Ąžuolų kaime
Ąžuolynai šiaurėj, ąžuolynai pietuos, rytuose už kalvelės lygumos, o vakaruose kloniai mėlyni. Tai Ąžuolų kaimas. Kaimas nesenas, nors jo pietinėje pusėje tarp ąžuolų stūkso seni piliakalniai, čia iki 1831metų sukilimo plytėjo vientisas ąžuolynas. Gal čia slėpėsi už laisvę kovoję. Mūro Strėvininkų Oginskių dvarai vieniši likę savam likime keitėsi mainėsi, kol pagaliau virto senelių prieglauda, grafų Pociejų dvarai Kietaviškėse stūkso visi išdraskyti, po lentą, po plytą išnešioti, senio Bukino pragerti.Tai nežinia kas šiose miškuose, ąžuolynuose dėjosi, kad Muravjovo įsakymu platus miško masyvas buvo padalintas į dvi dalis – Piliakalnį ir Girelę. Vidury iškirtus proskyną, iš Žąslių buvo atkelti trys vadinami karališkieji eiguliai, čia jie susirentė sau medines trobas, įkūrė kaimą ir gale kaimo pasodino tris liepas. Girelė buvo didesnioji miško pusė, žemė ten šlapia, molinga, net vasarą retai kada išdžiūdavo, sunkiai pravažiuojami keleliai, ratų išrėžtos kalavinos pavasarį ir rudenį tuos kelelius darė neišbrendamus. Girelė supo šiaurinę kaimo dalį ir surinkdavo visus žiemos vėjus.
Piliakalnis kitoks. Ant jo aukštų kalnų, kalnelių joks vanduo neužsilaiko, subėga, sualma grioviais grioveliais žemyn į pelkynes. Vietomis visai neįžiangiamos pelkynės, raistai piliakalnį iš trijų pusių plačiu lanku apsupę vešlia augmenija ir gyvūnija alpėja ir klega nuo pat pavasario iki vėlyvo rudens. Ant kalnelių pavasariais anksčiau nei kitur pražįsta žibuoklės, jų pietvakarinėje dalyje aukštoki grioviai, sakoma, Napaleono armijos kasti, tik nieks nežino kam, nes mūšiai čia nevykę, joks Napoleonas čia nebuvo apsistojęs, greičiau čia senojo Piliakalnio paslapties reikėtų ieškoti. Ir ieško, kas netingi. Ant Aukso kalno kasa ir kasa duobes, tik aukso dar niekas nerado. Šnekėjo senoliai kad Aukso kalnas senovėj požemyje tuneliais su Trakais buvo sujungtas, pelkėse daug kryžiuočių sumurkdyta, vis stati stovi, an kiekvieno galvos kupstas auga, taip per pelkę senovėje pereiti galėjai. Tik gražūs ąžuolai vieni gal žino kokią paslaptį, gal jaučia, ką savo šaknimis tvirtai apsikabinę laiko, gal ošia per dienas kažkam lopšinę savo, niekam neišduodami paslapčių , nei ko jie čia, ant tų kalnelių taip gražiai sustojo, tik žaibų kirčiams atverdami gruoblėta žieve dengtas širdis. Pagoniškų dievų buveinės, kur naktimis šešėliai šmėsčioja keisti, kur senu žolių prižėlusiu keleliu vaikšto juoda moteris sužibintu, tik priartėk prie jois ir dings krūmuose, lazdynuose, kurie čia abiem kelelio pusėm suvešėję. O nusileisk nuo Aukso kalno žemyn link pelkynų, tenai kokios tai ež-elės suguldytos, grioveliai, kliūna už kojų kai renki avietes, o naktim tai tenai neik – eina koki tai kareiviai ar kas, arba taip pradeda rėkti, klykti, ne vienas tai girdėjo. Kiti juokiasi, sako ūbauja pelėdos, negali jos taip ūbauti, ką jie čia plepa. Visokių garsų, šnekų tenai ir prie griovių, vakarais vis, naktim…
Priemolių dirvose pavasarį ir rudenį orams subiurus, ratų provėžomis giliai išpjautais keleliai vakaruose išeina į tolumas, susisiekia su Taduliškių vieškeliu, kuriuo ir iki Žiežmarių netoli. Vasarą, keliams išdžiūvus, malonu ir gera riedėti naujintelaičiu raudonu dviračiu. Niekas kaime tokio dviračio neturi, tik Pranys. Motina kad ir labai taupi, nepagailėjo. Jei galėtų, ji persiplėštų dėl savo dviejų vaikų. Darbšti, greita, smarki, pati motinos meilės nepatyrus, užaugus prie pamotės, vaikams ji viską padarys, kad tie geriau gyventų. Už našlio ištekėjo, jo meilės, senio, jau nebepatyrė, tai sukosi guvi, mažytė, bet vaikus labai mylėjo. Užaugus prie pamotės, buvus jos dešinioji ranka, užauginus būrį brolių ir seserų, iš mažumytės išsiugdžius charakterį, ši moteris savyje turėjo daug kietumo ir tvirtybės. Nutekėjo jau pabuvus, oi pabuvus ir tai už našlio, nes kas gi jai, našlaitei kraičius krovė, dalią skyrė. Ir suėmė našlio namus į savo mažytes, bet darbščias, kietas rankas. Du vyro sūnus iš pirmos žmonos atidalino, atskyrė, ūkį pati tvarkė, pati vaikus augino, pati jų likimus rikiavo, nes jos našlelis numirė, kai sūnui tik dešimti metai ėjo, toks iš jo ir darbininkas. Tai vis pati. Įprato. Žemės dešimt hektarų, samdyti nesinori, tai vaiką pratina. O tas prie darbų negreitas. Dar pasiligojęs, tai širdis, tai inkstai, dar persišovė, vaikas būdamas , tėvo medžiokliniu šautuvu žaisdamas, tai nugriuvo, stuburą susižeidė, tai guli ir guli. Ką gi padarysi. Užtat duktė, tėvo gymio, aukšta, graži, balta raudona, kaip iš pieno plaukus, negi atiduosi ją kokiam prasčiokui. Rinko vyrą dukrai ne pagal savo jėgas. Kad ir ūkininkė, kad ir kas nedėlėlę bričkelę į turgų pasikinko, vis tiek ne pagal kišenę pažadėjo. Tai nugirdęs, į piršlius atvažiavo amerikonto iš Kudonių Aimučio sūnus Petras, aukštas, stuomeningas. Čia motina visai ištirpo iš laimės, pažadėjo, kaip toj pasakoj ir tai, ko savo rankose dar neturėjo. Taigi, pažadėjo didelę pasogą. Gal, paskutinius marškinius nusirengus, gali ir atiduoti, o pinigų jei neturi, iš kur jų bepaimsi. Ir sumąstė motina, geroji motina, kad sūnus Pranys ves turtingą, atneš tuos tūkstančius ir atiduos Petrui.
– O kada jis ves? – garsiai mąsto Petras.
– Kad reiks, tai ir ves, – nutaria motina. Labai jau jai reikia to amerikono sūnaus. Gali kalnus pažadėti, gali akis užkalbėti, ale kas tenai žinojo, kokią mintį, kokią viltį ar svajonę ši darbų ir rūpesčių suvarginta širdelė turėjo, tik už amerikono sūnaus išleisti dukterį labai, labai norėjo, tai ir pasižadėjo, parduodama ir mylimą sūnelį. Pati gerai žinojo, kur sūnaus širdis palinkus, nes kaimynystėj, pas švogerį gyvena giminaitė, su ja Pranys jau daug žvaigždžių suskaitė ir nujaučia mamos širdis, kad greitai atsibos jiems vien žvaigždes skaityt. O ji plika, ta jojo karalaitė. Ir nors ir augdama pati be motinos, našlaitė, motinos širdis kieta, ji kitų atjausti negalėjo, nes jau dabar ji dukterį karščiau už visa ką mylėjo. Čia ir pasibaigia poezija gera, čia vaikšto mūza, apsisiautus paprasta pilka skara.
***
Nutekino Emiliją už amerikono vaiko. O ten trobelė maža, koks gyvenimas šitokioj šeimynoj – anyta, teta, tėvo sesuo senmergė Rozalija, Petro sesuo Anė, subrendusi kaip uoga, ir visos viena kitai skersai kelio. Tėvas Amerikoj jei ir uždirbo aukso, tai giliai paslėpęs laiko, atsidalinti sūnui liepia. Sūnus gi, vyras stuomeniu ir liemeniu turtingas, prie darbų pripratęs, daug dirba, vyriškai, tik piktas vis, jaučiasi apgautas, pažadėtų tūkstančių parsinešti Emilę iš namų vis veja:
– Kada parneši tūkstančius, statytis reikia, koks čia gyvenimas krūvoj, vienoj pirkelėj šitokia šeimyna, su tėvais, mergom, nei atsigulti nėra kur – bumba ir bumba Petras.
Ir išeina prie Strėvos, kur per naktis ant liepto pasiklojęs kailinius ungurius gaudo. Žvejys neblogas, žuvies prigaudo, paskui rūkina, veža Kaunan, pardavinėja, bet Emilei nuo to negeriau, – paguodos jokios. Ir bėga ji per Strėvą, per Girelės ąžuolyną, pas motiną, kad pasiskųst. Jau metai keleri prabėgo, jau trečią dukterį pagimdė Emilija, o Pranys, kaip kuolas užsispyręs, neklauso motinos. Gaila motinai Emilės, suvargus, su mergaitėm, basa per rasas ir lietų namo atbėgus verkia rauda, reikia daryt kokią rodą.
Abi apstojo Pranį, kaip erkės įsisiurbė, sako, susirask pačią su dalia, su pinigais, juk žemė nebloga, kuo ne gyvenimas, eis bet kuri. Seniai taip motina galvojo, tik sūnūs, kada tie sūnūs motinų išklausė! Eina savais keliais, grąsinas iš namų išeisiąs, tai valsčiuje tarnavo, tai raštvedžiu dirbo, nenori imti į rankas dalgio, visų laukai tušti , visi pabaigę darbus, tik Liukas neskuba, padirba porą valandų ir ilsisi. Iki rudens sukrapšto viską, žiemoti nieks nelieka, bet vis kažkaip neūkiškai, kažkaip vis nelinksmai, be džiaugsmo. Gerai, kad motina smarki ir sukas kaip vijurkas. Kai puola dirbti, geriau po kojų jai nesimaišyk, kaip vandenin panyra, tai Pranys ir nesimaišo. Viena bėda – kiek besėdėtų pas Janytę vakarais, kiek beužtruktų kaiminystėj, ji nebars, dar pamigdys rytais ir gyvulius pati apeis ir arklius pašers, tik va, apie tokią marčią nei girdėti nenori. Piniguotos reikia. Reikėtų tokios ir Praniui, kam gi nereikia. Pranys jau prie sienos prispirtas – motina viską savo rankose laiko, viską parduoda, perka, viską Emilei su mergaitėm. Susibarė, tai dviratį nupirko. Nemielas tas ūkis Praniui. Tik dirbk ir dirbk, vienam gale baigei – kitam pradėk. Eitų jis į miestą, eitų kad ir į fabriką, bet su motina nesusišneka. Ūkis jai ne tik rankas, ir protą sumaišęs ir mintis užvaldęs. Jai, vargo mergaitei – ir pas tėvą buvo vien tik ūkis ir pamotės vaikai, ir ištekėjus tas pats. Užtat papratus net suprast negalėjo, kad galima ir kitaip. Kad sviete yra kitaip. Darbas buvo jos džiaugsmas, jos šventė, jos gyvenimas. Ramybę teikė dievas ten aukštai, atsitiesti, pažiūrėti, patikrinti, ar jis tikrai ten karaliauja nei laiko nei minties neturėjo. Tvirtai tikėjo, kad yra kažkas didelis, stiprus ir geras, į ką galima atsiremti nelaimės valandą ir net nelaimės ar kokios bėdos valandą paprastai sakydavo:
– Dievas davė, Dievas atėmė, viskas jo valioj, ir dievas kryžių nešė.
Gal tas tikėjimas ir darė žmogų tvirtą, kad per gyvenimą ir ligos didelės ir didelės nelaimės lyg kažkur šalia tekėjo. Kai mirė jos maži vaikai, ji neraudojo, neklykė, tik tarė nuolankiai:
– Dievas davė, dievas atėmė, bus aniuolėliai danguj.
Bet užtat ji – ūkininkė. Kas kad už seno ištekėjo, nereikia jai vyrų, nesidairė ir senam numirus, nuo savo, kol dar gyvas buvo, abu vaikus, vieną vienon pusėn lovos, kitą – kiton pasiguldydavo. Dabar gi pati sau ponia, pati prie darbų, pati ir prie naudos. Visą savo meilę skirdama vaikams, ramiai jų likimus tvarkė taip, kaip jai geriau. Šitaip nepasisekė Emilijai. Per šv. Juozapą pagimdė trečiąją, vėl dukterį. Petras tris paras gėrė, paskui susitaikė. Ir bėga motina, tai sviesto, tai kiaušinių įsimetus, anyta su sena pana sese Rozalija ten riejasi kaip katės, dar duktė senmergė jau, Anės niekas neima, išeitų iš namų nors ta, ar gali šitokioj trobelėj šitiek bobų sutilpti?
Maudžia motinos širdį ir Pranio elgesys. Keli jau metai jis niekaip neapsisprendžia, vis šliaužioja pas tą Janikę, ką tu Dieve padarysi, bet į namus tai jos neparves, pakol čia ji gaspadinė. Tvirtai suspaudžia pirštuose ražančių, net sąnariai pabąla. Kokie čia poteriai, kai juos lenkiškai kalbantis tėvas išmokino, nors kalba lenkiškai, bet mintis vis lietuviška, lietuviška…
Be motinos šilumos užaugusi, moteriai skirto švelnumo, meilės jauna nepatyrusi, anksti sudiržusia siela darbe ir vienatvės poteriuose paguodos ieško. Supranta, ne visų gimstančių šilkiniai marškinėliai laukia, kieta žeme žmogus keliauja savo laiką, dalia sava tik su žeme besidalindamas, aušrai ir dievui sutemose pasiskųsdamas.
Vėlyvą rudenio pavakarę pirty linus beminant atėjo Antanaitis, Pranio piršlys, kur prieš metus į Kertus pas Iponį pirštis vežė, bet nieko gero iš to neišėjo, panelė mat tekėt dar nenorėjo.
– Ruošk, moč, sūnų, sutikau kermošiuje Iponį, sako leis jau dukterį už pirmo atvažiuosiančio, skubėti reikia, nuneš kas iš panosies tūkstančius, – rėžė Antanaitis, net neatsikvėpdamas.
– Ačiū Dievui, – motinos širdis ir rankos sudrebėjo, – duos dievas, apsiženys.
Matė jinai Iponį, per atlaidus Žiežmariuose. Žmogus kaip žmogus, pakumpęs, suvargęs, tik mergos tai jau labai išpuoštos, šilkinės, su lakierkom kaip kokios panelės, karolių penkios eilės apie kaklą. Didžioji, sako, nelabai sveika, ausis vaikystėj jai išsuko, tai liko neprigirdinti, ale argi čia brokas, kojos, rankos sveikos ir gerai. Pranys irgi ne ąžuolas, visokių bėdų pilnas, sunkių darbų nepakelia, tai ką čia pasirinksi, kad tik Iponis leistų, žemė, pinigai, ba užgrauš dukterį Emiliją anyta su Rozalija, negyvai užgrauš už tuos žadėtus tūkstančius.
Sutarė. Kitą šeštadienį ir važiuoja. Motina puolė Pranio kostiumą valyt, nepirks gi naujo dėl piršlybų, gerai bus ir senas, pavalys, pačiustys. O valydama jau džiaugėsi – parveš marti tuos tūkstančius, pripjaus prie Piliakalnio ąžuolų, ko čia to miško gailėti, nupirks Verdinėse eglių, pripjaus lentų, žmones pasamdys ir pastatys Petras trobas. Mergaites, kad darbam nesimaišytų, galės ir pas save paimti, vyriausioji jau gali ir mažiukę pažiūrėti, tegu tik iš tos peklos greičiau išeina.
Praniui nelinksma, netraukia į tą kraštą, kur motina prisakė. Iponiukė nieko sau, bet šoirdis netraukia ir gana, kaip gi bus Janytė? Kaimynystėj gyvena, nuo jos nieko nepaslėpsi, tą patį vakarą tik klinkt ir užtrenkė duris palei pat nosį. Paguodus būtų, pašnekėjus, – Pranys užpyko. Žinokis, parsives jis žmoną, ot ir žinosi durimis trankytis, labai mat asaba, prie dūšios anei lito, pas dėdę an kampo, gali mat tokia durimis trankytis, o širdyje taip liūdna, taip liūdna. Nueitų dar pas Janikę, nueitų ir į jos mėtom kvepiančią lovą be širdies skausmo įliptų, o vistiek teks vesti kitą. Turtingą. Pinige, žmogaus karaliau, savo blizgančia auksine dūdele šokdinantis visus, ar yra pavienė širdis, nesigundanti tavo galia, nepaklūstanti žiauriems tavo įstatymams:”Atimk iš kito ir turėsi” O dantis galąsdamas likimas kikena :”Atimk iš savęs ir turėsi” Žino, oi žino likimas ką šneka, praeis dar ne viena diena, kol jo dantis išvysi.