Pasakojamoji Tautosaka
GEOGRAFINĖS VIETOS
ELEKTRĖNŲ SENIŪNIJA
Elektrėnų mariomis užlietose teritorijose ir jų apylinkėse žmonės apsigyveno nuo akmens amžiaus.
Senosiose Anykštos, Puikino, Jagudo ežer ų pakrančių teritorijose žmonės apsigyveno jau akmens a. nuo XIV a. teritorijos priklausė Trakų kunigaikštystei, o nuo 1413 m. Trakų vaivadijai. Teritorijomis dažnai traukdavo vokiečių ordino kariuomenė. Prie Strėvos upės vyko didžiulis mūšis, kuriame galvas padėjo keli tūkstančiai lietuvių, tarp jų ir kunigaikščio Gedimino sūnus Narimantas. Perkūnakiemis – kaimas, kuriame stovi elektrinė, iki XX a. Buvo žinomas kaip bajorkaimis. Apie kaimo vardo kilmę yra užrašyta keletas pasakojimų, leidžiančių spresti apie senovėje čia buvusias pagoniškąsias šventyklas, dievo Perkūno garbinimą. Teritorijoje nuo Vytauto laikų gyveno į Lietuvą atgabentų totorių palikuonys (Geibonys)
Abromiškių dvaras
Nuo seniausių laikų vietovėį Vilnių ir Trakus žyiuojančius kryžiuočius. XVII a. viduryje ir XVII a. pradžioje teritorijomis žygiavo švedai. Šaltą žiemą sutriuškintai prancūzų armijai traukiantis, apie 500 sušalusių prancūzų karių buvo palaidota Abromiškių dvaro žemėse. Senas vardas – Kurmiškės
Iki dvaro įkūrimo, iki šešiolikto a. pradžios (dvaras pamin.1571 m. Abramovsko vardu) žemės priklausė dideliam Strėvininkų dvarui. Yra žinoma, kad 16 a. viduryje prie kelio stovėjus karčiama, kurios nuomininkui Strėvininkų dvaro savininkas buvo suteikęs teisę rinkti mokestį už prekių vežimą per dvaro žemes. Įkūrus Abromiškių dvarą, šios teisės ir privilegijos atiteko Abromiškių dvaro savininkams.
Apie 1524 – 1531 m. Ona Hriniūtė Janavičienė iš Strėvininkų dvaro savininko nupirko didelį žemės sklypą, vėliau prijungė turėtą vyro žemę (dovanotą) ir po vyro mirties antrą kartą ištekėjusi už Abrahamo Poniatovskio, perleido vyrui visą savo ūkio reikalų tvarkymą, todėl Poniatovskis yra laikomas dvaro įkūrėju. Jo vardu buvo pradėta vadinti ne tik dvaras, o ir šalia dvaro įsikūruis gyvenvietė.
1571 m. Poniatovskis Abromiškių dvarą su žemėmis, miškais ir Mindžio, Arvio, Domblio, Sedmio, Kundros, Duboklio, Aukudžio, Maležerėlio ir Vilkokalnio ežerais bei prie kelio stovėjusia karčema pardavė Trakų tijūnui M. Bychovcui. Apie 1600 m.buvo įkurta kalvinų bažnyčia, kiek vėliau – socijonų bendruomenė. Tai evangelikų tikėjimo atšaka, buvusi labai populiari tarp labiausiai išsilavinusių Lietuvos bajorų XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje. Senosios maldyklos vieta nėra nustatyta, bet spėjama, kad kalvinų ir socijonų kapinės yra buvusios toje vietoje, kur dabartinėse Sabališkių kapinėse stovi Klevinskių,?( Volminskių) Raesų ir Pliaterių koplyčia.
Po M. Bychovco mirties Abromiškių dvarą paveldėjo Bychovco sesuo – Upytės žemės teisėjo žmona Elena Volminskienė, o po jos mirties Daudelionių, Volkovo, Pakalniškių, Geibonių, Sabališkių ir Kakliniškių kaimai bei Ausieniškių palivarkas atiteko anūkams Volminskiams. Vėliau kanaunykas Motiejus Volminskis, supirkęs ir brolių dalis, pardavė Abromiškes Žąslių seniūnui Jurgiui Riomeriui, tiksliau – jo žmonai – Marijonai Eismontaitei Riomerienei. Tuo metu dvaro teritorijos schema nesiskyrė nuo kitų Lietuvos dvarų sodybų plano tvarkos.
XVIII a. antroje pusėje Abromiškių dvaras tampa didikų, kilusių iš Liuksemburgo de Rajesų rezidencija. Tai buvo šios giminės klestėjimo metas, jie užėmė svarbias valstybines pareigas, buvo turtingi ir įtakingi. Amžių riboje rūmai buvo rekonstruoti klasicizmo stiliumi.
XIX a. pradžioje dvarą valdė Trakų pavieto maršalka Pranciškus de Rajesas. Dvarui priklausė 1440 dešimtinės žemės su Abromiškių, Sabališkių, Kurkaučiznos (Giedraitiškių), Kakliniškių, Lechavičių, Geibonių, Cytnešėlių kaimais ir Žebertonių palivarku. Dvarui priklausė 462 baudžiauninkai. 1840 m. paskutinę trakiškių de Rajesų giminės palikuonę Kazimierą vedė Pranciškus de Broel Pliateris, kraičio gavęs ir Abromiškių dvarą. ( ir Rajesams priklausiusius rūmus Vilniuje, dabar – Daukanto g. )
Mirus Pranciškui dvaras perėjo žmonos, o vėliau sūnaus Vilhelmo, kuris 1880 m. vedė Feliciją Soltan ( yra kitas variantas – Olga Antanina)
1898 m. rūmai vėl perstatyti, pristatyti du mūriniai pastatai.
Senuose aprašymuose pažymima, jog dvaras pasižymėjęs skoniu ir ištaiga. Du salonai, kabinetai, biblioteka su parketu, gipso lipdyba, puošniais porcelianiniais sietynais, spalvotų koklių pečiais. Didysis salonas buvo apstatytas Liudviko XV stiliaus baldais su veidrodžiais, mažasis – Jokūbo stiliaus krėslais, persiškais kilimais, lubas puošė dekoratyvinės ąžuolo plokštės, ant sienų – J. Rustemo tapyti šeimos portretai, prašmatnūs kandeliabrai, vazos.
Mirus 1912 m. Vilhelmui Broel Pliateriui Abromiškių dvaras su Mijaugonių palivarku atiteko našlei Felicijai ir dukterims – Irenai Žultauskienei, Marijai Olgai Lenskai ir Idalijai Ilinskienei. Tarpukario laikotarpiu 1933 m. dvaras buvo parduotas Mykolui Žilinskui, tačiau savininkės jame gyveno iki 1937 m., kada jos pasitrauke į Lenkiją.
Iš enciklopedijos
Grafų Pliaterių herbas
Grafų Pliaterių, kilusių iš Švėkšnos geneologinis medis
Dvaro žemių ribos
1812 m. karų, ėjusių per Abromiškių žemes laiku braižytas vietovės planas
Iš prisiminimų
Abromiškių dvaras statytas per kelis kartus. Kai dirbau statybose, tai vaikščiojau, perdarinėjom kambarius, tai mačiau kad dvaro pastatai buvo dastatinėjami, sienos pristatytos vėliau, pradžioj šonuose medinės, paskui – flygeliai mūriniai. Menu, buvo gražūs laiptai iš virtuvės pusės, gražūs metalo dirbiniai.
Baudžiavos laikais prieš vartus, kur dabar kelias, prieš tvorą buvo vieta kur plakdavo žmones. Vaikus už netikusį ganymą, bernus už mergas, darbininkus. Atsiveda, paguldo ir duoda bizūnų.
Grafai anksčiau kitur laidojosi, ne rūsiuose, paskui Pliateriai pastatė koplyčią ir čia pasilaidojo. Yra už koplyčios ir kiti palaidoti.
Pasakojo, kad grafo sūnus jojo toj vietoj, arklį išgąsdino paukščiukas, pakilęs iš po kojų, arklys pasibaidė, numetė sūnų ir užmušė. Toje vietoje Pliateris pastatė koplyčią, kurioje ir pradėjo laidotis. Bet man rodos, kapinės yra žymiai senesnės.
Koplyčios paveikslai vėliau piešti, pradžioje nebuvo. Nepamenu. Piešė iš Vilniaus, buvo atidarymas, kunigai buvo atvažiavę, vėliau buvo majavos, kaimas rnkosi. Priekyje buvo gražūs laiptai, marmuriniai, paskui juo išdraskė, išlupo… sovietmečiu.
Grafas Pliateris buvo labai paprastas. Mėgo šposus. Sako, žmonių susirinkę, tai jis ateina, nieko nesako, paskui ,,pyrst“ ir nueina….
Sako mėgo eiti pas moteris. Moterys šieną grėbia dvaro pievose, tai nueina, išsirenka kuri jam patinka ir viskas. Va čia, klony, už gatvės buvo tos pievos.
Dvaro žemė buvo nualinta, derliai maži. Paskui atleido ūkvedį, atėjęs naujas ūkvedys pradėjo laukus tręšti, mėšlo tvartuose buvo užtektinai, naudojo sėjomainą, sudalino in pridotkus, tada derliai pradėjo gerėt’.
Mano diedukas gavo aštuonis hektarus žemės, tai vis reikėdavo eiti dvaran atidirbinėti, eidavo dvi dienas į savaitę, tėvo brolis vis eidavo. Ypač vasarą. Sabališkių ir Kakliniškių žmonės priklausė kitiems dvarams – Gabriliavai ar Liachavičiuose buvusiems palivarkams.
Abromiškių k. – Vytautas Skorupskas, g. 1930 m.
Grafai
Grafas buva gabus. Saka, buva žemės norma dvarui, o jis pramušė visom savo dukterim po normą. Kur mes gyvenom, Sabališkėse irgi žemė dvara, vieną dalį atidavė – dėdė gava 5 hektarus, diedukas – du su puse, kiti žmonės – pusantra, kokiu pagrindu, nežinau. Klausiau tėčio kaip čia buva, tai jis sakė :,,Niekas nežina“.
Vieną sykį tėtis minėja, kad diedukas sakė, kad čia buvę Bychovcai, paskui Klevinskiai, rodos jie čia ir palaidoti, paskui jau po prancūzų likę Rajesai. Grafo dukros kai auga, tai jom mokytojai buva iš Prancūzijos, o grafienė buva lenkė iš Varšuvos, saka, turtingos giminės, turėja tris dvarus. Kai jau paauga dukterys, jie skaitė, kad turi ištekėt’ už aukštuomenės. Pasakoja, kai vyriausioji užauga, tai piršosi kažkoks Lanskij nuo Trakų, saka, atvažiava su piršliu, tai grafas į kalbas nesileida. Mažas buva jo dvarelis, saka – žebrak. Diedukas saka, gražus buva vyras, ale į kalbas nesileida. Paskui ištekėja Varšuvon ir išvažiava iš Lietuvos. Kai grafas mirė, buva atvažiavus su lengva mašina. Negražios, saka, dukterys buva, ilgom nosim…Saka, buva jom specialios kumeƚės, vežioja marga, jodava su baltom, mokytojai su kitokiom.
Grafas buva labai įtakingas. Kai Vievia bažnyčia buva pradėta statyt’ be gubernatoriaus leidima, tik vyskupijos sutikimu, tai, saka, susirinka žmonės, suvežė medžiagas, įrankius, žiūri – joja gubernatorius. Pamatė ką čia dara, tai atvažiava, viską surinka ir išvežė Trakuosna, kodėl, skaita, be jo žinios. Ką daryt’? Žmonės atłėkė pas Pliaterį. Jo vežiku dirba toks Kazakevičius, tai, saka, liepė anksti ryte kinkyt’ arklius, sėda grafas ir liepė važiuot’ Trakuosna. Atvažiava tiesiai pas gubernatorių, sustoja. Saka, gubernatoriaus tarnaitė pažiūrėja pro langą ir pasakė, kad atvažiava Pliateris, tai tas gubernatorius kaip stovėja vienom apatinėm kelnėm, taip ir iššoka per langą ir per daržus pabėga.
Vieną kart Vilniuj sode prie Vilnelės grafas sėdi an suoliuka susidėjis koją ant kojos. Aina miesta burmistras rusas ir saka grafui:,,Tak nekulturna sidiet’“ ir numeta grafa koją žemėn. Vaikšta, grįžta atgal’ – grafas vėl’ sėdi koja ant kojos. Tai vėl’ jam saka:,,Ja vam govoril, tak nekulturna“ ir vėl’ numetė grafa koją žemėn. Tai grafas atsistoja, kai pylė burmistrui per ausį, tas net nukrita žemėn, o grafas vėl atsisėda ant suoliuka, koja ant kojos usidėja ir žiūri kaip moteriškės kelia burmistrą, kaip vala takelia smėlį nuo jo rūbų.
Ai, čia buva…
Bernas jo nepaklausė, tai atsisukęs kai pylė per ausį, tas ir nukrita negyvas. Net teisė jį, kokia tenai bausmė, leida važinėt’ su penkiais arkliais, reiškia neunoras. Du prieky, trys gale.
Dvara arklius girdė čia, kur dabar mūs sodyba. Čia buva didelis šaltinis, an jo stovėja didelis lovys, vanduo bėga ir bėga. Buva dideli zriubai, vanduo pakilis aukščiau jų ir bėga lovin. Pylnas ir pylnas. Tai darbinius arklius paleidžia iš arklidės, jie jau žinoja kur ir patys ateina gert’. Žirgų iš tvartų neleida, jiem vandenį nešioja.
Valdžia ir kadaise apsukinėja žmones. Kadaise, kai šitas ežeras jau buva nułaistas, padaryta pieva ir žmonės jau tenai suėję pjovė pievą, atjoja kazokai, atėja pas žmones ir klausia:,,Kodėl jūs čia dirbat’, saka, jau baudžiava seniai panaikinta.“ Pasakoja, kad žmonės sustoja ir pradėjo dalgiais skambint’, saka, nuskambėja visa pieva…Velniava buva ir tada.
Anoj pusėj vieškelia buva Abromiškių kaimas, gatvė. Moteriškė džiovina linus ir užkūrė pirtį, tai užsidegė, iki posūkio visos sodybos sudegė. Grafas atvažiava, pažiūrėja, saka, davė miška, kad galėtų pasistatyt’, saka, girininka žmona labai gailėja ąžuolų, vis šnekėja, o Kietaviškių klebonas, bagotas buva, žemės daug turėja, saka, davė šiaudų stogam, tai ir atsistatė.
Grafas mėga baliavot’ ir pas paprastus žmones. Jeigu kas dara vestuves ar krikštynas ir jo nepakviečia, tai labai užpykdava. Kokia tenai kaima kultūra, viskas paprasta, bet jeigu nekviečia, tai labai užpyksta. Eidava baliavot’. Buva didelis merginykas. Vasarą, kai grafienė išvažiuodava Lenkijon, tai net iš Vilniaus panų jam atveždava. Eidava ir su kaimietėm.
Sabališkių k. – Vaclovas Kanapka, g.1938 m.
Mano uošvio tėvas Kazakevičius buvo grafo vežikas, kiek iš jo žinau, grafas buvo įdomi asmenybė. Kazakevičius buvo kilęs iš Žemaitijos, čia atėjęs žentuosna, buvo vežėjas.
Marcelė Kazakevičienė, kilusi iš Dainavos, vežiko žmona buvo moteriškų darbų ūkvedė, jai reikėjo viską išduot’, apskaičiuot’, kur ką išskalbt’, išvyrt’, viską ji prižiūrėjo.
Man pasakojo toks Vanagėlis Kostas, jis sakė, kad dvare labai mėgo šokt’, šoko ,,Oirą“ tai juokingas šokis, grafas mėgo balius, dažnai baliavojo.
Tarpukary grafienė gyveno du dukromis, visos turėjo po atskirą kambarį, jos mėgo jodinėt’, jas lydėdavo tarnai su žirgais.
Kapinių koplyčioje vyko pamaldos, kaip bažnyčioj, atvažiuodavo kunigas, paskui būdavo gegužinės pamaldos. Paskui, kai grafienė išvažiavo, kapinių sargas Strasevičius sakė kad jokia giminė nepasirodė ant grafo kapo, tik matydavom kartais gėlių padėta.
Grafas valdė daug teritorijų – iki Vievio, visų apylinkių, dvarelių, palivarkų vyriausias buvo. Buvo geras žmogus. Nelaimė ar gaisras visada žmogui padėjo. Buvo jumoristas su faniberija, didžiuodavosi savo turtu ar titulu. Mano uošvio tėvas jį vežiojo, tai daug matė. Sako, grafas mėgo važinėt’ po turgus – Semeliškes, Žiežmarius, Vievį. Antradieniais važiuoja į Žąslius. Mijaugonyse, kur kelias pasisuka nuo vieškelio link Žąslių, tenai buvo pastatytas šlagbaumas, tai vietiniai klausinėja, kada važiuos grafas. Kai jau jam tą šlagbaumą kas pakelia, tai paberia žemėn saują pinigų, neskūpus buvo, tai visi ir laukia, klausinėja jau.
Dvaro ekonomė, ūkvedė Marcelė Kazakevičienė(vyriausia, visos trys kartos
Žąsliuose buvo daug žydų. Buvo puodžiai. Susistato puodus gatvėn, grafas atvažiuoja ir liepia vežikui :,,Varyk per puodus“ o šeši eržilai, grafas turėjo teisę važinėt’ šešiais žirgais, ne kiekvienas turėjo tokią teisę, tai kai pavaro per tuos puodus, tai tik šukės tykšta, iš tų puodų nieka nelienka, sutrina. Sustoja, a žmonių, visi žiūri, tai jis lenkiškai jau bumba ant vežėjo:,,Staryj djaval, nemog pokrancic“( senas velnias, negalėjo pasukti) – jau vežikas kaltas, o žydas, už galvos susiėmęs verkia, tai grafas :,,Nu, čile tam razbilis, povieš“ ( kiek ten sudužo, sakyk). Žydas suktas, skaičiuoja ir tuos, kurie nusirito šonan, burba :,,Nu beda taka“ (nu bėda tokia), kiek jau priskaičiuoja, o grafas ranka numoja, duoda daugiau. Tai jo laukdavo. Kelis kartus taip darė.
Yra Žąsliuose toks Poceluikos namas ir dabar stovi. Visi jį žinojo. Visi taip vadino. Sužinojau iš uošvio, sako, tai jumoristo grafo išdaiga. Važiuoja grafas turgun. Važiuoja kaip visada šešiais žirgais, o vieną veda parduot’. Jo eržilai buvo labai gražūs ir brangūs, aukščiausios rūšies. Žmonės žiūrinėja, bet neįperka. Vienas žydelis sukiojasi ir sukiojasi, negali atstot’. Grafas pastebėjo, kad jis labai nori to eržilo. Turgus jau baigiasi, bet žmonių apie eržilą dar daug. Tai ir klausia žydo :,,Co, podobise? Nu to kupuj“( Ką, patiko, tai pirk) žydas sukasi :,,Barzdo droga, nemam piniendzov“ ( Labai brangu, neturiu pinigų) ,,Nemaš? To poceluj jemu do dupi i otdam“ (Neturi? Tai pabučiuok jam į užpakalį ir atiduosiu“), o visi jau žinojo jo žodį. Jei jis ką pasakė, tai taip ir bus. Žmonių daug, visi juokiasi, žydui nesmagu, ale ryžosi. Paėmė, pasuko uodegą ir pabučiavo. Ir viskas. Ir atidavė žirgą. Tada žydas pardavė tą eržilą ir nusipirko namą. Užtat visi ir vadino Poceluikos namu. Jis ir dabar stovi. Atremontuotas.
Eržilai išsidykinėję, gerai šeriami, tai juos kinkė keletas vyrų. Vieną kart kai ištrūko, tai juos rado kažkur Panery, o iš karietos tik ienos likę – sudaužė viską. Buvo ir specialūs pakinktai, kad vienas kito negalėtų įkast’. Vadeliojo vežikas, lekia dideliu greičiu. Taip vieną kartą lekia pro Vievį, o iš kažkur kokia tai senutė. Sumindė mirtinai. Buvo teismas, tai sako grafui priteisė nuimt vieną arklį – paliko penkis. Va kokia bausmė. Vieniem metam. Baudė ne vežėją, o grafą. Tai jau neunoras buvo.
Suvažiuodavo daug ponų iš visokių dvarų. Sako vieną kartą grafas kur tai važiavo su ponu iš Vokės. Atvažiavo Vievio stotin ir jau pirks traukinio bilietą. Iš piniginės grafui iškrito moneta. Tas Vokės ponas pasilenkęs ieško tos monetos, o grafas pažiūrėjo, išsiėmė iš piniginės popierinę šimtinę, uždegė ir jam šviečia, sako :,,Nu šukai, šukai“( Na ieškok, ieškok) – šaiposi.
Žmogus jis buvo labai geras, nemylėjo skundikų. Jeigu ateina skųsti, tai išklauso, bet jeigu mato, kad meluoja, tai atidaro duris ir išvaro :,,A pašol von“ ( Eik šalin) Darbininkam, tarnam, ypač per Kalėdas buvo didelės, geros dovanos – kailiniai ar pinigų. Kiekvienam.
Prasidėjus pirmam pasauliniam karui grafienė ( grafas mirė 1911metais) su arkliais traukėsi per Baltarusiją, Mogiliovą link Sibiro, tai nakvodavo palapinėse. Vežėsi ir vežėją su šeimyna, tai mano uošvis, dar vaikas buvo, kai tenai atsidūrė, paskui tenai gyveno kelis metus, sako, išmoko rusų kalbą. Paskui, kai grįžo, parsivežė kerenskinių pinigų, daug, bet Lietuvoj jie buvo beverčiai, čia nėjo, tai sako, jais pečių prakurdinėjo.
Žebertonių palivarke gyveno ūkvedys. Kai jie grįžo iš Sibiro, tai ir vežikas su šeimyna tenai gyveno. Paskui tais tarpukario metas, kai grafo jau nebuvo – kažkokia tuštuma, neliko jokių šnekų. Pasakojo tik, kad grafienė buvo iš Lenkijos, tai dažnai tenai važiuodavo, kad dukros buvo negražios, kalbėjo lenkiškai.
Elektrėnai – Algis Medzikauskas, g.1938 m.
Abromiškių dvaras pats didžiausias, žmonės labai gerbė ponus, sako buvo trys grafaitės, jos eidavo ilgom sukniom, tai moterys pasilenkia iki žemei ir bučiuoja suknių galiukus. Kietaviškėsna važiavo karietom an 8 arklių. Buvo visokių šnekų. Sako, vasarą tyčia važiuoja rogėm, nuo pavažų ugnis pilasi, pasikinko 12 arklių, keliom eilėm…
Perkūnakiemio k. – Juozas Kazakevičius, g1923 m.
Sabališkės – Janina Šumskienė , g. 1926 m.
Dvaro stalius Strasevičius
Negaliu minėt’, aš tik gimiau dvare, ale tėvai buva dvariokai, tarnava pas Pliaterį, dirba pas jį, mama laukuose, tėvas buva stalius, laukuosna irgi eidava. Ir seneliai prie dvarų gyvena, grafui dirba, skaitėsi dvariniai. Žmonėm mokėja pinigais. Paskui tėvai išsikėlė Tryliškėsna, dvaran, tai augau tenai, o paskui jau menu Žilinskus. Tėvai mana labai sugyvena, tėvas buva labai geras, mama ko užpyks, tai ateis ir kalbins… Žebertonyse dvarelij gyvena, mama buva Bliujūtė.
Kartą pasakoja, seneliui krita arklys, tai nuėja pas grafą, saka, ilgai sėdėja, laukė, ale paskui atėja, išklausė ir liepė ait’ Mijaugonysna, ty dvare dideli tvartai buva ir pasiimt’ arklį. Padėdava žmogui. Buva mandras, ale žmonėm padedinėja. Grafienės bijoja, ji bardavasi. Man atroda, jis valdė visus dvarus – ir Mijaugonių, ir Gabriliavos, ir Žebertonių, ir Obeniuose. Gal ne visi buva pavaldūs, nežinau.
Grafienė buva lenkė, vis važinėja Lenkijon, ir su dukterim, tai grafas turėja mergų. Pasakoja, kad kai viena merga pagimdė vaiką, net atlankuosna važiava, krikština tą vaiką.
Visur kaime eidava į balius.
Grafas nelabai baudė žmones, buva šposininkas, balių tai kur gi ty, net iš užsienia ir ponų, ir kunigų privažiuodava. Labai, sakė. Turėja ir muzikantus. Ne vietinius. Mergaites mokina namie.
Sabališkių k. – Genovaitė Strasevičiūtė Strasevičienė, g. 1921 m.
Tėvas tarnavo dvare. Vasarą ponai išvažiuodavo net Prancūzijon, tai jį palikdavo namus saugot’. Grafas labai mėgo medžiot’ vienas, turėjo ginklą ir jodinėdavo po apylinkės miškus. Turėjo tris dukteris, joms nedavinėjo bulvių valgyt’, kad būtų plonytės, gražios, a jos taip jau norėdavo tų bulvių! Sako, kur piemenukai ganė karves, jos atjoja ir prašo keptų bulvių. Nusilupa ir valgo. Prašo niekam nepasakyt’ – bijojo mamos. Mama grafienė jų neaugino, nei rengė, nei nieko. Buvo kambarinės, guvernantės, tai jos mergaites tvarkė ir šukuosenas darė. Ponia nieko nedirbo, mergaitės irgi. Mėgo vaikštinėti keliu.
Mama pasakojo, kad kartą grafienė, išėjus pasivaikščioti, sutiko mamos kaimynę ir abi šnekasi. Kai pro šalį ėjo mano mama, tai ji neatsisuko, mama ir praėjo pro šalį. Tada grafienė klausia: „Kas čia per moteris?“ Kaimynė paaiškino. Tada grafienė ir sako: „Matai, vyras dirba pas mus, o ji nesisveikina.“ Mano mama principinga buvo, sako: „A ko ji užpakalį atgryža man?“
Grafas diedukas, kai nuėjo tualetan, tai jam visi viduriai išėjo. Žmonės sakė, kad velniui dūšią buvo pardavęs. Ir numirė.
Grafas lošdavo kortom su liokajais, tarnais, atvažiuodavo daug ponų, Tiškevičiai atvažiuodavo. Dvaras buvo labai gražus, lauke takeliai išskusti, visur gėlės, tvenkiniai. Ponas sugalvodavo visokių užduočių. Jei jas įvykdai, sako, gauni dovanų. Lietuvius laikė chamais. Sabališkėse buvo didelės arklidės, Kuliešius dirbo ūkvedžiu. Paskui jis apako, aklas buvo.
Kai ponia išvažiavo, rūmus nupirko Žilinskas. Karo metu gyveno bėgliai, labai ardė pastatus, paskui kolūkis ardė, žmonės ardė.
Abromiškės. – Elena Čižauskaitė-Gudelienė, g. 1933 m.
Atsimenu Abromiškių grafieni. Kai mes su mama aidavam ir jų susitikdavam, tai ji mus kalbindava, ba mama mokėja rūsiškai šnekėt’. Tokia mažiukė, kūdukė buva, vis juodai apsirengus.
Girnakaliai. – Ona Petkevičiūtė-Karpavičienė, g. 1929 m.
Ponia Pliaterienė mana tetų, tėva seserį, krikština. Menu, kaip sakė, kad ji šnekėja, kad kai Dievas nori sukorot’ žmogų, tai šešias dukteris jam duoda. Mat visom pasogas reikės duot’. Saka, ji buva kilus iš Radvilų giminės, lyg Radvilaitė. Lietuviškai tai nešnekėja, ale ir kaimas jau lenkiškai mokėja.
Mijaugonys. – Domicelė Jurkevičiūtė-Janavičienė, g. 1923 m.,-
Grafas Pliateris mėgo išgert’ ir lakstyt su arkliais. Sako, Vilniuj kap łėkė gatve, tai tiesiai gubernatoriui languosna ir išdaužė. Užtat jam gubernatorius buvo uždraudęs važinėti keliais arkliais. Sako, kad leido tik dviem. Ale jis neklausė.
Ašakieniai. – Juozas Ramanauskas, g. 1916 m.
Sako, kad grafas turėjo pavainikį sūnų su labai gražia merga, tai jam gimus atvažiavo palankynuosna su dovanomis. Visi šnekėjo.
Sabališkės. – Genovaitė Strasevičiūtė-Strasevičienė, g. 1921 m.,
Mana tėvas, kap jaunas buva, tarnava pas grafu už liokaju, patarnava prieg stala. Tai, saka, grafas mėga išgert’, o grafienė pyksta, kam neši degtini jam – labai sunku abiem intikt’. Kad grafienė nematytų, insikiša buteliuku kelnėsna (netikrins gi) ir neša maistu su padėklu. Reikėja gudraut’.
Abromiškės. – Viktoras Kapačiauskas, g. 1940 m.
Sako, grafas labai mėgo išgert’. Kiek grafienė pyko, kiek slėpė degtinę, nieko nepadarė. Sėdėjo karčiamose Vievyje, o karčiamas daugiausiai laikė žydai, tai gers, gers, paskui jau reikia ir žydaukos. Gerai jom mokėjo.
Kloniniai Mijaugonys. – Albertas Janavičius, g. 1947 m.
Pasakojo, kad baudžiauninkus tarnus grafas Pliateris mušdavo. Ne pats, o turėjo tokį tarną, guldė an zoslano ir duodavo bizūnu, kiek grafas liepdavo. Inkrečia ir paleidžia. Užtat visi jo klausė.
Abromiškės. – Česlovas Ševelis, g. 1932 m.
Grafas buvo mėgėjas visaip juokauti. Vaikas dar buvo. Tarnai verda riebalus. Tai jis čiumpa puodą ir, pakėlęs patalus, išpila riebalus į lovą. Vasarą pasikinko ne bričką, ne karietą, ale roges ir važiuoja per kaimą. Rogutės lengvos, juokiasi. Šidina iš visų, po kojom nesimaišyk. Ale ir geras buvo: jei žmogui nelaimė, visada padeda, karvę duos, namą pastato. Mano seneliui irgi davė 9 hektarus žemės, namus pastatė.
Abromiškės. – Aldona Skorupskienė, g. 1931 m.
Kai grafas numirė, tai atėjo į dvarą žydai ir labai grafienės prašė, kad leistų jiems atmelst’ – prikelt’ nor penkiom minutėm. Grafienė neleido – bijojo, kad grafas neaprašytų jiems turtų. Grafą laidoja naktį, visą kelią švietė su tokiais fanarais, vežė šešiais arkliais.
Kada grafą laidojo, tai grafienė labai verkė. Kunigas eina su krapydla keliu ir sako: „Po 2–3 dienų dūšia turi būt’ danguj.“ Tai ir nustoja verkus.
Abromiškės. – Janina Jakelytė-Petkevičienė, g. 1925 m.
Grafas Pliateris turieja tris dukteris , sūnus mirė mažas, 6 mėnesių. 1912 metais mirė grafas. Dukra buva jau ištekiejus ir gyvena Varšuvoj. Grafa, saka, ilgai nelaidoja, gal 6 dienas laukė dukros iš Lenkijos. Kai atvažiava, iškart laidoja. Atvažiava su mašina, o kaime niekas dar nebuva matis mašinos. Nu atvežė an Sabališkių kapinių, atvažiava ir su tai mašina, tai kiek žmonių buva, gal koks 100, tai visi łėkė žiūriet’ tos mašinos, tėvas pasakoja. Kas per daiktas, kad pati aina, seniau kaime – tik arkliai. Saka, smėlij užbuksava, tai dūmai tik rūksta..
Prie Lietuvos tai dar Žilinskas laikėsi, prie vokiečių dar buva ūkvedys Pukuckas.
Pakalniškės – Lionginas Sakalinskas, g. 1928 m.
Apie Abromiškių dvarą ir grafą buva daug visokių baikų. Saka, grafas turėja 1 milijonu rublių bankuose, gyvena iš palūkanų, buva turtingas ir visko prisigalvodava. Saka, vasaros metu važiuoja Vievin bažnyčion, tai liokajui liepia pakinkyt’ roges. An 6 arklių, tai lekia su fajetonu, net žviegia tos rogės. Jie, grafai, nuveina bažnyčion, o kūčeris važinėja po Vievį, kad arkliai atvėst. Saka, ėja žydas gatve ir papuolė po fajetonu, kai pranešė grafui, tas klausia, ar gyvas kūčeris… Išėja grafas, saka kūčeriui, tu sėskis galan, aš važiuosiu. Paskui saka, sumokėja žydaukai už žyda suvažinėjimu ir viskas. Buva toks Šidlauskas, jis graina armoške, o grafas labai myłėja vakaruškas. Jis turėja dukteris, jos irgi labai myłėja šokt’, tai grafas saka:,,Anton, šiandien grosi, dukterys nori šokt’“ tas ir graina. Jam paskui kiek tai sumoka. Nu, vieną kart tas Antanas prisigėrė ir eidamas namo sudaužė armoniką, o čia grafas vėl’ kviečia jį grot’. Kur dėsies, aiškina, kad armoniką sudaužė. Grafas, saka, kad rėžė jam snukin, tas net nugriuva. Paskui pakėlė jį, pakinkė arklius, nuvažiava Vievin, nupirka nauju armoniku ir liepė graint’. Grafas buva zdaravas vyras.
Sabonis, kur Smalioku vadina irgi buva zdaravas vyras. Statė grafas svirną, samdė Sabonį. Sabonis turėja menką kumelaitę, tai veža rūstus, prieš kalniuką kumelaitė netraukia, tai Sabonis paėmė pastaranką, užsiriša an spranda ir: ,,Nuo, kumelaite“, traukia pats. Grafas žiūrėja, žiūrėja ir saka, kad duos Saboniui per snukį. O ho ho… Tas tik apsisuka an vienos kojos ir kad šveis grafui atgal’, grafas ir nukrita kaip nukirstas. Ir nieka. Saka, atsikėƚė grafas ir saka: ,,Oho, Smoliak, koks tu smarkus“ ir nieka. Taip pasakoja.
Buva pas grafą koks tai Florantyne, ponas, ar rūmus projektavo, ar ką ten, tai saka, buva labai skūpus. Važiuoja jie abudu su Pliateriu traukiniu ir jam iškrita iš kišenės 15 kapeikų. Jis pasilenkęs ieška tų kapeikų. Tada grafas išsiėmė iš piniginės 25 rublių bumažkę, uždegė ir saka :,,Ieškok, ieškok, aš tau pašviesiu“.
Susiginčijo kažko su Vilniaus gubernatorium ir davė jam snukin. Gubernatoriui aišku nepatika ir jis važiuoja Peterburgan apskųst Pliaterį. Tai pasakoja, kol gubernatorius nuvažiava Peterburgan su traukiniu, tai Pliateris greičiau nuƚėkė su žirgais, su savo fajetonu, saka, net žirgai stipa. Ale buvo pirmas pas carą, tai caras užtai ir nuėmė tą gubernatoriaus skundą.
Pasakoja, kad kai grafas numirė, tai nepasakė kur padėti pinigai, tada grafienė pasikvietė žydus, kad atmelst, kad atsikelt, pasakyt. Taip ir padarė. Bet vienas bernas isiganda ir nubėga pas kleboną, saka taip ir taip. Kunigas jam ir saka ,,Kai grafas kelsis, suduok jam krūtinėn ir pasakyk: ,,Ir žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“, pamokina. Nu gerai. Jau tie žydai meldžiasi, rėkia, jau grafas pajudina vieną ranką, jau kitą, jau kelsis, kad bernas tik sudavė jam krūtinėn ir šnabžda kažką. Jis padarė, kaip kunigas buva liepis ir grafas neatsikėlė. Tada žydai nustoja melstis ir saka grafienei: ,,Mes jo neprikelsim, vienas iš jūsų yra labai tikintis, mes negalim“ taip grafienė ir nesužinoja, kur pinigai padėti.
Ausieniškių k. – Juozas Varankevičius, g. 1920 m.
Žirgai ir žirgynas
Abromiškių dvare visus darbus dirbaq kumečiai, lapus grėbt’ samdė ir kaima žmones. Grafas Pliateris labai mylėja arklius, laikė žirgyną, apie 40 arklių. Dvidešimt žirgų tik važiavimui, jojimui. Važinėja karietoj, kinkytoj šešiais žirgais. Vieną kartą Vievyje grafas pervažiavo žydelį, tai gavo bausmę – nuėmė du žirgus, kad taip greit nevažinėtų. Leida važiuoti keturiais žirgais.
Grafas turėjo labai stiprų, piktą, sunkiai valdomą eržilą. O vienas žydelis vis grafienę kibina, šnekina. Tai užsodina tą žydelį ant to unoravo eržila ir pałeida jot’. Manė, kad užmuš žydelį. O tas žydas kaip atsisėda ant eržila, tai net Žasliuosna nujoja, ir parjot’ neskubėja. Grafas tada jam tą eržilą ir padovanoja. Mylėja šposaut’. Tėvas pasakoja.
Kakliniškės. – Juozas Kučinskas, g. 1929 m.
Grafas važinėja su karieta, kinkyta šešiais žirgais: taip du, du ir dar du. Turėja sava furmonu. Grafaitės jodinėja an šyvų žirgų, obuoliuotų, jas lydėdava tarnai irgi an žirgų. Jos turėja savo vietą prie ažera – pušyną , ty toliau auga jaunuolynas, jįvadina Auksiniu kalneliu, lenkiškai – Zlata gurka. Mėga tenai vaikščiot’.
Abromiškės. – Janina Jakelytė-Petkevičienė, g. 1925 m.
Vienukart atėjo žydas pas grafą prašyti arklio, tai grafas liepė žydui pabučiuot’ kumelei užpakalį, tai atiduos jam tą kumelę. Žydas ir pabučiavo. Ir atidavė tą kumelę, skaito, dabar veskis.
Abromiškės. – Česlovas Ševelis, g. 1932 m.
Rakina tik arklius su geležiniais pančiais. Ponas su ponia važiava keliu. Žiūri arkliai ganasi su geležiniais pančiais. Ponia klausia, kodėl taip surakinti, jiems irgi skauda kojas. Ponas saka, kad nuo vagių. Tai ponia pasakė, kad kas arklius pavogs, tam uždėtų tuos geležinius pančius. Tas ir liko.
Senosios Abromiškės. – Leokadija Kazakevičiūtė-Sabonienė, g.1921 m
Kalvė
Motinos tėvas dirba pas grafu kalvėj. Jau buva garinės kuliamos mašinos ir kitokius ūkia padargus reikėja remontuot’, įrankius kalt’. Mana dėdė, Lukoševičius Adomas, irgi buva kalvis. Jis Vievia bažnyčioj padarė visus metala darbus, ir dabar stovi. Tai jo rankom padaryta. Kalvi kūrena anglim. Anglis degina patys. Beržus suskalda, deda duobėn, užkuria ir uždengia, uždusina tų duobi. Ilgai svyla ir iš berža pasidara anglis, tadu naudoja kalvėj.
Abromiškės. – Viktoras Kapačiauskas, g. 1940 m.
Palei dvarų pradėja labai trankyt’ perkūnas, tai palei kelių
pastatė šventų Florijonų. Tai saka, nustoja.
Abromiškės. – Ona Kazlauskienė, g. 1934 m.
Iš dvaro gyvenimo
Grafo Vilhelmo Pliaterio parašas
Mana tėvas ėja dvaran prie didesnių darbų. Mokėja javais, bulvėm, sėkla.
Senosios Abromiškės. – Stasys Šareika, g. 1941 m.
Kai aš dar vaikas buvau, grafienė užpirkdava mišias koplyčioj, atvažinėja kunigas. Abi su Naruševičiene sėdėja koplyčioj lomkose, žmonės buva lauke. Ilgai dar žmonės meldėsi kapinių koplyčioj grafienei išvažiavus Lenkijon. Paskui uždraudė.
Abromiškės. – Janina Jakelytė-Petkevičienė, g. 1925 m.
Mana diedukas, aidamas baudžiavų pas Pliaterį, uždyrba pinigų ir išpirka 24 hektarus žemės. Baudžiavų atidirbinėja savaitėj tris dienas, kitas dienas – sau. Priklausė, ir kiek darbyngų žmonių šeimoj, tiek ir žemės. Gerbė už darbų.
Grafas Pliateris mėga pašposaut’. Saka, Vievia turguj senutė pardavinėja sūrius. Niekas neperka. Grafas priėja, klausia: „Ką, panie, neperka?“ Ta kų gi sakys, prisipažįsta: „Ne.“ Grafas paėmė krepšius, sulaužė sūrius, paskui metė auksinį ir saka: „Nemoki, panie, pardavinėt“ – ir nuvažiava kvatodamas.
Mijaugonys. – Domicelė Jurkevičiūtė-Janavičienė, g. 1923 m.
Mana diedukas Vincas iš grafa miška išpjovi keturis medžius neatsiklausis – jam reikėja nama balkiam. O aigulys Kapitonas pamati ir grafui praneši, ba tiej medžiai auga palei takus, kur vaikščioja grafai. Grafas, saki, norėja dieduku už tai šunim užpjudyt’, ale diedukas nuvėja, puoli an kelių prieš grafu, rankas jam bučiava, tai dovanoja. Ale po tam diedukas isipirka šipkarti ir išvažiava Amerikon.
Paskui diedukas pasamdi tris drąsius senius, jiej nuvėja Gražialiaukos miškan ir visu gražiausiu grafa taku užverti medžiais – iš abiejų pusių išpjovi, išverti. Diedukas Lietuvon grįža tik tada, kap grafas numiri.
Vienas senis buva labai drąsus. Jis susiginčija su vyrais, kad jis nuveis pas grafu ir tas jį pavaišins. Visi žmonės grafa bijoja, vengi su juo susitikt’. Nu, gerai. Nuvėja. Grafas klausia liokaju: „Kokis čia diedas atėja, ko jam reikia?“ Pašaukė jį. Tas žmogelis jam ir saka: „Ponas, aš iš kaima, durnas žmogelis. Jūs man pasakykit, kiek va toks auksa gabalas kap arklia galva gali svert’?“ Grafas tuoj susidomi: „Užeik, užeik.“ Kviečia, pasodina už stala, prineša visokių vaišių, siūlina vyna. Galvoja, tikrai žmogelis turi auksa. Paskui, kap jau abudu išgėri, pavalgi, grafas ir klausia: „Tai kur gi tas tava auksas, reikia jį pasvert’?“ Kaime vyrai visi laukia išsižiojį, kas čia bus, kad žmogelis pas grafu užėja ir neišeina. Visi an langų sulipį, niekas nieka dyrbt’ negali. Kur žmogeliui dabar dėtis, ir saka grafui: „Oi, pone grafe, neturiu aš jo. Man tik įdomu, kiek toks gabalas auksa kap arklia galva gali svert’?“ Tada supyka grafas, liepi paguldyt’ žmogeli an to suola, kur žmones pėri, ir inkrėst’ jam 60 rykščių. Tai jį paguldė ir du vyrai iš abiejų pusių inkirta jam. Parėja kap slyva mėlynas, ale laimėja. Svarbu jam buva su grafu išgert’.
Kloniniai Mijaugonys. – Boleslovas Pruskas, g. 1928 m.
Grafas važinėjo karieta su dvylika arklių. Kai lekia, žemė dunda. Nuvažiavo Vievin. Ant šaligatvio sėdėjo žydas, išsinešęs savo puodus parduoti. Grafas kai lėkė per tuos žydo puodus, tai tie šukėm išsilakstė, sudužo. Žydas pradėjo verkt, rėkt, tai grafas sustojo ir kvatoja: „Nereiks tau čia sėdėt“. Išsiėmė piniginę ir sumokėjo, kiek tik tas žydas norėjo.
Abromiškės. – Aldona Skorupskienė, g. 1931 m.
Kaugonių stotyje buvo pervaža. Atvažiuoja grafas Pliateris prie geležinkelio, o čia kelias uždarytas. Traukinio dar nei matyt nesimato, tai ir sako tai budinčiai moterėlei: „Atidaryk.“ Ta neatidaro. Tas kaip turėjo rankoj botagą, tai kaip kirs moterėlei per nugarą, kaip duos, ta iškart atidarė. Nuvažiavo grafas kvatodamas.
Kloniniai Mijaugonys. – Albertas Janavičius, g. 1947 m.
Grafas Pliateris dažnai važinėdavo traukiniu tai Vilniun, tai Varšuvon. Paprato Abromiškių muzikantai jį pasitikt stotyje. Iš kur jis tik grįžta, tie sužino ir važiuoja paskui furmoną Kaugonių stotin grafo pasitikt’. Tada perone sustoja ir groja maršą. Užtai grafas jiem sumoka, o mokėjo jis dosniai. Grafui jau ir atsibodo – grynas reketas, jau muzikantai juo naudojasi.
Taip vieną kartą grafas, sutiktas su muzika Kaugonių stoties perone ir sako muzikantams: „Ponai, šiandien pinigų neturiu. Subatoj ateikit vakare prie arklidžių, sumokėsiu.“ Gerai, sutarė. Subatoj vakare nueina jie arklidėsna to mokesčio, tarnai juos užsiveda arklidėsna, ateina ir pats grafas. Tuoj liepia tarnams juos paguldyt an suolų ir bizūnu gerai išplakt. Tai daugiau nereikėjo jiems lakstyt’ paskui poną.
Pas grafą tarnavo ekonomė, moteris. Ji turėjo mažiuką šuniuką. Tas šuniukas visur pinasi, kiauksi, puola grafą. Jam nusibodo. Nutarė jis tą šuniuką iškastruot’. Pašaukė jis tarnus kalvėn, pagavę atnešė tą šuniuką, tai tarnai jį laiko, o grafas pats pjauna šuniukui kiaušelius. Vargšas šuniukas iš to strioko, iš to skausmo kaip pavarys skystai, tiesiai grafui an akių, an drabužių… Tai, sako, grafas lėkė ežeran praustis. Ale kiaušelius šuneliui vis tiek išpjovė.
Kloniniai Mijaugonys. – Albertas Janavičius, g. 1947 m.
Kartą važiuodamas per Obenius grafas susitika žydą, vežantį smalą. Jis sustabdė žydą, sumokėja jam už visą vežimą, už visą smalą, atkiša bačkos kamštį, paleida smalą bėgt’ ir nuvažiava. Kiek pavažiavęs grįžta atgal’, žiūri – žydas semia rieškučiom tą smalą atgal’, visas isismalavęs. Grafas liepė žydui sudraskyt’ karietos sėdynę. Ką žydas veiks, drasko pono sėdynę. Grafas stiprus vyras, čiupa žydą už kalnieriaus, išvolija plunksnose, paleida ir juokdamasis nuvažiava.
Kakliniškės. – Juozas Kučinskas, g. 1929 m., kilęs iš Alinkos.
Važiuoja iš Vievia. Sutinka žydelį, katras vežioja smalų ir supirkinėja plūnksnas. Sustabdė bričkų, išlipa, paima žydelį, ištepa smala, išvolioja plūnksnom, meta auksinių ir nuvažiuoja juokdamasis. Žydelis vargšas keikiasi.
Mijaugonys. – Domicelė Jurkevičiūtė-Janavičienė, g. 1923 m.
Meistras statė grafui koklinį pečių, o tas meistras buvo senas susikuprinęs žydas. Atėjo grafas pažiūrėt, spyrė žydeliui į užpakalį ir sako: „Ei, parke*, kas man statys pečius, kai tu nudvėsi?“ Žydo būta nepėsčio. Jis atsisuko, pasižiūrėjo ir atkirto: „Bus kiti ponai, bus kiti ir meistrai. Visų vienodas galas.“
Važiuoja grafas keliu ir sutinka žydą, vežiojantį smalą. Sustojo ir šaukia: „Ei, parke (sako, jis taip vadino žydus), kiek tavo smala kainuoja?“ Tas pasako kainą, grafas jam sumoka už visą bačką. Liepia liokajui, kuris visada stovėdavo karietos gale, išpilt smalą griovin, ir nuvažiuoja. Už kalniuko atsisuka ir liepia liokajui eit’ pažiūrėt’, ką žydas daro. Liokajus grįžta ir sako grafui: „Semia smalą. Rieškučiomis.“ Grafas atsisuka, grįžta atgal’: „Parke, ką tu čia darai?“ – „Ponas grafe, tiek gero prapuls…“ – „Aš tau už jį sumokėjau, tai tu manį dabar apvogi, čia gi mano degutas.“ Grafas apsidairė. Netoli kelio pamatė sodybą ir sako liokajui: „Eik, nupirk pagalvę.“ Liokajus atneša. „Ardyk.“ Liokajus praardo. Žydas klūpi, dreba. Grafas sako: „Voliokit’ jį degute.“ Liokajus su furmonu išvolioja žydą degute. „O dabar pilkit plunksnomis.“ Tie apipila. „Dabar sodinkit jį vežiman ir važiuojam. Žiūrėkit, kad nepabėgtų.“ Važiuoja grafas su karieta prieky, o jam iš paskos bidzena vargšas žydelis, visas plunksnuotas. Atvažiuoja Vievin, tiesiai turgun. Grafas šaukia žmones: „Kas velnio nematėt’, ateikit’ pažiūrėti.“ Žmonių pilnas turgus, visi supuolė žiūrėt’, o grafas kvatodamas
nuvažiavo.
Kloniniai Mijaugonys. – Albertas Janavičius, g. 1947 m.
*Nenaudėlis. Pateikėjo pastaba :Taip grafas vadino žydus.
Kai numirė senasis grafas, tai į laidotuves suvažiavo ponai iš visų dvarų, net iš Prancūzijos giminės su mašina atvyko. O Lietuvoj mašinų dar nebuvo, žmonės lėkė žiūrėti kaip kokio stebuklo. Palaidojus grafą, ta mašina neusiveda. Tiej ponai paprašė žmones atnešt’ vandenia. Vyrai atnešė, jiems sumokėja, supylė tą vandenį, usivedė mašiną ir nuvažiava. Tai ilgai šnekėja žmonės. Va, saka, vandenia užpyłė, užrūka ir nuvažiava.
Visus kvietė ant gedulingos vakarienės. Kas nėja, tam po rublį davė.
Kakliniškės. – Juozas Kučinskas, g. 1929 m.
Iš Auseniškių ateidinėdava ubagas su didele barzda. Tai jis sakė, kad grafas turėja juodas knygas. Kap jas pradeda skaityt’, tai velniai sueina ir jam visus darbus padara. Kai jaunas buva, tas ubagas dyrba pas grafų. Tai vienųkart rada tas juodas knygas ir pradėja skaityt’. Raidės buva ne tokios, taip visos ėmė lyg virst’, didėt’, ir pradėja ait’ visokie žmonės. Tai grafas kai pamatė, tai atėmė tas knygas ir pradėja labai rėkti an jo. „Ką tu, – saka, – darai?“ Paėmis tas knygas kų tai pabumbėja, ir visi dinga.
Grafa diedukas, saka, tualete mirė – jam žarnos išėja, užtat kad su velniais gyvena. Kap jį laidoja, tai, saka, šeši arkliai prieš kalniukų Sabališkėse vos užtraukė. Atgal vežimas aina, ir viskas. Saka, velniai traukė.
Abromiškės. – Ona Kazlauskienė, g. 1934 m.
Kanapkų kilmė
Sako, kad pas Pliaterį baliavoja Strėvininkų Oginskis ir pradėja juoktis, kad Pliateris turi mažai žmonių pavardžių – tik Šumskas, Dubosas…Pliateris, dar tėvas, saka, užsigava ir saka Oginskiui:,, Gerai, duok man žmogų kitokia pavarde ir imk ką nori už tai.“ Oginskis jam:,,Duok medžioklinį šunį“ lenkiškai vyžla, reiškia paukštinis, na su jais medžiojo paukščius. Tai, sako, jie sukirta rankas ir Oginskis atsiuntė mana prodieduką Kanapką iš Kudonių kaimo. Kas jam – davė žemės, davė miška, Kanapkos buvo statybos meistrai, kilmės – ukrainiečiai kazokai Kanapko… Saka, cara laikais kur tai prie Strėvininkų statė poligoną tiej ukrainiečiai. Caras jiem davė pasirinkti, kur nori gyvent’. Tai Kanapko, mano kažkoks prodiedis atvažiava Kudonysna, tenai buva žemės ir apsigyvena. Mana giminėj yra visokia plauka. Mana mama pusiau lenkė, pusiau lietuvė iš Ašakienių kaimo Černiauskaitė, tėva mama – lietuvė Balčiūnaitė iš Liutonių.
Žemės davė gale kaima, tenai palei kapines, dar yra senas namas, dar stovi. Diedukas jame buva gimęs. Diedukas dirba dvare, kai statėsi dvaras, dirba prie dvara statybos penkis metus. Tuo metu dvare rangovu dirba latvis, projektas buvo prancūzų architekta, statė iš gera medžia, tai lienka koks prastesnis, ar viršūnė kokia, o diedukas niekad pėsčias dvaran nėja – važiava su arkliu, tai grafas, saka, pažiūri į tuos likusčius ir saka:,,A nuka, Kanapka, zabieš.“ Reiškia, paimk, kas nereikalinga. Vežėsi, vežėsi, prisivežė, ale grafa tai labai bijoja. Prodiedis jau turėjo du sūnus – mano diedukas – Petras ir jo brolis Jonas. Viena linija ėja paskui. Net ligos tos pačios. Jonai visi, kiek kartų, visi su plaučiais, Petra linija – su širdim. Kai diedukas su broliu paskui dalinasi namus, susiginčina, tai jau mana diedukas saka:,,Eisiu pas grafą“. Tada brolis nusilaida, pasidalina patys, bijoja grafa.
Vaclovas Kanapka, g.1938 m. Sabališkių k.
Dvaro likimas
Grafui mirus, grafienė už ekonomą paėmė Naruševičių iš jo dvarelio, tai jis labai vogė, viską namo tempė. Grafienė tada sakė Ševelienei, kad ir viskas taip nueis, kaip ir jos. Ir tikrai. Kai Naruševičius bėga Lenkijon nuo sovietų, irgi viskas buvo išdraskyta, nieka nelika.
Abromiškės. – Janina Jakelytė-Petkevičienė, g. 1925 m.
Kai aš buvau vaikas, dar stovėja dvara kalvė, mylėjam ty landžiot’. Vienąkart mum ten landžiojant’, padaužėm pečių ir išgirdam, kad tenai vidurij tuščia. Praardėm, inlindom ton skylėn, žiūrim – tenai stovi medinė statinė. Išsinešėm ją viršun, atidarėm – ten vieni popieriai. Neperskaitėm, buvo lenkų, gal prancūzų kalba, nežinau. Bet raštas buvo labai gražus, visur antspaudai. Taip ir išsimėtė ant vėja; nebuva kam paaiškint’, surinkt’ tuos dokumentus. Gal ponia išvažiuodama paslėpė po dumplėm?
Abromiškės. – Aldona Skorupskienė, g. 1931 m.
Dvaro ūkvedys, kai grafienė su dukterim išvažiavo, dar ilgai gyveno dvaro oficinoj. Jo žmonos sesuo, panelė, lėkė į rūmus atsinešt’ malkų, nes kaimiečiai ir kiti jau draskė rūmų grindis ir degino. Atlėkė visa labai išsigandus. Sako, aš vos gyva išlėkiau iš palocių. Man beimant malkas, kai krito durys už manęs, tai tiesiai ant užpenčių, vos išłėkiau. Ūkvedžio švogeris, stiprus bernas, sako: „Eisiu, pažiūrėsiu.“ Nuvėjo, sako, durys kap durys, stovi vietoj, niekas ty nenukritę. O jai kojas sudaužė.
Sabališkės. – Aleksas Račkauskas, g. 1943 m.
Žilinskai menu, buva, paskui dideliam name palei ežeru gyvena Pukuckas, paskui buva visur tuščia, laipiojam po bokšteli, buva labai gražių koklių pečiai, su liūtais ant viršaus, buva dideli veidrodžiai, paskui kara metu stovėja kariuomenė, viską nešioja kas ką norėja. Paskui ko ty nebuva…Tiek ir lika iš to dvara.
Abromiškių k. – Ona Urbonaitė Kazlauskienė, g. 1934 m.
Menu, tėvas dirba dvare su arkliu, buva jau Pukuckas. Mes vaikai ty lakstėm, suveidinėjam su Pukucka vaikais. Ty buva sūpuoklės, ale neƚaida nuo vartų ait’, reikėja takeliu. Paskui rūsai užėja ir Pukuckas dinga, nieka nelika. Buva kolūkia kontora, buva paštas, ligoninė, kultūros namai, gyvena žmonės, nieka nelika.
Abromiškių k. – Zofija Malašauskaitė Sabonienė, g. 1935 m.
Žilinskai nupirka dvaru jau prie Lietuvos.
Žilinskai gyvena Kaune, dvare negyvena, čia tik vasaroja, bet dvarą tvarkė, prižiūrėja, žmonės dirba, jis tik atvažiuodava dvaran. Daug buva likę po grafienės išvažiavima – ir baldai, ir knygos, ir paveikslai… Kai Žilinskai važiava į Ameriką, daug išsivežė ir jis, ale daug ir lika. Nežinia, kur viskas pasidėja.
Sabališkių k.- Genovaitė Strasevičiūtė Strasevičienė, g. 1921 m.
Buva koki tai karai, šnekėja, baina seniai, ale aš nemenu kaip. Sakė, karai buva.
Abromiškių dvaras? Saka, žadėja grįžt’ mergaitės, ale taip ir aptyka. Išvažiava dar prieš karus, gal per 1 – jį pasaulinį? Ne. Vėliau.
Paskui gyvena Žilinskas. Paskui ir jis pabėga Amerikon. Jis irgi gyvena Kaune, čia tik vasaroja, paskui nieka nelika, gal jis daug ką perkėlė, išvežė? Buva likęs ūkvedys, toks Pukuckas, gal jis išvežioja, kas žina? Vieną kartą susitikau stotelėj tokį vyrą, kariškį, išsišnekėjam, – saka Pukucka anūkas, Juozas Pukuckas – jo tėvas. Saka, diedukas pasakodava apie dvaru, tai atvažiava pažiūrėt’. Ale ką jau čia žiūrėt’? O mes dar vaikai karves ganėm, tai menu kaip čia gražu buva. Dar gyvena ordinarščikė Valė, ji tvarkė… Paskui prie sovietų visko čia buva, kol viskas sunyka. Narušis, pasakoja, daug grobė, vežė, saka ponia minėja, kad ateis ir jam tas pats galas. O jo dvara vieta tai visai jau užtapyta, nieka nelika, nėra.
Abromiškių k. – Česlovas Ševelis, 1932 m.
Koks dvara likimas? Po kara, kap Žilinskai pabėga, dvare gyvena visokie pabėgėliai, daugiausiai rusai. Paskui padarė ligonini – vienam gale buva gimdyma skyrius, kitam – chirurginis, per viduri – vidaus ligų. Paskui, kap ligonini iškėłi, vienam gale buva inrengtas klubas ir du butai, kitam gale – paštas ir du butai. Dabar visai nežinia kas.
Abromiškės. – Domicelė Suslavičiūtė-Pliskauskienė, g. 1937 m.
Kai mokinausi mokykloj mokytoja buva vaikus nuvedus Abromiškių dvaran, tai dar gyvena grafieni, menu, pavedžioja aplinkui, grafieni sėdieja po atidarytu langu. Ty buva parkai ir gėlynai, gražu buva. Labai viską sunaikina, kai užieja rūsai, apgyvendina visokius, ko tik ty nebuva, ir ligoninė, ir kultūros namai, ir gyventojų buva, niekas nežiūrieja, apauga, supuva,viską sugriovi.
Pakalniškės – Jadvyga Ratkevičiūtė, g. 1931 m.
O čia visko buva. Vaiku būdamas ir aš lupau dvare lubas, dariau dėžes viščiukam, triušiam, toks buva supratimas. Lubose buva karnyzai visoki. Buva įdomūs bruseliai, va tokiu užlenkimu, bruselis toks buva dar pas mumį, obliukas, jais pjaustė, obliava.
Buva labai gražus pečius baltų koklių, labai gražios dureƚės, figūrinės, su ornamentais. Kaip židinys. Prieš jau šitą gaisrą buvau, mačiau, kad jau viskas išdraskyta. Pečiaus sienos labai storos buva, jį reikėja labai ilgai kurent’, kad inkaitint’, bet paskui labai ilgai šilumą laikė. Buva, kaip pagalvoju, labai gražūs lietvamzdžiai, dengti cinko sluoksniu, tai paskui jau tą cinką labai lupa.
Apie 1973 – 74 metus buva atvažiavusi duktė Marija iš Lenkijos. Ji, saka, tik stovėja ir žiūrėja, tik galvą kraipė, lingava, kaip viskas apleista, bet sakė :,,Galvojau, viskas išnešiota…“ lenkiškai ( mislialam, všisko znaisčiona).
Vaclovas Kanapka, g.1938 m. Sabališkių k.
Abromiškių kaimas
Abromiškių kaimas buva didelis. Seniau visus vadina visokiom pravardėm, reta katro tikrą pavardę žinojam. Kapačiauskas buva Navikas, Strasevičius – Biskelis, Kitas Kapačiauskas – Barliukas, Greželiai – Janeliai, Dubosas – Bibas, Dubosienė – Meška, kiti Dubosai – Dzindzirai, dar kiti Dubosai – Mackai, buva daug Dubosų, daugiausiai juos vadina senelių vardais.
Abromiškių k. – Ona Urbonaitė Kazlauskienė, g. 1934 m.
Abromiškių dvaras ir kaimas
Už tvarto žemai bala, kupstai, kemsynai, ten durpyne radau sudeginto ąžuolo liekanas ir ąžuolinę kuoką. Kotas ir galva tokia kaip puodas, nutašyta kirviu, gal sena. Kažkur nusimėtė, patys dabar nerandam, sūnus vis ieško.
Čia ant kalniuko iškasė didelį akmenį. Sako, vėjo malūnas čia buvęs, vieta ir vadinasi Malūnėliai. Žmonės čia gyvenę senais laikais.
Abromiškės – Aldona Skorupskienė, g. 1931 m.
Senų Abromiškių kiemavietė ėja lygiai su plentu, čia pro mana namus iki Sabonia ėja gatvė, namai iš abiejų pusių galais stovėja.
Senosios Abromiškės. – Stasys Šareika, g. 1941 m.
Abromiškių kaimo ribos
Abromiškių kaimo žmonės rugiapjūtėje
Prie sodybos
Kaimo vyrai
Kaimo merginos
Mana diedukas iš Sabališkių kaima, Urbonas, paskui čia davė 10 ha žemės. Jis turėja 5 vaikus, visiem padalina po du. Mana tėvas pardavė žemę Pliskauskam ir nuo 14 metų išėja tarnaut’ Pilypiškin pas Slavinską. Paskui prie cara išėja kariuomenėn. Tarnava 6 metus, paskui perversmas, revoliucija, baina, kad iš sandėlių viską pavogė, išnešė visus ginklus, kariava kas su kuo, o paskui jau ir valgyt’ neužteka, labai prastai maitina. Saka, prie cara gerai maitina, o paskui tik supuvusia žuvim, sugriovė viską. Tada jis ėja namo pėsčias. Užėja Latvijon, tenai 3 metus tarnava pas ūkininku, paskui per Žemaitiją parėja Suvalkijon, ir parėja namo. Čia ką daryt’? Nuvėja savanoriu, kariava su lenkais, 3 metus išbuva, tada gava 8 hektarus žemės, va šitu sklypu, kur dabar gyvenam. Ir iškart apsiženija, jau vyresnis buva, apie 40 metų. Mama buva iš Kaukinia kilus.
Tada tėvas pradėja statytis. Pirmiausiai iškasė tokią žeminę, ir joje 3 metus gyvena. Pinigų nebuva, sunkiai vertėsi, tai pirmiausiai statėsi tvartus, kad gałėtų gyvulius laikyt’, pasku kluonus, tik tada pradėja statyt’ namelį. Toj žeminėj gyvent’ negerai – saka, nuo lubų žemės byra, duris žiemu sniegas užpusta, atidaryt’ negalima, kai lyja – vanduo per duris sunkaisi, a… Ale aš jau gimiau namuose, tik seseris gimė toj žeminėj.
Paskui vėl’ visoki karai, pergyvenimai, irgi sunku buva. Buva namie ir blusų, ir blakių sienos plyšiuose buva, vopnos ir tos nebuva, grindų nebuva, tik plūktas molis. Seniau kaime prastai gyvena. Nu lovos buva medinės, lentos ir šiaudų pritiesta, užklota marškom. Tai net vištu, kai jau reikia kiaušinius perėt’, tai pasodina lovos galan šiauduosna ir peri, kol išperi. Tada jau išima viščiukus, išneša.
Abromiškių k – Ona Urbonaitė Kazlauskienė, g 1934 m.
Neramumai
Visais laikais čia buva karų. Baba pasakoja, kad čia ėja prancūzai, jie buva labai žiaurūs. Labai kentė moterys, jom net krūtis nupjaudava, už kojų pakabindava, vyrus tai kardava. Čia palei šaltinėlį daug jų buva prikavota. Saka, čia vyka susirėmimai , daug jų čia žuva.
Link Auseniškių, kap darė keliu, tai iškasė labai daug žmonių kaulų, seni žmonės pasakoja. Seniau nebuva ekskavatorių, kasi rankom, žemes veži su vežimais, vari visus žmones tan darban, tai pasakoja radį labai daug žmonių kaulų.
Per mumį ėja karai, frontas, buva baisu, mes su mama sėdėjam sklepe. Kap šaudėsi rūsai su vokiečiais, tai mūsų kieme augį jaunus kriaušiukės visos lika suvarpytos kułkų. Paskui usidegė Grėželia namai, tai tėvas saka, lipkim iš sklepa, ba kap usidegsim, tai gyvi iškepsim. Lėktuvai kap užėja, mėtė bombas, tai dar dabar an krantelių yra duobių žymės.
Po kara vaikščioja partizanai. Pro mumį dažnai praeidava, čia gyvena tokios Olubaitės, tai vis pas jas ateidinėja. Paskui jas paėmi rūsai ir išveži. Saka, jos ryšininkės buva, su partizanais turėja ryšių.
Tėva brolis buva eigulys Kazokiškėse, tai rūsai kap nusivarė iš girininkijos, tai jį rada miške po savaitės. Visas buva subadytas, tik batuose kojos lika sveikos, visas štikais suvarstytas. Motinos brolį tai nušovė palei Semeliškes. Gułėja turguj an žemės. Nėja rūsų kariuomenėn.
Senųjų Abromiškių k.- Stasys Šareika, g. 1941 m.
Vokiečiai buvo labai žiaurūs, žydus kai šaudė, tai atveža mašiną ir liepia patiem duobę isikast’. Vyrai kasa, o moterys su vaikais verkia, riksmas didžiausias.
Žmogus isikasė duobę kieme ir joj slėpėsi nuo kulkų. Daug kas karo metu taip darė, kas likdavo namie frontui ainant’. Užėja vokiečiai, žmogus iškiša galvu iš tos sava duobės, tai jį ir nušovė. Lapinskas turėjo daug žemės, jo žemė nederlinga, raistai, vaikų daug, nedideli, tai jis laiku neatidavė duoklės. Atvažiava vokiečiai, nesiaiškina, jį ir nušovė. An atšlaima, prie visos šeimynos.
Vokiečiai paimdava iš gyventojų gyvulius ir kažkur varė. Ganiau karves pas Pakucką, tai mačiau. Dvaran privarė gyvulių, karvių, avelių pulkus, gyvuliai neėdę, nusilpę, gaišta, gal varė in stotį, vežė kur tai, nežinau.
Abromiškės. – Česlovas Ševelis, g. 1932 m.
Alinkos k.
Vietovardžiai – Alinka, Alksnynas, Baltaraištis, Daržinėlė, Dubija (priklauso Mažiklei), Ignasiaus skynimas, Ivoniškis, Kampai, Karklynas, Kapčiai, Kupstynas, Kaukolius (dalis priklauso Mažiklei), Margai, Pas šaltinį, Pas grūšelą, Pas ievą, Peliuga, Prūdelis, Pusmargis, Šakeƚės, Skynimai, Smičkovos raistelis, Velnio raistelis.
Pasakojo Jonas Sabonis
Buva baikų apie kokius tai karus. Kariuomenė bėga per Puikiną in šitu kraštu Žvėrinčiaus įlanka, gal bijoja trauktis, tai čia raiti šitoj siauroj įlankoj inlūža, tai , saka, pasitapina – ir kareiviai žuva ir arkliai nuskenda. Susmuka po ledu.
Buva Mažiklės ežere Žvėrinčiaus miškas tai armijų suvarė Žvėrinčiun, ty iš trijų pusių sąsiauris, Šlekčionka su Mažikle, apie 30 metrų plotis. Per ladu. Daug ty prisitapina. Ežeran sukiša.
Alinkos kaimo ribos
Pavadinimo kilmė
Alinkos kaima, kur gimiau, pavadinimas nuo aludės, ty seniau alų gamina. Netoli buva Raistinė, o ty – Narušia palivarkas, priklausi Abromiškių dvarui.
Alinkos k. – Veronika Vėželienė, g. 1921 m.
Alinkos kaimas 19 a. pabaiga
Iki 1939 metų buvo gatvinis kaimas. Prieš karą išdalina į vienkiemius. Gatvė ėja ant kalnelia, kur dabar kelias į Geibonis, viso stovėja 5 sodybos – du Saboniai ir 3 Kučinskai.
Visi Kučinskai – Petrai. Saboniai – Matas ir Jonas.
Kučinskai visi buva vadinami pravardėm. Gale kaimo gyvena – Galucinis, antras eilėje nuo gala – Pas diedu, Trečias – Kiškelis, jis gyvena netoli šaltinia.
Kitas šaltinis buvo palei raistu.
Kučinskai gyvena dešinėj kelia pusėj, jų trobos stovėja galais in keliu.
Saboniai – kairėj, jų trobos stovėja šonu, toliau ėja tvartai, kluonai.
Kai ėja pirmasis pasaulinis karas kaimą sudegina. Paskui vėl atstatė.
Sabonis Matas turėja gal keturis vaikus, šeimyna iš 6 žmonių, o Jonas tik vieną vaiką, reiškia trys, Kučinskai – Galucinis 5 žmonių šeimyna, Pas diedu – 9 žmonės, pas Kiškeli – gal 8 žmonės su vaikais šeimoj. Vaikai lankė Mažiklės mokyklą.
Sodų daug nebuva, viena kita obelis, trobos dengtos šiaudais.
Mana tėvas Pas diedu turėja 20 hektarų žemės, jam priklausė ir ežeriukas Kapuštėlis ir žemė, kur dabar bažnyčia stovi.
Alinkos k. – Juozas Kučinskas g. 1929 m.
Rugiapjūtė Alinkos k. laukuose
Anykštai, buvęs k.
Anykštos vardas kilęs nuo žodžio „anie“, nes rytinėje ežero pusėje gyvenę jotvingiai taip šaukdavę vakarinius gyventojus lietuvius. Liko vardas. Pasakojo senoji Loibienė, kai aš dar mažas buvau. Daug ką apie šitas vietoves. Iš jos aš daug girdėjau.
Elektrėnai. – Pranas Česonis, g. 1939 m., kilęs iš Gojaus.
Vietovardžiai buvo – Ganyklų sala ( Anykštų ežere), Strėvos sala (Strėvos upėje), Vagių raistas.
Pasakojo Juozas Jurkevičius
Iš Obenių kėłėsi an sklypų, statėsi vadinamuose Kampuose. Nor jiej priklausė Obenių kaimui, tik vadina, kad prie Anykštos ažera, an kranta, sąsiaurij tarp Perkūnakiemia. Kampe.
Obenių k. – Domicelė Jurkevičiūtė-Janavičienė, g. 1923 m.
Kaime gyvena du Kučinskai, du Ščerbavičiai. Dar Jurkevičiai, Pruskai. Šeimynos nemažos, žmonės draugiški, Jurkevičiai gyvena už Sedlevičių ir buva jų kaimynai. Kaimelis nedidelis, gyvena vienas prie kita, žemės nedaug turėja, po tris – penkis hektarus, žemė ėja gabaliukais, šniūrais iki Anykštos ažera. Ėja keliukai an Obenių ir an Senų Kietaviškių kapinių, iki jų buva tik apie pusė kilometra.
Kaime buva ir pravardžių. Kad nesumaišyt, tai vadina Jona Janulis, Vinca Jonas, Kuvarnianas, Jakelis, nor jo pavardė visai kitokia.
Kampų k. – Janina Sedlevičiūtė Baurienė, g. 1934 m.
Anykštos kaimas
Anykstos k. vietovė 19 a. pabaiga ( Kampai)
Gyvensena
Anykštų ežeras netoli buva, nuplaukt’ su laivu tai reikėja prieš vandenį, o gryžt’ tai jau lengva buva, pavandeniui. Teta gyvena Geibonyse, tai plaukdavom pas ją ežerais. Su laivu. Ty buva daug visokiausių užutėkių, salų, vingių. Buva Ginėjos sala, Budynės, visoki ty kampai, medžiai auga, buva Varnakampis, ty varnos gyvena. Labai daug varnų.
Mes gyvenom arčiausiai Jurkevičių, tėvas su jais draugava. Jų trobos buva didesnės, svirnai, tvartai, kluonas stovėja atskirai, namas geras, paskui, kai juos išvežė Sibiran, jį pernešė Mijaugonysna ir padarė kontorą. Menu, jų mama kepa duoną, kvepia visa troba, tai vis vaišina, duoda, atlaužia karštos dar, o aš sarmatinuos, neimu, tai kišenėn indeda man, tada lekiu namo ir valgau, skani buva.
Pas Jurkevičius kūlė jau tokia mašina, su arkliais traukiama, tai mano tėvas turėja geru arkli ir visada jo prašydava talkon ateit’. Ir dar, jei ką padėt’ ar ką, tai vis prašydava mana tėva. Jurkevičiai turėja daug žemės, buva bagoti. Jų žemė buva menka, vėjas kai pakils, tai ir saka:,,Jurkevičia žemi vėjas neša“.
Domicelės buvo didelė šeima, ji iš 10 vaikų, dar tėvai, šeima iš 12 asmenų.
Saloj gyveno Baliūnai, tai jie turėja ledainę, buva ledų pas juos. Tai įdomu. Aš mokinaus pas Vandą siūt’, būdavau tenai. Ty buva dvarelia liekanos.
Vieną kartą mes radom senus žemės dokumentus, tai mama mum liepė juos paslėpt’ ir laikyt’, saka, pasidėkit’ ir laikykit’, ba jų reikės, vistiek gėris turi laimėt’, turi ateit’ laikai, kai grąžins ir žemę. Ir tikrai šitų dokumentų prisireikė.
Kampų k. – Janina Sedlevičiūtė Baurienė, g. 1934 m.
Anykštos kaime
Gimiau ir augau Anykštos kaime, palei Anykštos ažeru. Žiemu, kai neužtekdava šiena, nes turėja mažai pievų, žmonės pjaudava nendres, jas supjaudava siečkarnioj, maišydava su šiaudais, dėja mediniuosna cabruosna, užplikydava sagonu* verdančia vandenia. Kap užšąla pirmas ladas, tai žmonės aina an ažera pakraščių ir pjauna nendres, viksvas, veža namo gyvulių paklojimui tvartuose. Užtat paežerės buva švarios, gražios, lengvai prieinamos.
Anykštų k. – Boleslovas Pruskas, g. 1928 m.
* Didelis ketaus puodas be ąsų ar su ąsomis
Dembina
J. Römerio rezidencija tapo žmonos Rachelės de Raes (1783-1855) kraitis-Trakų apskrityje buvusi Dembyna, atitekusi jai kartu su Karkliškių palivarku (1847 m. Karkliškes nupirko Edvardas Kotlubajus. ) Kai Trakų pataurininkio Pranciškaus de Raeso našlė Judita Jelenskaitė de Raes, nujausdama artėjančią mirtį, 1799 m. ištekino vienturtę šešiolikmetę dukrą už Daugirdiškių dvaro savininko M.J. Riomerio. Dembina tapo jaunavedžių vasaros rezidencija. Tai buvo Pranciškaus de Raeso pastangomis neseniai įsteigtas palivarkas, atsiskyręs nuo Abromiškių dvaro. Pirmieji savininkai – Rachelės tėvai jame apsigyveno 1785 m
J. Römerio būsto kuklumą pabrėžia įspūdis, patirtas Benedikto Tiškevičiaus rezidencijoje Raudondvaryje, kurią jis aplankė 1841 m. Savo dienoraštyje M. J. Römeris rašė: „Tai graži ir tikra pono rezidencija <…>. Skoningai papuošti senieji gotikiniai rūmai spindi nuo paauksuotos bronzos, krištolų, alebastro ir raudonmedžio. Antro aukšto salonas rūmų gale turi tris įvairių spalvų stiklo sienas <…>, per vidurį salono-didžiuliai ovalūs krepšiai, pilni gėlų, apelsinmedžių ir citrinmedžių <…> du modernūs dviaukščiai fligeliai, milžiniška oranžerija, viskas skendi gėlėse tarp plačių grįstų takų, apsupta puikiomis girelėmis“
J. Römeriui „kuklioji“ Dembyna pirmiausia buvo šeimos, giminystės ir bičiulystės santykių palaikymo vieta, o gyvenimas rezidencijoje formavo tradicijas, susipynusias į kasdienybės ritmą. Bendravimo tradicijų klostymuisi turėjo reikšmės aplink Dembynos dvarą išsidėsčiusios artimiausių giminių valdos: Rachelės pusbrolio Vilhelmo de Raeso Pliaterio Abromiškės. Abromiškės, brolio Juozapo Strėvininkai ir Paneriai, priklausę jo žmonai Aleksandrai Puzinaitei, pusbrolio Aleksandro Römerio Vertibiškės. Karkliškių palivarke ilgą laiką gyveno duktė Ana, ištekėjusi už Ksavero Druckio-Podbereskio. Pridėjus M. J. Römerio Daugirdiškes Trakų apskrityje susidarė plati „Romerių” erdvė, palaikanti intensyvius komunikacinius ryšius. Dažnas giminių lankymas, bendros pramogos, medžioklė ir sekmadienio mišios Vievio bažnyčioje, po mišių giminės pietūs Dembynoje, pasivaikščiojimas į Abromiškės – buvo neatsiejama vasaros rezidencijos kasdienio gyvenimo dalis.
Bendravimą su giminėmis ir artimiausiais kaimynais keitė šeimos narių užsiėmimai,
tvarkingai aprašomi vaikų laiškuose M. J. Römeriui. Namų kasdienio gyvenimo
ritmą puikiai perteikia Edvardo laiškai: „kai grįžau [iš Vilniaus] mama buvo Abromiškėse, išėjau jos pasitikti <…>, posūkyje, nuo kurio matyti Abromiškės ir Dembyna, iš ekipažo išlipo Severinas, kartu ėjome pėsčiomis. Kitą rytą visi buvome Paneriuose <…>, o vakar tetulė [Aleksandra Romerienė], jos sesuo ir vaikai lankė mus Dembynoje.
Dėdė [Juozapas Römeris] yra Minsko gubernijoje, išvyko su reikalais. Šią savaitę
buvau Bulbėnuose apžiūrėti ūkio <…>. Šiandien vėsoka, salėje kūrenama, aš ir mama
sėdime prie staliuko ir rašome. Ana [sesuo] miegamajame, matyt, su rankdarbiu, kažką niūniuoja. Teta Suchodolskienė sukinėjasi po kambarius. Broliai [Severinas ir Mykolas] pamokose pas Eljaševičių. Kieme stovi per dvidešimt vežimų, kraunami grūdai, parduoti į Vilnių. Už sodo jauni skalikai vaiko kažkokį kiemsargį. Rytoj važiuoju į Užtrakius”.
Būtent tokios Dembynos M. J. Römeris ilgėjosi Peterburgo Petropavlovsko tvirtovėje.
Dienoraštyje ir laiškuose šeimai dažniausiai minėjo šį dvarą, su kuriuo jį siejo
stiprus emocinis ryšys. Labiausiai ilgėjosi Dembynos medžių: „kiekvieną medį apvaliau savo rankomis, esu didelis jų bičiulis, <…> medžiai ilgiausiai išlieka mano atmintyje”.
Su Dembynos medžiais jis siejo gražiausias gyvenimo akimirkas, kai pirmaisiais santuokos metais po ąžuolu ir liepa skaitė Rachelei „Piemenėlį Florijoną”. Verkė po Edvardo pasodintais beržais, kai išlydėjo jį ir Severiną į tremtį.
Santykį su Dembyna geriausiai perteikia jo dienoraštyje išsakytos mintys ta proga,
kai Šeima prašė suteikti pavadinimą vandens telkiniui dvaro sode: „ < . . .> atkreipiau
dėmesį į priežastį, padėtį ir tinkamumą. Daubą, kurioje yra telkinys, supa maldoms
skirta vieta. Meilė – tai maloniausias Dievo garbei skirtas jausmas <…>. Juo grindžiama sutuoktinių, tėvų, vaikų, artimųjų meilė <…>. Daubą puošiantys medžiai, tiltai, gėlynai, altanos jau trisdešimt metų paženklinti šiuo jausmu. Taigi šis telkinys turi vadintis Meilės vardu. Tačiau ši žemė nuo seno yra lietuviška, o telkinys – ne patvarus upelis, jį sulaiko užtvara, lietus ir sniegas, todėl suteikiu jam dviejų žodžių lietuvišką pavadinimą- Milingos Prūdelis”.
Iš enciklopedijų
Iš žmonių prisiminimų
Buva dvaras, buva medini koplyčia, buva grioviai, gal tvenkiniai, stovėja trys namai. Seniau tai saka, Riomeriam, tada jau Tiškevičiui priklausi, Užtrakia ponui. O Užumiškia dvare, jis irgi priklausi Tiškevičiui, tai jau tik didelis kluonas stovėja, ty laiki pašarus, šieną. Tai saka, kai stojas 50 šienpjovių su dalgiais, paskui mergos grėbt’, paskui vežimais vežt’ tan didelian kluonan. Vien šienas ty ir bulvės, visi laukai. Bulvių daug sodina, ale nekasa. Laukia, kol pašals per sprindi. Tada kasa. 3-4 arkliais išaria ir kasa. Paskui šaldytas spirita varyklon veža. Užtrakin, ty buva ir spirita varykla. Daug kur buva spirita varyklos, kur dvarelis, beveik visur. Buva ir karčiamų. Ir Pakalniškėse buva, žydai laikė. Jei neturi pinigų, gali nunešt’ vištą, kiaušinių ar sviesta, sūria, viską priiminėja.
Buva dar Baubonių, dar Granapolia dvarai, visi jie priklausė Tiškevičiui, jau čia nebuva Riomerių. Kiek menam. Seniau gal Riomeriam, ale seniau.
Menu, čia buvis Dembinos dvaras, ale prieg man tai jau tik veršelius, telyčaites čia augina iki 2 metų, šėrė. Tvartas buva didelis. 1912 metais tvartan trenki perkūnas, sudegi darbinykas Kasparavičius, vari gyvulius iš tvarta ir uždusa. Čia kasdien pjovi po du veršius ir veži Užtrakia dvaran. Ty grafas Tiškevičius gyvena.
Susikūri Lietuva, Dembinos dvara žemi išdalina, tai žmonės du namus išardi, o iš trečia buva padaryta mokykla ir aš mokiausi pradinėj tenai. Buva mokytoja Veličkienė, tai kai užėja rusai, ją išveži ir jos vyrą išveži, kas ten buva. Paskui atėja kiti mokytojai. Namas buva didelis ilgas, apie 30 metrų ilgia, 12 pločia. Aplink didelis sodas, medžiai visoki. Mokyklai buva duota apie 10 hektarų žemės, tai beveik visa žemi buva tas sodas, tvenkinukai, upelis ėja iki Kurkaučiznos, buva koplyčia, dar likį akmenų, pamatų. Kryžiai iškalta. Katalikų. Gal dar yra? Suardi, išvežioja, sudegina. Didelis sodas buva. Yra dar medžių. Likį.
Pakalniškių k. – Lionginas Sakalinskas, g. 1928 m.
Aš dar ajau Dembinon mokyklon, ale neilgai, paskui egzaminus laikim jau Žebertonyse, aidavam per Dembinos dvaru, palei parku, menu medžiai dideli, dvaras apgriuvis jau buva, matim kokius tai paveikslus pro langus.
Pakalniškių k. – Jadvyga Ratkevičiūtė, g. 1939 m.
Dembinoj dar mokykla buva, menu toks nemažas namas, toks ilgas kasmbarys, mokiausi tenai trumpai, paskui jau nuėjau Ausieniškių mokyklon.
Juodelių k. – Regina Šumskaitė Bartkevičienė, g.1933m.
Dvaras Dembina dar buva, menu. Sodas, pastatai dar buva. Senesni vyrai dar kalbėja kaip tenai dyrba, ale paskui tai jau tik veršius laiki, arklius.
Pakalniškių k – Stasė Grigonytė Tamkevičienė, g.1926 m.
Dembinos žemė
Dembina apie 19 a. pabaigą
Antra koplyčia buva už raista, už pelkės an kalna, saka, koki tai vienuoliai gyvena ty. Kalneli ir dabar vadina ,,Po koplyčia“dar buva toks kalnelis, vadina ,,Kiaulių kapinės“, gal kiaułas kavoja, kokia liga buva. O tiej vienuoliai prie cara dar, seniai, toj vietoj ir gyvena, saka, keturi vienuoliai. Žemė gal Dembinos buva ir miškas Dembinos. Prieg Lietuvai pavadina Lazdynai. Pipiriškių piliakalnis toliau, už 4 kilometrų, labai gražus kalnas. Aplink pievos, vienoj pusėj ežeras, kitoj pusėj ežeras. O kalnu vadina Kepeliušu. Kitaip nevadina.
Čia aplink buva lenkai, gudai, tik Pakalniškėse šnekėja lietuviškai.
Pakalniškių k. – Lionginas Sakalinskas, g. 1928 m.
Dembinos dvarą menu . Čia iš dvara jau buva įsteigta mokykla, paskui degė tvartai, pastatai, sudegė Kasparavičius, dvaro žemę išporceliavo, atidavė buvusiem kumečiam po 8 ha ir savanoriam – Žebraičiui, dviem Bliujam, Šimkevičiui, Radvilai, dar kažkam iš Vievia, jis žemės nedirba, samdė. Gyvenamas namas buva medinis, dvaras buva likis dar. Didelis toks, gražus. Buva įrengta salė ir mokykla. Prie sovietų viskas buva sunaikinta, išrengė, išvežė. Plikas laukas lika. Suarta. Dembina – Lazdynai.
Ausieniškių k. – Juozas Varankevičius, g. 1920m.
Dembina tai va už miška, kap atitekėjau, tai nuveidinėjau ty, gyvena toks žmogus, ratelius dari, taisi, tai nešiojau, jei sugenda ratelis. Seniau gi labai daug verpim, reikėja taisyt’ ratelis. Ty gyvena gal 5 – 6 gyventojai, dar buva likį vieta, kur stovėjis dvaras, baina, kad dvaras.
Karkučių k. – Bronė Pinelytė Brazienė, g. 1921 m.
Geibonių k.
Kaime buva 28 sodybos, abiem kelia pusėm aja kaimas. Paskui išeja vienkiemiuosna, likį irgi persistati. Seniau trobos buva an dviejų galų, pastatas ilgas, vidurij priemenė. Mūsų namas buva didelis, rinkdavosi vyrai, vykdava susiėjimai, vėliau – kolūkia susirinkimai. Tai skustis, tai kirptis, tai kortom palošt’, išgert’, parūkyt’. Jaunimas irgi rinkosi kur nor. Žaisdava, šokdava, namie niekas nenorėja sėdėt’.
Seniau Geibonyse buva dvaras. Dvarinykas valdytojas buva Geibonas. Žmonės aja baudžiavu, tai tris dienas dirba dvare, tris – sau. Dvaras kap sunyka, tai lika tik vardas. Dvaras buva toj vietoj, kur dabar už Sabonienės ir Lankučia namų ty ariant’ dar randasi plytų. Seniau aja kelias ne visai čia, kur dabar. Buva prūdas. Saki, ty paskendi jaučiai su visais pakinktais. Kitoj Lankučia sodybos pusėj stovėja balos, plovai, dar ilgai ty niekas neauga.
Geibonys. – Vytautas Langevičius, g. 1935 m.\
Geibonyse buva dvaras. Kap buvau vaikas, tai šimtametis senukas pasakoja, kad dvara savinykas buva pavarde Geibonas. Paskui ir kaimas lika tokiu vardu. Jis dar minėja tų dvaru. Dabar tik vieta vadinama Dvaraviete. Saka, dvarinykas buva totorius. Žydų tik parduotuvės ir smukłė paskui buva. Buvau radis surūdijusi kardu.
Geibonys. – Vytautas Vankevičius, g. 1938 m.
Geibonys ir Girnakaliai apie 19 a. pabaigą
Kaimas ėja ilgais rėžiais, žemė buva siaurais išilgais rėžiais išdalyta. Iš dviejų pusių stovėja pirkios, galais in gatvi. Saboniai gyvena toliau, už dvaravietės, link ažera. Gyvulius varė gatve kasryt. Iš vytelių buva supintos tvoros. Iš pušų ilgos kartys, du kuolus sumuša, paskui vytełėm iš karklų užkryžiavoja, išilgai pynė (ne skersai), per visu ilgi. Sodai buva gale trobų, buva ir kriaušių, ir obuolių. Kriaušės kap agurkai karoja, vadinosi baros. Šuliniai buva mediniai, iš ąžuola. Zriubas* medinis, sėmė su kartimis. Vanduo aukštai, paviršutinis. Svirčių nereikėja, ba nebuva, ko kelt’.
Pirkia, kluonas, dangtis, svirnas, o pirtis viena an kiema. Po 1914 metų kara, kap pirkiu sudegina, iki 1919 metų pirtij gyvenam, kol namu pasistatėm. Buva malkinė, sklepai buva kamaroj, iškasta žemėse. Paskui, kap dėja padlages, tai jiej lika po padlage. Ir dabar yra pas daug kų. Lauke, kur smėlij buva kapčiai, juose laikė sėklines bulves.
Langevičiaus diedukas pasakoja apie baudžiavu. Buva daug dvarų. Užumišky, Geibonyse, Abromiškėse, aplink vieni dvarai. Mūsų kaimas buvo gatvinis, nuo Lankučia in kalneli vien rėžiai. Visur buva labai daug šaltinių, iš jų slanka jaurė, rudė, užeik – ir supasi.
Geibonys. – Andrius Vankevičius, g. 1912 m.
*Rentinys.
Geibonių kaimo dokumentai
Kai likau gyvent’ namie su broliu, nu Kareivonyse, tai pradėjam nesugyvent’. Tai aš va, broliui špygą parodžiau ir išejau, kap stoviu. Išejau iš namų už našlia, už sena, už padegėlia, už Sabonia ir an kampa gyvenam, ir apvogi. Iš namų, iš gaspadorkos, nepratus, tai aš atsijungiau gražiai, nei durnavota, nei ligota, tai kokia mana veselia buva… Berželio mėnasij darim metrikaciju, tai perkelia skarela tik apsisupau, su kasdieniais rūbais, va kap. Už našlia, sena padegėlia, ale kad vietos namie nebuva. Mama aina iš paskui verkdama. Ale išejau. Švogeris Kananavičius saka, mūs Varusia prapuołi. Saka, negana, kad viskas sudegį, dar 30 haktarų žemis, skaita, buoži, – išveš. O man vis tiek – tegul veža Sibiran ar kitan krašta galan, kad tik iš Kareivonių. Ir išejau. Už tuos nuodėgulius gava aštuoniolika šimtų rublių (jau prieg rūsui), tai kap nesiseki, tai nesiseki. An Juozapa ateja vagis, inlinda per langeli ir išneši tuos pinigus. Kiaułė buva paskersta, ir tos pusi išneši. Dabar pabaisiu anekdotu. Jo žmonu aš pažinojau tik iš matyma, bažnyčioj buvau mačius, tep nepažinojau. Tai sapnuoju, kad ji man saka: „Žinai, kiaulę tai dalysime pusiau.“ Tai pusę ir pavogi, va koki stebuklai. O saka, nėra stebuklų; daug aš jų matiau. Ir pragyvenau. Sapnavau. An jo tų nuodėgulių stoviu, apsisuku an Kareivonių pusės, tai koks tai rūkas, lyg migla, nieka nematyt’. Kap pažiūriu in Vievia pusi, tai kelias ir aina moterys, saulė, šviesu. Ir pragyvenau.
Geibonys. – Veronika Lankaitė-Sabonienė, g. 1912 m.
Geibonių salos po vandeniu, Urbona salos tik kalnas likis, valdiška miška irgi kalnas likis. Greževičiaus saloj dar yra likis šaltinis, iš jo vanduo bėga rytuosna, seniau žmonės šnekėja kad labai sveikas vanduo, kap prieš saułi bėga, ty yr ir upelis. Buva ir daugiau šaltinių, ale užtapyti, dabar vanduo.
Abromiškių k. – Ieva Piraškevičiūtė Mikaliūkštienė, g.1921 m.
Geibonyse yra Balno kalnas. Sako, tenai palaidotas turtingo žmogaus labai gražus, auksu kaustytas balnas. Tas žmogus buvo totorius. Jis turėjo dvarą Geibonyse. Dar žymės yra. Sako, čia Vytauto laikais buvo totorių dvaras – Totorščizna. Po Pirmojo karo, seniau, atvažiavo vokiečiai ir atsivežę planus kažką kasinėjo Balno kalne, visą šoną nukasė. Žmonės sakė, kad ieškojo to balno.Klony buvo bala, nedidelė, bet labai gili. Važiavo panelė totoraitėnuo kalno su karieta, tai arkliai pasibaidė ir lėkė ton balontiesiai, nesustojo. Taip ir nuskendo su visa karieta toj bedugnėj.Ją vadina Akim.
Abromiškės – Aldona Skorupskienė, g. 1931 m.
Po 1914 metų an Balna kalna mišku išpjovė. Du metus ty sėja grikius, ale paskui vėl’ apauga mišku. Kap buvam paaugliai, tai atsigulam pušų jaunuolyne, tanku ty, pušaitės kap kanapės, ir žiūrim in dangu, šnekamės. Labai myłėjam tų vietu. Kapčius yr nuo valdiška miška už raistelia, nuo Sabonia lauka ir grafa lauka. Čia vienas kalnelis ir kitas kalnelis, o vidury lauka – tai lyg balnas. Gal žmonės ir išmislina, ir pavadina. Pusė jo priklausė in Raistabali, pusė in Dvaravieti.
Geibonys. – Andrius Vankevičius, g. 1912 m
Prancūzai kap ėja mūs kraštu, tai pameti auksini balnu. Užkasi kalne, tai dabar tas kalnas vadinas Balna kalnu. Ty pušyne, an Sabonia ainant’, an tokia trikampia yra kapčius, tai tame kapčiuj žmonės auksa ieškoja.
Abromiškės. – Domicelė Suslavičiūtė-Pliskauskienė, g. 1937 m.
Vietovardžiai
Alksnynai, Aukštašilys, Balna kalnas, Bendrinė, Duobeƚė, Dvarvietė, Geibonys, Griežialiauka, Jagudos kampas, Jagudėlis, Keburiškės, Kemsynė, Legeriai, Leškinė, Lanta, Lygės, Markūna skynimas, Matiukienės kalnas, Molinė, Moliakasai, Naujadarais, Nendrynėlis, Nendriavaƚka, Pabajora daržas, Padubuklė, Pakapinės, Pameƚničys, Paprūdys, Pas vartus, Pas Lešinčiuka grūšių, Paukščiaskardis, Pieveƚės kalnas, Po Šipšinais, Požerėłės ežeras, Požerėlia kalnas, Po karosa uodegu, Prūdapievė, Robotka, Raistelis, Raistabalys, Ramona duobė, Raudonėła, Rūdbala, Skerdimas, Skerdymėlių pieva, Stalgėse, Šaltiniai, Šulnapievė, Tabūnas, Tarp revų, Valakai, Žagarinė, Žvirgždynas.
Pasakojo Motiejus Langevičius ir Andrius Mikaliūkštis
Iš Užmiškia, iš Pakalniškių, iš Skynimų aja griovys (upelis). Kadaise per potvynius krantai išvirsta apie 50 metrų pločia. Buva Skynimų revas, Stulgia revas. 1919 metais, kai aja karas, tai sudegi daug žmonių sodybų, tai tuose grioviuose apkasus isikasi, žabais iškloja ir gyvena, kol pasistati. Yra Rūdbala, Gražialiauka, Skerdymėliai, Raisteliai, Leškinė… Vis turėja užvadinimu, kožna vieta.
Iki Pastrėvia aja kelias, dabar jau apsemtas vandenia, o žydas laikė dvi smukles ir važinėja nuog vienos prieg kitos tuom keliu. Urbonas gyvena netoli kelia, nori išgert’, tai žydu gąsdina. Turėja isipynis varžų, tai vaikai palei krūmus vis inmeta žydui vežiman, žydas bija tos pintuvės, vis atvažiuoja in Urbonu ir praša: „ Urbon, išmesk tu man šitu velniu “, Urbonas :„ Duok čerkutį, ba ir aš bijau to velnia. “ Žydas inpilia. Paskui pats aina atatupstas, klausia:”Urbon gal tu dar bijai, gal dar kriukeli išgersi?’’ Tai Urbonas dar bija, dar išgeria.
Žƚydūkas – keiksmažodis, gal velnias iš lenkiška.
Geibonys – Andrius Vankevičius , g. 1912 m.
Karas
Kap degi per karu pastatai, tai ir sodai sudegi. Buva likus dabar anam gale Katulia pirkia, tai ir sodas senas lika. Aja karas. An kalna vokiečiai, an kita – rūsai. Rūsai inžiūrėja per žiūronus, kad čia jau mėlynas miškas vokiečių, tai iš patrankos paƚaida šūvi. Tai vokiečiai kap davi, rūsai neturi kur dėtis, tai uždegi kaimu ir per dūmus pabėga miškuosna link Greževičiaus. O ty kiti vokiečiai stovėja. Tai kap rūsai aja in tų kalnų, tai nuguldi visus, rodžias, va kap šienauna pievu. Labai arti suveja abi kariuomenės. Ty miške Greževičiaus laukuose kareiviai buva sukavoti. Kasi duobes ir tįsioja kap kokius stukus.
Po antra kara Žebertonyse, kap perveždinėja žuvusius kareivius Vievin, atkasinėja duobes, tai septyniolika, tai septyni vienoj duobėj. Kas ty juos tuom laiku kavoja. Vokietys vienas pakavotas miške buva, kap ajom uogaut’, tai stovėja kryželis an kapa ir šalmas ant jo buva pakartas.
Geibonys. – Andrius Vankevičius, g. 1912 m.
Girnakalių k.
Čia, mūsų sodyboj, senovėj buva koki tai labai dideli gyrnų kalima cechai. Dar dabar visur mėtasi girnapusių skeveldros, daug jų sudėjam pamatuosna. Saboniai kap kasi tvenkini, tai iškasi net malūna gyrnų akmeni ir mažesnių…*
Girnakalių k. – Vincas Lankas, g. 1940 m.
*Girnakaliai – girnų kalėjų kaimas – istoriniuose dokumentuose minimas nuo XVI a. pabaigos. Dėl Besenio ežero pakrantėje esamo Pėduotojo akmens ir čia stovėjusio Pamergės akmens ir sakmės apie Besenio ežero kilmę gali būti dar senesnės kilmės.
Akmenys
An kalna stovėja didelis akmuo, jį ir visu kalnu vadina Pamergės vardu. Saka, kap tai ty pamergė užsimušė ar jų prakeikė.
Akmenėlis su mergaitės pėdela palei ažeru visųlaik buva. Palei Katulių sodybu. Kaimynė pasakoja, kad kadaise čia gyvena mergaitė su berneliu. Paskui bernelis išėja karan ir negrįža. Mergaitė kiekvienu vakaru, kai saułė laidasi, aidava an šita akmenėlia ir stovėdava, laukdava sava bernelia. Taip ir lika pėda akmenyje.
Girnakalių k. – Vincas Lankas, g. 1940 m.
Gyveno Girnakaliuose labai pikta moteris. Ji turėjo dukterį. Duktė norėjo eit’ į pamerges, motina užsispyrė neleist’, susipyko abi. Tada motina ir sako: „Kad tu akmeniu pavirstum!“ Ir pavirto. Kaip lėkė per kalną, taip ir sustingo. Ilgai stovėjo tas akmuo, aukštas toks, kaip žmogus. Neseniai suskaldė Giraitis. Sako, kelią tiesė, o gal statė ką.
Giedraitiškės – Bronė Bičkauskienė, g. 1936 m.
Rengėjų pastaba: Pateikėja padavimą girdėjo iš anytos.
Girnakaliai – miškas. Beržyna kalnas buva apaugis mišku. Karčiavoja – medžius pjovė, kelmus rovė, norėja žemės daugiau. Ty buva Pomergės akmuo ir daugiau didelių akmenų. Saka, važiava vestuvės, ir kas juos ty užkeikė, tai ir pavirta akmeniu – lika Pomergės akmuo.
Girnakalių k. – Ona Petkevičiūtė-Karpavičienė, g. 1929 m.
Važiava vestuvės. Nuo to aukšta kalna išnešė arkliai ir ty užsimušė pomergė. Tai ir praminė Pomergės kalnu.
Girnakalių k. – Elena Dubosaitė-Pliskauskienė, g. 1938 m.
Rengėjų pastaba: Kalbama apie tą pačią vietą, kur buvo Pamergės akmuo.
Girnakaliuose akmenų daug visokių didelių, dvi pėdos an vieno didelio akmeno stovėjo.
Abromiškės – Aldona Skorupskienė, g. 1931 m.
Besenio ežeras
Seniau, kap žmonės šnekėja, Besenia ažeras buva aukštai an kalna. Vienųkart kila štormas (viesulas), tai ažeras pakila ir kap aja žemyn, tai išgrauži tokius griovius, kad net dabar jiej stovi. O toj vietoj, kur jis buva, lika tik pelkynai, ir dabar ty išeit’ negalima, ty tik viršus užaugis, usitraukis, o apačioj ty liūnas.
Girnakaliai – Vincas Lankas, g. 1940 m.
Vietovardžiai
Alksnyna pieva, Apie kryžiakelas, Apie dzieda kluoną, Apie pirtį, Apie kapines, Apie Mykolo grūšią, Aukštėjas, Aukštūjėƚės, Aukštašilys, Beržyna kalnas, Besenis, Buliaus delenka, Būdełė, Didelis alksnynas, Didžia bala , Duobytė, Galai, Gali tvoros, Gineinė, Girnakaliai, Gojelis, Ilgas ragas, Kačerga, Kapinės, Kelnės, Kemsynė, Klampioji, Kudriukas, Kurnakalnis, Leškinės revelis, Lesesekai, Melnyčia, Mykoliuka revas, Pasėdės, Parevė, Pakapinių balałė, Pasėdia balałė, Pali didžią balą, Pavarnapušis, Pamergės akmuo, Po šarkine, Po beržais, Revas, Revelis, Salošiai, Salaitė, Siaurukai, Šilalis, Skarełė, Skersiniai, Tarp upių, Telednikėlis, Upelis, Užrevė, Užusienis, Užkutris, Užkutria pieva, Už daržų balałė, Už ežera alksnynėlis, Vilanas, Vidukeƚė, Vidulaukis.
Pasakojo Jonas Žukauskas
Girnakalių kaimas apie 19 a. pabaigą
Girnakaliuose buva gatvinis kaimas. Per jį aja kelias an Semeliškių. Vienam gatvės gale buva dideli mediniai vartai ir kitam. Kai grafas važiuoja an Semeliškių, tai jis turėja dideli botagu. Kai pliaukšteli tuom botagu, tai garsas toks stiprus, kap šautų. Vaikai tuoj užgirsta ir lakia atidaryt’ grafui vartų ir kitan galan. Grafas vis duoda vaikam saldainių ar baronkų, tai jiej ir laukia, kadu važiuos.
Gudbalis – Sofija Neimantienė, g. 1926 m.
Gyvensena
Kap buvau maža, Girnakalių kaime žemi dirba šniūrais. Visi gyvena kiemavietėj. Tik apie 1937 metus dalina sklypus. Kieme buva gatvė, namai stovėja galais in gatvi, durys – in kiemu. Nuog gatvės buva aptverta statinių tvora, namas buva didelis, langai nedidukai. Žiemu niekas nedėja dubaltų, tai apšųla. Vaikai skutam sniegu su mediniais šaukštais, pučiam, pasidaram skyłi, kad pažiūrėt’ laukan.
Kaime gyvent’ buva labai linksma, daug vaikų. Tai kap išeinam važinėtis su rogutėm an kalna arba su šlajais, koriukais, tai lakiam nuo kalna iki ažeriuka, paskui priklimpstam sniege, ba su klūmpėm apsiavį, tai pametam, ieškam, linksma. O vasaru – basi. Kojas praduriam, nagus nusimušam. Traukia, puliuoja, ale gerai. Visi vienodi buva.
Per Pirmu pasaulini karu mana mama nuvėja Pakalniškėsna pas draugi, o ty gaudi jaunimu, kad varyt’ gyvulius Rosijon. Tai jas abi paėmi ir nubruka su tais gyvuliais. Ilgai ji ty prabuva, grįža net po kelių metų. Kara metu mirė mamos seserys, kare žuva brolis, kitas išvažiava Amerikon, tai iš šešių vaikų namie lika tik mana mama. Reikėja žentu prisiimt’. Atėja Petkevičius, mana tėvas. Mama turėja 6 hektarus žemis, tėvas dar vienu atsineši, gyvena gražiai. Jiej labai myłėja žemi, labai gražūs buva javai – rugiai, avižus.
Javus pjovėm su pjautuvais. Pėdu pripjauni, gražiai, lygiai suriši. Mūs kluonas buva mažas, sutalpint’ reikėja visku, tai dėja labai tvarkyngai, lygiai. Pievų maža buva, tik palei ažeru, tai laukuose dobilus sėja. Laikė dvi karves, ganyklos buva labai prastos, gani net rugienoj. Kiaułės buva gražios, mėsos užteka, pavalgyt’ buva ko. Małėm su gyrnom, malūne tai dari kruopas – miežines ir kvietines, valcavoja. Grūdus atrinkdava – pirma rūšis, antra, trečia. Sodų nebuva, obelų retai kur. Prie mokyklos Lazdėnuose buva, tai aš padėdavau mokytojai – nuvalydavau suolus, stalus, rinkau sode obuolius, tai mokytoja duodava man obuolių. Patys imt’ negalėjam. Guli an taka, ale imt’ nevalna, tai ir nerušini.
Dubosai – tai mėgėjai išgert’, patriukšmaut’, pasimušt’. Vienas jaunas nusišovi, kitas dinga be žinios. Geibonyse kadaise buva karčema, tai jiej ty labai gėri. Vienąkart ateina koki tai vyrai ir klausia: „Ar čia Dubosai?“ Jiej saka: „Taip, mes Dubosai.“ Tai juos išvaiki, saka: „Aikit namo, maži vaikeliai laukia.’’ Ale tik tuomroz ir padėja.
Girnakalių k. – Ona Petkevičiūtė-Karpavičienė, g. 1929 m
Mano mama apsivedė labai jauna, tik septyniolikos metų, ba jos tėvas numirė, nebuvo kam žemės dirbt’. Su tėveliu ji jau anksčiau draugavo, bet atvažiavo gražuolis Kapačiauskas, su gražiu kostiumu, jai pasipiršo, tai ji ir ištekėjo už jo. Jis buvo gražus, aukštas, atvažiavo jau su plaučių uždegimu, jau sirgo, o ant trečios savaitės ir numirė. Taip mama septyniolikos metų liko našlė – nei prie mergų, nei prie moterų.
O jis mat tą gražų kostiumą buvo pasiskolinęs. O kai niekas to nežinojo, tai jam numirus, jį ir palaidojo su tuo kostiumu. Kai atvažiavo žmogus atsiimti kostiumo, paprašė mamos jį grąžinti, mama sužinojo ir jam sako: „Eik dabar an kapinių, atsikask ir pasiimk, jeigu paskolinai.“ Tai va. Paskui mama ištekėjo už mano tėvelio.
Brazys buvo didelis merginykas. Jei jis ateis ir namie nieko nėra, reikia jo saugotis. Vienąkart kai atėjo ir namie nieko nebuvo, tai, žinokit’, vos išbėgau laukan. Sakau: „Arkly tu, begėdi, ką tu čia išdarinėji!“ Vos pabėgau. Tai ir paskui kur susitinki, tai jis vis: „Oi tu mana gražuole.“ Sako:,, Pažiūriu ant savo žmonos – nedidukė, zgrabna, maloni, ale pamatau kitą, tai ir sudrebu”. Buvo tokia Markevičio Falka, ji su vyrais užsiėmė, tai juokiasi: „Nor su Falku, ale su svetimu.“ Aš jam ir sakau: „Žmogeli, po smerčiai tu iš peklos neišlįsi.“
Girnakalių k. – Elena Dubosaitė-Pliskauskienė, g. 1938 m.
Sabonių giminė
Saboniai buva iš kažkur atsikėlę į Geibonis. Gyvena Geibonyse, paskui jau statėsi namus vadinamoj Novočiznoj. Kur Sabonių sodyba buva miškai, tai jie pigiai pirka, paskui karčiavoja, degina kelmus, davinėja žmonėm kirstis kelmus ir vienkiemy jau statėsi šitą namą, jau buva ,,valnasta“, tai nešė, pjovė… Jų prodiedas buvo gal 2.24 metro ūgia, pas mus namas buva, tėvas pasakoja, apie 2. 26 metro, tai jis kai aina, tai plaukais lubas braukia.
Trobas iki langų statė ąžuolais, Daržinėƚės miške kirta.
Sabonio Emilija, kai jauna buva, tai liekna, aukšta, virš dviejų metrų, labai Arvydas į ją panašus jaunystėj buva.
Sabonia palikuonių irgi buva. Sajetus vadina Saliniais.
Pas Sabonius kieme labai gražus kalniukas, dabar užauga pušys, storos tokios, seniau ty jų nebuva, negaliu pasakyt, ar pilkapis, ar ne.
Sabališkių k. – Vaclovas Kanapka, g. 1938 m
Sodyba vadinosi Novočizna.
Buvo – Akełė, Apie Geibonių rubežių, Apie Kurkaučiznos rubežių, Aukštėjas, Balnas kalnas, Barsuka pieveƚė, Bendrinė, Citnašalis, Dubuklis, (ežeras) Dubuklis (kalnas), Ilginės, Ilginių balałė, Jagudų pievos ( dalis), Leškinė, Novičizna pirma, Novičizna antra, Pirties pievełė, Rizgabalis, Sala, Senas daržas, Užsienis, Vynapievis, Vynaraistis, Velniaraistis, Vynaraisčia kalnas.
Geibonių k – Jonas Žukauskas ir Andrius Sabonis
Seniau Saboniai turėjo penkiasdešimt hektarų žemės, paskui diedukas važiavo Amerikon, užsidirbo pinigų ir dar nusipirko, tada jau turėjo apie šimtą hektarų. Jiej dirbo ir dirbo, nieko gero nematė.
Mano tėvai su jais giminiavosi, tai jiej dar ateidinėjo pas mumį. Ateis šventą dieną, aš rengiuos bažnyčion atlaiduosna, tai pažiūri ir sako:,, Neik atlaiduosna susiraukšłėjus, užsidėk gražių sukneƚi, isiprosyk, kad gražiai atrodytum, pasisiūk nauju. Ir eik, nesikavok kur kampuosna“. Ir vis bernus man perša, tai iš ty, tai iš ty, tai taip, tai taip. Ir jo sesuo Amiliutė ateidinėjo. Šnekėjo, kad jo žmona ir ta Amiliutė jam neduodavo valgyt’, ba jis labai daug valgė. Tai, sako, kai jis jau prie mirties buvo, tai jos neša jam valgyt’, o jis jom sako:,, Vėlu jau, anksčiau reikėjo“.
Saboniai turėjo ginklus, šautuvus, ba ėjo pas juos, labai rabavojo, sako kad pakalniškėnai, kas ty žino, po karo visko buvo.
Jis labai keistai šnekėjo, mėgo labai gudriai pasakyt’, mokėjo visokių baikų.
Sabonio dar diedukas, grįžęs iš Amerikos, pirko iš grafo daug žemės. Notaras buvo tik Kaune, reikėjo važiuot’ pas jį su pinigais sutvarkyt’ dokumentus. Kad vagys neužpult’, abudu su grafu atsisėdo pirmos klasės vagonan ir važiuoja. Sėdi vienas tarp ponų su sermėga, pasikišęs pinigus po pažastim. Viena skrybėlėta poniutė ir sakys: „Tėvai, gal pirmąkart važiuoji? Reikės kokią paną pabučiuot.“ Sabonis atkirto: „Kad aš per ponus nedasiraunu iki panų“. Va kaip.
Saboniai, dar diedukas, buvo labai darbštūs, labai dideli, stiprūs. Jie sako, kai statė rūmus, kirto Varnakampyje medžius, sako, labai didelės, storos, labai smalingos pušys buvo. Vežė į dvarą, čia statyboms vadovavo kažkokie prancūzai ar kas, kokia tai aukštuomenė. Tai Sabonis, Arvydo prosenelis, sako, užsikabina rąstą ant pečių ir tempia, labai stiprūs buvo ir daug pajėgė. Sako, grafo fajetonas svėrė netoli tonos, tai paims už rato, pakelia ir apsuka aplink.
Abromiškių k. – Aldona Skorupskienė, g. 1931 m.
Sabonis, dar prosenelis, diedukas buva labai stiprus, labai didelis, aukštas, aš jį dar mačiau, kai buvau vaikėzas.
Vieną kart jis vežė Vylniun malkas parduot’, kadaise vežioja malkas iš čia net Vylniun. Tai nuvažiava, iškrovi, gryžta, o kadaise palei Vylnių buva toks suktas kelias, ne toks kaip dabar. Tai užpuołė žulikai. Sabonis sėdėja vežime su kailiniais, su jarmėku, apsirengis. Stvėri jį už skverna, norėja ištyst iš vežima, jis važiava an pora arklių, tai kaip pavari arklius, tiej kaip šoka, tai vagys išplėši tik jarmėka šonu, ale senis neiškrita, pabėga.
Kiek jis nešdava, tai arklys tiek nepaveš. Geibonių Saboniai buva jų giminės.
Grafas irgi, saka, buva labai stiprus vyras.
Alinkos k. – Juozas Kučinskas, g. 1929 m.
Saboniai gyveno pasiturinčiai. Tarnų neturėjo, bernus gal ir samdė, bet patys buvo labai darbštūs. Vienas sūnus, sako, dirbs dirbs vienais arkliais, paskui juos palaidžia, pasiima kitus ir vėl’ dirba. Turėjo daug arklių, šunų irgi buvo daug.
Salų k. – Vanda Baliūnaitė-Šumskienė, g. 1932 m.,
Saboniai buva labai dideli ir stiprūs vyrai – ir diedukas, ir prodiedis, kiek žmonės atsimena. Važiuoja žmonės uždarbiaut’, veža mišku, rūstus iš Aukštadvaria, Pagrandos. Sabonia kumelaiti mažiuki, pilka kap pełė. Senis sėdi rogėse didesnis už kumełi, kepurė jo tokia juokinga, kap tarba. Vaikigaliai seniui kepurį nuog galvos ir kumelaitei po uodega. Senis ramus. Išlipa, pasiima kepuri, usimauna an galvos ir toliau važiuoja. Vaikigaliai vėl’. Ir vėl’ senis ramus, lyg niekur nieka. Trečiąkart vaikigaliai vėl’ traukia jo kepuri, tai jis jau inpyka, griebi tam vaikigaliui už kepurės. O jiej kap tik važiava pro sodybu, tai atėja prie nama gala, paimi už rūsta gala, pakėłi sųsparu, pakiša tų kepuri po sųspara ir saka: „Dabar tu jų pasiimk.“ – ir nuvažiava.
Kas veža mišku an dviejų arklių, o jis storiausius rūstus an vienos mažos kumelaitės. Turi pasidaris tokias odines šorkas, tai kumelaitė nuog kalno, tai pati veža. In kalnu jis su tom šorkom pats insikinka ir traukia kartu su tai kumelaite. Senų Kietaviškių gatvė buvo grįsta akmenim, tai žiemos metu davažiavus in tų bruku arkliam labai sunku, net žiežirbos iš po kojų pilasi, o jis – važiava, nuvažiava, pats roges pastūmi, kumelaiti lengvai nuvėja. Labai stiprūs, zdarovi vyrai buva.
Arvyda tėvas gal jau in motinu pasidavis, ne toks aukštas, ale irgi stiprus, drūtas vyras. Jis, kap jau kolūkiai užėja, išvažiava Kaunan. Saka, ty jis apsigyvena an buta pas vienu turtingu poniu, tai ji sugūndė jį ir gyvena abudu, ale atsitika toks įvykis. Anksčiau Kaune pavasariais buvo dideli potvyniai. Toj ponia turėja mašinu. Jiej abu kur tai važiava, potvynis užtvindi gatvi ir su purvynu toj jų mašina nuslyda upėn ir nuplauki, nuskenda. Jam kaip tai pavyka išlįst’ iš tos skęstančios mašinos ir išplaukt’. Saka, jos namas jam lika, ji giminių neturėjus ar kas ty.
Anykštos k. – Boleslovas Pruskas, g. 1928 m.
Buva kalvis Lukoševičius, jisai mėgdavo pašposyt’. Mata, kad žmogus ateina, tai prikaitina gelažiukų, primėta an žemės. Ateina Sabonis, basas, aina per tuos gelažiukus, šokinėja ir keikiasi, saka, kokių tu čia cvekų primėtei.
Vytautas Vankevičius, g. 1938 m. Geibonių k.
Senis Sabonis buvo labai piktas. Jie turėjo labai daug žemės, daug miškų, tai žmonės ateidavo pagrybaut’. Sako, jis labai pyko ir barėsi už tai. ,,Šūdeliaut ateinat’ palei mana sųsparu, ko čia jum reikia“, – vydavo žmones iš pušynėlio. Jis turėjo daug miškų, kur tu ty visus išvaikysi. Senelį gerai prisimenu, jo namas buvo dviejų galų, per vidurį – didelė priemenė. Kai numirė, tai jį labai išnešė, išpūtė. Uždarė karstą, ale, sako, per kraštus bėgo, tai išnešė jį priemenėn. Sako, per laidotuves pradėjo vaidentis. Langų šibos brazdėjo, kas tai ūkavo, stūgavo. Visi žmonės girdėjo, pašiurpo, išsigando. Tai šnekėjo, kad jis buvo labai piktas, skūpus žmogus, nevalyvas, amžiną jam atilsį. Jo tėvas, prosenelis, yra miręs ant ežero kranto. Sako, ėjo namo prieš kalną ir numirė, neįlipo kalnan. O tam Dubuklio ežere yra paskendę keli (ar trys, ar keturi) vyrai, ba ty iš pakraščių dideli plovai, tai meškerioja, atsistoja kemsynan ir susmunka.
Girnakalių k. – Elena Dubosaitė-Pliskauskienė, g. 1938 m.
Labai myłėjam riešutaut’ miškuose, grybaut’, ale ne visur nuveisi. Vienąkart riešutavam ir intėjam Sabonia miškan. Tik girdim – rėkia: „A, jau vagiai atėja, ubagėliai!“ Tai brolis paėmi manį už rankos ir kap tysi per grikius tiesiai, aš nugriuvau, tai per tų piesku net suknełi sudraski. Bėgam net uždusį, ba senis net šunis pałaidžia, tai labai bijojam. Uogas, grybus, riešutus saugoja, patys rinka, žmonėm nełaida. Saka, tarnam labai prastai davi valgyt’, piemenim mamos nešdava iš namų. Saka, duoda tik prastos varškės ir dar klausia: „Tai ko gi nevalgat’?“ Taip buva dar sena tėva laikais. Senis buva labai skūpus, nelaida net an švenčių pasikept’ pyraga. Saka, čia gi tokia šventė, yra duonos, ir gana. Jau senas buva, vienąkart ainant nuo ažeriuka* in tų kalnu jau neinlipa, miri. Rada negyvu. Žmona, saka, geresnė buva. Jis buva labai didelis, aukštas, drūtas.
Kap laidoja jau šitu, senia jau sūnu, Arvyda dieduku, tai buva koks tai staugimas, ir aš girdėjau, buvau. Pro langus kap tai kauki nežinau, kap apsakyt’. Girdėja visi, staugi. Dienu, kap veži laidot’. Labai ūži, ale žmonys nepabėga, tik isiganda visi. Gal ir vaidenos. Saka, jis daug žinoja, turėja juodas knygas, labai daug žinoja.
Girnakalių k.Ona Petkevičiūtė-Karpavičienė, g. 1929 m.
*Dubiklio
Velniaraistij palei Sabonį gyvendava cigonai. Vienu pavasari, kap žydėja karklai, gal balandžia mėnesij, atvažiava, pasistatė palapines ir apsigyvena. Jiej nieka nedyrba, apgaudinėja žmones. Tai atėja in Saboni ir saka: „Pane, gal nori bitinų? Yra spiečius. Duok lašinių, sviesta ir ainam, parodysiu.“ Sabonis – senis ščyras, sunkaus tipa, patikėja ir davė jiem lašinių, sviesta. Tada tiej veda parodyt’. Nuvedi in karklu ir saka: „Va, vienas bitinėlis, kitas, trečias, daug jų čia. Susirink visus – bus cielas spiečius.“
Geibonių k. – Vytautas Langevičius, g. 1935 m.
Pas Sabonius labai auga grikiai, viri grikinius kleckus. Saka, Sabonis turėja labai geru apetitu, valgi labai daug. Mum davinėja pievų palei juos, aidavam šienaut’, tai vaikai vis bijojam senia, jį visi raganium vadina. Vasaru per pačius karščius jis vaikščioja su čebatais, tei čebatai net sudžiūvį, ale vistiek nenusiauna. Apsirengis su lininiais baltais marškiniais, juosta susijuosis, su skrybela, o boba su tokiais andarokais. Marškinių rankovės apsiūtos tokiais dantukais, priekij krūtinė visa išdirbta, išsiuvinėta, an juostos du kutosai, susiriša ir aina. Ale jeij net negrėbia tep kap mes, aina susilinkį, dar su ūsais , tai ir vadino raganiais.
Gudbalio k. – Marijona Suslavičiūtė Markevičienė, g. 1925 m..
Giedraitiškių k.
Vietovė Kurkovčizna*
Grafas Pliateris turėjo prižiūrėtoją Kurkovskį, jam buvo davęs žemės. Užtat ta vieta ir buvo vadinama Kurkovčizna, iš lenkiško.
Sabališkių k. – Aleksas Račkauskas, g. 1943 m.,
*Šiuo metu kaimui grąžintas Giedraitiškių vardas
Vietovardžiai – Aukštašilis, Aukštas krantas, Ąžuolų revas, Bradas, Būkłės, Būklių vartai, Didžia bala, Dirvonas, Duobełė, Dziegcernios revas, Ūlyčia, Ūlytėłė, Gincinė, Hektarai, Ilga pievełė, Kaciniškės, Kaciniškių vartai, Kačerga, Karosnykas samanykštėlis, Klynas, Koplyčios kalnas, Kryžiakełės kalnas, Kurkauščizna, Furgonas, Kūlokinės revas, Kutalanka, Kupstuota pievełė, Mušta ažia, Oras, Pas šilalį, Po revais, Po ąžuolais, Prie ievos, Prūdelis, Ropėjas, Ropėjų vartai, Sala, Sausa pievełė, Sena tvora, Skynimas, Skynimo revas, Šilalis, Tomabala, Telėdnokai, Žvirgždynas.
Pasakojo Stasys Dubosas
Giedraitiškės ( Kurkovčizna) apie 19 a. pabaigą
Kaimo ribos
Vietovė Katiniškės
Keliu in Girnakalius važiuojant’, už Greželių, Bičkauskų, yra toks nedidelis pušynėlis – Kaciniškės. Saka, kadaise iš turgaus vėlai važiuojant’ čia vis rodėsi katė, kas tai labai jos išsiganda, tai ir pradėja tą vietą vadinti Kaciniškėm.
Abromiškės – Janina Jakelytė-Petkevičienė, g. 1925 m.
Ir dabar vakarais tik užvėlink iš daržo važiuot’, toj vietoj žiūrėk an kelia katė ir bėga. Ar tupi. Vis an kelia tenai.
Elektrėnai – Kazimieras Kukta, g. 1954 m.
Gudbalis, buv. k.
Kur raistai dideli, palei profilaktoriumą, senovėj, sako, gyveno Gudas. Tai ir dabar tą vietą Gudbale vadina.
Abromiškių k. – Aldona Skorupskienė, g. 1931 m.
Gudbalės vardas kilęs nuo to, kad kadaise Vytautas čia sumušė gudus ir sukišo juos šitosna balosna. Tai ir vadina Gudbale.
Abromiškių k. – Vladas Dubosas, g. 1943 m.
Vietovardžiai
Bagūna raistelis, Griežialiauka, Gudbaliai, Jaunių kaimas, Gudbalių pievos, Kaukariškas kalnas, Karvių kapinės, Kryžiakeƚė, Lapių balałė, Miška kalnas, Pievų salałė, Raistelis, Sena pirtis, Sidniokas, Smėlių baƚałė, Ševelionka, Tarp tiltų, Varlių bala.
Pasakojo Jonas Žukauskas
Gyvensena
Mana tėvui, kap kalviui, diedukas Sabonis už darbu buva davis 10 auksinių pinigiukų. Paskui broliai po pečium pabarsti tuos pinigus, kur tai pameti, tėvas labai barėsi.
Karas per mumį aja, tai tėvas po obelim kieme iškasi toki sklepu žemėse. Sėdėjam tam sklepe, kai aja frontas. Žebertonys dega, Sabališkės dega, galvos iš sklepa neiškiši, kulkos aplink zvimbia, baisu buva.
Užeja rūsų kareiviai, tai labai susmirdį, purvini buva, suvari moteris Abromiškių ažeran plaut’ jiem rūbų. Plovėm, džiovinam, tai kap užsikrėtim kokiais šašais kojas. Oi, Dievuliau, kol nugydiau, tai neduok Dieve!
Gudbalio k. – Marijona Suslavičiūtė-Markevičienė, g. 1925 m.
Marijonos Markevičienės duonkepė krosnis
Kakliniškių k.
Kiek menu, Kakliniškių kaimas buvo didelis, jame gyveno:
Malašauskas Boleslovas, Kumeliauskas Martynas, Šimonis Martynas, Šimonis Mykolas, Šimonis Stasys, Šimonis Vladas, Vėželis Pranas, Vėželis Martynas, Vėželis Zigmas, Vėželis Andrius, Leščinskas Juozas, Jakelis Juozas, Janavičius Benediktas, Janavičius Pranas, Janavičius Martynas, Česonis Vladas, Malevičius Vladas, Olubas Bernasius, Olubas Zigmas, Olubienė Ona, Mickus Zigmas, Janulevičius Zigmas, Giraitis Olesius.
Kaime buvo sodai – obelys, kriaušės, slyvos, vyšnios, menu tėvas pirko Kaišiadoryse vokiškas veisles.
Trobos visos buvo medinės. Per karą sudegė Šimonio sodyba, prie Malašausko stovėjo rusų tankai, tai vokiečių lėktuvai labai juos bombordavo. Vieną tanką pašovė, paskui jis ilgai stovėjo, jame gulėjo daug sprogmenų, vaikai lėkdavo ir sprogdindavo. Keletas vaikų yra žuvę. Tenai buvo praėjusi fronto linija, o paaugliai labai smalsūs, lindo visur, nemokėjo apsieiti su sprogmenimis, užtat žūdavo.
Kakliniškių k. – Malašauskas Boleslovas g. 1932 m.
Kaimo ribų aprašai ir ribos
Kakliniškių k. apie 19 a. pabaigą
Iš kaimo istorijos
Kakliniškių senas kaimas, kiemavieti, ulyčia buva kur dabar baigiasi Taikos gatvi, gal senelių prieglauda, aja kelias nuo Kietaviškių an Migūčionių pro Lekavičius. Palei keliu abiem pusėm ir stovėja pirkios, aja kaima gatvi. Ulyčia aja an vieškelia, paskui palei vieškeli. Gyvena Kumeliauskai, vienoj ir kitoj pusėj, paskui pirkeliuki stovėja, gyvena Maciuka uošvi Damulka, paskui Vėželiai, vienoj pusėj Banaduka tėvas Martynas, kitoj pusėj irgi Vėželiai, toliau – Vėželis Andrius, kur dabar Baliūnai ir Petkevičiai. Jo žmona miri gimdydama trečiu dukterį, jis neapsiženina, gyvena su dukterim, ale buva gyva jo motina, tai mergaitės ir išauga. Tada Šimoniai prasideda – Kazys, Mykolas, Martynas, kur dabar sodai. Toliau Malašauska Andrius, du jo sūnai – Pranas ir vis vadina Kavolis, jis ir buva kavolis (kalvis). Stovėja pirkeliukė Malašauska Olesia, jis buva išėjis dyrbt’ an rubežiaus, grįždava su labai gražia uniforma. Vėželia Banaduka tėvas dyrba jo žemi. Kitoj pusėj Janavičiai – Banadas ir jo sūnūs Jonas ir Martynas. Paskui buva pieva, bałė, gale buva Jakelia namas, už jo – Sladkevičiai, motina ir du sūnai, už jų – Mitkus, už Mitkaus – Kavaliauskai. Prasideda Olubai – Olesius, Juozas, Vladas, treji namai su langais per gatvi. Už jų Vėželiai labai koki tai… Turėja pusvalaki žemis, ale nebuva tolka, ultojai koki tai. Stovėja laukai, nieka nedari. Pavasari, saka, pjauna dilgėƚas, išverda sėmenų su tom dilgėƚėm ir valga. Paskui tėvas sirga. Pamiri. Sūnus turėja paėmis iš Jagėlonių Ščerbavičiuki. Nu ką, žinai, žemės daug, kai atvažiava Šimas jai pirštis, tai jos tėvas galvoja bus gerai, mes pastatysim namu, apsėsim laukus ir gyvens. O kap tu padarysi? Pakelk šūdu an šakių, kad jis nesilaika… Nu pagyvena kiek toj mergaiti, veži veži iš Jagėlonių duonu bakanais, kiek gali penėt’? Dar ty ir šeimyna buva – Levasia, tokia niemkutė, Amilka, Vincokas, nu tėvas, kur tu iššersi… Tai ji pagimdi dar mergaiti ir numiri. Neišlaiki. Dievuli mano, ką tu padarysi… paskui jos duktė Damutė auga pas babas Jagėlonyse, paskui vėl’ grįža pas tėvu, ale ir jai ko tai trūka. Nešpatna, ale neturėja tolka. Nebuva gudruma. Už Olubų – Česoniai. Tarpelis, tada – Janulevičiai, kas tai jų jau buva persikraustį Gervaraistin, Antanas Janulevičius buva paskutinis.
Kaimas iki Janavičių vadinosi Derešiukai, toliau aja Gabriukai, an dviejų vardų. Kas ty buva? Ir žemi. Derešiukai in Sabališkes, ir gyvulius gani, ir dyrba ir laidojasi atskirai – derešiukai an Sabališkių kapinių, Gabriukai – sava turėja. Šita vieta kaip tai iš visų pusių grioviai, upeliai, šaltiniai. Aja grioviai in Prakusu, kitoj pusėj aja iki ažera, melioracija visku sujauki. Niekaip pereit’ per šaltinius negalima buva. Kai aja melioracija, tai kasi labai didelius storus medžius, jų visur buva pilna žemėse. O kiek kelmų buva mūs žemėj, kiek jų išrovi žemi dirbdami seniau…
Kai išėja an sklypų, mūs namai stovėja kur dabar Taikos gatvi palei polikliniku, dar stovi beržai likį, medžiai, buva revelis, aja keliukas an Migūčionių. Kitam gale aja an Kietaviškių pro Lekavičius. Senas kelias, ty buva ir šlapių vietų, pavasari pereit’ sunku, buva ir labai stačių krantų per revu( Runga?) upelis nedidelis, ty gyvena Ivickai, Loibai, toliau – Abdamkai. Pacevičiai buva jų pavardė, ale pas mumį beveik visi turėja pravardes. Jiej samdė bulves kast’, ajau, ba neturėja mergaičių, Loibai tai kasė patys, auga mergaitės, samdi ir Macijauskai, kur prie kelia, prie kapinėlių gyvena. Ty buva nedideli kapeliai, nedaug palaidota, neseni.
Mūs kaime buva tokia mada – jei paklausi žmogų jo tikra pavarde, tai stovės, žiūrės, akis išvertį, koks čia žmogus, iš kur? Beveik visus vadina tėvų vardais. Jei tėvas Raulas, tai Rauliukai – Raula Martynas, Raula Zigma… Mūs tėvas Stasys, tai mes – Stasiukės. Kavolis buva, nu kalvis, tai ne Malašauskai, o Kavoliai, Kavoliukės. Žmonos irgi buva pagal vyra vardu – Stasienė, Andriuvienė, Pranienė, pavardės buva tik dokumentuose. Mana vyra Vėželia buva trys broliai – Martynas, Zigmas ir Pranas. Visi gyvena krūvoj, tik Pranas jau atskiram name, buva pasistatis atskirai. Tėva žemi skyrsti an trijų dalių.
Šimoniai čia link plenta gyvena, tai kai juos iškeldinėja, nu elektrini kai stati, jiej nusipirka kur tai prie Klaipėdos, čia jų tik žemi lika. Mūs tėvai buva pusbroliai, ale kai išsikėƚi, atitolam, o anksčiau labai bendrava. Jų daug vaikų buva. Jų anūkė va šita Šimonytė, kur pas Kubilių dabar dirba, nu ministrė.
Mūs žemi buva kur dabar parduotuvi an kampa, Samsonas, čia kur tai stovėja Sajetų namas, Naruševičiaus žemi rubežiavasi su mūs ir Sajietų, palei juos aja Naruševičiaus dvara žemi. Kai mes vaikai ajam mokyklon Mažiklėn, tai Naruševičiaus dvaras dar stovėja. Naruševičiai buva ponai, namas buva medinis, an dviejų galų, aukštas, su gonkom, aja laiptai, prie jų buva gėlių, klombos an kiema, stovėja staliukas, suolai.
Kakliniškės – Adelė Šimonytė Vėželienė, g. 1926 m
Kaimas ėja nuog parduotuvės, kur an kampa, dabar Samsonas, ty žemyn keliuku nuog Vėželia Banada namų (dar keli medžiai liki), an plenta pusės abiem pusėm keliuka. Paskui išsikėłė in vienkiemius, dar vėliau pradėja statyt’ Elektrėnus, tai viskas susimaišė, sunku jau ir atskyrt’.
Mijaugonys. – Boleslovas Pruskas, g. 1928 m.
Kaimas buva gatvinis. Vidurij ėja gatvi, iš abiejų pusių stovėja namai, kiemus skyri tvoros, laukai išdalyti rėžiais. Aplink buva daug šaltiniuotų raistų, kap šienu pjauna, tai reikėja grėbt’ iki kelių vandenij. Kaimas priklausi dviem dvaram. Ėja dyrbt’ ir Gabriliavos dvaran, ale kita kaima pusi ėja kitan (Naruševičiaus?) dvaran. Kap ėja an sklypų, tai isiskyrsti.
Mana tėvai šnekėja ir lenkiškai, ir lietuviškai, ale potieriava lenkiškai. Diedukai Kakliniškėse šnekėja lietuviškai. Menu, baba buva labai graži. Man atrodi jauna, nešioja ilgus naminius andarokus, nažutkėlas* bažnyčion turėja gražius austinius, kelis, ne vienu, apačioj nešioja baltus su aptais**. Mama jau nešioja pirktinius rūbus, ba tėvas dirba, gaudava algu, tai mama nešioja ilgus, iki žemei, pirktinius andarokus, gražius, plačius. Jos apatinis buva su kvalbonais,*** nešioja gražu sakeli,**** turėja gražu palitu.
Kap mes grįžam Lietuvon buva labai sunku, badas, tai aš vienu vasaru buvau pas tetu Kakliniškėse. Ty gyvena toks niemka, jis manį vis arzinasi, aš jo labai bijojau. Aina paskui manį, nešasi virveli ir vis roda, kad man an kakla užmaus, gal jam buva juokinga, ale aš bijojau, pasakiau jo tėvui, ale jis pasikavoja. Tadu paprašiau tetos, kad ƚaistų manį namo.
Talpūnai. – Jadvyga Kumeliauskaitė-Krilavičienė, g. 1908 m.,
Ūlyčioj žemi dirba šniūrais. Rubežiai buva. Kožną šniūrą atskyri ir dar koki rubežiai, apie metro pločia. Ty žoƚė auga. Kad svetiman neinteit‘, kap pievełė iš vienos ir iš kitos pusės.
Gyvulius gani bendrai. Skerdžiaus neturėja, gani savi vaikai paeiliui pagal gyvulių skaičių. Karves ir aveƚas gani kartu. Ryte gini toli už ūlyčios laukuosna. Šienas buva prastas, raistai, viksvos ir ganyklos prastos, būdava, rugius nupjaus, tai rugienoj gana, karvėm nosis bada, vaikam kojas bada.
Kakliniškės – Adelė Šimonytė Vėželienė, g. 1926 m
Lekavičiai, buv. k.
Saka, kad seniau čia gyvena toks grafas Lecha. Kai užėja kryžiuočiai, tai prasidėja baisus karas. Buva vasara. Kaunasi jiej, o kyla toks baisus juodas debesis ir kai ims tą visą kariuomenę daužyt’ perkūnas, tai kryžiuočiai ne tiek silpni buva, kiek isiganda ir pasiƚaida visi bėgt’. Taip Lecha laimėja karu, o tų vietu pavadina Perkūnakiemiu. Kaimas už upelia ir dabar vadinasi Lechavičiais.
Lechavičiuose, saka, buva koks tai Lecha, vadas kariuomenės, o Perkūnas – vadas Perkūnakiemia. Kap užeja perkūnas, tai sudauži Lechos kariuomeni, tai lika kaimai kap ty buva, tarp savų kap tai kariava.
Buva čia ir turkai, buva užejį, a, kas čia neja…
Alinkos k..- Juozas Kučinskas, g. 1929 m.
Rengėjų pastaba: Perkūnakiemio pavadinimas istorijos dokumentuose rašomas ir kaip Perkūnkiemis. Istorinis Lekavičių kaimo pavadinimas – Lechavičiai
Vietovardžiai
Auksa kalnelis, Blindynas, Busila lizdas, Dumbliukas, Gojelis, Grabliukas, Grablius, Juodpurvis, Lekavičiai, Ošeikas, Pakrantė, Pavieškelys, Petrakampia sala, Smaliarnia, Telėdnikas.
Pasakojo Aleksius Sinkevičius
Iš prisiminimų
Kaime gyvena Vankevičius Stasys, Vėželis Vaclovas, Kazlauskas Pranas, Kazlauskas Aleksandras, Kačenauskas Viktoras, Beganskas Aleksas, Beganskas Ignas, Ivankevičius Jonas, Girsa Pranas, Junevičius.
Gatvinis kaimas prasidėja prie Rungos kranta, kur dabar pėsčiųjų tiltas, čia stovėja Prana Kazlauska namai, toliau iki Kakliniškių, iki Raistinės aja kelias iki Abromiškių. Palei keliuku visur stovėja namai. Už Kazlauska Prana aja Beganskų sodyba, revas, už jo Junevičius, Narušia žentas. Kitoj kelia pusėj stovėja Vėželia Vacia sodyba, ir kitų Kazlauskų namas an dviejų galų, vienam gyvena Zigmas, kitam Jonas, dvi šeimynos. Kur dabar benzina kolonėƚė. Toliau – Vankevičiai, o Ivankevičiai gyvena netoli plenta. Visų trobos buva medinės, dviejų galų, daugelia su gonkom nuog darželia pusės.
Lekavičių k. – Domicelė Kazlauskaitė-Apanavičienė, g. 1925 m.
Seniau ėja kelias nuo Abromiškių per Alinką ir an Lekavičių. Prie Rungos sukosi į kairę an Perkūnakiemia, kitas – an Gojaus, Lubakos. Kaimas buvo siauras, ilgas.
Pranas Kazlauskas, g. 1931 m. Lekavičių k.
Kitoj Rungos upelio pusėj buvo Lekavičių kaimo žemė. Tenai gyveno Kačėnas, Vėželis, Beganskas, Junevičius, Girsa. Kur dabar dujų ūkis, tenai gyveno Rusakovas, už jo – Baliūnas.
Elektrėnai. – Vaclovas Janavičius, g. 1942 m.
Lekavičių kaimo ribos iš 1865 metų žemėlapių
Lekavičiai apie 19 a. pabaigą
Gyvensena
Linus visi sėja, verpi, audi. Visi turėja duonkepes krosnis, duonu kepi namie, sėja sava rugius. Gyvulių laikė daug – arklių, karvių, kiaulių, avių, vištų. Buva dideli kiemai, aptverti tvorom. Mezgi naminių vilnų kojines, pirštines, megztinius. Šeimynos nebuva labai gausios, o prie namų beveik visi turėja sodus. Pas Junevičių buvo sėmenų spaustuvi. Nuo kaimynų pinigų už aliejaus spaudimą Junevičius neimdava, reikėja jam atidirbt’, aidavom pas jį darbuosna. Iš tolimesnių kaimų atvažiavį spaustis aliejaus mokėja pinigais.
Šeimos nebuva didełės – po du, tris vaikus.
Vaikai aja mokytis Mažikƚės mokyklon.
Lekavičių k. -Domicelė Kazlauskaitė-Apanavičienė, g. 1925 m.
Mūs namas stovėja ty, kur už restorana buva siurblinė, dar yra medžių liki. Kap Junevičiai pasistati nauju trobu, tai senam namukij intaisi aliejaus spaudyklu. Buva arkliais sukamas maniežas, jame małi sėmenis, sumaltus krovi presuosna ir spaudi. Geras aliejus buva, žmonės veži sėmenis, spaudėsi alieju. Menu jo kailinius, toki dideli, visas priešakis apsitepis aliejum. Likusiom ispaudom šėri karves, tai labai gražios, riebios karvės buva. Ale Junevičius labai gėri, tvarkos maža buva. Vis ateidava pas mana babu išvakar gyrtas. Žmona jį apkulia (jis didelis, o ji maža), tai ateina. „Beganska, jedin glik“, – praša (baba turėdava žolių trauktinės). Tik sūnus, kap praauga, tai sutvarki ir spaustuvi, ir ūki.
Abromiškės. – Vaclova Beganskaitė-Girsienė, g. 1929 m.
Vaclava Beganskaitė Girsienė su vyru ir giminaitėmis
Neramumai
Ir Junevičius iš Lekavičių išvažiava Lenkijon, ale po savaitės jo namuose jau apsigyvena Girsai, nežinau iš kur jiej atsirada. Junevičius turėja Narušia seserį, buva švogeriai. Dar išvažiava su jais ir Macijauska Alfukas. An kalniuka stovėja Kazlauskų namai, ty buva atėjį žaliukai. Užeja skrebiai, kila susišaudymai. Tiej žaliukai revu, revu, paskui miškan ir pabėga, tik kulkos aplinkui zvimbi, tada Kazlauska Olesius išłėki iš pirkios baltu maršku pasiėmis, skaitosi, čia civiliai, nieka nėr, tai jį ir nupyłi skrebiai.
Olesiuku tai naktį slaptai pakavoja, vyrai padari karstu, jiej patys bijoja, šeimyna pas Beganska Olesių nakvoja, nei laidotuvių nebuva, nieka.
Pas Junevičių irgi buva susišaudymas, kambarij nušovi tokių mergų Tarasių ir tarnu bernu, nežinau varda, paskui svirne nušovi dar vienu ką tai, nežinau ir vienu žaliuku labai sužeidi. Tada ir išvažiava jiej 4 – Narušis, Junevičius, Ivicka Lionginas ir Macijauska Alfukas. Važiava su jais ir Narušienė, ale, saka, ji traukinij pamiri, nedavažiava Lenkijos.
Kakliniškės – Adelė Šimonytė Vėželienė, g. 1926 m
Junevičių šeimyna
Perkūnakiemis, buvęs k.
Perkūnakiemij buvo taip: ant Rungos kranta iš Perkūnakiemia pusės stovėja medis, statula Perkūna, o iš kitos pusis, an kita kranta – stovėja Liūtas. Paskui, kai priėmi krikštu, panaikina tas pamaldas, tai visku nuskandina ažeran. Mama pasakoja. Saka, kad paskui žmonys ieškoja kur, ale nerada, labai giliai buva. Saka, vienąkart prieš Sekmines nuvėja jaunimas maudytis ažeran, tai tik inbridus pamati iš ažera kylant’ didžiausiu bangu, tokiu kai liūtas. Tai isigandį pabėga ir toj vietoj niekas daugiau ty nesimaudi. Saka, kaip užkerėta buvus toj vieta. Draudi. Visi žinoja ir nesimaudi.
Perkūnakiemio k. – Janina Šeštokaitė-Rusakovienė, g. 1925 m.
Janina Šeštokaitė Rusakovienė
Vietovardžiai
Bendrinė, Bilščizna, Dubelka, Duobełė, Gojus, Kirvelis, Furgonas, Lūgas (duobė), Margai, Miškas, Miška raistas, Perkūnakiemis, Po kryžiu (kapinės) Ragelis, Rupėjai, Ringa ( kraujų upė, vingiuota,vietomis 2-3 m aukščio krantais išteka iš Dubelnios ir Grabliaus)
Pasakojo Aleksis Sinkevičius
An ažera kranta stovėja labai dideli ąžuolai, juos labai tranki perkūnas. Paskui tuos ąžuolus išpjovi, panaikina, tenai pradėja statyt’ kaimu, o tą vietą praminė Perkūnakiemiu.
Perkūnakiemio k. – Domicelė Kazlauskaitė-Apanavičienė, g. 1925 m.
Lietuvą valdant kunigaikščiui Kęstučiui Perkūnakiemis buvo jo Romuva. Paslėpta.
Senose Kietaviškėse, tarp daugelio pelkių ir ežerų senovėje buvo miestelis. Pasakodavo senoji Loibienė.
Elektrėnai – Pranas Česonis, g. 1939 m., kilęs iš Gojaus.
Kai užėjo švedai, tai labai žmones pjovė, vaikus už suolo spaudė, moterim krūtis nupjaudavo. Perkūnakiemy, prie Kampų, vyko mūšis. Sako, vadas miega Senų Kietaviškių koplyčioj ir per sapną girdi, kas jam sako: „Atidenk ugnį.“ Bet jis dar nesikelia, tada vėl: „Atidenk ugnį.“ Šoko, o jau mūšis verda. Čia, kad užeis perkūnas, viskas užtemo. Tai taip išdaužė, kad kraujas upeliu tekėjo. Vėliau čia juos ir sulaidojo. Ten, kur buvo Kampai, tai visur vieni švedų kaulai ir Švedų kalnas, ir Švedų kapinės. O kaimas Perkūnakiemiu pavadintas.
Abromiškės – Aldona Skorupskienė, g. 1931 m.
Švedai kap aja, tai labai buva negeri, labai žudi žmones, kankina, moterim krūtis atpjaudinėja, vaikus tarpu suolų spaudi.
Saka, Kietaviškių bažnyčioj stovėja kariuomenės arkliai, sargybinis buva pastatytas. Jam susisapnava, kad kas tai jį kelia ir saka: „Atadenk ugni.“ Jis atsikelia, apeina arklius – nieka nėr. Vėl’ usnaudžia ir vėl’ girdi: „Atadenk ugni.“ Ir vėl’ nieka. Trečiakart kap pabudina, jis ir iššovi. O čia debesiukas iš vakarų pusis, saka, visai nedidelis. Kap pradės perkūnas trankyt’ – kas sekundi. Vis tuos švedus, kap pradės trankyt’, jiej visi išbuda, visa kariuomenė, kap pradėja šaudyt’ isigandi, nesuprati, kas iš kur juos puola. Tai jiem protas pasimaiši, jiej vieni kitus iššaudi, išbadi durtuvais.
Geibonių k. – Bolius Lankutis, g. 1917 m.
Čia Perkūnakiemis, čia Gojus, čia Lubaka. Perkūnakiemyje pagonių laikais gyveno vyriausias dievas Perkūnas, jo vardu pavadintas ir kaimas. Šventyklos su vaidilutėmis buvo Lubakoj. Čia gyveno vaidilutė Lubaka, tai kaimas ir pavadintas jos vardu.
Elektrėnai – Bronius Levickas, g. 1907 m., kilęs iš Lubakos.
Perkūnakiemyj buva labai senas alksnynas, labai dideli, stori medžiai. O čia, kur dabar pakeliamas tiltas, elektrinės pusėj stovėja labai didelis, žemas, ilgas namas, vadinamas karčma. Palei ją stovėja Kazakevičia Kostanta namai.
Anykštos k – Boleslovas Pruskas, g.1928 m.
Kadaise Perkūnas ty kirta kaip tai, nežinau, tai praminė Perkūnakiemiu. Gyvena Kazakevičiai, Macijauskai, pirma jie kavojasi (laidojosi) an Senų Kietaviškių kapinių, paskui sava kapines buva pasidarį, ale visku iškėłi, kai stati elektrini.
Raistinės k. – Janina Jakelytė Petkevičienė, g. 1925 m. Raistinės k.
Kariavį čia kur ir Perkūnakiemij, ale nėr nei kapų, nei ko. Kara laiku gi nelaidoja po vienu. Gal Gojuj. Ty miške kurganai.
Alinkos k. – Juozas Kučinskas, g. 1929m. Alinkos k.
Iš dieduko pasakojimų prisimenu, kad kai ėjo švedai, tai buvo labai žiaurūs. Prievartaudavo moteris, o mažus vaikus pasmeigdavo ant durklo ir sukdavo ratu iškėlę virš galvos. Žmonės labai jų bijojo ir labai juos keikė. Tai, sako, vieną kartą kaip užėjo perkūnija, kaip pradėjo griaudėt’, visus juos išdaužė perkūnas, protus jiems sumaišė, iš baimės jie vieni kitus išžudė.
Elektrėnai – Arūnas Pliskauskas, g. 1968 m. kilęs iš Gojaus k.
Nuo Gojaus kaimo, kuriame šimtmečiais iki krikščionybės įvedimo ir po krikščionybės įvedimo buvo šventovė su ąžuolu, rytų kryptimi, maždaug už dviejų su puse kilometrų, tyvuliavo gražūs Anykštos, Dumbliuko, Puikino, Jagudžio ežerai. Netoli Dumbliuko, kuris buvo giliausias ir su klampiais krantais, apaugusiais meldais, nendrėmis, Anykštos ežero pakrantėje augo gražus ąžuolynas, kuris buvo pagonių dievo Perkūno šventovė. Čia stovėjo auksinė Perkūno statula ir aukuras. Keturiolikto amžiaus pabaigoje, kai lietuviai jau tapo krikščionimis, pagoniškas tikėjimas jų sąmonėje buvo likęs dar keliems šimtmečiams, daugelis jų išpažino dvigubą tikėjimą – meldėsi savaip ir laikėsi pagoniškų papročių, bet lankė katalikų bažnyčią, krikštijo vaikus, laidojo numirusius krikščioniškai.
Mano močiutė Stefanija Koricinska, katalikė, lenkė, 1896 metais ištekėjo už bajoro Petro Pacevičiaus į Perkūnakiemio kaimą, vadinamą bajorkaimiu, Anykštos ežero saloje turėjusio dvarą. Ji pasakojo mums, savo anūkėms, jog iš senelių bajorų ir šlėktų girdėjusi apie lietuvių tikėjimą Perkūnu, kurio auksinę skulptūrą nuskandino Dumbliuko ežere, bajorai sunaikino aukurą ir uždraudė melstis ąžuolyne. Nuo tada bajorkaimis vadinamas Perkūnakiemiu.
Vietiniai ir aplinkinių kaimų lietuviai labai pergyveno dėl dievo Perkūno ir šventovės sunaikinimo. Bet greitai jie rado išeitį. Nuo Anykštos ežero į vakarus Gojaus pušyne netoli vieškelio Semeliškės– Paparčiai pasirinkę aukščiausią gražiausią pušį įrengė čia savo šventovę. Mano močiutei buvo keista, kai lietuviai, grįždami iš Kietaviškių bažnyčios po pamaldų, dar užeidavo pasimelsti savo Perkūnui po ta pušimi. Šiuo metu nėra nei Perkūnakiemio, nei Anykštos ežero, nei tos pušies. Pušį Pirmojo pasaulinio karo metu kažkas nupjovė, vietoje Perkūnakiemio stovi galinga elektrinė, vietoje Anykštos, Dumbliuko ežerų, kuriuose ilsisi auksinė pagonių dievo Perkūno skulptūra, tyvuliuoja Elektrėnų marios.
Vilnius – Aleksandra Janavičiūtė-Ričkienė, g. 1939 m., kilusi iš Gojaus.
Pateikėjos pastaba: vaikystėje girdėta iš Mortos Laimutytės.
Mano mamos Stasės tėveliai Boleslovas ir Valerija Rakauskai Barčių dvare (Žaslių vlsč.) gyveno pasiturinčiai, be šio dvaro turėjo žemės dar ir kitur. Gyvenome Perkūnakiemio kaime. Nuo mūsų trobos iki vieškelio Kaunas – Vilnius buvo gal pusantro kilometro. Perkūnakiemio kaimo aplinkoje mes, trys Bankauskų vaikai – aš, Bronius, Stefa ir išaugome. Su seneliais Rakauskais, jų sūnumis, o mūsų dėdėmis, Viktoru, Marijonu, Broniumi bei Česlovu, dukromis, o mūsų tetomis, Vanda, Janina ir Elena nuolat bendraudavome, nors mums iki Barčių buvo gal septyni kilometrai. Buvau vyriausias (gimiau 1933 m.), todėl gerai atsimenu žmonių kančias pokario metais.
Tėvelis Vytautas Bankauskas mirė per karą. Dezertyrams iš vokiečių armijos duodavo civilius drabužius, pasilikdamas kareiviškus. Nuplėšęs skiriamuosius ženklus, apsirengdavo dirbdamas ūkio darbus. Tai pastebėjo vokiečių patrulis, sumušė. Kiek pasirgęs, mirė gal keturiasdešimt beturėdamas.
Perkūnakiemio k. – Juozas Bankauskas, g. 1933 m.
Perkūnakiemio k. apie 19 a. pabaigą
Perkūnakiemio bajorai
Pacevičių giminė
Vilniaus ir Kauno bajorijos dokumentuose surasta daugybė dokumentų apie įvairias Pacevičių šeimas. Pacevičių herbas minimas Trakų vaivadijoje. Tai buvo tuometinė jų gyvenamoji vieta. Į Perkūnakiemio bajorkaimį šį herbą atnešė Jurgis Pacevičius, kuris 1773 m. vedė Karoliną Viršaitę, kuri paveldėjo Perkūnakiemio bajorkaimį. Jos tėvas Virpša valdė Perkūnakiemio, Lekavičiųir kitus dvarus, buvusius už Vievio. Jurgis Pacevičius su Karolina turėjo 7 vaikus: Rapolą (1813m.), Salomėją (?), Justiną (?), Reginą (?), Vladislovą (1817 m.), Ievą (1819 m.), Alfonsą Jokūbą (1822 m.).
Jurgis Pacevičius turėjo dvarą Salose, kur gyvendavo, bet jis dažnai išvažiuodavo (turėjo dvarus Trakuose ar Lenkijoje) ir dvarą Salose, likusį be priežiūros, labai nuniokodavo. Jis teisėsi net su žmonos tėvais dėl žemių. Jurgis Pacevičius mirė 1837 m., turėdamas 64 metus. Po jo mirties žmona Karolina Pacevičienė ištekėjo už Kazimiero Narušio, kuris turėjo dvarą Raistinės kaime, ir taip pasiėmė visas žemes. Jiems labai sekėsi, turėjo kumetyną ir daug kumečių, tačiau nei močiutė, nei mama apie giminystę su jais net nešnekėjo, pyko, kad motina už Narušio ištekėjo. Kaip pasakojo seni žmonės, Karolinos tėvas Virpša labai prasigėrė ir išpardavė visas žemes.
Iš Pacevičių Perkūnakiemyje liko tik sūnus Rapolas, gimęs 1813 m., miręs 1877 m. ir palikęs tris sūnus: Pilypą (1866 m.), Petrą (1869 m.) ir Julijoną (1873 m.). Prie caro dvarininkai turėjo važinėti karieta, pakinkyta dviem arkliais, o Pacevičiai nemėgo didžiuotis ir kasdieniais reikalais važinėdavo kaip paprasti žmonės – vienkinkiu vežimu. O caras gaudydavo rekrūtus į kariuomenę. Taip važiuojant ne karieta buvo pagautas vyriausias Pacevičių sūnus Pilypas ir išvežtas į Rusiją.
Ūkis jau buvo skurdokas, tarnam reikėjo mokėti, čia dar jauniausias Julius pradėjo išgerinėti. Tas pats kaip Pilypui atsitiko ir Petrui. Ir jį, važiuojantį paprastu vežimu, kaime pagavo caro žandarai ir išvežė į rekrūtus. Sako, broliai kariuomenėj buvo net susitikę. Tėvo nėr, motinos nėr, taip jauniausias sūnus Julius vos ne visą dvarą prašvilpė. Galiausiai kažkokių išgertuvių metu kas ten atsitiko, kad užmušė vieną berną. Ar jis, ar ne, bet jam reikėjo nešdintis iš Lietuvos. Tada jis išvažiavo į Angliją. Sakoma, toj Anglijoj buvo pasigavęs negerą ligą, grįžęs apsivedė su Marijona (?) iš Marijampolės, tačiau vaikų jau neturėjo.
Kai broliai Pilypas ir Petras grįžo iš kariuomenės, dvarą Salose rado visai sugriautą ir išpustytą. Medžius iškirstus, žemes išgrobstytas. Prasidėjo teismai, teismai… Baisi istorija. Ką jie atsiėmė? Tik 30 ha žemės. Teismai buvo tokie: mano senelį Petrą, mamos tėvą, kumečiai taip sumušė, sudaužė koją, kad prisimetė vėžys ir jis penkiasdešimties mirė, palikdamas mažus vaikus.
Prosenelė atvažiavo iš Lenkijos į Vilnių ir atidarė savo siuvyklėlę. Nuvažiuodavo pas savo seserį, kuri buvo Lietuvoje ištekėjusi ir gyveno kažkur prie Monio ežero. Čia susipažino su Kuracinskiu ir apsivedė. Jos duktė, mano senelė Stefanija, ištekėjo už Pacevičiaus Petro, kai jis grįžo iš kariuomenės, ir turėjo sūnų Joną (1914 m.), kuris išvažiavo į Ameriką, ir mano motiną Zofiją (1912 m.), kuri vėliau ištekėjo už Loibos.
Vilnius – Marijona Loibaitė-Gedminienė, g. 1932 m., kilusi iš Perkūnakiemio.
Pacevičių ir Loibų šeimos
Mantygerdų – Loibų herbas Pacevičių herbas
Loibų giminė
Aleksandras Montygerdas Loiba (1871–1959), mano senelis, gyvenęs Užilgių kaime, buvo vedęs Juzefą Rondomanskaitę ir turėjo 6 vaikus: Vladislovą, Vytautą, Steponą, Aleksandrą, Julijoną ir Zigmantą. Tėvas Vytautas Loiba Perkūnakiemio bajorkaimyje apsigyveno1927 m., vedęs Zofiją Pacevičiūtę. 1935 m. persikėlė į vienkiemį, kur gyveno iki iškėlimo, statant Elektrėnus 1963 m. (namų pamatai iki šiol dar žymūs).
Vilnius – Marijona Loibaitė-Gedminienė, g. 1932 m., kilusi iš Perkūnakiemio.
Kaimas
Buva čia tokia pasaka kad karas ėja, saka užėja griaustinis, visu kariuomeni išmušė, buva kadaise.
Apylinkės buva su miškais ir ežerais kaip kokia dauba, pakraštys prie Obenių kaip tvora pakeltas. Kai seniau žmonės labai važinėja sekmadieniais bažnyčion su arkliais, keliai buvo neasfaltuoti, žvyrkeliai, tai nuog mumį matėsi kaip važiuoja vingiuotu keliu link Semeliškių,toli dulkių stulpai kyla, matėsi iš toli. Vasarą karšta, dulkės.
Iš Bezduka ežera tekėja upelis, čia viskas kitaip buva, paskui tiesė vieškelį, seniai dar, pirmą vieškelį, tai viską čia sugriovė, pakeitė. Prakasė kalniuką, upelį nuleida Puikinan, o seniau čia tekėja, apylinkės jo buva išneštos apie 30 metrų pločia, tai tikriausiai smarkiai tekėja, krantuose smėlis, čia buva ir nedidelis raistas, beržai, pušys, kai darė vieškelį žmonės juos pjovė, vežė, dar menu kelmai storiausi stovėja. Upelis an pievų ėja nuog miškelia jau per šaltinius, tai jau pusė jo nuvėja Puikinan, nuvėja kitur, tai jau nebuva toks didelis kaip seniau. Nuo posūkia, nuo Kumeliauska vingiais ėja, buva išplauta.
Senais laikais čia buvo labai gražios vietos, miškai, pušynai, ąžuolynai, ežerai, salos, pusiasaliai…Gal už tat čia buvo bajorų gyventa vieta, būta daug dvarų, palivarkų. Senam kaime buvo vieni dvareliai – Macijauskai, gal koki tai Aleškevičiai, tiksliai nepamenu, irgi koks tai dvarelis, Pacevičių – vidurij kaima, sodas senovinis, medžiai seni, veranda, rūsys iš akmenų, menu kaip vila smaila virš rūsia, apvala, smailyn ėja.
Kadaise gyvena Virpšos, paskui Sarnackas, Naruševičius, Junevičius, Pacevičiai, Loibos, netoli buvo Abromiškių dvaras, buvo Dembinos, Mijaugonių, Gabriliavos, Žebertonių , netoli ir Ausieniškių dvarai, Kietaviškių. Čia turtinga istorija šitų žemių.
Perkūnakiemis – vardas nuo senų laikų, kaimas stovėja ant Anykštos ežera kranta, dar ežera dalį vadino,,Šlekščionka“, tenai mat gyvena šlėktos, tai ir šnekėja lenkiškai. Dar vadina ,,Akalica“- bajorkaimis, mat seniau tenai gyvena bajorai, kaimas nėja baudžiavos, nėja dvaruosna dirbt’’ buvo laisvi žmonės. Seniau gatvinis kaimas ėja palei ežerą iki Kietaviškių vieškelio.
Kaime gyvena abiem pusėm. Kazakevičiai, Macijauskai, Bankauskai, Pacevičiai, Loibos, Kučinskas, Šeštokai, Mitra. 1935 metais skirstėsi į vienkiemius. Dvarelį Salose nupirka Baliūnai, savanoris Parulis, Girsa gava žemės. Kiemavietėj lika gyvent’ Kazakevičiai, Macijauskai, Kazlauskas ant kalna. Kiti isidalina. Šeštokai statėsi pamiškėj, Loibos irgi beveik miške. Loiba buvo atėjęs žentuosna, vedęs Pacevičiūtę. Tenai žemė buvo prasta, prie valdiška Perkūnakiemia miška.
Perkūnakiemio k. – Česlovas Kazakevičius g. 1925 m.
Gyvensena
Naruševičius turėja 50 hektarų žemės, Sarnackas – 50, visa žemė ėja an Kakliniškių, Lekavičių tokia juosta palei ežeru. Gyvena Junevičius, dar menu jo žmona atvažinėja iš Vilniaus, šnekėjo lenkiškai. Narušis pykasi su Jakeliu dėl žemės, saka, tas užtvėrė tvorą, Narušis, drūtas vyras, primušė Jakelį. Dėl žemės tai seniau ir ženinasi ir pešėsi. Saka našlė Pacevičienė irgi turėja daug piršlių, o apsivedė su jaunesniu už save Narušiu irgi dėl žemės.
Mana tėvas su broliu važinėja Amerikon, užsidyrba pinigų ir pirka žemę Perkūnakiemia kaime. Seneliai gyvena Musteniuose. Perkūnakiemij buva laisvos žemės. Seniau žemė buva turtas. Kas mokėja žemi dyrbt’, turėja gyvulių, tai geriau gyvena, o kas prieg tinginiui, dar jei žemės prastos, tai ir biedni buva. Uošvės kaimynai būdava dar varpos nevisai pilnai prinokį, jie jau eina, renka, girnom susimala, duonos jau trūksta. Nėra trąšų, gyvulių mažai laika, mėšla nėr, tai derlius prastas.
Mana tėvai buva labai tikintys, tėvas turėja dvi žmonas, tai kai 1 – ji sirga, tai saka, tėvas važiava Semeliškėsna pas kunigą prašyt’ kad leist ligonei per gavėnią mėsą valgyt’. Tėvas vis giedoja adinkas, anksti ryte, kai tik švinta, jis jau gieda. Vienas. Paskui, kai praauga, jau dukterys padedinėja. Kai antrą kartą ženinasi, tai vaikam ne kas, užtat dukterį išmokina mokytoja, saka, ji Guronyse Slatkevičių mokina. Sesuo tenai gyvena, mes dažnai tenai būdavam, padedinėjam darbuose, prie gyvulių ganyma. Brolis Jonas, pirmos žmonos sūnus gyvena Lojaus kaime, tenai jo motina, giminės, toki Sadauskai turėja žemės, tai jis išėja tenai. Pragyvenima šaltinis buvo tik iš žemės, seniau visi gyvena tik iš žemės.
Kai kaimas ėja an sklypų, tėvas lika gyvent’ kiemavietėj, rėžiai buva, tai 80 arų ėja vienoj keliuka pusėj, kitas gabalas, kampas ėja aukščiau, kaip ty nuo tų bajorų pirka, kad gabalais, ne vienoj vietoj. Gražus buva mūsų kaimas, geri žmonės, buvo gal 10 namų, visi sugyvenam.
Kai atvažiava matininkas žemės matuot’, tai džiaugėsi, kad kaimas lietuviškai šneka. Kol buvom maži, šnekėjam lenkiškai, mama iš Semeliškių kilus. Mes, Kazakevičiai, buvam lietuviai, o kiti – Macijauskai, Baliūnai jau lenkai. Sala buva valdiška, gyvena Vancevičiai. Parulis buva savanoris, jam davė žemės saloj, Girsai, kaip bežemiui irgi davė 3 hektarus. Tėvas su broliu pirka Perkūnakiemia dvarelį, buva Amerikoj, užsidyrba pinigų ir pirka 52 hektarus žemės, paskui pasidalina. Žemė buva kaima gale link dabartinių Elektrėnų, tada tėvas pasistatė namus atskirai, o brolis lika dvarelij su gyvuliais ir pastatais. Tėvai atsikėłė iš Mustenių.
Mūs tėvai tarpusavy ir šnekėjasi ir barėsi lietuviškai, o su vaikais vis lenkiškai, nežinau, gal norėja kad vaikai šlėktos būtų. Gyvenam akalicoj, bajorkaimij, gal užtat. Kaime buvo daug vaikų. Pas Macijauskus – 6 vaikai, pas Baliūnus – 2, pas Loibas – 5, pas Pacevičius – 2, kitus Macijauskus – 3, pas Kazakevičius – 7. Vaikai ėja į Obenių mokyklą, paskui panaikina, tai aplinkui ėja į Mažiklę.
Perkūnakiemio k. – Česlovas Kazakevičius g. 1925 m.
Žibala ir to nebuva daug. Buteliukan inpila, knatu padara, tai tokia ir lempa. Buva trečias numeris, penktas – tai jau šviesu kai rojuj. Kai buvau vaikas, dar ir balanas degina. Balanom ima nešakota medžia ripki, suskalda, paskui su peiliu skalda balanas. Ale medis turi būt’ labai sausas.
Perkūnakiemij irgi buva dvarelis, gyvena šlėktos. Seniai jau. Kap nuvėja an sklypų, tai mūsų žemė buva link Obenių, kur dabar mazuta ūkis. Saloj pirka žemės ir statė namus dar diedukas.
Tėvas labai mylėja žvejot’, tai ir lika gyvent’saloj. Jo brolis, mana dėdė, išsikėłė, pasistatė palei plentą.
Vanda Baliūnaitė-Šumskienė, g. 1932 m., kilusi iš Salų.
Mana tėvas su sava broliu kadaise nuvažiava Amerikon, užsidyrba pinigų ir nusipirka Perkūnakiemia akalicą, tokį kaip dvarelį ir 28 hektarus žemės. Paskui, kaip jau ėja an sklypų, gal su broliu pasidalina, tiksliai neprisimenu, lika 16 hektarų. Loiba buva turtingas, turėja 30 hektarų žemės ir pasistatė namus prie Gojaus miška. Lika kiemavietėj tiktai Kazakevičiai ir Macijauskai. Kai statėsi Elektrėnai, nieka iš mūs kaima nelika, visus iškėłė.
Perkūnakiemio k. – Vaclova Kazakevičiūtė-Jančiauskienė, g. 1929 m
Mano proseneliai iš motinos pusės, Pacevičiai, gyveno Perkūnakiemyje. Kai kėlė ant sklypų, Pacevičiai atsikėlė prie miško, o kai jie turėjo dukterį, tai žentuosna atėjo Loiba ir atsinešė savo pavardę. Pacevičiai, Vankevičiai priklausė Perkūnakiemio kaimui, ir miškas, kur seni pilkapiai, dar priklausė Perkūnakiemiui iki vieškelio. Kitoj Rungos upelio pusėj jau buvo Lekavičių kaimo žemė. Ten gyveno Kačėnas, Vėželis, Beganskas, Junevičius, Girsa. Kur dabar dujų ūkis, ten gyveno Rusakovas, už jo – Baliūnas.
Elektrėnai – Vaclovas Janavičius, g. 1942 m., kilęs iš Gojaus.
Dar prisimenu seną kaimą: mūs troba buva labai didelė, vienam gale gyvena tėva brolis, kitam – tėvai. Kaimas buva gatvinis, buva šuliniai, atokiau stovėja tvartai ir kluonai. Paskui isiskirstė an sklypų, išėja Bankauskas, paskui Loiba.
Perkūnakiemio k. – Vaclova Kazakevičiūtė-Jančiauskienė, g. 1929 m.
Kaip gyvenome Perkūnakiemyje? Kai buvau maža, prisimenu, kad iš Perkūnakiemio į Salas eiti reikėjo per Dumbliuką. Buvo labai klampu, reikėjo žiūrėti – jeigu ne ten koją pastatysi, gali ir nuskęsti dumble. Pas mus iki karo būdavo trys samdiniai. Tarnavo kažkoks Borakas ir jo sesuo Janina iš Obenių kaimo ir toks Stasys, kurio mes su Alfreda labai bijojome. Tėvelis buvo nupirkęs dvi lūpines armonikėles. Mes matėm, kaip atėjo Stasys ir paėmė vieną armoniką, pasakėme tėveliui. Tačiau jis armonikos neatėmė, pasakė, kad ir jis nori grot’.
Mes gyvenome prie miško. Tenai dirbo labai piktas eigulys iš Lubakos. Sako, vaikas karves ganė ir nulėkė miškan „an savo reikalo“, jis pamatė ir ėmė rėkti: „Ko tenai lakstei?“ Vaikas sako: „Savo reikalais.“ Tai jis nepatikėjo, liepė vest parodyt, ar tikrai.
Tėvas visus vaikus vertė mokytis. Vasara baigiasi, susodina vežiman ir veža iš namų į Vievį. Net neklausia, ar tu nori ar ne, nes čia mokyklos vyresniems vaikams nebuvo.
Mūsų kaimas buvo bajorkaimis, jaunimas buvo labai kultūringas, merginoms eiti į gretimus kaimus į šokius buvo uždrausta, tėvai neleido. Šokiai buvo organizuojami vietoje. Šeimininkas turėjo pereiti kaimynus ir paprašyti tėvų leidimo, kad leistų vaikus į šokius.
Vilnius – Marijona Loibaitė-Gedminienė, g. 1932 m., kilusi iš Perkūnakiemio
Jaunimas mėgdava rinktis už Kazakevičia tvarta. Kai suveinam, kai užgiedam, tai garsas aina per ažeru in miškus. Mamos vara ait’ miegot’, saka, rytoj keltis anksti, darbai laukia, o mes nenorim. Taip gera giedot’.
Čia buva labai gražios vietos, žmonės myłėja šitu kraštu. Miškai, ažerai, visi žmonės dainingi, draugiški, gerai buva čia gyvent’.
Važiava Janavičiai gyvent’ Kaunan, tai vis paprast’ negałėja. Išvažiuojant’ pardavinėja dvi kiaułas, tai vienu sūnus pardavi, o kitu atveži mana kieman, atkėłi vartus, inłaida ir išvažiava. Pareinu namo, žiūriu kiaułė po atšlaimu vaikščioja, laukiu laukiu, kas ateis jos pasiimt’, niekas neateina. Atvažiuoja tas jų sūnus ir saka: „Radai, Anele, kiaułę?“ Sakau: „Radau. Ar jos atvažiavai?“ O jis: „Palienku tau.“ „O kiek mokėt’?“ – klausiu. „Nieka“, – saka ir išvažiava.
Po savaitės atvažiava Janavičius prie sava nama, o tenai jau čigonai gyvena. Tai, saka, iššokt’ per autobusa langu norėjau, ale neatsidariau. Nuvažiavis Kaunan pasikori. Tai toks pergyvenimas.
Loibos Kaišiadoryse nupirka namu, tai atvažiavį saki, kaip nemalonu tenai gyvent’, kaip nemalonu. Čia jų pastatai buvo gražūs, miške, gražioj vietoj, tai tenai, an gatvės, negałėja apsiprast’.
Mama, viena gyvendama, nėja ant sklypų. Tai žemė teka prasta. Davi raistų, tai šienu paklodėm tempėm krantan. Upelis, kur dabar tiltas kaba, Runga, netoli mumį aja, tai mana namas tenai, prie to tilta ir užtapytas. Elektrėnai sugraužė viską. Daug kas sunkiai pergyvena. Sapne nesapnava mūs seneliai. Čia buvo toks grožis, ažerai, miškai. Saloj už Raistinės, prie Šarkinės, buva tiltai, ažeras negilus, galėjai vaikščiot’. Vis verkiu ir verkiu. Net bažnyčiu pastati nežinia kokiu.
An leda aidavam su klumpėm. Išdraskam rankom sniegu. Mokėjam žuvį iš po leda su kirviu išsikirst’, bet daugiausiai čiužinėjam, išdykavam, keliskart klumpes pameti ir vėl’ sniege randi. Ir nesirgam, stiprūs buvam, gudrūs, darbštūs nuo mažumės. Nuo septynerių ganiau, dvylikos – pastati po svetimu vyru rugių paiminėt’. Ir nieko, parodė tik, kaip pėdu surišt’. Verpiau, audžiau ir rūbams, ir aštuonianyčius, viską. Rūbus kočėjam su kočėlu, vėliau atsirada angliniai prosai. Auginam savo linus, avis. Turėjam vilnos, ant batukų nešiojam kaliošus, atrodė taip gražu. Atsimenu, prie bažnyčios persiauni, usidedi kaliošus, o namo einant’, kad nenunešiotum tarkos nuo padų, tai nusiaunam ir basi per gruodu. Ir nesušalam. Vasaru ganim karves, rudenį Lubakos miškuose buva daug riešutų, tai prisirinkdavam maišais. Ant pečiaus išdžiovina, žiemu labai skanūs. Miške buva daug baravykų, kitų grybų nei nerinkam. Buva daug uogų, žemuogių.
Perkūnakiemio k. – Anelė Mitraitė-Švenčionienė, g. 1914 m
Vyriausia seseris ištekėja už Girsos. Jiej neturėja kur gyvent’, vaikščioja per žmones, gyvena Senose Kietaviškėse. Tada motina priėmė juos kitan trobos galan, mūs namas buva labai didelis. Pasistatė naują pečių ir per šiaudinį stogą išvedė skardinį kaminą. Vieną dieną sesuo smarkiai prikūrena pečių ir atsisėda aust’. Audžia ir nesupranta, kas čia taip ūžia. Nepamatė, kad stogas jau dega. Mama prie ežera plovė drabužius, pamatė, bet iš išgąsčia, saka, net negałėja pabėgt’. Stovėja lyg staba ištikta. Sudegė labai daug kas: ir namai, ir baldai, ir javai, ir mėsa, ir linai ant aukšta. Ką išnešė, ir tas jau buva apdegis. Brolis važiava iš malūna, sutika kaimynus su kibirais, su kastuvais namo einančius. Jis dar galvoja, kur jie čia eina, atsisuka ant namų – gi tik kaminas stovi. Ot privargam! Kiti trobesiai, kai stovėja atokiai, tai neužsidegė. Gyvenam kluone. Statė naują trobą, gerai, kad turėjam sava miška, tai pjovė ir statė.
Salosna ir Perkūnakiemin atvažinėdava daug vasarotojų iš Kauna. Jie pirkdava kaime maistą, nakvodava, žvejodava, atvažiuodava daug žmonių. Ir vieni vyrai, ir su šeimom.
Mana vyresnė sesuo jaunystėj buva labai graži. Kartą jinai su Levickute kažkur ėja palei Loibus ir sutika ponus, atvažiavusius iš Kauna. Vienam ponui labai patika sesuo, tai jis perdavė jai laiškelį, o kai varda nei pavardės nežinoja, tai užrašė „Didesnei“, ba Levickaitė buva maža. Sesuo gava tą laiškutį, ir jie susirašinėja, o ji jau turėja berną Macijauską. Kadangi tas Kauno ponas siuntinėja seseriai laiškus, tai Macijauskas nuėja Kietaviškėsna, paėmė jo laišką ir jam kažką prirašė. Jis daugiau seseriai nerašė, bet, kai sužinoja, kad mes sudegėm, atvažiava su dviem čemodanais. Ko jis tenai atvežė, neprisimenu, bet buva atvažiavęs.
Perkūnakiemy ir Obeniuose šnekėjo lenkiškai. Mokėjo ir lietuviškai, bet buvo tokia mada, unaraviau lenkiškai. Atvažiavo Kietaviškių kunigas, išgirdo lenkiškai šnekant’ ir ėmė bartis, sakyt’: „Tokią gražią kalbą iškeitėt? Ir į ką? Į šitą?“ Kai jau kunigas pradėjo bartis, tai namie pradėjo lietuviškai šnekėt’. Kodėl lenkų kalba buvo paplitus mūsų kaimuose? Aplink buvo daug dvarų. Lenkiškai dvaruose buvo kalbama nuo Žečpospolitos laikų, o išliko kaip pasipriešinimas caro priespaudai, rusinimui, rusiškų mokyklų įsteigimui. Aš galvoju, gal užtai. Tai buvo ponų vartota kalba, kaimuose visi mokėjo lietuviškai, o su ponais dvaruose, palivarkuose, kurių tinklas buvo labai tankus, reikėjo kalbėt’ lenkiškai.
Kloniniai Mijaugonys – Albertas Janavičius, g. 1947 m.
Po karo buvo labai didelės duoklės. Reikėjo duoti ir pieną, ir kiaušinius, ir sviestą, ir bulves, ir rugius. Tai, būdavo, laukiam Amerikos išvadavimo… Buvo tokie vargani metai, kad tėvas turėdavo skolinti sėklą. 1949 metais, sėdėdamas vagoje, tėvas pasirašė į kolūkį, ateidavo į namus ir versdavo pasirašyti. Aplinkui ūkininkų tarpe kilo didžiulis sąmyšis, buvo daug nepatenkintų, tačiau niekas nepadėjo. Visi turėjo įstoti į kolūkį. Vasarą visi mūsų vaikai dirbome kolūkyje, nes didelė šeimyna. Reikėjo ir išmaitinti, ir aprengti.
Vilnius – Marijona Loibaitė-Gedminienė, g. 1932 m., kilusi iš Perkūnakiemio.
Neramumai, karai
Kara metu čia vokiečiai nestovėja, tik praėja. Paskui Rūdninkų miškuose buva rusų partizanų, pro čia vaikščioja sprogdyt’ geležinkelia, per mūs kaimą nėja, čia ežerai, bet menu kai per viena Sekmines jie važiava, visa gurguolė, gal 10 padvadų, gal kokių 100 žmonių Streipūnų miškuosna, saka, tenai perėja geležinkelį. Tenai stovėja tokia Stankevičiaus namai, jis buva iš Matusevičiaus pirkęs, tai užlipa an stoga, kad geriau būt matyt’, vokiečiai pradėja šaudyt’, sudegina namus, netoli geležinkelia tik pamatai paskui stovėja. Juos vokiečiai kai puolė, tai jie pabėga. Laisvai jie čia gyvena. Saka, Pastrėvy rusai gyvena, tai dieną dirba, naktį eina, mėtė bombas, łaida parašiutus.
Po karo Abromiškių dvare ilgai stovėja rusų kareiviai. Po kara ai negera buva užsienia propoganda. Žmonės renkasi, klausa radiju, o tiej – jau va tuoj būsit’ išvaduoti, laisvi, laikykitės, tai vyrai ėja miškuosna ir sulaukė arba mirties arba Sibira. Mana broliai slapstėsi. Plovuose turėja pasidarę slėptuvę, aš dar jaunas buvau, o broliai slapstėsi. Visko buva. Ėja skrebai, ėja žaliukai, šaudėsi, tėvas Trakuosna lašinius, kumpius vežioja. Pirkasi. Buva, kad broliai ir Vilniuj slapstėsi, ne namie. Rūsiuose ir tenai sėdėja. Reikėja jiem maistą vežiot’. Prisimenu, kartą jie gyvena netoli Aušros vartų, nama rūsij. Durys iš lauka pusės, laiptai statūs. Nešiau maistą. Kai paslydau, tai duonos kepalas nuriedėja žemyn, aš paskui jį, net durys atsidarė. Visko buva. Buva ir užverbuotų pažįstamų, už žemę, už daug ką keršina vieni kitiem, Janavičiaus Vytą nušovė, Ignas pabėga Amerikon, o Antanas lika ir pragyvena, paskui ir partinis buva.
Čigonai buvo sušaudyti. Saka, jie ką tai pranešdinėja partizanam, už tai atėja naktį ir visus sušaudė. Buva peliūniukai, buva ir pasileidę, nesiskaitė, su peiliais, a, visko buva, ką nori, tą dara. Menu, Varnakampy buva gegužinė, aš dar vaikas buvau, sesuo buva panelė, šnekasi su tokiu berniuku, tai atėja toks jau suaugęs vyras, sugava ežere gervę, paėmęs už kojų ją tampa, nešioja. Priėja prie to berniuka ir saka:,,Nebijai?“ Ir jam per galvą su ta gerve. Visi žiūri. Vaikšta ir mosikuojasi su paukščiu.
Perkūnakiemio k – Česlovas Kazakevičius, g. 1925 m.
Kai prasidėjo karas, du lėktuvai – vokiečių ir rusų – šaudėsi virš mūsų sodybos. Aš, sesuo ir tėvelis jau buvome beeiną į bažnyčią, tai grįžome namo. Tėtis tada pasakė: „Prasidėjo karas.“ Tą vakarą mes pasitraukėme iš savo sodybos toliau nuo plento. Kai vokiečių koloną apšaudė rusų tankai, tai prie kelio į Semeliškes surado negyvą rusų tankistą. Mano tėvelis su Abdonu Pacevičium jį palaidojo ten, kur jis gulėjo. Mūsų krašte karo metu vaikščiojo rusų partizanai. Atėjo vakare ir prabuvo visą naktį. Dieną neleido vaikų į mokyklą, o vakare pas mus jau sėdėjo trys kaimynai, kurie kažkokiais reikalais buvo užėję. Neleido ir jiem išeiti. Po karo vaikščiojo daug Lietuvos partizanų. Mano mama ir babunia nuolat ką nors virdavo, nesitraukdavo nuo pečiaus, nes visus reikėjo pamaitinti, o dar sava šeimyna…
Vilnius – Marijona Loibaitė-Gedminienė, g. 1932 m., kilusi iš Perkūnakiemio.
Rusų kariuomenė stovėjo Mijaugonyse, naktį kareiviai eina rabavot’. Atėjo pas dėdes Kazakevičius, pavogė arklį, vežimą, o pakinkyt’ negali, – nėra pavalkų. Jie užsirakinę, vidun neįsileidžia, tai kareiviai paėmė nuog prieslenksčio girnų akmenį ir su tuo akmeniu kaip duos durysna, tai ne tik durys, bet ir lentinės pertvaros sulūžo, lentos išsilakstė. Kazakevičių vyrai stiprūs. Kaip dėjo vienam kareivėliui, tas net in lubas išłėkė. Pabėgo visi žemyn in Macijauską ir vežimą paliko. Paskui kas tai pranešė vyresnybei, tai buvo atėję, ale nieko, nekeršijo.
Algis Girsa, g. 1941 m., ir Valė Girsaitė, g. 1942 m., kilę iš Salų.
Raistinė, buv. k.
An Sajetų lauka mokytojas vedžioja, ty radau tokį dzvanelį, tai mokytojas indėja tokion skrynutėn, jis ty turėja tų gelažėlių. Mokytojas pasakoja, inlankoj, in klonį, kada tai per karu buva padėta dėžė auksa. Ty Mažikƚėj. Mama pasakoja, kad buva karas ir per karu upelis ty krauju aja, kiek žuva. Paskui pušyne ty kapčių yra, Gojuj, ty irgi kareiviai sukavoti. Ir prie Sajetų buva kapčiai. Mes tai laidojamės jau Sabališkėse. Visi čia, visa giminė. Gojaus miške pas Loibu pusseserė ganė, tai nułėkdavam, ty labai daug šitų kurganų.
Abromiškės – Janina Jakelytė Petkevičienė, g. 1925 m. Raistinės k.
Pusiasalis – dar Raistinė, ant kalna – Ałynka, toliau buva Mažiklė.
Seniau visi kaimai buva kupetoj, per vidurį aja kelias, abiem pusėm namai stovieja. Paskui jau isiskirsti, išieja an sklypų, statėsi.
Raistinės k.- Pranutė Olubaitė Sajetienė, g. 1924 m.
Vietovardžiai
Auksinis kalnelis, Bala, Blindinė, Duobełė, Dvara daržas, Kampas, Kapčiai, Kupstynas, Mažylis, Pas šulnį, Pas Dumbliuką, Pakriokšnis, Petrakampis, Po alksniais, Pušynėlis, Raistinė, Revas, Salaitė, Samanynas, Spalna, Šiłalis, Telėdnikai, Už Jakelia kluona.
Pasakojo Aleksius Sinkevičius
Kaime gyveno 7 gyventojai – 3 Jakeliai ir 4 Sajetai.
Gyvena Jakeliai – Motiejus, Ignas ir Petras. Sajetai – Aleksas, Stasys, Juozas ir Martynas.
Viduriu gatvės aja kelias, vienoj pusėj gyvena Jakeliai. Ignas ir Motiejus, toliau auga labai dideƚės kriaušės ir gyvena Petras. Prie tėvelia namų auga dvi liepos, jose gyvena gandrai. Turėjam sūpuokƚas, tada labai mylėdavam suptis, ypatingai prieš Velykas.
Sajetai gyvena už Pakriokšnia upelia. Kaimas sėdava savo laukus šniūrais, buva dūminės pirkios. Bet kaip ty buva su tais dūmais? Mana senelė buva atėjus iš Bajorų kaima ir buva labai dideƚė audėja, tai, menu audė ir audė. Ir dabar dar turiu jos priaustų. O seniau tai ir drobes audė, ir pasiklot’, ir usiklot’, ir marškiniam. Ir niekas neaprūkdava. Menu, užkaria paklodi ir neina dūmai trobon. Gal gerai išvesta an lubų? 1925 metais jau išėja an sklypų, tada jau pastati kaminu.
Mes gyvenam palei ažeru už Sajetų, žemiau mūs soda, palei Mažikli – Sinkevičius ir Pučius. Pučius arčiau, ty buva mokykla, ajau pirmon klasėn, pas Sajetus gyvena mokytojas Radzevičius, daugiau kaip 10 metų. Paskui jis isikėłė Gabriliavon.
Kai gyvenam dar Raistinėj, tai ty tėvas Jakelis Motiejus ir diedukas ir prodiedis gyvena nuo amžių. Paskui aja an sklypų, tėva brolis išeja Amerikon, tai statėsi palei ažeru.
Abromiškės – Janina Jakelytė Petkevičienė, g. 1925 m. Raistinės k.
Raistinės kaime gyvena Jakeliai, Greželis, Sajetų žentas ir Sajetos, dar tiesiai už Sajetos, už mana vyra, un jau mūs sodybos, kur dabar dar išlikus, a palei ažeru stovėja pona Naruševičiaus dvarelis. Dvarelis nebuvo didelis, menu, ateidiniejam dirbt’, namas buva medinis, gražus didelis, su langinėm, menu kad buva svirnas. Buva ženotas su našƚa, vyresne už savį, turieja daug žemės, gyvulių. Paskui po kara jiej išvažiava Lenkijon. Menu buva ardinarščikų namas, tenai jiej atskirai gyvena.
Raistinės k. – Pranutė Olubaitė Sajetienė, g. 1924 m.
Jakelių sodyba ankstyvą pavasarį
Naruševičiai
Raistinės kaime stovėja Kazimiera Naruševičiaus dvarelis.
Abromiškės – Janina Jakelytė Petkevičienė, g. 1925 m. Raistinės k.
Jauna būdama tarnavau pas Naruševičių. Jiej turėja 72 hektarus žemės, buva lenkai, lietuviškai nešnekėja, turėja darbinykų. Laiki dvi šeimynas prieg dvarui, tai vyrai dyrba nuolatinai, jų žmonos tik kelias dienas savaitėj, jiem davė isilaikyt’ karvi, kiaules, pašaru davinėja ponas, gyvena name per pusi. Dar laiki dvi mergas, viena laukuose, kita – kambariuose, piemenį laiki, tos mergos ir valgį gamina. Mergos tarnauna iki Kalėdų, jei kitiem metam nelienka, tai per Kalėdas išeina. Tarnava už 160 rublių per metus, ale pinigai buvo brangūs. Mergos verpė ir audė marškiniam ir placenkiniam sijonam. Dvare buva 12 melžiamų karvių, daug arklių, laiki kumelį, laiki medžioklinius šunis, apie 20 kiaulių. Buvo pastatytas tokis parnikas, tai ty viri gyvuliam, stovėja dideli katilai, juose viri bulves kiaułėm kas antra diena. Išvyrtas kapoja su siečka ir laiki loviuose. Vandenį šildi ir maiši jovalus kiaułėm jau virtuvėj. Katras pjovimui, tai šėri gerai, – su myltais, o katros žiemkentės – tai su dobiliniais pelais. Dideliam bake užmaiša, paskui išnešioja. Laikė daug vištų, apie 20 kalakutų. Žmones maitina neblogai. Mėsos davinėja tris dienas – sekmadienį, antradienį ir ketvirtadienį. Viri sriubu, kepi visokius blynus, troškina bulves, kepi kugelį, kakorus, viri košes, buva piena, turėja centrifūgu, tai dari grietini, muši sviestu. Ponas labai myłėja medžiot’, kas sekmadienį medžioja, tai zuikių an aukšta buva per visų žiem. Juos laiki inšalusius savaiti ar dvi, paskui, kap reikia, lupa ir gamina. Skaniai gamina. Verda, paskui troškina su saldžia grietinėƚa, dara burokėlių salotas.
Šarkinės k. – Stasė Binkevičiūtė Urbonavičienė, g.1921 m.
Mana tėvas prie Narušio buva eiguliu. Narušis labai myłėjo arklius ir mišką, ąžuolyną. Gerai buvo pas jį tarnaut’. Leido laikyti karvę, prieauglį, algą mokėjo grūdais, bulvėm, žmonės buvo aprūpinti. Už tai turėjo jam dirbt’. Tėvas saugojo mišką, uogaut’, grybaut’ leido, tik medžių labai žiūrėja, saugoja kad nekirstų niekas. Pas jį suvažiuodavo ponai iš Kauno, iš kitur, šventė miške, medžiojo, pramogavo.
Abromiškių k. – Česlovas Ševelis, g.1932 m.
Kartą Naruševičiaus* dvara raiste radam du mažiukus vilkiukus ir nešamės. Sutikam Naruševičių. Tas saka, parodykit’. Tai mes parodim, o jis tuos vilkiukus ir paiemi. Paskui saki, naktį vilkas atieja ir išpjovi visas jo avelas. Kerštava. Daug vilkų buva. Vilkai dainuodava tokiu nesvietišku balsu, šiurpu klausyt’ buva.
Vievis. – Anelė Mitraitė-Švenčionienė, g. 1914 m., kilusi iš Perkūnakiemio.
* Žinomas ir kaip Narušis.
ribos 
Kaimo ribos
Mes gyvenom Raistinės kaime, buvom kaimynai su Narušiais. Jie pabėgo Lenkijon, kai užėjo rusai. Menu dar jų namus. Stovėjo toks didelis, dviejų aukštų namas, medinis. Buvo dideli tvartai, kluonai, koki tai tarnų gyvenami pastatai. Paskui menu, tenai gyveno žmonės.
Prie kolūkio tvartuose tenai padarė fermas, laikė gyvulius. Pašarus laikė kluonuose. Viskas buva neprižiūrėta, paskui pastatai pradėjo griūt’, menu mes dar vaikai laipiodavom ty visur, o namuose, kambariuose dar rasdavom tokių gražių bonkučių nuo kvepalų, tai nešiojomės. Jos dar kvepėjo.
Mano diedukas iš mamos pusės Sajeta buvo Amerikoj, grįžęs pirko žemę. Tai čia ir gyvenom. Paskui, kai užėjo kolūkiai, kai atėmė žemę ir gyvulius, ir viską, menu kai mama labai verkė. Likt’ an 60 arų žmonėm buvo labai baisu. O gyvent’ reikėjo, augom 3 vaikai, nei apsiaut’, nei apsirengt’, nei pavalgyt’ dorai nebuvo.
Raistinės k .- Zonia Greželytė Stanevičienė, g. 1941 m.
Raistinės k. apie 19 a. pabaigą
Raistinėj, kur dabar ažeras buva Narušia dvaras. Dvara ponia buvo našlė Pacevičienė ir paėmė Narušį užkuriuosna, dvaras buva didelis, daug žemės, didelis ūkis, daug gyvulių. Junevičius, jau Narušia žentas gyvena irgi Raistinėj, atskirai. Mana tėvai pas Junevičių tarnava, aš maža piemenavau, ganiau jų gyvulius, ale sunku buva, ba visi gyvuliai – ir karvės ir avełės ganėsi kartu. Maistas buvo paprastas – blynai, burokai, kopūstai, pienas, mėsos retai. Junevičius buva pijokas, tvarkos maža. Tik kai sūnus paauga tai pradėja tvarkytis
Junevičius mėga vaikščiot’ pėsčias. Kai Kietaviškėse atlaidai, tai insirengia, šviesų kostiumą užsideda, su skrybėłe ir eina pėsčias. Jei ir ponia su sūnum važiuoja, tai pakinka bričku, veža vežėjas, tada važiuoja visi trys, o jei vienas, tai pėsčias, lazdu pasiėmęs.
Raistinėj gyvena tokia moteriškė, pavardės neprisimenu, tai ji ruošdava vaikus prie pirmos komunijos. Labai dievota, ale gera buva, leisdava ažere pasimaudyt’ paskui vėl mokina, nereikėja eit’ bažnyčion mokytis. Labai bijojam sena kuniga, užtat džiaugėmės, kai ateidava jaunas – jis mėga pašposaut’, geras buva.
Kakliniškių k. – Janina Leščinskaitė-Alkovikienė, g. 1927 m.
Kur dabar jachtklubas buva Naruševičia žemi, visos apylinkės, net iki poliklinikos. Kur restoranas, – jau Junevičia žemė. Junevičius vėłi milu, moterys audė naminius vilnonius audeklus,vėłė tuos audeklus vėlykloj ir siuva jarmėkus, per karą prie vokiečių pas Junevičių buva ir pieninė.
Anykštos k. – Boleslovas Pruskas,g.1928 m.
Ponas Naruševičius buva labai griežtas. Prisimenu, nelaida vaikščiot’ pievom. Aini in ažeru ar mokyklon, tai tik keliu, takeliu, jei per pievas pereitum ir pagautų, tai reikėja penkis litus pabaudos mokėt’, o tai buva nemaži pinigai. Vieną kart mes su broliu ajam iš mokyklos, buva prilyta, labai šlapia, an kelia stovėja dideƚės balos, tai mes perbridam per pievas, jis perėmi ir klausia:,,Kieno vaikai būsit?” Mes isigandam, tai pasakim. Tada jis pasakė tėvui:,,Kad prisipažina, tai nebausiu, ale jei dar kartą pamatysiu, tai mokėsi.“
Lekavičių k. – Vaclova Beganskaitė Girsienė, g1929 m.
Naruševičius gyvena Raistinėj, turėja apie 60 hektarų žemės, laikė tarnus, piemenis, samdi žmones visokiem darbam. Mokėja, menu, 80 centų už vieną dienu, ale reikieja dirbt’ nuo sauƚės tekėjima iki laidos, pietų davinėja. Pinigų kita vertė buva – karvė kainavo apie 50 litų, degtinė – 5 litai.
Grafui Pliateriui mirus, grafienė už ekonomą pasiėmi Kazimierą Naruševičių iš Raistinės dvarelia, tai jis labai vogi, saka, viską namo tempi. Grafienė tada ir saki Ševelienei, kad ir jam viskas taip nuveis, kaip ir jos. Ir tikrai. Kai Naruševičius bėga Lenkijon nuo sovietų, irgi viskas buva išdraskyta, nieka nelika.
Raistinės k. – Janina Jakelytė Petkevičienė, g. 1925 m.
Pas Narušį vasaru atvažinėja toks storas ponas su balta kepure, tai tik atvažiuoja in kapus ir pradeda pypsyt su mašina, tai reiškia jis jau važiuoja, tada vaikai, kas iš kur, ƚakia, stojasi prie gatvės, o jis visadu mėta saujas saldainių. Visadu. Kas šeštadienis.
Narušis kai išvažiava Lenkijon, tai jo name jau niekas negyvena, tai ir sugriuva, o žemi užvaldi tiej ardinarščikai bernai, ale ne gaspadoriai buva, jau nemokėja dirbt’, apƚaida žemi. Jiej turėja jau pasistatį plytinį namu, tiej broliai, gontais dengtas stogas buva, ale kol nušienava Narušia javus, tol ir buva ponai, o paskui viskas pasibaigi.
Kakliniškės – Adelė Šimonytė Vėželienė, g. 1926 m
Valčių saugykla
Pas tėvu buva valčių saugykla, buva daug valčių, gal apie 200. Vadina laivais. Mana tėvas ir dar diedukas dari laivus, remontava, daug jų turėja. Kas vasarą atvažinėja daug žmonių iš Kauna, nuomojasi valtis, plaukioja. Atvažinėja Šocikas, Juškėnas, visokie ponai. Menu, Šervenikas mėga juoktis:,,Reikia baliavot’ an kelma, tai kelmas nekalba“. Saka, restorane negalima.
Kauna Meškeriotojų draugija čia dari sezona atidarymus, uždarymus, visokias rungtynes, šventes. Vakare suveina kieman, tai 7-8 stalai prisėda. Suveina, kambarin netelpa, stata palapines. Maista atsiveža, perka kaime. Alų, degtinę pirka Abromiškėse, Gabriliavoj, ty krautuvės buva.
Buva tokios apskaitos knygos, žvejys turėja naria bilietu. Registracijos knygoj buva surašyta kokiam laikui nuomojama valtis, kiek joj plauks žmonių, kiek buva sugauta žuvies, užrašomas naria bilieta numeris, viskas pildoma. Kai knyga baigiasi, ją paima Meškeriotojų draugija, ir atveža nauju. Čia kažkaip usilika paskutinė, kai jau viskas ira, kai prasidieja statytis Elektrėnai. Žuvies daug pagaudava. Va įrašas – vien leščių pagauta 70 kg.
Man vis reikėja prikast’ sliekų, tai gerai, jiej atvažiuoja, – sliekai jau laukia. O vieną kart prikasiau iš vakara, jau jiem duodu – kad dėžutė visa tuščia, jau visi sliekai išlandžiojį. Tai paskui vis juokiasi iš manį, vis saka: ,,Prikask sliekų“, kai jau išvažinieja.
Žvėrinčiuj norieja statyt’ kokius tai poilsia namus. Nespieja.
Raistinės k. – Janina Jakelytė Petkevičienė, g. 1925 m.
Jakelis su valtimis
Neramumai
Papasakosiu kaip mus vežė.
Mes su vyru buvom paėmę šliūbą ir jau gyvenau pas Sajetus. Gimiau ir augau Kakliniškių kaime, buvau Olubaitė. Taigi mus perspėja, kad veš Sibiran. Tada mana vyras saka: ,,Aik tu pas mamą ir būk tenai, o kad metrikacija nepadaryta, tai tavį neveš.” Taip ir padarėm. O vyras, jo brolis, tėvai slapstėsi miškuose, pas kaimynus, gimines, taip ir lika. Tik namus atėmė. Padarė mokyklą ir apsigyveno mokytojas Kviliūnas su šeimyna. Du kartus manį buva paėmį, bet paleisdava, dokumentuose buvau Olubaitė, tai negalėja paimt’. Vyras irgi išvažiava miestan dirbt’, taip ir išsisuka.
Už ką vežė?
Tėvas turėja 16 ha žemės. Gyvena vyro tėvai, vyras ir brolis ir visi dirba žemę, turėja gyvulių, daržus, o motina buva nesveika, tai vis samdė mergas, užtatai. Jau buožės. Kad darbštūs, kad ūkininkai, kad samdė darbinykes.
Paskui namus grąžina. Dar kurį laiką mokytojas Kviliūnas nenorieja išeit’, ale dokumentai jau buva sutvarkyti, tai paskui išėja. Vyras turėja pasirašyt’, kad mes tarnų nelaikėm, tik tėvas, tada atidavė. O mes jau turėjam du sūnus, tada vyras turėja su manim padaryt’ metrikaciju, abudu vaikus įsisūnyt’, nes jie turėjo mano pavardę – buvo Olubiukai. Tik tada grįžam namo, remontavomės.
Pranutė Olubaitė Sajetienė, g. 1924 m. Raistinė
Rungiai, buvęs k.
Rungių kaimas
Rungiai man girdėti, buva seniau, jau seniau, kai aš gyvenau Salose, tai jau nieka nebuva.
Salos – Vanda Šumskienė Baliūnaitė, g. 1932 m.
Rungių kaimas buva. Vanduo buva išplovęs 8 metrų daubas, išplovė didžiules įlankas, saka vanduo tenai tekėja upeliu ir iš Bezduka ežera, prie pat Baliūnų tai buva didesnė upełė ir praplaudava krantus. Paskui tiesina kelius, vedė vieškelį, prakasė kitur jai vagą ir pasuka kitur. Nelika nei to kaima. Dar senuose cara laikų žemėlapiuose mačiau, buva.
Perkūnakiemio k. – Česlovas Kazakevičius, g. 1925 m.
Kai mokiausi mokykloje, mokiniam reikėja išnešiot’ žmonėm pakvietimus į balsavimus. Mokytojas visiems išdalina, o aš žiūriu – Rungių kaimas. Tai ir klausiu mokytojo, kaip jį rasti, aš tokio nežinau. O mokytojas man sako kad paklausčiau sava tėva, jis parodys, tada tėvas man ir parodė kur nunešt’ tuos pakvietimus, ale aš visai neprisimenu, kur aš ėjau. Kur tai prie Rungos, nemenu. Ty tik dvi sodybos tokio pavadinimo kaime buva. Paskui visai visi užmirša, matyt jau niekas to net nežinoja, tik dokumentuose dar rašėsi.
Abromiškių k. – Vaclovas Kanapka, g. 1838 m.
Sabališkės, k.
Kol dar nebuva Elektrėnų, tai gyvenam Sabališkių kaime. Kap maža buvau, kaimas dar buva gatvinis, aja nuog plenta, iki kur dabar gyvena Antanavičiai. Žemiau aja kelias nuog dvara ligi kapinių, kitoj vietoj negu dabar, palei mūs namus sukasi an kapinių. Pakriokšnia upelis aja, toliau jau Kakliniškės.
Sabališkių K. – Pranė Kučinskaitė-Greželienė, g. 1912 m.
Aplinkui buvo daug ąžuolynų. Kadaise Sabališkių ąžuolynas priklausė dvarui, paskui buvo valdiškas. Pirmo pasaulinio karo metu vokiečiai labai pjovė ąžuolus, jie dėjo ąžuolinius pabėgius, tai išpjovė daug valdiškų miškų, o kurie priklausė žmonėms, tų nelietė.
Sabališkėse irgi norėjo pjauti. Sako, jau suvarė vyrus, bet atėjo Sabonis, o jis mokėjo kalbėti vokiškai, tai paaiškino, kad čia lietuvių šventas miškas*, tai nelietė.
Elektrėnai – Pranas Česonis, g. 1939 m., kilęs iš Gojaus.
*ąžuolynas, senovėje garbintas lietuvių
Kai aš dar vaikas buvau, grafienė užpirkdava mišias Sabališkių kapinių koplyčioj, atvažiuodava kunigas. Abi su Naruševičiene sėdėja koplyčioj lomkose, o žmonės tai buva lauke.
Ilgai dar žmonės meldėsi kapinių koplyčioj, kai grafieni išvažiava į užsienius. Paskui uždraudė. Sovietmečiu.
Abromiškės. – Janina Jakelytė-Petkevičienė, g. 1925 m.
Sabališkij irgi buva Sabonių. Seniau Sabališkėse gyveno Šumskai, Mastauskai, Kučinskai. Dubosai buva jau kitoj pusėj. Kanapkai gyvena pačiam gale kaima.
Ant kalna buva tokia didelė stora kriaušė, labai sena, o paskui ją nupjovė, tai mes keturi susėsdavam ant to kelma. O kai sėdi ant Aukštašilia kalna aukštai, tai ty palčiai matosi, matai kur tavo karvės nuvėja.
Kur kelia žiedas – Jackevičių trobesiai stovėja, dar stovi seni kaštonai. Paskui Čižauskai, ilgas sklypas ėja, pieva poliumas, daug gero šieno tenai buva galima pasipjaut’, paskui gyvena Urbonai, visi isilakstė. Gyvena siuvėjas, ty Daržinėlėj dideli ąžuolai auga, juos išvežė Sibiran, žmona buva nėščia, tai paskui saka gimė negyva mergaitė, kur, tokie pergyvenimai… Grįžę jie kitus namus statėsi.
Lika laisvos žemės, pasiūlė Kučinskui tenai ait’ gyvent’.
Sabališkių k. – Vaclovas Kanapka, g. 1938m.
Sabališkių kaimas
Kanapkų namas
Mana dieduka namas buva gerai inrengtas, an dviejų galų, buva grindys sudėtos, lauka tualetas pastatytas. Tais laikais kaime niekas tualetų neturėja, ėja už tvarta, pas žmones buva trobos – kurnos, reiškia be kamina, dūminės. O pas dieduką net pirtis buva naujai inrengta – vandenį šildė kubilas, buva toks metalinis vamzdis, galas kalvia buva užvirita.
Kur mama gyvena, tai jai dar jos baba pasakoja, kad seniau čia buva kokie tai dideli akmenys, tai, saka, atvažiava koki tai žmonės, kaliošuoti, o kaliošus kaima žmonės pirmą kart pamatė, tai saka, ieškoja medinių statinėlių su auksu. Baba saka, visi ne in tą auksą, o in jų kaliošus žiūrėja. Ale, saka, ženklu buva – kai tas statinaites iškėłė, tai dugna ženklai lika stovėt’, ar rada jie ką ar ne, tai nieka nesakė.
Buva sodyba, pirtelninkas gyvena. Tarnava caro kariuomenėj 25 metus. Jis buvo labai sumuštas, rodė man kojas, aš dar vaikas buvau, menu. Jis dalyvava Kryma kare, mušė turkus, paskui pėsti ėja net 3,5 mėnesia, net Turkmenistanan pėsti.
Sabališkių k.- Vaclovas Kanapka, g. 1938m.
Aleksas Račkauskas vaikystėje prie savo namų
Kaimo ribos
Neramumai, karai, vežimai
Baba ar probaba, ji pragyvena 114 metų, tai sakė, kad kai ėja prancūzai dar Rusijon, tai žiauriai elgėsi. Saka, ėja trys mergaitės, gal po šešiolika metų, tai dvi pagava, o probabės sesuo pabėga. Ir, šita, tas nusivedė abazan, gurguolėn reiškia, ir prievartava jas, kol jos nusilpa, tada krūtis jom nupjovė, nosį, ausis nupjaustė, baisiai pasakoja.
Vokiečiai eidami žmonių nelietė. Kazakevičius gyvena prie vieškelia, tai, saka, atėja nakvot’ kluonan, tai buva kluone šiaudų kūliai paruošti stogui dengt’, tai ištiesė tuos kūlius, permiegoja an šiaudų, ryte vėl susuka šiaudus atgal ir palika. Tvarkingai nesuriši, ale vistiek, saka, sulyginti, surišti.
Mes toliau nuo kelia gyvenam, ale sustoja divizija pailsėt’, troboj apsistoja divizijos vadas. Pas mus buva bičių, sodas, tai diedukas darė avilį, o tėvas mokėja vokiškai, tai susišnekėja. Saka, tai neekonomiškai darot, sausų lentų priobliuota, tai padarė du avilius – viduj lentos, o išorę aptaisė šiaudais, apriša, kad būt šilta. Statmenai. O divizijos vadas buva.
Sabališkių k. – Vaclovas Kanapka, g. 1938m.
Kaugonyse buvo daug vyrų, 48 suaugę bernai buva. Tenai gyvena Žalias velnias, jisai veikė Kaugonyse, mūsiškiai su jais nedraugava, veikė atskirai.
Olubai buva gražūs žmonės, Pranutė susidraugava su Sajieta, jis daug vyresnis buva, suvėja gyvent’ dar neženoti. Vežė Sibiran. Atvažiava jų vežt’ pas Sajetus, kad ji – Olubaitė, tai nevežė, o vyras buvo pasislėpęs. Sajetai buva gabūs. Turėja kalvę, malūną. Malūnas buva an upeliuka, užtvenkia, sklendes uždara, parenka vandenia. Jis blaškėsi, miške buva, ale laiku pasitraukė. Paskui per vežimus išvažiava Kaunan, mažai rodėsi.
Buva Švenčioniai – vieną nušovė Peliūnuose, jis bėga, skrebai vijosi ir palei ežeru nušovė, kitą nušovė vėliau. Galėja jau ir usiregistruot, ale jie nėja, gal bijoja. Kučinskai irgi buvo miškiniai, ale koki jie miškiniai, kad šautuva bijoja, pabėga mišku be batų, kojos kruvinos, net šautuvą pametė. Jų tarpe jau buvo ir saugumiečių.
Mes prieš karą jau gyvenom gerai. Tėvas turėja didelį sodą, 50 kelmų bičių, jau kuliamąją turėjom, 3 sūnai, tai dar norėja tris hektarus soda usodyt’, pastatė rąstų svirną, norėja pastatyt’ visiem namus. Pasikeitė viskas. Vieną dieną atėjo toks rusas ir pasakė, kad veš. Mumį ir Jakelius, jis geras gaspadorius buva, 28 hektarus žemės turėja. Pas mumį giminė didelė, suėja visi, lentų pripjaustė, darė dėžes, vežė grūdus, net bites už Semeliškių, greta Strėvininkų išvežioja, buva 4 karvės, bulius geras. Bulių saka, reikia pjaut’ ir sūdyt’. Tai paėmė diedukas kūjį, rėžė jam kakton, mes vaikai verkiam. Odą nulupa, susūdė, mėsą susūdė. Buvo bunkeris iškastas, tėvai nemiegoja namie.
Kai tėvas pasakė Jakeliui kad juos veš, tai saka, tas sustinga ir negałėja pajudėt’, sustinga ir stovėja. Tėvas jam padėja papjaut’ aviną, paršą nudūrė, išdarinėja, mėsą balton paklodėn ir kam tai nuvežė ir tą baroną ir tą kiaułę. Išsipirka. Buva koks tai Zaicevas.
Po pusantros savaitės ateina vėl’. Liepė lempos nedegt’. Tai jam medaus, žuvies, išgert’, tada jis pasakė, kad tėvas gali jau namo grįžt’, jau mumį neveš.
Po kiek laika atvažiava aukšti karininkai, svečiai iš Vilniaus, reikia priimt’, samagona reikia, užkandos. Jie išstatė sargybą ant kalna. Tvarkė žmonių likimus. Menu, sėdi ir peržiūrinėja sąrašus pagal alfabetą. Priėja Jakelį. Saka:,,Jo nevežtł”, kitas klausia:,,Kodėl?’’,,Karo metu jis slėpė komisarą, išbraukt’.” Skaita toliau. Nu Kanapka. ,,Jo negalima, neturėsim kur pavalgyt’. ” Visi cha cha cha… Va koki sąrašai buva ir vežimai.
Sabonis, Smalioku vadina, buva turtingas, 120 hektarų žemės. Tai saka, kara metu pas juos gyvena belaisviai, jis gerai su jais elgėsi, tai po kara vienas jų, tų belaisvių ukrainiečių kaip tai prasimušė, užėmė aukštą postą ir išsuka juos. Ir bernam metus pakeitė, kad nereikėtų eit’ kariuomenėn ir Sibiran jų nevežė.
Sinkevičiai gyvena ir pas juos buva trys sūnūs. Užėja rusai. Darė ablavą, rinka armijon. Jie slapstėsi. Kartą išeina mama laukan, žiūri stovi kareivis . Suprata. Nuvėja pas kaimynus, tuos Sinkevičius lyg kopūstų. Kad ir tenai prie durų stovi kareivis. Tai, saka, intėjus mirktelėjau, du sūnūs jau buva bunkerij, o trečias namie, tai tas šoka per langą, išbėga kita puse ir nubėga kluonan. Intėja, pradėja ieškot, saka, rada tų bunkerį ir pradėja jan šaudyt’, nušovė abu sūnus. Tas kur pabėga, užlipa an balkia ir atėjį kareiviai jo nepamatė. Kai kareiviai išėja, jis insiknisa šalinėn su šienu, giliai, paskui ieškoja jo troboj vėl’. Neradę pradėja badyt’ šienu su durtuvais, tai saka, visai prie galvos, ale nepataikė. Lika gyvas.
Paskui jau tuos sūnus reikėja nušautus ištraukt’ iš to bunkeria. Padėja Cibanauska Stafka, tai, saka, jai prisisapnava paskui, saka, Vytas:,,Aš dar gyvas buvau, ale man širdis plyša, kai brolį nušovė“ tai, saka, tikrai, kai juos rengė, tai Vytas nebuva peršautas. Mirė nuo širdies. An Sabališkių kapinių palaidoti abudu Sinkevičiai. Jie slapstėsi nuo kariuomenės, Gervaraisty gyvena.
Sabališkių k. – Vaclovas Kanapka, g. 1938m.
Kara metu mūsų krašte buva rūsų partizanų. Kap jau vokiečius vija, frontas aja, tai mes visi buvom pasikavojį Varnakampių miške. Vienųkart varėm gyvulius, žiūrim, aina penki – keturi vyrai ir viena moteris. Tai isigandam, ale jiej laida mumį pareit’, nieka nesaki. Miške stovėja Pučių kluonas, tai jiej suveja ir ty buva.
Jei ateina koks kaimynas, tai jį sulaika ir neƚaidžia namo. Paskui kas tai paskūndi ar vokiečiai patys pastebėja, tai atėja dvidešimt vokiečių kareivių ir uždegi tų kluonu. Ale partizanai jau spėja pabėgt’. Žinai, miškas. Vienu tik nušovi, saka, žydu, kiti pabėga. Vokiečiai, jei turi koki intarimu, tai ateina pas koki nors žmogu ir jam insaka: „Vesk.“ O, Dieve…
Rūsai kap užeja, tai visku labai vogi, neši ir batus, ir lašinius. Jiej buva labai suvargį, ale ir laukiniai. Sumuši boba sviestu ir pakavot’ nespėja – jau pilna pirkia kareivių. Kur gi dėsies, pastati jiem tų bliūdu an stala, atneši duonos, žiūri ir nesupranta – kareiviai ima šaukštus ir kabina kap kokiu sriubu, gal jiej ir sviesta nebuva matį.
Po kara irgi buva sunku gyvent’. Buva labai didełės duokłės. Ir pienu, ir sviestu, ir grūdus reikėja pridavinėt’, net kiaułės skūras. Tai papjauni paršu ir lupk skūru, va kap. Paskui aja savi partizanai, vėl’ buva neramu. Kap Velykos ar kokia šventi, mes susirenkam, ir jiej ateina. Tai nieka, mergas šokdina. Ale vienųkart, pas Sabonia Jaronimu per vakarėli kap prisigėri samagona, su bernais susigynčina, tai vos visų nepradėja šaudyt’. Puołi šeiminykas prašyt’, mergos apstoja, tai tada išėja.
Sunkūs laikai buva.
Sabališkių k. – Pranė Kučinskaitė-Greželienė, g. 1912 m.
Vienu roz su Kučinska Vytu ėjam per kaimu. Buva gal 1942 ar 43 metai, vokiečiai ir susitikam rusų partizanus. Per mumį čia vaikščioja nuog Semeliškių, nuog Rūdiškių, ėja gelžkelia sprogdyt’. Tai mumį paėmi lauke ir liepi su jais ait’, ėjam, kur dėsies. Ot buva. Pasigava ir vesk in Pustamiemi. Jų buva penki, keturi vyrai ir viena moteris. Iki Lukšos daajam , keli atsiskyri, lika, gal an Streipūnų nuvėja. Davėjam in gelžkeli, o ty miškas iš abiejų pusių po 100 metrų iškirstas, plynas laukas. Laukiam. Atėja dar keli, kiti. Tada Kučinska Vytu nuvari an gelžkelia pažiūrėt’ ar nėra vokiečių, ar nesaugoja. Paskui manį. Tada atneši mėlynus maišus, užsidengi, ir ką jiej ty dari, nesupratau, kiek man buva, gal kokių 14 – ka.
Paskui padėjam jiem nutemt’ tuos maišus an bėgių, viską sudėja, ištempi vielu ir grįžam atgal’ miškan. Vienu traukini prałaida. Ateina kitas. Liepia mum usikišt’ ausis, ale mes nieka nesuprantam, tada toj moteris ištrauki vatos, užkiša mum ausis ir liepi isižiot’. Saka:”Mi dadim seičas” .Traukinys prieš kalnu labai sunkiai aina, sunku laukt’, tai kap trinktełėja du kartus, keturis vagonus susprogdina. Ką ty veži, mes nežinam, liepi visiem šliaužt’, paskui miške mumį pałaida. Tai łėkėm namo be kvapa. Ir kojas sušalam. Pasakiau tėvui, kas buva, tai dar patpinka gavau per subinį, geros buva Užgavėnės.
Sabališkių k. – Kazimieras Kanapka, g.1930 m.
Mes jauni būdami vis tiek noriejam susiveit’ kur nor, kap tik ramiau, tai ir susirenkam. O tėvai barasi, ale kur tu ty jų klausysi… Vienųkart mum būnant’ jaunime, atėja Kučinskieni ir saka: „Aikit namo, aikit graičiau, vaikšta po kaimu partizanai.“ Išejam, ainam, o naktis graži, o mėnuo! O tuo laiku jiej, tiej partizanai, ateja pas mumį. Mana tėvas pamati juos ir pasikavoja, kad nelieptų kur nor vest’, ale jiej papraši lopetos ir išeja. Po kiek laika atneši tų lopetu, pastati palei duris , kap tik ir aš pareinu, tai tėvas labai barisi – nežinia, ką pagalvot ar padaryt, jei būt pamatį manį pareinant’. Gałėja ir manį, ir tėvu nušaut’.
Pas Šumsku vienųkart ateja. Mana tėvas nemati ir aja in juos, ale Šumskieni iš priemenės jam ranka pamojava – roda, neik. Tai jis palei juos taku ir nuveja kalnan. Pamatį tėvu nuveinant’ klausia, kas čia toks, kur nuveja, ale Šumskieni pasaki, kad kaimynas taku aina, tai nesivija. Baisu buva. Jei ateisi, tai sėdėsi pernakt’, neƚaidžia išeit’.
Sabališkių k. – Pranė Kučinskaitė-Greželienė, g. 1912 m.
Salos, buv. k.
Buvo dvarelis, buvo Pliateria žemė ir dvarelis, seniau. Salose Pliateris čia raitas jodinėja visur, čia kur tai palei upelį, kai pavasarį būna dideli potvyniai, jis ir nukrita nuo arklio, ar arklys ko tai pasibaidė ir jį numetė, o jis buva diktas vyras, saka nuo to paskui ir numirė, neišgija. Tam dvarelij buva didelis namas, pusė nama – stiklinės gonkos, laiptai per visą namą, lyg veranda, aukštai iškelti laiptai, ale jau griuva, sava amžių atstovėjį buva. Žemę pirka Baliūnai, Girsos kaip tai gava, savanoriai Paruliai buva gavę žemę.
Perkūnakiemio k. – Česlovas Kazakevičius,g. 1925 m.
Vietos vadinosi – Pas tiltą ( kur jungiasi Puikinas su Šlekčionka), Puikinaitis, Salos, Varliukas, Varnakampis, Vyspa, Žirkiniškės.
Pasakojo Aleksis Sinkevičius
Baliūnai
Vaizdas į ežerus
Gyvenam Salose. Baliūnai, Girsos ir Paruliai. Seniau Salose buva kurortinis dvarelis, saka jis priklausė Pliateriam.
Baliūnai 4 žmonės, Girsos – 5 žmonės, Paruliai – 6 žmonės.
Salose, buva brastos, pereit’ buva galima, ale daugiausiai plaukiojam laivais (valtimis). Ėjam, važiavam aplinkui, tenai per Šarkinę, per mišką buva išėjimas. Per raistą. Salose gyvena Girsai, Paruliai, Baliūnai ir Kučinskai. Baliūnas, mana tėvas turėja dvarelia liekanas, buva pirkęs Pacevičių trobą, Girsai ir Paruliai turėja dvara kluoną, didelį, ilgai jisai stovėja, ledainę… Žemę buva pirkę nuo Pacevičių.
Abromiškės. – Vanda Baliūnaitė-Šumskienė, g. 1932 m., kilusi iš Salų.
Saloje, kur mes gyvenom iki elektrinės statymo, buvo daug plytų, pamatai kokie tai. Dar buvo ledainė be stogo, tai truputį paremontavę dėdavo ledus ir laikė pieną, mėsą. Buvo likęs didelis kluonas, juo naudojosi.
Salų k. – Algis Girsa, g. 1941m.
Salų kaimo vietovės ( Vispa) apie 19 a pabaigą
Poilsiautojai
Mes augom Saloje. Gyveno trys gyventojai: tėvas Girsa, Baliūnai ir Kučinskai. Aplink buvo ežeras, visur plaukiojom valtimis, buvo labai smagu. Atvažiuodavo daug visokių ponų iš Kauno vasarot’. Mašinų tiek nebuvo, tai atvažiuodavo ir su „paputnom“, ateidavo su kuprinėm.
Atvažiuodavo ir Kipras Petrauskas. Paskui, vėliau, jau prie kolūkio, atvažiuodavo visokių ir su mašinom, ir su mergom. Labai jau jie myłėjo šitus ežerus, plaukiodavo valtimis, žvejojo. Buvo net koks tai politrukas iš Maskvos, Janonio popieriaus fabriko direktorius Červenikas, daktaras Laurinavičius su sesute* ir dar visokie.
Anksčiau mama pasakojo, kad Kipras Petrauskas plaukiojo valtim ir vakarais mėgo ant ežero dainuoti. Tai kaimo moterys meta visus darbus ir eina paežerėn klausytis.
Abromiškės – Algis Girsa, g. 1941 m., ir Valė Girsaitė, g. 1942 m., kilę iš Salų.
* Sesele.
Gyvenam Salose. Vasarą atvažiuodava poilsiautojai iš Kauna, miegodava ir troboj, ir svirne. Valgyt atsiveždavo sava, ale pirka ir pas mumį – piena, kiaušinių. Gaminosi patys, ir mama gamina, visaip. Kauniškis Matulionis atvažiuodava. Petrauskai tai pas Girsas, atvažinėja Salon, statė palapinę ir plaukioja. Buva, atvažinėja.
Pas mumį tai kiti gyvendava, nemenu pavardžių, tai per vasaru nuomoja, gyvena, pirka pieną, kiaušinius, viską. Palapinių buva Saloj pristatyta, mes neblogai gyvenam, tai jie mėga pas mumį atvažiuot’ Salon. Valtis, laivus nuomodavosi.
Abromiškės. – Vanda Baliūnaitė-Šumskienė, g. 1932 m., kilusi iš Salų.
Atvažiuodavo daug poilsiautojų iš Kauno. Prie Petkevičiaus buvo laivų bazė, tenai stovėjo apie penkiasdešimt valčių, atvažiuodavo keliu pro Narušį, kelias tenai buvo, menu, labai prastas, molis.
Kiprui eidavau pavarinėt’ valtį, pairkluot’, jis būdavo sėdi, dainuoja. Jį Giliakampin plukdėm, tenai labai gražu buvo, išlipa, kuriam ugnį. Menu, jis vis bandė dainuodamas, kur yra aidas, kurioje vietoje. Menu, sėdim valtyje, Gandrų sala prieš, kad kokia tai raudona lyg ugnis, lyg nugara žmogaus būtų. Tai jis , nusiėmęs net kelnes, o jau taip nudegęs, kad baisu… Rytais anksti dainuodavo. Plaukiodavo ir dainuodavo.
Kipras atsiveždavo daininiką kažkokį, tai dainuodavo tirolietiškai. Tarp miškų, už Parulio kalno labai skambėjo. Atvažiuodavo ir Mikas Petrauskas ir Zmuidzinavičius. Vis paišė prie Gudelio. Paskui jau Kaune teko mokytis, tai Salomėjos Neries gatvėje padėdavau jam nešioti paveikslus iš rūsio į antrą aukštą. Miklus, kūdas diedukas buvo, lakstė greit.
Anksti ryte atvažiuodavo daug visokių ponų. Mėgo išgert samagono. Su šautuvais medžiojo antis. Atvažiuodavo karo lakūnas Petrovas, tai jis buvo paėmęs banko pinigus ir vežiojosi valtyje, o mes nežinojom. Matyt bijojo į Kauną važiuot’, tai vis čia gyveno, iš Baliūno samagoną pirkdavo. Nakvoja tai ten, tai ten. Paskui, sako vietiniai jį paskundę, jis buvo pas mumį ir atvažiavo du skrebai su rogėm ir jį nusivežė. Sako, Černiauskas indavė.
Tada jį pasodino. Mirė Stalinas. Amnestija. Tai kitą šeštadienį vėl atvažiavo. Černiauskas išsigando, bet jis nieko nedarė, nekerštavo.
Atvažiuodavo net iš Maskvos, aukšti ponai. Valgė prastai, patys gaminosi. Menu, virė sriubą iš dilgėlių, pirko bulves. Atvažiuodavo drobės fabriko direktorius Šervenikas, daktaras Laurinavičius, atsivešdavo,,seselių“.
Salų k. – Algis Girsa, g. 1941m.
Salų sunaikinimas
Salose buvo labai daug didelių, senų ąžuolų. Ne tik Gandrų saloj, bet ir kitos buvo apaugusios medžiais – ąžuolais, liepom. Kaip pradėjo statyt’ elektrinę, juos visus išpjovė ir išvežė, liko dideli, stori kelmai. Tai kelmus sprogdino, nes negalėjo išlyginti žemės. Tarp šaknų kišo dinamitą ir sprogdino. Savaitę laiko davė. Kelmas lekia gal kilometrą į viršų ir visas išsitaško skeveldrom, net pas mus atłėkdavo. Salose gyvenom ilgai, tai užeidavom tenai, kai jau nebuvo namų – tai kokį daiktą randi, tai paplaukioji aplink. Prisimenu, paskutinį kartą nuėjau kai jau kilo vanduo, tai pastovėjau ir per vandenį išbridau, o ryte jau nieko per vandenį nesimatė – užpylė ežeru, apsėmė visas apylinkes.
Abromiškės – Algis Girsa, g. 1941 m., ir Valė Girsaitė, g. 1942 m., kilę iš Salų.
Šarkinė, k.
Kapčiai tai buva viršuj an kalnelia ir apačioj palei Beganskus buva. Baina žmonės, kad ty kapai ir su arkliais. Mat kariava su arkliais, tai ir palaidoti su arkliais. Kapčiai ty buva, nuveidinėjam, pacanai visur dasiekia. Mokykla buva pas Pučių, aja upelis. Mokina mokytoja Radzevičius. Ieškoja gelažiukų ty kapinėse, nu kapčiuose. Ajam ir mes. Teka matyt. Rankioja. Tėvai labai barėsi, nełaida. Saka, po kapines, žmones keliat’ iš amžina miega. Drausdava. Kapčiai tai buva viršuj an kalnelia ir apačioj palei Beganskus buva. Baina žmonės, kad ty kapai ir su arkliais. Mat kariava su arkliais, tai ir palaidoti su arkliais. Kapčiai ty buva, nuveidinėjam, pacanai visur dasiekia. Mokykla buva pas Pučių, aja upelis. Mokina mokytoja Radzevičius. Ieškoja gelažiukų ty kapinėse, nu kapčiuose. Ajam ir mes. Teka matyt. Rankioja. Tėvai labai barėsi, nełaida. Saka, po kapines, žmones keliat’ iš amžina miega. Drausdava.
Šarkinė – labai graži vieta.
Kiemavietė buva Šarkinė, ty kur dabar vaikų sanatorija, kur link saliukės dabartinės, tenai buva neužtapyta. Buva Puikina pieva, upė ty tekėja Gražialiauka, šaltinių visur pilna. Buva Puikina ežeras, Puikina sala
Statė elektrinį, viskas keitėsi kaip reikiant’.
Šarkinės k. – Pranas Sinkevičius, g. 1924 m.
Buva vietos – Balciukiškis, Baltaraištis, Degcernia, Dvišakis, Gale skynima, Mažylis, Pašilė, po Puikinu, Prūdapievė, Po kryžium, Ragas (Kazlausko), Šarkinė, Dvarčius, Šarkinė (laukas), Šilainė, Upelis, Ūžuolapievė.
Pasakojo Aleksius Sinkevičius
Kai buvau maža, atsikėłėm gyvent’ Šarkinėn. Ty buva miškai. Tėvas pirka skynimus, pastatė namus, išpłėši žemi ir apsigyvenam.
Šarkinė. – Stasė Binkevičiūtė-Urbonavičienė, g. 1921 m.
Šitam raiste medžiai labai gyrgžda, per pirmas šalnas naktim labai gyrgžda. Saka, senovėj, kai senosios Kučinskienės baba dar buvo jauna panełė, buvo didelis maras. Visi aplink išmirė, jau nebuvo kam ir laidot’. Tai tik susukdavo lavonus marškosna ir nunešdavo raistan, liūnan inmesdavo – šitaip juos laidoja. Tai dabar ty jų dvasełės ir gyrgžda medžiuose, ale dabar jau ir raistas baigia užaugt’.
Mana baba buva stipri, jauna mergina ir tą marą pergyvena, lika gyva , ją vadino Marija. Saka, kad an dirvonėlia šalia bažnyčios buva seni seni kapeliai, jau jų niekas nemena.
Užrašė: Elektrėnai – Audrė Gedutytė,
Pateikėjos pastaba: girdėta iš senosios Kučinskienės.
Šarkinės k. apie 19 a. pabaigą
Šarkinės kaimo ribos
Gražialiauka aja iš šaltinių, iš abiejų pusių buva dideli krantai, aukšti, statūs. Nuo Abromiškių aja, nuo Oria ažera, susivingiuoja, aina net in mumį, krantai baisiausi.
Mūs pievos, Kazlauska žemi, viskas jau po vandeniu. Mes ty gyvenam dar prieš ainant’ an sklypų, mana tėvas Aleksas ir jo brolis Zigmas, Šarkinėj an kalniuka, ty miška nebuva,dabar tik saliukė lika. Puiki graži vieta.
Čia irgi atsikėłėm gražion vieton. An sklypų kai ajam, čia žemi atmierava. Tėvas jau čia statėsi. Buva medžių, buva pievų, gyvulių. Dar saloj yra sebentų likį. Kaime gyvena Jakeliai, Kazlauskai du, Greželiai, Pučai, Sinkevičiai, jau – mes. Urbonavičiai, kur dabar an kalna, tai atsikėłi iš kur tai, grafienės mišku pirka, pjovi, išdirba žemi.
Šarkinės k. – Pranas Sinkevičius, g. 1924 m.
Neramumai
Po kara aš irgi slapsčiausi, ale namie. Nėjau rūsų kariuomenėn, daug vietinių buva, partizanava, slapstėsi. Aš tai namie. Tėvuka toks įsakymas buva. Padari namie slėptuvi. Kiti buva visur – ir salose, ir Abromiškių dvara klojime slapstėsi, ale ty klojime juos du ir nušovi, vienu suėmi. A, reikėja išgyvent’.
Šarkinės k. – Pranas Sinkevičius, g. 1924 m.
Žebertonys, k.
Mamos brolis buva savanoris ir su tėvu kartu tarnava, paskui gava žemės Žebertonyse. Tenai dalina dvara žemes. Tai jiej draugava, paskui tėvas susipažina su jo seseria ir apsivedi. Menu, kad dėdė gyvena Žebertonių mokykloj, ty koks tai palivarkas buvis. Kaimas buva prie kelia, ty aja senas vieškelis an Vilniaus, per Žebertonis ir dabar jis yra, ir dabar žmonys gyvena palei keliu. Gal isiskyrstį plačiai jau, palei visu keliu.
Abromiškių k. – Ona Kazlauskienė, g.1934 m.
Mano diedukas Mykolas Kazakevičius buvo Pliaterio kūčeris. Jie gyveno Žebertonių palivarke. Mano tėvas ir jo sesuo tenai išaugo. Diedukas Kazakevičius buvo atvažiavęs kažkur iš Žemaitijos, motina Marcelė buvo kilus iš Dainavos nuo Žaslių.
Karų metu Pliaterienė su šeima buvo pasitraukus į Rusiją, kartu su savimi ji buvo išvežus ir dieduko šeimyną, mano tėvas buvo dar vaikas, bet keliavo kartu su grafais.
Kai grįžo iš Rusijos, diedukas nusipirko 14 hektarų žemės, gerai gyveno. Paskui, kai jau mano tėvas Vaclovas vedė motiną Joaną, šeimoje mes augom su seseria dviese, mūs tėvai irgi gerai gyveno. Turėjome du tarnus, buvo daug gyvulių, buvo merga ir bernas ūkio darbams, mums, mergaitėms neteko piemenauti, gyvuliams ganyti samdė piemenuką. Žebertonyse kalbėjo lenkiškai, bendravo su dvariokais.
Troba buvo medinė, dviejų galų, abu gyvenami. Vidurij buvo didelė priemenė, joje buvo ir dvi kamaros. Viename gale stovėjo didelė duonkepė krosnis, buvo kasdienis gyvenamas galas, kitame gale buvo du miegamieji ir didelė svetainė. Baldai neblogi. Mano tėvukas buvo labai darbštus ir augino daug gyvulių, mėsą pats su vežimu, su arkliu vežiojo į Vilnių, pardavinėjo turguj. Ir nupirkdavo gražių dalykų. Prisimenu, kad jis labai mylėjo gražius indus, jų turėjo daug. Kaime seniau žiemą kalėdojo kunigas, tai pas mus visada duodavo pietus, visada užvažinėjo. Tada mama išdėdavo gražiausius savo indus ir ruošdavo labai skanius pietus.
Tėvas turėjo pjaunamąją, kuliamąją, maniežą. Tėvas visus darbus darė ir kaimui, jį samdė, mokėjo, jis ėjo kaimynams pjauti su savo mašinomis.
Tėvas turėjo didelį sodą, buvo daug obuolių, visko. Irgi vežiojo, pardavinėjo.
Buvo gaisras, šnekėjo, kad padegimas. Sakydavo, iš pavydo.
Paskui užėjo kolūkiai, viską konfiskavo, tvarte stovėjo kolūkio gyvuliai.
Mokykla buvo Žebertonyse, bet tėvai nevertė manęs mokytis, baigiau pradinę, buvo pažįstama mokytoja, vis viskas gerai, o kai nuėjau aukščiau, privertė dirbti, o aš buvau nepratus vargintis, tai mokslus visai mečiau.
Kaip tėvai išsisuko iš vežimų ir nebuvo išvežti Sibiran? Ogi pirkosi. Daug kas taip darė. Vežė mėsą kur reikėjo, gal pinigus, kad niekas mūsų nelietė.
Elektrėnai – Janina Kazakevičiūtė Medzikauskienė, g.1937m. Žebertonių k.
Žebertonių mokykla
Žebertonys apie 19 a. pabaigą
Žebertonių kaimas (senu vardu Margiai)
Kunigas Česlovas Krivaitis
Kunigas Č. Krivaitis
Jis – mano pusbrolis. O buvo taip. Diedukas turėjo du vaikus – mano tėvą Vaclovą ir dukterį. Mano tėvas turėjo dvi dukras – mane – Jadvygą ir kitą dukrą, mano seserį Janiną. Mes gyvenome kartu su diedukais.
Tėvo sesuo, mano teta ištekėjo už kažkokio Krifkos, jie turėjo du vaikus – Česlovą ir mergaitę, kuri maža mirė. Paskui jinai išsiskyrė su Krifka, jis išvažiavo Kaunan ir daugiau niekada mes jo nematėm, jie visai nebendravo. Tada jinai paliko sūnų Česlovą pas diedukus ir išėjo tarnauti Gabriliavos dvaran. Ta mano teta buvo labai principinga, su charakteriu, ugnis buvo. Būdavo, pagalvok, ką jai sakysi, gali užsišokt’.
Kadangi mūsų šeima irgi gyveno pas dieduką, tai mes su Česlovu augome kartu. Jis buvo vyresnis, tačiau mes labai išdykaudavome, žaisdavome su juo. Diedukai buvo jau seni, tai mano tėvas jį ir mokino, maitino, rūpinosi juo.
Baigęs mokyklą Česlovas mokėsi kokiuose tai mokytojų kursuose, baigęs juos pradėjo dirbti kažkur prie Žiežmarių, mokykloje, tačiau 2 savaites padirbęs pėsčias parėjo namo ir pasakė mano tėvui:,,Dėde, aš nemokytojausiu, einu į kunigų seminariją“. Jį nuo mažumės traukė kunigystė. Prisimenu, dar nedidelės buvom, tai jis vis žaisdavo kunigą. Mūs vienas namo galas kaip tai buvo neįrengtas ir tenai kaip svirne stovėjo javų maišai, tai jis vis užlipa ant tų maišų ir sako mums pamokslus. Mes turėdavome jo klausyti.
Taip jis išėjo mokytis į Seminariją, mokslas buvo nemokamas, tačiau tėvas jį išlaikydavo, veždavo su arkliais vežimu į Kauną jam maistą, pirko rūbus.
Baigęs mokslus dirbo Žiežmariuose, paskui Žilinuose, Vilniuje, Šv. Mykalojaus bažnyčioje, vėliau tapo Kurijos kancleriu, Vilniaus arkivyskupu, tvarkė visus reikalus. Prie Neries upės šalia Dūkštų miestelio buvo pastatęs didelę vilą su daug gražių pastatų ir kriokliu ant upelio. Gražiai sutvarkė aplinką. Tenai atvažinėjo daug aukštų dvasininkų.
Nuvažiuodavome su jo motina, būdavome bažnyčioje. Menu, jis labai gražiai sakydavo pamokslus. Žmonės ir verkė, ir kvatojosi. Paskui po Mišių mes pas jį paviešėdavome, mėgome pabendrauti, paplepėti. Pas mus atvažinėjo labai retai, mažai. Paskui visai nutolome. Jis užėmė aukštas pareigas.
Motinai jis buvo pastatęs namą Žebertonyse, ji liko vieniša, neištekėjo, paskui an kapinių Sabališkėse, kur mūsų visa giminė laidojosi, mes kartu pastatėme didelį gražų akmenį. Buvo nusamdytas meistras iš Vilniaus, tenai jis tą akmenį iškalė ir atvežė.
Prisimenu ir Žilinuosna dar buvom nuvažiavę. Tuo metu Dzūkijoje buvo daug uogų, ant stalo stovėjo indelis mėlynių, tai taip su juo išdykavom, kad mano sesutė paėmė saują mėlynių, sutrynė ir ištepė jam visą veidą. Paskui jam jau reikia eiti į mišias, o tos mėlynės nuo veido niekaip neišsiplauna, kiek jis tenai vargo, ko nedarė… Vėliau jis jau surimtėjo. Bet buvo keistai – ar šliūbą imti, ar krikštynos, ar laidotuvės, tai mes norėdavome, kad jis pats mums patarnautų, o jis visada prašydavo savo pažįstamų kunigų, kurie mums patarnaudavo, jis pats niekad. Nežinau, kodėl, gal jam nebuvo galima…
Kaime mums buvo nelengva. Mano tėvas buvo labai darbštus, mes gerai gyvenom, tai aplinkiniai žmonės labai plepėjo kad tai kunigo turtas, o iš tiesų jis mums visai nepadėjo. Per gyvenimą visko buvo. Sau, giminei jis tikrai nieko neėmė. Paskui senatvėj, kai jis jau nepaėjo, net invalido vežimėlio neturėjo. Nuvažiavom apsilankyt’, tai guli prastoj lovoj ir žiūri į lubas, o lauke jo taip gražiai viskas sutvarkyta, prūdas, gėlynai, o jis net šito nemato, net vežimėlio neturi. O paminklus statė. Jį prižiūrėjo vienuolės.
Palaidotas Kernavėje, prie bažnyčios.
Elektrėnai – Janina Kazakevičiūtė Medzikauskienė, g. 1937 m. Žebertonyse