Baladės
Pagal liaudišką romansą
Ruduo ateina, vėjai blaškos,
Ir stūgauja vilkais palangėm,
Išeina alkanos vėlelės
Ieškodamos to mielo krašto,
Kur žvakele smilkavo
Jų gyvenimai…
Išeina tos, kurių gležni kūneliai
Lyg vėtroj rudenį skaudžiai rypavo
Ir tos, kur nedoru gyvenimu
Sau ramumos net dausose nerado.
Šalikelėj tarpu tamsių eglynų
Kaimelis mažas tyliai snūduriuoja
Ant jo šiltų kraigų žirgeliai supas,
Mergaitės sėja rūteles palangėj
Ir ant gonkelių vakarais
Vis laukia sau bernelių.
Jaunystės nerime anksti subrendo Valė,
Anksti išėjo už bernelio,
Oi per anksti išėjo už bernelio –
Nors krykštavo linksmai maža dukrelė,
Tas josios nerimas vis viena neapleido.
Atėjo sunkūs metai.
Miškan išėjo vyrai,
Tarnauti svetimiems jie nenorėjo.
Paliko Valę vienišą jos vyras,
Paliko dukterį mažutę ir namus paliko,
Galvojo, grįš, kai pasibaigs šėtoniška gadynė
Galvojo greit praeis, juk taip neturi būti
Kad vėl reikės vergauti svetimiems
Kad vėl jie grobstys ir namus ir ūkį.
O laikas šliaužė gyvate,
Vienam įkando, kitą pakerėjo,
Sugundė trečią kaip žaltys.
Ir šiandien retas tai jau besupranta,-
Viltingus burbulus dar skleidė anapus Atlanto,
Tik brolių, lindinčių miškuos
Taip niekas jau ir nevadavo.
Jų bunkeriuose žiemos prašarmojo.
Kai miškuose pavasariais lakštingalos kvatojo
Jie drėgmėje ir samanose duso,
Juos gaudė kaip šuva pasiutęs rusas,
Skrebai su automatais gainiojo nuo kaimo,
Kova kai darės šiurpiai nelygi,
Viltis kai gęso, kai blyksėjo baimė
Dėl artimų, namus lankyt nustojo,
Tik šūviai miškuose kasdien kvatojo…
O soduose pavasaris klajojo,
O paupiuos svaigino ievų kvapas –
Būriavos paupiais jaunimas ir vaikščiojo pulkais.
Jauna širdis, tai ne akmuo,
Tvirtumo nėr ir atminties nelaiko:
Kas vakarą kaimynas apsilanko.
Pasiutęs bernas, daug mergų viliojęs,
Jis dar vaikystėj Valei – skersai kelio.
Kai paupy jaunimas renkas
Ir blyksi įkyri ugnelė,
Jauna širdis net užpenčiuose trankos
Kai girdi dainą vakare pro langą:
,,Einam Vale, Valyte brangioji,
Žodynėlio miškan paieškot“
Pajuto vienąkart, kokios jo stiprios rankos,
Koks jis gudrus, nelaksto po miškus,
Galvos nekvaršins, valdžiai nesipriešins –
Ir sau ir jai likimą gražų piešia.
Tie žodžiai vien krauju nudažo mintį,
Čia vėl rausvai, lyg kad saulėtekiai sušvis.
Ir nejučia, tėkmėj dienų skubrių
Nusinešė jos sielą virš šaltųjų akmenų,
Ji upeliu drumstu vis maišės, mainės,
Susidrumstė ir pribjaurojo net krantus,
Ir rodės jau vis vien kas bus, tas bus.
Paskui jisai nuo jos atšoko, vakarais nelankė,
Dar sutiktas užsukdavo ūsus,
O Valei nuo tų ūsų kvapą gniaužė,
Vis kviesdavos trobelėn į svečius.
Ir vieną naktį, kai akmuo dejavo,
Kai vėjai draskė liepos bąlančias šakas,
Pajuto Valė, kad prisisapnavo,-
Tikrovėj negalėjo šitaip būt.
Pabudusi akis patrynė skaudžiai
Ir vėl išgirdo jo švininį žodį:
,,Gerai, gyvent galiu su tavimi,
Bet dukterį turi tu numarint“
Ji nesusivokė, nejaugi
Širdis jo – šalto plieno granata,
Kuri aplinkui viską susprogdinti gali,
Pati palikdama tokia šalta…
Išėjo vėl. Vėl bėgo dienos tamsios,
Vien ašarom takai jos nuberti,
Kur ėjo, ten dukra po kojom blaškės,
Liesutė ir silpna, kaip nedalia pati.
Yra daug žodžių, motinoms paskirtų,
Yra daug meilės motinos širdy,
Bet kas apsėdo Valę, miško dvasios,
Ar laumės raganos, kur blaškos paupy?
Jos bernas mergino kitas,
Po vakaruškas lakstė,
Vaidino vis, kraipydamas ūsus,
O Valė? Valę kažin kas užbūrė,
Ji nemiegojo, viską matė pro rūkus.
Kol vieną dieną ryžosi ištarti:
,,Tai nužudyki pats, jei nebaisu“
Dainoj dar skamba žodžiai pražūtingi,
Dainuoja dar aplink visi kaimai,
Na o tada, tą vakarą lemtingą
Žarom užgeso dieviška šviesa,-
Atėjo nelemtoji valanda…
Miške, ant samanoto gulto vartės tėvas.
Nurimo tylūs medžiai, tik naktis juoda
Kažką kuždėjo, nerimo pilna.
Staiga išvydo jis akis dukrytės,
Ji krito į juodas gelmes ir šaukė:
,,Tėveli, tėveliuk, tėtuk…“
Pašokęs ruošės: ,,Eisiu, aplankysiu,
Vis vien jau – grįšiu, nebegrįšiu“
Širdis virpėjo, ji viena žinojo
Kokias aukas dievaitės meilei jau aukoja,
Jos, tūkstančius pražudę, naują puotą ruošia,
Karoliais – nekaltu krauju
Lyg žemuogėm, ant smilgos suvertom,
Mažojoj pamiškės trobelėj pasipuošę.
Kai durklą bernas traukė iš mažos krūtinės,
Ji dar sušuko: ,,Oi mamut“
Bet Valė, siaubo surakintom lūpm
Šypsojosi, galvojo, kur laidot.
Čia tyliai tyliai durys prasivėrė
Ir vyras tyliai pašaukė ,,Valyt“
Paskui žaibu suvokęs siaubą juodą
Sugriebęs automatą, negalvojo ką daryt.
Prapliupo čaižūs šūviai.
Krito bernas.
Išvydo besiblaškančias žmonos akis.
Bet peilis kruvinas,
Jau ant grindų nuslydęs,
Ūmai pasakė ką toliau daryt.
Jis papliupa nauja paguldė žmoną
Ir prie dukros suklupęs,
Kūnelį išbučiavo visą,
Paskui, susupęs į drobulę baltą,
Išsinešė tolyn į miško tankmę,
Paguldė lengvą nešulį
Ant samanų minkštų…
Ryte surado vyrai gulinčius abu –
Padėjęs galvą prie mažos dukrytės
Gulėjo tėvas peršauta galva.
Po ąžuolu galiūnu juos abu laidojo,
Tik vieniša gegutė juos ten apraudojo.
Ilgai skaičiavo ji visiems juodus metus –
Tankmynėse dar ne viena auka suklups.
O vyrai, jau rankas nuleidę, mąstė grįžti
Prie žemės, prie šeimų, prie darbo,
Krauju pasruvus Lietuva
Jau kinkės grandines vergystės.
Nuo tos dienos praeis dar
Ne viena siaubų diena,
O kaimuose lig šiol girdėt daina.
Dainuos jauni ją, aimana tylia,
Virpės dešimtmečiais gimtinėje rauda:
,,Einam Vale, Valyte brangioji,
Žodynėlio miškan paieškot“
Dėdei Justinui
Iš senų Kertaunykų laukų,
Kur prie mėlyno raisto gegulė
Laimužėlę visiems iškukavo,
Kur žemelėj gimtoj
Piliponių sena giminė,
Su šaknim jau įaugus į molį
Kur prie sodų žalių
Ir molynų laukuos
Kviečio grūdą brandino,
Kur augino vaikus,
Kur tikėjo, dainavo ir juokės,
Kur kukavo Laimužė metus
Kvietė eiti į baltąjį sodą.
Kur žydėjo gegužraibės žiedas,
Kur kvepėjo radastom medus…
Kazimiera, babyte, motule,
Žvelgiu į akis tau, senoji,
Prikelt bandau būtas dienas
Kada gyvenimas vagojo
Tavam veide pirmas vagas.
Lengvam šyde
Matau tave jaunutę,
Tik ištekėjusią, kada
Laukuose Kertaunykų
Kūrėsi artojai,
Sodybas statėsi naujas.
Kokie laikai!
Krikščioniška kultūra ir dvasia,
Suaugus su laukų javu,
Visas pasaulio tobulybes
Dar atstojo, jų šviesa
Dar laimino gyvenimą artojo.
Ir rodės, niekad nesibaigs…
Vaikai kaip gėlės –
Viens po kito.
Vyriausias Justinėlis, geras vaikas,
Motulės užvadėlis, paklusnus
Vis greitas, bėga prie šalies,
Vandens ir malkų motinai prineš,
O vakarienei bulvių tuoj priskus.
Vaikam gyvenimo kelius nušviest
Turėjo. Ar turėjo? O…
Jau veržiasi, jau laužo
Nusistovėjusias taisykles nerašytas
Lemties ženklai,
Ir eis vaikai savais keliais,
Ir eis tenai, kur veda
Jų likimai. Jų tiesa.
Kol kas pavasariai laukus nubarsto
Naujais žiedais. Pražįsta ievom.
Kol kas lakštingalom nuaidi vakarai,
Žaliom varlėm vaikystė šokinėja.
Jaunam sode jau obelys
Vis žiedlapiais takus užkloja,
Kai vakarais pro rūką
Link raistų
Išjodo paaugliai berniukai
Per žiem nusistovėjusius žirgus,
Jie lekia, kaip patrakėliai
Ir žemė po žirgų kanopom
Aidi, dunda,
Senų dainų aiduose
Lyg karžygių lėkimas,
Lyg aimana graudi
Ataidi lig mažų gonkelių,
Kur motina,
Dukras susisodinus,
Viena graudžias melodijas ringiuoja.
Mergaitės rasoje ištiesia baltas drobes,
Skambiai jų kultuvės pliaukšės pavakary,
Kaip laumės šokčios ant lentos,
Paskui ilgai teškensis vandeny.
Lig šiolei nežinau kitos tiesos,
Atrodo taip poetiški tie jų darbai,
Kai augdami dideliame būry,
Kvatodami kasdien,
Lyg tie balti drugiai,
Plasnojo, rodos, saulėn skrisdami,-
Tikri gamtos vaikai.
Paskui darbai. Kasdien šventi darbai,
Tėvai griežti, pamaldūs, darbštūs,
Kaip voverės,- kasdien ratu.
Gal jau tada mažoj širdelėj
Kilo maištas –
Artojo darbas nesaldus.
Kažko norėjosi,
Kažkur tai šaukė
Vakarė žvaigždė taip ryški,
Kad rodės, eitum, eitum, eitum,
Pačian pasaulio pakraštin,
Atrodo, jis toks begalinis,
Nesibaigia prie miško, ties keliu,
O jo platybėm,
Jo tolybėm, įvairovei,
Nėra nėra jokių ribų…
Justinas už tvoros,
Žalioj lygioj kluonienoj
Pasislėpė su knyga. Du draugu –
Knyga ir jis. Jis ir knyga.
Bet kur tu pasislėpsi?
Jau šaukia dalgį imti į rankas,
Jau bara, sako – būsi šeimininkas,
Išmok darbų,
Suprask artojo žemdirbio tiesas.
O knygose gyvenimas kitokis,
Ten nuotykiai, kelionės, miestai dideli,
Žmonių ten užmojai kitokie,
Kitokie jų darbai. Neamžini.
Gonkelėse mažieji išdykauja.
Ir nors smagu valdyti šitą linksmą gaują,
Apgaudinėti ir kasdien, prisikvatoti iki soties,
Bet norisi pabėgt nuo jų
Ir tyliai atsiskyrus pasvajoti.
Kai saulė tirpsta vakaran,
Žiogai kai alpdami čirškėte čirška,
Kol rūkas nusileis prie miško,
Kol vakarinė ryškiai sužibės
Po obelim jis vienišas sėdės,
Sugrįš trobon sumigus brolių tuntui,
Kada gamta, nutilusi visa,
Prie juodo miško, rodos, glunda…
Tėvai su keistenybėm vaiko susitaikė –
Tegul tad mokysis,
Jeigu žemelė jam ne prie širdies.
Ir mokėsi.
Ir vargo naštą nešė,
Ar kas paklausė,
Kiek ji įdomi?
Jaunutis, tartum žalias gluosnis,
Visom šakom – svyruoklėm blaškės.
,,Kur tu eini?“ paklaustum,
O jis atsisuka ir prataria
,,Nesvarbu. Aš einu. Kažkur einu.
Lengviau paklaustum…“
Supykęs tėvas virš galvos paleidžia vėjus,
Neguodžia motina: ,,Sūnau!“
Kad nesupranta ir nereikia. Vienas.
Gyvensiu vienas. Patsai sau.
Ak ta vienatvė, ta vienatvė,
Būdingas bruožas giminės.
Ne vienas tuo keliu dar klaidžios,
Neaiškindamas niekam ko norės,
Eis nusisukęs,
Nepasakęs nieko,
Širdim prigludęs prie kokios žvaigždės.
Ir šiandien jų anūkai taip klajoja,
Vienatvė jųjų baltą veidą švies.
Kur nuėjai? Ar pasukai atgal? –
Aplinkui vis draugai ir draugės,
Visad būry karšta galva,
Širdis, kaip durys atdara,
Visiems kampelis atsiranda.
Kartu išgers ir pasėdės.
O pasėdės!
Kada dangui
Neliks jau nei vienos žvaigždės,
Kai rytas žadina dorus vaikus,
Prie darbo ragina skubėti.
Parėjęs valandą nusnūs,
Ir vėlei karuselėn įsisuks.
Jaunystė – vaisialapis žiedas –
Atėjo ilgakasė Elena.
Atėjo ji, gyvenimas atėjo
Ir pasiliko, virto kasdiena,
Jauna gražutė jo žmona
Sūnus Kęstutis gimė, dvi dukrelės.
Ar pakeitė šeima jo keistą dalią?
Ar nemylėjo Elena?
O kaip mylėjo,
Kaip godojo, gyrė,
Kai knygas rašė,
Jam suteikė ramybę,
Ji viena
Vaikus mylavo, prie širdies priglaudus,
Ji visą buitį kentė su viltim
Kad jos žmogus įvertins, pasikeis.
Jis buvo geras, vertino jis ją,
Mylėjo, rodės, tik širdis laukinė
Vėl traukė įprastais keliais.
Ir pusė Kauno rinkdavos ,,Metropolin“
Kad paklausyti, kad prisėst šalia.
O ponai, mano gudrūs ponai,
Šiandieną balius baigias,
Jau piniginė, pažiūrėk, tuščia.
Sudie, einu. Einu vėl parašyti knygą
Apie tave gudruoli išdidus,
Ir tavo nuotykius
Romantiškus keistus.
Mylėjo Kaunas jauną išdiduolį
Bebarstantį slidžius litus
Ir laukė, kol sugrįš į būrį,
Parneš romaną naują, bus dosnus.
Ir gaivališkai sukosi liūdna
Kaip deivė didžiaakė jo dalia,
Kaip moteris, nupuolusi giliai
Kaip iš Gesiulio raisto Laumino ranka
Likimas žaidė juo, dalindamas perlus
Ir traukdamas žemyn.
Kodėl žmonių likime įrašyta
Kad turi būti taip, o ne kitaip,
Ir niekas to pakeist negali
Ne pats žmogus su renkas dalią,
Ne pats kelius sau tiesina ir mina-
Kažkas aukščiau parūpina likimą
Net kelerioms kartoms pasėja grūdą,
Kuris augins vaisius, ne vieną pūdą,
Ir jeigu taip nutars, supurtys sielą
Kvatodamas nueis, palikęs vieną
Ir Mefistofelio kelius…
Nors ėjo knygos viena paskui kitą
Rašytoju netapo, ir tiek tos bėdos
Įkūrė sąjungą jie,, Nepriklausomų“
Ir ten surado sau draugus.
Kur ,,Pupų dėdės“ muzikos garsai,
Širdis lyg vaikas,- žavūs jos kerai,
Skandins, nuo daug ko,
Oi nuo daug ko jie apgins,
Gal nuoskaudų pūsles aptrins,
Gal mintį naują subrandins
Ir eis vienplaukis išdidus
Ten, kur likimas jį pasuks
Visur jis, visada bus nuoširdus.
Europą plėšė du arai,
Arai, kaip plėšrūs vanagai
Ir iš rytų ir vakarų
Jie darkė žmogų kaip išmanė,-
Pakilo tikras uraganas
Sudraskė brolių likimus
Ir seseris bedalėmis paliko.
Kada kišenėje nėra skatiko,
Kada raudona komisarė pajuokta,
Ar būsi ten, ar būsi čia
Visvien viena bėda.
Jis blaškosi.
Pabėga Varėnon.
Dzūkeliai geraširdžiai,
Degtinės įpila.
Kol atmintis baltais žirgais
Pušynais lekia, kur tušti smėlynai,
Balti, kai smėlio smiltys Palangos,
Kur retkarčiais
Pušų viršūnėm bėgąs vėjas,
Kraupiąja aimana
Sukrinta ant galvos.
Jau kūlversčia likimai ritos,
Nusigręžė dievų šviesa,
Jau karo sūkuriuos brolelis Pranas krito,
Jauniausioji paguoda motinos senos,
Jau išvedė brolelį Vacį rusas
Ir kur – ilgus metus nieks nežinos,
Jau tėvo sveikata palūžo –
Mirtim vaduojas, laukia valandos.
O dieve, tyliai blaškos Elena,
O Kertaunykuos verkia motina sena
Sūnų, jos ąžuolų, dalelę melsdama
Ir gieda iš kantičkų, iš senų,
Jos balsas aimana gūdžia
Virpėdamas užlūžta lubose,
Po balkiais įlenda gera namų dvasia
Ir tūno ten, kai pirkioje tamsa.
Motulė nieko jau pakeist negali.
Grąžint namo pražuvusių sūnų,
Prikelt Jokūbą iš kapų
Palengvint dalią dukterų…
Kažkas dar priglaudė, godojo,
Bet jis ant kojų jau neatsistojo
Ir niekam nesiskundė,
Kai nakčia
Jau vienišas prie upės,
Prie šaltos klajojo
Ir ėjo pasitikti mirtį čia…
Kažkas palaidojo,
Nebuvo artimų,
Nebuvo pašto, telefono,
Nei kelių…
Keista dalia, kauniečių numylėtas,
Išėjo vienišas, kelių draugų lydėtas
Motulė motina kol sužinojo,
Jau atvažiavus ant kapelio tik rymojo
Ir dievas žino,
Kokias raudas jinai tenai raudojo…
Tada jau viskas viskas griuvo,
Neliko žemės, sodo nebeliko,
Nei gyvulių , daržų,
Kieme dagiai išaugo
Ir klaidžiojo po pirkią dyką
Lyg du šešėliai
Du vieniši liūdni vaikai,
Jauniausieji, nesupėję dar subręsti.
Kolūkin jie nestojo,
Jie dirbt išėjo prie kelių,
Prie plento,
Čia įvykiai visi sodybą lenkė,
Čia tvyrojo vien skausmas ir gėla,
Šaka riešutmedžio langan vis beldė,
Paprašė motina Jaronimo –
Nupjauk ir ją…
Kertaunykuose sodus iškirto,
Šitoj žemėje pėdos dar šyla
Vakarais pamiškėje garuoja,
Sūrų prakaitą lietūs išlijo.
Nebėra tos sodybos kuplios
Nei tų topolių sodo kamputy
Kur iš tolo kaip žvakės
Mums švietė
Ir vis kviesdavo grįžt atgalios
Kad pabūt, prisiglausti minutei…
Tuštuma, nykuma,
Nieks nelaukia,
Nieks nekvies į svečius užvažiuot,
Tiktai dunda pro šalį keliai.
Išsilakstė išbėgo anūkai
O Gesiulio raiste, kur laumužės gyveno,
Melioracijos tiesūs grioviai.
Nebežydi gegužraibės žvakės,
Nei riešutmedžiai ten po langais,
Išsilakstė išgąsdinti žvirbliai…
Laumių raudą kai kas ten dar girdi…
O gimtine,
Ar tavo krūtinė
Sužeista, atverta ir žaizdota
Mano skausmą širdies tebegirdi?
Kai važiuoju, kai dundu pro šalį,
Tik žvilgsniu suskaičiuoju
Elektros stulpus,
Kad surasčiau tą vietą, kur sodas,
Kur troba,
Kur svirnelis jaukus.
Žvilgsnis tolsta, sustingsta,
Aš vienatvėje tyliai liūdžiu…
O kampeli, kur siela mana,
Dar pailsi žvilgsniu –
Ji tavęs alkana