – nuobodu!“ – įsitikinusi tautodailininkė, kurios dukra Eglė, baigusi bibliotekininkystę ir Šiaulių pedagoginiame universitete įgijusi logopedo specialybę, šiuo metu dirba Abromiškių reabilitacijos ligoninėje.
Toje pačioje ligoninėje prieš 21-erius metus Ona susipažino su savo antruoju – Viktoru. „Vyro sesuo lig šiol negali atsidžiaugti: patirtas infarktas broliui turėjo ir gerų pasekmių – naują žmoną“, – juokiasi pašnekovė.
Savo gyvenime ji nieko nekeistų. Bėda viena – stinga laiko! „Apsisukimai jau nebe tie, o norai vis dar dideli, – guodžiasi O. Patronaitienė. – Noriu ištobulinti audimą, kaišymo techniką, žadu ir verpalus pati dažyti… Turiu daug planų. Paskolinkit laiko!“
Onos Patronaitienės iniciatyva Elektrėnų profesinio rengimo centre audimo kursus lankiusios 16 moterų iš 50 nuaustų juostų pasiuvo ir Elektrėnų miesto 50-mečio proga Šv. Marijos bažnyčiai padovanojo jaunavedžių kilimą. Šv. Marijos bažnyčios kunigas Laurynas Visockas kilimą saugo kaip vieną vertingiausių bažnyčios daiktų, tiesia prie altoriaus tik tuo atveju, jei jaunavedžiai ateina į bažnyčią tuoktis ne dėl akių, o tikėjimo paskatinti.
„Jaunavedžių kilimas – unikalus meno kūrinys. Pilnas gerų minčių, meilės, maldos – patriotinė vertybė, nusipelniusi pagarbos kaip ir Lietuvos vėliava“, – sako kunigas L. Visockas
,,Paskutiniu metu ausdama naudoju savo pačios išaugintą žaliavą – linų stiebelius. Patinka ieškojimai. Pati auginu, nuraunu, išdžiovinu ir audžiu. Gerai atrodo ir širdžiai miela. Daugelis nežino, kaip linai atrodo, tai čia būna proga susipažinti. Šiuo audimo būdu buvau pakviesta apipavidalinti lietuvišką restoraną ,,Linelis“ Erfurte, Vokietijoje“pasakoja O. Patronaitienė.
2012m. gruodio 5 dieną tautodailininkė Ona Patronaitienė atidarė interjero rankdarbių parodą Vilniaus Edukologijos universiteto Gamtos mokslų fakulteto Chemijos ir technologinio ugdymo katedros galerijoje ,,Verdenė“.
Atidarymo proga kalbėjo Gamtos mokslų fakulteto dekanas docentas daktaras Bronislovas Šalkus, Chemijos ir technologinio ugdymo katedros lektorė daktarė Inga Kepalienė ir docentė daktarė Birutė Žygaitienė. Sveikino rašytojas, poetas Juozas Elekšis.
Susirinko didelis žmonių būrys. Tai edukologijos universiteto dėstytojai, darbuotojai ir studentai, tautodailės mylėtojai ir Onutės draugai iš Vilniaus ir Elektrėnų.
Onutės gyvenimo ir kūrybos kelią apibūdino jos žemietė Lietuvos istorikė, humanitarinių mokslų daktarė Nastazija Kairiūkštytė.
Visų nuotaiką palaikė LPS ,,Bočiai“ Vilniaus miesto bendrijos dainininkai, vadovaujami Ritos Jurgaitienės.
O.R.Šakienė
APIE KUNIGĄ TEODORĄ BRAZĮ IR JO LOBIUS
Teodoras Brazys gimė 1870 11 20 netoli Bauskės Latvijoje, kur jo tėvas, Biržų apskrities Pabiržės valsčiaus Daudžgirių dvare laisvas nuo baužiavos dar prieš jos panaikinimą turėjo dvigubą pavardę Brazys- Frey, kas reiškė,,laisvas” ir tuo metu buvo apsigyvenęsLatvijoje.
Teodoras keturis metus mokėsi vokiečių mokykloje. Vėliau tėvai grįžo gyventi į Lietuvą, į Daudžgirius, Čia Teodoras mokėsi muzikos pas vietos vargonininką. Kunigas, pastebėjęs neeilinius vaiko gabumus savo lėšomis išsiuntė jį į Kauną mokytis pas katedros vargonininką Juozą Kalvaitį. Vėliau, kelis metus pavargonavęs, išvyko mokytis į Vilnių ir įstojo į Vilniaus dvasinę seminariją, kurią baigė 1900 metais jau kunigu. Dirbdamas Baltstogėje pasižymėjo neeiliniais muzikiniais gabumais, apie ką išgirdęs vyskupas Ropas išsiuntė jį į Regensburgo bažnytinės muzikos mokyklą, kurią baigęs nuo1907 metų buvo paskirtas Vilniaus kunigų seminarijos bažnytinės muzikos profesorium, Arkikatedros vikaru, choro vadovu ir orkestro dirigentu. 1917 metais kartu su daugeliu pasauliečių ir keturiais Lietuvos dvasininkais (J. Kukta, J. Bakšiu,J. Stankevičium,A.Varnu)pasirašė memorandumą dėl bažnytinių pamaldų atlikimo lietuvių kalba. Tuometinis Vilniaus vyskupijos valdytojas lenkas kunigas Michalkievič visus pasirašiusius memorandumą kunigus nubaudė, tai ir kunigas Teodoras Brazys neteko darbo ir šešerius metus gyveno Dzūkijoje.
1918 – 1919 metus T. Brazys praleido Kietaviškėse, Tuo metu čia klebonavo kunigas K. Čepanas. Su kunigu K. Čepanu T. Brazį siejo ne tik mokslo seminarijoje metai, bet ir bendri interesai – meilė lietuvybei, liaudies kūrybai, dainai.
,,Tiktai vienoj Kietaviškių parapijoj esu užrašęs 400 žmonių dainų gaidų, kurių 232 padainavo viena dainininkė, būtent Magdalena Baranauskaitė iš Piktakiemio sodžiaus” – rašė T. Brazys savo studijoje,,Apie tautines lietuvių dainų gaidas”
1923 mwetais T.Brazys buvo pakviestas dėstyti Kauno kunigų seminarijoje, vėliau ir Kauno universitete. Čia jis vadovavo bažnytiniam chorui ir redagavo žurnalą,,Muzikos aidai”
Kai 1926 metais Kaišiadoryse susikūrė vyskupija, vyskupas J. Kukta T. Brazį pasikvietė kapitulos pirmuoju prelatu. Darbuojantis Kaišiadoryse ėmė smarkiai šlubuoti jo sveikata. 1930 metų atostogas praleido Italijoje, grįždamas mirė Miunchene. Rugsėjo 17 d. buvo atvežtas į Kaišiadoris, 18 d. palaidotas prie Katedros.
Prie katedros sienos prikalta marmurinė lenta, ant kurios užrašyta:,,Pirmasai Kaišiadorių kapitulos prelatas Teodoras Brazys, Lietuvos universiteto profesorius, didelis mylėtojas ir kompozitorius bažnyčios ir liaudies giesmių.”
Brazys yra parengęs pirmuosius lietuviškus muzikos vadovėlius :,,Giedojimo mokykla”(1920m.), ,,Muzikos teorija” (1922m.), ,,Harmonija” (1926m.), ,,Choralo mokykla” (1926m.). Daudžgiriečio slapyvardžiu parašė daug straipsnių folkloro, muzikos teorijos temomis. Yra parašęs muziką ketverioms mišioms, daug bažnytinių giesmių, keturis sąsiuvinius,,Mūsų dainelių”, harmonizavęs liaudies dainas chorams:,,Tykiai tykiai Nemunėlis teka”, ,,Aušta aušrelė”, ,,Vai tu diemed diemedėli”, ,,Oi toli toli”, ,,Jau saulutė leidos”, ,,Ir išaugo ąžuolėlis” ir daugelį kitų
Prieš keletą metų folklore ansamblio ,,Runga”vadovams Kietaviškių pagrindinės mokyklos mokytoja kraštotyrininkė Danutė Gudelienė padovanojo T. Brazio knygą,,Lietuvių tautinių dainų melodijos” Tai 1927 metų Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto leidinys, kuriame sudėtos docento T. Brazio Kietaviškių parapijoje surinktos liaudies dainos, jų tekstus redagavo profesorius V. Krėvė Mickevičius. Rinkinyje 200 liaudies dainų, surinktų Kietaviškių parapijos kaimuose.
Daugiausiai – 78 jų užrašytos iš Magdalenos Baranauskaitės Piktakiemiokaime.
Po 27 dainas užrašyta Kietaviškių kaime iš Michalinos Gudelytės ir Mijaugonių kaime iš Emilijojs Gudeliauskaitės.
Dabartinėse Elektrėnų teritorijose buvusiuose Anykštos ir Kakliniškių kaimuose iš dainininkių Emilijos Ščerbavičiūtės, Domicelės Janavičiūtės ir Salomėjos Janulevičiūtės užrašyta 21 daina. Daugiausia jų – jaunimo, meilės, vestuvine tematika:,,Šį rudenėlį”, ,,Pakirsiu berželį”, ,,Per šilelį jojau”, ,,Čiulba vilba volungėlė ir kt. Nemaža dainų, apdainuojančių moters dalią:,,Oi, ko verki”, ,,Anksti rytą kėliau” ir kt. Ypatingai reta daina ,,Oi vakaras”, kurioje kalbama apie sūnelio gimimą. Nemažai karinių -,,Džiaugias tėvas”, našlaičių – ,,Ūžia žeria”, darbo – ,,Gieda gaideliai” ir kt.
Tai labia brangus ir vertingas palikimas kuriuo savo repertuaruose turėtų remtis savivaldybės etnografiniai ir folklore ansambliai, nes nežinau ar kas nors anksčiau už kunigą T. Brazį mūsų apylinkėse yra užrašinėjęs liaudies dainas.
Tautos dvasinis paveldas – liaudies daina, dar taip neseniai natūraliai skambėjusi kaimo bendruomenėse neturi būti užmiršta, nuo jos įstabaus veido nubraukime užmaršties dulkes, aprenkime ją nauju rūbu, jeigu to norisi gabiam jaunimui, tik neleiskime jai sudūlėti senų saugyklų lentynose. Tikiuosi, to troško, apie tai svajojo ir mūsų kaimus pėsčiomis išvaikščiojęs šviesios atminties kunigas, bažnytinės muzikos ir muzikos istorijos specialistas, folkloristas, Lietuvos universiteto profesorius Teodoras Brazys.
Ilgai įvairiuose archyvuose ieškojusi T Brazio palikimo, pagaliau nudžiugau,- Kultūros darbuotojų seminaro metu sutikusi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktoriaus pavaduotoją daktarę Birutę Stundžienę, gavau taip lauktą teigiamą atsakymą ir nudžiugusi nuvažiavau į institutą atsišviesti nors keletos dainų. Kai pradėjau skaityti ir užsirašinėti, negalėjau sustoti, – visų man reikia, jos tokios gražios ir mielos. Tada ir kilo klausimas – o kodėl jos iki šiol nėra išleistos?
Pradėjau ieškoti bendraminčių ir man labai pasisekė. Pasisekė, nes suradau žmones, kurie iš karto mane suprato ir puolė gelbėti rašant projektą Kultūros ministerijai.Būsimo dainyno tekstus redaguoti, paruošti spaudai ėmėsi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto daktaras vyr. mokslo darbuotojas darbuotojas Konstantinas Aleksynas , natas užrašinėti – to paties instituto mokslo darbuotoja Živilė Ramoškaitė. Dėkoju šiems šviesiems žmonėms, suprantantiems būsimo leidinio reikšmę. Dėkoju komisijai, sprendusiai šį klausimą, paruošimo darbams skyrusiai 8000 litų. Žinoma, viso T.Brazio dainyno parengimui ir išleidimui reikės ieškoti rėmėjų, nes jį sudaro apie 2000 dainų, užrašytų Dzūkijoje. Tokio leidinio dar nėra,T.Brazio dainų rinkiniai pilnai dar nebuvo išleisti. Tai didelė skola kunigui T. Braziui, išvaikščiojusiam ne vieną Džūkijos kaimą, užrašiusiam nuostabiausio tautinio paveldo dalį – liaudies dainas.
Taigi, ledai pajudėjo, bet dar reikės kantrybės ir tęstinio projekto, reikia ieškotis rėmėjų pagalbos, kol knyga pagaliau atsistos greta kitų dainynų mūsų bibliotekose, mokyklose ir Elektrėnų, Kietaviškių, visos Dzūkijos apylinkių dainomis papildys mūsų krašto etninę kultūrą savo lobiais.
Elektrėnų literatūros ir meno muziejaus etnologė Ona Rasutė Šakienė
Apie T. Brazio surinktų dainų pateikėjus
Magdalena Baranauskaitė
Piktakiemio kaimo teritorijos vietinių žmonių pasakojimais ilgai stovėjo dykviete, nebuvo apgyvendintos, gal todėl, kad šiaurinėje kaimo pusėje esnatis senas piliakalnis ir dabar nėra tyrinėtas, niekam neatskleidęs savų paslapčių, tik šiaurės rytinėje jo pusėje Kietaviškių pagrindinės mokyklos mokytoja kraštotyrininkė Danutė Gudelienė yra suradusi nemažą kiekį akmens amžiaus gyvenvietės liekanų ir jų pagrindu įkūrusi Kietaviškių pagrindinės mokyklos muziejų.
Marijono Ratkevičiaus iš gretimo Karveliškių kaimo pasakojimu į dykvietes, negyvenamas vietoves, pirmasis nežinia iš kur atėjęs kažkoks Ščerbavičius ir susirentęs sau kažkokį gyvenamą būstą ar žeminę.( Kietaviškių?) dvaro ūkvedys, jojęs vieškeliu, ( vieškelis jungė Strėvininkus su Semeliškėmis ir, manoma buvęs vienas iš seniausių kelių) pro tuos laukus ir pamatęs, jog negyvenamuose laukuose įsikūręs žmogus, apie tai pranešė ponui(?). Būk tai ponas atjojęs pažiūrėti ir radęs žmogaus būstą, leido jam čia kurtis ir gyventi.
Vėliau, sakoma, nuo Pastrėvio atsikėlę Česoniai, nežinia iš kokio krašto – Baranauskai, taip pamažu kaimas buvo apgyvendintas, nors jo vakarinėje dalyje galbūt jau gyventa Stankevičių, bet jie gyveno jau Taduliškių kaime ir turėjo nedidelį palivarką.
Apie 1918 – 1919 metus, kada apylinkes išvaikščiojo kunigas Teodoras Brazys, dainų pateikėja Magdalena Baranauskaitė gyveno pas seserį ?, ištekėjusią už Maleravičiaus.
Jų sodyba stovėjo an mažos kalvelės kaimo viduryje, ūkelis buvo nedidelis, skurdokas, augo viena kita obelaitė, mažas, statinių tvorele aptvertas darželis prie mažo kelelio, kertančio kaimą iš šiaurės, nuo Piliakalnio, į pietus iki vieškelio. Nuo sodybos į šiaurės rytus plytėjo Verdinių miškas, eglynas, šiaurės vakaruose augo lapuočių medžių guotas, bevardis miškelis. Nuo kalnelio į visas puses vėrėsi platūs erdvūs vaizdai, apylinkės plačiai skleidėsi į pietus ir į vakarus, pati erdvė rodos šaukėsi dainai, o šiaurėje Pilakalnio vaizdai neužstojo horizonto, tenai plytintys ąžuolynai ant kalvų tik atverdavo erdvę tolumoms.
Magdalena Baranauskaitė buvo kilusi iš neturtingos mažažemių, paprastų žmonių šeimos, kiek žinoma turėjo dar tris seseris. Viena jų buvo ištekėjusi už Gruškos, antroji – už Ščerbavičiaus Petro ir gyveno turtingiau. Trečioji, ištekėjusi už Maleravičiaus Kazio, gyveno skurdžiau ir priglaudė netekėjusią seserį Magdaleną. Magdalena nebuvo ištekėjusi ir dėl šiandieną jau nežinomų priežasčių ( kur dingo tėvų namai, neaišku) gyveno pas seserį Maleravičienę. Ji buvo kaime garsi giedorka ir eidavo giedoti prie mirusiųjų. Kaip šiandieną matome, mokėjusi nepaprastai daug liaudies dainų. Kiek žinoma, Gruškai, gal jau sesers palikuonys, irgi buvo labai dainingi. (Laidotuvių giesmes, įrašytas 1973 metais Jono Kertenio iš Girelės kaimo laidotuvėse Elektrėnų literatūros ir meno muziejui padovanojo velionio duktė Aleksandra Stankevičienė, Kietaviškių bibliotekos vedėja, o 2008 metais įrašus sutvarkė Tautosakos instituto dainyno skyriaus darbuotojos.)
Magdalena yra palaidota Burbiškių kaimo kapinėse, bet kapas neišlikęs. Dar gyvas išlikęs įdomus jos priežodis ,,vistase“, kurį , sakoma, ji dažnai naudojusi ir jį dar mena Marijonas Ratkevičius.
Emilija Ščerbavičiūtė
Ščerbavičių šeimynoj buva Emilija. Jų šeimynoj buva daug Jonų, tai kad atskirt įdomiai vadina. Buva Jona Janulia Jaska. Ji išvažiava gyvent Kaunan, gal apsivedė, nežinau, ale turėja sūnų, jis dar atvažinėja Kampuosna. Rodos turėja ir dukterį. Kai mokinaus gyvenau Kaune, tai buvau pas ją, seniau kaime buvo tokia mada apsistot pas pažįstamus, pernakvot. Labai maloni senutė buvo, labai meili, gera.
Seniau daug giedorių buva kaimuose. Buva Lukoševičius, buva Gliaudelis, tai dvieju visus išlaidoja. Būdava kai užgiedos, tai net dreba lubos. Ir bažnyčioj jie giedoja, dar toks Kralikauskas iš Kareivonių, iš Mijaugonių Lepševičius, tai per Velykas menu bažnyčia dreba.
Česlovas Kazakevičius, g. G. 1925 m. Perkūnakiemio k.
Anykštos kaime, vadinam Kampais, gyvena Ščerbavičių šeimyna. Buva ty jų šeimynoj Jonas, Janulis, Jaska, gal diedukas, tėvas ir sūnus, nežinau, dar ty. Žinau kad dvi seserys išvažiava iš kaima – viena Vilniun, paskui buva labai mandra, kaima žmonės juokėsi, saka, gaidžia nepažina, kita – Kaunan. Tai čia bus toj pati.
Žinau kad gyvena Kaune, jos sūnus dirba batsiuviu, jo motina gražiai dainava, ty Kaune. Tikriausiai Kaune ir palaidota.
Janina Baurienė , g. Anykštos k.
Senų Kietaviškių kapinėse palaidoti visi Ščerbavičiai – Jonas, Janulis, Jaska, bet Emilijos prie jų nėra, gal ji palaidota Kaune.
Regina Česonienė, g.1971m Mijaugonių k.
Emilija Ščerbavičiūtė gyvena Kaune, buva išvažiavus.
Veronika Ciziniauskaitė,g. 1922 m. Senų Kietaviškių k.
Ar nebus Makarevičai? Makarevičius toks gyvena su Amilka Kaune, buvau pas juos Kaune, nakvojau. Ale jų nieka neparvežė čia laidot, Kaune gal pasikavoja.
Vytauyas Gauba, g. 1937 m. Senų Kietaviškių k.
Kaune gyvena, už Makarevičiaus buva ištekėjus buva sūnus Vincas, atvažinėjua Kampuosna, aš jį pažinojau, labai gražus vyras buva, menu su auksiniais dantukais. Buva ir duktė, varda nežinau.
Kadaise mama važinėja turgun Kaunan, tai užeidinėja pas juos pernakvot.
Mūs Ščerbavičių šaknys bendros, mana tėvas ir Emilijos tėvas gal antros eilės pusbroliai buva, seniau tai giminiavasi, ale paskui jau nutola, dabar vaikai, anūkai visai išsiblaškė.
Marijona Ščerbavičiūtė Gaubienė, kilusi iš Kampų ( Anykštos ) kaimo
Kaime gyveno du Kučinskai, du Ščerbavičiai. Dar Jurkevičiai, Pruskai. Šeimynos nemažos, žmonės draugiški. Kaimelis nedidelis, gyveno vienas prie kito, žemės nedaug turėjo, po tris – penkis hektarus, žemė ėjo gabaliukais, šniūrais iki Anykštos ežero. Ėjo keliukai an Obenių ir an Senų Kietaviškių kapinių, iki jų buvo tik apie pusė kilometro. Prie namų buvo tvoros, daugiausiai išpintos iš lazdynų, gale trobos visur buvo darželiai. Mama laikė bites, ji jas labai mylėjo ir pati prižiūrėjo. Kaime dar stovėjo trobos po vienu stogu ir troba ir tvartas. Vidurij buvo didelės priemenės, tenai visi rakandai, puodai. Gal statė taip kad būt pigiau, žmonės buva nebagoti. Kluonai stovėjo toliau nuo trobų, link Strėvos upės. Menu, rytais mes vaikai atsikeliam ir lekiam praustis Strėvon, paskui perdien vėl kokių 10 kartų maudomės, vanduo buvo švarus, tekantis, palei krantus auga ajarai. Plovėm galvas, nereikėja jokių šampūnų, graužėm ajarų šaknis…
Gaudėm žuvis. Ir aš. Sietka – tinkla gabalas, an jo vienoj pusėj pririšta akmenukų, kad gramzdint, kitoj pusėj – tokios žievelės, tai plaukia ir kelia aukštyn. Pernakt prieina žuvų. Daugiausiai palei krantu statom, ajeruose. Ryte nuveini, pasiimi.
Per kaimą tekėjusioj Strėvos upėj vietiniai gyventojai buvo pasidarę tokias užtvankas dėl žuvies žvejojimo, kiekvienas turėjo ,,savo“ atkarpėlę, maždaug po 50 metrų ilgio žvejybai.
Anykštų ežeras netoli buva, nuplaukt su laivu tai reikėja prieš vandenį, o grįžt tai jau lengva buva, pavandeniui. Teta gyvena Geibonyse, tai plaukdavom pas ją ežerais. Su laivu. Ty buva daug buvisokių užutėkių, salų, vingių. Buva Ginėjos sala, Budynės, visoki ty kampai, medžiai auga, buva Varnakampis, ty varnos gyvena. Labai daug varnų.
Kai praaugau, jaunimas labai rinkosi, buvo vakarėliai. Šokom,labai daug dainavom, buva susirenka tai pas vienu, tai pas kitu. Kaime buva visaip – pas Ščerbavičius grindų nebuva, pas Pruskus – buva. Kai kur buva kamaros. Kai kieno troba pertverta per pusę – vienoj pusėj, kai inteini, jau švaresnė, geresnė, o kita – vadinama ,,už pečiaus“ ūkinė dalis, tenai visi rakandai, puodai, pečius. Ir valgė, ir miegojo ,,už pečiaus“, tenai vyko kasdieninis gyvenimas, o švaresnėj pusėj tik svečiam stalą dengė, ar per šventes. Stovėja suolai, gėlės, virš stala – šventi paveikslai. Čia kai pas ką jau stovėja spinta, kartais ji ir atitverdava trobą pusiau.
Kaime tekėja upeliukas Rudupė, tai prie jo vaidenosi. Nuo mumį an Obenių ėja keliukas palei tą Rudupę bijodavom ait, ty rodydavosi kas tai.
Mūsų Kampų kaimas buva nedidelis, tik šešios trobos, tai turėja atokiau nuo namų, prie Strėvos, pasistatį vienų pirtį. Tį visi maudėsi. Kūrena iš eilės, aina maudytis vyrai, o paskiausiai moterys su mažais vaikais.
Kaime buva ir pravardžių. Kad nesumaišyt, tai vadina Jona Janulis, Vinca Jonas, Kuvarnianas, Jakelis, nor jo pavardė visai kitokia.
Janina Sedlevičiūtė Baurienė, g. 1934 m. Kampų k.
Per Tris karalius vaikščioja po kaimu. Daug dainava. Apsirengia su išverstais kailiniais, vienas juodais, kitas baltais, apsirengia dar visokiais cigonais ir aina, mergom, bobom ir šeiminykam viska linkėja, o cigonai prašinėja. Duodava pyraga, samagona, kas kų turėja, ir per Velykas panašiai. Paskui jau balius, dainos, šokiai, suveina kur nor.
Per Užgavėnes tai daug važinėja. Saki, reikia arkli pravažinėt’, tai an ažera łėki kap pasiutį. Vakaruškų metu buva daug visokių žaidimų.
Kloniniai Mijaugonys. – Boleslovas Pruskas, 1928 m., kilęs iš Anykštos.
Emilija Gudeliauskaitė
„Gyveno su broliais: Jonu ir Stasiu. Abu broliai buvo ženoti, o Emilija netekėjusi. Jono sūnus Jonas dirbo Gilučių kolūkyje vairuotoju – turėjo du vaikus: sūnų Vidą ir dukrą Elvyrą. Stasys turėjo vieną sūnų Liudviką, kuris buvo nevedęs (1936-1981). Visi gyveno bendroje šeimoje, nebuvo pasidaliję ūkio.
Emilija giedojo laidotuvėse ir Kietaviškių bažnyčios chore. Apie 1970m. gavo padėkos raštą iš klebono (raštas neišlikęs). Mokėjo siūti. Žmones matuodavo su siūlu, užrišdama mazgelius ilgiui pažymėti. Kirpdavo medžiagą pasidėjusi ant kelių. Siuvėja buvo gera. Turėjo negalią (šlubavo)“.
Pasakojo Kajetonas Vankevičius g.1934m. Jo tėvai ir jis pats gyveno Emilijos kaimynystėje Mijaugonių k. Tėvai: Kazys ir Eleonora Vankevičiai.
Emilija Gudeliauskaitė gyveno Kalninių Mijaugonių kaime, buva du broliai ir ji. Emilija visą gyvenimą gyveno Mijaugonių kaime. Broliai abudu buva ženoti, ale turėja tik po vienu vaiku, ji byva šluba, gal užtatai neapsivedė, lika gyvent su broliais. Buva labai darbšti, tvarkinga. Menu, bulves kasu, karvės vaikščioja palei keliuku. Senoiau buva mada ait bažnyčion an mišparų. Tai ji aina Kietaviškėsna, pasiėmus rožančių poteroiauna. Davėja in karves, o ty buva tokia paškudna karvė, badėsi, tai kad puls ją toj karvė. O ji kai turėja rankose ražončių, tai teiesiai jai akysna, tai karvei. Karvė ir išsiganda, ir pabėga nuog kelia. Apsigynė ražončium. Visa jų giminė ir palaidota Mijaugonių kapinėse, yra kapai. Namai buva parduoti, neišlikį, tikro nėr, jau perstatytas.
Seniau buva daug giedorių, ir prie nabaščika giedoja labai daug. Menu po sniedonei ir ateina giedotir visu laiku gieda. Ir per nakti. Ir pinigų neėmi.
Buva daug vyrų giedorių, kai užgiedos bnažnyčioj rodos šiurs aina, ne taip, kai dabar. Mūs kaime buva lepšįevičia Juozas, Beliukevičia Vynca. Gojuj Valakna gyvena, irgi giedoja, tai vyrai kap suveis… O ir moterys nenusilaida. Ti kitokiais balsais, garsiai, net šiurpas krečia.
Gudeliauskų namas buva an dviejų galų, broliai atskirai gyvena, ale nigdi niekas nešnekėja kad bartųs, pyktųs. Visadu gražiai, tykiai. Buva paprasti žmonės, augina gyvulius. Visi palaidoti Mijaugonių kapinėse, yra užrašai.
Viena brolia sūnus paskui jau buva muzikantas, gerai graina akordeonu. Saka jo tėvas Jonas gerai graina an bajana, turėja baltu bajanu.
Veronika Beliukevičiūtė Laimutienė, g. 1933 m. KalniniųMijaugonių k.
Menu, jų namai buva palei mišku, palei šilu. Emilija su mana vyru, su Jonu Janavičium giedoja. Visos apylinkės jų apgiedotos, išlaidota daug.
Emilija buva vidutinia ūgia, šlubava, kas tai su koja. Neženota. Gyvena su dviem broliais, ir vienas iš brolių eidava giedot seniau, dažnai jiej trise ėja, buva susigiedojį. Menu, ateina pas Joną prašyt, tai jis klausia:,,Pas Emilę buvai“ Nu ir eina. Kartais visai namie nėr. Seniau daug giedoja, ir iš ryta, ir po pietų, ir naktį, labai daug giedoja, dažniausiai dvi naktis, paskui lydi, o iš kapinių grįžį dar rožančių gieda. Visas tris dalis, neskubėja, sėdi ilgai. Ir nieka nemokėja, dykai ėja. Paskui jau, vėliau atsirada mada – parsineša butelį.
Ji buva tokia griežta. Menu, prisirenka vakare daug jaunima, priemenėj stumdosi, plepa, klega, tai atsistos ir eina link jų su lazda. Tadu visi nutyla. Sena jau buva. Ji buva labai griežta, o mana Jonas visada su šposais, su juokeliais, tai abudu labai sutika. Ji buva daug vyresnė. Labai sugyvenam.
Mijaugonyse irgi mojavas( kaimo gegužines pamaldas) rengė, nu kožnam kaime buva, tai ji buva vadovė, pravadnykė.
Kaime dar buva mada per kryžiavas dienas eit melstis, giedot in kryžius. Anksti ryte, tik prašvitus, tik saulei tekant ir eina giedodami nuo viena kryžiaus in kita ir vis giedodami. Ką ty giedoja, nemenu. Tai ji irgi buva pravadnykė.
Ir gyvena, ir mirė pas brolius, savos šeimynos nesukūrė, gal nesveika buva, ale giedoja gražiai. Ir mirė pas brolius. , ilgai gyvena, sirginėja, sena mirė.
Emilija Janavičiūtė Janavičienė, g.1925 m. Gilučių k.
Palei mišku gyvena, giedoja laidotuvėse, gyvena su broliais.
Per jų kiemu mes miškan eidavam, grybaut, uogaut, tai moterėlės visada labai pasišneka, geri žmonės buva. Ir saka, jų šeimyna labai sugyvena, jie ty bendrai visi, broliai tai buva ženoti, paskui ką tai dasistatė, ale vistiek visi krūvoj.
Labai gera buva, tik kas numiršta, tai ir eina giedot, nei prašinėt nereikėja, nei pinigų niekas ty nemokėja, veltui. Giedoja su Jonu Janavičium, su Malašauskais iš Lubakos – Filomena ir jos vyru, nemenu varda. Draugiški, geri buva žmonės.
Domicelė Laimutytė Paulavičienė, g. 1931 m. Mijaugonių k.
Magdalena ir Levosė Dansevičiūtės
Seserys gyvena Žuvyčių kaime.
Jų visa šeimyna buva labai linksma, daininga. Šeimyna buva didelė, gal 6 ar daugiau vaikų, jau nemenu , seserys už manį buva daug vyresnės, ale su jauniausiais, su broliu ir viena seseria dar ėjau Semeliškėsna bažnyčion an chorų. Brolis buva muzikantas, grajina an smuika, ale paskui ir jis išvažiava Amerikan. Buva taip. Viena jų išvažiava, paskui atsiuntė šipkarti, paskui kitam ir visi, net keturi išvažiava vienas paskui kitu Amerikon. Dvi seserys ir du broliai. Tas, kur ėja an chorų, irgi išvažiava. Buva likis toks senas jau, ale jis seniai numirė, buva viena sesuo nutekėjus kur tai prie Žąslių, kita buva ištekėjus už Kerčia Šakaldonysna, seniai jau mirį. Pasakoja kaimynai, kad tas muzikantas apsiženija su itale, tai paskui visai su nieku nesigiminiava, ji nemokėja kalbos, saka lyg nenorėja, tai nei laiškų, nei nieka.
Jie gyvena pradžioj kaima po kairei, dabar ty lyg gyvena tokia moteriškė, buva Bartkevičiūtė, dabar gal Dansevičienė, dar nesena, ty kur prasideda kaimas, an kiema vietos, pradžioj. Jie visi giedoja po pagrabu, buva dainingi.
Žuvyčių kaimas senas, yra senos kapinės. Tenai jau seniai niekas nelaidoja, ty nieka nebuva, pievos ir krantai, kap mes ganėm, kap seniau buva dideli lietūs, net išlupa smėlį, tai išlupa ir žmo nių kaukoles, mes kai vaikai, tai renkam, žaidžiam. Kaulai visai išdžiūvį, nieka ty nėr. Ąžuolyna krantas toj vieta vadinasi. Pievos ir krantai.
Šaltinis, kur šventu vadina tai kitoj kelia pusėj, ty nuo Semeliškių ainant po dešinei. Ir ty krantai, griovys gilus, labai bistrus upeliukasd išteka ir dabar dar žmonės vežasi, ir maniškiai parsiveža, o seniau, žmonės važiava an šv. Roka atlaidų, tai vežimais užstatydava kelių, visi sėmėsi. Tas upeliukas teka Vuolaston. Po keliu ritasi. Buva ty Galų raistas, pieva tokia, paskui Dubelė, Durimai buva. Žuvyčių Piliakalnis toliau, o palei Vuolastu tai labai gražus kalnas,irgi kai piliakalnis, ale saka ne.
Seniau saka, čia buva labai dideli mūšiai, karai, daug žuva, tai paskui ir sakė,, Žuvį čia“, paskui tep ir lika, nu kaimas dabar vadinasi.
Žuvyčiai – Zosė Vinevičienė, g. Žuvyčių k.
Yra pilis, buva, čia žuvį, yra senkapiai, anksčiau čia gi kariava, koks ordinas buva užėjis. Čia kapai. Išplauna kaukoles. Užtat ir vardas Žuvyčiai.
Vėjai, tai kaimas. Revas ty išplėštas, teka šaltinis. Oi geras vanduo ty iš po žemių, iš kampa. Seniau kai važiuoja žmonės iš Roko atlaidų, iš Semeliškių, tai ir sėmė ir prausėsi ir namo vežėsi, anyta sakė, ji prausėsi, saka, meldėsi prie to šaltinia. Seniau buvo dar didesnis griovys, užpylė, smėliu užnešė, saka stebuklingas, žmonės tikėja jo galia, jis tekėja prieš saulę. Seneliai pasakoja.
Ona Markevičiūtė Seliutienė, g.1930m. Žuvyčių k.
Kadaise mana diedukas pasakoja, kad kap atėja žmonys gyvent’ in šitas vietas, tai upely pamati labai daug žuvyčių. Vienas saka: „Oi, kiek daug žuvyčių!“ Tai ir lika kaima vardas tokis – Žuvyčiai.
Antanina Sedlevičiūtė-Jukavičienė, g. 1920 m. Žuvyčių k.
Kotryna Kačkauskaitė Žigutienė
Dukters Elenos pasakojimas
Mana tėvai gyvena Kudonių dar kiemavietėj vidurij kur stovėja kryžius, in dešinį pusį. Kačkauskas Vincas, mamos tėvas atėja žentuosna Kudonysna, buva kilis nuo Dalinonių, palei Pajautiškes. Mama buva trečias vaikas šeimoj, du broliukai mirė maži, paskui dar gimė sesuo. Jos mama, mana bobutė atidavė mamu Čiobiškio vienuolėm, ji tenai auga ir buva auklėjama vienuolių. Tenai ją mokina ir dainuot. Paskui gimė maža sesutė, reikėja padėt augyt, tai parėja namo ir visu gyvenimu gyvena Kudonyse. Turėja tik19 metų kai šiltine mirė jos mama, mana bobutė, ji turėja augint seserį.
Mama mokėja labai daug dainų, ji giedoja Žiežmarių bažnyčios chore, dar dabar turiu Marijos statulą, ją Žiežmarių kunigas lyg Balčiūnas buva padovanojis mamai. Giedoja po nabaščiku, visur. Seniau daug dainava, giedoja, ėja prie kryžių, kapinėsna, buva talkos, vakarėliai.
Kaime jaunimas susitikinėja, ji susipažina su sosiedu Žigučiu Miku, mana tėvu ir pradėja draugaut. Jos tėvas, mana diedukas Vincas buva strogus, jis nelabai norėja, ale ji užsispyrė ir pasakė tėvui ,,Jei Mikas neims, visai netekėsiu“, tada tėvas nusilaida ir žemi jiem apraši. Kai ženijosi tėvas turėja 33, o mama 32 metus. Tėvai nebuva bagoti, žemės turėja gal 7 hektarus, gyvena iš ūkia, laikė gyvulius, dirba žemi.
Mamos tėva Kačkauska Vinca sodyba stovėja kaima vidurij palei kryžių, vienas trobos galas buva dar neinrengtas, vienam gale gyvena. Toliau in pietus stovėja ūkiniai pastatai, kluonas. Kai mamos tėvas numirė, visi ėja an sklypų, tai mana tėvas Žigutis Mikas namu persinešė ir pasistatė čia, kur dabar mana brolis gyvena, link plenta an kalniuka palei Kuktus.
Mana tėvas ėja medžiot, turėja šautuvu, vis ėja palei Strėvu Girelės miškan. Mama mylėja rankdarbius, buva prisiuvinėjus, pirkia buva gražiai sutvarkyta, ji mezgė muftas, menu ir tėvui buva numezgus. Neišsilaikė, vilnonių siūlų, tai sudūlėja. Mama mirė, kai aš turėjau 16 metų. Mama mirė birželio 8 dieną, o 22 prasidėja karas. Tik po laidotuvių.
Duktė Elena Žigutytė Leonavičienė
Menu Kotrynos laidotuves. Buva vasara, šilta, ji buva pašarvota tam neinrengtam pirkios gale, menu nebuva grindų. Jauna dar mirė.
Jų sodyba, pirkia buva labai tvarkinga, buva labai gražių takų, visokių krepšelių prisiuvinėtų – ir šukom dėt, ir adatom, ir siūlam. Buva gražiausia grįnčia.
Kudonių kaime stovėja trys kryžiai. Gale link Ilgia ežera – Venskų, per vidurį – Kačkauskų ir kitam vakariniam kaima gale – Černiauskų. Seniau kaime šventė gegužines – mojavas, birželines, ėja melstis giedot visu gegužės ir birželioi mėnesius, kryžiavas dienas ilgai vaikščioja giedot po kryžiais, gal iki 1962 metų, per Vėlines aidava an kapinių ir visur giedoja. Buva tokia mada. Dar moterys rinkosi ,,mainyt tajemnyčių“ pas Kotryną. Kiekvieną sekmadienį. Nu buva toki lapeliai, rožančiaus paslaptys. Rožančius 3 – jų dalių po 5 paslaptis, tai buva 15 moterų. Jos kaip tai meldėsi po vieną dalį, paskui sueina ir pasikeičia tuos lapukus , ėja iš eilės, jei katra numiršta ar kur išvažiuoja, tada ateina nauja. Ji turi būt dora, pamaldi. Ir susirinkį jau giedoja, meldėsi. Ir vis rinkasi pas ją. Mano mama Emilija Laimutienė irgi vaikščioja.
Daug giedoja po nabašniku, visu rožančiu ir neskubėdami. Ėja giedot ir vyrai.
Menu per atlaidus tai važinėjam toli, važiavam visosna apylinkių bažnyčiosna, kur atlaidai, tai iš eilės. Važiuojam su vežimu, prisirengia iš vakara, paruošia šiena, užtiesia, insideda maista, ko turėja, mėsos, skilandžia, dešros, sūria, pyraga, pasidara vendzliuku ir kožnas vežasi. Po mišių, po mišparų jau aina vežimuosna, išsideda kur an pievos ar kieno vežime, susėda visa giminė ir kaimynai ir jau baliavoja. Arkliam irgi parūpina pašara, tokian maišan sudeda ir užriša arkliui an snukia, tas gali ėst. Būdava ir bonkeli padara susėdį, seniai nesimatį. Kartais užvažiuoja pas gimines, jei tam krašte gyvena, pasivaišina, pasižiūri, kaip gyvena. Kartais, jei toliau buva, ir naktį grįždava. Menu, niekas iš šeimynos namie likt nenorėja, visi norėja važiuot. Daug arklių pristata, ienas sukelia, daug žmonių važinėja atlaiduosna ir su vežimais, ir su važeliais ir su bričkelėm, kas kaip.
Ona Laimutytė Jančiauskienė, g, 1934 m. Kudonių k.
Aleksandra Žigutytė
Menu ją. Buva tėva dėdės gal sesuo, gal tėva teta, sena labai, neženota. Menu, mama buva manį nusivedus, tai ji buva apjuosta su juostela, buva kokion tai organizacijon insirašius, ale aš dar visai vaikas buvau, neklausiau. Tik žinau, kad buva giedorka, giedoja ir po pagrabu, ir bažnyčioj, tėva kokia tai giminaitė. Tai tiek. Palaidota Kudonių kapinėse.
Elena Žigutytė Leonavičienė, g. 1924 m. Kudonių k.
Ona Kanapickienė
Ona Kanapickienė gyvena an sklypų, už Semeliškių, vienos pavardės, ale mum nebuva giminė. Menu. Mes buvam kaimynai. Ji giedoja bažnyčioj, visur, buva štukorka, ką pabaint mokėja. Jos vaikai jau čia negyvena, kur tai Vilniuj, ale aš jau nepasakysiu, duktė, rodžias, Lentvarij kur tai. Menu, kad duktės vardas buva Marytė. Dar buva du sūnai. Jų tėviškė sunaikinta. Jos mergautinė pavardė gal Ravinskaitė, vis sakydava – Ravinskiūtė, Ravinska Ona.
Ona Kanapickienė, g. 1920 m. Semeliškių k.
Ieva Ališauskaitė
Ieva kap menu, tai jau sena buva, vis ražončiais an šventoriaus turgavoja. Ji buva kupriukė, neištekėjus, tai vis prie bažnyčios, prie kuniga, o gyvena su broliu, jų šeimynoj. Brolis buva ženotas, pažinojau žmonu Marceliu, jų duktė Ustilienė Janė gyvena Semeliškių gale an Trakų kelia. O Ieva visu amžiu pragyvena pas tėvus, paskui pas broli.
Ona Kanapickienė, g. 1920 m., Semeliškių k.
Ieva Ališauskaitė buvo mano dieduko sesuo, mamos teta, ji buvo nevedus, giesmininkė, giedojo Semeliškių bažnyčios chore ir mano mama Ališauskaitė Jančiauskienė giedojo. Ieva gyveno prie mamos Semeliškių miestelij, paskui buvo išsikėlę į vienkiemį už Nestrėvaičio ežero, ant ano kranto. Jau ir tų namų nėra, nelikč.
Palaidota Semeliškių kapinėse, tenai, kur mūs bobutė, atskiro kapo nėra, seniau nedarė atskirų paminklų, tai ton pačion duobėn ir palaidota. Jos kapas neišlikęs. Yra bendras giminės kapas.
Janina Jančiauskaitė Ustilienė, g.?(gal apie 1960 m.) Semeliškės
Petras Kananavičius
Petras Kananavičius,gyvena už Stančikų kapinių, jis giedoja Semeliškių bažnyčios chore. Janina Kananavičienė uošvį prižiūrėja, ji marti, sūnaus Romo žmona, labai gera moteris. Petras ir Ona Kananvičiai turėja tris sūnus – Praną, Romą ir Bronių. Bronius jau miręs, sodyboj likčs sūnus gyvena. Menu Pranas vis groja armonika ir visi buva giedoriai, dainininkai. Petras Kananavičius mirė pas marčią Pastrėvio kaime, gy veno ilgai, turėja arti 100 metų. Saka, jis nėja kolūkin, nesirašė, laikė bites ir buvo pravardi jam davį – Bičių Petras. Dar vadina Salduku. Ir vaikus vadina Saldukais.
Zoselė Pinelienė, g. 1922 m. Pastrėvio k.
Petras Kananavičius gimęs1905 m. Stančikų kaime. Tėvai – ūkininkai, ypač gabi darbuose ir gaspadorystėje buvo motina, ji tvarkė visą ūkį, buvo labai protinga, iškalbi. Ji buvo smulkaus sudėjimo, vikri, greita, sirgo egzema, viena jos ranka buvo aprišta, tačiau labai mėgo švarą, jos raištis ant rankos visada buvo švarus, skarytė visada balta, prijuostė visada gražiai išskalbta, nors gyveno ūkiškai, samdinių neturėjo. Tėvas buvo tylus, ramus žmogus.
Šeimoje augo du sūnūs – vyresnis Antanas ir jaunesnis Petras. Stančikų kaimas, kol dar nebuvo išėję ant sklypų, stovėjo prie kelio, einančio nuo Kietaviškių link Stančikų miško. Kananavičių trobos stovėjo ant paties posūkio, kur kelias dar posūkį link Stančikų miško. Išėjus ant slkypų jų namai stovėjo netoli miško, troba buvo pastatyta po vienu stogu su tvartu, senu būdu ir kai trenkė perkūnas, viskas sudegė. Tada pasistatė tik mažą trobelę, tokią bakūžę, kur ir nugyveno visą gyvenimą.
Petras mokėsi Aukštadvaryje, buvo baigęs progimnaziją. Sako, į Aukštadvarį visada eidavo pėsšiomis, buvo takai, keleliai per Budzylius, tiesiai, vistiek reikėdavo nueit apie 20 kilometrų.
Paskui bandė mokintis kunigų seminarijoje, brolis Antanas norėjo būti vienuoliu, bandė stoti į vienuolyną, matomai motina buvusi labai religinga, nes abu vaikai buvo irgi religingi. Dėl šiandien jau nežinomų priežasčių abu grįžo į pasaulietinį gyvenimą.
Tarnavo Lietuvos kariuomenėje Kaune.
Petras kurį laiką gyveno Klaipėdoje ir labai mėgo knygas, buvo įsigijęs daug. Nemažai jų parsivežė namo ir turėjo biblioteką. Paskui, užėjus rusams, visas savo knygas buvo užkasęs žemėje, kur jos per ilgą laiką žemėje neišsilaikė, supuvo.
Buvo labai geros dūčios, niekad su niekuo nesipyko, labai mandagus ir linksmas žmogus. Visus vaišindavo medumi ir organizuodavo visokias šventes, vaidinimus.
Kolūkin nesirašė, todėl konfiskavus gyvulius ir žemę, liko gyventi ant 15 arų. Laikė bites. Bites labai mylėjo ir bijojo prie sovietų laikyti daug avilių, todėl po keletą laikydavo pas giminaičius, pas pusbrolius Petkevičius ir dviračiu važinėdavo jų tvarkyti. Bitės gerai nešė medų, Petras pažinojo kokias tai žoles,naudojo kad jos nesirgtų, žiemai irgi užklodavo žolėmis. Jis pažinojo visas žoles, pats jas rinko, džiovino. Atrodo tos žolės, kur naudojo bitėms uždengti vadinosi čižma, kitaip nežinau.
Rusinkuose šalia Žaslių gyveno jo teta, jis tenai dažnai būdavo. Buvo susikalęs dideles dėžes, jom vežiojo obuolius į Vilnių, į turgų.
Laikė ožkas ir iki senatvės pats prisipjaudavo šieno, pats džiovino ir vežiojo, nemėgo prašyti pagalbos. Sako, kasdien po pradalgį ir prisipjaunu. Ir pas bites vis dar važinėjo su dviračiu. Mes jam visada per šventes veždavom pyragų, visko prikrovę kraitelę. Paskui jau, apie 100 gyvent, atėjo pas mus. Neilgai pagyveno. Mirė 102 metų.
Šeimos nesukūrė. Mokėjo daug dainų, labai mėgo šokti, iki senatvės buvo greitas, vikrus, linksmas. Menu, ateidinėja, tai sukuria visokių baikų, dainelių, persirengėliais vaikščioja po kaimą.
Janina Kananavičiūtė Kananavičienė, g. 1940 m. Stančikų k.
Emilija Kertenytė
Emilija Kertenytė-Suchockienė gimė 1893.02.24 Girelės km., Kaišiadorių apskr. Jos gyvenimo laikotarpis gausus sudėtingais įvykiais. Ji lietuviškos spaudos atgavimo liūdininkė, pergyveno du pasaulinius karus, pokario laikotarpius, sovietinę okupaciją. Jai teko pajusti sunkų kaimo persitvarkymą – perėjimo iš rėžinės sistemos į viensėdijas laikotarpį. Baigusi Kaune mokytojų kursus, kurį laiką mokytojavo. 1923 m. ištekėjo už Vlado Suchocko ir iki mirties (1968 m.) užsiėmė žemdirbyste.
Nežiūrint sunkaus valstietiško gyvenimo būdo ji visą gyvenimą skaitė knygas, domėjosi spauda, gražiai mezgė, audė sudėtingais raštais audinius ir nuostabiai dainavo lietuvių liaudies dainas. Jų mokėjo begalę. Tėvelio seserys Emilija ir Ieva ir mama buvo nuostabus dainininkių trio. Nuo jų lietuviškų liaudies dainų skambėdavo lenkiškas Ūbiškių kaimas. Jos buvo tarytum lietuviškumo skleidėjos jame. O dainų klausydavosi visi, su malonumu ir nuostaba.
Nuostabios buvo mamos lopšinės. Kai kurias iš jų ir aš dainuoju savo anūkams. Vienos iš jų ir cituoju kelis posmelius:
Surinko ir paruošė etnologė O.R.Šakienė
Heifetso konkursas Vilniuje
Genujoje gimė Paganini, o Heifetzas – Vilniuje. Didžiųjų žmonių pėdsakai, jų asmenybės aura iškelia ir tas vietas, kurios susijusios su šių asmenybių veikla, biografija. Nors žavimės Zalcburgo senamiesčiu, vis dėlto Zalcburgas – visų pirma Mozarto miestas. Kad ir kokia nuostabi būtų Genujos apylinkių gamta, kiekvienas muzikas žino – visų pirma tai Paganinio miestas.
O Vilnius? Vilniuje XX a. pradžioje gimė ir buvo pastebėtas smuiko genijus, vėliau tapęs pasaulio, žmonijos nuosavybe. Vilniuje gimė Jascha Heifetzas!
Pasaulyje pripažintas, ryškiausias, tobuliausiai griežęs Jascha Heifetzas. Jis mokėjo koncertuoti dvasios energiją, akimirkoje išgyveno amžinybę. O su juo ir klausytojai patyrė tą laimę. Tokių genijų gal apskritai tėra keletas. Vilniaus periodas, Jaschos vaikystė mažiausiai tyrinėta, mažiausiai faktų apie ją žinoma. Maironio gatvės 27-ajame name prabėgo smuikininko vaikystė, senamiestyje yra mokyklos pastatas, kurioje buvo pastebėtas jo talentas.
Ir tik nuo mūsų, šio miesto gyventojų, labiausiai priklauo, kiek esame pajėgūs suvokti, įvertinti ir įprasminti keistą likimo lemtą faktą – čia, mūsų mieste, Vilniuje, amžiaus pradžioje gimė didysis pasaulio smuikininkas Jascha Heifetzas. Ir norisi tikėti, kad ateityje Heifetzo atminimas Vilniuje puoselės tradicijas, kurios išaukštins Lietuvos sostinę kaip vieną pasaulio miestų, įamžinančių smuiko genijų.
Profesorius Saulius Sondeckis
XX amžius muzikinei kultūrai dovanojo daug puikių smuikininkų. Šiame žvaigždyne pirmojo ryškumo žvaigžde spindi Jascha Heifetzas.
Gimęs 1901 m. daugelio tautų numylėtame, o žydų net „Lietuvos Jeruzale“ pramintame Vilniuje, smuikininkas visą gyvenimą atmintyje išsaugojo ne tik savo namų gyvenimo ir muzikavimo tradicijas, bet ir vaikystėje patirtą gyvybingą multikultūrinės terpės poveikį.
Pradėjęs muzikos karjerą 1907 m. kaip šešiametis vunderindas, Europinį pripažinimą pelnė Berlyne 1912 m., o pasaulinę šlovę – Amerikoje, nuo 1917 m. jau tapusioje antrąja tėvyne. J. Heifetzo meistriškumas tapo etalonu, į kurį lygiuojasi visi šių laikų smuikininkai. Tačiau jo išskirtinis bruožas, pasak žymaus mokslininko Jurijaus Grigorjevo, – pasąmoninės senojo Vilniaus architektūros inspiracijos: architektonikos didybė, klasikinė darna, ekspresijos įvairovė.
Kadaise Georgas Bernardas Shaw, sužavėtas J. Heifetzo griežimo, perspėjo menininką: „Pasaulyje neprivalo egzistuoti tobulybė, nes dievai ima pavydėti ir ją sunaikina.“ Tačiau likimas buvo maloningas garsiajam artistui. Jo menas tapo ne tik amžininkų, bet ir visų šiandien išpažįstančių Muziką savastimi, o Vilnius pelnė šio didžiausiojo iš didžiausiųjų gimtojo miesto šlovę.
Profesorius dr. Jurgis Dvarionas
Elektrėnietė Rūta Mažuolytė, pirmus savo muzikavimo įgūdžius įgavusi ir kelerius metus metus praleidusi Elektrėnų meno mokyklos smuikininkės Rimos Gritienės ir Aušros Iljotytės klasėse buvo pastebėta kaipo talentinga muzikavimui ir paraginta stoti į Čiurlionio menų mokyklą Vilniuje, apsigyveno menų mokyklos bendrabutyje ir likusi be mamos pati kepėsi kiaušinėlį pusryčiams. Ir grojo. Grojo Aistė Dvarionaitės ir prof. Jurgio Dvariono klasėse. Rūta – įvairių nacionalinių ir tarptautinių konkursų dalyvė. 2003 m. laimėjo II vietątarptautiniame Augusto Dambrovskio konkurse Rygoje. 2009 metais gavo NacionalinęKaralienės Mortos premiją. 2012 metais rūta pakartotinai laimėjopagrindinį Tarptautinio Balio Dvarionojaunųjų pianistų ir smuikininkų konkurso prizą ir tarptautinį EMCY prizą. Tarptautinio Balio Dvariono konkurso „Grand Prix“ , vykusio 2012 metais konkursantų iki 20 metų grupėje nugalėtoja tapo Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos smuikininkė, profesoriaus Jurgio Dvariono mokinė Rūta Mažolytė. Ji pelnė ir specialųjį prizą už geriausią B. Dvariono kūrinio atlikimą. Lydere išrinko vienbalsiai. R. Mažolytės pasirodymas finale su Martyno Staškaus diriguojamu Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, atliekant sudėtingą B. Dvariono Smuiko koncertą h-moll buvo vienas įspūdingiausių konkurso momentų.
„Visiems didelį įspūdį padarė Rūtos susitelkimas ir dvasios stiprybė griežiant sunkų kūrinį, – dalijosi konkurso įspūdžiais žiuri narys profesorius Petras Radzevičius. – R. Mažolytė vienbalsiai buvo pripažinta lydere. Aš jau seniai stebiu šios smuikininkės kelią. Tai išties savita, subtili ir talentinga muzikantė“.
Šiuo metu Rūta jau studijuoja Lietuvos muzikos ir teatro akademinoje, prof. Jurgio Dvariono smuiko klasėje.
IV-asis tarptautinis J. Heifetz smuikininkų konkursas vyko 2013 metais vasario 26 – kovo 3 dienomis Vilniuje. Jascha Heifetz vardo konkursas yra vienas iš reikšmingiausių muzikinių konkursų Vilniuje, puoselėjantis neblėstantį smuiko virtuozo muzikinį palikimą.
Jaschos Heifetzo konkursas yra vienas iš keturių stambiausių muzikinių konkursų (M. K. Čiurlionio, B. Dvariono, S. Vainiūno ir J. Heifetzo), vykstančių Lietuvoje kas keturi metai.
Šis jau ketvirtasis konkursas išsiskiria originalia programa, kuri buvo rengiama kartu su Gidonu Kremeriu. Šalia kitų privalomų kūrinių kiekvienas dalyvis pirmame atrankos ture privalėjo pagriežti 6–7 minučių trukmės vilniečio kompozitoriaus kūrinį smuikui solo, parašytą specialiai šiam konkursui. Buvo atliekamos ir paties Jaschos Heifetzo transkripcijos. Ketvirtasis konkursas turėjo originalų finalinį turą su orkestru Kremerata Baltica. Kiekvienas finalistas su orkestru privalėjo atlikti C. Saint-Saënso (Ysaÿe) Valso formos etiudą nr.6 op.52 ir W. A. Mozarto ar J. Haydno koncertą smuikui su paties J.Heifetzo arba atlikėjo autorinėmis kadencijomis. Turas labai sudėtingas, reikalaujantis gero pasiruošimo ir aukšto meistriškumo.
Konkurse varžėsi 29 jaunieji smuikininkai iš įvairių pasaulio šalių:Norvegijos, Prancūzijos, Vokietijos, Ukrainos, Rusijos, Japonijos, Didžiosios Britanijos, JAV
Iš gausaus dalyvių sąrašo pirmąjame ture į antrąjį turą, vykusį kovo 3 dieną Vilniaus filharmonijos salėje buvo atrinkti šeši patys stipriausieji dalyviai:
Anite Stroh (Vokietija), David Petrlik (Prancūzija), Alexandr Kotelnikov (Rusija), Ayako Tanabe (Japonija), Rūta Mažolytė (Lietuva), Mayumi Kanagawa (Japonija-JAV)
Specialiais prizais atžymėti du smuikininkai:
Christopher Tun Andersen (Norvegija) – už lietuvių kompozitoriaus kūrinio geriausią atlikimą ir Verena Chen (Vokietija) – už geriausią Jaschos Heifetzo transkripcijos atlikimą.
IV-ąjį Jascha Heifetz konkursą vainikavo kovo 3 dieną Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje vykęs baigiamasis koncertas, jo metu buvo apdovanoti konkurso nugalėtojai, koncertavo konkurso laureatai kartu su Kremerata Baltica orkestru.
Rūta Mažolytė
IV tarptautinio Jaschos Heifetzo smuikininkų konkurso 2013 m. laureatai:
I premija – Mayumi Kanagawa (Japonija–JAV). Koncertas 2014 m. su Lietuvos nacionaliniu orkestru Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje
II premija – David Petrlik (Prancūzija). Koncertas 2014 m. su Kauno filharmonijos orkestru Kauno filharmonijoje
III premija – Ayako Tanabe (Japonija) ir Alexandr Kotelnikov (Rusija)
Diplomantai: Anite Stroh (Vokietija) ir Rūta Mažolytė (Lietuva)
Specialūs prizai:
už geriausią Jashos Heifetzo transkripcijos atlikimą – Christopher Tun Andersen (Norvegija)
už lietuvių kompozitoriaus kūrinio geriausią atlikimą – Verena Chen (Vokietija)
žiuri prizas – Emma Meinrenken (Kanada)
prizas geriausiai koncertmeisterei – Indrė Baikštytė (Lietuva)
publikos prizas – David Petrlik (Prancūzija)
EMCY prizas – David Petrlik (Prancūzija)
Nuoširdžiai Jūsų O. Šakienė
BAJORŲ KAIMO SENKAPIŲ TYRINĖJIMAS
Kas aš esu, iš kur atėjau? Kas mano proproseneliai, kur jų kauleliai ilsisi? Kaip jie gyveno, kalbėjo, kuo puošės, kaip meldės?
Virtinės klausimų, nes esame baltų – žodinės, medinės kultūros palikuonys ir sunkiai atsekame protėvių pėdas gimtojoje žemėje. Todėl kiekvienas naujai atrastas kapinynas mūsų archeologams suteikia galimybė pažvelgti toli už savęs, tenai, kur jau nesiekia nei vieno atmintis.
Kaišiadorių etninės kultūros centro leidinėlyje,,Kietaviškės” išleistame 1998 metais rašoma, kad žvalgomosios erkspedicijos metu archeologas Algirdas Girininkas Bajorų kaimo rytiniame Briaunio ežero pakraštyje 27x25metrų ploto kalvelėj aptiko degintinį kapinyną. Archeologas rašo, kad kartu su perdegusiais žmonių kaulais atskirose krūvelėse aptikta XII-XIII a. datuotų radinių. Matyt šį kapinyną galėjo palikti viena iš paskutinių jotvingių genčių. Kol kas dar neaišku, kodėl kapinynas plokštinis, kodėl nesama akmeninių grindinių, kodėl laidota ne pilkapiuose? Gal tai jau ne jotvingiai?
Jau antra savaitė šiame kapinyne dirba archeologas Vykintas Vaitkevičius, jam talkina Kaišiadorių muziejaus archeologai. Surinktą medžiagą noriai rodo atvykusiems. V.Vaitkevičiaus žodžiais reikia mažinti atotrūkį tarp mokslo ir visuomenės, todėl vykdant darbus organizuojamos atvirų durų dienos, susitikimai su vietos bendruomene, kad sulaukti atitinkamo atgarsio. Darbas vyksta labai lėtai. Iš tikrųjų tai degintinis kapinynas, jame geriausiai išlikusi geležis, nes deginant jinai nesilydo. Laikoma, kad žmogaus kūnas sudega esant 700-900laipsnių temperatūrai, geležis tokioje temperatūroje dar nesilydo, o bronza, alavas išsilydo, todėl randama daug aplydytų papuošalų, visai susilydžiusių gabalėlių.
Šiuo metu jau rasta apie 5000 geležies dirbinių. Randama geležies įrankiai. Tai kirviai, kovos kirviai, ritualinės paskirties kirvukas. Šis miniatiūrinis kirvukas padarytas puikiai, yra neskardinis, kaltas. Jie gerai išsilaikę, perdegę ugnyje ir nerūdyja, jų neveikia korozija. Tačiau yra rasta ir nedegintų kirvių. Manoma, kad jie buvo naudoti ritualiniams aukojimų tikslams. Rasti du ietigaliai, įmovinis ir įtveriamasis, įvairios sagtys, skiltuvai ugniai skelti, strėlės antgalis. Vien skustuvų barzdai skusti jau yra penkiolika. Kai kurie jų ypatingi, su auselėm. Įdomios ylos, ypač kordiruotos, sukto metalo. Rasti peiliukai, vienas jų ypač įdomus – puoštas kažkokiais ženklais, rastas meškerės kabliukas,daug įspūdingų papuošimų, smulkių, labai dailiai padarytų, kolekcijos žvangučių, vienas jų dar išlaikęs savo skambesį. Rastas pincetas, bet jis yra labai prastos būklės. Rasta dvi apyrankės, viena jų labai puošni, kita – labai paprasta. Daug įvairių fragmentų, apdegusių, susilydžiusių ugnyje. Įvairūs apkalėliai, raktų detalės, daugybė adatų.
Ką kalba radiniai? Jie prabyla mums apie gyvenamą laikotarpį, buvusią kultūrą, vykusią prekybą, religiją, gal net santykius su skandinavais, slavais. Bet apie tai dar anksti kalbėti, daiktai reikalingi ilgesnio ir išsamesnio tyrinėjimo.
Daug keramikos. Ji visa daužytinė. Manoma, kad tai susiję su tam tikromis laidojimo apeigomis.
Degintiniai kapai Bajorų kaime labai turtingi įkapėmis. Jie kalba apie XI amžiaus pabaigą – XIII amžiaus pradžią.
Tai maža salelė, apsupta pelkynų prie užpelkėjusio Briaunio ežero, savyje slepianti daug mįslių. Kur yra deginimo vieta, ar yra kulgrinda ar medgrinda, jungianti krantą su salele, ar visu šiauriniu pakraščiu rasti nedeginti kirviai susiję su apeiginiais aukojimais?
Keletas neryškių akmens a. liekanų ir daugybė priešmindauginės Lietuvos laikmečio radinių – tartum tiltas tarp dviejų kultūrų yra labai svarbus ne tik archeologams, istorikams, svarbus ir visiems šio krašto žmonėms, norintiems žinoti. Gaila tik, kad kasinėjimus atlieka Kaišiadorių rajono žmonės, kad mes dar neįvertinome savo krašto galimybių tiriant istorinę jo praeitį, kad dar nesusivokiame esantys gyva šios praeities grandinė.
Palieti seną daiktelį rankomis ir jis paplūsta kažkokia šiluma, pajunti seną protėvių dvasią virš savęs. Jie, pelenų saujele sugulę mažoje salelėje, šiandien tiek daug gali mums apie save pasakyti.
KAS VYKSTA BAJORŲ KAIME
1995 m. žvalgomųjų tyrinėjimų duomenimis Bajorų plokštinis kapinynas buvo datuotas kaip XIII–XIV a. paminklas. Po kelių sezonų kasinėjimų V. Vaitkevičiui pradėjo kilti vis daugiau klausimų, iš kurių bene svarbiausias: kur dingę mūsų protėvių laidojimo pėdsakai nuo pilkapių laidojimo tradicijos iki krikšto? Mėginimai rasti atsakymą pareikalavo tiek jėgų ir laiko, kad darbai Bajorų kapinyne tęsiasi ligi šiol.
Atsigręžta į dar prieš tris dešimtmečius archeologo prof. Vytauto Urbonavičiaus iškeltą hipotezę, kad mūsų protėviai, tiksliau sudegintų kūnų pelenai su įkapėmis galėjo būti laidojami ne vien žemėje, bet ir vandenyje. V. Urbonavičius tyrinėjo XIII–XV a. Obelių kapinyną ir padarė tokį sensacingą spėjimą, bet tuo metu tarp kolegų archeologų ši mintis buvo pernelyg drąsi ir bent kiek didesnio palaikymo nesusilaukė. Vėlesni kiti archeologų tyrinėjimai Marvelėje ir Kernavėje didina V. Urbonavičiaus idėjos šalininkų skaičių. Prie šios idėjos palinko ir V. Vaitkevičius, nes radiniai Bajorų kapavietėje tik patvirtino tai, kas jau beveik akivaizdu buvo iš Obelių, Marvelės ir Kernavės tyrinėtų kapinynų.
2001–2002 m. Valstybinės paminklosaugos komisijos Archeologijos pakomisės narys; 2005–2010 m. Nekilnojamo kultūros paveldo vertinimo tarybos prie Kultūros paveldo departamento narys; nuo 2006 m. Lietuvos archeologijos draugijos Tarybos narys ir pirmininko pavaduotojas. Nuo 2006 m. žurnalo„Lietuvos archeologija“, nuo 2008 m. „Gimtasai kraštas“, nuo 2009 m. „Liaudies kultūra“ redkolegijos narys.
Nuo 2006 m. Lietuvos archeologas, Klaipėdos universiteto, Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto, vyresnysis mokslo darbuotojas, humanitarinių mokslų daktaras, Nuo 2012 m. Lietuvos archeologų draugijos pirmininkas
Kas vertė mūsų protėvius atsisakyti laidojimo žemėje ir vertė šiam tikslui pasirinkti vandenį? V. Vaitkevičius tvirtina, kad vertė gyvenimo būtinybė. Po Lietuvos krikšto krikščionių kunigai šventino Lietuvos žemę ir taip, senosios lietuvių religijos požiūriu, ją suteršė. Į ją laidoti savo mirusiųjų negalėjo senojo tikėjimo žmonės, nes tai būtų šventvagystė. Seno tikėjimo išpažintojų buvo likę labai daug, nes toks esmingas pokytis kaip religijos pakeitimas tautos sąmonėje vyksta lėtai, net jei tai buvo vykdoma valdovo valia. Veikė ir priešingas draudimas: krikščionių kunigai draudė nekrikštus laidoti kapinėse, šventintoje žemėje. Štai kodėl imta laidoti slapta vietose, kurios nebuvo „suterštos“ krikščionių kunigų šventinimais – pelkėse, liūnuose, miškuose esančių ežerų vandenyse, gal ir kitose sunkiai prieinamose vietose, į kurias nebuvo įžengusios krikščionių kojos.
Pagal senuosius papročius sudegintų mirusiųjų kūnų pelenus su įkapėmis palaidotus vandenyje mūsų laikais archeologai gali fiksuoti nebent pagal aptiktas įkapes. Kapinynai tarp Bajorų ir Šuolių kaimų, Briaunio ežero rytinėje pakrantėje kaip tik ir teikia tokios medžiagos, verčia tęsti pradėtus tyrimus. Senovėje būta Švento (Švenčiaus) ežero, kurio seklumoje (o gal saloje?) ir būta laidojimo vietos. Durpėse archeologai aptinka sudegintų palaikų įkapių ar jų liekanų. Tarp kelių dešimčių aukojimui skirtų radinių aptikta kirvių ir jų fragmentų, ietigalių, strėlių antgalių, daugiau kaip 3 tūkst. keramikos šukių, per 200 titnago radinių, degintinių žmonių ir gyvulių kaulų.
Pasak V. Vaitkevičiaus, šioje vietovėje per archeologinius radinius atsispindi krikščionybės ir pagonybės pasaulėžiūrų sankirta. Pavyzdžiui, buvo deginami palaikai, o kartu aptiktas ir krikščioniškas kryželis. Archeologams atsiveria trijų vienas nuo kito smarkiai nutolusių laikotarpių radiniai: viduramžių kapinyno ir aukojimo reliktai, geležies amžiaus gyvenvietės pėdsakai ir akmens amžiaus stovyklavietės ženklai (iš titnago pagaminti 7–6 tūkst. m. pr. Kr.). Kapavietėje aptiktas 95 centimetrų ilgio vienašmenis kalavijas, kurį archeologams teko surinkti iš trijų dalių. Bene įdomiausias numizmatinis radinys – apsilydžiusi lietuviška ПЕЧАТ tipo moneta degintiniame kape. Manoma, kad tai 1392–1396 m. nukalta Vytauto moneta. Darbai tęsiami ir turėtų padėti atsakyti į tyrėjams daug rūpimų klausimų.
Šiandien galima pasakyti, kad Bajorų kapinyne prie Briaunio ežero rastoji aukojimo vieta laikytina ypač retu visos Baltijos jūros rytinės pakrantės archeologijos paminklu.
(Vikipedija)
BAJORŲ KAPINYNO RADINIAI 2006 – 2010m., SAUGOMI KAIŠIADORIŲ MUZIEJUJE
Pasaginė segė. XIV a. pab. – XV a. pr. Rasta Bajorų kapinyne (Elektrėnų sav.) 2006 m.
Pasaginė segė. XIV a. pab. – XV a. pr. Rasta Bajorų kapinyne (Elektrėnų sav.) 2006 m.
Pasaginė segė. XIV a. pab. – XV a. pr. Rasta Bajorų kapinyne (Elektrėnų sav.) 2006 m.
Pasaginė segė. XIV a. pab. – XV a. pr. Rasta Bajorų kapinyne (Elektrėnų sav.) 2007 m.
Pasaginės segės. XIV a. pab. – XV a. pr. Rasta Bajorų kapinyne (Elektrėnų sav.) 2006 m.
Pasaginės segės. XIV a. pab. – XV a. pr. Rasta Bajorų kapinyne (Elektrėnų sav.) 2007 – 2008 m.
Kabutis. XIV a. pab. – XV a. pr. Rasta Bajorų kapinyne (Elektrėnų sav.) 2006 m.
Kabutis. XIV a. pab. – XV a. pr. Rasta Bajorų kapinyne (Elektrėnų sav.) 2007 m.
Kabutis. XIV a. pab. – XV a. pr. Rasta Bajorų kapinyne (Elektrėnų sav.) 2007 m.
Žiedas. XIV a. pab. – XV a. pr. Rasta Bajorų kapinyne (Elektrėnų sav.) 2006 m.
Diržo sagtis. XIV a. pab. – XV a. pr. Rasta Bajorų kapinyne (Elektrėnų sav.) 2006 m.
Verpstukai. XIV a. pab. – XV a. pr. Rasta Bajorų kapinyne (Elektrėnų sav.) 2006 m.
Adatos ir jų fragmentai. XIV a. pab. – XV a. pr. Rasta Bajorų kapinyne (Elektrėnų sav.) 2006 – 2009 m.
Raktai. XIV a. pab. – XV a. pr. Rasta Bajorų kapinyne (Elektrėnų sav.) 2006 – 2007 m.
Skustuvas. XIV a. pab. – XV a. pr. Rasta Bajorų kapinyne (Elektrėnų sav.) 2006 m.
Peiliai. XIV a. pab. – XV a. pr. Rasta Bajorų kapinyne (Elektrėnų sav.) 2006 m.
Peiliai. XIV a. pab. – XV a. pr. Rasta Bajorų kapinyne (Elektrėnų sav.) 2007 m.
Plačiaašmeniai kirviai. XIV a. pab. – XV a. pr. Rasta Bajorų kapinyne (Elektrėnų sav.) 2006 ir 2008 m.
Plačiaašmeniai kirviai. XIV a. pab. – XV a. pr. Rasta Bajorų kapinyne (Elektrėnų sav.) 2006 ir 2010 m.
Plačiaašmeniai kirviai. XIV a. pab. – XV a. pr. Rasta Bajorų kapinyne (Elektrėnų sav.) 2006 – 2007 m.
Kalavijas. XIV a. pab. – XV a. pr. Rasta Bajorų kapinyne (Elektrėnų sav.) 2006 m.
Kalavijo buoželė ir viršutinis skersinis. XIV a. pab. – XV a. pr. Rasta Bajorų kapinyne (Elektrėnų sav.) 2006 ir 2008 m.
Strėlių antgaliai. XIV a. pab. – XV a. pr. Rasta Bajorų kapinyne (Elektrėnų sav.) 2006 ir 2009 m.
Ietigaliai. XIV a. pab. – XV a. pr. Rasta Bajorų kapinyne (Elektrėnų sav.) 2006 – 2007 m.
Ietigalis. XIV a. pab. – XV a. pr. Rasta Bajorų kapinyne (Elektrėnų sav.) 2006 m.
Bajorų kapinynų radiniai restauruojami P.Gudyno restauravimo centre,saugomi Kaišiadorių muziejuje. Elektrėnai neturi atitinkamų talpyklų, neturi įrenginių, saugyklų, neturi net žmonių, kuriems tai rūpėtų…
Kaišiadoriškiai atrado šį ,,kalnelį” pelkėse dar tada, kai Bajorai priklausė Kaišiadorių rajonui ir pradėjo tyrinėti archeologo d. Vykinto Vaitkevičiaus pagalba. Dabar šis darbas įgavo milžinišką apimtį ir svarbą, o mes, elektrėniškiai, tik su pavydu žvelgiame iš šalies. Esu kalbėjusi apie tai su archeologu Vykintu Vaitkevičiumi, su Kaišiadorių muziejaus direktoriumi Olijardu Lukoševičiumi, nors vyrai tikrai geranoriškai mąsto, tačiau mūsų savivaldybė, jau pernai bandžiusi kurti Krašto muziejų Abromiškių svirno patalpose, nuleido rankas prieš kažkokio, man nežinomo neišmanėlio paistalus ir nuleido rankas.
Daug skaudulių mūsų kaime.
O.R.Šakienė
VALSTYBINĖ PREMIJA
Vyriausybė archeologui, istorikui ir rašytojui Vykintui Vaitkevičiui premiją skyrė už kūrybinę, mokslinę ir švietėjišką veiklą etninės kultūros srityje, etninės kultūros tradicijų plėtojimą.
Kasmetinė J. Basanavičiaus premija laureatui iškilmingai įteikta Lietuvos nacionaliniame muziejuje.
Vaitkevičiui premiją teikė ir sveikino Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius, Kultūros ministras Arūnas Gelūnas bei kiti garbūs svečiai.V. Vaitkevičius sako premijos nesitikėjęs, tačiau džiaugiasi savo darbo įvertinimu.
„Laukti ir tikėtis – nesitikėjau, juk tai ne kasdienis dalykas. Dabar esu pagerbtas pačiu aukščiausiu lygiu. Tai didelis įvertinimas ir garbė tiek man, tiek ir mano komandai. Tikrai malonus apdovanojimas, nors premijos nesitikėjau ir nelaukiau, dirbau kasdienį darbą. Džiugu, kai gaunamas toks apdovanojimas už darbą iš širdies, nelaukiant jo įvertinimo“, – sako V. Vaitkevičius.
Kai kurie J. Basanavičiaus premijos laureato darbai jau yra suguldyti ir įamžinti leidiniuose, pradedant pirmąja, daugiau kaip prieš dešimtmetį, 1998 metais, išleista knyga „Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija“ ir baigiant ką tik pasirodžiusia „Lietuva. 101 legendinė vieta“, kurioje pirmą kartą išsamiai atskleidžiamos legendinės šalies vietos kaip kertinė Lietuvos kultūros dalis.
Vykintui Vaitkevičiui premija paskirta už kompleksinius Lietuvos etninių žemių tyrinėjimus, archeologinius tyrinėjimus, istorinio paveldo paminklų paieškas, jų populiarinimą ir kovą dėl jų išsaugojimo, taip pat lituanistinių šaltinių skaitmeninimą bei mokslinių tyrimų viešąją sklaidą.
V. Vaitkevičius jau porą dešimtmečių intensyviai darbuojasi etninės kultūros tyrimo ir puoselėjimo baruose. Istorikas, archeologas, kultūrinio kraštovaizdžio tyrėjas nuo pat akademinės ir kūrybinės veiklos pradžios kryptingai plėtė tyrimų lauką, palaipsniui aprėpdamas bemaž visas pagrindines etninės kultūros raiškos sferas – organiškai susiejo senųjų šventviečių, laidosenos ir kitų religijos sričių, etnologijos, kalbotyros, folkloro, mitologijos, sakytinės istorijos, kultūrinės atminties ir geografijos tyrimus.
Valstybinė Jono Basanavičiaus premija kasmet skiriama už reikšmingiausius paskutiniųjų 5 metų Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių lietuvių darbus, susijusius su etninės kultūros tradicijų plėtojimu, puoselėjimu, ugdymu ir tyrinėjimu, taip pat kūrybinę ir mokslinę veiklą etninės kultūros srityje.
Premijos dydis – 500 bazinių socialinių išmokų (65 tūkst. litų).
Vykintas Vaitkevičius jau keleri metai tyrinėja Elektrėnų savivaldybės Bajorų kapinyną.
Šiandieną galime džiaugtis, kad Vykintas dirbdamas mūsų Bajorų kaime yra pastebėjęs:,,Man Bajorai, tai atrastoji Troja”
,,Maždaug prieš du dešimtmečius netoli Elektrėnų esančiame Bajorų kaime gyvenanti Ona Gudelienė aptiko geležinį ietigalį ir parsinešė jį į namus, bet apie šį radinį ji prasitarė tik 1994 metais, kai pas ją atvyko etnografai užrašinėti dainų ir pasakų. Apie tai sužinojęs archeologas Vykintas Vaitkevičius prieš penkerius metus pradėjo kasinėjimus Bajoruose.
Archeologas tikėjosi aptikti XIII–XIV a. plokštinį kapinyną, tačiau po kelių sezonų vis labiau pradėjo dominti klausimas, kodėl nuo pilkapių laidojimo tradicijos iki krikšto nėra mūsų protėvių laidojimo žemėje pėdsakų. Ši problema tapo pagrindiniu tyrimų objektu, kuris pareikalavo tiek dėmesio, kad tyrimai Bajoruose vykdomi iki šiol.
Prieš 30 metų buvo suformuluota hipotezė, kad mūsų protėviai galėjo būti laidojami vandenyje, nustebino archeologų bendruomenę. Tačiau profesoriaus Vytauto Urbonavičiaus iškelta hipotezė pasitvirtino. Obeliuose, Marvelėje, Kernavėje ir Bajoruose vykdyti tyrimai leidžia susipažinti su šiuo viduramžiais lietuvių naudotu laidojimo būdu.
„Viena iš prielaidų: žmonės, kuriuos degindavo, krikščioniškoje Lietuvoje nebūdavo priimami į tas kapines, kurios priklausė apkrikštytos Lietuvos dvasininkijai ir valdovams“, – pasakoja V.Vaitkevičius.
Degintiniems kapams parinkdavo liūnus, balas, miške esančius ežerėlius, pelkes, svarbiausia – nešventintas žemes. Tai kartu ir nepasikrikštijusių žmonių laidojimas pagal seną paprotį. Ir po krikšto ilgai gyvavusi tradicija – kartu su žmonėmis deginami ir žirgai, jų daiktai.
Vykdyti tokius kasinėjimus ir pastebėti radinius vandenyje – fiziškai sunkus darbas. Vykintas sako, kad tokį procesą galima prilyginti povandeninei archeologijai. Tam neužtenka kantrybės, valios – reikalinga ir ištvermė, susikaupimas.
Atsargiai narstomas kiekvienas žemės sluoksnelis. Nuimama po 1-2 cm žemės, atskiriamos durpės, smėlis. Žemė plaunama – taip atskiriami radiniai. Viskas yra žymima etiketėmis, o prieš sudedant į maišelius, radiniai džiovinami.
Svarbi ir metodika, tad tenka mokytis iš savo klaidų. Iš pirmo žvilgsnio tyrinėtojams atrodė, kad nėra jokios sistemos. Tačiau po kantraus fiksavimo pastebėta, kad radinių grupės telkiasi vienoje vietoje. „Mūsų tyrimų plotas toks nedidelis, kad mūsų protas ir vaizduotė negali net šukės įlipdyti į tą puodą“, – pasakoja archeologa.
Tik atvykęs į Bajorus pamatai entuziastingą tarptautinę 16 žmonių grupę – iš Vilniaus, Klaipėdos, Giotingeno (Vokietija) ir Liverpulio (Anglija) miestų universitetų, komandą papildo du archeologija besidomintys moksleiviai, o neatsiejamu simboliu tapo šuo Amsis.
Jau antrą savaitę kasinėjimuose dalyvaujanti, archeologijos studijas baigusi Ana Markevič, vertina galimybę prisidėti prie šių kasinėjimų, be to, jai ypač patinka lėtumas – tik kruopščiai ir atidžiai dirbant įmanoma pastebėti mažyčius radinius.
Tyrimo dalyviai visą dieną praleidžia laužydami durpių grumstelius, pirštais čiupinėdami kiekvieną žemės smiltelę ir tikėdamiesi kažką užčiuopti.
Naudodamiesi panašiomis į gaisrininkų žarnas, archeologai stipria srove surinktą žemę atskiria į mažas, lengvas daleles, kurios išplaunamos per sietą. Tik tuomet galima įžvelgti radinius. Jie – miniatiūriniai. Seniausi – iš mezolito – ankstyvojo neolito laikotarpio.
Kapinynas, esantis žemumoje tarp Bajorų ir Šuolių kaimų, rytinėje Briaunio ežero pakrantėje, pelkių apsuptyje kelia daug klausimų. Anot V.Vaitkevičiaus, papildomą intrigą Bajoruose kuria tai, jog laidojimo vieta egzistavo ežero, matyt, kitados vadinto Švento ežero (Švenčiaus) vardu, seklumoje. Ši vieta buvo nuolat apsemiama, o šiaurinėje šios salelės papėdėje, durpėse, radiniai slūgso pirminėje vietoje, kur pateko tuomet, kai ežero pakraščiai jau buvo pradėję užaugę ir pelkėti.
Į klausimą, ar iš tikrųjų mūsų protėviai degindavo mirusiųjų palaikus ir išberdavo juos kartu su sutrupinta keramika bei įkapėmis į vandenį? Po šių tyrimų archeologai tikisi į šį klausimą atsakyti teigiamai.
Iškeltos ir kitos hipotezės. Pavyzdžiui, gali būti, jog žmonės būdavo laidojami ne tik žemėje, vandenyje, bet ir keliant palaikus į medžius.“
Esu laiminga, kad gavau Vykinto pakvietimą dalyvauti J.Basanavičiaus premijos įteikimo ceremonijoje. Patyriau nuostabias akimirkas, rodės, šioje verksmo ir skundų užtemdytoje Lietuvoje staiga nušvito saulėta valanda. Tik nereikia, mielieji , mūsų tautos tiek gąsdinti, tiek skandinti ją nevilties jūrose. Ir mokyklosre ir darbų baruose yra nuostabaus jaunimo, yra mokslo vyrų, jie kaip švyturiai, kaip vedliai ir mūsų Vykintas, kaip senovės žemaičių kunigaikštis Vykintas, atstovi tautos interesus, tėvynę su jos istorija, su garbinga praeitimi su seniausia pasaulio etnine kultūra ir kalba.
O štai ką apie lietuvių kalbą kalba pasaulio mokslininkai.
Theodore S. Thurston straipsnį dienraštyje ,,The New York Times” iš anglų kalbos išvertė Karolis Karalevičius:
,, Lietuvių kalba, kokia sena ji bebūtų, pasižymi nuostabia struktūra, tobulesne už sanskritą ir graikų kalbą, žodingesnė negu lotynų kalba ir nepalyginamai įmantresnė, negu bet kuri iš paminėtų trijų. Ir vis dėlto lietuvių kalba turi su visomis trimis kalbomis didesnį giminingumą, negu kad gamta būtų būtų galėjusi sukurti, ne tik veiksmažodžių šaknyse, bet ir taip pat ir gramatinės struktūros
formose bei žodžių morfologinėj konstrukcijoj. Toks aiškus giminingumas, kad bet koks filologas gali matyti labai aiškiai, kad sanskritas, graikų ir lotyno kalbos turėjo išssivystyti iš bendro šaltinio – lietuvių kalbos.
Mokslininkai yra pripažinę lietuvius primityvios arijų kultūros ir civilizacijos atstovais. Įžymūs filologai sutinka, kad lietuvių kalba
yra ne tik seniausia kalba pasaulyje šiandien, bet ir arijų pripažinta kaip jų kalbų šaltinis prieš pastebint sanskrito evoliuciją. Lietuvių kalbos senumas ir jos gramatinė struktūra priskiria ją tam pačiam laikotarpiui kaip ir seniausias sanskritas – 2000m. pr.m.e. arba dar anksčiau.
Turtingiausias lietuvių kultūros paveldas yra jų kalba, kuri yra vienas iš didžiausių žmonijos pasiekimų. Ji pralenkia visas kitas Europos kalbas savo antikiškumu, garsų grynumu ir savo nuostabia gramatine struktūra. Galima aiškiai matyti aukščiausiai išvystytos gramatikos ir iš natūralių ir gražių jų kalbos garsų, kad lietuviai iš tiesų turėjo kūrybingumo genijų labai ankstyvoje mūsų civilizacijos eroje. Lietuvių kalbos balsių sistema yra labiausiai antikinė savo stiliumi. Ji yra senesnė, negu sanskritas, latvių, graikų ir lotynų kalbos čia išdėstyta tvarka.
Lingvistinės paleontologijos duomenimis yra tiesa, kad iš visų kalbų tik lietuvių kalba išlaikė primityviosios arijų šnekamosios kalbos grynumą nuo to tolimo antikinio laikotarpio iki šių dienų.
Daugelis antikinių kalbų seniai išnyko iš žmonijos istorijos, tačiau lietuvių kalba yra kaip antikinis balto marmuro paminklas, kuris tebestovi neapneštas laiko dulkėmis po daugelio šimtmečių ilgaamžės žmonijos istorijos.rtingiausias lietuvių kultūros paveldas yra jų kalba, kuri yra vienas iš didžiausių žmonijos pasiekimų. Ji pralenkia visas kitas Europos kalbas savo antikiškumu, garsų grynumu ir savo nuostabia gramatine struktūra. Galima aiškiai matyti aukščiausiai išvystytos gramatikos ir iš natūralių ir gražių jų kalbos garsų, kad lietuviai iš tiesų turėjo kūrybingumo genijų labai ankstyvoje mūsų civilizacijos eroje. Lietuvių kalbos balsių sistema yra labiausiai antikinė savo stiliumi. Ji yra senesnė, negu sanskritas, latvių, graikų ir lotynų kalbos čia išdėstyta tvarka.“
Kiekvieno doro lietuvio širdį paglostantys dalykai, nes jeigu kalba – viena seniausių pasaulyje, reiškia ir tauta – viena seniausių pasaulyje. Tik reikia žinoti, reikia domėtis pasaulio istorija, tada atrasime, kad ne visada mes buvome pavergti, ne visada mes buvome nuolankūs. Ir išlikti išdidžia seniausios pasaulyje kultūros dalele.
Džiaugdamiesi, kad mokslininkas Vykintas Vaitkevičius dirba ir Elektrėnų savivaldybės teritorijoje ir sveikindami jį linkėkime stiprios sveikatos ir sėkmės, už jo mielą nuoširdumą ir paprastumą, kuriuos esma patyrę susitikimuose ir už pagalbą darbuose.
Elektrėnų literatūros ir meno muziejaus etnologė O. Šakienė
GINTARO KELIAS BALTŲ KULTŪROJE
Protėvių supratimu gintaras buvo saulės substancija, elektriška spinduliuojanti medžiaga.
Jį labia vertino senų laikų civilizuotoji Europa, ypač graikai, romėnai
Homero ,,Odisėjoje” minima, jog karaliaus rūmai greta aukso, sidabro dirbinių buvo gausiai papuošti gintaru. Karalienė Penelopė nešiojo aukso ir gintaro vėrinį, kaip saulės , šviesos ir valdžios įvaizdį.
Gintaras – vienas pagrindiniųPabaltijo žmonių turtų ne tik paskutiniais amžiais prieš Kristų, bet ir vadinamuoju ,,Aukso amžiumi’, kai buvo labai išsivysčiusi prekyba vandens keliais su Romos imperija. Gintaras iš Kuršo, iš Prūsijos keliavo rytų, vakarų, šiaurės ir pietų kryptimis, Nemunu, dabartinės Baltarusijos pelkynų vietovėmis iki Dniepro ir Vysla iki Dunojaus. ,,Oi tu sakuol, sakalėli” senovėje dainavo vyrai, traukdami į tolimas šalis.
Imperatoriaus Nerono laikais gladijatorių rungtynių rengėjai gintaru puošdavo ne tik ginklus, vežimus, dekoracijas, juo puošdavo net tinkles, kurie saugojo podiumą nuo laukinių žvėrių ir visus kitus šventinius įrenginius.
Mainai, glaudūs ryšiai su užsieniu, žaliava iš Romos imperijos provincijų skatino augti ir kūrybines galias. Ir šiandien mus stebina to laikotarpio žalvario dirbinių gausa ir įvairovė. Patys lietuviai gintaro nevertino, jie mielai juo prekiavo, o puošėsi metalo, ypač žalvario dirbiniais
Vyko prekyba gyvulių kailiais medumi, vašku, derva, pelenais, mediena. Baltų kraštai labai pralobo, išgyveno ,,Aukso amžių”
Prekybai ir mainams nėra nei laiko nei erdvės ribų. Ji amžina, kaip pats gyvenimas.
Ji plėtoja santykius su kaimynais, neša naudą, medžiaginę ir dvasinę kultūrą, kartu su mainais plečiasi ir pasaulio, žmonijos pažinimas, santykiai su kaimynais, kitomis šalimis
Tegu šviesi ugnis, amžinoji Gabija sujungia žmones savo šiluma, tegul skamba senoji daina, skambėjusi ,,Gintaro kelio” metu, tegul visus jus šiandienos darbuose lydi sėkmė ir laimė, tegul skamba daina dievaitei Laimai, kuri tvarko mūsų visų likimus. Nes daina,, Ketino Laima alaus daryti “ atitaria namuose likusios moterys, tikėjusios savo mylimųjų sėkme.
Etnologė Ona Rasutė Šakienė
TAUTIŠKOJI DAILĖ
Tautiškoji dailė turi būti mūsų dailės pamatas, iš jos turi pakilti savotiškas lietuvių stilius, ji yra mūsų pasididžiavimas, nes tas gražumas, kurį ji turi savyje yra grynas, savotiškas ir išimtinai lietuviškas.
(M.K.Čiurlionis)
Čiurlionis nepasensta, tautiškoji dailė, tai stipri jėga, suteikianti impulsą šiuolaikinio žmogaus gyvenimui, skatinanti norą kurti, taurinanti mintis. Jaunajai kartai jos meniniame ugdyme yra svarbus tautos šaknų, tradicijų, kūrybos pažinimas per vyresniųjų pavyzdį, jų darbus.
Dar taip neseniai Elektrėnų mieste duris atvėrė naujoji biblioteka, o jau galime džiaugtis turintys tikrą kultūros židinį, prie kurio dvasiškai pasišilti jau renkamės, jau džiaugiamės jos šiltai kurstoma sielos atgaivos ugnele. Renginiai, parodos… Taip neseniai džiaugėmės subtiliais Eugenijos Purienės ,,nevystančiais gėlynais, “o prieš Tris Karalius salė vėl pasipuošė naujais darbais – Bronelė Krikščiūnaitė pateikė mums savo tapybą.
Vaikystės miestas – Panevėžys, kur prabėgusių dienų sraute liko visa, kas brangu ir miela vaikui. Paskui – vakarinė dailės mokykla suaugusiems, kuri vėliau virto vaikų muzikos ir meno mokykla. Ją baigę žmonės daugiausiai dirbo reklamos srityje. Paskui sukūrė šeimą, gyveno Klaipėdoje.
Bronelė atvyko į Elektrėnus, kai besikuriančiame VRE DAS reikėjo dailininkės – dekoratorės. Atvyko su dviem sūnumis. Ir įsisuko į darbų sūkurį. Vitrinos, mugės, įvairūs renginiai, darbas rusų vidurinėje mokykloje, Elektrėnų energetikų proftechninėje mokykloje, namie – sūnūs, jų rūpesčiai ir džiaugsmai. Darbas alindavo. Dailininkė sako: ,,Tapiau iš pasiutimo. Visą laiką pripuolamai. Mane žavėjo gėlės. Žavi spalva, išraiškingumas, nepakartojamas gamtos niekutis, kurį reikia pervest per save, nes toks procesas yra įdomiausias. Ne mokykloje išmokti, pačiam pajusti, pačiam suprasti spalvą kaip gyvybę, tada nereikia eskizo, popieriaus. Neapsakomai įdomu. Net vitrinose ieškojau spalvos. Dar ir dar, kol kažkas ateina. Vienas štrichas. Jo kartais trūksta. Kaip ir bėgantis, netvirtas potėpis. Man viskas gyvenime trapu. Spalvų kaita gamtoje greita, pagauti sunku. Norėčiau dirbti mažais štrichais, kaip St. Krasauskas, jo linija mane žavi, norėčiau pakartoti, įvaldyti kažką panašaus ateity. Bet tai jau tik mano svajonė. Ateity, jei pajėgsiu, dar noriu keistis. Mačiau šiek tiek pasaulio. Grįžau iš Vokietijos, vaikštau Vilniuje, einu pro vitrinas – jau ir čia tas pats. Jau Europos kopijos, stilius pigus. Su gyvenimu viskas keičiasi. Keičiasi ir žmogus. Bet visada reikia išlikti savimi. Kaip ta vaikystės pievų gėlė, kurią mes vadindavome ,,gegutės duona“ – pereina visas spalvų stadijas, savo mirgesiu, keitimusi ir forma, bet vis ta pati.“
Bronelė – gamtos vaikas, apdovanotas matymu ir meile, blaiviu požiūriu į materialistines vertybes, džiugiu gamtos gražio suvokimu, sugebėjimu iš tekančios saulės paimti jėgų būsimai dienai.
Kartą pasiskundžiau jai depresija, dvasinių išgyvenimų nuopuoliu, tai Bronelė su tragiško atspalvio kategoriškumu balse įsakė man keltis prieš saulėtekį. Man pelėdai, tik saulei patekėjus randančiai tikros palaimos sapnus, teko atsikelti ir per rytmečio rasas bėgti paskui žvaliai skubančią draugę ežero pakrantėmis, kur švarioje tekančios saulės auroje maudėmės spinduliuose ir vandens pursluose kaip dvi raganos besiplaikstančiais plaukais, o krantuose žydėjo, kaupavo žolynai, žiedai jų – pilni rasos, o akimirkos sustingime krūmuose nejudėjo nei vienas lapelis.
Mačiau, kaip vyšnios žieduose ji slėpė savo veidą ir sustingus susimąstyme, išdidi kaip deivė tyliai glostė žiedų kekę. Mačiau juoko ašaras akyse, kai mes, dvi smalsuolės, per savo smalsų naivumą pakliuvome į mistiškiausią fanatikų pasaulį, nes jame nebuvo vietos nors truputį protaujančiam. Mačiau tas akis juodai aptemusias nevilties valandą. Ir visur ir viską nušviesdavo blaivaus mąstymo, vilties, nusiraminimo kibirkštys, šiltos ir šviesios, kaip žvakelių liepsna, nušvitusi nauja mintimi – išeitimi. Ir eita. Tikėta. Mylėta. Dalinta. Širdis, protas, gerumas. Paaukota daug. Paskui vėl blaškytasi, vėl ieškota. Pilnai atsiduota artimiesiems, vaikams. Jiems paguoda, jiems viltis.
Po to ateina atpildo valandos. Kai matai tris ąžuolais nuaugusius sūnus, dailius ir mylinčius anūkus… Žalia pilnatvė kupina gyvybės, savo darbais, kurie po keleto likimo smūgių pabiro lyg dovanos iš Kalėdų senelio maišo. Pabiro? Lyg nežinočiau kokia švaria siela reikia atsikelti ir pametus visus rūpesčius, net neužsukus į virtuvę, išjungus telefonus. Švaria siela. Tomis valandomis ateina. Gimsta. Pildosi…
O kiek darbų darbelių išdalintų, išvežtų, užmirštų, kažkur pasimetusių!
Šiandieną Lietuva, besimaudanti materializmo baseinuose ir besitaškanti pinigų pursluose jau sunkiai gręžiojasi į savo tauriuosius vaikus, kurie nieko netrokšta, tiktai puošti ją pačią. Puošti, taurinti, švarinti. Džiaugtis ryte suspindusiu bijūno žiedu, pakrantėje pražydusia obelimi.
Ateikite visi, kurie neabejingi grožiui į dvasios puotą, kurią mums dovanoja mūsų mieloji Bronelė. Sustiprinkime jos tikėjimą pasaulio grožiu ištardami Žodį. Jis visko pradžia, jis nuplauna dulkes ir suteikia viltį.
Elektrėnų literatūros ir meno muziejaus etnologė Ona Rasutė Šakienė
Romaldas Skorupskas
Kartais gyvena žmogus, kasdienybės rūbu apsiklostęs, augina vaikus, stato namus ir gyvena net nežinodamas kada ir kur ir kaip iš sielos gelmių išsiverš šaltinis, kada jis, jau rodos pažinęs pasaulį ir nuovargį, ir skausmą jau patyręs, pajus kad iš sielos gelmių pradės tekėti naujos, dar nepatirtos srovės.
Į bibliotekos 45 –tąjį jubiliejų Romaldas Skorupskas atėjo su gėlių puokšte ir sveikino šios kultūrinės įstaigos darbuotojas su jubiliejumi. Atsistojo nepažįstamas aukštas tiesus vyriškis, kalbėjo kukliai, maloniai.
Elektrėnų bibliotekos antrojo aukšto foje puikuojasi Romaldo Skorupsko tapybos darbai.Sustoji prieš R.Skorupsko paveikslus ir susimąstai.
Kaip tolimų kraštų nematytas pasaulis atsiveria žmogus. Atsiveria ryškiomis spalvomis, pražysta, atsiveria naujiems dar nepatirtiems ir netikėtiems įspūdžiams savo spalvų derme, kruopščiai parinktais atspalviais, derinių įvairove.
Ir stovi prietemy sena susigūžus trobelė, tartum kviečia užeiti ir uždegti žiburį kad naktyje keleiviui prašalaičiui sušildytų poilsio viltį. Stovi miestų mūrai, stovi pilys,kupinos saulės šviesos, ant jų sienų žaidžia šešėliai ir sustingsta laike. .
Kas gi mes be susivokimo savastyje, be unikalių, mums vieniems būdingų bruožų? Žmogus ir gyvoji gamta, einanti metų ratu susieja tėviškės gamtos reiškinius su sąmone ir širdimi, to pasekoje ugdosi kažkokia nesuvokiama jėga išreikšti tai, ka patiri.
Lietuviai buvo ir yra meniškos sielos žmonės, lyrikai iš prigimties, lietuvių tauta yra viena seniausių Europos tautų išlaikiusių savo etninį savitumą, kuriuo turime didžiuotis. Esame gamtos vaikai, apdovanotai matymu ir meile, blaiviu požiūriu į materialistines vertybes, džiugiu gamtos grožio suvokimu, sugebėjimu iš tekančios saulės paimti jėgų būsimai dienai.
Šiandieną Lietuva, besimaudanti materializmo baseinuose ir besitaškanti pinigų pursluose jau sunkiai gręžiojasi į savo tauriuosius vaikus, kurie nieko netrokšta, tiktai puošti ją pačią. Puošti, taurinti, švarinti, džiaugtis ryte suspindusiu dangumi.
Sveikindami tapytyoją, linkėdami jam sveikatos ir dermės su savimi, lauksime naujų Romaldo Skorupsko parodų, tikime, kad jam seksis ir sielos proveržis ilgai gaivins ir džiugins grožio ieškančius.
Tautodailininkė Ona Rasutė Šakienė
BENIGNOS STABINGIENĖS RANKDARBIŲ PARODA
Liaudies menas savo primityvumu – išdidi, originali, nepakartojama kūryba, ji turtinga savo vidaus konservatyvumu ir ornamentiškumu, kompozicijų tradiciškumu.
Liaudies menas yra vertas domėjimosi, pagarbos, saugojimo ir nuodugnaus tyrinėjimo.
Elektrėnų literatūros ir meno muziejus surengė siuvinėtojos Benignos Stabingienės darbų parodą. Tai senosios kaimiškos buitiškos dailės pavyzdžiai – siuvinėtos staltiesės, austiniai rankšluosčiai, puošti mezginiais, įvairiai siuvinėti pagalvių užvalkalai, pagalvėlės, kampeliai, takeliai.
Darbus komentavusi tautodailininkė Vida Juknelienė stebėjosi technikos subtilumu, spalvų derme, kruopščiai parinktais atspalviais, derinių įvairove. Ypač žavi jau primiršta rišelje technika atlikti darbeliai, reikalaujantys ypatingos atidos ir kruopštumo. Stebina tai, kad daugelis darbų padaryta tremtyje Sibire. Paulius Galaunė yra taip kalbėjęs:,,Kitiems vergavusi tauta savo vidinius pergyvenimus perteikdavo stebėtinai turtingomis meninėmis formomis. Tai pasireikšdavo laisva savo etnografinės patirties išraiška, o nelaisvėje esantis kūnas taikliai išreikšdavo sielos gelmes, gaivališka kūryba skatino prisikėlimą.”
Audinius ir siūlus Benignai iš Lietuvos siuntė sesuo Julija.
Ši tautinių raštų ir spalvų gama tartum išlieja didelį tėvynės, gimtųjų kraštų ilgesį, jie dar ir šiandien virpa gimtinės pievų, darželių gėlėmis, mena išgyventą skausmą, netektis. O tos netektys…Jos didelės kaip pats gimtinės dangus, jos skaudžios, kaip tos raudonos staltiesių rožės.
Benigna Vailionytė Stabingienė gimė 1926 metais Paliūnų kaime Veisiejų valsčiuje Lazdijų apskrityje, ūkininko Antano Vailionio šeimoje.
Šeimoje augo penki vaikai – trys broliai ir dvi seserys.
1944 metais broliai Vladas ir Juozas mokėsi gimnazijoje, brolis Antanas išėjo į rusų armiją, kur išbuvęs vos 3 mėnesius, pabėgo namo.
Prasidėjo kratos ir šeimos areštai. Sunku buvo broliui Antanui slapstytis ir jis 1945 metais išėjo į partizanus. Likusiai šeimai gyventi buvo nelengva – ir dieną ir naktį sodybą sekė stribai. Broliai irgi išėjo į partizanus. Tėvą tardydavo, mušdavo, kankindavo. Po vieno tardymo tėvas, visas sudaužytas, sąmonę atgavęs jau naktį už tvoros, parėjo pas pažįstamus surištomis už nugaros rankomis. Namus pasiekė jau atsigavęs, padedamas pažįstamų žmonių. Tada jis pasakė :,,Manęs gyvo jie daugiau nepaims.”
Benigna pasakoja:,,1946 metais visa šeima išėjome iš namų. Slapstėmės pas gimines, pažįstamus. Tada tėvas irgi išėjo į partizanus. Vasaros metu dažnai miegodavau miške, gaminau partizanams pietus, pas žmones skalbdavau jų drabužius, mezgiau kojines, pirštines.
Bestraigiškės miške slapstėsi mano broliai su kovos draugais. Jie gyveno bunkeriuose, žiemą pelėsiai, drėgmė. Su jais palaikiau nuolatinį ryšį. Brolis Antanas, slapyvardžiu Papartis, slapstėsi su draugais Jūra, Žiedu, Radastu ir kt. Aš būdavau netoli tų vietovių, žinojau, kur yra jų bunkeris, žinojau, kur važinėja stribai, ir viską jiems pranešdavau.
Miške prie Šutronių kaimo slapstėsi brolis Vladas, slapyvardžiu Artojas. Būdavau pas pažįstamus Kalėdas, jų sodyba stovėjo prie miško, per juos palaikydavau ryšį su partizanais. Gyvenau ir vaikštinėjau po visas apylinkes, rinkdama žinias, ėjau iš kaimo į kaimą. 1947 metais Jovaišių kaime mane suėmė ir nuvežė į Leipalingį. Savaitę laikė uždarę, bet, neradę įkalčių, paleido. Aš slapsčiausi svetima Seireckaitės pavarde, man buvo padaryti dokumentai tokia pavarde. Po arešto partizanai mane nuvedė į Krivonių kaimą pas Maknickus, kur ilgai gyvenau. Čia mane aplankydavo sesuo ir broliai.
Mano tėvas ir broliai priklausė Dainavos apygardos Šarūno rinktinei, Mindaugo grupei. Čia jie visi ir žuvo.
Brolis Vladas, slapyvardžiu Artojas , gimęs 1925 metais, skyriaus vadas, žuvo 1948 metais liepos 28 dieną Bertašiūnų kaime prie Ilgio ežero.
Brolis Antanas, slapyvardžiu Papartis, gimęs 1923 metais, būrio vadas, žuvo 1949 metų vasario 14 dieną Bertašiūnų kaime.
Brolis Juozas, slapyvardžiu Bedalis, gimęs 1928 metais, žuvo 1950 metais Vainiūnų kaime.
Tėvas Antanas, slapyvardžiu Tėvas, gimęs 1898 metais, žuvo susisprogdindamas bunkeryje 1951 metais vasario 6 dieną Bestraigiškės miške, prie Pasarninkų kaimo.”
Pasakoja sesuo Julija :,,Prasidėjo vežimai. 1951 metais mane ir motiną Oną pagavo ir vežė į Sibirą. Sužinojusi tai, į Šeštokus, kur buvo surinkimo punktas, atbėgo Benigna ir ilgai ieškojo mūsų. Suradusi ir sako:,,Važiuosiu aš. Aš vyresnė, daugiau papratus dirbti, nebijau Sibiro. Ir išvažiavo. Taip aš viena likau Lietuvoje, be šeimos, be namų… Ir čia buvo ne pyragai.”
Sibire Tomsko srityje abi išgyveno aštuoneris metus. Grįžus į Lietuvą neleido registruotis, o neprisiregistravus nebuvo galima įsidarbinti. Pažįstami įdarbino Kaune. Paskui Veisiejuose sutiko Vincą Stabingį, kuris buvo grįžęs iš Omsko lagerio, jie abu apsivedė ir atvažiavo gyventi į Elektrėnus. Čia jau buvo prasidėjusios elektrinės statybos. Į elektrinės statybas atvažiavo keturios šeimos iš Dzūkijos – Pupininkai, Matulevičiai, Sadeckai ir Stabingiai. Jie buvo kartu užaugę, nuo vaikystės bendravę, čia jie ir gyveno visą likusį gyvenimą, augino vaikus, dirbo.
Vakaras praėjo ypatingai šiltoje aplinkoje, mokytoja Roma Liepinienė skaitė poeziją, apie savo giminės partizanus, irgi kovojusius tuose pačiuose Dzūkijos miškuose, prisiminė Sigita Remeikienė. Vakarą šildė Eugenijos Purienės nuoširdūs žodžiai, senolių Benignos ir Julijos skruostais vis ritosi ašaros, o ,,Rungos “ ansambliečiai dainavo partizaniškas ir liaudiškas dainas. Jose – visas tautos, turtingos savo dvasia, grožis, taurumas ir atmintis.
Etnologė Ona Rasutė Šakienė
TIESOS SAKYMAI IŠ BUVUSIO OBENIŲ KAIMO
Jurkevičiūtė Domicelė Janavičienė iš Obenių k., gim. 1923m.
Ar nors vienas stebūkladarys yra, kad miške medžius sulygint?
Senatvės sulaukiau. Viska mačiau.
Kai metus laika prabadavau, tai nieka taip nenorėjau, kaip duonos. Ir dabar dar, vaikai anūkai atveža sudžiūvusios duonos kriaukšlelius, tai aš negaliu gyvuliui duoti, širdį spaudžia.
Gyvenau neveltui. Gyvenimas trumpas, jį reikia labai išnaudot. Niekuomet nesiguodžiau, kad nevalgius, kad kas, visus myliu, nieko nesmerkiu. Gyvenimu reikia džiaugtis. Iš amžinybės niekas nesugrįžo, o tenai visi suveina.
Žemė mumį išaugina, žemė pasiima. Kai žemės nemylim, ją siaubam. Ir miškus, ir kas žemėse, ir kas po vandeniu. Ir taip einasi. Žemės vidurys stovi an ribos.
Žmogų noras padara. Norintis žmogus daug padara. Akmuo neplauks, taip ir žmogus. Jei jis nenori, su juo neįmanoma. Turėjau noru. Jei žmogus nori, jam ir ledai nešalti, ir ugnis nekaršta. Jei nenori, jam in rankas neinduosi, kišenėn neindėsi, – jis išmes. Žmogus yra apsigimęs. Apsigimimas tęsiasi iki mirties.
Kai fermose dirbau, tai labai vogė. Kuom nusikalta tie gyvuliukai, kad jie buva iškankyti? Stovi pašarų tranšėjos, gyvuliukai apleisti, gaišta. Veža traktorium laukan miltus, dainuoja. Viršininkas maišu, darbininkai po maišu ,- nėra. Ale kurie naudojosi, tai užsitraukė dievo bausmi , niekam nenuvėja an gera, tai vaikai prasigėri, tai patys. Šešis vaikus auginau, ale pasakiau – gyvenu iš 60 arų, ale vogt neisiu. Kai atitrūkau nuo lopšio, žemė davė daug. Kaunas išvaikščiotas, turgūs visi. Auginau daržoves, agurkus, viską, visur spėjau. Kai žydi gėlės ir agurkai, tai per savaitę nemažai pinigo padarai.
Gyvulys priėda, žmogus – ne. Jei jam pasisekė, jei gavo teisę… Sako, dievas davė. Mes dievo čia nekiškim. Ką mes dieviškai padarėm? Sukurta 10 dievo įsakymų, o žmogus susikuria pragarą. Jei gyveni pagal dievo įsakymus, tai ir pragaro nebus. Vadovai, jei nori kad tauta būtų graži, gera, turi laikytis 10 –ties dievo įsakymų. Įstatymų daug. Jie keičiasi, jų niekas nesilaiko, apeina.
Blogio mokyklų nėra, blogis neateina savaime, jį reikia insileist. Kolūkius patys kūrėm, paskui patys ir griovėm. Vienų rankos darė, kitų drįso sunaikint. Ir ieško kaltų. Ir kaltas vis tiek teisus, ieškO kur šiukšles išmest, meta an kitų. Tai man kelia tokį nerimu, širdgėlu. Žmogui davė galvu, akis, kojas dėl savį, kad pats jas valdytum.
Turėjau varga. Išvežė tėvus, šeimynu Sibiran, likau, jau buvau ištekėjus. O mes dar tik pradėjį statytis, namie lika viskas. Likau nuoga, basa, kaukiau iš skausma, pamatau žmogu – kaukiu, noris nor paukštis išgirstų. Visas tas mūsų tuščias kančias pamatyt politikai, vadovai, gal jie tom savo nežmoniškom kalbom, mintim dalintųsi kur nor, kad niekas negirdėtų. Man jau devinta dešimtis, man jų žodžiai be savigarbos. Jei kitu žmogu žemini, netiek kitu kiek savį pažemini. Kaip čia išeina, ar seime ne toki žmonės, kaip aš? Aš niekuomet kitų nežeminau. Visad klausiau kaip gali būt, kaip turi būt? Mūsų pareiga – savigarba, tai yra šventas dalykas. Šnekos nešildo. Darbas kuria, o šmeižto, melo nekenčiu.
Griuva kolūkiai. Prisimenu atvažiavo Einoris, ministras, ainam ir mes su drauge. Susirenka visi, katrie komunistus palaika. Atsisėdam priekin, neprigirdžiu, visi jau nerimsta, kur tas Einoris, ko jis vėluoja. Sakau:,, Be viena špoka bus pavasaris“ Seniūnas kad šoks:,,Ką tu čia agituoji?“ Atvažiavo. Išklausau. Ir sakau jam:,,Kurie rankų nepridėja, tie ir pasiėmė.“
Jis man ir sako:,,Jeigu tai teisybė, skūskis“ Aš jam:,,Gerbiamas ministre, teisybės akys užrištos, nemato“ Ragina kooperuotis. Sakau:,,Kaip? Iš vakaro išdalina išmokas, popierius tuos, iš ryta surenka.“ Niekas rankų nepakėlė kooperuotis. Kur tai matyta, ar kooperatyvas, ar kolūkis, vis tiek apgaulė. Taip ir susirinkimas pasibaigė.
Kas žmonėms pasidarė? Iš tėvų atėjo? Iš ko?
Mana diedukas, eidamas baudžiavą pas Pliaterį uždirba, 24 hektarus žemės išpirka. Gerbė už darbą. Pliaterienė mano tetu, tėva seserį krikštija. Žmonės dirba ir išsimaitina ir apsirengė. Gal laisvė kenkia? Gal pinigas sugadina? Dievas davė žmogui visko, tik nepasakė kada gana. Kai įsigyvena gobšumas, tada žmogus pasimeta, jį valdo baimė. Kamuolys didelis – galas yra. Lieptas ilgas – galas yra. Pinigai – gobšumas be gala, žmogus liko pinigo vergu, jis jau žuvęs. Pinigas yra gyvenimo ratas. Jis turi suktis, tiktai ribose. Kitaip žmogus žuvęs, jis nukrinta nuo rata.
Yra tokių kalbų, kuriom gali žmogui pakenkti. Jei ką žinai, viska tikrai nežinai. Kartais pasakai žmogui ką nor, o jis tuom pasinaudoja kaip medžiagu, pats praplečia. Atvirumas, nuoširdumas kartais tik kenkia.
Žmogus auga visu gyvenimu. Jei jis savimyla, tai nieka gera ir neatneš. Dejuoti nereikia, jei ką darai, daryk gerai, sakai, sakyk garsiai, tiksliai. Nepagarba kitam – sąžinės praradimas.
Valstybė turi turėt vadovus. Kaip namai be šeimininka yra apleisti, taip ir valstybė. Rinkti vadovus – žmogaus pareiga, todėl aš einu balsuot. Blogų ar gerų sąrašuose daugiau, nežinau. Sakoma,- iš didelia būria ir čigonė neatspės. Reklamos nepatinka, netikros jos. Reikia žmogaus, katras supranta kaip galą su galu suvest. O per draugystes prapuola sąžiningumas. Visur draugai. Vienas – ne vagis. Vienas – neapvogs. Kadaise Žiežmariuose buvo vienas viršaitis, vienas sekretorius ir vienas policininkas. Ir viskas laiku. Tvarkingai. Dabar minios viršininkų. Ir dar – visi laukia, ką jiems duos. O kam tada dievas davė protą, rankas, akis? Juk jeigu aš imu, tai skriaudžiu kitą. Žinau, kad pati galiu viską. Devinta dešimtis, bet noriu pati kabintis už gyvenimo, nesėdėt , nelaukt iš vaikų ar anūkų.
Melagiui papuolė vieną kart pameluot,- jis ir meluos, vagiui papuolė vieną kartą pavogt,- jis ir vogs.
Taigi, blogio mokyklų nėra, o jo pilna. Mokyklos, bažnyčios mokina tik gero, tik nei mokyklos, nei bažnyčios neturi pagarbos.
Mokiausi Kietaviškėse, direktorium dirba Šeštokas. Jis buva Šaulių vadas. Paskui jam nuvilka Šaulia uniformu, užkankina. Mes vaikai jo nematėm nei su kostiumu, nei su šlipsu, gyvena išsinuomojęs vieną kambariuką, bet kaip mes jį gerbėm. Ir visus mokytojus, ir kunigus. Tai buvo lietuvių vaikų ateitis. Dirvą ruošiam derliui.
Kadaise vežė Sibiran. Pirmiausiai tuos, katri dirba, turėja žemės, ją savo rankom dirba nuo šviesos iki tamsos, statėsi namus, augina gyvulius, javus. Už tai veži. Dabar manį pirmu išvežt. Negaliu žiūrėt, kaip žemė apaugus. Mani beprote laika, aš raviu ganyklas, kur stovi apaugį laukai. Aš ir dabar sakau – tik darbas žmogų žmogumi padara. Žmogus an savį viršininkas. Kas savį myli – dirba. Kas negerbia nei sava nei kitų darba, nei triūsa, prakaita, aš jo nesmerkiu, jo gailiu ir visada savį klausiu, kodėl jis toks nelaimingas gimė, visada savį klausiu.
Gerbiu Gorbačiovą, – jis pirmas iš komunistų pasakė, kad mes jau 20 metų einam atgal, reikia susitvarkyt.
Lietuva? Gerai, kad laisva. Tik daug kam ne Lietuvos reikėja, tik prie gera lovia prieit. Užsitrauksime bausmę nuo dieva.
Užrašė etnologė Ona Rasutė Šakienė
Jaunoji smuikininkė
Gražų atsisveikinimo su meno mokykla vakarą – rečitalį, baigusi 3 – jų metų tęstinį mokymo kursą surengė jaunoji smuikininkė Gabija Blažonytė, padedama mokytojos Rimos Gritienės. Muzikos pasaulyje jau taip yra, kad daugelį metų trukęs individualus darbas labai suartina mokytoją ir mokinį, ypač kai juos jungia stipus dvasinis – muzikinis ryšys.
Vakarą vedė muzikos mokytoja smuikininkė Rima Gritienė. Jaudinančiai šiltai skambėjo daug nuoširdžių žodžių, gražių prasmingų minčių, palinkėjimų, juose jautėsi talentingo muziko bendravimo subtilybės, meilė mokiniui. Žaviesi spalvingu reginiu ir susimąstai apie mokytojo profesiją, daugeliu atžvilgių paniekintą, pažemintą, kuri išlieka gyva, šviečia meile ir gerumu.
Rečitalį gabija pradėjo savos kūrybos kūriniu fortepijonui. Koncerto metu skambėjo 4 savos kūrybos kūriniai, rodydami neeilinius sugebėjimus.
Gabija nesirenka muzikės kelio. Ji eina savu keliu. Ieškojimų keliu. Tačiau šis laikotarpis, susitikimo su meno pasauliu laikotarpis primena ėjimą gražiu parku, kuriame žydi gėlynai, ėjimą, kurio žmogui visą gyvenimą reikės, nes jis taurina sielą, ugdo vidinę dvasinę harmoniją.
Jau kelinti metai smuikuojanti Elektrėnų folklorinio ansamblio kapeloje ,,Runga“ Gabija lieka muzikuoti. Praėjusią vasarą ji tobulinosi lkc organizuotoje vasaros stovykloje Birštone pas liaudiškojo smuikavimo mokytoją Vakarinienę ir gana gerai įvaldė jos stilių.
Gabijos dueto su mokytoja Rima Gritiene metu rodos padvelkė Sekminių pievom, rodos suskardeno piemenų rageliais, o iš parugių atplaukė ilgesingai skambanti jaunimo daina. Paskui suskambo švediškas šokis. Jo ritmikoje ataidėjo melodija iš senų laikų, kai Baltų kraštus dar lankė vikingai ir Grabijolų kaime prie Neries sulaužė savo ietis. Vis greitėjantis muzikos tempas skriejo lyg vėjas per Baltiją pasiekdamas netolimus gimtus kraštus.
Poilsio valandėlę labai gražiai papildė jaunoji smuikininkė Kotryna, kuri Hendelio variacijas aprengė trimis skirtingomis spalvomis. Žavi mažosios atlikėjos ramybė, susikaupimas, ritmiškumas.
Po pertraukėlės vėl skambėjo Gabijos kūrybos fortepijoninis kūrinys, kaip pristatė mokytoja Rima Gritienė – be pavadinimo. Klausiausi ir mąsčiau ar reikalingas vardas muzikai, ar galima įvardinti sielos žaismą, įvilkti į paprasto žodžio rūbą? Ta giliai jausmu pulsuojanti upė, neturinti pradžios ir pabaigos, kiekvieną kart nauja, nepakartojama, neįvardijama.
Paskui skambėjo bažnytinio choro daina Sia – amba , smuiku grojo Gabija.
Mokytojos Rimos ir mokinės Gabijos smuikų duetas S.F.Teleman kūriniu ,,Grave“ atveria giliausias sielos paslaptis amžinybės gausme aidinčia klasika.
Visus sužavėjo ir plojimais privertė net pakartoti J. Bramso vengrų šokis Nr. 5. Neregėto žaismingumo, kurio galėtų pavydėti ne vienas simfoninio orkestro smuikininkas, šiame šauniame mokytojų Rimos, Vaivos ir Gabijos trijo.
Koncertą Gabija baigė daina, kurioje skambėjo žodžiai ,,Keliu sparnus aukštyn“. Šiais žodžiais, lyg priesaika Gabija, dėkodama muzikos mokyklai ir jos mokytojams, pasižadėjo, kad muzika lydės jos kelius, eis šalia ir bus gyvenimo palydovė.
Etnologė O.R.Šakienė
KELIONĖ Į MARIJAMPOLĘ
,,Kartais – kokią valandą ar visą dieną – aš jaučiu savyje žinojimą taip, kaip širdyje jaučiamas gyvenimas“ ( H.Hesė)
Girdėjau tokį pasakojimą
Žmogus keliavo… Jis keliavo ilgai, tūkstantį mylių jis keliavo. Jis visados norėjo sužinoti, kur tas kelias veda. Taip, jis norėjo žinoti, kas yra kelio gale. Bet kai jis po daug metų kelionės pagaliau priėjo kelio galą – ne, ten jau net nė kelio nebuvo, o tik nedidelis mažas takelis, – ne, ten nebuvo nieko, nieko tik nedidelė krūvelė kiškio spirų. Net kiškio ten jau nebebuvo.
Tada jis suprato visą beprasmingumą sužinot, kas yra kelio gale, ir jis galvojo apie visus tuos metus, praleistus kelionėje – ir jis dabar juokėsi. Jis staiga suprato, kad kažkas jam iškrėtė juoką, kažkas pasijuokė iš jo – ir jis juokėsi. Tą sekundę jis suprato, visiškai suprato viską, ir jis buvo laimingas. Tada, vėl iš naujo, jis pradėjo savo ilgą kelionę atgal.Ir kai žmonės jo klausdavo:
– A, tai kas ten yra tame kelio gale?
– Ne, nėra nieko kelio gale, nėra nieko, tik kiškio tupėta ten, ir spirų palikta, – jis atsakydavo. Taip, taip jis atsakydavo. Bet niekas juo netikėjo.
Apie rašančius žmones yra sakoma, kad mintys jam ateina, kad yra laikas, kai kitaip būti negali. Ateina mintys, plakas lyg laikrodžio sekundmatis įkyriai ir atkakliai. Kol jų neišlieji, nepaleidi gyventi, jos nenurims, neleis miegoti. Kas tai? Akimirkos malonė aplankanti netyčia?
Tokia tad ta poezija.
Mano tauta – poetų tauta. Kiekviename rajone, kiekviename miestelyje rasi žmonių, dainuojančių širdimi. Eilės kaip spalvoti atvirukai vaikystėje, gula sąsiuviny, nusišypso knygele, išeina gyventi. Daug ko būna laukiama, tikimasi, o kai tai įvyksta, kas iš svajonių pasitvirtina? Atsitinka taip kaip tam keliavusiam žmogui. Tada reikia nusijuokti, stipriai pasijuokti iš savęs ir vėl …užrašyti naują mintį.
Lietuvoje net nežinau ar suregistruoti visi rašančių, vadinamų literatų klubai. Jų daug. Renkasi žmonės, bendrauja, paskaito vieni kitiems, pasidžiaugia.
Elektrėnų literatų klubas ,,Strėva”savo gretose jungiantis apie 15 rašančių, jau šventė savo klubodešimtmetį, išleido 5 bendros kūrybos almanachus ir nemažą skaičių autorinių knygų.
Trys ,,Strėvos” klubo poetės – Vilija Dobrovolskienė, Ona Rasutė Šakienė ir Ona Gražina Maleravičienė priklauso Lietuvos Nepriklausomų rašytojų klubui. Šis klubas apjungia visos Lietuvos rašančius, kurie jau išsileidę nemažiau kaip dvi knygas ir aktyviai dalyvauja klubo veikloje. Šiuo metu savo narių kūrybą ir veiklą garsina mėnraštyje ,,Gintaro gimtinė”
23 dieną elektrėniškės nepriklausomietės, Vilija ir dvi Onutės iš paties ryto susiruošė į Marijampolės miestą, kur jas svetingai sutiko šeimininkai marijampoliečiai ir didelis būrys bendraminčių iš įvairių respublikos vietovių. Renginys didelis, gražus, kupinas šviesios poezijos ir geros nuotaikos, lydimas vietos pučiamųjų orkestro melodijų. Greitai praėjo diena, keitėsi, mainėsi poetai, skambėjo nuoširdūs posmai, garsūs plojimai, visus lydėjo šiltos šypsenos, susitikimai su senais pažįstamais ir pažintys su naujais žmonėmis. Vakare grįžome į Elektrėnus kupinos geros nuotaikos ir parvežėme daug nuoširdžių linkėjimų visiems Elektrėnų gyventojams. Būkit šviesūs ir laimingi.
Ona Rasutė Šakienė
Rugsėjo pirmoji Elektrėnų mokytojams senjorams
Neša vasarą gervės
Paklausykite!
Tai rugsėjo pirmoji,
Ji, visus pasikvietusi, veda
Stebuklingon vaikystės šalin.
Kiek akių, kiek širdžių
Jums gyventi padėjo…
Mes išėjom visi, tyliai duris užvėrėm. Gal ištarėm “sudie” paskutinį, nebegrišim daugiau, kur šviesūs vaikystės takai, kut dar šiltos ir saulėtos klasės. Vėjas plaukus taršys. Lapai užneš tuos takus, kur išmynėm. Ir skambutis skardus, mūsų nešauks kas dieną Gal sugrišim dar čia, į klases, bet sugrižę svečiais pasijusim… Rytais neskambės jau Mokyklos skambutis Staiga nutruko mums ši gija. Atrodė paklysim mes kaip rudeniniai paukščiai. Kažin kur laimę rasim savo kelyje?
Bet argi? Juk mokytojai, šiandieną senjorai jų mokinių širdyse yra išlikę gerbiamais ir mylimais. Per daugelį metų išdalinę šypsenas, išmintį, meilę ir žinias šiandieną jie vis dar sklidini gyvenimo džiaugsmo ir noro susitikti, pabūti, prisiminti pralėkusius metus, pamatyti viens kitą, ištarti žodį. Mokytojai senjorai jaučiasi kaip darni šeima, susitikę pabendrauja, pasidalija ne tik džiaugsmais ir vargais, bet ir gražiais prisiminimais.
Mokytojai senjorai šypsosi, nes ši diena – jų šventė. Tai susitikimų, tai ir tampančia tradicine išvykų diena
Šiemet vykome į Vievio Kelių muziejų, kur mus maloniai sutiko Kelių muziejaus vadovas – vienas jo įkūrėjų ir aktyvus puoselėtojas, kelininkas veteranas, kelių inžinierius Juozas Stepankevičius. Jis pasakojo mums, kad 1995 m. spalio 19 d., minint automagistralės Vilnius-Kaunas 25 metų sukaktį, Vievyje iškilmingai atidarytas kelių muziejus. Įsikūręs miesto centre, valstybės įmonės „Automagistralė” patalpose.
Per metus muziejų aplanko apie 5000 žmonių. Dažni svečiai užsieniečiai, tolimiausių kraštų atstovai. Muziejaus ekspozicijas apžiūrėjo ir jomis džiaugėsi 25 valstybių atstovai, tarpe jų JAV, Japonijos, Kinijos ir kitų
Muziejuje yra eksponuojami tiltų, viadukų, sankryžų, autobusų stočių, gamybinių bazių ir kt. statinių maketai, kelių tiesimo ir tvarkymo senieji įrankiai, mašinos, vežimai, kelio ženklai. Tai ir senasis akmenskaldžio apavas „čempės“, kojoms apsaugoti nuo kūjo smūgio skaldant akmenis, garsioji „kalamaška“, savivartis vežimas, pagrindinis Žemaičių plento tiesimo mechanizmas ir daugelis kitų unikalių eksponatų.Originalios formos metalinių konstrukcijų paviljone eksponuojama prieškarinė ir pokarinė kelių tiesimo ir priežiūros technika, pradedant arkliniu skreperiu ir dvivagiu plūgu, baigiant milžinišku rotoriumi sniego valytuvu. Tai ir unikalus autentiškas kelių arklių traukiamas Genšelio firmos apie 1854 m. Vokietijoje pagamintas bitumo šildymo katilas, kūrenamas kelmais ir malkomis, ir daug kitų mechanizmų.
Ekskursijos pabaigoje susėdome gražioje svetainėlėje, pasivaišinome kava, saldumynais, o mūsų vadovas mus pamalonino stikleliu gėrimo, kuris mums tikrai pakėlė nuotaiką ir atsidėkodami sudainavome keletą dainų.
Kieme aptikome nuostabaus rašto akmenį – tai tarsi pats gyvybės medis, kurį amžių glūdumoje sukūrė motina gamta, ir amžiams paliko anspaudą, tik perskaitykime jį…
Tebūnie mūsų senjorų dięnos ,,kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnios” Kiekvieni metai, kiekviena diena mums dovana, vertinkime jas ir būkime laimingi.
Ona Rasutė Šakienė
Romansai skamba Pastrėvyje
Romansai – tai vėlyvos kilmės liaudiškos ar individualios kūrybos lyrinė sentimentali daina. Lietuvių folklorinėje tradicijoje romansas įsitvirtino XIX a. antrojoje pusėje – XX a. Jo atsiradimas siejamas su stiprėjančia miesto kultūros įtaka, o pokario laikais išplito po kaimus, kūrėsi pilnos tragizmo partizanų, tremtinių dainos. Vėliau romanso išpopuliarėjimą bei apibrėžtą jo tematiką lėmė naujas mąstymo tipas, pasikeitęs žmogaus požiūris į aplinką,. Šio tipo dainose vyrauja meilės, įvairių išgyvenimų ir gamtos lyrika. Jų vaizdavimo objektas – individualus jausmas. Pagrindinė tarpukario Kaune paplitusio romanso tema – laiminga arba nelaiminga meilė. Pasitelkus melodramatiškus motyvus, perdėtą jausmingumą, apdainuojamos įsimylėjėlių svajonės, susitikimai, ilgesys, išsiskyrimas, meilės kančios, išdavystė. Nemažą dalį sudaro vadinamieji žiaurieji romansai. Tai siužetinės dainos, turiniu artimos baladėms. Jų svarbiausios situacijos – nužudymas ar nusižudymas iš meilės. Šios dainos įtaigumo pasiekia išnaudodamos dramatiškus, tragiškus atsitikimus. Romansai gyvavo ir plito žodiniu bei rašytiniu būdu per sąsiuvinius, atminimų albumus, dainynėlius. Daugelis močiučių dar saugo tuos jaunystės sąsiuvinėlius, albumėlius su atmini mais.
Romansas – tai dainuojamosios lyrikos žanras, jausmingas dainuojamasis eilėraštis, išreiškiantis trumpalaikes nuotaikas, meilės išgyvenimus. Paprastai dainuojami solo, pritariant gitara, armonika arba kitu muzikos instrumentu. Sakoma kad romansai atsirado Ispanijoje 15a., vėliau paplito daugelyje Europos šalių. Čia jie įgyjo savitus vietos bruožus, artimumą liaudies dainai, ypač tai ryšku Lieuvoje – kartais sunku atskirti juos nuo liaudies daimų.
Romantinių eilių parašė daugelis mūsų poetų klasikų. Tarp jų minėtini S. Nėries, P. Raščiaus, P. Širvio kūriniai. Vienas iš gražiausių lietuviškų romansų autorius yra L. Vilkončius. Jo sukurti romansai,,Aš viską viską užmiršau“, ,,Aš tolstu nuo tavęs kaip tolsta laivas“, ,,Pušelė“ ir kiti jau dainuojami žmonių susiėjimuose, vakarėliuose. O tokių ir panašių romansų yra ir daugiau. Ilgainiui jie virsta naujoviškomis liaudies dainomis ir net jų autoriai yra užmirštami. Bet tokia jų ir dalia.
Romansas ypač populiarus Rusijoje. Čia didelis klajoklių čigonų skaičius atnešė šias sentimentalias dainas. Romansai būdavo dainuojami namie, paprastų miestiečių aplinkoje. Žodžiai ir muzika dažnai būdavo nežinomų autorių. Vėliau muziką romansams pradėjo kurti ir kompozitoriai profesionalai. Kaip sako žinoma romansų atlikėja Liuba Nazarenko, geras romansas turi būti su virpuliu. Rusiškai yra sakoma „trepetnyj“, jaudinantis – tai pirmiausia grynas jausmas, nuoširdus jausmingumas. Amžiai keičiasi, bet žmonės tebėra tokie pat. Žmogus myli, neapkenčia, liūdi. Visais laikais buvo ir yra romantikų, kuriems reikėjo ir reikės romansų. Jie mylėjo ir myli šio žanro dainas. Kiti prisimena kartkartėmis. Treti atranda romansą tada, kai jis tampa itin madingas, būna, kaip sakoma, „ant bangos“. Kaip dabar Lietuvos folkloriniuose ansambliuose.
Manau, meilė yra liga, sako Liuba, ja suserga dauguma, bet ne visi vienodai sėkmingai pasveiksta. Vieni anksčiau, kiti vėliau, bet ja serga beveik visi. Yra niekada nepasveikstančiųjų. Kad ir ką sakytum, meilė – nuostabi liga. Deja, dažnesnė meilė be atsako. Tokia irgi gerai, nes pakelia žmogų, nušviečia jo gyvenimą. Literatūroje aprašyti idealios meilės pavyzdžiai, dažniausiai tragiškos baigties. Matyt, tai yra už ką nors skirta bausmė, kad nebūtume pernelyg laimingi. O gal tai perspėjimas, kad išmoktume džiaugtis tuo, ką turime? Reikia klausyti romansų, ant širdies palengvės. Šviesus liūdesys ir švelni melodija nuteiks filosofiškai, romansai primins, kad su savo liūdesiu ir tolstančia meile nesame nei pirmi, nei paskutiniai. Mylėjo, skyrėsi, liūdėjo kartų kartos prieš mus ir tai egzistuos, kai mūsų seniai nebebus.
Penktadienio vakarą pilną rudens nostalgijos, jausmo ir prisiminimų vakarą organizavo nenuilstančios Pastrėvio etnografinio ansamblio moterys su vadove Laimute Tidikiene. Reikia pasidžiaugti Pastrėvio seniūnijos pagalba, bendruomenės pagalba, be kurių geranoriškumo vakarą suorganizuoti būtų buvę sunkiau. Ansamblio moterys, ypač jų vadovė Laima dėkinga ir Elektrėnų folkloriniui ansambliui ,,Runga” su vadovais Giedre Blažoniene ir Juozu Stabingiu. Jų dainavimas, muzikavimas įnešė daug spalvų ir jausmo, jų įvaizdis ir dainavimas sukūrė gerą atmosferą, o kai vietinės dainininkės jiems nenorėjo nusileisti, tai vakaras tapo pilnas emocijų, gražaus savitarpio bendravimo ir malonaus pasidainavimo kartu ir tamsų rudens vakarą nuskaidrino ypatinga šviesa, kuria ir pasižymi romantinė daina – romansas.
Ona Rasutė Šakienė
LIETUVOS DIDŽIOJO KUNIGAIKŠČIO DVARAS, MUZIKA IR KULTŪRA
Prieš kelerius metus Lietuvoje pradėta minėti pasaulio kultūros diena. Ji minima norint atkreipti dėmesį į istorijos ir kultūros vertybių reikšmę, atsakomybę už kultūros paveldo išsaugojimą. Ta proga balandžio 15 dieną Lietuvos didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmuose vyko kultūros vakaras, kurio metu buvo pristatomas vargonų ir senosios muzikos koncertas.
Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniaus Žemutinėje pilyje ištisus šimtmečius buvo valstybės politinio, visuomeninio, intelektualinio gyvenimo centras, svarbus muzikinės kultūros židinys. Dvarą pasiekdavo Vakarų Europos muzikos tendencijos ir naujovės, jame skambėjo įvairių epochų kūriniai, buvo gaminami ir kaupiami atvežtiniai muzikos instrumentai, muzikavo garsūs to meto atlikėjai iš tolimų kraštų ir Lietuvos, formavosi muzikinio gyvenimo tradicijos.
Renesanso ir ankstyvojo baroko laikotarpiu Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvare skambėjo muzika, atliekama arfa, fleita, vargonais.
Vargonų muzikavimo sklaidą nulėmė katalikiškoji tradicija, tačiau ji skambėjo ir pasaulietinėje erdvėje. Ankstyviausiai mus pasiekusi žinia apie vokiečių ordino magistro Ulricho von Jungingeno 1408 metais didžiojo kunigaikščio Vytauto žmonai Onai padovanotą portatyvą . Jis laikytinas kamerinių vargonų prototipu. Remiantis istorinėmis žiniomis Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose Vilniuje šešioliktojo amžiuje turėti kilnojamieji vargonai, vadinamieji pozityvai. Jie buvo gaminami dvare, juos užsakydavo daugelis Lietuvos didikų. Kristupas Radvila Biržuose ir Vilniaus dvaruose turėjo net kelis pozityvus. Instrumentus gamino ir XII amžiaus pirmoje pusėje Vilniuje gyvenęs garsus vargonų meistras Mauricijus Wendtis. Jo vargonai buvo nedideli, lengvai transportuojami, pritaikyti muzikuoti kamerinėse erdvėse.
XVI a. Žygimantui Senąjam vedus Milano kunigaikštytę Boną Sforcą ypač sustiprėjo kultūriniai ryšiai su Italija. Į šalį atvykdavo daug italų menininkų , Lietuvos didikai irgi viešėdavo Italijoje, užmegzdavo ryšius su menininkais, tie savo ruoštu atvykdavo į Lietuvą, yra dedikavę nemažai kūrinių Lietuvos Disžiosios Kunigaikštystės valdovams bei didikams.
Kultūrinis gyvenimas Valdovų rūmuose ypač sustiprėjo valdant Žygimantui Augustui. Vilniaus rezidencijoje buvo rengiami kameriniai koncertai, vykdavo muzikos ir šokių lydimi karnavalai, muzika tapo neatsiejama rūmų viešojo gyvenimo dalimi.
Renesanso ir ankstyvojo baroko laikotarpiu meno svarbą žmogaus gyvenime apibūdino garsus liutnininkas Valentinas Bakfarkas, tarnavęs Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus dvare:
,,Kiekvienas gali patirti savo kailiu, kad joks dalykas negali taip stipriai paveikti ir džiuginti sielos, kaip muzika. Ji užvaldo sielą ir pakreipia ją pagal savo norus, tad nuo ankstyviausių laikų išmintingieji ją laiko džiaugsmo šaltiniu.“ (Greffi Bakfarci Pannoni iš kūrinio, dedikuoto Žygimantrui Augustui.)
Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose Vilniuje muzikavo Vilniaus vaivadijos ir Lietuvos didžiosios kunigaikštystės kanclerio Mikalojaus Radvilos Juodojo atlikėjai tarp kurių buvo ir penki italų smuikininkai.
Abiejų tautų Respubliką XVI amžiaus pabaigoje – XVII amžiaus pirmoje pusėje valdžiusios Vazų dinastijos aplinkoje toliau rutuliojosi muzikinio gyvenimo tradicijos, įkūnydamos Baroko epochos dvasią ir kultūrines nuostatas. Europoje garsėjo melomano Vladislovo Vazos kapela, kurią sudarė puikūs italijos muzikai, grodavo Vilniuje ir kituose Lietuvos didikų rūmuose. Lietuvą pasiekė XVII amžiuje Italijoje suklestėjęs Baroko epochos žanras – opera. 1636 metais Vilniuje buvo atlikta opera ,,Elenos pagrobimas“ Po keletos metų skambėjo ,,Andromedos“ (1644m.) ir ,,Apviltosios Kirkės“ (1648 m.) muzika. Kapelai vadovavo garsus to meto kompozitorius ir muzikos teoretikas Marco Scacchi, o operų libretus sukūrė valdovo sekretorius italas Virgillio Puccitelli. Iširus karališkąjai Vazų kapelai dalis muzikų pasklido po Lietuvos didžiosios kunigaikštystės didikų dvarus. Jų profesinis meistriškumas buvo reikšmingas tolesnei krašto muzikinės kultūros plėtrai.
Siekdamas atgaivinti ir puoselėti muzikinio gyvenimo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių dvaruose tradicijas ir pritatyti Lietuvos visuomenei mūsų šalies muzikinės kultūros paveldą, Nacionalinis muziejus Valdovų rūmai įsigijo pagal specialų užsakymą pagamintą penkių registrų pozityvą. Jį sukūrė žinomas vargonų meistras iš Latvijos Janis Kalninš. Meistras naudojosi kilnojamųjų vargonų gamybos senosiomis technologijomis, rėmėsi XVI- XVII amžių instrumentų prototipais. Pozityvo vamzdžiai padaryti iš medžio, instrumentas greitai suderinamas ir transponuojamas.
Renginio metu muzikologė prof. habil. dr. Jūratė Trilupaitienė ir muzikologas, vargonų restauratorius Rimantas Gučas pasakojo apie muzikinę kultūrą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, o atlikėjai, vargonininkas dr.Vidas Pinkevičius ir fleitos ir arfos meistrė Ieva Baublytėatliko senuosius muzikos kūrinius, kurie kadaise skambėjo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijoje Vilniuje bei Lietuvos didikų dvaruose, skleidė Europos muzikinę kultūrą.
Pasidomėkime iškiliąja tautos praeitimi. Lietuva turi savo istoriją, turi ir kultūrą, kuri ateina iš senųjų viduramžių ir žadina šiandieninio žmogaus smalsumą, norą pažinti. Juk tiek metų visa tai buvo draudžiama. Buvome maži, pavergti, kompleksuoti bevertiškumu.
Ar neverta atsigręžti ir į Valdovų rūmų šviesiąją pusę? Pažinti, džiaugtis?
Elektrėnų literatūros ir meno muziejaus etnologė Ona Rasutė Šakienė
LIETUVOS DVARŲ KULTŪROS DVASIOJE
Istorinėse dvarų sodybose ir parkuose įsikūrę muziejai ir parkai Žemaitijoje susibūrė į Vakarų Lietuvos Dvarų Kultūros Asociaciją 2002 metais.
Pagrindiniai asocijacijos tikslai yra saugoti ir gaivinti dvarų kultūros paveldą, rūpintis šio paveldo integravimusį bendraeuropines kultūros paveldo sistemas, formuoti turizmo informacinę sistemą, puoselėti rekreacijos ir turizmo židinių plėtrą. VLDKA kryptingai dirba populiarindama savo idėjas, rengdama susitikimus su atsakingais savivaldybių darbuotojais, žiniasklaidos atstovais. Ypač gražia veikla pasižymi Rietavo savivaldybė.
Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejuje Europos paveldo dienų 2012 renginiai vyko rugsėjo 18 d.
Vidudienį aidint Rietavo Mykolo Kleopo Oginskio meno mokyklos pučiamųjų orkestro muzikai muziejaus kiemelyje suplevėsavo šventinės vėliavos. Europos paveldo dienų atidaryme atvykusius sveikino Rietavo savivaldybės meras A. Černeckis, kiti svečiai.
Meras kalbėjo: ,,Nėra Rietave žmogaus, kuris nežinotų už ką turime gerbti, mylėti ir prisimintik Oginskius. Vietos dvasia, kūrybinė mintis materializuota, ji formuoja aplinkos žmogų. Muzikinė architektūrinė dorovinė dvasia tvyro čia ir mūsų dienomis ir skleidžiasi aplinkoje“
Lankytojams buvo pristatyta teminės Rietavo savivaldybės moksleivių ir muziejaus parengtos parodos.
Vėliau prasidėjo bendra Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus ir Rietavo verslo informacijos centro organizuota tarptautinė konferencija „Vietos dvasia: Oginskių kultūros kelias“, kuri tęsia Europos paveldo dienų tradiciją Oginskių kultūros veiklos židinių regioninę ir tarptautinę partnerystę. Programą įgyvendinant muziejus glaudžiai bendradarbiauja su Rietavo verslo informaciniu centru, M.K. Oginskio meno mokykla, kultūros, ugdymo įstaigomis bei organizacijomis, palaikydamas ryšius su kitais regionuose išlikusiais Oginskių paveldo židiniais, ankstyvojo periodo – Vilniuje, Trakuose, Rykantuose, Vievyje ir didele dalimi dabartiniame Kaišiadorių rajone. Konferencijoje teko dalyvauti Elektrėnų literatūros ir meno muziejaus etnologei Onai Rasutei Šakienei ir Vievio Kultūros cento direktorei Audronei Steponkevičiūtei.
Atstovai iš: Baltarusijos, Kaišiadorių, Plungės, Rietavo,Veisėjų, Vievio, Vilniaus – vietovių susijusių su Oginskių paveldu, Rietavo savivaldybės meras Antanas Černeckis, muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas
Svarbiausi rugsėjo 18 dieną Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus rengiamos konferencijos uždaviniai – Oginskių kultūros kelio gairių ieškojimas, kultūros paveldo reikšmės vietos dvasios išsaugojime ir ugdyme aptarimas, verslo ir kultūros partnerystės gairių formavimas, Oginskių kultūros kelio formavimo tikslų išdiskutavimas.
Konferenciją atidarė Rietavoverslo informacijos centro direktorė L. Dockevičienė ir muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas:
,,Paveldas yra tai, kas ateina iš senų kartų, tai, kas ateina į mus. Tam tikri objektai ir santykis su jais, tradicijos. Kiek įkvepiam tos dvasios, kaip objektas priimamas, taip ir funkcionuos. Paveldo uždaviniai – formuoti vietos žmonių dvasios poreikį. Tęstinimas būtinas. Kunigaikščių nuopelnai atsirado įtada, kai suvokė įkvėpimo svarbą vietos žmonių dvasiai. Rietave užfiksuota kunigaikščių dvasia ir ji gyva apylinkių erdvėse , ji gyva vietos žmonėse.“
Pranešimą apie vietos dvasios išsaugojimo tikslus ir prielaidas skaitė Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorė Diana Varnaitė.
Strateginės savivaldos instituto vadovas Stasys Paulauskas skaitė pranešimą:,,Bendradarbiavimo svarba vystant vietovės indetitetą“.
Viešnios iš Vokietijos Kristina Koebe ir Ana Mirasch ir svečias iš Lenkijos Piotr Jankowski pristatė verslo ir kultūros partnerystės projektus savo šalyse.
Labai išsamų ir gražiai paruoštą pranešimą apie ankstesnį Oginskių kjelią Kaišiadorių rajone pristatė Kaišiadorių muziejaus direktorius Oliardas Lukoševičius. Pasisakė ir kiti dalyviai. Vyko diskusijos ir konferencijos apibendrinimas.
Koncertinę programą – ,, M.K. Oginskio Polonezų keliais“ atliko svečias iš Vilniaus Andžejus Pileckis, ,,Trio de Vilna“ pianistas.
Pasibaigus konferencijai renginio dalyvių laukė koncertinė programa ir pažintinė ekskursija po Rietavo Oginskių paveldo objektus.
Ona Rasutė Šakienė
Oginskių kelias Lietuvoje
XV a. pabaigoje, Maskvos Didžiajai Kunigaikštystei pradėjus vienyti slavų žemes, iš dabartinėje Kalugos srityje esančių Kozelsko apylinkių kartu su tirpstančiomis LDK valdomis pasitraukė kunigaikščiai Oginskiai. Įvairiems istoriniams neramumams gairinant, jų politinės, kultūrinės, ūkinės veiklos pėdsakai per keletą šimtmečių išsibarstė ne tiktai dabartinės Rusijos, Ukrainos, bet ir Baltarusijos, Lietuvos, Lenkijos teritorijose. Ryškią ir savitą šių pėdsakų dalį sudaro dvarai.
Oginskiai – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Lietuvos bajorų didikų ir kunigaikščių giminė, nuo XVII a. pabaigos dariusi didelę įtaką Lietuvos politiniame ir kultūriniame gyvenime.
Oginskiai – garsi didikų ir kunigaikščių giminė, etnografinėje Lietuvoje gyvenusi apie 400 m. Ji save kildino iš Riurikaičių. Kilmės vieta – Kozelskas (Rusija).
Oginskių pavardės pradininkas – Dmitrijus Hlušonokas (mirė 1510 m.), Smolensko dalinio kunigaikščio Vasilijaus Hlašinos vaikaitis. XV a. pabaigoje Aleksandras Jogailaitis jam padovanojo Uogintų dvarą (Kaišiadorių rajonas).
Nuo XVII a. pabaigos Oginskiai darė didelę įtaką Lietuvos politiniam, ekonominiam ir kultūriniam gyvenimui. Iš jų giminės iškilo LDK kancleris, LDK maršalka, LDK iždininkas, Žemaitijos seniūnas, 3 etmonai, 9 vaivados, 10 kaštelionų, 5 Lietuvos Vyriausiojo tribunolo pirmininkai, 2 kompozitoriai, nemažai kitų garsių valstybės ir visuomenės veikėjų.
Marcijonas Bogdanas Oginskis (1568–1640) vienas iš pirmųjų žinomų didikų Oginskių. Jis – LDK kariuomenės pulkininkas, 1580 m. Stepono Batoro paskirtas Trakų pakamore. Dalyvavo žygiuose kovojant su Maskva, kazokais bei Švedija. Už nuopelnus gavo teisę valdyti Uogintų, Kruonio, Vievio dvarus, o taip pat 1579 m. gavo Karmėlavos, 1582 m. – Kairiškių ir 1586 m. – Darsūniškių seniūnijas. 1570 m. Kruonio dvaras tapo M. B. Oginskio nuosavybe, o iki 1600 m. jo nuosavybei jau buvo perėję ir ir Vievio, Mūro Strėvininkų, Uogintų dvarai. Šias Oginskių valdas valdžia konfiskavo po 1831 m. sukilimo.
Teritorijas valdė: Aleksandras Oginskis (1590–1653) Jonas Oginskis (m.1640) ir kiti Oginskiai, o Tadas Pranciškus Oginskis (1712–1783) kuris buvo Marcijono Mykolo Oginskio sūnus, Igno Oginskio brolis. Ašmenos seniūnas, vėliau (nuo 1769 m.) – Trakų vaivada. Jam priklausė Maladečina, kurią Oginskiai valdė 110 metų. Čia jis perstatė rūmus ir įkūrė savo rezidenciją. Rūmuose turėjo didelę ir vertingą biblioteką, paveikslų galeriją.
1737 m. T. P. Oginskis vedė lietuvaitę Izabelę Radvilaitę. Ašmenoje ji įsteigė keletą labdaringų organizacijų vargšams, kurios vadinosi Izabelijomis. Tadas Pranciškus Oginskis su žmona Izabele susilaukė dviejų sūnų: Andriaus ir Pranciškaus Ksavero. Izabelė mirė 1761 m.
1763 m. Tadas Pranciškus Oginskis vedė antrą kartą. Jo žmona tapo Rietavo seniūno Kristupo (Kristoforo) Tiškevičiaus našlė Jadvyga, kuri buvo kilusi iš Zaluskių giminės. T. P. Oginskis kaip pasogą gavo Rietavo dvarą. Taip Oginskiai atsirado dabartinio Plungės rajono teritorijoje. Jadvyga garsėjo gerais darbais. Ji steigė ir išlaikė prieglaudas, buvo Vilniuje statomos ligoninės našlaičiams ir pamestinukams fundatorė.
Tadas Pranciškus buvo Šv. Jonų bažnyčios (Vilnius) Oginskių koplyčios fundatorius. Mirė jis 1783 m. Maladečinoje. Jo palaikai perkelti į Vilnių, palaidoti Šv. Jonų bažnyčios Oginskių koplyčioje.
Iš enciklopedijų paruošė O.R.Šakienė
Oginskiai Rietave
Rietavas suklestėjo XVIII a. pabaigoje, po Lietuvos-Lenkijos padalijimo. Istoriniuose šaltiniuose šis amžius dar vadinamas Oginskių laikais arba Rietavo aukso amžiumi. Valdant kunigaikščiams Oginskiams, Rietavas ir jo dvaras pasiekė savo klestėimo laikotarpį, 1812-1909 m. tapo vienu iš įdomiausių Lietuvos miestų.
Sakoma, pats kunigaikštis I. Oginskis važinėjo po kaimus ir mokė valstiečius ūkininkauti. Jis platino geros veislės gyvulius, liepdavo vietiniams žmonėms veisti sodus, auginti linus, kasti tvenkinius ir juose auginti žuvis. Pažangiau besitvarkantys valstiečiai buvo skatinami piniginėmis premijomis, jiems buvo įsteigtos pirmosios Lietuvoje taupomosios-skolinamosios kasos. Pagal senų rietaviškių prisiminimus po Pirmojo pasaulinio karo iš jų santaupų buvo mokamos pensijos. Indėlininkai gaudavo gerus procentus. Dvare ir mieste Irenėjus įvedė daug naujovių, buvo numatęs didelius pertvarkymus. Dvare jis įsteigė plytinę, kalkių ir parako gamyklas, nutiesė plentą į Endriejavą. Rietave I. Oginskio rūpesčiu buvo įkurta ligoninė, kurioje veikė gimdymo skyrius, vaistinė. 1836 m. atidaryta parapinė mokykla, našlaičių prieglauda. 1837 m. už 8369 rublių nupirkus Endriejavą, dvaro valdos padidėjo iki 52000 dešimtinių. Dideli I. Oginskio nuopelnai ir 1859 m. įsteigiant pirmąją Lietuvoje agronomijos mokyklą, kurioje mokyta lietuvių kalba. Jo rūpesčiu 1860 metais įkurtas nykstančios Žemaitukų veislės arklių veislynas.
Po I. Oginskio mirties paveldėjimo tvarka Rietavo dvaras atiteko jo sūnui Bogdanui Oginskiui (1848-1909). Bogdanas buvo tvirtas, originalaus būdo vyras. Jis mėgo viską daryti greitai ir tuo sukeldavo aplinkinių nuostabą. Nemėgo rusų valdininkų, nepraleisdavo progos iš jų pasišaipyti. Palaikė glaudžius ryšius su vyskupu M. Valančiumi. Aukodavo pinigų knygų leidybai, rėmė knygnešius. Gerbė lietuvių kalbą, su dvariškiais kalbėdavo lietuviškai.
Oginskio laikais dvare toliau buvo plėtojama pramonė: įsteigta geležies liejykla, ž. ū. mašinų ir padargų gamykla, muilo fabrikas, sviesto ir sūrių gamykla, 6 lentpjūvės, 7 malūnai. Europos dvarų pavyzdžiu B. Oginskis dvare norėjo turėti orkestrą, tačiau įgyvendinti jo sumanymą trukdė tai, kad Rietave nebuvo mokančių groti žmonių. Tada jis nutarė muzikantus ruošti savo paties dvare. 1872 m. jis atidarė pirmąją Lietuvoje šešiametę profesionalią muzikos mokyklą. Jos vadovu dirbti buvo pakviestas pirmasis profesionalas muzikas lietuvis, baigęs Varšuvos muzikos institutą. Tai Juozas Kalvaitis.
Moksleiviai gaudavo pilną išlaikymą, todėl tris metus turėdavo groti orkestre. 1885 m. Rietavas jau turėjo 60 žmonių simfoninį ir pučiamųjų orkestrą.
1873 m. Rietave atidaryta veterinarijos klinika, 1874 m. – gyvulių draugijos Rietavo skyrius. 1875 m. Laurynas Ivinskis, kunigaikščio B. Oginskio remiamas, Rietave suorganizavo žemės ūkio parodą.
Bogdanas Oginskis mėgo ir technikos naujoves. 1882 m. Rietave jo pastangų dėka pradėjo veikti pirmoji Lietuvoje telefono linija, sujungusi Rietavą su Plunge, Kretinga ir Palanga (linijos ilgis 54. 8 km).
1892 m. balandžio mėn. 17 d., per Šv. Velykas, dvaro rūmuose ir bažnyčioje įsižiebė pirmoji Lietuvoje elektros lemputė. Vėliau elektra buvo įvesta ir į miestiečių sodybas.
1895 m. Rietave įrengtas unikalus vandens bokštas su vėjo jėgaine.
Kunigaikštienė Marija Oginskienė savo gyvenimą pašventė našlaičių globai. Našlaičiai kunigaikštienės lėšomis gaudavo pagrindinį išsimokslinimą ir įsigydavo amatą. Iš viso į gyvenimą ji išleido daugiau negu 500 žmonių. Kunigaikščiui susirgus, našlaičiai ir 30 muzikantų buvo išvežti į kunigaikštienės Marijos Oginskienės tėvo dvarą, buvusį Austrijos Bobreko apylinkėse. Taip Rietavo muzikinės tradicijos buvo pratęstos Bobreko vaikų namuose.
Neramumų ir karų įtakoje sunyko ilgą laiką didelę įtaką Žemaitijos kultūriniam ir ekonominiam gyvenimui turėjęs Rietavo kultūros ir technikos židinys. Vis dėlto jis neužgeso. To židinio ugnis liko gyva žmonių širdyse ir atmintyje. Rietavo kiekvienas žemės lopinėlis iki pat šiol mena kunigaikščius Oginskius, jų prasmingus darbus, kurie paliko ryškius pėdsakus visos Lietuvos istorijoje.
Iš senųjų dvaro pastatų iki mūsų dienų išliko muzikos mokykla, muzikantų bendrabutis, vandens bokštas, keli ūkiniai pastatai, sargo namelis, dalis tvoros, dveji vartai. Atkasti ir užkonservuoti pagrindinių dvaro rūmų pamatai. Dvarvietės pakraštyje, prie kelio į Plungę, tebestovi Oginskių šeimos koplyčia. Greta jos esantis akmeninis paminklas žymi jo tėvo kunigaikščio Irinėjaus Oginskio kapo vietą.
Buvusios Rietavo muzikos mokyklos pastatas paskutiniaisiais metais pritaikytas Rietavo muziejaus reikmėms.
Milda Vyšteinaitė
Oginskių pėdsakai Rykantuose
Rykantai, tai viena pirmųjų Lietuvos evangelikų reformatų (kalvinistų) vietovių. Rykantus, kartu su medine kalvinistų bažnyčia, mini žymus italų reformatas Paulius Vergerijus 1555 m. lankęs Lietuvą. XVI a. pradžioje Tolvaišos Rykantuose pastatė medinę bažnyčią, kuri i6 pradžių priklausė Trakų parapijai, bet vėliau, vieni pirmųjų Lietuvoje, Tolvaišos priėmė kalvinistų tikėjimą ir Rykantų bažnyčia tapo kalvinistine. Manoma, kad pirmoji (medinė) Rykantų bažnyčia buvo viena pirmųjų evangelikų reformatų bažnyčių Lietuvoje. Tolvaišos palikuonių neturėjo, todėl Rykantų parapija pagal tolimesnį giminystės ryšį atiteko Oginskiams, kurie išpažino katalikybę.
XVII a. kai Rykantų dvaras atiteko Oginskiams, jie buvo stačiatikiai- katalikai. Lenkijos ir Lietuvos karo su Rusija metu nualintą Rykantų bažnyčią apie 1667 m. restauravo ir prikėlė naujam gyvenimui, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Marcijonas Oginskis, bažnyčia tapo katalikiška.
1655 m. Lenkijos ir Lietuvos karo su Rusija metu Rykantų bažnyčia buvo stipriai apgadinta ir apiplėšta bei keletą metų stovėjo tuščia. Apie 1667 m. bažnyčią suremontavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Marcijonas Oginskis.
Bažnyčios prebisterijos sienose nutapyti du Oginskių portretai. Vakarinėje dalyje Marcijono Oginskio, rytinėje,- jo žmonos, Marcibelės – Onos Glebavičiūtės- Oginskienės. Figūros vaizduojamos visu ūgiu, prie stalelių, po baldakimais, virš kurių nutapyti kartušai su herbais.
1688 m. Marcijonas Oginskis perdavė bažnyčią Trakų dominikonų vienuolynui ir Rykantų bažnyčia tapo katalikiška.
Iš enciklopedijų paruošė O.R. Šakienė
Vievis – buvusios Oginskių žemės
1522 m. minimas Vievio dvaras, 1539 m. – miestelis, vėliau priklausęs Oginskiams (nuo XVII a. pradžios iki 1831 metų). XVI a. 1-ojoje pusėje pastatyta pirmoji katalikiška Vievio bažnyčia.
Apie 1600 m. Oginskiai Vievyje pastatė unitų bažnyčią ir įkūrė Šventosios Dvasios vienuolyną, prie kurio XVII a. pradžioje įsteigta spaustuvė, 1611–1660 m. spausdinusi knygas kirilica. Pirmieji jos leidiniai buvo maldaknygės bažnytine slavų kalba. 1619 m. čia išspausdinta M. Smotrickio „Slavų gramatika“ (Грамматики славенския правилное Синтагма) – viena pirmųjų bažnytinės slavų kalbos gramatikų (iš jos mokėsi ir Michailas Lomonosovas, pavadinęs knygą „mokslingumo vartais“). Iki 1660 m. spaustuvė išleido 25 knygas rusų (bažnytine slavų) ir lenkų kalbomis. Tarp knygų vyravo religinė ir poleminė literatūra, nukreipta prieš unitus ir jėzuitus.
Po B. Oginskio mirties 1625 m. spaustuves veikla apmire, knygos buvo leidžiamos nereguliariai. Tačiau apie 1633 m. pradėta popieriaus dirbtuvės ir malūno statyba prie Aliosos upelio. Čia pagamintas popierius pirmą kartą Vievio spaustuvėje buvo panaudotas 1637 m. Paskutinis leidinys Vievio spaustuvėje išspausdintas 1646 m.
Iš encikklopedijų
Prisiminimus apie Vievio spaustuvę išsaugojo apylinkes žmones: „Buvusios spaustuvės vietoje dažnai randa rusu raidžiu“ . Ši faktą per paskaitas studentams minėdavęs prof. V. Krevė-Mickevičius. Vilius Užtupas šiuos duomenis laike tikėtinais: „Spejama, kad senoji Vievio spaustuvė stovėjo prie ežero. Mat dar šio amžiaus pradžioje žmones ežero pakrantėje rasdavo spaustuvinių literu“. 1937 metu liudijime aiškiai kalbama apie rusų raidžiu radinius.
Archeologas Dr. Vykintas Vaitkevičius
Paruošė O.R.Šakienė
Teatralizuotas muzikinis renginys „Mykolas Kleopas Oginskis“Kaišiadorių muziejuje
Lapkričio 28 d. 16 val. Kaišiadorių muziejuje vyko teatralizuotas muzikinis renginys „Mykolas Kleopas Oginskis: tėvynei skiriu turtus, darbus ir gyvenimą“.
Renginio atlikėjos: aktorė Virginija Kochanskytė, pianistė Šviesė Čepliauskaitė, dainininkė Giedrė Zeicaitė.
,,Oginskiai, kaip ir kiti Lietuvos kunigaikščiai yra Lietuvos turtas, mūsų krašto turtas ir pasididžiavimas“ kalbėjo aktorė, vakaro vedėja Virginija Kochanskytė
Oginskių giminės pradžia yra netoli Kaišiadorių esanti vietovė. Kai Smolenskas ir jo sritys priklausė Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžiai, tas sritis valdė tenykščiai rusų kunigaikščiai, turėjo dvarų. Kai Maskvos didieji kunigaikščiai pradėjo stiprėti, jie ėmėsi nuo Lietuvos atkariauti rusiškas sritis. Lietuvai lojalūs rusų kunigaikščiai buvo priversti iš ten pabėgti, palikę savo dvarus. Kunigaikštis Dymitras Hlušonokas vienas iš pirmųjų neteko prie Smolensko buvusių savo dvarų ir atbėgo į Vilnių. Čia Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras laikotarpiu tarp 1486–1488 m. skyrė jam dvarą Oginty netoli Žiežmarių. Oginty, arba šiandieniniai Uogintai, yra Rumšiškių seniūnijos kaimas.
Nuo įsikūrimo Uogintuose praėjus maždaug 150 metų (laikotarpiu tarp 1542–1555 m.) Hlušonokai pagal vietovardį Oginty pradeda save vadinti Oginskiais. Matyti aiški sąsaja tarp naujo giminės vardo atsiradimo ir prasidėjusio naujų valdų įsigijimo proceso. Bohdanas Dymitrovičius Hlušonokas minimas 1542 m. (tais metais jis ir mirė), o jau 1555 m. jo našlė Bogumila Pavlovna savo sūnums kunigaikščiams Matvėjui ir Fedorui Bohdanovičiams Oginskiams užrašė Stoniavos dvarą prie Strėvos upės Žiežmarių paviete. Trečioje kartoje skaičiuojant nuo Bohdano Oginskio, Oginskiai pasidalino į tris šakas: jaunesniąją – bajoriškąją (pradininkas Mykolas) ir dvi vyresniąsias – kunigaikštiškas (pradininkai – Simonas Karolis ir Jonas Jackus). Aukščiausio pakilimo sulaukė abiejų vyresniųjų šakų atstovai XVII a. pabaigoje – XVIII amžiuje. Jie užėmė aukštus postus Lietuvos ir Lenkijos valstybėje, užsiėmė visuomenine ir politine veikla.
1596 m. spalio 9 d. Breste buvo paskelbta bažnytinė unija, suskaldžiusi stačiatikius į dvi dalis. Už uniją balsavusi stačiatikių dvasininkijos dalis išlaikė slaviškas apeigas, savo hierarchiją ir teisę vesti, bet pripažino Romos eucharistijos doktriną, popiežiaus aukščiausią valdžią ir Vatikano kurijos teisę. Tie, kurie priklausė Rytų apeigų graikų katalikų konfesijai, Respublikoje buvo vadinami unitais. Išsižadėjusieji unijos, buvo vadinami dizunitais. Šie priklausė Rytų apeigų graikų stačiatikių konfesijai. Iškilo rimta grėsmė stačiatikiams, kuriuos beveik keturiasdešimt metų buvo atsisakoma pripažinti. Valdovas, dalis katalikų vyskupų ir unitais tapusių didikų stengėsi riboti Stačiatikių bažnyčios veiklą. Šalia Ostrogiškių, žymiausių stačiatikių gynėjų LDK, pirmose gretose stovėjo Oginskiai. Oginskių šeimos nariai buvo stačiatikių cerkvių ir vienuolynų, mokyklų, spaustuvių fundatoriai ; jie buvo vadinami stulpais, ant kurių laikėsi stačiatikių tikėjimas LDK teritorijoje.( Ligi šiol neišaišinta Vievio dvaro praeitis, žinome tik spaustuvės vietą, jos veiklą ir vienuolijos veiklą, kurią fundavo Oginskiai).
Tuo metu Respublikos stačiatikius užklupo naujas iššūkis – 1667 m. Maskvos caras Aleksejus įvykdė religinę reformą ir Stačiatikių bažnyčią padarė pavaldžią valstybei. Stačiatikiai turėjo pasirinkti – arba priimti naująją tvarką, arba išsaugoti senąjį tikėjimą. Dėl to įvyko bažnyčios skilimas. Reformos priešininkai – sentikiai traukėsi į Maskvos valstybės pakraščius.
Šis stačiatikių susiskaldymas paveikė daugelį garsių Respublikos stačiatikių giminių: vienos giminės tapo protestantais, kitos, tarp jų ir Oginskiai – katalikais. Pirmieji į katalikybę perėjo Samuelio Levo Oginskio sūnūs Simonas Karolis (perėjo apie 1680 m.), Jonas Jackus (perėjo iki 1684 m.) bei jų pusbrolis Marcijonas Aleksandras (perėjo apie 1689 m.). Šiam apsisprendimui turėjo įtakos ir spaudimas: štai Marcijonui Aleksandrui 1669 m. Vilniaus kašteliono pareigos buvo pažadėtos tuo atveju, jei šis taps kataliku arba unitu.
Kunigaikštis Gabrielius Oginskis.
Paskutinis Oginskis, Kaišiadorių regione turėjęs Kruonio ir Strėvininkų dvarus bei valdęs Darsūniškio ir Vaiguvos seniūnijas, buvo Gabrielius Oginskis. Už tai, kad buvo vienas iš 1830–1831 m. sukilimo vadovų, šie dvarai iš jo buvo atimti. Kadangi palikuonių jis neturėjo, tad 1842 m. nutrūko ši vadinamoji Darsūniškio atšaka.
Mykolas Kleopas Oginskis
2015 metais minėsime Mykolo Kleopo Oginskio 250 –tąsias metines. Mykolas Kleopas Oginskis gimė1765 m. rugsėjo 25 d. Guzove, Lenkijoje, mirė1833 m. spalio 15 d. Florencijoje, Italijoje – kunigaikštis, diplomatas, Abiejų Tautų Respublikos politinis veikėjas, vienas iš 1794 m. sukilimo vadų, 1802 m. Vilniaus universiteto garbės narys, kompozitorius, populiarių Europoje polonezų, mazurkų autorius.
Kunigaikštis, kilęs iš Lietuvos kunigaikščių Oginskių giminės. Tėvas Andrius Ignotas Oginskis (1739–1787 m.), motina Paula Paulina Šembek (1750–1797 m.)
Jau vaikystėje pasižymėjo lakia vaizduote, muzikiniu talentu, sumanumu. Jo pirmasis mokytojas prancūzų pedagogas Žanas Rolis buvo visų dorybių idealas. Koks jo auklėjimo metodas? Yra išlikę paties Oginskio pasakojimai ,,Kartą sudaviau tėvo tarnui, auklėtojas sukvietė visus tarnus, sustatė juos į eilę, o man liepė atsiklaupti prieš tarnus ant kelių, atsiprašyti, o tam, kuriam aš sudaviau, nusilenkti iki žemės ir pabučiuoti kojas.“Vaikas iš mažens buvo mokomas muzikos pagrindų, groti pianinu, mokė dvaro muzikas Juzefas Kozlovskis (1757–1831 m.), groti smuiku mokė Džiovanis Batista Viotis, 1755–1824 m.), jį mokė Jarnovičius bei kiti garsūs pedagogai ir muzikai.
Pasakojama, kad kartąStanislovas Augustas paėmė keturmetį berniuką ant rankų ir paklausė jo kuo būsiąs užaugęs. Į tai berniuikas nei kiek nepadvejojas rimtai atsakė:,,Noriu tarnauti tėvynei“
,,Jei ne tragiškas tautos likimas, būčiau tapęs kompozitoriumi“, sakė M.K. Oginskis. Jis polonezų (1794 m. – „Atsisveikinimas su tėvyne“), valsų, mazurkų, maršų, dainų autorius, jį per mažai dar žinome, nelemtai užmirštame. 1799 m. sukūrė operą „Zelida ir Valkūras, arba Bonapartas Kaire“, Jam priskiriama ir Lenkijos himno muzika. 1828 m. parašė knygą „Laiškai apie muziką“.1826–1827 m. išleido 4 tomus atsiminimų (kurie 2007 – 2010 m. buvo išleisti lietuvių kalba),
Didelę įtaką, pasirenkant gyvenimo kelią turėjo dėdė Mykolas Kazimieras Oginskis, 1764–1768 m. Vilniaus vaivada, 1768–1793 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) Didysis etmonas. Anksti, 1786 m. pradėjo savo diplomatinę ir politinę karjerą.
Apie M.K. Oginskio asmenį buvo kuriamos legendos. Kartą po ilgos kelionės garlaiviu pasklido žinia, kad plaukdamas į Angliją, M.K. Oginskis nuskendo. Apie tai rašė ir A. Mickevičius savo ,,Pone Tade“.
1794 m. aktyviai dalyvavo Tado Kosciuškos vadovaujamame sukilime, buvo Lietuvos tautinės aukščiausiosios tarybos narys. Organizavo savo kavalerijos diviziją, buvo Ukmergės, Švenčionių, Breslaujos apskričių sukilėlių vadas. Po sukilimo ir Trečiojo Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimo Lietuvai praradus nepriklausomybę, prisidengęs svetima pavarde pasitraukė iš Lietuvos. Spėjama, kad būtent tuo laiku, paliekant tėvynę, ir buvo sukurtas garsusis polonezas „Atsisveikinimas su Tėvyne“.
Gyvendamas užsienyje, Konstantinopolyje ir Paryžiuje M. K. Oginskis laišku kreipėsi į Napoleoną, prašydamas padėti Lietuvai ir Lenkijai atgauti savarankiškumą, tačiau Napoleono nuomone, nors Lietuva ir Lenkija neteisėtai atsidūrė Rusijos valdžioje, kaip ir bet kurios kitos tautos, atsidūrusios tokioje situacijoje, jos pačios savo teises turi atsikovoti ginklu.
1802 m. caras Aleksandras I dovanojo M. K. Oginskiui prasižengimus, leido sugrįžti į Lietuvą ir toliau valdyti Rietavo seniūniją. Dažniausiai gyvendavo savo rezidencijoje – Zaliesėje, prie Smurgainių. 1810 m. tapo caro slaptuoju patarėju. Prieš prasidedant Rusijos karui su Napoleonu, buvo sumanęs atkurti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę kaip autonominę Rusijos imperijos dalį. Caro pritarimas lyg ir buvo gautas, Oginskis paskirtas senatoriumi nuo Lietuvos, tačiau, paaštrėjus tarptautinei padėčiai plano apie LDK įgyvendinti nepavyko.
Peterburge skamba jo polonezai, romansai. Ruduo. Ilgu… Neišsipildžiusios svajonės apie respublikos laisvę… Caro žandarų persekiojimai.
K. Oginskis buvo vedęs du kartus. 1789 m. jo žmona tapo Izabelė Lasocka (1764–1852 m.), su kuria jis turėjo du sūnus: Tadą (1798–1844 m.) ir Pranciškų Ksaverą (1801–1837 m.).1802 m. santuoką su Izabele Lasocka nutraukė ir vedė Žemaičių didiko Kajetono Nagurskio iš Kurtuvėnų našlę, italų kilmės dainininkę Mariją de Neri, kuri buvo kilusi iš Venecijos. Su ja M. K. Oginskis susilaukė dukterų Amelijos (1803–1858 m.), Emos (1810–1871 m.), Idos (1813– ?) ir sūnaus Irenėjaus Kleopo (1808–1863 m.).
Paveldėjo savo dėdės Pranciškaus Ksavero dvarą Zalesėje, o taip pat senelio Tado Pranciškaus dvarą Rietave. Nuosava Mykolo Kleopo Oginskio valda Rietavas tapo 1802 m., o 1814 m. už 277600 rublių iš valstybės jis nusipirko ir Rietavo seniūniją. Rietavas tapo visos Oginskių šeimos dvaru, o netrukus ir svarbiausia jų rezidencija.
1815 m. po Tautų kongreso, kai žlugo visos viltys atkurti Lietuvos valstybę, lydi nusivylimai, gėla dėl prarastos kaip tada atrodė tėvynės. ,,Praeityje žvaigždės, nūnai tik erškėčiai“ rašo tuo metu M.K. Oginskis. Nauja patriotizmo išraiška – kultūros vertybės. Jos pakeitė tėvynės ilgesį. išvyko į Italiją ir atsidėjo kūrybai. Rašė prisiminimus, kūrė muziką, bendravo su daugeliu garsių to meto žmonių. 1822 m. savo dvarus užrašė žmonai bei vaikams. Nuo 1823 m. gyveno Florencijoje. Kūryboje – ilgesys, melancholija, kartais niūrumas, išdidumas, net puikybė, grįsta juoku… Tai emigracijos kančių taurė.
Vėl pasirodo legendos apie jo mirtį – iš meilės be atsako Oginskis nusišovė. Gal kažkas mėgo juokauti, nes Oginskis gyveno ilgai, mirė 68 metų nuo ligos, dar palaimino savo anūkę Heleną ir paliko šį pasaulį.
Mirė Florencijoje, buvo palaidotas šalia namų esančios Santa Maria Novella bažnyčios kapinėse. Tačiau miesto visuomenė įvertino jo kūrybą bei darbus ir šiandien kunigaikščio palaikai ilsisi Italijos Panteone, Šventojo Kryžiaus bazilikoje greta Mikelandželo, Galilėjo Galilėjaus ir vėliau čia atgulusio Džoakino Rosinio. Jam pastatytas balto marmuro paminklas. Ir liko jo amžino ilgesio šaknys Lietuvoje ir muzika, giedra, skaidri, skambėjusi ir niūrų rudens vakarą praskaidrinusią Kaišiadorių padangę talentingų atlikėjų pianistės Šviesės Čepliauskaitės, dainininkės Giedrės Zeicaitės.
M.K.Oginskio paminklas Šventojo Kryžiaus Bazilikoje Italijos panteone.
Renginio metu buvo pristatyta Rembranto paveikslo, nutapyto 1655m. „Lenkų raitelis“kopija, kurioje vaizduojamas Marcijonas Aleksandras Oginskis – Kaišiadorių apylinkių dvarų savininkas. Jame pavaizduotas raitelis, karys su kario munduruote, ginkluotas, tačiau žirgas nedidelis, silpnas, tarytum Lietuvos įvaizdis, rusų antpuolio priešaušryje. Siužeto kontrastas čia vaizduojamas kaip įvykis. Paveikslo kopiją muziejui nutapė dailininkas Linas Lukoševičius, gražiais rėmais jį įrėmino kaišiadoriškiai.
Pagal vakaro scenarijaus mintis užrašė Ona Rasutė Šakienė
Vievis
Vievis istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą minimas 1522 m., bažnyčia jame – 1577 m. dvaro inventoriuje. Tie laikai Vieviui, matyt, nebuvo itin geri – dvaras minimas kaip senas ir apleistas, pastatų stogai – šiaudiniai, apirę, įdomios didelės krosnys duonai ir kasdienio valgio gaminimui, įdomios metalinės kalinėtos durų spynos, nepateikiama žinių apie savininkus, nei kur stovėję, sena bažnyčia – supuvusi, apgadinta, be liturginio inventoriaus, tik su vienu mažu varpu varpinėje. Nėra duomenų, kada bažnyčia pastatyta, tačiau jei iki 1577 m. spėjo supūti, vadinasi stovėjo ten ne vieną dešimtį metų. Vievis siekia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus – anksčiau jis buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras, vėliau – nupirktas ir tapo privatus, o 1577 metais Vievis jau vadinamas miesteliu.
Katalikybei Vievyje nebuvo pačios geriausios sąlygos – čia smarkiai įsigalėjusi buvo stačiatikybė. Germano Šlevio monografijoje „Lietuvos stačiatikių cerkvės“ pasakojama, kad Vievio pavadinimas kilo iš kunigaikštienės vardo. Esą kunigaikštis Gediminas turėjo žmoną, kuriai labai norėjo įsiteikti ir ne tik pavadino dvarą jos vardu, bet ir įkūrė stačiatikių vienuolyną, nes pati Eva (kitur – Ieva) buvo stačiatikė. Kiti šaltiniai sako, kad vienuolyną pastatė tik miestelį valdę Oginskiai. Tai galėjo vykti apie XVII a. pradžią. Viena aišku, kad XVII a. Vievyje veikė ne tik stačiatikių cerkvė, bet ir vienuolynas, spaustuvė, mokykla.
Dokumentuose minima, kad Vilniaus vyskupas leido, kad, kol bus sutvarkyta Trakų dominikonų fundacija, jie glausis prie Vievio bažnyčios. Tad bažnyčia 1683 m. jau turėjo veikti. Po Trakų dominikonų fundacijos vyskupas juos įpareigojo skirti kunigą Vievio bažnyčiai, kurią pasistatė sau. Toliau dokumentuose Vievio bažnyčia vadinama tai koplyčia, tai Trakų filija.
1792 m. įsteigta Vievio parapija, bet po poros metų ji sudeginta. Spėjama, kad ją sudegino rusų kariai. Dar po poros metų Oginskiai ją atstatė, tačiau neilgam – per Vievį keliavę Napoleono kariai 1812 m. iš pradžių apiplėšė, o po to sudegino ne tik katalikų bažnyčią, bet ir stačiatikių cerkvę bei vienuolyną.
Taigi, nuo 1522 m. minimas Vievio dvaras, 1539 m. – miestelis, vėliau priklausęs Oginskiams (nuo XVII a 1611m? pradžios iki 1831 metų). XVI a. 1-ojoje pusėje
XVII a. pradžioje, Vievį valdant Bogdanui Oginskiui, katalikų bažnyčia perduota stačiatikiams, bet jam mirus 1625 m., grąžinta katalikams.
Oginskiai – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Lietuvos bajorų didikų ir kunigaikščių giminė, dariusi didelę įtaką Lietuvos politiniame ir kultūriniame gyvenime.
Kildino save iš Riurikaičių. Giminės pradininkas Smolensko dalinio kunigaikščio Vasiliaus Hlašinos vaikaitis Dmitrijus Hlušonokas, kuriam 1486 m.caras Aleksandras padovanojo Uogintų (Kaišiadorių rajonas) dvarą. Pagal šį vietovardį giminė ir gavo Oginskių vardą. XVII a. Oginskiai rėmė stačiatikių bažnyčią, vėliau tapo katalikais. Svarbiausios giminės valdos buvo Vilniuje, Trakų žemėse, Žemaitijoje ir Baltarusijoje.
Genealoginė lentelė kildina Oginskius iš pačių Riurikų, yra dokumentų, laiškų, kuriuose pateikiamos žinios apie Oginskių giminės kunigaikštišką kilmę ir apie Vievio tipografijos spaudinius, kuriais naudojosi Peterburgo imperatoriškoji biblioteka, kaip ,,Naujasis testamentas, M. Smotrickio Slavų gramatika ir kt. visa ši medžoiaga buvo sukaupta Irenėjui Oginskiui siekiant atgauti kunigaikščio titulą Rusijoje. Šis titulas jam ir jo palikuonims buvo suteiktas 1862 metais. 1611–1660 m. spausdinusi knygas kirilica. Pirmieji jos leidiniai buvo maldaknygės bažnytine slavų kalba. 1619 m. čia išspausdinta M. Smotrickio „Slavų gramatika“ (Грамматики славенския правилное Синтагма) – viena pirmųjų bažnytinės slavų kalbos gramatikų (iš jos mokėsi ir Michailas Lomonosovas, pavadinęs knygą „mokslingumo vartais“). Iki 1660 m. spaustuvė išleido 25 knygas rusų (bažnytine slavų) ir lenkų kalbomis. Tarp knygų vyravo religinė ir poleminė literatūra, nukreipta prieš unitus ir jėzuitus
O 1816 m. G. Oginskis Vievyje pastatydino katalikų bažnyčią, 1843 m. pastatyta stačiatikių cerkvė. 1865 m. įkurta valdiška mokykla. XIX a. 2-ojoje pusėje Vievis pradėjo augti, nutiesus geležinkelį Sankt Peterburgas-Varšuva ir Vievyje pastačius geležinkelio stotį.
XX a. tarpukariu Vievis atsidūrė pasienyje, prie pat demarkacinės linijos su Lenkija
Archeologiniai duomenys apie Vievio spaustuvę
Vievio spaustuvė į archeologų akiratį pirmą kartą pateko 1996 m., tyrinėjant Vievio dvarvietės teritoriją šalia plečiamų Vievio kapinių ir automagistralės Vilnius–Klaipėda. Archeologas Eugenijus Ivanauskas čia rado švininę plokštelę, kurią pavadino šrifto kolonėle, ir rašė, jog tai esąs vertingiausias tyrimų radinys, „kuriuo remiantis galima teigti, kad XVII a. I pusėje Vievyje veikusi Šv. Dvasios stačiatikių brolijos spaustuvė buvo įsikūrusi Oginskių dvare.
Šis radinys yra saugomas Lietuvos nacionaliniame muziejuje neinventorintas. Plokštelė prastos būklės, aptrupėjusi, 2 mm storio, 25 mm ilgio. Tai tikrai su spaustuvės darbu sietinas radinys, tačiau veikiausiai ne šrifto kolonėlė (plokštelė labai siaura, nėra jokių raidės žymių), o vadinamoji tarpinė medžiaga – luitelis tarpams tarp raidžių, žodžių ar eilučių rinkinyje sudaryti arba nepilnoms eilutėms užpildyti.
1998 m. Vievio dvarvietės teritorijos tyrimai buvo tęsiami, tačiau jokių kitų spaustuvės radinių nerasta ir tai vertė spaustuvės vietos ieškoti kitur.
Visi žinomi žmonių pasakojimai apie literų radinius nurodo ne vietovę prie Vievio kapinių (1996 ir 1998 m. tyrinėjimų rajonas), o Vievio ežero pakrantę.
Parengė O.R.Šakienė
AKMENYS
Lietuvių tauta unikali savo išlaikytomis etninės kultūros apraiškomis, mes nesame praradę to, ko ieško mąstanti Europa, ką bando susigrąžinti, – nesame nutolę nuo gamtos. Turime turtingą gamtą, miškus, saugome šimtamečius medžius, valome užankančius, melioracijos ir kitokios civilizacijos pasėkmių užterštus šaltinius, upelius, tekančius iš gaivių Žemės versmių. Sugriuvus dideliems gyvulininkystės kompleksams, kurie buvo statomi pačiose gražiausiose vietovėse, upių, ežerų pakrantėse, valosi ežerų vanduo, atgimsta unikalioji augmenija.
Esame savo žemės šeimininkai. Kokią ją palinksime būsimoms kartoms?
Išvirto galingi ąžuolynai, gojai, seniau neliesti žmogaus rankomis, užaugo krūmynais, dilgėlėmis, akmenys, kaip žemės akys, galingos technikos dėka kaip niekada praranda savo vietą….
,,Senovėje akmuo buvo laikytas koncentruota šventa žemės galia. Žmonėse dar likę tikėjimai, kad plokščio akmens paviršiuje slypi žemės galia, jie vadinami Deivėmis. Dideli akmenys su įdubomis viršuje turėjo aukuro paskirtį.„ (M. Gimbutienė)
Liaudyje sakoma, kad akmenys turi sielą, turi atmintį, kuri siekia ne vieną amžių, jiems aukota, prie jų melstasi, jie yra žmonių užkalbėti įvairiais prašymais, maldavimais. Ir visa tai glūdi jų atmintyje. Akmenų magija – energija, stipriai veikianti žmogaus gyvenimą, daro jį džiaugsmingesnį, gražesnį. Tai gamtos ir žmogaus sintezė.
Yra dvi pagrindinės akmenų grupės – šventieji ir turintys įvairius ženklus. P. Tarasenka juos skirstė į toteminius, akmenis su pėdomis ir akmenis – aukurus. Aplamai, šventų akmenų įvairovė yra labai didelė. Ją nulėmė ir gamtinės ir mitinės priežastys. Dauguma Lietuvos šventųjų akmenų yra granitiniai rieduliai. Reikšmingi jų požymiai yra jų spalva ir forma.
Intriguoja šventieji akmenys plokščiu paviršiumi, pasakojimai juos sieja su senosiomis apeigomis. Dar XXa. pradžioje ant tokių akmenų susirinkdavo kaimo bendruomenė ir ruošdavo puotas, ypač per Sekmines. Žmonės susinešdavo maisto, gėrimų, aplink akmenį šokdavo, ant akmens darydavo kupoles.,,Po pietų suveina, susineša lašinių, kiaušinių, ką gert ir tenai atlieka kupolią…“ Kai kur ant akmenų buvo aukojamos įvairios aukos, jie buvo dengiami šiaudais, garbinami kaip grūdų ir gyvulių sergėtojai. A. Greimas sako :,,Toks garbinimas akmuo galėjo būti deivės įsikūnijimas, jos buvimo vieta, todėl ant jo aukojama, ko nors maldaujama.“
Minėtini ir natūralūs arba nuo perkūno trenksmo atsiradę įtrūkimai, skilimai, kartais šie akmenys vadinami Perkūno akmenimis, nors jie gali būti ir geologinių procesų metu atsiskyrę riedulio luitai. Jie dažniausiai interpretuojami mistiškai, kaip velnią šaudžiusio Perkūno paliktos žymės. Toks ir yra Būriškių akmuo, kurio vieną, mažesniąją pusę savo kieme drįso pasistatyti seniūnas M.Makūnas. Kitur yra išlikę paskojimai, jog ant tokių akmenų – aukų stalų kėlė puotas karaliai ir kareiviai, kitur,- kad velniai baliavodavo.
Išsiskiria akmenys, vadinami kėdėmis, sostais, krėslais. Tai buvę šventi akmenys, ant kurių sėdėję dievai ir įvairios mitinės būtybės. Čia jos dirbdavę, pasirodydavę žmonėms. Dažniausiai būdavo minimas senas senelis, kuris dažniausiai pasirodydavęs žmonėms, mokęs juos išminties. Mačiau tokį akmenį Beižionyse prie sodybos, nežinau, iš kur jis atėjęs ir kaip.
Yra akmenų – lovų. Neišaiškinta, ar jie susiję su šventvietėmis, tačiau ir jie žymi apeigines funkcijas. Padavimai apie akmenis lovas susiję su moteriškomis dievybėmis – Laima, Ragana, Mara, prie jo melsdavosi, jam aukodavo moterys, neturinčios vaikučių. Geibonių kaime A, Vankevičius yra pasakojęs, jog jie paaugliai, piemenys mėgdavę ant akmens lovos gulėti. Akmuo lova guli Balno kalno viršūnėje, jis išlikęs sveikas, tik pastūmėtas iš vietos, nustumtas prie kelelio ir guli netoli savo autentinės vietos.
Stulpo formos akmenys mitologijoje susiję su užkeiktais žmonėmis. Esame praradę Pomergės akmenį Girnakaliuose prie Besenio ežero, Kareivonių Vestuvių akmenį. Juos suskaldė ir išvežė. Šie akmenys dažniausiai susiję su šventvietėmis ar pikapynais. Kareivonių akmuo stovėjęs prie kelio toje vietoje, kur šalia Piliakalnio plytėjo grupė pilkapių, jau išardytų melioracijos. Šventasis Pomergės akmuo stovėjęs ant aukšto kalno šalia Besenio ežero, matyt bus susijęs su šventviete, nes arčiau ežero ir šiandieną krūmynuose dar tebestovi pėduotasis akmuo, kurio teritorija nėra tvarkoma, jis nėra įtrauktas į Etninio Paveldo sąrašus, apleistas.
Stulpo formos akmenys žinomi ne tik Lietuvoje, jie stovi daugelyje centrinės Europos vietų, apie juos yra pasakojimai, jog tai suakmenėję žmonės, o jų šventumu tikėta dar XIX – XX amžiaus pradžioje. Akmenys nebuvo skaldomi, išvežami, statomi nuosavose sodybose, negalvojant, kokią jėgą atsivežame ir kaip ji mus paveiks. Yra išlikę pasakojimai, jog suskaldęs tokį akmenį žmogus greitai suserga nepagydoma liga arba kitaip numiršta.
Pėduotieji akmenys, kurių Lietuvoje yra gana daug, dažniausiai susiję su senomis šventvietėmis. Minėtas pėduotasis akmuo prie Besenio ežero, manomai yra šventvietės vietoje, nes čia senovėje stovėję dideli girnų kalimo cechai, – masė įvairių girnapusių ir jų nuolaužų išlikę tarp Lanko ir Sabonio sodybų, daug jų jau įmūryta į pamatus, o kasant tvenkinį Sabonio sodyboje rastas malūno girnų akmuo, kuris dabar pastatytas sodybos teritorijoje. Yra pasakojama, kad senasis Girnakalių kaimas išmiręs maro metu, ilgai stovėjęs dykromis, vėliau buvo apgyvendintas kitų žmonių, atsikėlusių į laisvas žemes, todėl pasakojimų išlikę nedaug. Panašus, iki mūsų dienų garbinamas, išlikęs Mitkiškių pėduotasis akmuo, apie jį yra užrašytos gražios sakmės, akmuo lankomas per Sekmines ir Advente. Dar visai neseniai iš Kazokiškių prie jo eidavo didžiulės procesijos žmonių, meldėsi prie šio akmens, dėdavo aukas. Aukos – tai kryželiai , gėlių vainikai, kuriuos vėliau žmonės naudojo gydymui, yra išlikę pasakojimų apie stebūklingus pagijimus.
1723 m. Vilniaus Jėzuitų kolegijos dienoraštyje yra užrašytas pasakojimas apie akmens garbinimą. Sekmadienį per jauną mėnulį iš visų kraštų prie akmens su pėda rinkdavosi žmonės, garbino, lenkėsi jam, aukojo aukas – duoną, vilnas, linus, pinigus. Tačiau daugiausiai čia susikaupdavo lazdų, kurias palikdavo, grįždami namo pasveikusiomis kojomis. Lazda būdavo paliekama, kaip įžadas sugrįžti prie akmens. Paminėta 1604 m. pastaba, jog Vilniaus vyskupui priklausiusiose žemėse žmonės akmenims skyrė dieviškumą ie aukojo jiems dešimtinę.
Dubenėtieji akmenys irgi priskiriami šventų akmenų grupei, jų yra nemažai, dar ir šiandieną jie naudojami senose bažnyčiose laikyti švęstam vandeniui. Akmens dubenyje esančiam vandenui, susikaupusam po lietaus, teikta nepaprastos – sakralios ir gydomosios reikšmės. Žmonės juo gydėsi akis, kad praregėtų, gėrė vandenį, naudojo jų samanas nuo įvairių ligų. Panašiais tikslais buvo naudojami ir šaltinių, šventų upelių, tekančių į rytus, vanduo.
Prie šventų priklauso ir iškalti įvairiais ženklais akmenys – kryželiai, figūros, raidės, užrašai, datos. Jie slepia dar daug neįmintų istorijos ir mitologijos mįslių.
Tikėjimuose yra sakoma, jog šventų akmenų negalima kliudyti, judinti, išvežti, skaldyti. Už tai akmenys gali keršyti ugnimi, ligomis, mirtimi ar kankinančiais sapnais.
Yra likę nemažai pasakojimų šia tema. Viename iš jų pasakojama, kad Pavarėnio akmuo vardu Marcynukas, buvo įmestas į upę ir jis pradėjo tam žmogui vaidentis, vis prašyti ištraukti jį ant kranto, nes vandenyje jis dūstąs ir tol vaidenosi sapnuose, kol žmogus jį ištraukė atgal į buvusią vietą, tada ir nustojo vaidentis.
Akmenų galia gali pasireikšti ir didelių negandų metais, ištikus bėdai reikia prie jų pasimelsti, paaukoti jiems žolynų, kuriems išsakyti savo prašymus, aukoti duonos gabalėlį, vaško žvakelę.
Pagal d.V. Vaitkevičiaus knygą ,,Alkai“ paruošė etnologė Ona Rasutė Šakienė