KAIMO DARBAI
Po Naujų metų Plungės mieste kiekvieną pirmadienį vykdavo turgūs, kurie buvo vadinami kirvelninkais. Į juos suvažiuodavo labai daug žmonių iš aplinkinių sodų.Ypatingai daug sueidavo pėsčiųjų, nes po Kalėdų vaikiai ir mergos, kurie tarnavo pas ūkininkus, sueidavo į miestą susitikti su pažįstamais ir draugais. Daugelis vaikių atsinešdavo armonikas ir čia su jomis grodavo.Turgus vyko pačiame Plungės miesto vidury, kur dabar miesto aikštė.
Seniau Plungėj visos krautuvės priklausė žydams, savo rankose jie turėjo valgyklas, traktierius. Visa prekyba buvo žydų rankose, tik vėliau įsisteigė kooperatyvas, kuris prekiavo įvairiomis prekėmis, dar vėliau atsirado Kučinskio – Pabedinskio audinių krautuvė. Žydai mokėjo visaip nemokytus žmones apgauti, jie leisdavo prekes pigiau
negu lietuvių parduotuvėse, todėl dažnai lietuvių parduotuvės subankrutuodavo.
Aplink didžiulį namą turgaus vidury, kuriame buvo visos žydų parduotuvės buvo akmenimis grįsta aikštė, vadinama brukiu, į kurią turgaus dienomis iš visų aplinkinių kaimų suvažiuodavo daug ūkininkų su vežimais ir apstodavo tą namą, kurį vadino didžiuoju kromu, keliomis eilėmis. Kiekviename vežime buvo kas nors parduoti – linų, grūdų, bulvių, gyvulių, sviesto, lašinių ir kitų gėrybių.Žydai ir žydelkos zujo tarp vežimų, derėjo jiems reikalingas prekes, sklaidė, ar gerai išbraukti linai,ar švarūs grūdai, pūtė vištoms į užpakalį, žiūrėdami, ar pakankamai riebios. Kainas siūlydavo žemas, jei norėjo ką nors nupirkti, ilgai derėjosi, nueidavo ir vėl sugrįždavo, tarp savęs susimokydavo kainos nekelti.Taigi, turguje kainos buvo nenustatytos, o žydai stengėsi kiek galima pigiau supirkti iš kaimo žmonių, kad galėtų brangiau parduoti miestiečiams.
Šiuose turguose ūkininkai susirasdavo sekantiems metams naujus samdinius – vaikius, mergas piemenis, o jei turėjo mažų vaikų, tai ir aukles. Susirinkus nauja samdyta šeimyna, ar likus ta pati, žiemą turėjo atskirus darbus. Vienas iš svarbiausių darbų buvo malkų paruošimas sekantiems metams.
Sukirtus medžius, nugenėdavo šakas, jas sukraudavo į krūvas, medžius supjaudavo į 3 – jų metrų ilgio rąstelius ir veždavo namo. Namie pjaudavo trumpais rąsteliais, kuriuos sukapoję, krovė į pastoges džiovinimui. Kartais kūrendavo ir durpėmis, ne visi turėjo nuosavo miško, o ir pigiau išeidavo, mišką galima parduoti ir gauti ūkiui reikalingų pinigų.Žiemą ūkininkai pirko ar savo turėję, pjovė medžius statyboms ir ūkio padargams gaminti.Statybai rąstus pjaudavo ilgus, apie 8 – 12metrų ilgio ir stengdavosi iš miško išvežti į lentpjūves, kol geras rogių kelias. Vežimui naudojo papildomas trumpas rogutes, kurias vadino karukais. Jas pritvirtindavo rogių užpakaly su lenciūgais reikiamu atstumu, pagal rąstų ilgį.Rąstams iš miško išvežti naudojo pačius stipriausius arklius.Veždavo ir ratais, bet tai buvo daug sunkesnis ir nepatogesnis darbas.
Žiemą ruošdavo linus pardavimui. Daug linų po rudeninio mynimo likdavo nenubraukti, todėl žiemą parėjęs vaikis, o ir pats gaspadorius juos braukdavo ir ruošdavo pardavimui.Braukimui naudojo medinę braukruvę, plonai išobliuotą lentelę su patogia to paties medžio rankenėle ir priebrauką, ant kurio kaire ranka buvo dedama linų sauja, o dešine ranka su brauktuve smarkiai ją plaka.Kartkartėmis sauja papurtoma, kad išbyrėtų spaliai.Plakant reikėjo žiūrėti kad linai nesusiveltų į pakulas, o žibėtų, kaip auksas. Spaliams išbyrėjus, sauja surišama tų pačių linų pluošteliu. 10 tokių saujų perrišdavo dvejose vietose su virve. Taip paruoštus linus ūkininkai veždavo parduoti.
Moterys verpimui pačios braukdavosi linus, paskui juos šukuodavo per šukuočius. Gautas pirmas nuošukas naudojo maišų ir pan. audimui, nes jos buvo prasčiausios kokybės, dar su spaliais.Paskui, dar pašukavę, gaudavo jau švelnesnes nuošukas, kurias vadino pašukomis. Iš jų siūlų audė marškiniams, paklodėms ir pan. Likusi nušukuota linų sauja buvo nesuvelta, be spalių, gražiai blizgėjo. Iš jų verpė plonus siūlus, audė staltieses, rankšluosčius, šventines paklodes ir lovos užvalkalus.
Kad audiniai būtų gražiai raštuoti, dalį suverptų siūlų, išvytų į gijas, plaudavo ir saulėj balino, o kitą pusę, pav. ataudus , naudojo nebaltintus. Dar siūlus dažė įvairių medžių žievėm – juodalksnio, ąžuolo arba beržo lapais. Lygius , nedažytus audeklus balino saulėj – ryte visą audeklą ištiesia pievon, vakare, kai oras atvėsta, vėl susuka ir parneša nakčiai namo, ryte vėl išneša saulėn , kol rasa dar nenudžiūvus, taip daro ilgai, kol audeklas išbąla saulėj.
Iš suverptų siūlų audė lininius bei vilnonius audinius, o iš austų vilnonių veldavo milą, kad audinys būtų storesnis ir tvirtesnis. Veldavo taip: į didelę medinę vana pildavo karšto vandens ir kojomis minkydavo įmirkytą audeklą, kol jis pasidarydavo storesnis. Tada milą suvyniodavo į rietinį, laikė apie parą, kad išsitiestų visos raukšlės, išvyniodavo ir padžiaudavo.
Įvairius aštuonnyčius ausdavo audėjos. Juos ausdavo ir vilnonius, iš jų siūdavo kostiumus, paltus, aptraukdavo kailinius. Iš linų ausdavo aštuonnyčius audeklus staltiesėms, rankšluosčiams, lovoms apdengti audė pusę linų, pusę vilnos.
Ausdavo paprastus lininius audeklus kurie buvo skirti marškiniams, apatinėms kelnėms, lovos apdarams. Audinius kiekvieną rytą sumirkydavo vandeny irpatiesdavo ant pievos, kad per dieną saulė šviestų ir baltintų audinį. Ir taip kasdieną vis tą pačią audinio pusę tiesdavo, ji išbaldavo, o apatinė likdavo tokia pati.
Moterys sunerdavo daug pirštinių, paniekų, jas duodavo piemeniui suvelti. Vėlimą atlikdavo taip: į kibirą įpila karšto vandens, įmerkia veliamą daiktą ištraukia karštą ir abiem rankom ant suolo rutuliuodavo stipriai, kai atvėsta, vėl merkia į karštą vandenį. . veliamos kojinės ar pirštinės pasidarydavo storesnės, stipresnės, šiltesnės.
Vienas svarbesnių žiemos darbų buvo gyvulių šėrimas. Ūkininkai laikė daug gyvulių: karves, avis, kiaules, arklius ir jų prieauglį. Visus juos kasdien reikėjo kelis kartus pašerti ir pagirdyti. Mėsa ir pieno produktai buvo pigūs, didžiausias pajamas gaudavo iš linų ir arklių. Mano tėvas daugiau dėmesio kreipė arkliams; jiems buvo šiltas tvartas, juos visada šėrė geru šienu, dobilais, dažnai juos valydavo, arklių plaukai blizgėjo, jie buvo gražūs. Kitoks vaizdas buvo su karvėm, jų priežiūra, o ir šienas buvo prastesni, jos dažnai turėjo tenkintis paprastais šiaudais, todėl atrodė liesos, jų veršeliai menkai augo. Gyvulius girdė prie prūdo. Čia stovėjo medinė didelė gelda, į kurią pylė vandenį, pasemtą iš prūde iškirstos eketės.
Šakniavaisių augino mažai, jais šėrė kiaules, joms virė bulves, į jovalą įmesdavo saują kitą rupiai maltų miltų.
Moterys virdavo pietus ir vakarienę, valgiai buvo paprasti, o per gavėnią – nuo Užgavėnių iki Velykų trečiadieniais ir penktadieniais griežtai laikėsi pasniko, nevalgė mėsiškų, o kartais ir pieniškų patiekalų.
Pusryčiams virė pusmarškonę košę. Ją verda taip – išverda bulves, jas nusunkia sutrina su menturiu, vėl atgal supila nusunktą vandenį, įdeda druskos ir užverda tą tyrę. Tada, ją maišant deda miežinių miltų ir stipriai maišant, užverda.
Pietums verda sriubą iš kopūstų, burokėlių ar bulvių su tiek gabaliukų mėsos, kiek yra valgytojų ir virė ją ne kasdien. Jokių salotų kaime neaugino. Dažnai virė bulves su lupenomis, kuris paskui valgant kiekvienas pats nusilupdavo sau. Prie jų naudojo mirkalą : lašinukus smulkiai supjaustydavo, iškepdavo, įpildavo vandens ir pieno, užvirindavo, įplakdavo pikliuotų miltų, gerai juos išmaišius, užvirindavo.Mirkalą naudojo ir prie košių. Visi valgė iš vieno didelio molinio bliūdo, susėdę aplink jį kabino šaukštais , mirkydavo į mirkalą ir valgė. Prie košių ir prie bulvių buvo duodamas rūgusis pienas, kurį kartais gaspadinė paskanindavo grietine. Žiemą, kai pieno nebuvo, naudojo medinėse statinaitėse suraugintą rūgpienį, kuris galėjo labai ilgai stovėti ir labai prirūgdavo, jį vadino kailiaraugiu.Prie neskustų bulvių sukdavo kastinį. Jis buvo sukamas iš grietinės ir pieno, o kad daug jo nesuvalgytų ir druskos nepagailėdavo. Pasninko dienomis darė kanapių spirgutį – kanapių sėklas paspragindavo petelnėj, įpjaustydavo cibulę, dar maišant dėjo druslos ir kokią saują pikliuotų miltų. Kai visa tai pradėdavo ruduoti keptuvėj, karštus pylė į medinį grūstuvą ir sugrūsdavo viską į miltus. Spirgutį valgė su bulbėmis, tai buvo labai skanus valgis. Valgė daug silkių, kurias pirko daugiausiai pas žydus. Silkės buvo didelės, riebios ir labai skanios. Jas valgė prie bulvių žalias, retai kada kepdavo miltų tešloje. Iš silkių galvų, iškeptų krosny, darydavo cibulynę. Iškeptas silkių galvas sudėdavo į bliūdą, jas su šaukštu sutrindavo, įpjaustydavo cibulių, druskos, įpildavo druskos, rūgšties ir išmaišydavo. Ji irgi buvo valgoma su neskustomis bulvėmis.
Duonai užraugti ir minkyti naudojo namų gamybos duonminkę. Tai buvo didelis, iš storo medžio kamieno nutašytas, išskaptuotas, iš abiejų galų po didelę rankeną turintis indas, kuriame buvo raugiama ir minkoma duona.
Tame duonminky iš vakaro įpildavo pusę miltų, skirtų duonos kepimui. Miltus perkasdavo pusiau į duonminkės kraštus, kad vidury pasidarytų duobė, į ją įpildavo šilto vandens ir su menturiu maišydavo miltus, o kad duona geriau rūgtų, tai iš praeito duonos maišymo visada pasilikdavo tešlos sulig žmogaus galvai, tai ir šį gabalą įmaišydavo. Taip išmaišyti tešlos pavidalu miltai buvo dengiami balta namine drobule, dar uždengiami kuo šilčiau, pastatomi kuo šilčiau ir rauginami.
Rytą pakilusią tešlą minkydavo rankomis, į ją pylė pabaltintą vandenį ir miltus. Baigę minkyti tešlos paviršių lygiai išglostydavo šlapiomis rankomis, barstydavo sausais miltais ir pastatydavo iki pavakarių rūgti.
Po pietų kurdavo duonkepę krosnį. Ją kūreno karštai, kad duona galėtų iškepti, prikūrentą krosnį šlavė su pečšluoste – ant ilgo koto buvo pririšama eglišakių šluota. Žarijas ir anglis iššluodavo ant pečiaus prieangio, tada ant ližės dėdavo klevo lapus ir formuodavo duonos kepalą. Jį glostė su šlapiomis rankomis, kol gražiai suformuodavo norimo dydžio kepalą, jo kraštus gražiai papuošdavo grioveliais, kartais ant viršaus uždėdavo kryžiaus ženklą ir pašaudavo pečiun. Darbas buvo atliekamas greitai, reikėdavo pašauti po 10 – 12 kepalų neatšaldant duonkepės. Tada krosnį uždengdavo geležine lenta ir suvarydavo prie jos dar rusenančias priepečkio žarijas taip, kad neliktų jokio plyšelio, neišeitų karštis. Dažnai vaikams palinksminti iš paskutinių saujų tešlos moterys prisigalvodavo įdomų pagranduką – varną su snapu, ar kokią suraitytą antelę. Vaikai labai laukdavo pagranduko, kuris gana greit iškepdavo ir buvo didelis jų skanėstas. Duonminkę išgrandę darė tešlos gabalą sekančiai duonai rauginti, jį apiberdavo miltais ir palikdavo duonminkėj.
Tame pačiame duonkepy kepdavo ir pyragus. Juos kepdavo iš pikliuotų kvietinių miltų, kepdavo labai retai, tik vestuvėms, krikštynoms, laidotuvėms, o taip pat ir metų šventėms – Velykoms, Kalėdoms.pyragus kepdavo ne kaip duoną, o pailgose blėkinėse formose. Tada labai skaniai kvepėdavo visa troba, o iškepęs pyragas vaikam buvo didžiausias skanėstas.
Papjovę kiaulę kraują suleisdavo į indą, paskui iš kruopų ir kraujo kepė vėdarus. Ėmė storuosius grobus, išplaudavo ir į juos supildavo kruopas sumaišytas su krauju, iškepusius valgė karštus su taukų spirgučiais. Šituos vėdarus dar virė ir dideliuose puoduose, bet išvirti jie nebuvo tokie skanūs, kaip iškepti, nors valgyti buvo galima.
Kai nuimdavo taukus nuo grobų, tai patiesdavo juos ant stalo, gaudavosi platus ir ilgokas taukų gabalas. Šeimininkė jį įtrina su druska, kraštus sulenkia į vidurį. Susuka į pailgą apvalų gabalą, kraštus susiūna, apdžiovina. Šį užtriną naudojo sriuboms paskaninti, kepdavo keptuvėj su bulvėms naudodavo kaip riebalus.
Išvalytą, karštu vandeniu išplikytą skrandį naudojo virti sriubai, vadinamai plėkyne, ją virė su bulvėmis ir supjaustytais skrandžio gabaliukais.
Iš plonųjų grobų darydavo dešras. Mėsą, lašinius sūdė medinėj vanoj, o įsisūrėjusią vendzydavo. Košelieną virdavo iš galvos ir kojų.
Daržuose augino morkas, kopūstus, sėtinius, burokus, agurkus. Anksčiau augino kanapes, jų grūdus naudojo spirgutei, o pluoštą – virvėms. Augino ir aguonas, nes buvo naudojamas aguonpienis.
Obuoliu, kriaušes, slyvas, vyšnias, net agrastus naudojo žalius, tol, kol jų yra, uogienę virė iš miško uogų – mėlynių, bruknių, spanguolių, braškių nebuvo, pomidorų irgi nebuvo.
Kaime žmonės buvo katalikai, todėl laikėsi pasniko. Gavėnia prasidėdavo užgavėnėmis, moterys kepdavo blynus, o jauni bernai ir paaugliai eidavo žydais. Jie užsidėdavo įvairias baisias kaukes, su muzikomis išdarinėjo visokius pokštus, juos reikėdavo pavaišinti.
Pelenų diena – pirmoji gavėnios diena yra sausas pasnikas, be mėsos ir be pieno, taip kiekvieną trečiadienį ir penktadienį per visą gavėnią. Seniau, sakydavo, per visą gavėnią buvo sausas pasnikas, viso septynias savaites iki Velykų.
Verbų dieną bažnyčioje pašventintas verbas iš kadagio šakelių parnešdavo namo ir užkišdavo už balkio, vasarą ja smilkydavo nuo perkūnijos, smilkydavo ir gyvulius išgenant.
Pasniko metu žmonės valgė iš kanapių grūdų sugrūstą spirgutį su virtom bulvėm, vietoj pieno – moliniam inde sugrūstas aguonas, vadinamą aguonpienį, žuvį, silkes, žalias ir keptas ant anglių. Iškeptą silkę sutrina bliūde, užpila vandeniu, deda druskos, svogūno, pipirų, truputį acto, vadino cibulyne ir valgė vietoj rūgštaus pieno su bulvėmis.
Verbų dieną moterys į bažnyčią nešdavosi didelę gražią, uogomis aplipusią kadagių šaką, ją puošdavo spalvotomis popierinėmis gėlėmis, vyrai ir jaunos mergaitės nešdavosi mažytes kadagio šakeles.
Prieš Velykų šventes plovė kambarius, prausėsi kubiluose, ruošė skanų maistą – kepė pyragus, virė mėsą, šaltieną, dešras. Vyrai lygindavo mėšlą tvartuose, prinešdavo malkų naktį, kiti paruošdavo šventėms kuro,, šeimininkės kepdavo pyragus, virė mėsą, vakare didelėj medinėj vanoj visi nusiprausdavo, o ryte visi eidavo į bažnyčią. Visą naktį bažnyčioj visi giedodavo kalnus, parnešdavo šventinto vandens ir ugnies. Ugnį dažniausiai nešdavo vaikai, jie užsidegdavo išdžiovintą kempinę arba durpę ir eidavo visais keleliais virš galvos mojuodami rusenančia kempinę, kad ji neužgęstų. Namie iš jos įkurdavo ugnį, kurią per naktį laikė krosnyje po pelenais, o Velykų rytą įdėję į kibirą nešdavo tvartan, rūkė ir gyvulius. Su kadagio verba smilkydavo ir sodus, bites, namus, šlakstydavo švęstu vandeniu, dainuodavo velykinę giesmę”Linksma diena mums prašvito” ir širdy tikrai jautėsi prisikėlimo šventė.
Žmonės ir žiemą labai daug dirbo. Vyrai prie gyvulių, miško pjovimo darbų, vakarais vydavo virves, skobdavo šaukštus, dubenėlius. Moterys – verpė lininius ir vilnos siūlus, audė įvairius audinius ir patalynei,ir rankšluosčiams ir marškiniams drobes, ir vilnonius audinius rūbų siuvimui, mezgė pirštines, kojines, vėlė milą, veltinius. Visko neišvardysi, darbų buvo daug,įvairių,šeimynos didelės, todėl nebuvo nei sunku, nei liūdna.
Per 1 – mąjį pasaulinį karą nebuvo žibalo, pasišvietimui naudojo pušines skalas, balanas. Apšvietimui naudojo avių taukus. Darydavo taip – paima pusės litro stiklinį butelį, prie kaklo jį apvynioja stipriu siūlu du, tris kart, su paukščio plunksna patepa tą siūlą žibalu ir padega. Kai siūlas baigia degti, butelį kaklu žemyn, pamerkia į šaltą vandenį, tada kaklas nutrūksta ir lieka indas. Du trečdalius šio indo pripila smėlio, įstato iš naminio siūlo padarytą knatą ir jį apipila avies taukais, kai taukai sustingsta, galima užsidegtai ir pasišviesti.