CHRIZANTEMA
TIES ŽALČIO GALVA
***
Ar kiekvienas
Vyšnios žiedas
Turi viltį?
Mes,
Vyšnias raudonas
Lig vienai
Suvalgę,
Taip norim
Iš savo chaoso
Pakilti.
Auginame
Viltį?
***
Kai baltas
Žiemos šerkšnas
Lelijom apkrenta
Langus,
Kai atsitiesiam
Suskaičiavę sėkmę,
Klystkelius visus,
Sugrubę rankos
Ir širdis pavargus
Ilsis.
Pabaigę darbus
Ir metus,
Suraskime
Minutę
Vilčiai
Ir laukime ateinančių.
Ir būkime laimingi.
***
Tu neklausk
Kas ten griaudi aukštai –
Iš sniegynų,
Baltų debesų
Žemėn krinta
Žaibais elektra?
Negi ji,
Elektra?
Tau nebūsiu gera,
Tu tą puikiai žinai –
Tai elektros
Sroves gaminai…
Iš tenai,
Iš aukštai
Aidi balsas
Būtųjų dievų,
Nerastų,
Pamestų,
Ir seniai užmirštų.
Jiems prilygt negalės
Slibinai,
Prisistatę
Elektros stulpų.
***
Plazda žvakės liepsna
Chrizantemoj
Purpurine gėla.
Ir pakvimpa vėl
Tolimas
Vasaros aidas:
,,Tu supraski mane,
Tu supraski mane”
Nuėjai
Ir nešauk,
Nutilai
Ir paliauk
Jau mane
Lyg mergytę
Vilioti.
Širdį purpuras drasko,
Dega blyškia ugnia,
Plaukia rudenio
Naktį miglotą
Chrizantemos gėla
Ant stalo
Ties žalčio galva.
***
Žvakės liepsnai plevenant
Iš kaitros,
Iš svaigiai mirguojančio rūko
Gana oriai
Išnyra
Du Konstantinai.
Vienas klausia
Ar laimės netrūksta,
Kitas tyliai
Atataria mintį,
Palinguoja galva,
Paskui netikėtai,
Auksuotai
Blankioj aureolėj
Abudu ištirpsta
Toje erdvėje…
Mano sielos broleliai,
Ačiū jums,
Nors vizitas šis buvo
Taip juokingai trumputis,
Pasakyt jums nespėjau
Kad ilgiuosi labai.
Bet man rodos,
Abudu išgirdo.
Abudu mane
Jie išgirdo.
***
Kiek daug žiedų
Žydėjo andai,
Visi sutirpo
Saulės šviesoje.
Jei vieną būtum
Man nuskynęs,
Gal būtų šiasndien
Čia šilčiau,
Kai pirmas sniegas
Krinta tyliai,
Toks šaltas
Sniegas krinta tyliai
Ir tų žiedų
Čionai nėra.
Seniai nėra.
***
Šią naktį
Atsivėrė mano opos,
O gal ir ne…
Tik visą naktį
Sopa, sopa, sopa
Ir niekam
Pasiskųsti negaliu,
Nes kam gi reikia
Svetimų,
Užtenka ir savų
Bėdų
Tai mano opos.
Ir tegu jas sopa.
***
Dviveidis pasaulia.
Čia dvilovon stoja
Svajonė su realybe,
Gėrio ir blogio
Samplaika tampa
Kovos arena,
Kur balta siela
Subyra į miltus
Tarp girnų.
Viskas apgaubta
Debesiu baltu
Ir vakaro
Skraistėm lengvom.
Tada žydi
Žiedai naktinukių,
Visa naktį kvatoja
Pelėda,
Lyg vaikas
Padūkęs.
***
Grabijoluose
Laikas sustojo.
Begėdžiai laikrodžiai,
Laiko rijikai
Tiksėti paliovė,
Bet gieda rytmety
Gaidžiai
Ir po senom,
Lelijom išraižytom
Langinėm
Smėlyje tyliai
Kapstosi vištos.
Virš senojo klevo
Kur varpas nutilęs
Išblukę debesys kybo –
Kaimo laiką skaičiuoja.
Nerimo dvasios
Nepaliestas
Gatvinis kaimas
Su kryžiais,
Su Nerim
Užšąlančia.
Laiko sąstingy –
Senolių vaidentuvėse
Snaudžiai,
Senų gerų dvasių
Lyg paukščių aptūptas
Saulėkaitoj
Ant kraigų.
***
Grūto parke
Vėlyvą vakarą
Kai šmėklų įvaizdis stiprus,
Užlipusi
Ant aukšto postamento
Išdaužiau snukį kam reikia
Už suknistą savo gyvenimą
Ir apsisukusi
Nuėjau Europon.
Prie vartų gėlių neaugino.
Tiek to,
Pati pasisėsiu,
Pati jas ravėsiu,
Tikiu,
Kad išaugs ir pražys.
Labas,
Senoji Deive Motina,
Taip ilgai
Aš tavęs
Nemačiau…
***
Kur tiesa,
Netiesa?
Stoviu balta
Išprausta.
Mėlynos liūdesio akys,
Tai aš.
Kai pyktis nudrasko
Alyvas baltas
Kai ištrenka laumės
Drabužį
Ir lino kasas,
Padžiauna
Ir šoka
Svaigioj mėnesienoj.
Aš stoviu nuoga,
Išskalbta.
Kur tiesa,
Netiesa?
Laumės mėto
Pėdas.
Kas saulėtą gėrio
Takelį suras?
***
Mano medžio šaknys
Tankiai susipynę,
Tankiai susiraizgę –
Tako nerandu.
Ir šitoj šaknų
Tankioj raizgyvnėj
Įtariu –
Žalčia gyvena du.
Mano tylaus medžio
Aitriuoju kamienu
Teka skausmo griovos,
Samana žalia.
Jį perkūnai skaldė,
Juo medus tekėjo,
Prie jo meldės elniai,
Kai danguj delčia.
Mano medžio šakos
Lyg spalvotas skėtis,
Jo žieduos bitutės,
Paukščių eldija.
Nuo lietaus ir karščio
Ir nuo juodo sapno
Jo šakose slėpės
Augo ir viešėjo
Ši mintis gera.
Vieniši, gruboki
Mano medžio vaisiai,
Jų aitrokas skonis,
Jų pilkšva spalva.
O dangui, virš medžio,
Kur viršūnė stiepias,
Ilgesiu nubalus
Link žvaigždžių galva.
***
Vėjyje šokančios
Gojaus pušelės,
Aukštos, išlakios
Galvas iškėlę
Ant bočių kapų.
Tyliai vaidenas
Seni miražai,
Šoka eilėm
Tarp kamienų lieknų.
Gal tai jos,
Gal tai jūs,
Aš suprast negaliu –
Neatskirsi vėlių
Nuo Gojaus pušelių,
Šokančių vėjy,
Kaip rūta žalių.
***
Kai vėjas išpučia
Pilkuosius debesis
Atsiveria skausminga
Ir tuščia erdvė
Lyg dangaus vartai.
Išeina mintys
Tolimosna aukštybėsna.
Galva ištuštėja
Lyg išvalgyta
Medaus puodynė –
Lipni ir tąsi.
Klampiai taptuodama
Vaikšto tuščia
Beprasmybė.
***
Kaip išmatuot
Dienos darbų
Ir kasdienybės
Beprasmį santykį,
Pakibusį
Ant nerimo nakties?
Kam atimi tai,
Kas nakčiai priklauso,
Juodoji?
Tylioj juodoj
Tuštumoj
Baltas lelijos žiedas
Skleidžiasi,
Šaltiniais veržiasi
Mintys…
Argi dienos darbai
Tik tiek verti,
Kad naktimis
Ramybė neateitų?
Vis žeistų,
Žeistų, žeistų…
***
Po žaliaisias medžiais
Per liūtis stovėjau,
Prie šaltinio šalto
Bėgau ir klupau
Laima stiprų siūlą
Varsomis nudažė,
Kai laukų nektarą
Akimis rinkau
Susisėmus viską
Parnešiau ant stalo,
Kad vaikams užtektų,
Kad užtektų tau,
Kad ateitų vėlės,
Kad prisėdę, šiltųs,
Kad draugai sueitų
Padainuot smagiai.
Kad galva pavargus
Atilsį surastų
Prie to seno medžio
Kur gimti takai.
Nunešiau per girą,
Piliakalnio guotais,
Prie šaltinio tyro
Meilę palikau,
Spalvomis sudėjau,
Nutapiau paveikslą
Tau vienam, vienam tik –
Niekad tavo vardo
Niekam nesakiau.
Gal tai buvo vėjas,
Kaukiantis palaukėj,
Gal tik debesėlis,
Kur vis tolin plaukė…
***
Išėjo dienos.
Jas užmušė,
Suskaldė laikas
Čaižiais žaibais.
Skubėdama,
Paskendus darbuose,
Vis rodės, kūriau
Mūsų pasaulį,
Kaip dievas dirbau
Dienas septynias
Vis ratu.
Dabar žiūriu –
Nei jam,
Nei man
Čia nepavyko.
Ir kas čia atsitiko?
***
Rytas nepakelia blakstienų –
Tuštuma.
Batai nepakelia kojų –
Tuštuma.
Siela nepakelia kardo –
Tuštuma.
Mire jautrūs kareiviai –
Tuštuma.
Sugriuvo debesų kalnai,
Perkūnas tyli –
Tuštuma,
Negaliu pakelti akių
Į ąžuolą –
Argi aš tavo dukra?
***
Sedžiu
Šlapioj baloj
Įmerkus užpakalį,
Išlipt negaliu.
Žiūriu –
Jaunystės draugai,
Maži stebuklėliai,
Išėję į savo šventyklas,
Ką šiandien turiu?
Juoda skraistė
Veria nytis –
Aus tinklus.
Kad galėčiau patikėti,
Kaip jaunystėj,
Kad rytoj
Kažkas dar bus…
***
Baltas angelas
Už juodos užuolaidos
Plaka
Plunksnų sparnais,
Pakilti mėgina.
Sustoję stebimės –
Nemadingi dabar
Nei sparnai,
Nei tos plunksnos,
Ir ko jis čia
Plakas?
***
Tyli naktis,
Juodoji chrizantema –
Skundas akmenų,
Suskaldytų ant kalno.
Širdies tvinksniu
Lyg kūju
Besenio ežero pakrantėje
Dar aidi,
Savo krikštoline malda
Dar skundžiasi dievams,
Senąja jų kalba
Dar bamba,
Lyg ragana,
Regėti, regėti,
Regėti norėdama…
Išeik tu
Už aukšto kalno,
Tylioji naktie,
Juoda chrizantema,
Į rytą.
***
Perkūnakiemio
Vyšnios paskutinės
Kaip pieno debesys
Baltais baltais žiedais…
Jas nupūtė
Grėsmingas amžių vėjas
Taip tyliai tyliai,
Nepastebimai…
O kaip žydėjo,
Kaip kaupavo,
Kaip aldėjo…
Jų vietoje
Save
Ant naujo kranto
Lyg mėlyną šilagėlę
Pasodinau.
Skausmingai
Ir ilgai, ilgai
Alpėjau,
Kolei šaknis
Tyliojoj
Vasaros nakty
Išauginau.
***
Kai vyšniomis
Sodas puotauja,
Kai jaunystės
Lengvutė skara
Dar užkrinta
Ant užmiršto tako,
Prisiminti baugu –
Dar nuskęsiu
Svaigiausiam
Jaunystės ūke,
Kur gi
Kur gi
Tada prisiglausiu,
Kai tavęs
Čia nėra,
Kai tavęs
Čia nėra?
***
Virš Spenglos,
Virš lieptelio,
Virš balto takelio,
Nubėgusio kloniais
Į Miko kalnelį,
Lyg rūkas,
Lyg šydas,
Lyg nerimas vaikšto
Kas naktį.
Ir skamba,
Ir tįsta,
Kaip sielos varvekliai,
Atokaitoj saulės
Keistai žaižaruoja
Lengva pastorale
Jų aidą kartoja.
Tai aidi lengvučiais akordais
Atodūsiai mano.
Negrįšiu tenai
Niekados niekados
Prie mažutės
Gaiviosios Spenglos,
Kur pėdsakai
Mūsų vaikystės boluoja,
Ten vandenys plaukia,
Bangelėm banguoja
***
Ne viską net tau
Pasakau,
Baltas lape –
Patamsiais abudu klajojam,
Stebuklų netekę.
Vaikystėj
Iš Rungos šaltinių
Aš vandenį
Vienąkart gėriau
Ir visad likau prie uprlio
Naujausių laikų
Prometėju.
Po kaimus
Legendos dar vaikšto –
Senieji dievai čia stovėjo.
Te varnos
Akis man isles,
Jei nelikčiau
Širdim
Prie tavęs…
***
Apsiverkia
Žaliaisiais pumpurais
Pavasarį
Gimdanti
Žemė.
Motina didžioji.
Saulės sužadėtine,
Iš tavo įsčių atėjau
Paragauti
Gaivivančių vėjų,
Pasisemt
Džiaugsmu tviskančios
Saulės galios,
Pasimelsti kūrėjui
Ir sugrįžt,
Ir sugrįžt
Atgalios…
***
Apsukit vieną
Saulės ratą
Gandrai ilgasparniai,
Jau šaukia gimtinė,
Visas sniego pūgas
Tauriai iškentėjus,
Jau šaukia namo.
Kaip ir tu,
O suvargusi siela,
Neužtruk čia ilgai,
Neužmiršk, kad buvai
Tik trumpam, tik trumpam
Čia atėjus,
Grįžk,. Sugrįžki gimtinėn
Kur gyvena dievai.
***
Aš nežianu
Nei vieno jūsų vardo.
Čia gulit jūs,
Supylę pilkapius aukštus,
Aš nežinau…
Tik sieja mus
Viena tvirta grandinė –
Gyvybė. Žemė ir dangus.
Nešauksiu nei senų dievų,
Nešauksiu nei Perkūno galios,
Ant jūsų kapo
Tyliai pastovėsiu,
Kur rymo pušys,
Aukštos, žalios.
Aš – jūsų tolima anūkė
Lietuvių genčių mišiny.
Senųjų baltų,
Jotvingių
Srovelė kraujo
Ta pati.
***
Pro Obenius,
Pro vyšnias žydinčias,
Pro melsvą rūką
Virš Strėvos,
Pro nerimą sapne, pro ilgesį,
Laukimą
Saulės spindulio
Pavasarėjančio,
Pro pempių klyksmą
Balose Kareivonių,
Pro vyturio virpėjimą,
Pro plukes
Binkulio sodyboje
Skubu, skubu,
Visais takeliais
Bėgu, bėgu
Ilgesio pilna
Į saulėtos vaikystės
Plačią šviesią pievą –
Kietaviškes.
Kad pasisemčiau vėl
Žydėjimo
Iš naujo..
***
Geltonos lelijos
Prie seno malūno
Ir lieptas,
Pilku turėklu,
Aplink verpetuoja
Žaliuoja vanduo,
O dulkes molynų
Nuo kojų nuplauna
Vandens žalios laumės
Ant tvenkinio kranto.
Kai varpas bažnyčios
Sugaus virš galvos,
Nubėgsiu,
Apsiavus baltom kojinaitėm,
Barstyt dievui tako
Žiedeliais laukų,
Kai eis jis per smėlį
Aukštai pakylėtas.
Čia minios jam lenksis
Ir jojo
Ieškos.
***
Prisimenu,
Atjojo mūs pavasaris
Ant balto plukių žirgo,
Mažj valtelėj suposi diena
Karališkai graži.
Prisimenu
Kaip vakaras apkrito mūsų galvas
Baltais žiedeliais vyšnių
Ir visa dieną tau buvau
Į saulę panaši.
Prisimenu,
Kaip bučiniu pirmu
Palietęs mano skruostus baltus
Nubėgai rytmečio rūkan,
Paliko tiktai pėdos karštos
Ir tyliai krito jųjų aidas
Man širdin.
***
Tu – pilkas pakelės akmuo,
Įstrigęs man
Giliai į širdį.
Kaip saulė, vėjas,
Kaip vanduo
Esi man reikalingas.
Bet tu stovėjai pakelėj
Aštriais kampais
Pašiauštas
O aš ėjau tolyn, ėjau,
Ir liko pėdos šaltos.
Ilgainiui šalo net mintis,
Apaugo ji bruzgynais.
Kai liko meilė pakelėj,
Žiūriu – akmuo negyvas.
***
Kada širdis
Savoj dainoj
Lyg ryto paukštė
Veržiasi į saulę,
Manų eilių
Gali ir nemylėt,
Vis viena jos,
Kaip tie drugiai,
Į skausmą net,
Net į apgaulę…
O man vis rodosi:
Tyra širdim –
Tiktai į saulę,
Tyra širdim –
Tiktai į saulę….
Gerumo pasisemt.
Į draugą atsiremt.
***
Vyšnių vyne
Tave paskandinsiu
Žalias tuštybės angele,
Visa vakarą
Vyšnios žiedais
Žydėsiu baltai.
Žalias tuštybės angele,
Nereikia man tavo
Žaliosios garbės,
Pakeis pagundą
Vyšnių vyno kraujas
Jisai žydės balta baltai.
***
Pabundu.
Vidurnaktis.
Pasnigo.
Priešais namo duris
Nejudėdamas tupi šunelis,
Lyg vaiduoklis tylus,
Ne žvėris.
Ir visas sustingęs
Tiktai į duris.
Tylu ir ilgu.
Vienatvė.
Kantrybė,
Ar nuoga realybė?
Kaip gi užmigti?
***
Pasiilgau
Vaikystės žarų,
Pasiilgau
Vaikystės draugų.
Rodos, eičiau
Kol vyturio džiaugsmas
Suaidėtų
Lig pat debesų.
Pasigerčiau,
Linksmai pasigerčiau
To šaukimo
Gimtinės laukų,
Jo aidužių –
Skausmingų gėlų.
***
Lyja…
Dangus išverkia
Savo liūdesį,
Aplinkui vasara,
Dar pats jos vidurys.
Gal liūdi
Dievas danguje,
Gal jojo ašarom
Apniko dienos mūsų?
Žemelei liūdna,
Žmogui nesmagu.
O, sako,
Dygsta baravykai
Pulkų pulku…
Ir obelys,
Vaikučiais apsipylę
Vis geria,
Džiaugiasi
Ir geria,
Kai lietūs vasaros
Joms virš galvų
Vis sukasi
Ir sukasi –
Tai gera joms…
***
Švinta.
Naktis Rasų
Ir Kupolė
Užgriuvo netikėtai,
Dar jų nelaukiau.
Šita naktis
Klajoklė
Vieniša,
Lietinga
Ir tokia trumpa,
Nespėjau visko,
Ką gyvenimas man davė
Apmąstyt.
Jau švinta.
Ši naktis vienatvės
Tokia svaigi,
Kaip vyšnių vynas
Taurėje,
Kai vieniša
Švenčiu
Trumputę naktį,
Kai byra žiedas
Baltas
Jazmino
Ant kalno,
O gal toli toli
Prisiminimuose?
***
Kai audros drasko
Baltą medį,
Kai drasko jo šakas,
Kaip man
Nebylų skausmą jo
Kartu iškęsti?
Žinau –
Ateis giedra,
Berželis atsities,
Tik man,
Vienai vienužei
Liks smiltys
Ant širdies.
Tai tavo
Šaltis juodas
Nusiaubs,
Nepagailės.
***
Kraujažolės baltai
Nubarstė kalnelius,
Rugpjūčio saulė siunčia
Joms bučinius svaigius.
Kraujažolės – žalieji daktarai.
Vaikystėje,
Ražienose Suaižėjusias pėdas
Užtraukdavo
Ir būdavo geraI..
Dabar kraujuoja ne ražienose.
Kraujažole, žolele,
Ar tu kalta už tai?
***
Užakę
Piliakalnio šaltiniai,
Išalmėję
Upeliais į Kimintą…
Išsiilgusios širdys
Dar krūpčioja naktį,
O, Tėviške.
Gal pabėgom
Po eglėm šaltinio neradę,
Sausų pievių
Troškumą pajutę,
Pabėgom į miestus
Išdžiūvusiai sielai
Versmių paieškoti.
Seniai jau
Tavęs pasiilgstam
Troškiam miesto ore
Pro atdarą langą
Žvaigždelę pagaudom,
Tą pačią,
Kuri tyliai švietė
Virš Piliakalnio,
Gojaus,
Gojelio
Keturiems ąžuolams,
O ir mums
Pro šakas…
***
Rytmečio rūke
Virš Asvejos,
Ant miglose
Ištirpusio kranto
Išvydau mažą raganaitę
Balsva kepurėle.
Ji meškeriojo
Rytmečio rūke.
Pasimeldžiau mintyse –
Negi užmigau?
Dar šąla kojos.
Negi braidžiojau
To ežero pakrante?
O gal ir meškeriojau
Kartu su raganaite?
***
Baublys iš medžio
Galicijos žemėje,
Brolio iš Ispanijos
Iškaltas.
Stogeliai du –
Mažoji
Koplytstulpių
Architektūra.
Sesuo skaudžioji
Savo kelyje.
Ąžuolai
Mano broleliai
Rekrūtai,
Kirtimui pažymėti
Senieji
Piliakalnio ąžuolai
Pilkieji broliai
Tolimos vaikystės,
Nuo vėjų glaudę,
Paukštelių chorais
Linksminę,
Po kojom pynę
Vainikus žibučių.
Apraudu jūsų dalią,
Kaip dzūkės
Apraudodavo tėvus,
Prie karsto
Atsistojusios:
,, Kur jūs atgulsit,
Mano broleliai,
Kur jūs išbalsit
Baltom lentelėm,
Kas mindys šonus
Basom kojelėm,
Kas plaus veidelį
Baltom rankelėm?”
***
Laume, laumake,
Laumyte,
Uždek žibintą paupy,
Gana tau verpti –
Sujaukei kuodelį
Ir visus siūlus
Suraizgei,
Takelio neberasiu.
Uždek žibintą
Miško pakraštėly,
Prie upelio,
Tegu pailsi medžiai
Ąžuolai…
Rytoj ateis
Jų kirsti.
***
Kokio pavasario
Sulauks Piliakalnis
Be ąžuolų?
Tavo kalvelės,
Pilkos dukrelės
Jau apšnerkštos žabų…
O buvo šakos,
Lapus augino,
O buvo šaknys,
Jos kamienėliais
Jam kraują nešė.
Tyliai ir nykiai
Dar riogso šakos
Kaip sviedinių skeveldros
Sudraskę pilko
Brolelio širdį,
Jose jau niekad
Ąžuolo žiedas
Nepražydės…
***
Dievo meilės šviesa
Pasitraukė.
Atėjo Piliakalnin
Šėtono
Išliūliuotos marčios –
Virto ąžuolai.
Pakilo sumaištis,
Žmonių atminty
Neregėti dalykai –
Lyg iš juodojo
Raisto išnirusios
Žmogystois,
Sielos klipatos
Apgaubė ąžuolyną –
Virto ąžuolai.
***
Vaikystės
Laumake,
Kur supsies
Pavasario vėjy
Žibuoklių akim
Pasipuošus,
Kur tu pasislėpsi,
Kai eisiu pro šalį,
Iš kur mane seksi,
Jei nėr ąžuolų ?
Ir kaip mano taką,
Takelį suminsi
Žolelėm apstojus?
Aš liūdžiu.
Man skauda.
Jau išvežė ąžuolus
Brolius.
Sesutė laumakė
Plaukais ant akių
Užsileido
Ir laksto su vėju,
Pamišus,
Su vėju palaidu…
Tokios tuštumos
Begalinės
Ji niekad čionai
Neregėjo,
Ir laksto su vėju
Ir ūkia su vėju…
Salomėjai
Poeto siela,
Atklydusi
Iš tobulo žvaigždyno,
Sau atilsio ramaus
Nerasdama
Ligi aušros,
Šauksme sustingo.
Ji lyg žuvėdra
Ant mėlyno
Pasaulio tako
Sparnais sunkiais
Nerimastingai plakas
Ir, nepakėlusi
Pasaulio šio
Netobulybės,
Iš siaubo
Stingstančiom akim,
Į nepažįstamą
Platybę neria.
Suvokus,
Ko iš jos tikėjos,
Kam plūdo,
Ji alkanoj
Kančioj viena
Skausmus kentėjo…
Dabar tik atlaidžiai
Visiems jau šypsos,
Pražydusi
Kukliausioj
Diemedžio šakelėj
Gaiva pavasariška
Rudenį vėlyvą
Kvepia.
Rokiukui
Rokiuk, burbuliuk,
Kur važiuoji,
Labas.
Lekia greitkeliais
Mažinos,
Dūzgia, ūkia
Limuzinai,
Kur pasaulio galas?
Oi, berniuk,
Burbuliuk,
Greit užaugsi,
Pasžiūrėsi
Ir vis vien
Jo neregėsi –
Vien tik kelias,
Kelias, kelias…
Gal geriau užsuk
Į šeštą dangų,
Ten rasi
Draugiją brangią…
Adai
Ir džiaugsmo
Ir skausmų
Svetur
Pilnas reškučias
Prisisėmę,
Atneškim jam,
Vaikystės ąžuolui
Šią auką.
Susėdę po galiūnu
Ąžuolu,
Geroji drauge,
Kaip kadais
Prie jo kamieno
Tyliai prisiglaudę,
Ir tyliai pasakykim
Kaip labai
Jo pasiilgę.
Žinau –
Visas mūs svajones
Jis girdi.
Girdi.
Domicelei
Tarp kalnų mėlynų
Ir buities kasdieninės
Siela nerimsta
Tartum paukštė besparnė.
Į tavo duris
Temstant
Beldžiasi ilgesys
Senovine klasika.
Tarp žodžių ir minčių,
Tarp skausmo ežerų
Ir džiaugsmo virpesio
Amžinos sūpuoklės
Virš žemės neramios.
Pasiilgstu
Šio derinio,
Kuris kaip vėjas
Pavasario beržynuose
Vėl įsiūbuoja mintis
Erdvėje
Nuo žemės ligi dangaus,
Nuo dangaus ligi žemės,
Mano draugė Domicelė.
Danutė.
Nijolei
Balto perlamutro
Bateliais apsiavusi
Išeini į šviesų
Amžinybės kelią,
Kaip Pelenė.
Ar laukia
Princas išsvajotas
Prie dangaus vartelių?
Mes baltus
Rožių vainikus
Po kojomis patiesę,
Supratom,
Kad nieko kito
Padovanoti negalėjom
Nebent tik prigludimą
Kartu su tavimi
Prie vėjo.
Virginijai
Šviesus laukų žydėjimas.
O prie namų
Baltų bijūnų galvos
Žemėn linksta.
Nustebusi,
Nuliūdusia širdim
Klausau,
Kaip tyliai aidi
Amžinybėn
Lengvučiai tavo žingsniai
Plaštakės skrydis
Mūs gyvenimai –
Aukštosios tobulybės
Siela ilgis
Ir , tyliai suvirpėjusi,
Palieka kūną.
Šešėliu apgaubia melsvu,
Kaip rūko dūmu.
Kai pats laukų žydėjimas,
Darželiuose
Žiedai baltų bijūnų…
Ramybė tavo sielai,
Pabaigusia
Juodos žemelės vargą,
Amžinose klajonės
Ramyb ė tavo sielai.
***
Kovo -8
(Popiežiau J.P. mirties rytas)
Lai mūsų mintys
Mirusius lankys
Giesme,
Šiandien. Rytoj
Ir net prabėgus
Metų metams.
Giesmė.
Savim priglaust
Senolių sielas
Tu moki
Tik viena
Taip meiliai…
Sušildyki,
Kai šalta
Ir būk vienatvėje
Šalia
Po baltu berželiu,
Ant kalno
Pušele žalia…
***
Žvakės liepsnelė –
Trapi gyvybė,
Besiblaškanti,
Kaip siela
Gyvenomo verpetuose.
Melsvoje aureolėje
Šviečianti viltis,
Giesmė senobinė
Vakaro migloje,
Susikaupimo tyloje
Ramybėn kviečianti.
Žvakės liepsnelė –
Jono Pauliaus 2-jo
Mintis manyje
Amžinybės dvelksmu
Gyvenimo tarpsnį
Matuoja.
***
Kalėdų vakaro
Trapioj idilijoj
Ištirpsta visa,
Kas buvo banalu
Kasdieniška ir menka,
Tamsiausioj skraistėj
Užmaršties
Nauja žvaigždė,
Lyg išpraustas naujagimis –
Nauja viltis užgimsta.
Dar viena perlas
Metų vėriny.
Vandai
Kur žuvėdra balta
Lankupių?
Gal plasnoja
Kintuos,
Drevernoj?
Kaip Ikaras,
Nudegęs sparnus,
Žemėn trenkęsis
Ilghis sparnų,
Taip tavęs
Aš ilgiuos,
Drauge
Mano jaunystės
Idenų.
***
Prie Vilhelmo kanalo
Žuvim kvepėjo,
Pakrančių ajeruos
Bangelė sklaidės,
Plačioje kuršių troboje
Miegojo fėjos.
Ten nupūtė mane
Jaunystės vėjas
Ir iki šiolei
Tie krantai
Prie žaliojo kanalo
Ir Minija srauni
Vaidenasi sapnuos.
***
Drevernoj,
Brolienės paltais
Apsigobę
Nubėgome prie marių.
Ūždamas vėjas,
Ošdamos marios
Draskė tuos paltus.
Ant kranto,
Pries jūrą,
Pries vėją
Man padavei
Ranką.
Jaučiu ją dabar.
Seniai praėjo
Dešimtys metų…
***
Prijaukink sakalą –
Mintį išskridusią,
Kai protėvių vėlės
Šešėliuose mirga.
Numestą plunksną,
Pievom pražydusią
Segsiu į plaukus.
Prijaukinsiu mintį
Sakalu skridusią.
Lubaka
Senobiniam kaime
Prie žalio šaltinio
Užaugo mergaitė
Vardu Lubaka.
Po medžiais aukštais
Žaliam Gojuj
Ji sergėjo
Amžiną ugnį,
Mergaitė vaidilė,
Vardu Lubaka.
Kai šventvietės nyko
Ir ugnį gesino,
Suvirpus
Širdelė tyra,
Kai tas šaltinėlis
Mažu upeliu ištekėjo,
Pakrantėj pagirdė
Gegužraibės žiedą.
Atskridus gegutė
Raudojo, klegėjo…
Kas rytą pakrantėj
Vis verkia rasa,
Ten dailiai dainavo
Mergaitė,
Vardu Lubaka.
Perkūnakiemis
Čia prie Rungos
Gyveno dievai,
Taip byloja sena legenda.
O kokie gi dievai? –
Tik dvarai, tik dvarai,
Daug jų buvo čionai…
Dievų būta anksčiau,
Juos skandino giliai ežeran.
Paskandino?
Neskęsta dievai.
Tai tiesa – jie neskęsta,
Jie glūdi gelmėj
Ir tvirtėja
Gelmėje jie tvirtėja?
Gelmėje jie tvirtėja
Ir galybe nauja išsilieja,
Ir galybe nauja šiandien švyti
Sidabriniai dvarai
Šviečia vėl
Perkūno didybės šviesa
Elektra.
Taip dievybė
Dievybę prišaukia
Nauja forma
Galybe sena.
Elektrėnai
Kadaise Perkūnas,
Galybę parodęs,
Išdaužė čia priešų pulkus.
Perkūnkiemio mitų
Bylota didybė
Atėjo į mūsų laikus.
Tarp Vilniaus ir Kauno
Prie ežero žydro,
Papuošto pušynų ūku,
Išaugo išaugo
Balti miesto mūrai –
Išaugau ir aš čia kartu.
Kur bočių gyventa,
Kur pilkapiai rymo,
Kur aukštumos dzūkų
Šaltiniais ištrįškę,
Kur šventvietės senos
Istoriją mini,
Kalvose, kur ošia
Ramybę sau miškas
Išaugo išaugo
Balti miesto mūrai,
Išaugau ir aš čia kartu.
Atėjo žmogus,
Pasiėmęs kantrybę,
Perkūno malonę
Ir sielos grožybę
Ir kaimai pasipuošė
Miesto rūbu –
Baltom naujom gatvėm
Grąžinom gražiausius
Būtuosius vardus.
Išaugo išaugo
Balti miesto mūrai,
Išaugau ir aš čia kartu.
***
Na, pabučiuok be reikalo,
Visai, visai be reikalo,
Kad ir labai suvargusią,
Metų naštoj apsunkusią.
Na, pabučiuok be reikalo,
Visai, visai be reikalo,
Kaip grįžtančią iš tolimų
Gyvenimo klajonių.
Na, pabučiuok be reikalo,
Visai,visai be reikalo,
Be taurės vyno žaliojo,
Be žvakių, be gėlių.
Na, pabučiuok be reikalo,
Visai, visai be reikalo, –
Pakvips gegužio pievomis,
Prisnigs baltų žiedų.
Ir svaiguliu apsalusi
Širdis jaunystės žavesiu
Galės šypsotis negandom
Ir eit mirties keliu.
***
Vaikai,
Kaip paveikslai,
Kurių iš arti
Nematai,
Vis tobulint noris,
Vis gramdyt,
Taisyt.
Kaip medžiai.
Šiurkštoka žieve
Mano ašara
Rieda.
O sako,
Viršūnėje –
Kvepiantis
Žiedas.
Prigludus šaknim
Apačioj,
Pro lapų eldiją
Argi pamatai?
***
Nežiūrėk į akis –
Liūda man,
Širdyje
Tik žalia kibirkštis
Neužgesus.
Prie upės
Vilnelės,
Pakalnėj pilies,
Barboros takeliais
Vis bėgau,
Skubėjau greita,
Pasitikti tavęs.
O gyvenimai
Bėgo šalia.
Gyvenai tik širdy
Ugnele
Žaliuone.
Nežiūrėk į akis
Ten nerasi vilties,
Ten tiktai liūdesys
Skrynioj kraitinėj
Tūno sukrautas
Ir apklotas
Seniai saudžiovinta
Gėle.
***
Kas naktį
Tyliai
Pro mažiausią
Plyšelį
Vis įšliaužia
Mano nerimas
Ir kvatoja
Man nemigą žilą.
Tik ciksi
Stiklinė gegutė
Ant lango
Į stiklą.
***
Kur slepiesi nakty,
Kada medžiai juodi,
Laima, laumaite?
Saulei tekant mačiau –
Tu viršūnėj supais
Paukšteliu,
Kurs sustingo
Pries šaltį.
Eglės šaką laižiau –
Spėjo lūpos sušalt.
***
Ėjo žmogus
Iš nelaisvės
Tolimą kelią.
Pavargo.
Ir laisvę
Jis keikti pradėjo,
Nes niekas nesutiko
Eglės šaką laižiau –
Spėjo lūpos sušalt.
***
Ėjo žmogus
Iš nelaisvės
Tolimą kelią.
Pavargo.
Ir laisvę
Jis keikti pradėjo,
Nes niekas nesutiko
Su košės bliųdeliu
Ir guoliui lentų
Niekas jam nepasiūlė.
Išėjo jis laisvėn,
O gyvenimo reikia
Ieškotis pačiam.
Nelengva
Ieškotis pačiam,
Išbuvus
Tiek metų
Vergijoj.
***
Vakarėja…
Ar jauti –
Nurimo vėjas.
Gęsta akyse
Šviesa skaidri.
Vakarėja.
Amžinybės dvelksmas
Kaip pušies šešėlis
Ant įkaitusio akmens
Save
Paliejo.
Vakarėja…
***
Atsiverk man
Kaip šaltinis
Kai trošku.
Pasiilgau
Mielo žvilgsnio,
Ašarų tyrų.
Kai ruduo,
Pavasarėja,
Mes kartu
Eisim rinkti
Prisisėtų
Akmenų .
Kregždutės
Už lango
Balkonan
Šį skaistų
Gegužraibės rytą
Iš tolimo kelio
Parskrido kregždutė
Namolio –
Pavasario džiaugsmas
Kaip ašara rieda…
Sveika būk,
Žvitrioji sesute,
Kaip gera,
Širdinga ir miela
Čionai man
Tave pasitikti.
***
Kregždžiukų lietus,
Prapliupo
Kregždžiukų lietus.
Minkštas ir šiltas,
Kaip vasaros rytas.
Šaudo kregždžiukai
Iš mažo lizdelio,
Pulkais išbyrėję,
Jie maudos,
Jie skrieja,
Gyvenimo džiaugsmą
Matuoja
Pirmam ir šiltam
Ir gaiviam lietuje…
Regiu
Kaip prie savo paletės
Palinksta Čiurlionis,
Iš mažo teptuko
Jam ,,Skerco”
An drobės paletės
Jam,,Skerco’
Lengvai
Ir žaismingai
Išslysta…
Lakštingalos
Kam savo ilgesį suoki,
Lakštingala, sesele,
Ir ko taip raudi
Miško pakrašty?
Klausyk –
Suskambo visos
Žalio šilo gatvės,
Giesmė užbūrė jautrią širdį
Laukiniu ilgesiu
Į savąją panašią,
Jai savo paslaptis
Išsakė.
***
Lakštingala,
Ne vienai man
Miegot neleidi –
Naktim,
Virš lango jau
Kregždžiukai
Tyliai tyliai šnekas,
Mažam lizdely
Meiliai susiglaudę.
***
Gimiau
Senosios Lietuvos širdy,
Kur jotvingių – lietuvių gentys
Tarp Nemuno – Neries,
Prie Gomantos.
Po ąžuolais Piliakalnio išaugau,
Šaltinių vandenų buvau gaivinta,
Sušildyta šventos ugnies,
Kuri dar blykčiojo
Piliakalnio kaneliuose,
Paskui, išbirus pamiškėm
Ligi Strėvos
Dar klaidžioja
Žaltvykslėm.
Šis kraštas – mano kraujas,
Mano duona,
Užaugusi kalnely
Už riboženklio,
Iškalto akmeny, kurio prasmės
Jau niekas nesupranta.
Tai mano laimė,
Man duota,
Tai – mano krantas.
***
Kovas,
Senasis karo dievas
Kariauna su žiema.
Jam sekasi,
Tik ąžuolai
Dar miega.
O, vėjai,
Nedrumskite sapnų
Dievaičio mano –
Rytinis miegas toks saldus…
***
Baltam debesyje
Žaibais sutvisko
Ir nudardėjo
Virš Perkūnakiemio
Gojų
Praamžiaus tarnas
Perkūnas senas.
Aplankęs savo kaimą
Ir garsiai nusijuokęs,
Apvalė ir laukus
Ir mano širdį.
***
Eisiu, oi eisiu
Prie ąžuolo seno,
Kur rymo
Ant ežero kranto,
Kad, tyliai liūliuojant
Baltąjai bangelei,
Galėčiau priglust
Prie šiurkštaus liemenėlio.
Nieks nenejaus –
Pečius apkrėtusi rasa,
Ar ašara tyra
Išdegins gilią gilią raukšlę
Ir kur, ar žievėje,
Ar širdyje?
***
Maži kalneliai
Šoka menuetą
Dzūkijos aukštunų
Varsom.
Viršūnėje eglaitės
Paukštis vanagaitis
Toks vienišas,
Sukaupęs žvilgsnį
Toliuosna.
Už ežero,
Kur žalias miškas
Dunkso,
Pakalnė kur,
Saulelės šviesoje
Žiedų pilna.
***
Iš širdies gelmių
Versmė galinga
Išsiverš.
Tai muzika.
Baltonji deivė.
Žvaigždžių srovėm
Širdies upelis virva,
Už lango
Žaros vakarinės.
Tyla aplink.
Tik muzika
Garsais didingais liejasi.
Širdis manoji
Link tavęs,
Dievybės šauksme…
***
Jūra, jūra,
Galybių varsa,
Sujudėk
Žilvinų šaknyse
Ir iškelk
Seną baltų legendą,
Kai nutįso toli
Gintariniai keliai,
Kai švytėjo Europa
Nuo baltiško
Gintaro saulių
Karalienių skaidriuos
Vėriniuos,
Faraonų kapuos
Ir romėnų
Gladijatorių kraujo
Pursluos.
Tu ir man
Gintarėlį mažytį
Dovanoji kasryt.
Jį suspaudžiu delne
Ir meldžiuos
Už tave,
Aukso amžiais
Išplautą,
Laiko saulių
Baltai nuskalautą.
***
Lyg aklas drugelis
Į dieną,
Į šviesą,
Kasdien –
Į tave.
Neskrudo sparnai
Kai stovėjau
Rugpjūčio degėsiuos
Vėlai vakare.
Šaukiau ir plazdėjau,
Laiko rūkas
Vėl ištiesė tinklą,
Sugavo
Mane ir tave.
Žiūriu –
Tavo akys.
Ir rankos
Vėl čia.
Tu šalia.
Tu šypsaisi
Šypsena savo
Gera.
***
Tavęs laukiu
Kaip vakarą pirmą,
Kai krūtinėn
Prisnigo žvaigždžių,
Tavo rankoj karštoj
Pasišildžius
Vien ramybę
Kasdienę Jaučiu.
Meilės žodžių
Sakyt nemokėjai,
Tik šypsojais,
Šypsojais kaltai.
Nuo to šypsnio
Širdis man spurdėjo,
Bėgo metai –
Toks pats palikai.
Nejaučiu nei to daugelio metų
Kur ištirpo beskausmėj ugny,
Nes po jųjų našta
Nesulinko jaunystė,
Kai į sūnus žvelgi.
Ak, širdele, širdie neramioji,
Ko plazdi tu erdvėje dausų?
Mūsų metai –
Balti vyšnių sodai
Ir bijūnai balti an kalvų.
Pasimatymą vėlei paskirki,
Ateisiu,
Pasirėmus lazda.
Mano mielas, vėl tavo akyse
Pamatysiu jaunutę save.
***
Senojoj Katedroj
Auksinis spindulys
Iš Kazimiero koplyčios
Slystelėjo,
Atsitrenkė
Raudonan kiliman
Ir vaiskai pražydėjo
Iš siaubo sustingau.
Paskui didžioji
Viešpaties ranka
Užvėrė saulę –
Spindulys išnyko.
Tą valandą gulėjai
Operacinėje ant stalo…
Šiandieną skausmas –
Tik prisiminimas,
Išnyko jo
Raudoni spinduliai.
Tu gyveni.
Ir šypsais man vienai.
***
Stoviu ant skardžio.
Po kojomis sukasi ratais,
Sukas verpetai,
Ten žemai –
Strėvos sūkuriai…
-Neik ten, įkrisi –
Šaukia tetulė,
Skardis skardena :
- Ten sūkuriai.
Svaigsta galva.
Ten po kojom
Sukas, ringiuoja
Strėvos sūkuriai.
Užburia žvilgsnį,
Širdį sukausto –
Nei pajudėt,
Nei paeit.
***
Mano žemė –
Stebuklų vieta,
Mėnulio pilnaties
Sidabru aplieta.
Gegužės gaivume
Taip svaigiai žalia,
Gyvybės ir džiaugsmo
Pilna.
Kokio tolimo
Dievo sesuo tu esi,
Kad mes taip
Pamylėjom tave?
***
Nutrūko sielos
Siūlelis plonytis,
Smuiko stygom
Pakilo aukštyn
Link dievybių
Ir nuskendo
Skaidriuos jų aiduos.
Palaima klajoja per naktį.
O aušrai skrebenant
Pro debesį platų
Laimingai sugrįžta,
Palikus ramybę
Ir tylias maldas
Tik sielos,
Tik sielos nutrūkęs
Kampelis mažytis,
Man rodos,
Negrįš niekados.
***
Iš dievo,
Iš šviesos
Kilę protėviai mano,
Žemelės žalią taka mynę,
Padovanojo galimybę
Čia pabūt.
Nepasakyčiau,
Kad čionai
Man ko nors neužteko,
Tik ilgesiu sergu begaliniu,
Tik ieškau balto
Dievo tako.
***
O mano dievui
Tūkstančiai vardų,
Kur jo pradžia,
Kur pabaiga?
Kur jis,
Kur aš,
Nesuprantu.
Kodėl aš jį
Vienatvėje šaukiu,
Juk mano dievui
Tūkstančiai vardų…
***
Nemėgsta eglelė žalia
Vėjelio glamonių saldžių,
Nuo jų ji pašiurpus visa
Žaliųjų spyglelių
Varsa.
Priėjus tyliai paklausyk –
Suvirpa širdelė maža…
Eglės ašara krinta?
Eglės ilgesio ašara krinta?
Tyliai verkia manoji seselė
Žilvinėlio kadais užburta.
Tyliai ašara krinta,
Taip gaivi,
Taip kvapni,
Kad man rodosi –
Byra šaltoji rasa…
***
Dubuklio ežere
Nakvojo gervės
Naktį.
Prieš kelionę.
Ankstyvą rytą,
Saulei takant,
Dainavo ilgesingą
Dainą
Motinai gimtinei.
Jos klykavo, aldėjo,
Jos klykavo, aldėjo,
Čaižiai ir ilgesingai
Graudi malda
Skambėjo…
Ką reiškė ji?
Gal padėką
Už vasaros kerus,
Už vandenį, už vėją?
Nuščiuvęs ežeras tylėjo,
Sustingę meldai meldėsi
Už jų kelionę
Ir joms
Sėkmės linkėjo.
***
Diena ir vakaras,
Naktis ir rytas –
Puikus kvartetas
Kaip styginiais
Instrumentais
Kasdieną linksmina mane,
O kartais
Tiek jau nusigroja,
Kad darosi nelinksma.
Jie skubina,
Linguoja
Žilstančia galva
Melodija
Kasdiena
Ta pačia.
Diena ir vakaras.
Naktis ir rytas.
***
Ilga spiruoklinė švytuoklė
Virš senojo Vilniaus
Tuskulėnai – Turniškės,
Turniškės – Tuskulėnai…
Švytuoja, blaškosi,
Supasi aršus
Išsišiepęs laikas,
Parodo savas
Galimybių grimasas.
***
Tada net nemąsčiau,
Ar čia save aukoju –
Per šaltį, gruodą,
Klupdama
Tenai lėkiau,
Kasnakt su Lietuva stovėjau.
Graži gėlė prašydo –
Laisvė.
Didžiuojas galimybėmis
Išaugusi jauna karta,
Vaikaičius džiugina branda,
Išsaugota ir apginta
Argi ne to norėjau, kada su Lietuva
Kartu stovėjau?
***
Mažam Perkūnkiemio kampely,
Neužpiltame vandens,
Trankėsi Perkūnas.
Sėdėjau po langu,
Žiūrėjau kaip dangus
Plauna žemelės veidą Kupolių dieną
Ir meldžiausi
Protėvių dievams.
Pasaulis suklupo
Prieš svetimus.
Argi čia pyksi? –
Dievas tas pats,
Kaip jį bešauksi,
Jis didingas.
Kodėl šio dundesio
Taip ilgisi širdis?
***
Karštą vidurvasario dieną
Bajorų kaime,
Kadais vadinto Vizgirdais
Kasinėjo senkapius.
Kai paliečiau
Dvyliktame amžiuje
Sudegintus protėvių plėnis,
Jie buvo karšti
Ir degino delną.
,,Čia pelenai“
Tyliai tarė archeologas Vykintas.
Kaltai nusišypsojo:
..Jų neimam“
Juos sumaišiau su žemele,
Juos nubraukiau su mentele,
Ieškodama kitų dalykų.
Namie,
Jau vakare,
Sau tyliai papriekaištavau:
,,Galėjau gal susemt“,
Jaučiau, kaip dega delnas.
Paskui atsidusau, –
Juk tas kalnelis
Pelkės salelėje
Mažam Bajorų kaime,
Kadais vadinto Vizgirdais
Visas šventas,
Šventesnės vietos
Nerasiu.
***
Už mėlynų kalnelių
Ten protėvių vėlelės,
Ten mėlyna šviesa…
Kai pelenus tenai žarsčiau
Girdėjau linksmą juoką.
Tu nepykai? –
Aš tavo šilumą jaučiu,
Nors gyvenai prieš daugel metų,
Skaidrių šaltinių vandenėlį gėrei,
Radau dar vieną ir paragavau –
Vanduo skaidrus.
Čia debesys tokie balti
Ir tokios dygios baltos viksvos
Kalnelyje,
Kur tu guli.
Kažkas tenai vis šaukia.
Ir sielai neramu namuos,
Be tos baltos
Ir dieviškos šviesos,
Kuri viena –
Moneta užmiršta
Ant vieškelio lygaus
Dar laukime pasvirus…
Gal žėrinti kometa
Apšvies metalą lygų,
Nugludintą žmogaus,
O gal praeivio koja
Nuspirs nerūpestingai
Ir ažiams nusiris ji
Bedugnės grioviuosna…
Likimo trapūs pirštai,
Blausi jojo šviesa.
Už mėlynų kalnelių,
Kur protėvių vėlelės,
Kur amžina šviesa…
***
Norėjau būt šešiolikos –
Po musmire sėdėjau.
Ir rasoje, ir lietuje
Raudoną nuodą gėriau.
Deja, deja, deja, deja,
Nuodai jau nepadėjo.
Norėjau būt šešiolikos –
Šaukiausi vyšnių vėją.
Apkritus žiedlapiais baltais
Braidžiau, braidžiau žiedų takais,
Bet vyšnioms nerūpėjau.
Supykusi namo grįžau,
Prie veidrodžio sustojau.
Tai kias kad šešiasdešimt jau,
Seniai nebuvo taip gerai,
Linksmai su juo kvatojau.
Neisiu po medžiais,
Po žaliais,
Kur nusmėrynų guotai,
Neisiu po vyšmiom vakarais,
Nešauksiu vėjo juoko
Ir neliūdėsiu, kad jauna
Vis bėgau paskui laimę,
Aš atsiimsiu ją dabar,
Pagausiu ją,
Pasmaugsiu ją,
Iliuziją,
Tą raganą bebaimę…
***
Ugniaspalvė
Bobų vasara
Sudegino
Žaliąją viltį.
Eik tu,
Gražioji begėde,
Pametei prie durų
Mano gimtadienį,
Uždegei širdį,
Kaip lapą
Ir palikai
Džiūti.
Vienatvės taurė
Tuščia,
Verkia širdis –
Voratinkliuos
Ašaros žydi.
Gatvių ilgesiu
Stūgauja vėjas,
Tyrų valdovas,
Dirvon
Sėklos brandžios
Nepasėjęs…
Ar nemeluoju?
***
Iš aukštybių
Nusileido
Blyškaus veido angelas
Perlamutriniais sparnais.
Jo rankose
Lengva beržinė šluota.
( Vaikystėje
Ja šluodavome
Kiemo takelius)
Jaučiu –
Užsimos virš galvos
Ir nuplazdensiu
Geltonu
Rudenio lapu…
Nemeski ant žiedo –
Nenoriu užtemdyti
Būsimo
Pumpuro grožio,
Plazdenki toli.
Paslapties tobulybe,
Pasiimsiu tave
Ant lygaus
Laiko vieškelio
Stovinčią.
***
Žemelė,
Kaip motina,
Vaisiais apsunkusi.
Atidavė save…
Šaltukas paauglys
Žoles baltai nudažė
Ir nusilenkdamas
Pasakė žemei:
,,O pailsėk, gana…
Jau savo vaisiais
Žmones apipylei –
Vežimais veža,
Neša pintinėm.
Tu pailsėk
Kaitroj iškaitinta,
Lietuj išplauta.
Graži auka
Dievams jau atnašauta.
Jau pailsėk,
Ramybėj pailsėk.“